Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

„Audito metu paprašius pateikti tarp NVŠ teikėjų J. Š., R. Š. ir vaikų, 2016 m. sudariusių sutartis dėl dalyvavimo šių teikėjų NVŠ programose, sutartys nebuvo pateiktos, nors jos turi būti saugomos 3 metus. Atsižvelgiant į tai, negalima buvo pateisinti šioms NVŠ teikėjoms išmokėtų lėšų teisėtumo“;

„Be to, j. Š., jos vykdomų užsiėmimų metu, nesudarė galimybių patikrinti jos vykdomų NVŠ programų įgyvendinimo kokybės, mokinių, dalyvaujančių jos užsiėmimuose, lankomumo“;

„Vertinant tai ir audito metu nustatytus NVŠ programų įgyvendinimo stebėsenos rezultatus, Kontrolės ir audito tarnybos nuomone, NVŠ teikėjo paraiškoje deklaruota informacija apie laisvosios mokytojos J. Š. programas skiriasi nuo NVŠ programų stebėsenos rezultatų. Užsiėmimuose noriai dalyvauja mažiau nei pusė visų sąrašuose esančių vaikų, kiti vaikai įtraukti į sąrašus, kad būtų didesnis vaikų skaičius. įgyvendinamų neformaliojo švietimo programų kokybė neatitinka NVŠ tikslų, principų, metodų, neaišku, kokios vaikų kompetencijos yra ugdomos užsiėmimų metu, kadangi užsiėmimų metu didžioji dalis mokinių užsiima jiems priimtina veikla, nesusijusią su programa“;

„Audito metu buvo atlikti tikrinimai ir stebėsena NVŠ programų teikimo vietoje. Atrankos būdu buvo atrinkta laisvoji mokytoja J. Š.. į jos užsiėmimus buvo nuvykta 7 kartus. Nustatyta, kad nė vienas užsiėmimas nevyko sklandžiai, keturiuose užsiėmimuose dalyvavo mažiau nei pusė vaikų, turėjusių dalyvauti užsiėmimuose. Vienas užsiėmimas neįvyko ir mokiniams apie tai nebuvo pranešta iš anksto. Trijų užsiėmimų metu Kontrolės ir audito tarnyba neturėjo galimybių užregistruoti atvykusių vaikų, stebėti programos įgyvendinimo kokybę, kadangi laisvoji mokytoja j. Š. tam prieštaravo. Be to, ši mokytoja nepateikė reikalaujamų dokumentų“;

„B. atsakė, kad 2016 m. pas šią mokytoją (]. Š.) užsiėmimus lankė 100 vaikų ir kas mėnesį ji gaudavo 1000 Eur. Šiemet mokytojos užsiėmimus lanko 75 mokiniai“.

Taip pat ieškovė prašė teismui nepatenkinus jos reikalavimo dėl teiginių paneigimo, įpareigoti atsakovę UAB „Roseba“ nuasmeninti publikuojamą straipsnį „Lėšų skyrė kiek norėjo ir kas norėjo?“ taip, kad jame nebūtų skelbiami privatūs ieškovės duomenys, tai yra: profesija, specialybė, pareigos, darbovietė, asmens vardas bei pavardė, priteisti iš atsakovės visas jos patirtas ir dokumentais pagrįstas bylinėjimosi išlaidas.

Teisme ieškovė paaiškino, kad dėl publikacijos „Bičiulyje“ ji nebegalėjo sėkmingai dirbti su vaikais, kolegos ją ignoravo, neleisdavo vykdyti vaikų atrankos į jos organizuojamus užsiėmimus, ženkliai mažėjo vaikų, lankančių jos užsiėmimus, dėl ko ji buvo priversta nutraukti veiklą Kelmėje. Dėl sugadintos reputacijos buvo priversta pakeisti gyvenamąją vietą, ji šiuo metu įsigijo butą Vilniuje, kur ketina tęsti savo veiklą, susijusią su vaikų ugdymu, tačiau, jos įsitikinimu, ji nebuvo priimta į darbą dėl laikraščio paskleistos neigiamos informacijos apie ją. Jos garbę ir orumą žeminantis straipsnis neigiamai atsiliepė jos sveikatai.

Atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „Roseba“ (4 t., b. l. 154) prašo priteisti iš ieškovės 1 110 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos advokatų paslaugoms apmokėti. Taip pat prašo priteisti 3 025 Eur, kuriuos ji sumokėjo ieškovei, vykdydama įsiteisėjusius pirmos ir apeliacinės instancijos sprendimus, o šiuos sprendimus panaikinus ir bylą grąžinus iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui, priteistas ir sumokėtas sumas ieškovė atsisako grąžinti.

Byloje nustatyta ir ginčas tarp šalių dėl to nekyla, kad 2017 m. gegužės 9 d. Kelmės rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba pateikė audito ataskaitą „Neformaliojo vaikų švietimo organizavimas, prieinamumas ir finansavimas Kelmės rajono savivaldybėje“ (2 t., b. l. 31-67), ataskaita pristatyta viešame 2017 m. gegužės 29 d. Kelmės rajono savivaldybės tarybos kontrolės komiteto posėdyje (1 t., b. l. 167). L. D. straipsnis „Lėšų skyrė kiek norėjo ir kam norėjo?“ išspausdintas 2017 m. birželio 9 d. laikraštyje „Bičiulis“ bei internetiniame puslapyje www.biciulis.net (1 t., b. l. 29-32).

Ginčo byloje nekilo ir dėl to, kad atsakovės paskleista informacija (duomenys), kurią prašo paneigti ieškovė, yra ne laikraščio „Bičiulis“ korespondentės išvados, analizė, nuomonė, o teiginiai, nurodyti Kelmės rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos ataskaitoje, ir šios tarnybos vadovės atsakymas (B. atsakė, kad 2016 m. pas šią mokytoją (J. Š.) užsiėmimus lankė 100 vaikų ir kas mėnesį ji gaudavo 1 000 Eur. Šiemet mokytojos užsiėmimus lanko 75 mokiniai) Kelmės rajono savivaldybės tarybos kontrolės komiteto posėdžio metu į vieno iš komiteto narių paklausimą. Ieškovė būtent savo reikalavimu, kuriuo prašo įpareigoti atsakovę viešai paskelbti, kad Kelmės rajono savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos 2017-05-09 rašytinės ataskaitos KA-4 „Neformaliojo vaikų švietimo organizavimas, prieinamumas ir finansavimas Kelmės rajono savivaldybėje“ teiginiai bei Kelmės rajono savivaldybės tarybos posėdyje išsakyti teiginiai yra nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, patvirtina tą aplinkybę, kad ieškovė pripažįsta, jog atsakovės paskleista informacija – tai oficialaus audito atlikusios institucijos dokumento, kuriame pateikti teiginiai (duomenys) išreiškia audito institucijos audito metu nustatytų faktų vertinimą ir jo pagrindu padarytas išvadas, auditą atlikusio asmens žodžiu išsakyta nuomonė. Straipsnyje „Lėšų skyrė kiek norėjo ir kam norėjo?“ aiškiai nurodytas straipsnyje pateiktos informacijos šaltinis.

Ieškovė savo ieškiniu siekia apginti savo kaip asmens neturtines teises ir interesus. Neturtinės teisės ir interesai, kaip ir turtinės teisės bei interesai, gali būti ginami įvairiais asmens teisių gynimo būdais. Atitinkami civilinių teisių gynimo būdai taikomi pagal įstatymuose nustatytas šių teisių gynimo būdų taikymo sąlygas.

Asmens garbės ir orumo gynimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.24 straipsnis. Šis straipsnis numato ir atvejus, kai tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą, paskleidžia visuomenės informavimo priemonės. CK 2.24 straipsnio 2 dalis numato, jog jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę (spaudoje, televizijoje, radijuje ir pan.), asmuo, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti, turi teisę surašyti paneigimą ir pareikalauti, kad ta visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą nemokamai išspausdintų ar kitaip paskelbtų. Visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą privalo išspausdinti ar kitaip paskelbti per dvi savaites nuo jo gavimo dienos. Visuomenės informavimo priemonė turi teisę atsisakyti spausdinti ar paskelbti paneigimą tik tuo atveju, jeigu paneigimo turinys prieštarauja gerai moralei. Pagal CK 2.24 straipsnio 4 dalį, jeigu visuomenės informavimo priemonė atsisako spausdinti ar kitaip paskelbti paneigimą arba to nepadaro per šio straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą dėl paskleistų duomenų paneigimo. Taigi iš išdėstytų nuostatų matyti, jog jokios išimtys, susijusios su tuo, ar visuomenės informavimo priemonė informaciją paskleidė pirma, ar tą pačią informaciją jau anksčiau buvo paskleidusios kitos visuomenės informavimo priemonės, nėra numatytos.

CK 2.24 straipsnio 5 dalis įtvirtina, kad visuomenės informavimo priemonė, paskleidusi asmens reputaciją žeminančius ir tikrovės neatitinkančius duomenis, privalo atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą tik tais atvejais, kai žinojo ar turėjo žinoti, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, taip pat kai tuos duomenis paskelbė jos darbuotojai ar duomenys paskleisti anonimiškai, o visuomenės informavimo priemonė atsisako nurodyti tuos duomenis pateikusį asmenį. Visais kitais atvejais turtinę ir neturtinę žalą privalo atlyginti duomenis paskleidęs asmuo ir jo veikla. Iš šių nuostatų matyti, jog CK taip pat aptariami atvejai, kai duomenis paskleidusi visuomenės informavimo priemonė pagrįstai rėmėsi kito šaltinio paskleista informacija ir nežinojo bei neturėjo žinoti, jog tokie duomenys neatitinka tikrovės. Tačiau CK paminėtais atvejais numato visuomenės informavimo priemonės atleidimą tik nuo turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, t. y. atleidimą nuo civilinės atsakomybės, tačiau ne nuo paskleistos informacijos paneigimo.

Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas taip pat numato atleidimą nuo redakcinės bei civilinės atsakomybės, tačiau nenumato, kad visuomenės informavimo priemonė atleistina ir nuo paskleistos tikrovės neatitinkančios informacijos paneigimo. Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnyje numatyta, kad viešosios informacijos rengėjas ir (ar) viešosios informacijos skleidėjas neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jis nurodė informacijos šaltinį, o ji buvo: 1) pateikta valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, politinių partijų, profesinių sąjungų ir asociacijų ar kitų asmenų oficialiuose ar viešai paskelbtuose dokumentuose; 2) viešai pasakyta atviruose posėdžiuose, pasitarimuose, spaudos konferencijose, mitinguose ir kituose renginiuose, o viešosios informacijos rengėjas neiškraipė pasakytų teiginių ir kt. Šiuo atveju visa atsakomybė tenka renginių organizatoriams ir informaciją paskelbusiems asmenims (2 dalis). Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnyje tiesiogiai nėra įtvirtinta, jog atleidimas nuo žalos atlyginimo bei nuo redakcinės atsakomybės nereiškia ir atleidimo nuo pareigos paskelbti informacijos paneigimą, tačiau sisteminis šio įstatymo 44 straipsnio nuostatų, reguliuojančių paskelbtos informacijos paneigimą, aiškinimas, leidžia teigti, jog visuomenės informavimo priemonė turi pareigą visais atvejais paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją.

Tokiu būdu paneigimas nei visuomenės informavimo įstatyme, nei civiliniame kodekse nėra sietinas su visuomenės informavimo priemonės atsakomybės formomis ir laikytinas nukentėjusiojo asmens pažeistų teisių atstatymo priemone, kuri turi būti taikoma nepriklausomai nuo to, ar visuomenės informavimo priemonė tikrovės neatitinkančią informaciją paskleidė pati, ar rėmėsi kito šaltinio paskleista informacija.

Visuomenės informavimo priemonės pagrindinė funkcija – informacijos apie įvykius skleidimas. Šia savo teise visuomenės informavimo priemonė turi naudotis sąžiningai, nepiktnaudžiaudama ja ir neperžengdama ribų, nustatytų tarptautiniuose aktuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose. Viešosios informacijos rengėjai ir (ar) skleidėjai turi bendrą pareigą visais atvejais užtikrinti skleidžiamos informacijos teisėtumą. Vienas iš pagrindinių visuomenės informavimo principų suformuluotas Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnyje: viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2271/2011).

Ieškovė nepateikė įrodymų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, kad atsakovės paskleista informacija straipsnyje „Lėšų skyrė kiek norėjo ir kam norėjo?“ neatitinka audito ataskaitoje paskelbtų teiginių, duomenų, iškreipia viešame svarstyme savivaldybės kontrolierės D. B. išsakytą nuomonę apie mokytoją J. Š.. Ieškovei nepateikus įrodymų, kad atsakovės straipsnyje pateikta informacija yra melaginga, neatitinka tikrovės, nėra pagrindo reikalauti, kad ši informacija, duomenys, nuomonė būtų paneigta visuomenės informavimo priemonės.

CK 2.23 straipsnio 2 dalis numato, kad privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtas asmens stebėjimas, neteisėtas asmens ar jo turto apieškojimas, asmens telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitokios korespondencijos bei asmeninių užrašų ir informacijos konfidencialumo pažeidimas, duomenų apie asmens sveikatos būklę paskelbimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką bei kitokie neteisėti veiksmai. Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnyje numatyta, kad rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą. Informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti tik jei tas žmogus sutinka. Informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Be to, informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.

Pažymėtina ir tai, kad ieškovės profesija, specialybė, pareigos, darbovietė, jos vardas bei pavardė, nurodyti ataskaitoje ir laikraštyje „Bičiulis“ publikuotame straipsnyje, nėra duomenys apie asmens privatų gyvenimą. Vadovaujantis audito ataskaitoje pateikta informacija, ieškovė – asmuo, teikiantis viešąsias paslaugas vaikų ugdymo srityje, jos veikla finansuojama savivaldybės biudžeto lėšomis, todėl jai ir jos veiklai negali būti taikomi privataus asmens kriterijai. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnis apibrėžia, kad viešasis asmuo – valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas fizinis asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams. Ieškovė, teikdama viešąsias paslaugas, visuomenės informavimo įstatymo taikymo prasme laikytina viešu asmeniu, todėl jos reikalavimas įpareigoti atsakovę nuasmeninti publikuojamą straipsnį „Lėšų skyrė kiek norėjo ir kas norėjo?“ taip, kad jame nebūtų skelbiami privatūs ieškovės duomenys, tai yra, profesija, specialybė, pareigos, darbovietė, asmens vardas bei pavardė, laikytinas nepagrįstu.