Vilniaus apygardos teismo nutartis

2024-08-08 · Civilinė byla Nr. e2S-1491-779/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2023-10-19Vilniaus apygardos teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2024-08-08Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2024-08-08
Bylos Nr.
e2S-1491-779/2024
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-12645-2023-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Inga Staknienė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „H.“, uždarajai akcinei bendrovei „H.“
Kategorijos
  • 3.1.18.1.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.1.18.1.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.1.18.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2S-1491-779/2024Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12645-2023-4Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2; 3.1.18.3. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. rugpjūčio 8 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Inga Staknienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „H.“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 15 d. civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bedrovės „E.“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „H.“ dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „E.“ kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės UAB „H.“ priteisti 13 891,08 Eur skolą ir 1 668,12 Eur delspinigius.

2. Pareikštų reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės turtą.

3. Nurodė, kad atsakovė yra ne kartą pasisakiusi apie savo nepelningumą, negalėjimą atsiskaityti su ieškove bei įmonės darbuotojais. Pagal viešus duomenis atsakovė yra skolinga Sodrai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai. Dėl to kyla grėsmė, kad atsakovė, negeneruodama pajamų ir nevykdydama veiklos, negalės atsiskaityti su ieškove, juolab kad atsakovė nuosavybės teise neturi jokio nekilnojamojo turto, iš kurio būtų galima vykdyti skolos išieškojimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gegužės 15 d. nutartimi patenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštavo atsakovei UAB „H.“ priklausančius nekilnojamuosius ir (arba) kilnojamuosius daiktus, jų esant nepakankamai – pinigines lėšas ir (ar) turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, už 15 559,20 Eur sumą, leidžiant atsakovei iš šių lėšų išmokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokesčius valstybei (savivaldybėms) ir socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškove.

5. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju juridiniam asmeniui pareikšta 15 559,20 Eur reikalavimų suma yra pakankamai didelė. Ieškovės reikalavimas neužtikrintas kokiomis nors kitomis priemonėmis ir byloje nepateikta duomenų, kurie patvirtintų gerą, stabilią atsakovės finansinę-turtinę būklę.

6. Teismo vertinimu, ieškovės pateikti duomenys patvirtino jos argumentus apie sunkią atsakovės turtinę-finansinę būklę, todėl sprendė, kad yra pagrindas manyti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, priėmus ieškovei palankų procesinį sprendimą, jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalis). Remiantis nurodytais motyvais, ieškovės prašymą tenkino.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

7. Atsakovė UAB „H.“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Atsiliepimas

7.1. Atsakovė mano, jog priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas dėl būtinybės nustatyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų visumą nepasisakė ir apsiribojo vieninteliu motyvu, jog nagrinėjamu atveju juridiniam asmeniui pareikšta 15 559,20 Eur reikalavimų suma vertintina kaip pakankamai didelė. Teismas vertino tik ieškinio sumą ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymu suinteresuotos ieškovės iškeltas prielaidas apie sunkią atsakovės turtinę – finansinę būklę.

7.2. Pažymėjo, jog šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pateikti priešingos šalies nesąžiningumo įrodymus, tačiau nagrinėjamu atveju byloje nesama jokių duomenų apie atsakovės atliekamus nesąžiningus veiksmus, siekiant išvengti įsipareigojimų vykdymo, o savo nutarties teismas šiuo aspektu išvis nemotyvavo. Dėl nurodytų priežasčių atsakovė mano, jog skundžiama nutartis yra visiškai nepagrįsta.

7.3. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas ieškovės interesams suteikė ženklų prioritetą, pažeidė proporcingumo ir ekonomiškumo principus.

Šalies argumentai

7.4. Paaiškino, kad ieškovė kreipėsi į teismą dėl 13 891,08 Eur skolos ir 1 668,12 Eur delspinigių priteisimo, motyvuodama, jog atsakovė nevykdo pareigos tinkamai ir laiku atsiskaityti pagal tarp šalių sudarytą nuomos sutartį, tačiau atsakovė delsė apmokėti ieškovės pateiktas sąskaitas, kadangi siekė įsitikinti reikalaujamos sumos dydžio realumu ir pagrįstumu. Todėl nurodytoje situacijoje nesama visiškai jokių atsakovės nesąžiningo elgesio požymių.

7.5. Atsakovės vertinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiama nutartimi atsakovės atžvilgiu pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones visiškai be jokio pagrindo nukrypo nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus aiškinančios nuoseklios teismų praktikos, taip pat pažeidė šalių interesų pusiausvyros principą.

Atsiliepimas

2. Ieškovė UAB „E.“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašė atmesti atsakovės UAB „H.“ atskirąjį skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e2-12254-905/2024.

3. Atsakovė UAB „H.“ pateikė prašymą atsisakyti priimti ieškovės UAB „E.“ atsiliepimą į atskirąjį skundą Nurodė, kad atsiliepimą į atskirąjį skundą, skirtą apeliacinės instancijos teismui, pasirašė advokato padėjėja A. R., o advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados

4. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis atskirojo skundo ribų ir ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė.

Dėl atsiliepimo į atskirąjį skundą

5. Atsakovė pateikė prašymą atsisakyti priimti ieškovės UAB „E.“ atsiliepimą į atskirąjį skundą, kadangi jį pateikė advokato padėjėjas.

6. Atstovaudami asmeniui advokatų padėjėjai pagal Advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą turi visas šiame įstatyme nurodytas advokato teises ir pareigas, išskyrus narystę Lietuvos advokatūroje bei proceso įstatymuose nustatytus apribojimus. Advokato padėjėjas turi teisę atstovauti kliento interesams teismuose tik tuo atveju, kai yra rašytinis advokato (praktikos vadovo) leidimas atstovauti konkrečioje byloje, o kitose institucijose – rašytiniu advokato (praktikos vadovo) sutikimu. Tačiau advokato padėjėjas atstovauti gali tik pirmosios instancijos teismuose ir ne anksčiau kaip po vienerių metų nuo advokato padėjėjo praktikos pradžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-403/2018, 32 punktas).

7. Teismų praktikoje išaiškinta, kad rengimas procesinių dokumentų, teikiamų apeliacinės instancijos teismui, nors juos pasirašo ir teismui pateikia atstovaujamasis, reiškia atstovaujamojo vardu atliekamus procesinius veiksmus, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016, 73 punktas).

8. Taigi įstatymas draudžia advokato padėjėjui atstovauti byloje dalyvaujančiam asmeniui apeliacinės instancijos teisme.

9. Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsiliepimą į atskirąjį skundą ieškovės UAB „E.“ vardu pasirašė ir pateikė advokato padėjėja A. R..

10. Kadangi procesinį dokumentą apeliacinės instancijos teismui pateikė advokato padėjėja, kuri gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose, laikytina, kad prašymą padavė neturintis tam įgaliojimų asmuo, todėl apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti ieškovės atsiliepimą į atskirąjį skundą ir jo motyvų nevertina (CPK 137 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

11. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K?3-110-313/2016).

12. Kartu su atskiruoju skundu atsakovė į bylą pateikė naujus įrodymus, t. y. ataskaitą apie UAB „H.“, prekybos ir pramogų centro B. planą; mokėjimo pavedimus; šalių susirašinėjimą dėl sąskaitų pagrįstumo. Kaip matyti atsakovė pateiktais duomenimis įrodinėja savo finansinę būklę bei sąžiningumą, t. y., jog nėra pagrindo jos atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

13. Įvertinus, jog pateikti įrodymai yra glaudžiai susiję su nagrinėjama byla, įrodymų pridėjimas bylos nagrinėjimo neužvilkins ir nepažeis bylos šalių interesų, darytina išvada, jog yra pagrindas nurodytus naujus įrodymus prie bylos pridėti.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo pagrindų

14. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgtina į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, byloje pareikštų reikalavimų pobūdį.

15. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.

16. Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi ieškinio reikalavimams užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės turto ir piniginių lėšų areštą 15 559,20 Eur sumai. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymą motyvavo tuo, kad reikalavimų suma atsakovei laikytina pakankamai didele, o byloje nepateikta duomenų, kurie patvirtintų gerą, stabilią atsakovės finansinę-turtinę būklę, todėl būtina užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

17. Apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimų pobūdį, ieškinio faktinio ir teisinio pagrindo turinį bei pridėtų rašytinių įrodymų visetą, sprendžia, jog nėra pagrindo išvadai, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas.

18. Ieškovė, nurodydama, kad atsakovės turtinė padėtis tikėtinai yra prasta, nepagrindė, kokiu būdu atsakovės turto areštas padidintų atsakovės turto vertę ar kitaip pagerintų jos turtinę padėtį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės neturėtų būti taikomos tik kaip priemonė, sudaranti sąlygas bylos nagrinėjimo eigoje surasti ir sukaupti atsakovo turtą, į kurį vykdymo procese būtų nukreiptas išieškojimas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pats savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą. Nei reikalavimo dydis, nei šalies turimo turto apimtis negali būti vieninteliu pagrindu laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nes teismas turi vertinti ir duomenis, galinčius patvirtinti šalies nesąžiningą elgesį.

19. Šiuo atveju nei ieškovės nurodomos aplinkybės apie atsakovės finansinę būklę, nei jos pateikti duomenys neįrodo, jog atsakovės finansinė būklė yra prasta, byloje nėra jokių duomenų apie atsakovės finansinių duomenų rodiklius. Kita vertus, vien tai, kad atsakovė neapmoka ieškovei sąskaitų faktūrų, ji neturi nekilnojamojo turto, neturi būti laikoma savaime pakankamu sprendimo neįvykdymo grėsmės įrodymu. Ieškovė turėtų įrodyti, kad esama realios rizikos, jog gali būti trukdoma arba gerokai sunkiau įvykdyti esamą arba būsimą teismo sprendimą.

20. Nors pirmos instancijos teismas kaip pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones vertino didelę ieškinio sumą, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad vien ieškinio sumos dydis ar asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis yra tik vieni iš daugelio, bet anaiptol ne vieninteliai kriterijai, kurie turėtų būti įvertinti sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių poreikio buvimo. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra teikiami išaiškinimai, kad tokios aplinkybės, kaip ieškinio sumos dydis ir asmens turtinė padėtis, nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms pritaikyti, jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, t. y. jo veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018; 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1769-790/2018 ir kt.).

21. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad neišgalėjimas ir nenorėjimas įvykdyti teismo sprendimą (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir (ar) piniginėmis lėšomis apribojimai (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-676-585/2019; 2019 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-611-464/2019; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-370/2019; 2019 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-215-236/2019; 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019; 2019 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-24-464/2019; 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018).

22. Tikėtiną grėsmę, kaip vieną iš sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, patvirtinti gali tik duomenys apie atsakovo nesąžiningumą ir (ar) jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018), turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1462-516/2018; 2018 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-773-464/2018; 2017 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; kt.), t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai asmuo pateikia konkrečių duomenų, bent tikėtinai pagrindžiančių atsakovo sąmoningą siekį pabloginti turtinę padėtį ir taip sukliudyti įvykdyti teismo sprendimą. Todėl svarbu yra nustatyti asmens elgesį sąžiningumo aspektu (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-268-516/2019).

23. Nagrinėjamu atveju atsakovė paaiškino, jog neatsiskaitė su ieškove, kadangi norėjo išsiaiškinti dėl mokėtinos sumos pagrįstumo, tuo tarpu ieškovė nepateikė įrodymų apie tai, kad atsakovė ėmėsi veiksmų, siekdama sumažinti savo turto vertę, elgėsi nesąžiningai, siekdama, kad būtų sukliudyta ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, dėl ko pripažintina, kad ieškovė neįrodė grėsmės, jog atsakovė elgiasi nesąžiningai ieškovės atžvilgiu ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei galimai teismo sprendimo įvykdymas iš esmės pasunkės arba praras prasmę.

24. Esant pirmiau nurodytai vyraujančiai teismų praktikai, pirmosios instancijos teismas, net ir konstatavęs prastą atsakovės turtinę padėtį, tačiau nutartyje nenurodęs absoliučiai jokių motyvų dėl atsakovės (ne)sąžiningumo, neturėjo pagrindo pripažinti esant antrajai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai CPK 144 straipsnio 1 dalies prasme, nes, kaip jau buvo ne kartą išaiškinta Lietuvos apeliacinio teismo, laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-262-464/2019; 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1769-790/2018; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016), todėl laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos kaip instrumentas skolininko turtui, iš kurio kreditorius galėtų vėliau pasitenkinti reikalavimą, sukaupti.

25. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė atsakovės nesąžiningumo ieškovės atžvilgiu, dėl ko pripažintina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – atsakovės sąmoningas siekis pabloginti turtinę padėtį ir taip sukliudyti įvykdyti teismo sprendimą.

26. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, nesant tam teisinio pagrindo taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovės atžvilgiu. Atsižvelgiant į išdėstytą, atskirasis skundas tenkintinas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsisakyti priimti ieškovės UAB „E.“ atsiliepimą į atskirąjį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 15 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovės UAB „E.“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei UAB „H.“.

Nutartis neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėja Inga Staknienė