Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

2021-06-03 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-116-606/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2021-02-09Klaipėdos apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNuosprendis · 2021-06-03Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2021-06-03
Bylos Nr.
1A-116-606/2021
Teisminio proceso Nr.
1-04-4-00021-2020-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Edita Lapinskienė, Eduardas Maškevičius, Linas Pauliukėnas
Nuteistasis
R. G.
Kategorijos

Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-116-606/2021

Teisėjas Svajūnas Bliudsukis Teisminio proceso Nr. 1-04-4-00021-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.5.1.; 1.2.23.2.1 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 3 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eduardo Maškevičiaus, Lino Pauliukėno,

sekretoriaujant Karolinai Gaubaitei,dalyvaujant prokurorei Laimai Rokanskienei,gynėjui advokatui Robertui Skėriui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. vasario 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 1 dalį, pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalį, vienerių metų šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 1 punktu, 5 dalies 4 punktu, R. G. paskirtas įpareigojimas dalyvauti elgesio pataisos programoje – išklausyti programą per 9 mėnesius – ir draudimas – visą bausmės vykdymo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. G. nuteistas už tai, kad 2020 m. vasario 12 d. 19.22 val., pasinaudodamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ paslaugomis per (duomenys neskelbtini) siuntų terminalą ((duomenys neskelbtini)), neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, išsiuntė K. K. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) siuntų terminalą ((duomenys neskelbtini)) siuntą su dviem buteliukais – lašintuvais „PURE FIEDS TURMERIC HEMP EXTRACT Full spectrum Hemp Extract <0,2 %“, kurių sudėtyje yra 0,1108 g gryno delta-9-tetrahidrokanabinolio (THC), įrašyto į 2000 m. sausio 6 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 5 patvirtintų „Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašu“, I- ąjį sąrašą. R. G. už siuntos priėmimą ir įpakavimą sumokėjo 3 Eur iš savo AB „(duomenys neskelbtini)“ banko asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas mokėjimo kortele. 2020 m. vasario 14 d. 12.10 val., muitinio tikrinimo metu ši siunta su psichotropinėmis medžiagomis buvo sulaikyta (duomenys neskelbtini) teritorinės muitinės pareigūnų. Tokiu būdu R. G. neteisėtai siuntė ir platino 0,1108 g grynos psichotropinės medžiagos delta-9-tetrahidrokanabinolio (THC).

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. G. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. vasario 9 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti, nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. BK 269 straipsnio 1 dalyje pateikti BK XXXVII skyriaus sąvokų išaiškinimai, narkotinės ir psichotropinės medžiagos yra medžiagos, įtrauktos į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus. Sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5, vadovaujantis Jungtinių Tautų 1961 m. Bendrosios narkotinių medžiagų konvencijos, 1971 m. Psichotropinių medžiagų konvencijos nuostatomis bei Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymu, buvo patvirtintas narkotikų ir psichotropinių medžiagų sąrašas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2020 m. lapkričio 19 d. prejudiciniame sprendime byloje Nr. C-663/18 išaiškino, kad kanabidiolis, išgautas iš teisėtai auginamų kanapių, kuriose esantis THC neviršija 0,2 %, nėra narkotinė medžiaga, kaip ji suprantama pagal 1961 m. Bendrąją narkotinių medžiagų konvenciją. Toks prejudicinis sprendimas, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo buvo priimtas, remiantis mokslo duomenimis, kad kanabidiolis, išgautas iš pluoštinių kanapių, neturi psichotropinio ir kenksmingo poveikio žmonių sveikatai. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pažymėjo, kad draudimas prekiauti kitoje valstybėje narėje teisėtai pagamintu kanabidioliu, kai jis yra išgautas iš viso cannabis sativa augalo, o ne vien iš jo pluošto ir sėklų, yra kiekybiniams apribojimams lygiaverčio poveikio priemonė, kurios draudimas įtvirtintas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 34 straipsnyje. Be kita ko, šiame prejudiciniame sprendime teismas taip pat pažymėjo, kad kiekybiniams apribojimams lygiaverčio poveikio priemonė gali būti pateisinama vienu iš SESV 36 straipsnyje išvardytų bendrojo intereso pagrindų arba imperatyviaisiais reikalavimais, tačiau tokiu atveju turi būti įvertinta, ar draudimas prekiauti teisėtai kitoje valstybėje narėje pagamintu kanabidioliu, kai jis išgautas iš viso cannabis sativa augalo, o ne vien iš jo pluošto ir sėklų, yra tinkamas visuomenės sveikatos apsaugos tikslui (SESV 36 straipsnis) įgyvendinti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti. Sprendimas uždrausti prekiauti, kuriuo, be kita ko, labiausiai ribojama prekyba produktais, kurie teisėtai pagaminti, ir kuriais teisėtai prekiaujama kitose valstybėse narėse, gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu realus pavojus visuomenės sveikatai (SESV 36 straipsnis) yra pakankamai pagrįstas remiantis naujausiais mokslo duomenimis, kurie yra prieinami tokio sprendimo priėmimo dieną. Tuo tarpu rizikos vertinimas negali būti pagrįstas vien hipotetiniais svarstymais (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. prejudicinis sprendimas byloje Nr. C-663/18). Teisės doktrinoje pažymima, kad poreikis teismams aiškinti teisę siejamas su teisės poreikiu išlikti dinamiška – teisėjo vaidmuo yra pagelbėti užpildant terpę taip visuomenės poreikių ir teisės, kartu išsaugant teisės stabilumą (BARAK, A. The Judge in a Democracy. Princeton, 2006, p. 11). Akcentuojama, kad šioje byloje baudžiamosios atsakomybės apeliantui taikymas negali būti pateisinamas įstatymu leidėjo negebėjimu savalaikiai reaguoti į mokslo pažangą. Šiuo atveju akivaizdu, kad visuomenės poreikis sveikatingumo tikslais naudoti moksliškai pažangius augalinius pluoštinių kanapių preparatus, yra tik formaliai kriminalizuotas, o baudžiamoji atsakomybė apeliantui už iš pluoštinių kanapių išgauto kanabidiolio platinimą taikyta nepagrįstai. Apelianto veiksmai nėra nei pavojingi, nei priešingi teisei, o atlikti veiksmai nėra nusikalstami. Kaip pažymėjo minėtame prejudiciniame sprendime Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, kanabidiolio sudėtyje nėra psichoaktyviosios medžiagos, todėl jo, kaip kanapių ekstrakto, įtraukimas į sąvoką „narkotinės medžiagos“, kaip ir suprantama pagal 1961 m. Bendrąją konvenciją, prieštarautų šios konvencijos tikslui ir bendrai idėjai. Taipogi laisvos prekybos ribojimas tarp Europos Sąjungos valstybių negali būti pateisinamas įstatymo leidėjo neryžtingumu. Todėl, apelianto nuomone, jam baudžiamoji atsakomybė pagal BK 260 straipsnio 1 dalį taikyta nepagrįstai, nes kaip išaiškino Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, kanabidiolis, išgautas iš pluoštinių kanapių, nėra narkotinė medžiaga, kaip ji suprantama pagal 1961 m. Bendrąją narkotinių medžiagų konvenciją. Šiuo aspektu pažymima ir tai, kad analogiškai Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. prejudicinio sprendimo byloje Nr. C-663/18 išaiškinimais turi būti remiamasi ir aiškinant Sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 5 nuostatas bei Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. V-239 nuostatas, nes minėti Sveikatos apsaugos ministro įsakymai yra parengti būtent pagal 1961 m. Bendrąją narkotinių medžiagų konvenciją ir pagal ją pakeitusiu 1971 m. protokolu/Psichotropinių medžiagų konvenciją.

2.2. Šios bylos kontekste apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs šioje byloje skundžiamą nuosprendį, netinkamai aiškino ir taikė Sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 5 nuostatas bei Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. V-239 nuostatas ir nukrypo nuo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijos, todėl nepagrįstai už pluoštinių kanapių ekstrakto platinimą jam taikė baudžiamąją atsakomybę pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Apeliantas konstatuoja, kad minėtas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas sudaro pagrindą konstatuoti, kad kanabidiolis, išgautas iš pluoštinių kanapių, nei pagal Europos Sąjungos teisę, nei pagal 1961 m. Bendrąją narkotinių medžiagų konvenciją negali būti laikomas nusikalstamos veikos dalyku. Apelianto tvirtinimu, jo veiksmai nebuvo pavojingi, jie taip pat negali būti laikomi uždraustais (BK 11 straipsnio 1 dalis), nes Europos Sąjungoje pluoštinių kanapių produkcijos gamyba ir prekyba nėra draudžiama. Nurodytos aplinkybės suponuoja, kad baudžiamoji atsakomybė jam taikyta nepagrįstai. Apeliantas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi 2019 m. rugsėjo 10 d. analitine Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos medžiaga, kitų Europos Sąjungos valstybių teismų praktika, kuri šią dieną Europos Sąjungos Teisingumo Teismui priėmus 2020 m. lapkričio 19 d. prejudicinį sprendimą byloje Nr. C-663/18, yra neaktuali. Šiuo atveju akivaizdu, kad Klaipėdos apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį privalėjo vadovautis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. prejudiciniu sprendimu ir šioje byloje priimti išteisinamąjį nuosprendį.

2.3. Apeliantas pažymi ir tai, kad jam skundžiamu nuosprendžiu baudžiamoji atsakomybė taikyta pažeidžiant in dubio pro reo principą, pagal kurį visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Šios bylos kontekste pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-44/2007, 2K-347/2007, 2K-251/2010, 2K-363/2013 ir kt.). Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber a, Messegue and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Tefner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kt.).

2.4. Apeliantas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, į Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą kontroliuojamų medžiagų I sąrašą įtrauktas medžiagas vartoti sveikatos priežiūros tikslams draudžiama, išskyrus atvejus, kai į I sąrašą įtrauktos medžiagos yra vaistinio preparato, įregistruoto teisės aktų nustatyta tvarka įgyvendinus Farmacijos įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje arba 11 straipsnio 5 dalyje, arba 11 straipsnio 8 dalyje, arba 11 straipsnio 10 dalyje, arba 11 straipsnio 15 dalyje nustatytus reikalavimus, arba registruoto vaistinio preparato, įrašyto į Bendrijos vaistinių preparatų registrą, sudėtyje. Byloje nebuvo nustatinėjama, ar kanapių ekstraktas nėra vaistinio preparato, įregistruoto teisės aktų nustatyta tvarka sudėtinė dalis – byloje nebuvo gauta kontroliuojančios institucijos išvados apie kanapių ekstrakto kaip sudėtinės vaistinio preparato, registruoto Europos Sąjungoje ar Lietuvos Respublikoje, dalies. Kas vėlgi patvirtina, kad baudžiamoji atsakomybė jam taikyta nepagrįstai. Apeliantas akcentuoja ir tai, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatinėjamos aplinkybės, kad kanapių ekstraktas būtų neteisėtai pagamintas Europos Sąjungoje (ar ne Europos Sąjungoje), nenustatyta ir tai, kad kanapių ekstraktas į Lietuvos Respubliką būtų įvežtas neteisėtai. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2020 m. lapkričio 19 d. prejudiciniame sprendime byloje Nr. C-663/18 išaiškino, kad draudimas prekiauti (o taip pat ir platinti) kitoje valstybėje narėje teisėtai pagamintu kanabidioliu (kanapių ekstraktu), kai jis yra išgautas iš viso cannabis sativa augalo, o ne vien iš jo pluošto ir sėklų, yra kiekybiniams apribojimams lygiaverčio poveikio priemonė, kurios draudimas įtvirtintas SESV 34 straipsnyje, todėl yra neteisėtas.

2.5. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes jį kaltu pripažino nenustatęs ir neatskleidęs jo veiksmuose subjektyviųjų BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių. Be to, pirmosios instancijos teismas išvadas apie jo kaltę (tiesioginę tyčią) darė remdamasis prielaidomis, nesant patikimų įrodymų, kad nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia. Vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43/2006, 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-163-303/2017, 2K-3-648/2021).

Šalies argumentai

2.6. Apeliaciniame skunde nurodoma kad kasacinio teismo praktikoje pažymėta, jog BK 260 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. ją darydamas asmuo suvokia, jog neteisėtai gamina, perdirba, įgyja, laiko, gabena, siunčia, parduoda ar kitaip platina narkotines ar psichotropines medžiagas ir nori taip veikti. Už BK 260 straipsnyje nurodytų alternatyvių veiksmų padarymą asmuo atsako, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-604/2014, 2K-561-511/2015 ir kt.). Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Įrodymais, patvirtinančiais tokį suvokimą, gali būti šių medžiagų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-426-507/2016). Remdamasis kasacinio teismo praktika, apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad jis BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia. Pažymi, kad teismo nuosprendžio išvados, kad jis, prieš įsigydamas kanapių ekstrakto, domėjosi šia medžiaga neabejotinai liudija, kad jis buvo susipažinęs su kanapių produktų narkotinėmis savybėmis, yra visiškai nepagrįstos. Apeliantas akcentuoja, kad aplinkybė, jog kanapių ekstraktas įsigytas iš nepažįstamo asmens, apeliantui suvokiant, kad kanapių ekstraktą jis perka pigiau, nei matė parduodant internete, savaime negali liudyti esant apelianto veiksmuose tiesioginės tyčios. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad kanapių ekstrakto, kuriame THC<0,2 %, galima laisvai įsigyti Lietuvoje veikiančiose parduotuvėse, tarp jų ir elektroninėse parduotuvėse. Be kita ko, šių gaminių gamintojai deklaruoja, kad kanapių ekstraktas, kuriame THC<0,2 %, yra legalus (pavyzdžiui, cbdfinola.lt ir kt.). Apelianto teigimu, teismo nuosprendžio išvados, jog prekė yra tariamai atkeliavusi iš užsienio, nes ant prekės etiketės yra užrašai užsienio kalba, nepatvirtina, kad prekė neteisėtai buvo įvežta į Lietuvos Respubliką. Prekės kilmė nebuvo nustatinėjama. Iš viešai internetinėje erdvėje prieinamos informacijos matyti, kad prekės „Pure Fields Turmeric hemp extract“ pardavėjas yra Lietuvoje registruota (duomenys neskelbtini) (į. k. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)). Šio gamintojo tinklapyje pateikiami prekių (kanapių ekstraktų) sertifikatai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio prielaidos, esą apeliantas pirko nelegaliai į Lietuvos Respublika įvežtą draudžiamą produkciją, yra ne tik nepagrįstos, bet ir teismo neištirtos. Apelianto tvirtinimu, jis nesidomėjo nelegalia produkcija. Internetiniuose tinklapiuose yra gausu pardavėjų, prekiaujančių produkcija su kanapėmis. Kanapių produkcijos apstu ir bet kuriame prekybos centre. Šios produkcijos galima įsigyti vaistinėse, mugėse, taipogi tiesiogiai iš gamintojų. Dėl nurodytų priežasčių akivaizdu, kad jis tiesiog negalėjo objektyviai suprasti, kad jis dukrai siunčia (platina) maisto papildą (kanapių ekstraktą), kuris yra nelegalus. Būtent kanapių produkcijos nekontroliuojamas prieinamumas vietinėje rinkoje paprastam vartotojui sudaro apgaulingą įspūdį, kad produkcija yra legali. Be to, nuoseklios valstybės politikos nebuvimas, susijęs su kanapių produktų pardavimu, kai kanapių produktai yra viešai prieinami, deklaruojant itin teigiamas kanapių produkcijos savybes, negali sudaryti pagrindo perkelti baudžiamosios atsakomybės paprastam eiliniam vartotojui. Jis, būdamas paprastas vartotojas, negalėjo suvokti, kad viešai prekiaujama produkcija, teisėtai pagaminta Lietuvoje, gali būti nelegali.

2.7. Apeliantas pažymi, kad teismo nuosprendžio išvados, jog kanapių ekstraktas įsigytas buvo ne vaistinėje, nesudaro pagrindo inkriminuoti jam baudžiamosios atsakomybės, nes kanapių preparatai pardavinėjami ne tik vaistinėse (internetu, mugėse, prekybos centruose). Be to, teismas nepagrįstai atmetė jo nurodomas reikšmingas aplinkybes, jog jis įsigijo, o taip pat dukrai siuntė būtent kanapių sėklų aliejų. Apie tai, kad tai kanapių ekstraktas, o ne kanapių sėklų aliejus, jis sužinojo tik jo siuntinį sulaikius. Apeliantas pažymi, kad teismo išvados, jog kanapių ekstraktas nebuvo paskirtas gydytojo, yra teisiškai nereikšmingos, nes įprastinė praktika yra tokia, kad maisto papildų gydytojai neskiria. Aplinkybės, susijusios su kanapių produkcijos prieinamumu, teisėta prekių ekstrakto gamyba ir prekyba Lietuvoje nebuvo byloje analizuotos, todėl teismas padarė akivaizdžiai nepagrįstas išvadas dėl tiesioginės tyčios jo veiksmuose buvimo ir tuo pagrindu taikė jam baudžiamąją atsakomybę. Apelianto teigimu, Klaipėdos apylinkės teismas, remdamasis in dubio pro reo principu, nustatęs, kad byloje išnaudojus visas įrodinėjimo priemones nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių jo tiesioginę tyčią padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, privalėjo visas abejones aiškinti jo naudai. Tačiau pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl jo kaltės įvykdžius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas jo kaltę grindė tik prielaidomis ir dėl to priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuris apeliacinės instancijos teismo turėtų būti panaikintas, jis pagal BK 260 straipsnio 1 dalį turėtų būti išteisintas, jam nepadarius inkriminuotos nusikalstamos veikos (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

2.8. Apeliantas nurodo, kad Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. vasario 9 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas nurodė, kad už jo padarytos nusikalstamos veikos padarymą skiria jam laisvės apribojimą vieneriems metams trims mėnesiams, tačiau rezoliucinėje teismo nuosprendžio dalyje per klaidą nurodoma, kad jam paskirtas laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Atsižvelgiant į tai, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 5 punktą, aprašomojoje teismo nuosprendžio dalyje nurodoma bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai, o rezoliucinėje teismo nuosprendžio dalyje bausmės dydis nurodomas remiantis aprašomąją teismo nuosprendžio dalimi, tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismo nuosprendis, išnagrinėjus jo apeliacinį skundą, nebūtų panaikintas, skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytas bausmės skyrimo terminas turėtų būti pakoreguotas, nurodant, kad pirmosios instancijos teismas nusprendžia R. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 1 dalyje, ir, pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalį, paskiria jam bausmę – laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

2.9. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad skundžiamo teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomos klaidingos aplinkybės, esą jo teistumas nėra išnykęs. Remiantis BK 97 straipsnio 1 punktu, turinčiais teistumą laikomi asmenys, kuriems bausmės vykdymas buvo atidėtas, – laikotarpiu, kuriam buvo atidėtas bausmės vykdymas. Nuteistasis nurodo, kad jis buvo teistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 mėnesiams, vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 2 metams. Šiuo metu yra suėjęs bausmės vykdymo atidėjimo terminas, todėl, remiantis BK 97 straipsnio 6 dalimi, pripažintina, kad jo teistumas yra išnykęs. Skundžiamame nuosprendyje dėl nurodytų priežasčių nurodomos klaidingos aplinkybės, susijusios su jo teistumu, iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies turėtų būti panaikintos.

2. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Apeliacinis skundas tenkintinas.

4. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

5. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes jį kaltu pripažino nenustatęs ir neatskleidęs jo veiksmuose subjektyviųjų BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių. Pirmosios instancijos teismas išvadas apie jo kaltę (tiesioginę tyčią) darė remdamasis prielaidomis, nesant patikimų įrodymų, kad nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs šioje byloje skundžiamą nuosprendį, netinkamai aiškino ir taikė Sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 5 nuostatas bei Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. V-239 nuostatas ir nukrypo nuo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijos, todėl nepagrįstai už pluoštinių kanapių ekstrakto platinimą jam taikė baudžiamąją atsakomybę pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Apeliantas konstatuoja, kad minėtas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas sudaro pagrindą konstatuoti, kad kanabidiolis, išgautas iš pluoštinių kanapių, nei pagal Europos Sąjungos teisę, nei pagal 1961 m. Bendrąją narkotinių medžiagų konvenciją negali būti laikomas nusikalstamos veikos dalyku. Apelianto tvirtinimu, jo veiksmai nebuvo pavojingi, jie taip pat negali būti laikomi uždraustais (BK 11 straipsnio 1 dalis), nes Europos Sąjungoje pluoštinių kanapių produkcijos gamyba ir prekyba nėra draudžiama.

6. Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Remiantis baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika, baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta kaltininko padarytos veikos atitiktis Baudžiamojo kodekso Specialiojoje dalyje numatytai atitinkamos nusikalstamos veikos sudėčiai, taigi turi būti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nurodyti baudžiamajame įstatyme. Visos kitos aplinkybės, kurių baudžiamasis įstatymas neįtraukia į būtinų nusikalstamos veikos požymių ratą, kaltininko veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Pagal susiformavusią teismų praktiką, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014). Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-166-699/2018). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

7. Iš teisiamajame posėdyje duotų nuteistojo R. G. parodymų nustatyta, kad jis dukrai K. K. siuntė vaistus, kaip paprastą aliejų. Šiuos vaistus vartojo ir jis pats bei jo motina. Žinojo apie kanapių aliejaus savybes, kad jos gydo vėžį, šizofreniją, stiprina organizmą, gerina miegą. Jis neįskaitė ant produkto, kad tai nelegalus produktas, manė, kad tai natūralus produktas – aliejus. Anglų kalbos nemoka, tačiau matė, kad ant buteliuko parašyta ne lietuviškai. Užrašų ant dėžutės neanalizavo. Su pardavėju kalbėjo, jog sudėtyje yra ciberžolė su kanape, pardavėjas sakė, kad tai naujas produktas. Matė ant dėžutės skaičiukus, jam pardavėjas paaiškino, kad tai parašyta leistina THC norma. Jis nebūtų dukrai siuntęs nelegalaus produkto (t. 3, b. l. 42–43).

8. Teisiamajame posėdyje liudytoja K. K. parodė, kad tėvas R. G., pasiskundus, kad blogai jaučiasi, pasiūlė pavartoti lašiukus. Ji paskaitė internete apie tuos lašiukus, rašė, kad jie gerina miegą, padeda nuo daug ligų, žmonės juos vartoja, todėl nemanė, kad tai nelegalu. Tai buvo kanapių aliejus. Į gydytoją dėl savo negalavimų kreipėsi, tačiau neminėjo, ką planuoja vartoti. Ilgą laiką turėjo didelių sveikatos problemų, vartojo įvairius vaistus, bet niekas nepadėjo, todėl nutarė pabandyti tėvo pasiūlytus lašiukus. Ji nemanė, kad tėvas jai pasiūlys kažko blogo, ji juo pasitikėjo. Taip pat manė, kad tėvas nežinojo, jog tie vaistai neteisėti, nes jei jis būtų žinojęs, nebūtų jai siuntęs. Ji nėra vartojusi jokių narkotinių medžiagų (t. 3, b. l. 42).

9. Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Nusikalstamų veikų, susijusių su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, sudėčių objektyviesiems požymiams būdingas specifinis veikos dalykas – psichotropinės ar narkotinės medžiagos. Konstatuojant, kad asmuo neteisėtai disponavo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, būtina tiksliai įvardyti, kokios tai medžiagos, bei nustatyti jų kiekį. Šiame skyriuje nurodytos narkotinės ir psichotropinės medžiagos yra medžiagos, įtrauktos į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus. Kokį narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį laikyti nedideliu, kokį dideliu ir labai dideliu, nustatoma remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintomis rekomendacijomis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 269 straipsnio 1-2 dalys).

10. Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 3 straipsnis reglamentuoja narkotinių ir psichotropinių medžiagų įrašymą į kontroliuojamų medžiagų sąrašus. Šio nusikaltimo dalykas turi atitikti medicininį kriterijų, t. y. narkotinėmis ar psichotropinėmis pripažįstamos tik tokios medžiagos, kurios gali veikti centrinę nervų sistemą ir kurios sukelia apsvaigimą bei priklausomybę nuo jų, ir juridinį kriterijų, t. y. šių medžiagų sąrašas turi būti nustatytas specialiu teisės aktu. Tik šiuos abu kriterijus atitinkančios medžiagos gali būti pripažįstamos šio nusikaltimo dalyku. Siekiant nustatyti, ar medžiagos yra narkotinės ar psichotropinės, turi būti skiriama ekspertizė arba gaunama specialisto išvada.

11. Remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“, kanapės (ir jų dalys) (Cannabis plant) yra įtrauktos į narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicinos tikslams, sąrašą (2003 m. balandžio 23 d. ir 2007 m. gruodžio 14 d. redakcijos su vėlesniais pakeitimais). Pagal šiuos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymus narkotinėmis medžiagomis yra laikomos bet kokios rūšies kanapės (ir jų dalys) nepriklausomai nuo jose esančios veikliosios (psichiką veikiančios) medžiagos kiekio. Pagal šiuo metu formuojamą teismų praktiką, nustatant ar asmuo disponavo narkotinėmis ar psichotropinėmis priemonėmis būtina tiksliai nustatyti ne tik patį disponavimo faktą, šių medžiagų pavadinimą, kiekį, bet ir jų cheminę sudėtį.

12. Kartu pažymėtina, kad Europos Sąjungos Tarybos 2003 m. rugsėjo 29 d. reglamento (EB) Nr. 1782/2003, nustatančio bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir tam tikras paramos schemas ūkininkams bei iš dalies keičiančio reglamentus (EEB) Nr. 2019/93, (EB) Nr. 1452/2001, (EB) Nr. 1453/2001, (EB) Nr. 1454/2001, (EB) Nr. 1868/94, (EB) Nr. 1251/1999, (EB) Nr. 1254/1999, (EB) Nr. 1673/2000, (EEB) Nr. 2358/71 ir (EB) Nr. 2529/2001, 52 straipsnyje „Kanapių auginimas“ nurodyta, kad „Auginant kanapes, klasifikuojamas pagal KN kodą 53021000, naudojamose veislėse tetrahidrokanabinolio kiekis neviršija 0,2 proc. ir jos auginamos sudarius sutartį ar priėmus įsipareigojimą, kaip nurodyta reglamento (EB) Nr. 1673/2000 2 straipsnio 1 dalyje. Valstybės narės sukuria sistemą, skirtą tikrinti tetrahidrokanabinolio kiekį augaluose < ... >“.

13. Europos Teisingumo Teismas aiškindamas 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1782/2003 nuostatų veikimą valstybės narės nacionalinės teisės srityje 2008 m. liepos 11 d. nutartyje (C-207/08) nusprendė, kad: 1) 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1782/2003, nustatantis bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir tam tikras paramos schemas ūkininkams bei iš dalies keičiantis reglamentus (EEB) Nr. 2019/93, (EB) Nr. 1452/2001, (EB) Nr. 1453/2001, (EB) Nr. 1454/2001, (EB) Nr. 1868/94, (EB) Nr. 1251/1999, (EB) Nr. 1254/1999, (EB) Nr. 1673/2000, (EEB) Nr. 2358/71 ir (EB) Nr. 2529/2001, turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia nacionalinės teisės aktą, kuriuo draudžiama auginti ir laikyti šiame reglamente nurodytas pluoštines kanapes; 2) Bendrijos teisė draudžia valstybės narės teismui taikyti nacionalinės teisės aktą, kuriuo, pažeidžiant reglamentą Nr. 1782/2003 draudžiama auginti ir laikyti šiame reglamente nurodytas pluoštines kanapes.

14. BK 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio kodekso nuostatos yra suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio kodekso priede, nuostatomis. Tai reiškia, kad tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės ir nacionalinės baudžiamosios teisės taikymo sritis bent iš dalies sutampa, nacionalinis teismas turi pareigą pateikti kiek įmanoma Europos Sąjungos teisę atitinkantį vidaus teisės aiškinimą, prireikus ir tiesiogiai atsižvelgdamas į atitinkamų jos teisės aktų reikalavimus. Taigi darytina išvada, kad Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1782/2003 – pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 249 straipsnio 2 dalį taikomas tiesiogiai ir turintis viršenybę prieš nacionalinius teisės aktus – nedraudžia valstybėse narėse pluoštines kanapes, kuriose tetrahidrokanabinolio kiekis neviršija 0,2 proc., ir šios nuostatos privalo laikytis visos valstybės narės ir jų valdžios (taip pat teisminės) institucijos. Pažymėtina, kad, nors kiekvienoje byloje nagrinėjamas iš esmės konkretus atvejis, Europos Teisingumo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. sprendime byloje Nr. C?663/18, vertinant kanapių produktų kenksmingumą žmonių sveikatai, taip pat atsižvelgiama į tai, ar pluoštinėse kanapėse tetrahidrokanabinolio kiekis neviršija 0,2 proc. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, Lietuvos baudžiamosios teisės srityje sprendžiant dėl BK 260 straipsnyje numatytos atsakomybės už disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, kai šios nusikalstamos veikos dalykas yra kanapės (ir jų dalys), būtina atlikti rastų medžiagų objektyvų specialių žinių reikalaujantį tyrimą, siekiant nustatyti rastose kanapėse (ir jų dalyse) esančios veikliosios medžiagos – tetrahidrokanabinolio – kiekį (jo procentinę išraišką bendroje jų masėje) tam, kad būtų galima nustatyti, ar tai narkotinio tipo kanapės, draudžiamos vartoti medicinos tikslams, ar pluoštinės kanapės, kuriose tetrahidrokanabinolio kiekis neviršija 0,2 procento, ir kurios pagal Europos Sąjungos teisę valstybėse narėse visuotinai nedraudžiamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-308/2013).

15. Nagrinėjamu atveju Lietuvos teismo ekspertizes centro 2020 m. kovo 30 d. specialisto išvadoje Nr. 11-613 (20) padaryta išvada, kad dviejuose buteliukuose – lašintuvuose su etiketėmis „PURE FIEDS TURMERIC HEMP EXTRACT Full spectrum Hemp Extract ?0,2% THC...“ tirti pateiktuose skysčiuose yra psichotropinės medžiagos – delta-9-tetrahidrokanabinolio (tetrahidrokanabinolio, THC). Nustatyta, kad tetrahidrokanabinolis mišiniuose ir tirpaluose yra psichotropinė medžiaga, įrašyta į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 patvirtintą narkotinių ir psichotropinių medžiagų I-ąjį sąrašą. Nustatyta ir tai, jog dviejuose buteliukuose – lašintuvuose tirti pateikto skysčio masė yra 55,4180 g, jame yra 0,1108 g gryno delta-tetrahidrokanabinolio (THC). Muitinės laboratorijos specialisto išvadoje Nr. 20MLC0011 nurodytoje pradinėje skysčio masėje – 55,468 g, yra 0,1109 g gryno delta-9-tetrahidrokanabinolio (tetrahidrokanabinolio (t. 1, b. l. 13–14). Tačiau nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys, jog minėtoje Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. kovo 30 d. specialisto išvadoje Nr. 11-613 (20) nustatyta ir tai, kad tiriamųjų skysčių mėginių chromatogramose kanabinoidų santykis (delta-9-tetrahidrokanabinolis (THC) + kanabinolis (CN)/kanabidiolis (CBD)) yra mažesnis už vienetą. Šiame kontekste akcentuotina, jog šios tiriamųjų skysčių sudėtines dalis ir jų santykį nustatančios išvados pasėkoje, medžiagų tyrimą atlikusi ir specialisto išvadą pateikusi specialistė pažymi, jog paprastai produktai, kurių sudėtyje yra daug kanabidiolio ir mažai tetrahidrokanabinolio, yra gaminami, pažymėtina, iš pluoštinių kanapių. Galiausiai nagrinėjamu atveju akcentuotina, jog 2020 m. kovo 30 d. specialisto išvadoje Nr. 11-613 (20) objektyviai nustatyta, kad tirti pateiktuose skysčiuose yra 0,2 proc. delta-9-tetrahidrokanabinolio (THC).

16. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui nekilo jokių abejonių, kad R. G. neteisėtai siuntė ir platino 0,1108 g grynos psichotropinės medžiagos delta-9-tetrahidrokanabinolio bei padarė išvadą, kad R. G. padaryta veika atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, sudėtį ir yra kvalifikuota teisingai, nes jis psichotropinę medžiagą persiųsdamas dukrai, atliko ir jų platinimo veiksmą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. G. kaltu ir nuteisdamas jį pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, neatsižvelgė į aptartą teismų praktiką, kad tokio pobūdžio bylose atsižvelgtina ir į Europos Sąjungos teisę, pagal kurią pluoštinės kanapės, kuriose tetrahidrokanabinolio kiekis neviršija 0,2 proc., valstybėse narėse nedraudžiamos, ir šios nuostatos privalo laikytis visos valstybės narės ir jų valdžios. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nevertindamas byloje surinktų įrodymų visumos, padarė neteisingą išvadą dėl R. G. kaltės.

17. Kaip matyti, atlikus surastų skysčių objektyvų specialių žinių reikalaujantį tyrimą, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. kovo 30 d. specialisto išvadoje Nr. 11-613 (20) objektyviai nustatyta ir užfiksuota, kad dviejuose buteliukuose – lašintuvuose tirti pateikto skysčio masė yra 55,4180 g, jame yra 0,1108 g gryno delta-9 tetrahidrokanabinolio (THC) - psichotropinės medžiagos, įrašytos į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 patvirtintą narkotinių ir psichotropinių medžiagų I-ąjį sąrašą. Tačiau nagrinėjamoje byloje kartu pažymėtina, jog minėtoje Lietuvos teismo ekspertizes centro 2020 m. kovo 30 d. specialisto išvadoje Nr. 11-613 (20) objektyviai nustatyta bei užfiksuota ir tai, jog, nustačius tiriamųjų skysčių sudėtinių dalių (delta-9-tetrahidrokanabinolis (THC) + kanabinolis (CN)/kanabidiolis (CBD)) santykį, konstatuota, jog paprastai produktai, kurių sudėtyje yra daug kanabidiolio ir mažai tetrahidrokanabinolio, yra gaminami iš pluoštinių kanapių. Analizuojant šią specialisto išvados tyrimo rezultatų apibendrinime specialistės pateiktą išvadą, akivaizdu, jog byloje objektyviai ir neginčytinai nėra paneigta, kad produktas, kuriuo disponavo R. G., pagamintas būtent iš pluoštinių kanapių. Galiausiai 2020 m. kovo 30 d. specialisto išvadoje Nr. 11-613 (20) objektyviai nustatyta ir tai, jog tirti pateiktuose skysčiuose esančios veikliosios medžiagos - delta-9-tetrahidrokanabinolio (THC) procentinė išraiška yra 0,2 proc., t. y. tetrahidrokanabinolio kiekis neviršija 0,2 proc. Tokiu būdu, išdėstytos tarptautinės ir nacionalinės teismų praktikos kontekste, nustatytų aplinkybių visuma, akcentuojant specialisto išvadoje, kuri tokio pobūdžio bylose laikytina vienu iš esminiu įrodymu, pateiktas išvadas, suponuoja logišką išvadą bylos aplinkybes vertinti nuteistojo R. G. naudai, nes tokio tipo kanapės ir iš jų pagaminti produktai pagal Europos Sąjungos teisę valstybėse narėse visuotinai nedraudžiamos. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju ir ant buteliukų esančiose etiketėse užrašai „PURE FIEDS TURMERIC HEMP EXTRACT Full spectrum Hemp Extract ?0,2% THC...“ nepaneigia specialisto išvadoje objektyviai nustatyto fakto, kad skysčiuose tetrahidrokanabinolio kiekis neviršija 0,2 proc. Kartu ši aplinkybė nepaneigia ir nuteistojo R. G. parodymų dėl to, jog jis neturėjo tyčios įsigyti sveikatai kenksmingą ir draudžiamą produktą, ir šį produktą įsigijo ir siuntė dukrai vartoti būtent medicinos tikslams.

18. Todėl nagrinėjamu atveju, atsižvelgdamas į Lietuvos teismo ekspertizes centro 2020 m. kovo 30 d. specialisto išvadoje Nr. 11-613 (20) užfiksuotų tyrimo rezultatų visumą, kuriais netikėti nėra jokio pagrindo, vadovaudamasis teismų praktika, Europos Sąjungos teise, remdamasiss in dubio pro reo principu (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai), daro išvadą, kad R. G. nepadarė BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos.

19. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. vasario 9 d. apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, kuriuo R. G. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, kolegija

nusprendžia:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. vasario 9 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

R. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

R. G. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – du buteliukus – lašintuvus – su po tyrimo likusiomis medžiagomis (49,9044 g), saugomus Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Sulaikytų prekių administravimo skyriuje, nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti.

Teisėjai Edita LapinskienėEduardas MaškevičiusLinas Pauliukėnas