- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2021-05-12
- Bylos Nr.
- 1A-168-875/2021
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nerijus Masiulis, Laisvydas Zederštremas, Virginija Žindulienė
- Nuteistasis
- G. D.
- Advokatai
- Zoja Kastėnienė
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laisvydo Zederštremo ir Virginijos Žindulienės,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2021 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo G. D. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje, ir paskirta 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, 294 straipsnio 2 dalyje ir paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5 ir 6 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant G. D. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu: tęsti darbą, dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. G. D. pagal BK 284 straipsnį nuteistas už tai, kad 2020 m. liepos 23 d. apie 19.20 val. (duomenys neskelbtini), šalia daugiabučio namo esančioje pievoje, viešoje vietoje, įžūliu elgesiu, grasinimais, matant bei girdint mažamečiams A. M. ir R. S., demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčia tempė už kairės ausies mažamečiui J. M., gim. (duomenys neskelbtini)., grasino „įdėti į bagažinę, išvežti, perlaužti per pusę, suvažinėti su mašina“, tokiais veiksmais sukėlė mažamečiui fizinį skausmą, sutrikdė visuomenės rimtį.
2. Be to, G. D. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2020 m. liepos 23 d. apie 19.20 val. (duomenys neskelbtini), šalia daugiabučio namo esančioje pievoje, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas fizinį smurtą, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę, vykdydamas teisingumą ir siekdamas nubausti už sūnaus E. D. apgadintą dviratį, tyčia tempė už kairės ausies mažamečiui J. M., gim. (duomenys neskelbtini), sukėlė fizinį skausmą, po ko, grasino „įdėti į bagažinę, išvežti, perlaužti per pusę, suvažinėti su mašina“, tokiu būdu savavaldžiavo panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą mažamečio atžvilgiu ir padarė didelę žalą asmens teisėms.
II. Apeliacinio skundo argumentai
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. D. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2021 m. kovo 1 d. nuosprendį ir jį išteisinti nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo požymių.
3.1. Skunde nurodo, kad nusikaltimų, numatytų BK 284 straipsnyje ir 294 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių ginčijamu nuosprendžiu yra pripažintas kaltu, nepadarė, jo veiksmai yra kvalifikuoti neteisingai, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Kaltės nepripažino nei ikiteisminio tyrimo, nei teisiamojo posėdžio metu. Davė nuoseklius parodymus apie jo atliktus veiksmus, susijusius su mažamečiu J. M..
3.2. Teigia, jog kaip yra nurodęs tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu, jo tikslas buvo pakalbėti su vaiku J. M., kuris, sūnaus E. D. nurodymu, mėtydamas akmenis apgadino jo dviratuką. Tuo tikslu priėjo prie už (duomenys neskelbtini) namo esančio J. M., kuris ten sėdėjo su dar vienu vaiku nugara į jį, todėl norėdamas atkreipti jo dėmesį, priėjęs nestipriai jam netempdamas suėmė už ausies, tuoj pat ją paleisdamas, ir atsitūpęs šalia jo klausinėjo, kodėl jis subraižė sūnaus dviratuką. Vaikui tylint, nuo jo nuėjo ir su šalia automobilyje jo laukusia K. G., išvažiavo. Jokių grasinimų vaiko atžvilgiu neišsakė, tik priekaištavo, kad atvykus ir parkuojant automobilį, jis atsisėda taip, kad trukdytų važiuoti, todėl gali atsitikti taip, jog gali nepastebėti jo ir jį netyčia partrenkti ar net suvažinėti. Mano, kad J. M., suimdamas už ausies, galėjo sukelti fizinį skausmą, nors to nenorėjo.
3.3. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo liudytojos K. G. parodymų vertinimu kritiškai vien tik dėl to, kad juos sieja artimi santykiai. Jo ir liudytojos K. G. parodymai iš esmės nesiskiria, skirtumai yra tik neesminėse bylai detalėse (gyvena ar negyvena kartu), todėl šios liudytojos parodymai turėjo būti vertinami ne kritiškai, taip pat turėjo būti atsižvelgta į tai, kad liudytoja iš tikrųjų 2020 m. liepos 23 d. apie 19.20 val. buvo kartu su juo ir tai patvirtina byloje esantys duomenys - ikiteisminio tyrimo metu bylą kontroliuojančios prokurorės nurodymu buvo tikrinama pagal liudytojos K. G. mobilųjį telefoną, ar jos telefonas tikrai buvo įvykio metu ir tai pasitvirtino. Pažymi, kad vieta, kurioje suėmė J. M. už ausies ir su juo kalbėjo, yra 3-5 metrai nuo tos vietos, kur stovėjo automobilis ir jame prie atidaryto automobilio lango sėdėjo liudytoja K. G., bei matė jo visus veiksmus ir girdėjo sakomus žodžius J. M.. Iš jos parodymų akivaizdu, kad J. M. neišsakė jokių grasinančio pobūdžio žodžių.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į nuteistojo apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja advokatė prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2021 m. kovo 1 d. nuosprendį nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
7. Nuteistasis G. D. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje ir 294 straipsnio 2 dalyje, mano, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu padarius šias nusikalstamas veikas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Dėl nuteisimo pagal BK 284 straipsnį
8. Pagal BK 284 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šios teisės normos sudėtis yra materialioji, todėl taikant ją būtina nustatyti, kad kaltininkas veiką padarė viešoje vietoje ir kad dėl jos kilo neigiami padariniai – buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje asmens atlikti veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius, turi būti atsižvelgta ir į tokio elgesio paskatas. Pavyzdžiui, jeigu asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba savo veiksmams kaip pretekstą panaudojo mažareikšmę dingstį, leidžia daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia buvo nukreipta į viešosios tvarkos pažeidimą. Taip pat kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika taip pat gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnį. Tačiau esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad kaltininko veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Tokių padarinių konstatavimas priklauso nuo įvairių aplinkybių – ar kaltininko veiksmai buvo atlikti matant kitiems asmenims ir kokia buvo šių asmenų reakcija į juos, ar jie pasijuto nesaugiai, ar tarp jų buvo lengviau pažeidžiamų asmenų (pavyzdžiui, nėščių moterų, pagyvenusių, ligotų žmonių ir pan.), kurioje vietoje ir kokiu metu buvo atlikti neteisėti veiksmai, kiek jie truko, ar dėl jų buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, surikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, visuomeninis renginys, ar buvo panaudoti žalojimui skirti daiktai, ar veika padaryta asmenų grupės ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-491/2013, Nr. 2K-141-507/2015, Nr. 2K-520-303/2015, Nr. 2K-141-507/2015, Nr. 2K-54-222/2017 ir kt.).
9. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Grasinimai – tai žmonių bauginimas žodžiais ar veiksmais (garsus rėkimas, šaudymas, pavojų keliančių daiktų demonstravimas (mojavimas peiliu, lazda, grasinimas ginklu) ir pan. Patyčios – tai demonstratyvus ciniškas žmonių orumo ir garbės žeminimas įvairiais žodžiais ir veiksmais (vadinant žmogų žeidžiančiais žodžiais, atliekant žeidžiančius veiksmus ar rodant atitinkamus gestus, apipilant skysčiu ar apspjaudant, juokiantis iš neįgalaus, ligonio ar nusenusio žmogaus ir pan.) (kasacinė nutartis Nr. 2K-53-693/2018).
10. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, daro išvadą, kad Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2021 m. kovo 1 d. nuosprendyje padarytos išvados dėl G. D. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje yra teisėtos ir pagrįstos.
11. Iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad: įvykio vieta (namo kiemas) yra viešoji vieta; G. D. veiksmai – tempimas už kairės ausies mažamečiui J. M. ir grasinimai – laikytini įžūliu elgesiu; dėl tokių jo veiksmų kilo padariniai – buvo sukeltas fizinis skausmas mažamečiui ir sutrikdyta visuomenės rimtis. Kadangi G. D. asmeninius santykius ėmėsi spręsti viešoje vietoje įžūliu elgesiu, t. y. panaudodamas fizinį smurtą, jis akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, todėl jo veika atitinka BK 284 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtį. Aukštesnysis teismas, pritardamas žemesniojo teismo motyvams ir tinkamam įrodymų išnagrinėjimui, pakartotinai nedetalizuoja bylos medžiagos, tačiau atkreipia dėmesį į pagrindines detales, nulėmusias pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį. Kilusius padarinius patvirtina šios aplinkybės: pats nuteistasis apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nors ir nurodė, kad savo veiksmais neturėjo sukelti nukentėjusiajam skausmo, tačiau neneigė, paėmęs nukentėjusiajam mažamečiui J. M. už ausies. Nukentėjusysis J. M., apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad G. D. jam tempė už ausies, skaudėjo, skausmą vertina 8 balais, ausis buvo raudona. Nukentėjusysis A. M., apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad G. D. patempė broliui už dešinės ausies, broliui skaudėjo nuo ausies patempimo, namuose brolis verkė (aplinkybė, kad A. M. nurodė dešinę ausį, nepanaikina jo parodymų atsižvelgiant į jo amžių dėl galimo suklydimo dėl pusių, tačiau patvirtina patį ausies lietimo faktą). Nukentėjusysis R. S., apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad G. D. tempė už ausies jo draugui J. M.. Liudytoja K. G. pirmosios instancijos teisme patvirtino faktą, kad G. D. prilietė vaikui prie ausies, kad šis atkreiptų dėmesį. Šių duomenų analizė patvirtina fizinio skausmo sukėlimą mažamečiui nukentėjusiajam. Dėl viešosios tvarkos pažeidimo patvirtina nurodytų mažamečių parodymai, kad dėl G. D. išsakytų grasinimų mažamečio nukentėjusiojo J. M. atžvilgiu, po ausies tempimo jam, juos išgasdino. Faktą, kad vaikai išsigando patvirtina nukentėjusysis mažametis J. M., kuris parodė, kad G. D. jam grasino, sakė, kad įdės į bagažinę, išveš, perlauš per pusę, suvažinės su mašina, jį labiau išgąsdino ausies tempimas negu grasinimas; nukentėjusysis A. M., kuris parodė, kad G. D. sakė, kad suvažinės, išveš, jis išsigando nuo tokių žodžių, brolis taip pat išsigando; nukentėjusysis R. S., kuris parodė, kad įvykio metu buvo išsigandęs G. D.; liudytoja G. S., kuri parodė, kad jos sūnus išsigando grasinimo, verkė ir daugiau nieko nepapasakojo, jos sūnus dar ir šiandien bijo; liudytoja L. M., kuri parodė, kad J. M. buvo labiau išsigandęs, tačiau išsigando ir brolis A. M., nes jis jautriai reaguoja dėl brolio, kadangi jie yra dvynukai. Sūnus jautrus dar ir dabar, nors jau ne taip. Vaikai buvo praradę saugumo jausmą, jie pasijuto saugiau, kai sužinojo, kad tas dėdė išvažiavęs ir jo Raseiniuose nėra. Pastebėtina tai, kad psichologė I. B., apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad jai nepasirodė, kad berniukai meluotų, neskirtų kažkokių įvykių nuo vaizduotės. Pagal vaikų pasakojimą, jie buvo išsigandę. Jai nekilo abejonių, kad kuris iš vaikų galėjo meluoti. Vaikai tikrai to amžiaus, kai gali atskirti realius įvykius. Jai nesusidarė ir nuomonė, kad juos galėjo kas priversti meluoti, taip pat neatrodė, kad galėjo susitarti tarpusavyje, meluoti.
12. Pažymėtina, kad paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris kažkuriuo tai būdu smurtauja prieš mažametį vaiką, suvokia, jog tuo sukels pasekmes – mažų mažiausia nukentėjusysis išsigąs arba patirs fizinį skausmą. Akivaizdu, jog G. D., imdamasis fizinės prievartos prieš nukentėjusįjį (paimdamas už ausies), suvokdamas savo fizinį pranašumą, negalėjo nesuvokti, jog sukels nukentėjusiajam išgąstį ir fizinį skausmą. Byloje nenustatyta jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių nuteistasis būtų turėjęs pagrindo manyti, jog tokių pasekmių nekils. Motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnyje numatytos veikos sudėties požymiai. Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-120/2011, 2K-445/2013, 2K-141/2015, 2K-146-511/2016). Nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia, nes G. D. suvokė, kad smurtauja viešoje vietoje, matant kitiems vaikams, kurie išsigando, taigi suvokė, kad trikdo visuomenės rimtį ir to norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, kad nuteistasis šią veiką padarė tyčia ir nuteistojo veiką kvalifikuodamas pagal BK 284 straipsnį, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
Dėl nuteisimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį
13. Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelę žalą asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Kvalifikuojančiu savavaldžiavimo požymiu pripažintas smurtinis šio nusikaltimo padarymo būdas. BK 294 straipsnio 2 dalies taikymas turi būti pagrįstas visų požymių, įtvirtintų BK 294 straipsnio 1 dalyje, visuma, taip pat ir tuo, kad savavaldžiauta panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui.
14. BK 294 straipsnio 2 dalies prasme fiziniu smurtu laikytinas tyčinis, neteisėtas, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo ar kitokių fizinių kančių sukėlimo (pavyzdžiui, smūgių nukentėjusiajam sudavimas, jo stumdymas, tąsymas), laisvės atėmimo ar bejėgiškos būsenos sukėlimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-40-1073/2018 ir kt.). Psichinė prievarta kaip savavaldžiavimo požymis pasižymi aiškiai priešišku, neetišku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu. Inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelė žala kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Vertinant didelę žalą nukentėjusiųjų teisėms ar (ir) teisėtiems interesams pastebėtina, jog kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes.
15. Asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima reikalauti įstatymo atitinkančio elgesio (BK 2 straipsnio 3 dalis) ir, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kaltumas baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojamas, bet turi būti įrodytas (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Vadovaujantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Taigi, nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą dėl G. D. kaltumo, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, turi būti įvertinta, ar jo veiksmai atitinka nurodytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.
16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra objektyvių ir neginčijamų duomenų, patvirtinančių, jog G. D. veiksmuose buvo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, požymių. Kolegijos vertinimu, byloje nenustatyta nei nusikalstamos veikos objektyvioji pusė – būtinasis savavaldžiavimo požymis – padariniai, t. y. didelė žala asmens teisėms ir teisėtiems interesams, nei subjektyvioji pusė – panaudojant neleistinus būdus, siekis gauti turtinės naudos.
17. Skundžiamu nuosprendžiu G. D. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas fizinį smurtą, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę, vykdydamas teisingumą ir siekdamas nubausti už sūnaus E. D. apgadintą dviratį, tyčia tempė už kairės ausies mažamečiui J. M., gim. (duomenys neskelbtini), sukėlė fizinį skausmą, po ko, grasino „įdėti į bagažinę, išvežti, perlaužti per pusę, suvažinėti su mašina“, tokiu būdu savavaldžiavo panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą mažamečio atžvilgiu ir padarė didelę žalą asmens teisėms.
18. Visų pirma teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad turtinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai išdėstyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.136 straipsnyje. Vienas iš tokių pagrindų – žalos padarymas (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias CK numatytais pagrindais, tačiau pažeidžiant teisės aktais įtvirtintą tokios teisės įgyvendinimo tvarką, esant BK 294 straipsnyje numatytiems požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas.
19. Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių ir neginčijamos aplinkybės, kad G. D. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, užsipuolė mažametį nukentėjusįjį J. M., paimdamas jam už ausies ir išsakydamas grasinančio pobūdžio žodžius, tačiau kaip nustatyta bylos duomenimis, jis nieko iš mažamečio nereikalavo. Pasak paties nuteistojo, įvykis įvyko dėl nukentėjusiojo akmenų mėtymo į jo sūnaus E. D. dviratį (G. D. parodė, kad sūnus buvo pasiskundęs, kad jo dviratis apmėtytas akmenimis ir subraižytas. Taip pat nurodė, kad nukentėjusysis jau ne pirmą kartą skriaudė jo sūnų. Ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad apžiūrėjus dviratį pamatė, kad jis subraižytas, įbrėžimai buvo gilūs ir ryškūs). Nukentėjusysis mažametis J. M., apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo parodė, kad priėjo E. D. tėtis ir pasuko jam ausį, sakydamas „Ką, erelis?“. Prieš tai jie susipyko su E. D. ir netyčia apmėtė jo dviratį akmenukais. Dėl to sulinko priekinė dviračio dalis. Tačiau vien šių aplinkybių nepakanka, kad G. D. veiksmai galėtų būti įvertinti kaip nusikalstami BK 294 straipsnio prasme.
20. Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas G. D. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį visiškai neargumentavo būtinųjų jo elementų, o juos vertino kartu su BK 284 straipsnyje nurodytais požymiais.
21. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl savavaldžiavimo nusikaltimo, pirmiausia pažymi tai, kad šis nusikaltimas apima reikalavimą perduoti turtą ar turtinę teisę, o tolesni veiksmai nukreipti į tariamos reikalavimo teisės įgyvendinimą. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui.
22. Šioje byloje esminė aplinkybė, sudaranti prielaidą panaikinti G. D. nuteisimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį yra tai, kad G. D. netoleruotinas elgesys mažamečio atžvilgiu apėmė siekį jį sudrausminti ir jam papriekaištauti už galimai netinkamą elgesį jo sūnaus E. D. atžvilgiu, kurį apima BK 284 straipsnis, o ne siekį neteisėtais būdais reikalauti atlyginti žalą už sūnaus dviračiui padarytus apgadinimus, siekį priversti kažką mažametį padaryti ir t. t. Pats nukentėjusysis J. M., apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad jį labiau išgasdino pats G. D. veiksmas – tempimas už ausies, nei jo išsakyti žodžiai – grasinimai. Didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. Šis požymis savavaldžiavimo baudžiamosiose bylose turi būti pagrįstas išsamia įrodymų analize, todėl nepritartina praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai ir teisiniai ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną konflikto dalyvių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tai neatitinka baudžiamojo įstatymo paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011, 2K-P-183/2012, 2K-207-677/2015). Be to, įstatymai nustato ne tik baudžiamąją, bet ir administracinę atsakomybę už savavaldžiavimą. Pažymėtina ir tai, kad savavališki veiksmai įgyvendinant tam tikrą teisę dažnai atliekami esant skirtingų interesų sandūrai, civiliniam ginčui, kurio sprendimo pagrindus ir būdus nustato civilinės teisės normos. Todėl savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turi didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą ir atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisines (civilinė, administracinė, drausminė) atsakomybes.
23. Šiuo atveju ir pats kaltinimas G. D. atžvilgiu yra netikslus: kaltinime nurodyta, kad „G. D., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos <...>, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę, <...>, siekdamas nubausti už sūnaus E. D. apgadintą dviratį, <...>. Šiuo atveju svarbu tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl padarytos žalos dydžio E. D. dviračiui, nebuvo keliamas išvis tokios kaip žalos atlyginimo klausimas, todėl net neaišku, kas turima omenyje, kaltinime nurodant, kad G. D., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos (neaišku kokio įstatymo ir kokios tvarkos) savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę (apie kokią teisę yra kalbama, jei nėra nustatyta žala dėl dviračio apgadinimo). Kaip matyti, G. D. nieko nereikalavo iš nukentėjusiojo mažamečio, nors pagal teismų praktiką kaip jau buvo minėta, kaltinant pagal BK 294 straipsnį turi būti reikalavimas perduoti turtą ar turtinę teisę, kas šiuo atveju nenustatyta.
24. Savavaldžiaudamas kaltininkas suvokia, kad jis, nors ir neteisėtomis priemonėmis, įgyvendina jam ar kitam asmeniui, jo manymu, realiai priklausančią ar tariamą teisę, kuri nukentėjusiojo ar kito asmens yra pripažįstama ar ginčijama, todėl kvalifikuojant veiką kaip savavaldžiavimą (BK 294 straipsnis) būtina nustatyti, kad kaltininkas, reikšdamas prievartines turtines pretenzijas, iš tikrųjų turėjo teisinį pagrindą (realios teisės įgyvendinimas) arba sąžiningai klydo, manydamas, kad toks pagrindas egzistuoja (tariamos teisės įgyvendinimas). Tačiau neleistina, kad kvalifikavimo pagrindu būtų vien tik kaltininko subjektyvus gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimas. Šių aplinkybių nustatymas yra svarbus ne tik atskleidžiant BK 294 straipsnyje numatytų veikos požymių formalųjį turinį, tačiau ir nustatant padarytos veikos pavojingumą, kuris yra svarbus konstatuojant didelės žalos požymį, taip pat atribojant baudžiamąją ir administracinę atsakomybę už savavaldžiavimą. Nesant net ir formalaus BK 294 straipsnio taikymo, negalima vertinti ir didelės žalos atsiradimo nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams.
25. Teisėjų kolegijos vertinimu byloje surinktų ir išanalizuotų įrodymų visuma nustatyti nuteistojo neteisėti veiksmai prieš nukentėjusįjį, t. y. ausies sukimas ir netoleruotino pobūdžio grasinimai mažamečio nukentėjusiojo atžvilgiu, sukėlę fizinį skausmą, demonstratyvus savęs pastatymas prieš mažametį nukentėjusįjį, be abejo privertė nukentėjusįjį J. M. ir su juo buvusius kitus nukentėjusiuosius A. M. ir R. S. patirti neigiamų išgyvenimų, tačiau nesant BK 294 straipsnio sudėties, minimus nukentėjusiųjų išgyvenimus ir neteisėtus G. D. veiksmus apima BK 284 straipsnio sudėtis. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą anksčiau paminėtų aplinkybių, daro išvada, kad byloje nenustatytas bei neįrodytas privalomas patraukti baudžiamojon atsakomybėn už savavaldžiavimą būtinas subjektyvusis požymis – neteisėtas turtinis reikalavimas, todėl G. D. veiksmai, kaip atitinkantys BK 294 straipsnio 2 dalį kvalifikuoti neteisingai, nes jo veiksmuose nėra minimos nusikalstamos veikos sudėties.
26. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl G. D. nuteisimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį naikintina (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Dėl bausmės
27. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo nuosprendžiu G. D. išteisinamas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, atitinkamai turi būti peržiūrima ir paskirta bausmė.
28. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013).
29. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl bausmės rūšies parinkimo ir dydžio nuteistajam, ją grindė objektyviai egzistuojančiomis aplinkybėmis. Teismas įvertino visas turinčias reikšmės aplinkybes, apibūdinančias nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, stadiją, kaltės formą ir rūšį, jo asmenybę, atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, t. y., kad G. D. padarė nusikaltimą, priskiriamą nesunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), anksčiau vieną kartą teistas, baustas administracine tvarka už kelių eismo taisyklių pažeidimus, atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atlikęs šių aplinkybių analizę, pirmosios instancijos teismas paskyrė artimą BK 284 straipsnio sankcijos minimui laisvės atėmimo bausmę – 4 mėnesiams, bei pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo vieneriems metams, paskiriant įpareigojimus. Aukštesnysis teismas pritaria šios bausmės individualizavimui ir papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad šis smurtinis nusikaltimas nebuvo atsitiktinis ir pirmas, kadangi G. D. jau buvo du kartus atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 140 straipsnio 1 dalį, nutraukus ikiteisminius tyrimus, be to, 2017 m. balandžio 28 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį. Kas rodo, kad ankstesniais teismo sprendimais paskiriant su laisvės atėmimo bausme nesusijusias bausmes, nebuvo pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti tikslai, todėl pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę ir paskirdamas būtent laisvės atėmimą, tinkamai taikė bausmės skyrimo nuostatas ir jo keisti nėra pagrindo, kadangi pernelyg švelnus baudžiamumas gali tik paskatinti G. D. ir toliau daryti nusikalstamas veikas, lengvabūdiškai tikintis išvengti teisinės atsakomybės.
Dėl proceso išlaidų
30. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo, pripažįstama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (Europos žmogaus teisių teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, 1A-314-307/2020, 1A-310-318/2020).
31. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011).
32. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2021 m. balandžio 12 d. nutartimi nuteistajam G. D. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė Z. Kastėnienė. Apeliacinės instancijos teisme 2021 m. balandžio 15 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už nuteistajam G. D. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 84,06 Eur išlaidų.
33. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę, į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo G. D. apeliacinį skundą, kuris yra tenkinamas iš dalies, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos išlaidos pripažįstamos proceso išlaidomis, tačiau atitinkamai mažinamos per pusę, kadangi nuteistojo skundas tenkinamas iš dalies. Teisėjų kolegija mano, kad tokia išlaidų suma už nuteistajam G. D. suteiktą teisinę pagalbą yra protinga ir proporcinga nuteistojo turtinei padėčiai, todėl ji išieškotina iš nuteistojo (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, , 328 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo G. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2021 m. kovo 1 d. nuosprendį pakeisti:
G. D. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2021 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalį dėl G. D. paskirtų bausmių subendrinimo.
Išieškoti iš nuteistojo G. D. valstybės naudai 42,03 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.