Šiaulių apygardos teismo nutartis, 2A-461-856/2020

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-09-16
Bylos Nr.: 2A-461-856/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-23-3-01230-2017-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Birutė Simonaitienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Lina Muchtarovienė
Ieškovas: (duomenys neskelbtini)
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Roseba“

Kategorijos

Civilinė byla Nr. 2A-461-856/2020 Teisminio proceso Nr. 2-23-3-01230-2017-6 Procesinio sprendimo kategorijos 2.2.1.8; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugsėjo 16 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės ir Birutės Simonaitienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2020 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-220-446/2020 pagal ieškovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Roseba“ dėl įpareigojimo paneigti paskleistus tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų L. D..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė (duomenys neskelbtini) prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Roseba“ 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėto privačių asmens duomenų paviešinimo be ieškovės sutikimo, pažeidžiant Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 14 straipsnio reikalavimus, įpareigoti atsakovę VIĮ nuostatas atitinkančiu pranešimu viešai paskelbti, kad sekantys laikraštyje „Bičiulis“ bei interneto tinklalapyje aprašyti Kelmės rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos 2017-05-09 rašytinės ataskaitos (duomenys neskelbtini) „Neformaliojo vaikų švietimo organizavimas, prieinamumas ir finansavimas Kelmės rajono savivaldybėje“ teiginiai bei Kelmės rajono savivaldybės tarybos posėdyje išsakyti teiginiai yra nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis:

„Kontrolierė pastebėjo, kad NVŠ lėšų gavėjai nevykdė lėšų naudojimo sutartyje numatyto įsipareigojimo - neteikė ataskaitų“;

„Audito metu paprašius pateikti tarp NVŠ teikėjų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir vaikų, 2016 m. sudariusių sutartis dėl dalyvavimo šių teikėjų NVŠ programose, sutartys nebuvo pateiktos, nors jos turi būti saugomos 3 metus. Atsižvelgiant į tai, negalima buvo pateisinti šioms NVŠ teikėjoms išmokėtų lėšų teisėtumo“;

„Be to, (duomenys neskelbtini), jos vykdomų užsiėmimų metu, nesudarė galimybių patikrinti jos vykdomų NVŠ programų įgyvendinimo kokybės, mokinių, dalyvaujančių jos užsiėmimuose, lankomumo“;

„Vertinant tai ir audito metu nustatytus NVŠ programų įgyvendinimo stebėsenos rezultatus, Kontrolės ir audito tarnybos nuomone, NVŠ teikėjo paraiškoje deklaruota informacija apie laisvosios mokytojos (duomenys neskelbtini) programas skiriasi nuo NVŠ programų stebėsenos rezultatų. Užsiėmimuose noriai dalyvauja mažiau nei pusė visų sąrašuose esančių vaikų, kiti vaikai įtraukti į sąrašus, kad būtų didesnis vaikų skaičius, įgyvendinamų neformaliojo švietimo programų kokybė neatitinka NVŠ tikslų, principų, metodų, neaišku, kokios vaikų kompetencijos yra ugdomos užsiėmimų metu, kadangi užsiėmimų metu didžioji dalis mokinių užsiima jiems priimtina veikla, nesusijusią su programa“;

„Audito metu buvo atlikti tikrinimai ir stebėsena NVŠ programų teikimo vietoje. Atrankos būdu buvo atrinkta laisvoji mokytoja (duomenys neskelbtini), į jos užsiėmimus buvo nuvykta 7 kartus. Nustatyta, kad nė vienas užsiėmimas nevyko sklandžiai, keturiuose užsiėmimuose dalyvavo mažiau nei pusė vaikų, turėjusių dalyvauti užsiėmimuose. Vienas užsiėmimas neįvyko ir mokiniams apie tai nebuvo pranešta iš anksto. Trijų užsiėmimų metu Kontrolės ir audito tarnyba neturėjo galimybių užregistruoti atvykusių vaikų, stebėti programos įgyvendinimo kokybę, kadangi laisvoji mokytoja (duomenys neskelbtini) tam prieštaravo. Be to, ši mokytoja nepateikė reikalaujamų dokumentų“;

„(duomenys neskelbtini)atsakė, kad 2016 m. pas šią mokytoją ((duomenys neskelbtini)) užsiėmimus lankė 100 vaikų ir kas mėnesį ji gaudavo 1000 Eur. Šiemet mokytojos užsiėmimus lanko 75 mokiniai“.

Žemesnės instancijos teismas

2. Teismui nepatenkinus ieškovės reikalavimo dėl teiginių paneigimo, ieškovė prašė įpareigoti atsakovę UAB „Roseba“ nuasmeninti publikuojamą straipsnį „Lėšų skyrė kiek norėjo ir kas norėjo?“ taip, kad jame nebūtų skelbiami privatūs ieškovės duomenys, tai yra: profesija, specialybė, pareigos, darbovietė, asmens vardas bei pavardė, priteisti iš atsakovės visas jos patirtas ir dokumentais pagrįstas bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

3. Ieškinyje nurodė, kad 2017 m. gegužės 9 d. buvo paskelbta viešai prieinama Kelmės rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos atlikto audito ataskaita, ji buvo pristatyta viešame Kelmės rajono savivaldybės Kontrolės komiteto posėdyje. Ataskaitoje ir jos pristatyme buvo vienašališkai paskleista objektyviais įrodymais nepagrįsta, visuomenę klaidinanti, tikrovės neatitinkanti ir gerą pedagogės (duomenys neskelbtini) vardą žeminanti informacija. Ši nepatikrinta informacija 2017 m. birželio 9 ir 10 dienomis taip pat buvo paskleista per visuomenės informavimo priemonę – UAB „Roseba“ leidžiamame Kelmės rajono laikraštyje „Bičiulis“ publikuotame (duomenys neskelbtini)straipsnyje „Lėšų skyrė kiek norėjo ir kam norėjo?“. Ieškovė nurodė, kad ataskaitoje bei viešame Kontrolės komiteto posėdyje tendencingai pateikus informaciją, pagarsinus tariamus ir nebūtus ieškovės veiklos pažeidimus, atskleidus tikrovės neatitinkančius faktus, buvo pakenkta jos geram vardui, dėl to paūmėjo ieškovės sveikatos problemos bei sumažėjo jos pajamos, nepagrįstai kilo visuomenės nepasitikėjimas (duomenys neskelbtini) kaip pedagoge ir darbo su moksleiviais specialiste. UAB „Roseba“ viešai išplatino aukščiau minėtos ataskaitos išvadas pažeidžiant VIĮ 14 straipsnio reikalavimus bei ieškovės teisę į privatų gyvenimą, kadangi iš straipsnio turinio galima buvo nesunkiai identifikuoti laisvąją mokytoją, pedagogę (duomenys neskelbtini), vedančią privačias neformalaus švietimo pamokas. Ieškovė nėra politikė ar žinoma visuomenės veikėja, ji informacijos paviešinimo momentu nebuvo įtariama nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų padarymu, tuo metu taip pat nebuvo ieškovės atžvilgiu viešai nagrinėjamų teismo bylų ir taip pat nebuvo jokių skelbtinų visuomeninę reikšmę turinčių privataus asmens gyvenimo aplinkybių ar asmeninių savybių. Pateikiant privataus pobūdžio informaciją buvo reikalingas žmogaus sutikimas, kuris nebuvo gautas, o tai reiškia, jog tokia UAB „Roseba“ elgsena prieštaravo VIĮ 3 straipsnio 2 daliai ir 14 straipsniui. Tokiu būdu atsakovė sukėlė jai didelę neturtinę žalą be jos sutikimo paviešinusi privačią su asmeniniu (duomenys neskelbtini) gyvenimu siejamą bei ieškovę aiškiai identifikuojančią informaciją.

Atsiliepimas

4. Atsakovė UAB „Roseba“ prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, kadangi straipsnyje „Lėšų skyrė kiek norėjo ir kam norėjo?“ pateiktos informacijos šaltinis yra Kelmės rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos ataskaita, šaltinis nurodytas straipsnyje. Frazės, kurias reikalauja paneigti ieškovė, nėra žurnalistės (duomenys neskelbtini) teiginiai, tai citatos iš viešame Kontrolės komiteto posėdyje perskaitytos ir Kelmės rajono savivaldybės svetainėje paskelbtos Kontrolės ir audito tarnybos kontrolierės ataskaitos „Neformaliojo vaikų švietimo organizavimas, prieinamumas ir finansavimas Kelmės rajono savivaldybėje“, todėl atsakomybė už duomenų teisingumą tenka kontrolės ir audito tarnybai, kol ši ataskaita nenuginčyta ir nepaneigti akte nurodyti faktai, teiginiai įstatymo nustatyta tvarka, nėra pagrindo atsakovei juos paneigti laikraštyje. Kadangi ieškovė yra asmuo, vykdantis vaikų neformalųjį mokymą, jos veikla finansuojama iš savivaldybės biudžeto lėšų, todėl ji yra viešas asmuo ir jos vardas, pavardė bei pareigos, siekiant informuoti visuomenę, rajono žmones apie juos dominančią sritį – biudžeto lėšų naudojimą – gali būti naudojami be tokio asmens sutikimo.

5. Atsakovė UAB „Roseba“ prašė priteisti iš ieškovės 1 110 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos advokatų paslaugoms apmokėti. Atsakovė taip pat prašė priteisti 3 025 Eur, kuriuos ji sumokėjo ieškovei, vykdydama įsiteisėjusius pirmos ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus, o šiuos sprendimus panaikinus ir bylą grąžinus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, priteistas ir sumokėtas sumas ieškovė atsisako grąžinti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmai 2020 m. kovo 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės atsakovei 1 110 Eur bylinėjimosi išlaidų bei 45,54 Eur bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės valstybei. Taikė sprendimo įvykdymo atgręžimą ir įpareigojo ieškovę grąžinti atsakovei pagal Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-323-322/2018 ir 2019 m. kovo 4 d. Šiaulių apygardos teismo nutartį civilinėje byloje 2A-82-883/2019 gautas lėšas –2 057 Eur.

7. Teismas byloje nustatė ir nurodė, jog ginčas tarp šalių dėl to nekyla, kad 2017 m. gegužės 9 d. Kelmės rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnyba pateikė audito ataskaitą „Neformaliojo vaikų švietimo organizavimas, prieinamumas ir finansavimas Kelmės rajono savivaldybėje“, ataskaita pristatyta viešame 2017 m. gegužės 29 d. Kelmės rajono savivaldybės tarybos kontrolės komiteto posėdyje. (duomenys neskelbtini) straipsnis „Lėšų skyrė kiek norėjo ir kam norėjo?“ išspausdintas 2017 m. birželio 9 d. laikraštyje „Bičiulis“ bei internetiniame puslapyje www.biciulis.net.

8. Teismas konstatavo, kad ginčo byloje nekilo ir dėl to, jog atsakovės paskleista informacija (duomenys), kurią prašo paneigti ieškovė, yra ne laikraščio „Bičiulis“ korespondentės išvados, analizė, nuomonė, o teiginiai, nurodyti Kelmės rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos ataskaitoje, ir šios tarnybos vadovės atsakymas ((duomenys neskelbtini) atsakė, kad 2016 m. pas šią mokytoją ((duomenys neskelbtini)) užsiėmimus lankė 100 vaikų ir kas mėnesį ji gaudavo 1 000 Eur. Šiemet mokytojos užsiėmimus lanko 75 mokiniai) Kelmės rajono savivaldybės tarybos kontrolės komiteto posėdžio metu į vieno iš komiteto narių paklausimą. Ieškovė savo reikalavimu, kuriuo prašo įpareigoti atsakovę viešai paskelbti, kad Kelmės rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos 2017-05-09 rašytinės ataskaitos (duomenys neskelbtini) „Neformaliojo vaikų švietimo organizavimas, prieinamumas ir finansavimas Kelmės rajono savivaldybėje“ teiginiai bei Kelmės rajono savivaldybės tarybos posėdyje išsakyti teiginiai yra nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, patvirtina tą aplinkybę, kad ieškovė pripažįsta, jog atsakovės paskleista informacija – tai oficialaus audito atlikusios institucijos dokumento, kuriame pateikti teiginiai (duomenys) išreiškia audito institucijos audito metu nustatytų faktų vertinimą ir jo pagrindu padarytas išvadas, auditą atlikusio asmens žodžiu išsakyta nuomonė. Straipsnyje „Lėšų skyrė kiek norėjo ir kam norėjo?“ aiškiai nurodytas straipsnyje pateiktos informacijos šaltinis.

9. Teismas akcentavo, jog pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad paskleisti duomenys yra melagingi, tenka ieškovei. Ieškovė nepateikė įrodymų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, kad atsakovės paskleista informacija straipsnyje „Lėšų skyrė kiek norėjo ir kam norėjo?“ neatitinka audito ataskaitoje paskelbtų teiginių, duomenų, iškreipia viešame svarstyme savivaldybės kontrolierės (duomenys neskelbtini) išsakytą nuomonę apie mokytoją (duomenys neskelbtini). Ieškovei nepateikus įrodymų, kad atsakovės straipsnyje pateikta informacija yra melaginga, neatitinka tikrovės, teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo reikalauti, kad ši informacija, duomenys, nuomonė būtų paneigta visuomenės informavimo priemonės.

10. Teismas atkreipė dėmesį, jog Kelmės rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos audito ataskaitoje nurodyta, kad šio audito tikslas – susipažinti su pagrindiniais teisės aktais, reglamentuojančiais audituojamo subjekto - neformaliojo vaikų švietimo - sritį, išnagrinėti audituojamo subjekto sampratą ir organizacinę struktūrą bei metodus, kuriais vykdoma ir valdoma jo veikla, nustatyti iš to kylančiais rizikas, įvertinti neformaliojo vaikų šveitimo organizavimą, prieinamumą ir finansavimą Kelmės rajono savivaldybėje. Iš ataskaitos turinio matyti, kad siekiant šių tikslų buvo patikrinta ir laisvosios mokytojos (duomenys neskelbtini), vykdančios neformalųjį vaikų švietimą, veikla. Straipsnyje „Lėšų skyrė kiek norėjo ir kam norėjo?“ pateikta informacija remiantis audito ataskaitos duomenimis, išvadomis ir auditą atlikusios kontrolierės išsakyta nuomone viename iš komiteto posėdžių. Audito ataskaita nenuginčyta, akte pateiktų vertinimų ar padarytų išvadų teisėtumas nepaneigtas. Ieškovė jokių aplinkybių, suteikiančių pagrindą išvadai, kad straipsnyje buvo paviešintos jos privataus gyvenimo aplinkybės, nenurodė. Esant tokioms aplinkybėms teismas sprendė, jog ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dėl neteisėto privačių asmens duomenų paviešinimo be ieškovės sutikimo, pažeidžiant VIĮ 14 straipsnio reikalavimus, yra nepagrįstas.

11. Teismas pažymėjo, kad ieškovės profesija, specialybė, pareigos, darbovietė, jos vardas bei pavardė, nurodyti ataskaitoje ir laikraštyje „Bičiulis“ publikuotame straipsnyje, nėra duomenys apie asmens privatų gyvenimą. Vadovaujantis audito ataskaitoje pateikta informacija, ieškovė – asmuo, teikiantis viešąsias paslaugas vaikų ugdymo srityje, jos veikla finansuojama savivaldybės biudžeto lėšomis, todėl jai ir jos veiklai negali būti taikomi privataus asmens kriterijai. VIĮ 2 straipsnis apibrėžia, kad viešasis asmuo – valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas fizinis asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams. Teismas konstatavo, jog ieškovė, teikdama viešąsias paslaugas, visuomenės informavimo įstatymo taikymo prasme laikytina viešu asmeniu, todėl jos reikalavimą įpareigoti atsakovę nuasmeninti publikuojamą straipsnį „Lėšų skyrė kiek norėjo ir kas norėjo?“ taip, kad jame nebūtų skelbiami privatūs ieškovės duomenys, tai yra, profesija, specialybė, pareigos, darbovietė, asmens vardas bei pavardė, laikė nepagrįstu.

12. Teismas pažymėjo, jog Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimu šioje byloje iš atsakovės ieškovei buvo priteista 1 089 Eur bylinėjimosi išlaidų, o bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, 2019 m. kovo 4 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi iš atsakovės ieškovei buvo priteista dar 968 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Įsiteisėjusius sprendimus atsakovė įvykdė, pervedė ieškovei lėšas priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui. Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2019 m. liepos 17 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2019 m. kovo 4 d. nutartį ir Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Šiaulių apylinkės teismui. Panaikinus teismo sprendimus, kurių pagrindu ieškovei buvo kompensuotos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos, atsakovei reikalaujant, ieškovė atsisakė gautas lėšas grąžinti. Iš naujo nagrinėjant bylą ir ieškinį atmetus, ieškovė privalo grąžinti atsakovei lėšas, kurias ji gavo atsakovei įvykdžius šiuo metu jau panaikintus teismo sprendimus, t. y. 2 057 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13. Ieškovė (duomenys neskelbtini) apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2020 m. kovo 10 d. pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti pilna apimtimi; apeliacinės instancijos teismui netenkinus pirmojo prašymo, panaikinti 2020 m. kovo 10 d. pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; priteisti iš atsakovės ieškovei visas jos bylos nagrinėjimo metu patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

13.1. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas ir taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.24 straipsnio nuostatas dėl tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimo, aiškiai neteisingai paskirstė šalių įrodinėjimo pareigą – akivaizdu, kad ne ieškovė turėjo įrodinėti, jog atsakovės paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, o priešingai – atsakovė turėjo įrodyti, kad visuomenės informavimo priemonėje paskleisti duomenys atitinka tikrovę. Sprendžiant ieškovės ieškinio reikalavimą dalyje dėl įpareigojimo paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją, pirmosios instancijos teismas atitinkamai privalėjo vertinti, ar atsakovė tokią pareigą turi, ar ne, atsižvelgdamas į tai, kad pareiga įrodyti informacijos atitikimą tikrovei teko atsakovei.

13.2. Grąžinus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui dalyje dėl UAB „Roseba“ pareikšto reikalavimo, pirmosios instancijos teismas, išskyręs bylas į administracinę Kelmės rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos atžvilgiu bei į civilinę UAB „Roseba“ atžvilgiu, privalėjo tinkamai įvertinti bylos nagrinėjimo metu nustatytus faktus ir iš naujo tirti byloje esančius įrodymus bei vadovautis byloje esančiais duomenimis, kurie byloje buvo pateikti dar iki grąžinant bylą pirmosios instancijos teismui. Net ir išskyrus bylas ieškovės reikalavimų Kontrolės ir audito tarnybai bei UAB „Roseba“ negalima buvo vertinti kaip tarpusavyje visiškai nesusijusių, kadangi pradinėje byloje reikalavimai UAB „Roseba“ buvo išvestiniai kaip visuomenės informavimo priemonei, paskleidusiai tikrovės neatitinkančius Kontrolės ir audito tarnybos teiginius, tačiau turinčiai pareigą juos paneigti bet kokiu atveju pagal VIĮ 44 bei 54 straipsnius. Be to, pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti ir byloje esančius garso įrašus, kuriuose Kontrolės ir audito tarnybos darbuotojai teikė paaiškinimus dėl atliktų patikrinimų paskirties bei teisėtumo.

13.3. Pirmosios instancijos teismas, išskyręs bylas ir perdavęs Regionų apygardos teismo Šiaulių rūmams bylą dalyje dėl Kontrolės ir audito tarnybos neteisėtais veiksmais atsakovei padarytos žalos atlyginimo, kurioje neišvengiamai bus tikrinamas bei tiriamas Kontrolės ir audito tarnybos veiksmų teisėtumas ieškovės atžvilgiu, bei galbūt matydamas sąsajas su šioje byloje nagrinėjamais institucijos teiginiais, kurių tikrumas iš esmės priklauso nuo institucijos veiksmų teisėtumo, turėjo savarankišką pareigą ex officio stabdyti civilinės bylos Nr. 2-220-446/2020 nagrinėjimą tol, kol neįsiteisės Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas, kuriame bus įvertintas institucijos veiksmų teisėtumo klausimas. Bylos Nr. 2-220-446/2020 nagrinėjimo teismo posėdyje metu tokį prašymą pareiškė UAB „Roseba“ atstovai. Ieškovė, manydama, kad byloje surinktų įrodymų visiškai pakanka Kontrolės ir audito tarnybos teiginių įvertinimui, paliko klausimą spręsti teismui. Tačiau teismas nėra saistomas šalių nuomonės dėl bylos sustabdymo.

Žemesnės instancijos teismas

13.4. Pirmosios instancijos teismas privalėjo ne tik vertinti paskleistos informacijos atitikimą tikrovei, tačiau ir pobūdį – ar tai žinia, ar nuomonė. Tačiau skundžiamo sprendimo motyvacinėje dalyje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė ieškovei nepateikus įrodymų, kad atsakovės straipsnyje pateikta informacija yra melaginga, neatitinka tikrovės, nėra pagrindo reikalauti, kad ši informacija, duomenys, nuomonė būtų paneigta visuomenės informavimo priemonės. Toks pirmosios instancijos teismo teiginys akivaizdžiai prieštarauja ne tik aukščiau ieškovės nurodytiems argumentams, dėl kurių teiginiai yra pripažintini neatitinkančiais tikrovės, bet taip pat ir CK 2.24 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad „preziumuojama, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės tol, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai“, bei VIĮ 54 bei 44 straipsnio nuostatoms, kurių sintezė suponuoja tai, kad visuomenės informavimo priemonė turi pareigą visais atvejais paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją.

13.5. Byloje yra patvirtinančių įrodymų, kad ieškovė įrodė teiginių neatitikimą tikrovei, kurių pirmosios instancijos teismas nevertino. Ieškovė neprivalėjo ir neturėjo pareigos įrodinėti, kad straipsnyje buvo visuomenės informavimo priemonės pastangomis iškraipyta būtent Kontrolės ir audito tarnybos pateikta informacija – ieškovė turėjo teisę reikalauti paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją nepriklausomai nuo to, kas yra minėtos informacijos autorius, o visuomenės informavimo priemonė, įrodžiusi, kad ji nėra paskleistų teiginių autorė, gali būti atleista tik nuo turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo pareigos, o ne nuo pareigos paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją. Nesutikdama su reikalavimu paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją, visuomenės informavimo priemonė bet kokiu atveju privalo įrodyti minėtos informacijos atitikimą tikrovei. Vien tik faktas, jog minėtos informacijos autorius yra Kontrolės ir audito tarnyba, dar nereiškia, jog ši informacija atitinka tikrovę.

13.6. Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. liepos 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-254-1075/2019 aiškiai pasisakė, kad ataskaitos teiginiai išreiškia institucijos oficialią poziciją, tačiau pirmosios instancijos teismas įvardija juos kaip nuomonę, o be to, neatriboja teiginių kaip galimos nuomonės nuo informacijos ar duomenų. Iš to galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo teiginiai prieštarauja ne tik vieni kitiems, bet taip pat ir prejudicinę reikšmę šiai bylai turinčiai kasacinio teismo nutarčiai. Tos pačios kasacinio teismo nutarties 49 punkte nurodyta, kad savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos ataskaitos išvada savaime jokių teisių nesuteikia, taip pat nenustato jokių pareigų, tai yra, nesukelia kokių nors teisinių pasekmių, ir dėl tokio pobūdžio ataskaitos nepriskirtinos administraciniam teismui skųstinų administracinių aktų kategorijai. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo argumentas, atmetant ieškovės ieškinio reikalavimus, teismui nurodžius, kad audito ataskaita nenuginčyta ir jos išvadų teisėtumas nepaneigtas, yra nepagrįstas, neteisėtas ir negali būti atsisakymo atmesti ieškinio reikalavimus pagrindu.

13.7. Pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo yra visiškai nemotyvuotas, dėl šio reikalavimo teismas pasisakė vieninteliu teiginiu, jog ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės neturtinę žalą yra neparemtas įstatymu. Teismas sprendime šio teiginio plačiau negrindė, minties neišplėtojo bei nepagrindė jokiais teisės aktais, o taip pat ir neaptarė nei ieškovės patirtos žalos, nei priežastinio ryšio su visuomenės informavimo priemonės atliktu informacijos paskleidimu, ieškovės pozicijos nesiaiškinimu.

13.8. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino byloje jau anksčiau pateiktų dokumentų, patvirtinančių, kad ieškovės sveikata po tikrovės neatitinkančių teiginių paskleidimo visuomenės informavimo priemonėje sutriko – byloje yra duomenys apie ieškovės nedarbingumo laikotarpius bei duomenys apie tai, kad 2017- 09-04 ieškovė dėl stipraus neurologinio negalavimo paūmėjimo buvo paguldyta į Vilniaus (duomenys neskelbtini) ligoninės neurologijos skyrių bei išleista iš ligoninės buvo priversta ieškoti ramybės, gydytis ambulatoriškai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti bei prijungti prie bylos medžiagos dokumentus, kuriais ieškovė siekė grįsti savo patirtą neturtinę žalą - 2019-03-05 VšĮ Respublikinės (duomenys neskelbtini) Onkologijos klinikos mamogramų įvertinimo protokolo kopiją bei 2020-01-18 (duomenys neskelbtini) klinikinės ligoninės „(duomenys neskelbtini)“ ultragarsinio tyrimo išvados kopiją. Pirmosios instancijos teismui nepagrįstai atsisakius priimti byloje ieškovės teiktus dokumentus apie jos sveikatos sutrikimus, buvo neteisėtai apribota ieškovės teisė į jos pažeistų interesų teisminę gynybą, taip pat sukliudyta įgyvendinti pareigą įrodyti savo reikalavimus bei pažeistas civilinis rungtyniškumo principas nesudarius galimybės teikti įrodymus. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo atsisakytus priimti bei prijungti prie bylos medžiagos dokumentus ieškovė prašo priimti bei prijungti apeliacinės instancijos teismo.

13.9. Pirmosios instancijos teismas reikšmingai klydo vertindamas ieškovę kaip viešąjį asmenį, kurio atžvilgiu nėra taikoma VIĮ 14 straipsnyje nustatyta privataus asmens duomenų apsauga. Ieškovė negali būti priskirta asmenims, turintiems viešojo administravimo įgaliojimus, kadangi pagal Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 4 punktą, viešojo administravimo subjektu gali būti tik valstybės institucija ar įstaiga, savivaldybės institucija ar įstaiga, pareigūnas, valstybės tarnautojas, valstybės ar savivaldybės įmonė, viešoji įstaiga, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacija, VAĮ nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą. Akivaizdu, kad ieškovė nepatenka tarp išvardintų viešojo administravimo subjektų. Ieškovė taip pat negali būti ir asmeniu, administruojančiu viešųjų paslaugų teikimą, kadangi pagal VAĮ 2 straipsnio 20 punktą, viešųjų paslaugų teikimo administravimas yra viešojo administravimo subjektų veikla nustatant viešųjų paslaugų teikimo taisykles ir režimą, steigiant viešąsias įstaigas arba išduodant leidimus teikti viešąsias paslaugas kitiems asmenims, taip pat viešųjų paslaugų teikimo priežiūra ir kontrolė. Vadinasi, viešųjų paslaugų teikimą gali administruoti tik viešojo administravimo subjektai, kuriems ieškovė, kaip jau pažymėta aukščiau, nepriskirtina. Ieškovė taip pat negali būti fiziniu asmeniu, kurio nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams, kadangi nevykdo jokios nuolatinės veiklos, galinčios įtakoti viešuosius reikalus. Pagal VSĮ 27 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Kontrolės ir audito tarnyba atlieka išorės finansinį ir veiklos auditą savivaldybės administracijoje, savivaldybės administravimo subjektuose ir savivaldybės valdomose įmonėse. Iš to akivaizdu, kad ieškovė, kaip fizinis asmuo, teikiantis neformalaus švietimo paslaugas, nepatenka tarp kontrolės ir audito tarnybos audituojamų subjektų.

13.10. Atsakovė neįvykdė VIĮ 14 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos rengiant ir platinant viešąją informaciją užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą, privatų gyvenimą, kadangi iš straipsnio turinio galima buvo nesunkiai identifikuoti laisvąją mokytoją, pedagogę (duomenys neskelbtini), vedančią privačius neformalaus švietimo užsiėmimus. Kadangi ieškovė nėra viešasis asmuo ir jai taikytina privataus gyvenimo apsauga, tai reiškia, jog pateikiant privataus pobūdžio informaciją buvo reikalingas ieškovės sutikimas, kuris nebuvo gautas, o tai reiškia, jog tokia atsakovės elgsena prieštaravo VIĮ 3 straipsnio 2 daliai ir 14 straipsniui.

Atsiliepimas

14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Roseba“ prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nagrinėjant civilines bylas Nr. 2-323-322/2018, Nr. 2A-82-883/2019 ir šią civilinę bylą bei išspręsti panaikinto sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-323-322/2018 ir nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-82-883/2019 įvykdymo atgręžimo klausimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

14.1. Nepaisant to, jog apeliantė savo patikslintu ieškiniu nereiškė atskiro reikalavimo pripažinti ginčo informaciją neatitinkančia tikrovės ir žeminančia apeliantės garbę ir orumą, tam, jog būtų taikomas apeliantės pasirinktas jos teisių gynimo būdas – ginčo informacijos paneigimas, pirmiausiai apeliantės atžvilgiu turi būti nustatytas CK 2.24 straipsnio pažeidimas – konstatuota, kad ginčo informacija neatitinka tikrovės ir žemina apeliantės garbę ir orumą, t. y. teismas negali nustatyti įpareigojimo atsakovei paneigti tikrovės atitinkančios ir asmens garbės ir orumo nežeminančios informacijos.

14.2. Nesutiktina su ieškovės argumentais, jog atsakovė turėjo pareigą paneigti ginčo informacijos neatitikimo tikrovei prezumpciją, o to nepadariusi turėjo pareigą paskelbti ginčo informacijos paneigimą, nes jie prieštarauja nustatytam teisiniam reguliavimui ir kasacinio teismo praktikai šios kategorijos bylose. Fizinio asmens garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį yra ginami nustačius šių faktų visumą: duomenų paskleidimo faktą; faktą, kad duomenys yra apie ieškovą; faktą, kad duomenys yra žeminančio pobūdžio; faktą, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės. Paskelbtos informacijos neatitikimas tikrovei yra tik vienas iš keturių įrodinėtinų faktų. Apeliantė turėjo pareigą įrodyti, kad paskleisti duomenys yra apie apeliantę; duomenys buvo paskleisti viešai ir duomenys yra žeminančio pobūdžio. Šios savo pareigos apeliantė neįvykdė, apeliantė net neįrodinėjo būtinųjų įrodyti faktų, t. y. fakto, kad ginčo teiginiai yra apie apeliantę, ir kad ginčo teiginiai yra žeminančio pobūdžio.

14.3. Sprendžiant dėl būtinojo nustatyti fakto, kad ginčo teiginiai yra apie apeliantę, matyti, kad dalis ginčo teiginių akivaizdžiai yra ne apie apeliantę, pvz.: audito metu buvo atlikti tikrinimai ir stebėsena NVŠ programų teikimo vietoje. Šis ginčo teiginys yra ne apie apeliantę. Šiuo ginčo teiginiu aprašomos pagrindinės Tarnybos funkcijos. Šio teiginio veiksnys yra Tarnyba, o ne apeliantė. Šis teiginys yra akivaizdžiai neutralus. Akivaizdu, kad ginčo teiginys, kuris nėra apie apeliantę ir nėra žeminančio pobūdžio, negali būti pripažintas žeminančiu apeliantės garbę ir orumą, o atsakovė negali būti įpareigota tokį teiginį paneigti, nes toks įpareigojimas reikštų, kad atsakovė privalo paneigti tikrą ir teisingą informaciją apie tai, kad Tarnyba atliko auditą, kurio metu vykdė tikrinimus ir stebėseną NVŠ programų teikimo vietoje. Įrodinėjimo našta šios kategorijos bylose tenka ieškovui, apeliantė šioje civilinėje byloje šios savo įrodinėjimo pareigos neįvykdė. Paskleistų duomenų atitikimas tikrovei ir duomenų žeminantis pobūdis yra du atskiri įrodinėtini faktai. Net ir tikrovės neatitinkančios žinios ne visada žemina asmens garbę ir orumą. Tarnybos paskleista ir atsakovės straipsnyje atkartota informacija apie tai, kad apeliantė nepateikė Tarnybos prašomų sutarčių, nesudarė galimybių patikrinti jos vykdomų NVŠ programų įgyvendinimo kokybę, prieštaravo, kad Tarnyba tikrintų jos vykdomą NVŠ veiklą, nežemina ir negali žeminti apeliantės garbės ir orumo.

14.4. CK 2.24 straipsnio pažeidimas negali būti konstatuotas, nes net ir tuo atveju, jei galiotų ginčo informacijos neatitikimo tikrovei prezumpcija, apeliantė šiame ginče neįrodė (neįrodinėjo) fakto, kad visa ginčo informacija yra apie apeliantę, o taip pat neįrodė (neįrodinėjo), kad ginčo informacija yra žeminančio pobūdžio.

14.5. Apeliantė savo skunde nepagrįstai tvirtina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra prieštaringas. Oficialios Tarnybos pozicijos turinį gali sudaryti tiek atlikto tikrinimo pagrindu padarytas vertinimas, tiek duomenys CK 2.24 straipsnio prasme. Atsakovė neįžvelgia absoliučiai jokio pirmosios instancijos teismo sprendimo prieštaringumo sprendime oficialią institucijos poziciją kvalifikuojant kaip vertinimą (angl. value judgement). Pirmosios instancijos teismo sprendimu atlikta ginčo informacijos teisinė kvalifikacija absoliučiai atitinka kasacinio teismo nutartimi, kurios išaiškinimai šiame ginče privalomi, pateiktą išaiškinimą, kad teiginiai, atspindintys savivaldybės kontrolės ir audito institucijos audito metu nustatytų faktų vertinimą ir jo pagrindu padarytas išvadas, negali būti patikrinami per tiesos kriterijų. Tokie teiginiai (duomenys) savo teisine prigimtimi yra artimesni nuomonei nei žiniai. Ginčo informaciją teisiškai kvalifikavus kaip vertinamuosius teiginius, o ne duomenis CK 2.24 straipsnio prasme, paneigimas, kaip asmens teisių gynimo būdas, tokių teiginių atžvilgiu negali būti taikomas, t. y. atsakovė negali būti įpareigota paneigti Tarnybos padarytų vertinimų ir rekomendacijų.

14.6. Apeliantė šio ginčo ribose pripažintina viešuoju asmeniu ir ginčo informacija paskleista tenkinat teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti. Apeliantės profesija, specialybė, pareigos, darbovietė, o taip pat apeliantės vardas ir pavardė ir be ginčo informacijos paskelbimo bendruomenei buvo puikiai žinomi. Tai akivaizdžiai patvirtina pačios apeliantės skunde nurodytame internetiniame žinių portale „(duomenys neskelbtini)“ publikuotas straipsnis. Ginčo informacijos kontekste apie apeliantę paskelbti duomenys yra susiję išimtinai su vieša profesine apeliantės veikla. Šioje civilinėje byloje nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad apeliantė yra viešosios paslaugos - neformaliojo vaikų švietimo - teikėja, byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad vykdydama savo profesinę veiklą apeliantė naudoja viešuosius išteklius – savivaldybės neformaliojo vaikų švietimo veiklai skiriamas lėšas. Apeliantės teikiamai neformaliojo vaikų švietimo paslaugos veiklai finansuoti savivaldybė skyrė viešųjų resursų – lėšų iš Kelmės rajono savivaldybės biudžeto, o Tarnyba, vykdydama savo pareigą tikrinti, kaip vykdomas biudžetas, tikrino apeliantės vykdomai neformaliojo vaikų švietimo veiklai finansuoti savivaldybės skirtų piniginių išteklių naudojimą. Konstatavus faktą, jog ginčo informacija paskleista esant teisėtam visuomenės interesui, negali būti pripažintas ir CK 2.23 straipsnio pažeidimas.

14.7. Apeliantė savo skundu tvirtina, kad dėl privataus gyvenimo apsaugos tariamo pažeidimo jos neva patirtą žalą įrodo, be kita ko, medicininių tyrimų išrašai: 2019-03-05 Respublikinės (duomenys neskelbtini) Onkologijos klinikos mamogramų įvertinimo protokolas, kuriame užfiksuota, kad mamograma penkiasdešimt vienerių metų sulaukusiai apeliantei daroma pirmą kartą, fiksuotas galimai gėrybinis pakitimas, rekomenduotas ultragarso tyrimas; 2019-07-05 VšĮ Centro poliklinika atlikto krūtų ultragarso tyrimo išrašas, kuriame užfiksuotos kelios paprastosios cistos ir „neaiškios kilmės darinukas“ vienoje krūtyje bei rekomenduotas pakartotinis ultragarso tyrimas ir 2020-02-07 mažojo dubens organų ultragarsinio tyrimo išrašas, kuriame apeliantei užfiksuota gimdos mioma ir vienos kiaušidės cista. Apeliantė neįrodinėjo, kad jos sveikatos būklė yra nulemta ne jos amžiaus ir/ar sveikatos istorijos, o būtent to, kad atsakovė paskelbė viešai žinomus duomenis apie apeliantės profesiją, specialybę, pareigas, darbovietę ir apeliantės vardą ir pavardę. Nesant įrodyto priežastinio ryšio tarp apeliantės neva patirtos žalos ir atsakovės veiksmų, neturtinės žalos atlyginimo apeliantei priteisti nėra pagrindo.

14.8. Apeliantė savo skundu neįrodė to, kad šios civilinės bylos nebūtų galima nagrinėti tol, kol nebus išspręsta iš bylos išskirtoji administracinė byla Nr. I2-2767-289/2020. Šią civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, prašydamas spręsti rūšinio teismingumo klausimą, kreipėsi būtent apeliantės prašymu. Apeliantė, kurios iniciatyva iš šios civilinės bylos į išskirtąją administracinę bylą Nr. I2-2767-289/2020 buvo išskirta dalis reikalavimų, šiame civiliniame procese nei vienoje proceso stadijoje nei žodžiu, nei raštu neprašė, kad šios civilinės bylos nagrinėjimas būtų sustabdytas iki bus išnagrinėta išskirtoji administracinė byla. Priešingai, apeliantė sutiko, kad civilinė byla pagal patikslintą apeliantės ieškinį būtų nagrinėjama nedelsiant, iš parengiamojo posėdžio iš karto pereinant į bylos nagrinėjimą iš esmės, ir pritarė šios civilinės bylos išnagrinėjimui vieno žodinio teismo posėdžio metu. Įvertinus išdėstytą, apeliantės skundu reiškiamos pretenzijos dėl šios civilinės bylos nagrinėjimo turėtų būti vertinamos kaip naujai keliami reikalavimai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 312 straipsnio prasme.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl privalomo bylos sustabdymo

16. Ieškovė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, išskyręs bylas ir perdavęs Regionų apygardos teismo Šiaulių rūmams bylą dalyje dėl Kontrolės ir audito tarnybos neteisėtais veiksmais atsakovei padarytos žalos atlyginimo, kurioje neišvengiamai bus tikrinamas bei tiriamas Kontrolės ir audito tarnybos veiksmų teisėtumas ieškovės atžvilgiu, bei galbūt matydamas sąsajas su šioje byloje nagrinėjamais institucijos teiginiais, kurių tikrumas iš esmės priklauso nuo institucijos veiksmų teisėtumo, turėjo savarankišką pareigą ex officio stabdyti civilinės bylos Nr. 2-220-446/2020 nagrinėjimą tol, kol neįsiteisės Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas, kuriame bus įvertintas institucijos veiksmų teisėtumo klausimas.

17. CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtinta, jog teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sustabdyti civilinę bylą nurodytu pagrindu galima tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2011; 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-271-219/2018). Šis privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindas taikomas tada, kai yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje ryšys, t. y. kai kitoje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje; negalimumas išnagrinėti civilinę bylą iki bus išnagrinėta kita byla paaiškinamas tuo, kad teismas pats negali nustatyti faktų, kurie nustatinėjami kitoje byloje, tačiau bus reikšmingi ir nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2012; 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2014). Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-611/2017; 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-16-1075/2020). Taigi, teismas, siekdamas teisingai pritaikyti CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtintą bylos privalomojo sustabdymo pagrindą, visų pirma, turi tinkamai nustatyti įrodinėjimo dalyką abiejose bylose. Spręsdamas, ar yra (nėra) dviejų nagrinėjamų bylų tiesioginis teisinis ryšys, teismas turi išsiaiškinti, kokie teisiškai reikšmingi faktai turi būti nustatyti byloje, kurios nagrinėjimą prašoma sustabdyti, ir kokie nustatinėjami kitoje byloje, dėl kurios prašoma sustabdyti bylą. Įrodinėjimo dalyką, taigi, byloje nustatytinus faktus, lemia ginčo šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrindai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2008).

18. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl ieškovės (duomenys neskelbtini) patirtos neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovės UAB „Roseba“ dėl neteisėto privačių asmens duomenų paviešinimo be ieškovės sutikimo, pažeidžiant VIĮ 14 straipsnio reikalavimus, o Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų nagrinėjamoje byloje Nr. 12-2767-289/202 nagrinėjamas ginčas pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) patikslintą CK 6.271 straipsnio pagrindu (dėl atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų) pateiktą skundą atsakovei Kelmės rajono savivaldybei, atstovaujamai Kelmės rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos, dėl atliktų veiksmų pripažinimo neteisėtais, įpareigojimo paneigti paskleistus tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturtinės žalos priteisimo.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, administracinėje byloje nustatyti faktai neturės esminės reikšmės priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje, taigi, pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio teisinio pagrindo remiantis CPK 163 straipsnio 3 punktu ex officio sustabdyti šios bylos nagrinėjimą. Be to, svarbu pažymėti ir tai, kad ieškovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu neprašė sustabdyti bylos nagrinėjimą, o bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu tokį prašymą pareiškus atsakovei UAB „Roseba“, ieškovė paliko šį klausimą spręsti teismui. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl teismo pareigos ex officio sustabdyti bylos nagrinėjimą atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl ginčo esmės

20. CK 2.24 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą bei neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Pagal kasacinio teismo praktiką, asmens garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visetą: pirma, žinių paskleidimo faktą, antra, faktą, kad žinios yra apie ieškovą, trečia, faktą, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės, ir, ketvirta, faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-403/2018 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

21. Pagal CK 2.24 straipsnio 2 dalį, jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę (spaudoje, televizijoje, radijuje ir pan.), asmuo, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti, turi teisę surašyti paneigimą ir pareikalauti, kad ta visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą nemokamai išspausdintų ar kitaip paskelbtų. CK 2.24 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad visuomenės informavimo priemonė, paskleidusi asmens reputaciją žeminančius ir tikrovės neatitinkančius duomenis, privalo atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą tik tais atvejais, kai žinojo ar turėjo žinoti, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, taip pat kai tuos duomenis paskelbė jos darbuotojai ar duomenys paskleisti anonimiškai, o visuomenės informavimo priemonė atsisako nurodyti tuos duomenis pateikusį asmenį. Visais kitais atvejais turtinę ir neturtinę žalą privalo atlyginti duomenis paskleidęs asmuo ir jo veikla.

22. Pagal CK 2.24 straipsnyje įtvirtintą paskleistų duomenų ir tikrovės neatitikties prezumpciją, įrodyti, kad paskleisti duomenys atitinka tikrovę, turi atsakovas; ieškovas turi teisę pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad duomenys yra melagingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012).

23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-254-1075/2019 nutarta Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 4 d. nutartį ir Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Šiaulių apylinkės teismui. Minėtos nutarties 29 punkte teismas nurodė, kad dėl ieškovės reikalavimo pripažinti neatitinkančiais tikrovės, žeminančiais jos garbę ir orumą bei paneigti atitinkamus audito ataskaitos teiginius susiklostė specifinė situacija, nes informacija apie asmenį pirmiausia buvo paskelbta ne visuomenės informavimo priemonėje, kaip ši apibrėžiama Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 87 dalyje, tačiau savivaldybės institucijai vykdant jai pavestas funkcijas (atliekant auditą) priimtame akte (audito ataskaitoje), kuris buvo pristatytas viešame savivaldybės tarybos posėdyje ir paskelbtas interneto puslapyje. Tos pačios nutarties 65 punkte teismas atkreipė dėmesį, kad sprendžiant dėl atsakovės UAB „Roseba“ (visuomenės informavimo priemonės) atsakomybės už paskleistą informaciją, kurios šaltinis – valstybės institucijos aktas, gali būti aktualus VIĮ 54 straipsnio 1 dalies reguliavimas.

24. VIĮ 54 straipsnyje nurodyta, kad Viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo: 1) pateikta valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, politinių partijų, profesinių sąjungų ir asociacijų ar kitų asmenų oficialiuose ar viešai paskelbtuose dokumentuose; 2) viešai pasakyta per atvirus posėdžius, pasitarimus, spaudos konferencijas, mitingus ir kitus renginius, o viešosios informacijos rengėjas neiškraipė pasakytų teiginių. Šiuo atveju visa atsakomybė tenka renginių organizatoriams ir informaciją paskelbusiems asmenims; 3) anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones, jeigu ši informacija nebuvo paneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones; 4) paskelbta tiesioginių programų, interneto konferencijų dalyvių, interaktyviosios televizijos žiūrovų ar informacinės visuomenės informavimo priemonės naudotojų, nesusijusių su viešosios informacijos rengėju; 5) paskelbta specialioje rinkimų programoje, kurią rengė ne pats viešosios informacijos rengėjas; 6) paskelbta neanoniminiuose reklaminiuose skelbimuose; 7) pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą atsako tas, kas pirmas paskleidė tokią informaciją.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad šių nuostatų esmė yra ta, jog tas, kuris paskelbė informaciją, anksčiau skelbtą kitur įstatyme nurodytais būdais, nėra atsakingas už turtinės ar neturtinės žalos, jei ji būtų patirta, atlyginimą. Taigi, šių nuostatų tikslas – apsaugoti visuomenės informavimo priemonę, kuri pateikia kitą anksčiau skelbtą informaciją, todėl ji būtų pernelyg apsunkinta, jei turėtų tikrinti jau skelbtos informacijos patikimumą, žinoma, neatleidžiant jos nuo pareigos paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją.

26. Byloje nėra ginčo, kad atsakovės straipsnis buvo parašytas po to, kai Kelmės rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos ataskaita jau buvo paviešinta – pagarsinta kontrolės komiteto posėdyje, paskelbta savivaldybės internetiniame puslapyje, taip pat nėra ginčo, kad atsakovė, skelbdama straipsnį, tinkamai nurodė informacijos šaltinį. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų ir ieškovė neįrodinėjo, jog atsakovė žinojo ar turėjo žinoti, kad Kelmės rajono savivaldybės kontrolės ir audito ataskaitoje paskleisti duomenys neatitinka tikrovės. Ieškovė taip pat neįrodinėjo, kad informaciją visuomenės informavimo priemonėje atsakovė būtų paskelbusi netiksliai, neteisingai ir iškraipytą. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo atsakovei taikyti redakcinę atsakomybę (VIĮ 54 straipsnis, CK 2.24 straipsnio 5 dalis), taigi, ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas pagrįstai.

27. VIĮ 44 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad visuomenės informavimo priemonių pareigą paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri žemina fizinio asmens garbę ir orumą ar pažeidžia juridinio asmens dalykinę reputaciją, tokios informacijos paneigimo, taip pat viešosios informacijos rengėjų ir (ar) skleidėjų civilinės atsakomybės sąlygas ir tvarką nustato CK normos. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę (spaudoje, televizijoje, radijuje ir pan.), asmuo, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti, turi teisę surašyti paneigimą, kuriame turi būti nurodyta, kokia paskelbta informacija neatitinka tikrovės, kada ir kur ji buvo paskelbta, kokie paskelbtos informacijos teiginiai žemina fizinio asmens garbę ir orumą ar pažeidžia juridinio asmens dalykinę reputaciją, ir pareikalauti, kad šią informaciją paskleidusi visuomenės informavimo priemonė tokį paneigimą paskelbtų.

28. Įvertinus minėtų įstatymų nuostatas darytina išvada, jog tikrovės neatitinkančios informacijos paneigimas laikytinas nukentėjusiojo asmens pažeistų teisių atstatymo priemone, kuri turi būti taikoma nepriklausomai nuo to, ar visuomenės informavimo priemonė tikrovės neatitinkančią informaciją paskleidė pati, ar rėmėsi kito šaltinio paskleista informacija. Kaip jau minėta šios nutarties 22 punkte, pagal CK 2.24 straipsnyje įtvirtintą paskleistų duomenų ir tikrovės neatitikties prezumpciją, įrodyti, kad paskleisti duomenys atitinka tikrovę, turi atsakovas, tačiau nagrinėjamos bylos atveju, atsižvelgus į minėtus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-254-1075/2019 nurodytus išaiškinimus bei įvertinus aplinkybę, jog pirminis informacijos šaltinis – Kelmės rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnyba (kuriai tenka pareiga paneigti CK 2.24 nustatytą prezumpciją) šioje byloje nebedalyvauja išskyrus atsakovės ieškinio reikalavimą dėl savivaldybės institucijos neteisėtų veiksmų į atskirą bylą (Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmuose administracinė byla Nr. I2-2767-289/2020), pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, tenka būtent ieškovei.

29. Apeliantės įsitikinimu, ji įrodė, jog apie ją paskleisti teiginiai neatitinka tikrovės, nors tokios pareigos tai įrodinėti ji ir neturėjo pagal CK 2.24 straipsnio nuostatas. Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Savo teiginius dėl audito ataskaitoje ir jos paviešinimo metu nurodytų teiginių neatitikimą tikrovei apeliantė grindžia šiais esminiais argumentais: jokie galiojantys teisės aktai nesuteikia Kelmės rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybai teisės vykdyti tiesioginę ieškovės vykdomos neformaliojo vaikų švietimo veiklos kontrolę, atlikti tikrinimus ir stebėseną, vertinti neformaliojo vaikų švietimo teikėjų teikiamų neformaliojo švietimo programų įgyvendinimo kokybės, visa audito ataskaitoje pateikta informacija surinkta Kelmės rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybai atlikus neteisėtus veiksmus, viršijant įgaliojimus, kadangi tarnyba neturėjo kompetencijos bei teisės vertinti ieškovės teikiamų neformaliojo vaikų švietimo paslaugų kokybės ir daryti dėl to viešas išvadas ir jas publikuoti.

30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad VSĮ 27 straipsnio 9 dalies 8 punkte įtvirtinta savivaldybės kontrolieriaus (šiuo atveju Kelmės rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos) pareiga pagal atlikto finansinio ir veiklos audito ataskaitas priimti sprendimus, inter alia, nurodant savivaldybės administracijos direktoriui, audituotų subjektų vadovams jų veiklos trūkumus ir nustatant terminą, per kurį turi būti pašalinti nustatyti teisės aktų pažeidimai. VSĮ 27 straipsnio 9 dalies 9 punktas nustato savivaldybės kontrolieriaus pareigą teikti merui, savivaldybės vykdomajai institucijai, audituotų subjektų vadovams išvadas, ataskaitas ir sprendimus, kurie buvo priimti dėl finansinio ir veiklos audito metu nustatytų ir nepašalintų teisės aktų pažeidimų. VSĮ 27 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti pagrindiniai Tarnybos veiklos principai: nepriklausomumo, teisėtumo, viešumo, objektyvumo ir profesionalumo. VSĮ 27 straipsnio sisteminė analizė leidžia taip pat daryti išvadą, kad audito ataskaita – tai oficialus auditą atlikusios institucijos dokumentas, kuriame, jai vykdant norminių teisės aktų nustatytus įgaliojimus, pateikiamas atlikto audito aprašymas, audito metu nustatytų faktų vertinimas ir padarytos išvados. Taigi, tokiame dokumente pateikti teiginiai (duomenys) paprastai išreiškia audito institucijos audito metu nustatytų faktų vertinimą ir jo pagrindu padarytas išvadas (išreiškia valstybės ar savivaldybės institucijos oficialią poziciją) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254-1075/2019).

31. Nagrinėjamu atveju Kelmės rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos audito ataskaitoje (II t., 34 b. l.) nurodyta, kad šio audito tikslas – susipažinti su pagrindiniais teisės aktais, reglamentuojančiais audituojamo subjekto - neformaliojo vaikų švietimo - sritį, išnagrinėti audituojamo subjekto sampratą ir organizacinę struktūrą ir metodus, kuriais vykdoma ir valdoma jo veikla, nustatyti iš to kylančiais rizikas, įvertinti neformaliojo vaikų šveitimo organizavimą, prieinamumą ir finansavimą Kelmės rajono savivaldybėje. Iš ataskaitos turinio matyti, kad siekiant šių tikslų buvo patikrinta ir laisvosios mokytojos (duomenys neskelbtini) (ieškovės), vykdančios neformalųjį vaikų švietimą, veikla. Tarnyba tyrė kaip ieškovė naudoja viešuosius išteklius ir audito ataskaitoje išdėstė savo vertinimus apie viešųjų išteklių naudojimo efektyvumą. Atžvelgiant į minėto VSĮ 27 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju Kelmės rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos audito ataskaitoje aprašyti audito metu surinkti faktiniai duomenys reikšmingi vertinant neformaliojo mokinių švietimo paslaugos finansavimo pagrįstumą ir efektyvumą, šios paslaugos teikėjų priežiūrą. Surinktų faktinių duomenų pagrindu Kelmės rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnyba, kaip to reikalauja jos veiklą reglamentuojantys teisės aktai, pateikė savo vertinimus ir jų pagrindų padarytas išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek iš Kelmės rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos veiklos pobūdžio, teisės aktais apibrėžtų kompetencijos ribų, tiek iš audito ataskaitos ir jos viešo paskelbimo metu išsakytų teiginių akivaizdu, jog Kelmės rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnyba iš esmės vertino tik lėšų panaudojimo (finansavimo) efektyvumą, o ne neformaliojo vaikų švietimo (NVŠ) paslaugų kokybės programų turinį.

32. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-254-1075/2019 išaiškino, kad teiginiai, atspindintys savivaldybės kontrolės ir audito institucijos audito metu nustatytų faktų vertinimą ir jo pagrindu padarytas išvadas, negali būti patikrinami per tiesos kriterijų. Tokie teiginiai (duomenys) savo teisine prigimtimi yra artimesni nuomonei nei žiniai. Tokie duomenys, kai valstybės ar savivaldybės institucija, vykdydama savo funkcijas, atlieka atitinkamų faktų vertinimą ir jo pagrindu daro išvadas, neatitinka CK 2.24 straipsnio taikymo sąlygų. Esant abejonių dėl valstybės ar savivaldybės institucijos akto teisėtumo, gali būti kreipiamasi į teismą dėl valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų aktų, prieštaraujančių įstatymams, pripažinimo negaliojančiais (CK 1.138 straipsnio 7 punktas). Vis dėlto nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste kasacinis teismas pažymėjo, kad pagal nuosekliai formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos atlikto audito išvadose esant įtvirtintoms savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos nustatytoms faktinėms aplinkybėms, tokios ataskaitos išvada savaime jokių teisių nesuteikia, taip pat nenustato jokių pareigų (įpareigojimų), dėl to tokio pobūdžio ataskaitos nepriskirtinos administraciniam teismui skųstinų administracinių aktų kategorijai. Tačiau teismas išaiškino, kad ieškovė turi teisę ginti savo neturtines teises ir interesus kreipdamasis į teismą ir reikalaudama atlyginti žalą, atsiradusią dėl neteisėtų aktų CK 6.271 straipsnio 1 dalies pagrindu, pagal kurį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t.). Pareiga įrodyti Kelmės rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos veiksmų neteisėtumą kiltų taip teigiančiai ieškovei.

33. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I2-2767-289/2020 pareiškėjos (duomenys neskelbtini) CK 6.271 straipsnio pagrindu pareikštą skundą dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl Kelmės rajono savivaldybės galimai neteisėtų veiksmų, atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendė, kad pagal byloje esančią medžiagą negalima konstatuoti, jog Kelmės rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnyba atlikto auditą viršydama VSĮ, poįstatyminiuose aktuose ir Kelmės rajono savivaldybės tarybos 2014 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T-65 patvirtintuose Kelmės rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos nuostatuose suteiktus įgaliojimus, jog atliekant Neformaliojo vaikų švietimo organizavimo, prieinamumo ir finansavimo Kelmės rajono savivaldybėje auditą nepagrįstai būtų buvusi vertinama NVŠ teikėjos pareiškėjos (duomenys neskelbtini) veikla, jog neteisėtai ir nepagrįstai būtų buvusi paskelbta audito ataskaita komiteto posėdyje, t. y. negalimas konstatavimas, kad Kelmės rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnyba būtų atlikusi neteisėtus veiksmus, iš kurių pareiškėja kildina galimai patirtą neturinę žalą.

34. Ieškovė įrodinėjo, kad paskleistos žinios žemina jos garbę ir orumą, teigdama, jog ataskaitoje bei viešame Kontrolės komiteto posėdyje tendencingai pateikus informaciją, pagarsinus tariamus ir nebūtus ieškovės veiklos pažeidimus, atskleidus tikrovės neatitinkančius faktus, buvo pakenkta jos geram vardui, dėl to paūmėjo ieškovės sveikatos problemos bei sumažėjo jos pajamos, nepagrįstai kilo visuomenės nepasitikėjimas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog vien ta aplinkybė, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, dar nepatvirtina, jog pažeisti asmens garbė ir orumas. Pagal kasacinio teismo praktiką žeminančiais garbę ir orumą laikomi tokie tikrovės neatitinkantys duomenys, kurie įstatymų, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę, orumą, gerą vardą visuomenėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė neįrodė, kad audito ataskaitoje nurodyti teiginiai yra tokio pobūdžio ir sunkumo lygio, jog būtų pakankamas pagrindas vertinti juos kaip žeminančius ieškovės garbę ir orumą, taip nėra pagrindo išvadai, kad šiais teiginiais siekta pažeminti ieškovės garbę ir orumą.

35. Kaip jau buvo konstatuota šioje nutartyje, surinktų faktinių duomenų pagrindu Kelmės rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnyba, kaip to reikalauja jos veiklą reglamentuojantys teisės aktai, pateikė savo vertinimus ir jų pagrindų padarytas išvadas, o kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, teiginiai, atspindintys savivaldybės kontrolės ir audito institucijos audito metu nustatytų faktų vertinimą ir jo pagrindu padarytas išvadas, negali būti patikrinami per tiesos kriterijų. Be to, svarbi ir ta aplinkybė, kad Kelmės rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos audito ataskaitoje pateiktų vertinimų ar padarytų išvadų teisėtumas nepaneigtas net ir Regionų apygardos administraciniam teismui išnagrinėjus administracinę bylą Nr. I2-2767-289/2020. Įvertinus nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog Kelmės rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos ataskaitoje ar šios ataskaitos paviešinimo metu paskleisti duomenys neatitinka tikrovės ir pažeidžia ieškovės garbę ir orumą. Ieškovei nepateikus įrodymų, kad atsakovės straipsnyje pateikta informacija neatitinka tikrovės, nėra pagrindo reikalauti, kad ši informacija, duomenys, nuomonė būtų paneigta visuomenės informavimo priemonės.

36. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino ieškovę kaip viešąjį asmenį, kurio atžvilgiu nėra taikoma VIĮ 14 straipsnyje nustatyta privataus asmens duomenų apsauga. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą. Pagal šio straipsnio 2 dalį, informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus, tik jei tas žmogus sutinka. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Be to, informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.

37. VIĮ 2 straipsnio 78 punkte numatyta, kad viešasis asmuo – valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas fizinis asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams. Kasacinio teismo išaiškinta, jog viešuoju asmeniu paprastai laikomas asmuo, kuris dėl savo einamų pareigų, veiklos ar visuomeninės padėties nuolat sulaukia visuomenės dėmesio ir pagrįstai ją domina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172-421/2017, nutarties 20 punktas). Viešajam asmeniui taikoma mažesnė pažeidžiamų teisių apsauga, t. y. viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pačiu asmeninių teisių gynimo mastu kaip privatus asmuo. Viešasis asmuo privalo demonstruoti didesnį tolerancijos laipsnį žiniasklaidos dėmesiui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2001; 2002 m. rugsėjo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-973/2002). Iš spaudos negalima reikalauti absoliutaus tikslumo, o tik galima reikalauti elgtis sąžiningai, t. y. sąmoningai neiškraipyti informacijos ar ją nutylėti, siekiant įžeisti ar pažeminti asmenį, nes tai reikštų piktnaudžiavimą teise skleisti informaciją ir šios teisės ribų peržengimą, duodantį pagrindą taikyti teisinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-687/2003).

38. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijos Nr. 1165 (1998) dėl teisės į privatumą 7 punkte įtvirtinta, kad viešieji asmenys yra asmenys, užimantys pareigas valstybės tarnyboje ir (ar) naudojantys viešuosius išteklius ir, apskritai, visi tie, kurie atlieka reikšmingą vaidmenį visuomeniniame gyvenime (politikos, ekonomikos, meno, socialinėje, sporto ar bet kurioje kitoje srityje). EŽTT yra konstatavęs, kad asmens visuomenėje atliekamas vaidmuo ar funkcijos yra svarbus kriterijus nustatant teisingą susikirtusių teisinių gėrių pusiausvyrą. Šiuo atžvilgiu turi būti daromas skirtumas tarp privačių asmenų ir asmenų, veikiančių viešajame kontekste. Visuomenė yra suinteresuota gauti informaciją ne tik apie politikos ar kriminalinius klausimus, bet ir apie kitus žinomus asmenis (EŽTT 2012 m. vasario 7 d. sprendimas Nr. 39954/08 A. S. AG prieš Vokietiją, EŽTT 2012 m. vasario 7 d. sprendimas Nr. 40660/08 ir 60641/08 V. H. prieš Vokietiją).

39. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 2 straipsnio 34 punkte numatyta, kad švietimo teikėjas yra mokykla, laisvasis mokytojas arba kitas švietimo teikėjas (įstaiga, įmonė, organizacija, taip pat valstybės narės juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padaliniai, įsteigti Lietuvos Respublikoje, kuriems švietimas nėra pagrindinė veikla), Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę vykdyti švietimą.

40. Byloje nėra ginčo, kad audito atlikimo metu apeliantė buvo neformaliojo vaikų švietimo teikėja, teikė šias paslaugas kaip laisvoji mokytoja, kurios veikla buvo finansuojama iš savivaldybės biudžeto lėšų. Taigi, kaip matyti, ieškovės vykdoma veikla susijusi su viešųjų išteklių naudojimu ir neabejotina, jog turi visuomeninę reikšmę, o visuomenė, remiantis aukščiau nurodyta teismų praktika, turi teisėtą ir pagrįstą interesą žinoti, kaip naudojamos savivaldybės viešosioms paslaugoms finansuoti skiriamos piniginės lėšos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog ieškovė yra viešasis asmuo, o ieškovės profesija, specialybė, pareigos, darbovietė, jos vardas bei pavardė, nurodyti ataskaitoje ir atsakovės publikuotame straipsnyje, nėra duomenys apie asmens privatų gyvenimą. Todėl ieškovės ieškinio reikalavimas įpareigoti atsakovę nuasmeninti publikuojamą straipsnį „Lėšų skyrė kiek norėjo ir kas norėjo?“ taip, kad jame nebūtų skelbiami privatūs ieškovės duomenys, tai yra, profesija, specialybė, pareigos, darbovietė, asmens vardas bei pavardė, pirmosios instancijos teismo pagrįstai atmestas.

41. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą, skundžiamą teismo sprendimą, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį teisinius argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino šalių pateiktus įrodymus, nustatė visas bylos teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes bei padarė pagrįstas bei išsamiai motyvuotas išvadas. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo. Vien ta aplinkybė, kad teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip, nei kad siekė apeliantė, nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas juos įvertino netinkamai ar neišsamiai.

Dėl naujų įrodymų pateikimo

42. Ieškovė prašo priimti įrodymus, kuriais įrodinėja sveikatos pablogėjimą, sukeltą atsakovės neteisėtų veiksmų – 2019-03-05 VšĮ Respublikinės (duomenys neskelbtini) Onkologijos klinikos mamogramų įvertinimo protokolo kopiją, 2020-01-18 (duomenys neskelbtini) klinikinės ligoninės „(duomenys neskelbtini)“ ultragarso tyrimo išvados kopiją. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismui nepagrįstai atsisakius priimti byloje ieškovės teiktus dokumentus apie jos sveikatos sutrikimus, išsivysčiusius po tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimo, buvo neteisėtai apribota ieškovės teisė į jos pažeistų interesų teisminę gynybą, taip pat sukliudyta įgyvendinti pareigą įrodyti savo reikalavimus bei pažeistas civilinis rungtyniškumo principas nesudarius galimybės teikti įrodymus.

43. CPK 7 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

44. Byloje nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas 2020 m. vasario 20 d. protokoline nutartimi atsisakė priimti minėtus ieškovės teiktus įrodymus nurodydamas, kad teismas nėra ekspertinė įstaiga ir neturi galimybės įskaityti, kokie čia sveikatos sužalojimai ir ar jie susiję su nagrinėjama byla (IV t., 160-161 b. l.). Pažymėtina, kad apeliantė nenurodo jokių argumentų, paneigiančių aukščiau nurodytus pirmosios instancijos teismo motyvus, kuriais remiantis buvo atsisakyta priimti naujus įrodymus. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, šie įrodymai neturi reikšmės bylai, kadangi, kaip jau konstatuota šioje nutartyje, nėra pagrindo atsakovei taikyti redakcinę atsakomybę (VIĮ 54 straipsnis, CK 2.24 straipsnio 5 dalis), todėl neaktualiais tampa įrodymai, kuriais ieškovė grindžia neturtinės žalos dydį. Esant šioms aplinkybėms apeliantės teikiamus įrodymus teisėjų kolegija atsisako priimti.

Dėl procesinės bylos baigties

45. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės reikalavimas dėl įpareigojimo paneigti paskleistus tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturtinės žalos priteisimo, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinės teisės normų, reglamentuojančių asmens garbės ir orumo gynimą, taip pat procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

46. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Ieškovės apeliacinio skundo netenkinus, iš ieškovės atsakovei priteisiamos 500 Eur bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo apeliacinį skundą parengimą.

47. Atsakovė atsiliepimu į ieškinį prašo išspręsti panaikinto sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-323-322/2018 ir nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-82-883/2019 įvykdymo atgręžimo klausimą. Pažymėtina, kad atsakovė nenurodo, kokiu teisiniu pagrindu šį klausimą turėtų spręsti apeliacinės instancijos teismas. CPK 761 straipsnyje numatyta, kad teismas, kuriam byla perduota iš naujo nagrinėti, privalo savo iniciatyva išnagrinėti sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą ir išspręsti jį priimdamas naują sprendimą ar nutartį, ir tuo užbaigti bylą (CPK 761 straipsnio 1 dalis). Jeigu iš naujo nagrinėjęs bylą teismas neišsprendė panaikinto sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimo, atsakovas turi teisę paduoti šiam teismui pareiškimą dėl įvykdymo atgręžimo (CPK 761 straipsnio 2 dalis). Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas jau taikė sprendimo įvykdymo atgręžimą ir įpareigojo ieškovę grąžinti atsakovei pagal Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-323-322/2018 ir 2019 m. kovo 4 d. Šiaulių apygardos teismo nutartį civilinėje byloje 2A-82-883/2019 gautas lėšas – 2 057 Eur. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsakovės prašymas dėl panaikinto sprendimo įvykdymo atgręžimo atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2020 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Roseba“, juridinio asmens kodas 162511718, 500 Eur (penkių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Jurga Kramanauskaitė-ButkuvienėLina MuchtarovienėBirutė Simonaitienė