- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-14
- Bylos Nr.
- 2A-642-431/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-13376-2017-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė, Laima Gerasičkinienė, Renata Volodko
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Skonio muziejus“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Muzikinis kupė“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almos Urbanavičienės ir Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Skonio muziejus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Muzikinis kupė“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Skonio muziejus“ dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 6 490,00 Eur skolos, 97,35 Eur palūkanų, 6 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog bylos šalys žodžiu sudarė reklamos paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei priklausančios maisto prekių parduotuvės „Delicateum“ reklamą 2016 m. gruodžio mėnesį, 2016 m. gruodžio 23 d. dainininko I. V. (I. V.) jubiliejinio koncerto ir vakarėlio metu ir 2016 m. gruodžio 28 d., atsakovės parduotuvės atidarymo metu.
2. Parduotuvės „Delicateum“ reklamą sudarė: 1 200 Eur kainuojantis užrašas „Delicateum pristato“ 4 miesto ekranuose (2 ekranai Vilniuje, po 1 – Kaune ir Klaipėdoje), 1 700 Eur kainuojanti reklama Ruskoje Radio Baltija eteryje, 1 560 Eur kainuojanti reklama lazeriu dainininko I. V. koncerto metu, 120 Eur kainuojantis plakatas prie koncertų salės su užrašu „Delicateum pristato“, 140 Eur vertės reklama interneto portaluose, 250 Eur kainuojanti vieta reklamai koncertų salės fojė ir skrajučių dalinimas koncerto metu, 170 Eur kainuojanti Gariūnų radijo reklama, 150 Eur vertės reklama VCUP, 500 Eur vertės atsakovės reklama su žymiais žmonėmis, 550 Eur vertės atsakovės verslo patalpų atidarymas su jos reklama, 150 Eur kainuojanti „Natali“ restorano salės nuoma atsakovo prekių degustacijai. Šis reklamos paslaugų paketas su paslaugų detalizavimu ir kainomis bei 6 490 Eur sąskaita buvo pateiktas atsakovei. Tačiau atsakovė nesumokėjo už suteiktas reklamavimo paslaugas.
Šalies argumentai
3. Ieškovės direktorė A. G. atsakovės direktoriaus K. R. (K. R.) prašymu 2016 m. gruodžio mėnesį sutiko įsidarbinti vadybininke vieno mėnesio laikotarpiui, kad padėtų atsakovei atidaryti parduotuvę „Delicateum“. Su ieškove buvo suderintas šios parduotuvės reklamos paketas kartu su parduotuvės atidarymo renginiu. Atsakovės vadovui buvo paaiškinta, kad visas reklamos paketas kainuos ne mažiau, kaip 5 000 Eur, o gal ir daugiau. Atsakovė su nurodytomis kainomis sutiko. Sutartis nebuvo pasirašyta, nes šalys veikė tarpusavio pasitikėjimo pagrindu. Atsakovo parduotuvę reklamoje pristatinėjo I. V., kaip žinomas dainų atlikėjas, visuomenininkas.
4. Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog 2016 m. gruodžio mėnesį planavo atidaryti maisto prekių parduotuvę ir ieškojo darbuotojų. Ieškovės direktorė A. G. pagal 2016 m. gruodžio 5 d. darbo sutartį įsidarbino atsakovės vadybininke. Kadangi ji netinkamai atliko pareigas, darbo sutartis jos prašymu buvo nutraukta 2017 m. vasario 10 d., o jau 2017 m. vasario 13 d. elektroniniu laišku A. G., prisistačiusi ieškovės direktore, pasiteiravo, kada atsakovė atsiskaitys už tariamai suteiktas reklamos paslaugas, atsiuntė 2016 m. gruodžio 23 d. 6 490 Eur be PVM sąmatą, nors ieškovė jokių reklamos paslaugų atsakovei nėra suteikusi, sąskaita atsakovės vadovui niekada nebuvo pateikta.
5. Atsakovė niekada neprašė reklamos paslaugų. Ieškovė neįrodė, jog šalys būtų žodžiu sudariusios reklamos paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovė sąmatoje nurodytais veiksmais darėsi reklamą sau, savo atlikėjui I. V., bet šias išlaidas nori perkelti atsakovei. Atsakovė bendradarbiavo su ieškove ir vykdė bendrą veiklą, tačiau tai nebuvo reklamos paslaugų pirkimas-pardavimas. Vadybininke dirbusi A. G. minėjo atsakovei, kad yra ruošiamasi I. V. koncertui ir ji galėtų tarpininkauti, kad savo reklamoje ir koncerto metu I. V. užsimintų apie atsakovės parduotuvę. Šiuos veiksmus tarp bylos šalių ir derino A. G.. Už tai atsakovė įsipareigojo padaryti bendros reklamos maketus, plakatus ir pristatyti tai į I. V. koncertą, parengti koncerto dalyviams dovanėles, leisti savo darbuotojams teikti aptarnavimo paslaugas koncerto metu, po koncerto vykusio vakarėlio metu išdalinti vakarėlio dalyviams dovanų kuponus nemokamam apsipirkimui parduotuvėje. Todėl šalių sudaryta sutartis turėtų būti kvalifikuotina kaip barteriniai mainai, kurių kiekviena šalis turėjo prievolę atlikti kitos šalies naudai suderintas paslaugas, pagaminti prekes ir pan.
6. Visi ieškovės pateikti dokumentai ir iš jų kildinami reikalavimai atsakovei buvo pateikti žymiai vėliau, po įvykusio bendradarbiavimo, t.y. 2017 m. vasario 13 d., arba iškart po A. G. atleidimo. Ši aplinkybė patvirtina pastarosios norą kerštauti buvusiam darbdaviui, o ne tarp šalių buvus sudarytą reklamos paslaugų pirkimą-pardavimą. Nurodyta reklamos paslaugų kaina yra per didelė, neatitinkanti vidutinių rinkos kainų. Atsakovės parduotuvės „Delicateum“ reklamavimas turėjo būti nemokamas, atsakovė buvo įspėjusi ieškovę, kad reklamos biudžetas neturi viršyti 3 000 Eur. Pati reklama atlikta nekokybiškai, parduotuvė atidaryta bet kaip, atsakovė jokios naudos negavo. Atsakovė kalėdinių vakarėlių reklamos neprašė, A. G. pati tai sugalvojo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gegužės 14 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš atsakovės UAB „Skonio muziejus“ 6 490,00 Eur skolos, 97,35 Eur palūkanas, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (6 587,35 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. balandžio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 858,86 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei UAB „Muzikinis kupė“. Priteisė iš atsakovės UAB „Skonio muziejus“ 13,2 Eur pašto išlaidų valstybei.
8. Teismas nustatė, jog A. G. nuo 2016 m. gruodžio 5 d. iki 2017 m. vasario 10 d. dirbo atsakovės vadybininke, ji priėmė ieškovės atsakovei išrašytą 2016 m. gruodžio 29 d. sąskaitą-faktūrą, kurios pagrindu ieškovė reikalauja 6 490 Eur iš atsakovės už suteiktas reklamos paslaugas nuo 2016 m. gruodžio 8 d. iki 2016 m. gruodžio 22 d. ir už parduotuvės „Delicateum“ atidarymą 2016 m. gruodžio 28 d. A. G. dar ilgiau nei mėnesį dirbo pas atsakovę. Todėl teismas padarė išvadą, jog atsakovės nurodyta versija, kad atsakovei išrašyta sąskaita-faktūra yra šios darbuotojos kerštas, yra visiškai nelogiška.
9. Aplinkybes, kad buvo reklamuojama atsakovės itališkos produkcijos „Delicateum“ parduotuvė, patvirtina byloje esantys elektroniniai laiškai tarp ieškovės ir atsakovės. Aplinkybę, kad ieškovė atliko parduotuvės „Delicateum“ reklamą Ruskoje Radijo Baltija ir apie tai žinojo atsakovė, patvirtina šalių elektroninių laiškų turinys, nes ieškovė ir atsakovė derino klausimus, kaip radijo eteryje I. V. pristatys parduotuvę „Delicateum“. Kad atsakovės parduotuvės reklama bus patalpinta 4 didžiųjų miestų ekranuose, patvirtina 2016 m. gruodžio 12 d. elektroninis laiškas. Atsakovės 2016 m. gruodžio 4 d. elektroniniu laišku ieškovei nurodė, jog I. V. koncerto metu turi būti atlikti reklaminiai užrašai lietuvių ir rusų kalbomis „Delikateum (logo) PRISTATO“.
10. Teismas padarė išvadą, jog atsakovės pateikti duomenys apie Ukrainoje užsakytus reklamos produktus, nepatvirtina, jog užsakyti darbai ir prekės, susijusios su ieškovės dainininko I. V. reklamavimu. Priešingai, šių dokumentų turinys patvirtina, jog tai susiję su pačios atsakovės itališkos produkcijos parduotuvės reklama minėto koncerto metu ir nepatvirtina atsakovės teiginių apie paslaugų mainų (barterio) santykius su ieškove. Į ieškovės atsakovei pateiktą sąmatą, kurios pagrindu ieškovė prašo priteisti 6 490 Eur už reklamą, šie darbai neįtraukti. Teismas padarė išvadą, jog ieškovė ir atsakovė buvo sudarę reklamos paslaugų sutartį, pagal kurią ieškovė 2016 m. gruodžio mėnesį pristatė visuomenei ir reklamavo atsakovės itališkos produkcijos parduotuvės „Delicateum“ steigimą bei jos atidarymą, už šias paslaugas ieškovė 2016 m. gruodžio 29 d. išrašė 6 490,00 Eur PVM sąskaitą–faktūrą.
11. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad ieškovės sąskaita neatitinka reklamos vidutinių rinkos kainų, kad reklamos apimtis savo iniciatyva sprendė A. G.. Atsakovė, užsakydama šias paslaugas ir nesudarydama rašytinės sutarties dėl paslaugų apimties, būdo, įkainių, šį užsakymą ieškovei pateikė savo rizika. Teismas taip pat atmetė atsakovės argumentus, jog ji neprivalo mokėti, nes su ja reklama nebuvo derinama, o reklamos apimtį sprendė A. G.. Nors tokių įrodymų byloje nėra, A. G. tuo laikotarpiu dirbo atsakovės vadybininke, todėl jos duoti nurodymai ieškovei dėl reklamos pripažintini atsakovės užsakymu dėl reklamos. Ieškovės sąmatoje nurodytų darbų atsakovė neginčija, tik teigia, kad ginčo šalis siejo paslaugų mainų (barterio) santykiai. Byloje yra neginčijami įrodymai, kad atsakovė reklamos paslaugas atliko bei organizavo parduotuvės „Delicateum“ atidarymą. Todėl atsakovė turi mokėti ieškovei 6 490,00 Eur skolos ir 97,35 Eur metinių palūkanų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Atsakovė UAB „Skonio muziejus“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Teismas byloje rėmėsi tik ieškovės išrašyta sąskaita ir joje nurodyta kaina, tačiau toks įrodymo (sąskaitos) vertinimas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Kasacinis teismas yra suformavęs vieningą praktiką dėl sąskaitų įrodomosios reikšmės. Pagal šią praktiką PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių (paslaugų) pateikimą. PVM sąskaita faktūra, atsižvelgiant į šiam dokumentui įstatymo keliamus reikalavimus, yra tam tikras sutarties sąlygas atspindintis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012). Vien sąskaitos pateikimas asmeniui nepagrindžia pareigos ją apmokėti, o savo reikalavimo pagrindą turi įrodyti šalis, kuri reikalauja atitinkamą sumą priteisti. Taigi, PVM sąskaita-faktūra, sprendžiant apie šalių sutartinius įsipareigojimus, turi būti vertinama visų įrodymų, kuriuos šioje byloje būtina papildomai rinkti, visumoje.
12.2. Nagrinėjamoje byloje ieškovė daugiau nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų abiejų šalių valią dėl paslaugų apimties ir kainos, nepateikė įrodymų, kad visos ieškovės nurodomos paslaugos atsakovei buvo suteiktos, todėl darytina pagrįsta išvada, kad remiantis vien tik ieškovės pateikta sąskaita nebuvo galima nustatyti jos suteiktų paslaugų apimties ir kainos. Be to, pagrįstų abejonių kelia sąskaitos autentiškumas. Ji buvo atsakovei įteikta tik su ieškovės ieškiniu. Ieškovė, reikalaudama skolos sumokėjimo nei 2017 m. vasario 13 d. elektroniniuose laiškuose, nei 2017 m. vasario 15 d. pretenzijoje nepateikė atsakovei išrašytos sąskaitos, apie šios sąskaitos egzistavimą net neužsiminė. Ieškovė nėra PVM mokėtoja, ji neturi pareigos teikti deklaracijų Valstybinei mokesčių inspekcijai apie išrašytas PVM sąskaitas-faktūras. Todėl ieškovė bet kuriuo metu po 2016 m. gruodžio mėnesio galėjo išrašyti sąskaitą, apie tai niekam atskirai nepranešdama.
12.3. Teismas pripažino nelogišku atsakovės argumentą, kad ieškovė pareikalavo atsiskaityti iš keršto už tai, kad buvo nutraukta atsakovės ir A. G. darbo sutartis. Tačiau byloje esantys įrodymai ir įvykių chronologinė seka leidžia daryti priešingą išvadą. Darbo sutartis su A. G. buvo nutraukta 2017 m. vasario 10 d. Iki šios dienos ieškovė nebuvo pareiškusi atsakovei jokių pretenzijų ar reikalavimų dėl skolos mokėjimo. Tačiau iš karto po darbo santykių pasibaigimo (2017 m. vasario 13 d.) A. G. el. laišku pareikalavo, kad atsakovė atsiskaitytų už tariamai suteiktas paslaugas, o jau 2017 m. vasario 15 d. ieškovės advokatas išsiuntė atsakovei pretenziją dėl skolos sumokėjimo. Šios faktinės aplinkybės akivaizdžiai parodo šalių santykių staigų pablogėjimą po 2017 m. vasario 10 d. Todėl vertinant visus byloje esančius įrodymas darytina išvada, kad vis tik atsakovės teiginiai apie sąskaitos išrašymo aplinkybes galėtų būti pagrįsti. Teismas, atmesdamas šiuos atsakovės argumentus, kaip nelogiškus, netinkamai įvertino įrodymus byloje, tai yra atsakovės paaiškinimų nevertino visų byloje esančių įrodymų kontekste.
12.4. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog sąskaita atsakovei buvo įteikta ir kada ji buvo įteikta. Teismo išvada, kad A. G. pasirašymas sąskaitoje yra tinkamas jos įteikimas atsakovei, yra nepagrįsta. Sąskaitą atsakovui išrašė įmonė, kurios vadovė buvo pati A. G.. Jeigu A. G. ir būtų pati priėmusi sąskaitą dar būdama atsakovės darbuotoja, toks jos elgesys vertintinas kaip šiurkštus interesų konfliktas. Sąskaitoje nėra nurodytas jos perdavimo atsakovei laikas. Tai reiškia, kad byloje nėra įrodytas sąskaitos perdavimo atsakovei momentas. A. G. teismui davė prieštaringus parodymus apie sąskaitos pateikimą atsakovei.
12.5. Ieškovės pateikta sąmata nepatvirtina paslaugų suteikimo fakto ir apimčių. Teismas ne kartą siūlė ieškovei pateikti papildomus įrodymus, tačiau ieškovė tokiu teismo pasiūlymu nepasinaudojo. Sąmata niekuomet nebuvo derinama su atsakove, yra atsakovės nepasirašyta ir atsakovei buvo pateikta tik 2017 m. vasario 13 d. Iš atsakovės teismas priteisė 1 200 Eur už reklamą 4 miesto ekranuose po 10 sekundžių dvi savaites. Tačiau tokiu būdu buvo reklamuojamas I. V. koncertas, o atsakovė buvo nurodyta, kaip rėmėja pačioje šios reklamos pradžioje tik 2 sekundes. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad reklama būtų buvusi skelbiama visuose keturiuose miestuose. Vien tik elektroninis laiškas, kuriame parašyta, kad reklama bus skelbiama 4 miestuose, negali būti laikomas įrodymu, patvirtinančiu paslaugos faktinį suteikimą. Paslaugos kaina yra neprotingai didelė. Viešai skelbiami ACM ekranų kainynai patvirtina, kad už 11 ekranų Vilniuje, 7 ekranus Kaune, 2 ekranus Klaipėdoje savaitės kaina yra po 111 Eur.
12.6. Už eterį Ruskoje Radio teismas iš atsakovės priteisė 1 700 Eur. Tačiau ši paslaugos kaina yra nesąžininga ir neprotinga. Ieškovė patvirtino, kad pati už šias paslaugas nieko nemokėjo. Byloje yra pateikti duomenis apie reklamos kainas Ruskoje Radio eteryje, kurie patvirtina, kad brangiausia reklamos kaina yra 170 Eur už 60 sekundžių. Teismas priteisė iš atsakovės 1 560 Eur už lazerio koncerto metu pagaminimą ir rodymą 1 200 asmenų auditorijai. Tačiau I. V. koncerte buvo ne daugiau nei 900 žiūrovų. Todėl paslaugos kaina apskaičiuota nepagrįstai. Lazeris buvo rodomas tik pertraukų metu, kai salėje žmonių buvo ženkliai mažiau, todėl atsakovei tai nebuvo itin didelė reklama. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių lazerio pagaminimo išlaidas. Teismas taip pat nepagrįstai priteisė iš atsakovės ir sumas už kitas sąmatoje nurodytas paslaugas, nes byloje nėra duomenų, jog jos būtų suteiktos ar dėl jų kainų šalys būtų susitarusios.
12.7. Teismas nesiaiškino tikrųjų šalių ketinimų. Šalys nebuvo sudariusios rašytinės sutarties ir savo santykius grindė žodiniais susitarimais. Atsakovė nuo pat pradžių teigė, kad šalys bendradarbiavo barterinės (mainų) sutarties pagrindu, todėl už ieškovės teiktas paslaugas atsakovė yra visiškai atsiskaičiusi. Atsakovė abiem šalims gamino stendus, maketavo banerius, reklamos plakatus, dalino dovanas ir dovanų kuponus I. V. koncerto svečiams. Be to, A. G. taip pat patvirtino, kad atsakovė teikė ieškovei paslaugas. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas I. V.. Taigi faktiniai šalių veiksmai patvirtina, jog šalys veikė mainų (barterio) sutarties pagrindu, todėl tarpusavyje teikiamų paslaugų kainų nederino. Būtent dėl šios priežasties ieškovė nebuvo išrašiusi atsakovei sąskaitos už paslaugas iki 2017 m. vasario 10 d.
Atsiliepimas
13. Atsiliepimu į atsakovės UAB „Skonio muziejus“ apeliacinį skundą ieškovė UAB „Muzikinis kupė“ nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Atsakovė iš pradžių nesutiko su ieškiniu, kadangi teigė, jog už suteiktas ieškovės paslaugas ji atsiskaitė barteriniais mainais, suteikdama tam tikras paslaugas ieškovei, ir ieškovės suteiktų paslaugų kainų ir apimties neginčijo. Bylos nagrinėjimo metu ir apeliaciniame skunde atsakovė pradėjo teigti, kad ieškovė neįrodė suteiktų paslaugų kainų ir apimčių. Tačiau atsakovė neatsižvelgia į labai svarbų socialinį aspektą, kad reklamos paslaugos jai buvo suteiktos pasitelkiant įžymų Lietuvos atlikėją I. V., kuris išreklamavo atsakovės prekės ženklą „Delicateum“ labai plačiai savo gerbėjų auditorijai.
13.2. Šiandien, esant tokiai konkurencingai rinkai, kai kompanijos vis aršiau kovoja tarpusavyje viena su kita dėl klientų dėmesio, daugelis įmonių ieško geriausių būdų, kaip pasiekti kuo platesnę auditoriją, kaip kūrybingai išreklamuoti savo produkciją strateginiams rinkos segmentams. Reklamos specialistai ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje vis dažniau naudoja patrauklius garsius žmones, kaip komunikacijos priemonę, kuri turi įtakos įvairių produktų pardavimui. Publika reaguoja į žymius žmones labai panašiai, kaip ir į kitus prekinius ženklus. Garsenybės paminėjimas sukuria įsivaizduojamą paveikslą, nuomonę, tos įžymybės praeities ir tikėtinos ateities veiksmus. Todėl, norint pritraukti vartotojų dėmesį ir įtikinti žmones, kad reklamuojamas produktas yra būtent tai, ko jam reikia, atsakovė, kaip reklamos pirkėja, būtent parinko įžymų atlikėją I. V., kaip labiausiai atsakovės reklamai tinkantį garsų žmogų.
13.3. Teismo posėdžio metu atsakovės vadovas K. R. nurodė, kad prieš kreipiantis į ieškovę, jis taip pat kreipėsi į žinomą Lietuvos prodiuserį M. Š., kuris vien už atsakovės parduotuvės atidarymą paprašė 14 000 Eur. Todėl ieškovė pateikė apeliacinės instancijos teismui šią aplinkybę patvirtinantį įrodymą – M. Š. laišką. Taip pat ieškovė pateikė analogiškų reklamos paslaugų kainų palyginimui UAB „Live Nation Lietuva“ reklaminį pasiūlymą, kurio kaina – 9 000 Eur. Ieškovės suteiktų paslaugų paketo kaina yra labai konkurencinga, palyginus su analogiškų paslaugų rinkos kainomis. Ieškovės suteiktas paslaugas patvirtina byloje esantys elektroniniai laiškai.
Motyvuojamoji dalis
IV.Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
14. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo iš atsakovės buvo priteista 6 490 Eur skola už ieškovės suteiktas reklamos paslaugas ir 97,35 Eur palūkanos, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.
Dėl byloje pateiktų naujų įrodymų
15. Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujus įrodymus: 2018 m. liepos 5 d. ieškovės atstovo ir M. Š. susirašinėjimą elektroniniu paštu ir UAB „Live Nation Lietuva“ 2018 m. liepos 2 d. reklaminį pasiūlymą su paslaugų kainomis (t. 2, b.l. 80-81). Ieškovė teigia, jog šie duomenys patvirtina, kad jų nustatyta kaina už atsakovei suteiktas reklamos paslaugas yra mažesnė, negu rinkoje egzistuojančios analogiškų paslaugų kainos. Atsakovė 2019 m. kovo 28 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą atsisakyti priimti šiuos ieškovės pateiktus naujus įrodymus, nurodydama, jog atsakovės vadovas niekada nesikreipė į M. Š., taip pat šios aplinkybės nėra nurodęs teismo posėdyje, nurodytas elektroninio pašto adresas atrodo nepatikimai ir neįrodo, jog informaciją pateikęs asmuo yra M. Š., be to šie įrodymai galėjo būti pateikti pirmos instancijos teismui.
16. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog atsakovė nesutiko su ieškovės nustatytomis reklamos paslaugų kainomis, teikė pirmos instancijos teismui duomenis apie kitų įmonių taikomus panašių paslaugų įkainius. Taigi ieškovė turėjo galimybę tokius duomenis pateikti bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepriima ieškovės pateiktų įrodymų ir jų nevertina, nagrinėdama atsakovės apeliacinį skundą.
Dėl ieškovės pateiktos sąskaitos-faktūros ir sąmatos vertinimo
17. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovė savo reikalavimą grindė 2016 m. gruodžio 23 d. reklamos paketo UAB „Skonio muziejus“ sąmata, kurioje nurodyta, jog ją parengė ieškovės vadovė A. G., bendra visų teikiamų paslaugų vertė – 6 490 Eur (t. 1, b.l. 8-14), 2016 m. gruodžio 29 d. parengta sąskaita-faktūra, kurioje nurodyta, jog už reklamos paslaugas 2016 m. gruodžio 8 d. – 2016 m. gruodžio 22 d. atsakovė turi mokėti 5 940,00 Eur, o už parduotuvės „Delicateum“ atidarymą 2016 m. gruodžio 28 d. – 550 Eur, iš viso 6 490,00 Eur, sąskaita pasirašyta ieškovės vadybininko I. V. ir atsakovės vadybininkės A. G. (t. 1, b.l. 13). Byloje taip pat pateiktas šalių susirašinėjimas elektroniniu paštu (t. 1, b.l.14-30).
18. Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, jog pirmos instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai rėmėsi tik ieškovės išrašyta sąskaita, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Atsakovė šiuos teiginius grindė kasacinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012. Pažymėtina, jog tiek atsakovės nurodomoje, tiek kitose kasacinio teismo nutartyse yra išaiškinta, jog vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008).
19. Remiantis PVM sąskaita faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, kaip tokį, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai. Taigi PVM sąskaita faktūra, atsižvelgiant į šiam dokumentui įstatymo keliamus reikalavimus, yra tam tikras sutarties sąlygas atspindintis dokumentas. Toks PVM sąskaitos faktūros teisinės reikšmės šalių sutartinių santykių aspektu aiškinimas atitinka Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką, kurioje pasisakyta, kad vien tik remiantis PVM sąskaita faktūra negali atsirasti prievolės išskaičiuoti PVM (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1989 m. gruodžio 13 d. sprendimas Genius Holding, C-342/87, Rink. 1989, p. 4227).
20. Nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys duoda pagrindą išvadai, jog, kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012).
21. Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas vertino ne tik ieškovės pateiktas sąmatą ir sąskaitą, tačiau ir abiejų šalių susirašinėjimą elektroniniu paštu, atsakovės pateiktus duomenis, šalių bei jų atstovų paaiškinimus bei liudytojų parodymus. Abi šalys byloje pripažino, jog nebuvo sudarę rašytinių sutarčių, kuriose būtų apibrėžtos jų teisės ir pareigos. Ieškovė teigė, jog su atsakove buvo sudariusi žodinę reklamos paslaugų teikimo sutartį, tuo tarpu atsakovė teigė, jog šalys buvo sudarę barterinių mainų sutartį. Taigi atsakovė faktiškai pripažino aplinkybę, jog su ieškove buvo tartasi dėl reklamos paslaugų suteikimo, šios paslaugos buvo suteiktos, tačiau tarp šalių kilo ginčas dėl suteiktų paslaugų apimties ir jų kainų pagrįstumo.
22. Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose pati patvirtino, jog 2016 m. gruodžio mėnesį planavo atidaryti savo maisto prekių parduotuvę ir ieškojo darbuotojų, todėl 2016 m. gruodžio 5 d. sudarė darbo sutartį dėl vadybininkės pareigų su A. G.. Darbo sutartis su A. G. buvo nutraukta jos prašymu 2017 m. vasario 10 d. (t. 1, b.l. 68; 72-74). Atsakovės vadovas teismo posėdžio, vykusio 2018 m. kovo 12 d., metu pats paaiškino, jog įvairiose įmonėse ieškojo parduotuvės atidarymui tinkamos reklamos, dėl to 2016 m. rudenį tarėsi asmeniškai su I. V., kuris jam ir pasiūlė patikėti šių paslaugų organizavimą A. G.. Šias aplinkybes taip pat patvirtina A. G. 2017 m. vasario 13 d. elektroninis laiškas atsakovei (t. 1, b.l. 140-142). Taigi atsakovės vadovas turėjo žinoti, jog A. G. yra ieškovės vadovė, jis pats ją įdarbino dėl atsakovei priklausančios parduotuvės „Delicateum“ reklamos organizavimo. Todėl apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog byloje nėra duomenų, kada buvo atsakovės vadovui buvo pateiktos sąmata ir sąskaita, jog suteiktų paslaugų kainos nebuvo su juo derinamos, nėra pagrindas nepripažinti šių dokumentų įrodymais.
Dėl atsakovei faktiškai suteiktų reklamos paslaugų ir jų kainos pagrįstumo
23. Atsakovė apeliaciniu skundu teigia, jog pirmos instancijos teismas nenustatė, ar ieškovės sąmatoje nurodytos paslaugos buvo faktiškai suteiktos, nevertino, ar kainos už šias paslaugas yra pagrįstos ir atitinka rinkos kainas, taip pat neatsižvelgė į tikruosius šalių ketinimus ir egzistavusią šalių sudarytą žodinę mainų sutartį, pagal kurią atsakovė suteikė ieškovei lygiavertes paslaugas. Civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK12 straipsnis), pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Analogiška įrodinėjimo pareiga įtvirtinta ir CPK178 straipsnyje.
24. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017).
25. Byloje esantis šalių susirašinėjimas elektroniniu paštu patvirtina, jog A. G. tarėsi dėl 4 ekranų Lietuvoje ir reklamos muziejui „Delicateum“, dėl „Delicateum“ pristatančių maketų, dėl I. V. interviu Ruskoje Radijo Baltija turinio, kaip bus pateiktas ir pristatytas „Delicateum“ muziejus. Taip pat A. G. su ieškove tarėsi dėl dovanų nuo „Delicateum“ padavimo I. V., reklamos fojė apipavidalinimo (t. 1, b.l.14-30). Pati atsakovė pateikė lipdukų maketo, plakato, kupono, stendo ir renginio nuotraukas (t. 2, b.l. 31-37). Viename plakate matyti užrašas Delicateum ir Kupe, I. V. koncerto plakate viršuje nurodyta „Pristato Delikatesų muziejus“.
26. Liudytojai I.V. ir M. K. (M. K.) teismo posėdžio metu parodė, jog atsakovės parduotuvė buvo reklamuojama 2016 metų gruodžio mėnesį Ruskoje Radio Baltija eteryje, 4 miesto ekranuose, I. V. koncerte, parduotuvės atidarymo dieną. Koncerto metu lazeriu buvo reklamuojama „Delicateum“, parduotuvės atidaryme dalyvavo žinomi visuomenėje žmonės, I. V. pasakė reklaminę kalbą apie „Delicateum“. Taigi byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog jie labiau pagrindžia aplinkybę, jog sąmatoje nurodytos paslaugos atsakovei buvo suteiktos. Be to, atsakovė nepateikė jokių duomenų, jog po parduotuvės atidarymo būtų reiškusi pretenzijas ieškovei dėl jų nesuteikimo ar netinkamo suteikimo, nereikalavo jokios atsakomybės iš A. G. už įgaliojimų viršijimą arbą netinkamą savo pareigų atlikimą.
27. Aplinkybę, jog suteiktų reklamos paslaugų kainos yra neprotingai didelės ir neatitinka rinkos kainų, atsakovė grindė renginio pardavimų ataskaita, pagal kurią 2016 m. gruodžio 16 d. I. V. koncerte iš viso buvo užpildytos tik 887 vietos (t. 2, b.l. 21), UAB „Tango reklama“ nurodytais įkainiais, pagal kuriuos reklama Ruskoje Radio trunkanti iki 15 sekundžių kainuoja 42 Eur, iki 60 s – iki 90 Eur (t. 2, b.l. 38-41). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šie duomenys nepaneigia ieškovės sąmatoje nurodytų kainų, kadangi šalių susirašinėjimas el.paštu patvirtina, jog Ruskoje Radio eteryje buvo skelbiamas ne paprastas atsakovės parduotuvę pristatantis reklaminis tekstas, o dainininkas I. V. interviu metu, atsakydamas į jam užduodamus iš anksto suderintus klausimus, pasakojo apie atsakovės parduotuvę ir joje parduodamą produkciją. Taigi šiuo atveju buvo pasitelktas tam tikram visuomenės rate žinomas atlikėjas, kuriam pristačius atsakovės parduotuvę, ji potencialiai gali sudominti didesnį žmonių ratą, negu tik parengta radijo eteryje periodiškai transliuojama reklama.
28. Aplinkybė, jog į I. V. koncertą susirinko tik 887 žmonių, nors sąmatoje nurodoma lazerio kaina siejama su šios reklamos rodymu 1 200 žmonių auditorijai, taip pat nėra pakankamas pagrindas mažinti 1 500 Eur kainos. Tokio pobūdžio reklama yra užsakoma iš anksto ir nustatoma pagal koncertų salėje esančias vietas. Todėl mažesnis, negu gali sutalpinti koncertų salė, žiūrovų skaičius nedaro įtakos pačios reklamos lazeriu kaštams. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, jog nagrinėjamoje byloje atsakovės parduotuvės reklamai buvo pasirinktas specifinis būdas – ją Lietuvos visuomenei pristatinėjo atlikėjas savo koncertinės veiklos metu. Šalių susirašinėjimas el.paštu ir kiti bylos duomenys patvirtina, jog atsakovė tik ruošėsi atidaryti Lietuvoje parduotuvę „Delicateum“, tai yra šioje rinkoje potencialiems pirkėjams ji dar nebuvo žinoma. Todėl tam tikro atlikėjo, kurio gerbėjai tikėtinai atitinka tą pirkėjų ratą, kuriuos galėtų sudominti atsakovės platinami maisto produktai, pasitelkimas lemia ir didesnes šios reklamos kainas.
29. Atsakovas savo teiginius, jog ieškovei mainų pagrindu taip pat teikė reklamos ir marketingo paslaugas grindė 2016 m. gruodžio 12 d. atliktų darbų (suteiktų paslaugų) priėmimo perdavimo aktu Nr. 16 (t. 2, b.l. 6-8), kuris patvirtina, jog pagal atsakovės užsakymą ribotos atsakomybės bendrovė „Komfornatti“ atliko reklamos paslaugų, sukūrė reklamos produktų už 33 672,60 grivinų, 2016 m. gruodžio 12 d. kasos pajamų orderiu (t.2, b.l. 9-11), patvirtinančiu, jog atsakovė sumokėjo RAB „Komfornatti“ 33 672,60 grivinas, 2016 m. gruodžio 12 d. išlaidų važtaraščiu (t. 2, b.l. 12-14), kuris patvirtina, jog RAB „Komfornatti“ atsakovei pateikė 9 400 grivinų vertės prekių. Šie duomenys patvirtina, jog atsakovė mokėjo ir užsakinėjo su reklama susijusias prekes – afišos maketus, banerio maketus ir kt. Tačiau šių dokumentų turinys neatskleidžia, kam jie buvo skirti, ar jie susiję su Lietuvoje atsakovės vykdyta veikla ir parduotuvės „Delicateum“ atidarymu. Be to, bendra šių paslaugų kaina (43 072,60 grivinų) atitinka 1 463 Eur, tai yra ji yra daug mažesnė už ieškovės atsakovei suteiktas paslaugas. Todėl šie atsakovės pateikti duomenys nėra pakankamas pagrindas atmesti ieškovės ieškinį ar mažinti jos reikalavimą.
30. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jogpirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
31. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas dėl ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl detaliau šių argumentų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.
32. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 600 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimą į apeliacinį skundą. Prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nurodytų maksimalių dydžių, todėl prašomos bylinėjimosi išlaidos priteistinos ieškovei iš atsakovės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės UAB „Skonio muziejus“ ieškovei UAB „Muzikinis kupė“ 600,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.