Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Gitana Butrimaitė, sekretoriaujant Rasai Medveckajai, dalyvaujant ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „FRANMAX“ atstovei advokatei Ievai Povilaitienei, atsakovo atstovui advokatui Dariui Krukoniui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „FRANMAX“ ieškinį atsakovui L. N. dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo, dėl nekonkuravimo kompensacijos reikalavimo atmetimo.

Aprašomoji dalis

Teismas NUSTATĖ:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Nors ieškovas laikosi pozicijos, jog jam kaip darbdaviui nekilo pareiga mokėti buvusiam darbuotojui kompensacijos už nekonkuravimą, nes nebuvo įvykdyta jos mokėjimo sąlyga – L. N. nebuvo kreipęsis į ieškovą raštu dėl sutikimo vykdyti konkrečią nekonkuravimo susitarimu uždraustą veiklą (pvz., įsidarbinti konkrečioje įmonėje) – teismas su tokia argumentacija nesutinka.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 38 straipsnis, reglamentuojantis nekonkuravimo susitarimus, numatė (straipsnio redakcija, galiojusi 2018-09-01), jog „(1)darbo sutarties šalys gali sulygti dėl to, kad darbuotojas tam tikrą laiką nevykdys tam tikros darbo veiklos pagal darbo sutartį su kitu darbdaviu, taip pat nevykdys su darbo funkcijomis susijusios savarankiškos komercinės arba gamybinės veiklos, jeigu ši veikla tiesiogiai konkuruotų su darbdavio vykdoma veikla. Šis susitarimas gali būti sudaromas darbo sutarties galiojimo laikotarpiu ar (ir) pasibaigus darbo sutarčiai. Pasibaigus darbo sutarčiai, šis susitarimas galioja ne ilgiau kaip dvejus metus po darbo sutarties pasibaigimo. (2)Susitarimai dėl nekonkuravimo galimi tik su darbuotojais, turinčiais specialių žinių ar gebėjimų, kurie gali būti pritaikyti konkuruojančioje su darbdaviu įmonėje, įstaigoje, organizacijoje ar pradėjus vykdyti savarankišką veiklą ir taip padaryti darbdaviui žalos. (3)Susitarime dėl nekonkuravimo turi būti apibrėžta draudžiama darbuotojui darbo ar profesinė veikla, nekonkuravimo kompensacijos darbuotojui dydis, nekonkuravimo teritorija ir susitarimo dėl nekonkuravimo galiojimo terminas. Nekonkuravimo su darbdaviu laikotarpiu darbuotojui turi būti mokama kompensacija, kurios dydis - ne mažiau kaip keturiasdešimt procentų darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio. (4)Darbuotojas, pažeidęs susitarimą dėl nekonkuravimo, privalo sulygtam susitarimo dėl nekonkuravimo laikotarpiui nutraukti konkuruojančią darbo ar profesinę veiklą, grąžinti gautą kompensaciją ir atlyginti darbdaviui padarytą žalą. <...>. (5)Darbuotojas turi teisę vienašališkai nutraukti susitarimą dėl nekonkuravimo, kai darbdavys daugiau kaip du mėnesius vėluoja sumokėti nekonkuravimo kompensaciją ar jos dalį.

Teismas daro išvadą, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 38 str. įtvirtintas reglamentavimas draudžia šalims susitarti dėl sąlygos, jog darbuotojui nekonkuravimo kompensacija būtų mokama tik tuo atveju, jeigu darbuotojas kreiptųsi dėl sutikimo vykdyti konkrečią konkuruojančią veiklą ir darbdavys tokio sutikimo nesuteiktų. Tokia išvada seka ir iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl nekonkuravimo susitarimų. Ne vienoje savo nutartyje kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nekonkuravimo susitarimu darbuotojas savo valia apriboja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę laisvai pasirinkti darbą. Be to, nekonkuravimo susitarimas, priklausomai nuo jo turinio, gali riboti ir kitą konstitucinį principą – darbuotojo ar kito asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą (Konstitucijos 46 straipsnis). Nurodytų konstitucinių principų kontekste konstatuota, kad nekonkuravimo susitarimas riboja asmens galimybes generuoti asmenines, šeimos ar verslo pajamas, todėl už įsipareigojimą nekonkuruoti turi būti teisingai atlyginama. Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad įsipareigojimu nekonkuruoti ne tik tam tikru mastu suvaržoma Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė laisvai pasirinkti darbą ar verslą, bet kartu ir ribojama asmens galimybė gauti didesnes pajamas. Būtent šiais požymiais pasižymi nekonkuravimo susitarimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-476/2012; Nr. 3K-3-32-687/2016). Susitarimo dėl nekonkuravimo tikslas – apsaugoti verslo subjektą nuo nesąžiningos konkurencijos. Kompensacija susitarime dėl nekonkuravimo darbuotojui numatyta už jam taikomus jo teisių suvaržymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. UADBB „Aon Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-121/2008). Taigi darbdavys moka darbuotojui už savo verslo saugumą ir jo išsaugojimą, o darbuotojas už gaunamą atlygį prisiima įsipareigojimus nekonkuruoti su darbdaviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595-219/2015). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nekonkuravimo susitarimų su darbuotojais klausimu teigiama, jog susitarimuose nustačius didelės apimties darbuotojų teisių apribojimus ir, atitinkamai nenustačius įstatymo reikalavimus atitinkančios kompensacijos, kuri yra būtina nekonkuravimo susitarimų, ribojančių darbuotojų konstitucines teises, galiojimo sąlyga, tai sudaro pagrindą pripažinti, kad susitarimai, kuriais be teisingo atlyginimo suvaržant konstitucinę teisę laisvai pasirinkti darbą ar verslą, įtvirtinta esminė šalių nelygybė, neatitinka teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr.3K-3-401/2013, Nr.3K-3-377/2013).

Nei vienu atveju kasacinis teismas nėra pasisakęs, kad darbuotojas turėtų (privalėtų) kreiptis į buvusį darbdavį dėl sutikimo verstis tam tikra veikla, dirbti darbą kokiame nors ūkio subjekte gavimo ir tik tokiu atveju (priklausomai nuo darbdavio valios, duoto ar neduoto sutikimo) jis įgytų teisę į kompensaciją už nekonkuravimą.

DK 38 str. 3 d. aiškiai ir besąlygiškai numato, jog nekonkuravimo su darbdaviu laikotarpiu darbuotojui turi būti mokama kompensacija. Kompensacijos dydį bylos šalys numatė nekonkuravimo susitarime pačios, t.y. 50 proc. darbuotojo paskutinio mėnesio darbo užmokesčio (neįskaitant mokesčių). Dėl kompensacijos dydžio, paties darbuotojo paskaičiuotos 1592,96 Eur sumos (atskaičius mokesčius), tokios ir priteistos darbo ginčų komisijos sprendimu, tarp šalių ginčo nekilo. Teismas plačiau dėl sumos nepasisako. Atmetami ieškovo argumentai, kad atsakovas manipuliavo darbo sutarties 7.3 punkto nuostata dėl kompensacijos dydžio (50 proc.), nors DK 38 straipsnio 3 dalis numato ne mažesnę kaip 40 proc. dydžio vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją. Vertintina, kad toks šalių susitarimas – dėl 50 proc. darbuotojo paskutinio mėnesio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio kompensacijos neprieštarauja Darbo kodekse numatytam, apibrėžtam tik minimalia riba kompensacijos dydžiui.

Be to, nėra ginčo, kad Nekonkuravimo susitarimo tekstą pasiūlė darbdavys, derybų dėl jo sąlygų nevyko, atsakovas pasirašė būtent ieškovo pasiūlyto turinio darbo sutarties 7.3 punkto pakeitimą. Darbdavys, iš esmės pats padaręs išlygą darbuotojui susitarime dėl kompensacijos mokėjimo dėl atsisakymo suteikti išankstinį raštišką savo sutikimą užsiimti konkuruojančia veikla, pažeidė DK 38 str. 3 d. imperatyvą mokėti kompensaciją, kartu ir įtvirtino aiškią šalių nelygybę, suvaržė darbuotojo teisę laisvai pasirinkti darbą ar gauti didesnes pajamas. Iš esmės, darbdavys dirbtinai verčia buvusį darbuotoją atlikti sąmoningus veiksmus, renkantis konkuruojantį kitą darbdavį ar konkuruojančią veiklą ir vis tikrintis (kreipiantis dėl išankstinio sutikimo gavimo), ar bus leista jam dirbti, užsiimti konkrečia veikla. Toks nekonkuravimo susitarimo ir kompensacijos dėl nekonkuravimo mokėjimo aiškinimas (kad kompensacija būtų galima mokėti tik pasirinkus darbdavį/veiklą ir jį pateikus darbdavio vertinimui) neatitinka nei Darbo kodekso normų, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kur nei vienoje nutartyje neužsimenama apie tokias darbdavio išlygas duoti sutikimą ar neduoti užsiimti konkuruojančia veikla, ypač po to, kai su darbuotoju jau nutraukti darbo santykiai. Toks sutikimo negavimas galėtų turėti įtakos nebent atvejams, kai būtų vertinama, ar darbuotojas pažeidė ar nepažeidė nekonkuravimo susitarimą per 6 mėnesius nuo darbo sutarties pasibaigimo įsidarbindamas vienoje ar kitoje įmonėje, ėmęsis veiklos, kuri gali kelti įtarimų dėl konkuravimo su buvusiu darbdaviu.

Kaip minėta, išlygų kompensacijos mokėjimui, įstatymas nenumato. Darbuotojui sąžiningai vykdžius nekonkuravimo susitarimą, darbdaviui kyla pareiga mokėti sulygtą kompensaciją.

Teismas nesutinka su ieškovo argumentais, jog galimybę nukrypti nuo Darbo kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytų imperatyvių taisyklių jam suteikia Lietuvos Respublikos darbo kodekso 33 straipsnio 4 dalis. Minimame straipsnyje nustatyta, kad „darbo sutartyje, kurioje nustatytas mėnesinis darbo užmokestis yra ne mažesnis negu du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai, galima nukrypti nuo šiame kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytų imperatyvių taisyklių, išskyrus taisykles, susijusias su maksimaliuoju darbo ir minimaliuoju poilsio laiku, darbo sutarties sudarymu ir pasibaigimu, minimaliuoju darbo užmokesčiu, darbuotojų sauga ir sveikata, lyčių lygybe ir nediskriminavimu kitais pagrindais, jeigu darbo sutartimi pasiekiama darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyra. Ginčai dėl tokių susitarimų teisėtumo nagrinėjami darbo ginčams dėl teisės nagrinėti nustatyta tvarka. Nustačius, kad darbo sutarties sąlyga prieštarauja šiame kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytoms imperatyvioms taisyklėms ar darbo sutartimi nėra pasiekiama darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyros, darbo sutarties sąlyga negali būti taikoma, o turi būti taikoma šio kodekso ar darbo teisės normos taisyklė. Bet kuriuo atveju darbo sutarties sąlyga gali gerinti darbuotojo padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta šiame kodekse ar kitose darbo teisės normose“. Teismas vertina, jog analizuojamu darbo sutarties 7.3 punkte įtvirtintu susitarimu dėl nekonkuravimo, padaryta išlyga dėl išankstinio sutikimo gavimo darbuotojo ir darbdavio interesų pusiausvyra nebuvo išlaikyta. Vertinama, kad tokia sąlyginė kompensacijos mokėjimo galimybė, praktiškai priklausanti nuo darbdavio diskrecijos teisės, neatitinka nekonkuravimo instituto ir kompensacijos už nekonkuravimą pačios esmės, bei skatina darbuotoją imtis tam tikrų sąmoningų veiksmų galimai tariamai renkantis naują darbdavį, norint gauti nekonkuravimo kompensaciją iš buvusio darbdavio. Tokie veiksmai nebūtų suderinami su susitarimo dėl nekonkuravimo instituto paskirtimi.

Be to, teisingai pažymėjo savo išvadose darbo ginčų komisija, jog darbdavio nepagrįsta pozicija, kaip būtų taikoma nekonkuravimo susitarimo sąlyga dėl kompensacijos mokėjimo, jeigu darbuotojas dėl sutikimo įsidarbinti konkuruojančioje įmonėje kreiptųsi, pvz., po penkių ar daugiau mėnesių nuo atleidimo iš darbo. Darbo sutarties 7.3 p. susitarime numatyta, kad „jeigu pasibaigus darbo sutarčiai darbdavys atsisako darbuotojui suteikti išankstinį raštišką sutikimą užsiimti konkuruojančia veikla, darbdavys 6 (šešis) mėnesius po darbo sutarties pasibaigimo kiekvieno kalendorinio mėnesio pabaigoje moka <...> kompensaciją“, taigi, jeigu iš tikrųjų šalys buvo susitariusios dėl nekonkuravimo kompensacijos mokėjimo tik darbdaviui atsisakius duoti sutikimą įsidarbinti konkuruojančioje įmonėje, niekaip nebūtų įgyvendinta sąlyga, jog kompensacija mokama „šešis mėnesius po darbo sutarties pasibaigimo kiekvieno mėnesio pabaigoje“. Kompensacijos mokėjimo įtvirtinimas prarastų prasmę. Vertintina, kad nutraukiant darbo sutartį, ieškovas sutikimo konkuruoti nedavė, įspėjime dėl darbo sutarties nutraukimo pažymėdamas, kad nekonkuravimo susitarimas lieka galioti, vadinasi, po darbo sutarties nutraukimo kompensaciją už nekonkuravimą turėjo būti mokama.

Ieškovo ieškinio reikalavimus atmetant, ir laikant pagrįstais ir teisingais darbuotojo – atsakovo argumentus dėl darbdavio pareigos mokėti kompensaciją už nekonkuravimą, sprendžiant darbo ginčą iš esmės, darbo ginčų komisijos sprendimui esant pagrįstam ir teisingam, bei vadovaujantis teisminio nagrinėjimo metu nustatytomis aplinkybėmis, remdamasis kasacinio teismo praktika ir Darbo kodekso paminėtomis nuostatomis, teismas priteisia iš ieškovo atsakovo naudai 1592,96 Eur (atskaičius mokesčius) nekonkuravimo kompensaciją.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovas pateikė įrodymus į bylą apie 1331 Eur, sumokėtus už advokato teisinę pagalbą (el.b.l.159-162, t.I). Bylinėjimosi išlaidų dydis vertintinas pagal kriterijus, nustatytus teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakyme Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (įsakymo redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.).

Pagal Rekomendacijų 7 punktą, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (šiuo atveju – 970,37 Eur). Nustatyta, jog atsakovo advokato išlaidos už atsiliepimo parengimą ir atstovavimą teismo posėdyje neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio (970,3 Eur x 2,5 koeficientas = 2425,75 Eur). Įvertinus bylos medžiagą, teismo nagrinėjimo trukmę, pačio ginčo apimtį ir pobūdį, spręstinus klausimus, atsakovui priteistinos iš ieškovo 1331 Eur patirtos bylinėjimosi išlaidos visa apimtimi.

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (1,86 Eur) neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, procesinių dokumentų siuntimo išlaidos nepaskirstomos (CPK 92, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis LR CPK 92-96, 259-260, 263-265, 268-270, 279, 307, 410 straipsniais, teismas

NUSPRENDĖ:

Ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „FRANMAX“, j.a.k.302670810, ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „FRANMAX“, j.a.k.302670810, atsakovo L. N., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 1592,96 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus devyniasdešimt du eurus 96 euro centus) nekonkuravimo kompensaciją.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „FRANMAX“, j.a.k.302670810, atsakovo L. N., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 1331 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus trisdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų.

Įsiteisėjus teismo sprendimui, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2019 m. sausio 16 d. sprendimą Nr.(duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) laikyti netekusiu galios (DK 231 str. 7 d.).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.