Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos (kreditorės) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-353-221/2017, kuria atsisakyta BUAB „Fajetona“ bankrotą pripažinti tyčiniu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė VMI prie FM prašė BUAB „Fajetona“ bankrotą pripažinti tyčiniu.VMI prie FM teigimu, įmonė nemoki buvo jau 2012 metais, toliau (2013-2014 metais) padėtis blogėjo, skola valstybei atsirado nuo 2014 metų birželio mėnesio, nemokant pelno, pajamų, pridėtinės vertės mokesčių ir nuolat augo. Nuo 2012 m. gruodžio 31 d. buvo pakeista įmonės turto struktūra – likvidus turtas (ilgalaikis turtas ir atsargos) buvo konvertuotas į mažiau arba visai nelikvidų turtą (turtinės teises - debitorines skolas). Taigi, jau pasibaigus 2012 metams privalėjo būti svarstoma dėl bankroto bylos kėlimo ar taikytinų priemonių mokumui atkurti Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo nustatyta (ABĮ 59 straipsnio 9 dalis) tvarka, tačiau bendrovės valdymo organai šių problemų iš esmės nesprendė, nesiėmė tinkamų veiksmų, kad būtų apsaugoti kreditorių interesai nuo blogėjančios bendrovės finansinės padėties. UAB „Fajetona“ vadovas, nepaisant esamo faktinio įmonės nemokumo, ne tik, kad nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (vien nepranešimas apie įmonės nemokumą laikytinas tyčinio bankroto požymiu), tačiau ėmėsi ekonomiškai bei teisiškai nepagrįstų verslo sprendimų, sudarė sandorius, kurių naudingumas yra abejotinas, pažeidžiantis kreditorių interesus. Šie veiksmai vertintini kaip sąmoningas ir kryptingas įmonės ir jos kreditorių padėties bloginimas, kurie atitinka Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) įtvirtintus tyčinio bankroto požymius. Esant konstatuotam įmonės nemokumui (nutartis iškelti bankroto bylą priimta 2015 m. gegužės 27 d.), 2015-06-05 įmonės vadovas ir UAB „Fajetona“ sudarė paskolos sutartį, kuria E. P. iš lėšų, esančių įmonės kasoje, suteikta 57 924 Eur paskola. Tokiu būdu bendrovės kasoje sukauptos piniginės lėšos sąmoningai tyčia buvo nukreiptos ne kreditorių reikalavimams tenkinti, o kitai, su veiklos vykdymu nesusijusiai, veiklai, taip pažeidžiant kreditorių teises ir teisėtus interesus. Tokie veiksmai atitinka tyčinio bankroto požymį, įtvirtintą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte.Įmonės veikla ir dalis turto buvo perkelta į su įmonės akcininkais susijusią įmonę UAB „Baliūno paslaugos“, kuri UAB „Fajetona“ akcininko ir vadovo E. P. įsteigta 2007 m. vasario 9 d.; įmonės veikla — krovininis kelių transportas. Nuo įmonės įkūrimo 2007-02-08 iki 2014-06-17 šios įmonės akcininkas ir vadovas buvo E. P.. Nuo 2014-06-17 akcijos perleistos E. P. sutuoktinei R. P., kuri yra minėtos įmonės akcininkė ir vadovė. Nuo 2015-08-21 iki 2015-09-16 šioje įmonėje buvo įdarbintas ir E. P.. Pareiškimo dėl tyčinio bankroto pateikimo metu UAB „Baliūno paslaugos“ dirbo 7 darbuotojai, kurie epizodiškai yra dirbę BUAB „Fajetona“. Šios aplinkybės atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto prezumpciją. Be to, UAB „Baliūno paslaugos“ ir UAB ‚Fajetona“ 2014-12-31 (jau nagrinėjant įmonės bankroto bylos iškėlimo klausimą) buvo parduotas krovininis automobilis IVECO MP440E43 už 5 445,84 Eur (automobilio pardavimo kaina buvo didesnė nei BUAB „Fajetona“ apskaitoje fiksuota likutinė turto vertė).Įmonės bankrotas pripažintinas tyčiniu ir pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktą (atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas ir nemokamas darbo užmokestis darbuotojams), vykdant atsiskaitymus su kitais kreditoriais, nuo 2014-06-02 turint skolą valstybės biudžetui: Iki bankroto bylos iškėlimo kaip dalies finansinio reikalavimo tenkinimas susijusiems asmenims perduotas likvidus įmonės turtas, kitiems reikalavimams tenkinti paliekant nelikvidžias prekes, taip pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnio nuostatas.Pagrindinis piniginių lėšų judėjimas konstatuotas UAB „EVP International“ sąskaitoje Nr. EVP5210001564907, iš kurios buvo mokamas darbo užmokestis, komandiruotpinigiai, sistemingai atskaitingiems asmenims (R. P., E. P., R. B. ir kt.) išmokamos lėšos, skirtos veiklos išlaidoms, atsiskaitoma su išskirtiniais verslo partneriais (UAB „Altas informacinės technologijos“, UAB „Transrimpa“, UAB „Laneda“, UAB „RAMCHOS“, UAB „Tyretra“, UAB „AUTOSTARTERIS“, UAB „Fagihi Baltic“, UAB „KRONE SCANBALT“), už ryšio paslaugas (UAB „Omnitel“, AB TEO LT), elektros tiekimą, kurą ir kita. Pareiškėja atkreipė dėmesį į lėšų judėjimą tarp UAB „Baliūno paslaugos“ ir UAB „Fajetona“ atskaitingų asmenų. Paskutinieji atsiskaitymai su darbuotojais fiksuoti už 2015-08-14. Atsiskaitymai su BUAB „Transrimpa“, su kuria buvo sudaryta garažo nuomos sutartis, vyko be sutrikimų iki pat nutarties, kuria iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo (jos įmonės kreditorių sąraše nėra). Taigi, atsiskaitant su šia kreditore pažeistas mokėjimo eiliškumas, kitų kreditorių interesai. Po 2015-05-27 mokėjimai buvo atlikti UAB „RAMCHOS“, UAB „Tyretra“, UAB „AUTOSTARTERIS“, UAB „Fagihi Baltic“, UAB „KRONE SCANBALT“. Šių ūkio subjektų bendrovės kreditorių sąraše taip pat nėra. BUAB „Fajetona“ bankroto administratorė teismo prašė įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad įvertinus, į bylą pateiktus duomenis, negalima daryti vienareikšmės išvados dėl tyčinio bankroto požymių ir (ar) prezumpcijų egzistavimo: akivaizdžių įrodymų, jog įmonė jau 2012–2013 metais buvo nemoki nėra, be to, nurodė neturinti duomenų apie pažeistą kreditorių eiliškumo tvarką, taip pat, kad kitais veiksmais būtų buvę pažeisti įmonės kreditorių interesai, išskyrus 2015-06-05 paskolos sandorį (Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimu už akių, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1413-153/2016, iš E. P. BUAB „Fajetona“ priteista 57 924 Eur dydžio skola pagal minėtą paskolos sutartį; vykdomasis dokumentas perduotas vykdyti antstolei). Pažymėjo, kad šiuo metu įmonė yra likviduojama, todėl suinteresuoti asmenys savo subjektines teises gali ginti kitais įstatyme įtvirtintais būdais (ginčyti sandorius, inicijuoti ikiteisminio tyrimo pradėjimą, reikalauti žalos atlyginimo ir pan.), o ne spręsti klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu.Suinteresuotas asmuo E. P. su prašymu įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu nesutiko. Nurodė, kad 2012 metais įmonės padėtis buvo bloga, bet 2013 metais atsiradus klientui buvo tikimasi, kad padėtis pasitaisys. Su VMI neatsiskaitė, nes trūko pinigų. Visas dėmesys buvo skiriamas darbuotojams, jų atlyginimui, kurui. Paaiškino, kad su UAB „Transrimpa“ atsiskaityti privalėjo tam, kad galėtų vykdyti veiklą. Pripažino, kad galbūt netinkamai pasielgė pinigus paimdamas kaip paskolą sau, bet tuos pinigus panaudojo veiklai vykdyti – darbuotojų atlyginimui, kurui įsigyti, automobilių eksploatacijai. Už tai yra nubaustas. Pažymėjo, kad su kreditoriais dėl atsiskaitymo buvo deramasi. Automobilis, kurį pardavė, buvo senas, už jį buvo gauta adekvati pinigų suma. Tvirtino, kad visais būdais stengėsi įmonę išlaikyti, tačiau to nesugebėjo padaryti, bet jokiu būdu tyčia jos prie bankroto neprivedė. Pirmosios instancijos teisme suinteresuoto asmens atstovas paaiškino, kad dalis mokėjimų buvo atlikta tam, kad įmonė galėtų toliau funkcionuoti, dėl šių aplinkybių buvo paimta ir paskola.Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras teismo prašė įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu.Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartimi VMI prie FM prašymas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu netenkintas.Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gruodžio 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2148-823/2016, Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartį panaikino ir įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neištyrė ir neįvertino aplinkybių, susijusių su 2015-06-05 paskolos sutarties sudarymu, lėšų panaudojimu, taip pat nepagrįstai nepasisakė dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. nutarimo, kuriuo E. P. pripažintas kaltu, padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalyje (kreditorių teisių pažeidimas), ir jam skirta 1 600 Eur bauda. Taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atkreipti dėmesį į pinigų srautus po teismo nutarties, kuria jai iškelta bankroto byla, priėmimo.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2017 m. kovo 7 d. nutartimi VMI prie FM pareiškimo dėl BUAB „Fajetona“ bankroto pripažinimo tyčiniu netenkino, kaip neįrodyto (CPK 12, 178 str.).Pirmosios instancijos teismas nesutiko su VMI prie FM teigimu, kad įmonė jau 2012 metais buvo nemoki. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs aplinkybes, nustatytas įmonei keliant bankroto bylą, bankroto administratorės poziciją, taip pat byloje esančius duomenis, jog 2013 metais įmonė dirbo pelningai, iki bankroto bylos iškėlimo veiklos nenutraukė, mokėjo darbuotojams atlyginimus, o skola valstybės biudžetui atsirado 2014 metais.Pirmosios instancijos teismas nesutiko su VMI prie FM pozicija, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas kreditorių eiliškumo principas, atsiskaitinėjant su kitomis bendrovėmis, tačiau nedengiant skolos VMI prie FM (ĮBĮ 20 str. 2 d. 4 p., 20 str. 3 d. 2 p.). Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog bendrovei buvo pateiktas koks nors vykdomasis dokumentas dėl žalos ar darbo užmokesčio atlyginimo išieškojimo (CK 6.930¹ str. 1 d. 1, 2 p.), be to, atsiskaitoma buvo su tais kreditoriais, nuo kurių priklausė tolesnė įmonės veikla (už nuomą, kurą, telefono ryšio paslaugas). Aplinkybę, kad buvo atsiskaitoma ne tik su UAB „Transrimpa“, bet ir su kitais kreditoriais, teismo vertinimu, patvirtina įmonės kreditorių sąrašas, iš kurio matyti, kad beveik visi finansiniai reikalavimai yra atsiradę 2013-2014 metais, taip pat pateikti sąskaitų išrašai, buhalterinės apskaitos dokumentai, kasos pajamų orderiai ir kt. Teismas atkreipė dėmesį, kad skolos darbuotojams nėra didelės, likęs nesumokėtas atlyginimas tik už paskutinį darbo mėnesį ir išeitinės pašalpos. Apie mokamus atlyginimus patvirtino ir byloje apklaustas buvęs darbuotojas K. B.. Be to, VMI prie FM reikalavimas atsirado 2014 m. birželio mėn., o tai, kad įmonės vadovas bendradarbiavo su kreditoriais, kartu ir VMI prie FM ir VSDFV, patvirtina byloje esantys prašymai išdėstyti mokesčių mokėjimą, kurie institucijų buvo patenkinti. Teismas pažymėjo, kad nors Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. nutarimu buvęs UAB „Fajetona“ vadovas E. P. nubaustas pagal ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį, nustačius, kad buvo pažeistas atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumas, tačiau, teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šiais veiksmais buvo siekiama ne apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet tęsti įmonės veiklą. Vien faktas, kad įmonė turi skolų valstybės ir (ar) savivaldybės biudžetams, nenustačius sąmoningo vengimo mokėti mokesčius, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia.Teismas nesutiko įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintą prezumpciją. Teismo vertinimu, tai, kad transporto priemonė susijusiai įmonei parduota 57 Eur pigiau nei 2014-05-16 nustatyta rinkos vertė, nepatvirtina sandorio nuostolingumo, o įmonės darbuotojų perėjimas dirbti į UAB „Baliūno paslaugos“, įmonei iškėlus bankroto bylą ir nutraukus veiklą, nesudaro pagrindo bankrotą pripažinti tyčiniu minėtu pagrindu. 2015-06-05 paskolos sandoris, teismo taip pat nebuvo įvertintas kaip savaime niekinis ir neteisėtas ar galintis lemti tyčinį įmonės bankrotą, nustačius, kad jis sudarytas jau po bankroto bylos įmonei iškėlimo, o minėti pinigai buvo panaudoti ne asmeniniais tikslais, bet veiklai vykdyti (darbuotojų atlyginimams, kurui ir kt.)., tai patvirtina bylos medžiaga, liudytoju apklaustas K. B..

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

VMI prie FM atskirajame skunde teismo prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pripažinti BUAB „Fajetona“ bankrotą tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais: Pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, o išvada dėl tyčinio bankroto požymių ir (ar) prezumpcijų nebuvimo nagrinėjamu atveju prieštarauja teismų praktikai. Tai, kad įmonės bankrotas pripažintinas tyčiniu, patvirtina byloje nustatytų aplinkybių visetas: 1) sunki įmonės finansinė padėtis nuo 2013-01-01; 2) po bankroto bylos iškėlimo dienos (2015-06-05) sudaryta paskolos sutartis; 3) atsiskaitymas su išskirtiniais kreditoriais (UAB „Transrimpa“, UAB „RANCHOS“, UAB „Tyretra“, UAB „AUTOSTARTERIS“, UAB „Fagihi Baltic“, UAB „KRONE SCANBALT)“, žinant, kad likusieji kreditoriai neturės galimybės ateityje patenkinti savo finansinių reikalavimų, pažeidžiant kreditorių eiliškumo principą (CK 6.930¹ straipsnis); 4) aplaidus ir apgaulingas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šiuos įmonės vadovo veiksmus, nepagrįstai sprendė, kad jie nepažeidžia kreditorių, kartu ir apeliantės interesų, taip pat nelaikytini kaip pagrindžiantys įmonės bankrotą buvus tyčinį. Didelės piniginių lėšų sumos išėmimas iš įmonės kasos, bendrovei esant nemokiai, gali būti laikomas bendrovės vadovo pareigų, susijusių su įmonės valdymu, pažeidimu, bloginančiu bendrovės turtinę padėtį, ir reiškiančiu tyčinį bankrotą (ĮBĮ 20 str. 2 d. 2 p.). Lietuvos apeliaciniam teismui 2016 m. gruodžio 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2148-823/2016, klausimą dėl UAB „Fajetona“ bankroto pripažinimo tyčiniu grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, buvęs įmonės vadovas dar kartą patvirtino, kad iš įmonės kasos pinigai buvo paimti ir sudaryta paskola su įmonės akcininku bei vadovu siekiant apmokėti skolas tam tikriems įmonės kreditoriams. Tiek liudytojų apklaustas buvęs įmonės darbuotojas, tiek vadovas paaiškino, kad išlaidos komandiruotėms, transporto priemonių aptarnavimui, darbo užmokestis buvo mokami grynaisiais pinigais, šiuos įvykius fiksuojant tik užrašų knygelėje, todėl šiais veiksmais buvo pažeisti buhalterinės apskaitos tvarkymui keliami reikalavimai (ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p.). Be to, į bylą nepateikti paskolos panaudojimą patvirtinantys įrodymai ar jos grąžinimo įmonei faktas. Nepaisant to, kad įmonės vadovui buvo taikyta sankcija už mokėjimų eiliškumo pažeidimą dar 2015 metais, įmonės vadovas ir toliau nesilaikė atsiskaitymų eiliškumo, taip pažeisdamas apeliantės interesus (ĮBĮ 20 str. 2 d. 4 p., 20 str. 3 d. 2 p.). Atsiskaitymo su išskirtiniais kreditoriais bei paskolos sudarymo metu UAB „Fajetona“ buvo skolinga kreditoriams, kartu ir apeliantei, o bendrovės sukauptos piniginės lėšos sąmoningai tyčia buvo nukreiptos ne pirmumo eilę turinčių kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti. Pagal teismų praktiką, kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į skolininkės įmonės turtą suvaržymas, sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, suponuoja tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004).Atsiliepime į atskirąjį skundą BUAB „Fajetona“, atstovaujama bankroto administratorės, teismo prašo Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:Byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad vien dėl atsakovės vadovui taikytų administracinių sankcijų atsiskaitant su atskirais kreditoriais (darbuotojais) eilės ir tvarkos pažeidimo, įmonės bankrotas turėtų būti pripažintas tyčiniu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią aplinkybę vertino pagal byloje surinktų duomenų visetą. Verslo subjektas, vykdydamas veiklą, negali atsiskaitinėti griežtai laikantis CK, CPK, ĮBĮ nustatyto eiliškumo, o tokia pareiga atsiranda tik esant konkretiems teisiniams faktams – įmonės nemokumui, vykdymo procesui ir pan. Priešingas aiškinimas paneigtų lygybės, kreditorių lygiateisiškumo principus, verslo logiką.Nors 2015-06-05 paskolos sandoris sudarytas tarp susijusių asmenų jau po to, kai įmonei buvo iškelta bankroto byla, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino užsitęsusio bankroto bylos įmonei iškėlimo aplinkybes (pirmosios instancijos teismas net tris kartus sprendė įmonės nemokumo klausimą) ir padarė pagrįstą išvadą atsisakant pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu dėl minėto sandorio. Byloje nėra duomenų, jog E. P. sąmoningai siekė išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, apgaulingai tvarkė apskaitą ir pan. (CPK 178 str.). Be to, dalyvaujantiems byloje asmenims nėra užkertama galimybė sandorį ginčyti civilinio proceso tvarka ir reikalauti žalos atlyginimo iš jį sudariusių atsakingų asmenų.Suinteresuotas asmuo E. P. teismo prašo VMI prie FM atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:Atskirajame skunde nurodomi argumentai dėl neva netinkamų įmonės vadovo veiksmų organizuojant įmonės veiklą, sudarant sandorius, vykdant veiklą, taip pat dėl atsakovės nemokumo momento, atsiskaitymo su išskirtiniais kreditoriais ir kt. paneigti bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu. Byloje nustatyta, kad įmonė vykdė ūkinę-komercinę veiklą, gavo pajamas iki pat bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo momento (2015 m. birželio-rugpjūčio mėn. gauta 29 869,31 Eur pajamų). 2013 metais atsakovė turėjo 118 519 Lt grynojo pelno, o nagrinėjant bankroto bylos iškėlimo klausimą buvo konstatuota, kad pagal 2014 m. birželio 30 d. duomenis pagrindo spręsti apie atsakovės nemokumą nebuvo.Apeliantės reikalavimas atsirado 2014 m. birželio mėn., o atsakovė niekuomet turimų įsipareigojimų valstybės biudžetui neneigė. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad siekiant įmonės veiklos tęstinumo, atsakovė kreipėsi į VMI prie FM dėl mokesčių sumokėjimo išdėstymo, o tokie atsakovės prašymai buvo tenkinami, terminai atidedami. Šios aplinkybės patvirtina, kad įmonės veikloje nebuvo sąmoningo ir kryptingo mokesčių mokėjimo vengimo, todėl nėra pagrindo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu.Nesutiktina, kad įmonės tyčinį bankrotą patvirtina 2015-06-05 sudaryta paskolos sutartis. Į bylą pateiktos išlaidų ataskaitos už 2015 m. birželio, liepos, rugpjūčio mėnesius patvirtina, kad 2015-06-05 paskolos sutartimi suinteresuoto asmens gautos lėšos buvo naudojamos išimtinai įmonės veiklos tikslams (mokamos išlaidos, būtinos veiklos vykdymui – transporto priemonių laikymas, saugojimas, kuras, ryšių paslaugos, transporto priemonių remonto išlaidos ir pan.). Šios aplinkybės patvirtintos ir liudytojo parodymais. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad sudaryta paskolos sutartimi nebuvo siekiama išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, todėl pats sutarties sudarymo faktas negali lemti tyčinio įmonės bankroto.Atsakovė iki pat bankroto bylos iškėlimo dienos mokėjo darbuotojams atlyginimus, apmokėdavo visas kitas darbo funkcijoms atlikti būtinas išlaidas. Šias aplinkybes patvirtino ir buvęs įmonės darbuotojas K. B..Atsakovės veikla buvo nukreipta į įmonės finansinės padėties stabilizavimą, veiklos tęstinumo užtikrinimą, atsiskaitymą su kreditoriais, todėl nėra pagrindo konstatuoti įmonės bankrotą buvus tyčinį.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir bylos pagal atskirąjį skundą nagrinėjimo apimties

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Juridinių asmenų registro duomenimis UAB „Fajetona“ įregistruota 2005-05-27, pagrindinė bendrovės vykdoma veikla – automobilių priežiūra ir remontas, keleivių ir krovinių vežimas, įskaitant taksi, kitos transporto paslaugos, prekyba automobiliais ir jų detalėms, prekyba kitomis plataus vartojimo prekėmis, medienos apdirbimas ir kt. Įmonės vadovu nuo 2005-05-27 iki bankroto bylos įmonei iškėlimo buvo E. P., kuris buvo ir vienintelis įmonės akcininkas (t. 1, b. l. 163; t. 2, b. l. 141-143; t. 3, b. l. 21-24, t. 5, b. l. 117-121). UAB „Fajetona“ darbuotojas R. P. 2014-05-15 kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartimi, išnagrinėjus ieškovo R. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje pagal ieškovo pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Fajetona“ iškėlimo, iki nutarties iškelti atsakovei bankroto bylą arba atsisakyti ją iškelti įsiteisėjimo areštavo atsakovės UAB „Fajetona“ nekilnojamąjį, kilnojamąjį ir kitokį ilgalaikį turtą, taip pat pinigines lėšas bei turtines teises, esančias pas atsakovę ir (arba) trečiuosius asmenims, leidžiant atsakovei areštuotu turtu naudotis pagal tiesioginę jo paskirtį bei uždraudžiant visu areštuotu turtu disponuoti. Atsakovei UAB „Fajetona“ leista iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškovu, taip pat mokėti mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas (t. 1, b. l. 17-18).Kauno apygardos teismas 2014 m. liepos 14 d. nutartimi UAB „Fajetona“ iškėlė bankroto bylą nemokumo pagrindu, įmonės bankroto administratoriumi paskyrė A. B., taip pat taikė įmonės turtui areštą, galiojantį iki šios nutarties įsiteisėjimo dienos (t. 1, b. l. 146-148). Pirmosios instancijos teismas atsakovei bankroto bylą iškėlė nustatęs, kad pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės (pagal 2014-06-30 balanso duomenis įmonė turėjo turto už 584 548 Lt (171 183 Lt ilgalaikio turto, 413 365 Lt trumpalaikio turto), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 549 621 Lt, įmonė patyrė 6 370 Lt nuotolių); atsakovė skolinga valstybės ir savivaldybės biudžetams, neturi registruotino nekilnojamojo turto, o turimos 8 transporto priemonės – areštuotos.Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovės UAB „Fajetona“ atskirąjį skundą, 2014 m. spalio 2 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartį panaikino ir klausimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (t. 2, b. l. 15-20). Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas atsakovei keldamas bankroto bylą vadovavosi 2012-12-31 finansinės atskaitomybės duomenimis (ne 2014-06-30), be to, pažymėta, kad teismas nepagrįstai vertindamas įmonės (ne)mokumą vadovavosi balanse nurodyta turimų įsipareigojimų suma, nesant duomenų, kiek iš jų yra pradelsta. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendė nesant pakankamai duomenų atsakovės nemokumui konstatuoti.Kauno apygardos teismas 2014 m. gruodžio 10 d. nutartimi atsisakė UAB „Fajetona“ kelti bankroto bylą nustatęs, kad laikotarpiu nuo 2014-07-01 iki 2014-11-01 skolos kreditoriams sudarė 302 651,58 Lt, kai tuo pačiu laikotarpiu debitorių skolos net 920 006,28 Lt, taip pat įvertinęs kitas aplinkybes – įmonės turimas transporto priemones, sumažėjusią skolą VMI, 2014-12-10 duomenimis skolų darbuotojams neturėjimą, bei nustatęs, kad darbuotojams (pareiškusiam ieškinį R. P. ir įtrauktiems į bylą V. S., V. M., S. N.) susidariusių sumų nemokama ne dėl įmonės nemokumo, o dėl turimų priešpriešinių reikalavimų, kildinamų iš neteisėtais veiksmais padarytos žalos įmonei atlyginimo. Teismas taip pat įvertino pateiktą 2014-06-30 balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, pagal kuriuos spręsta, jog įmonės įsipareigojimai kreditoriams (302 651,58 Lt) neviršija pusės į balansą įrašyto turto vertės (1 451 807 Lt) (t. 2, b. l. 149-152).Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo R. P. ir trečiųjų asmenų V. M., S. N. atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutarties, 2015 m. kovo 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-535-157/2015, Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartį panaikino ir klausimą dėl bankroto bylos UAB „Fajetona“ iškėlimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovės mokumo, nevertino įmonės turimo turto, kurį iš esmės sudarė debitorių skolos, realumo, taip pat netyrė kitų svarbių aplinkybių (skolos VSDFV susidarymo aplinkybių, vėlavimo atsiskaityti su darbuotojais priežasčių, terminų), nurodytų mokumą patvirtinančių argumentų patikimumo – vykdomų sutarčių realumo, aplinkybių, susijusių su turimomis transporto priemonėmis ir kt. (t. 2, b. l. 183-188).Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartimi UAB „Fajetona“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Pajūrio administratorių agentūra“ (t. 3, b. l. 39-42). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esantį 2014-06-30 balansą, pažymėjo, kad nors pagal jo duomenis įmonė formaliai laikytina mokia, tačiau kitos aplinkybės (turimų transporto priemonių areštas, finansinės atskaitomybės dokumentų Juridinių asmenų registrui teikimas tik už 2012 metus, debitorių skolų dydis, kurių išieškojimo galimybės neįrodytos, didėjanti skola VSDFV ir VMI, aplinkybė, kad bankroto bylą inicijuoja įmonės darbuotojai) nesudaro pagrindo daryti išvados dėl sėkmingo ir pelningo įmonės veikimo. Ši nutartis įsiteisėjo 2015 m. rugpjūčio 20 d. Lietuvos apeliaciniam teismui palikus nepakeistą Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartį (t. 3, b. l. 84-88).VMI prie FM 2015-09-28 kreipėsi į teismą prašydama patvirtinti jos 16 566,48 Eur dydžio finansinį reikalavimą įmonės bankroto byloje (t. 3, b. l. 123), kuris patikslintas 2015-12-17 prašymu (t. 4, b. l. 98), nurodant, kad VMI prie FM finansinis reikalavimas sudaro 15 909,9 Eur, iš jų 13 7432,2 Eur kaip hipoteka užtikrinto kreditoriaus reikalavimas (hipoteka įregistruota 2015-07-30) ir 2 166,7 Eur kaip antrosios eilės kreditorės reikalavimas.Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartimi patvirtintas 196 089, 55 Eur dydžio BUAB „Fajetona“ įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas (pirmosios eilės kreditorių – 15 362,18 Eur; antrosios eilės – 62 618,86 Eur, trečiosios eilės kreditorių – 62 618,86 Eur), kuris vėlesnėmis nutartimis buvo tikslinamas (t. 4, b. l. 94-95; 138). Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartimi BUAB „Fajetona“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, patvirtintas patikslintas įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas (kartu ir VMI prie FM patikslintas 15 909,9 Eur dydžio finansinis reikalavimas) (t. 4, b. l. 168-170).VMI prie FM 2016-03-29 pareiškimu teismo prašė BUAB „Fajetona“ bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktuose įtvirtintais pagrindais bei ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintomis tyčinio bankroto prezumpcijomis. Nurodė, kad atsakovės vadovas jau 2012 metų pabaigoje – 2013 metų pradžioje turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ar imtis kitų ABĮ 59 straipsnio 9 dalyje nurodytų priemonių bendrovės mokumui atkurti, tačiau vietoj to, sudarė įmonei nuostolingus sandorius, pažeidžiančius kreditorių interesus (2015-06-05 sudaryta paskolos sutartis su pačiu savimi), įmonės veikla buvo perkelta į su įmonės akcininku ir vadovu susijusią įmonę UAB „Baliūno paslaugos“, o atsiskaitymai vyko pažeidžiant kreditorių eiliškumo principą, įtvirtintą CK 6.930¹ straipsnyje. Kauno apygardos teismas 2016 m. spalio 4 d. nutartimi atmetė VMI prie FM prašymą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Teismo vertinimu, byloje nebuvo pakankamai duomenų spręsti apie įmonės nemokumą 2012 metais, o sudaryti sandoriai (transporto priemonės pardavimas, paskolos suteikimas), taip pat darbuotojų perėjimas dirbti į kitą įmonę po bankroto bylos atsakovei iškėlimo, nepatvirtina esant tyčinio bankroto požymiams ar prezumpcijoms, kurių pagrindu atsakovės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu. Teismas nenustatė ir mokėjimų eiliškumo pažeidimo.Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjos VMI prie FM atskirąjį skundą, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2148-823/2016, Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartį panaikino ir klausimą dėl UAB „Fajetona“ tyčinio bankroto grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (t. 6, b. l. 188-196). Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad tyčinis įmonės bankrotas gali būti nustatytas ir tais atvejais, kai įmonės, kuriai gresia bankrotas, turtinė padėtis jos vadovų ar akcininkų veiksmais (neveikimu) yra dar labiau bloginama, įmonei pasiekus nemokumo būklę pažeidžiamas kreditorių lygiateisiškumo principas, mažinamos atskirų kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus. Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė 2015-06-05 paskolos sutarties sudarymo aplinkybių, jos pagrindu išmokėtų lėšų panaudojimo, taip pat nepasisakė dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. nutarimo, kuriuo E. P. buvo pripažintas kaltu, padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalyje (kreditorių teisių pažeidimas) bei kitų aplinkybių, susijusių su vykdytais atsiskaitymais po bankroto bylos iškėlimo.Pirmosios instancijos teismas 2017 m. kovo 7 d. nutartimi atsisakė atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai ir prezumpcijos, kuriais rėmėsi VMI prie FM, neįrodyti (nenustatyti).VMI prie FM, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, pateikė atskirąjį skundą iš kurio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismo nutartį prašoma panaikinti ir įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktuose įtvirtintų požymių ir ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte reglamentuotos prezumpcijos pagrindais (nekvestionuotos pirmosios instancijos teismo išvados, kuriomis konstatuota nesant pagrindo spręsti dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintos prezumpcijos (įmonės veiklos perkėlimo) taikymo).Taigi, šioje byloje apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta BUAB „Fajetona“ bankrotą pripažinti tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus.

Dėl tyčinio įmonės bankroto

ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje įtvirtinta, kad tyčinis bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Šio įstatymo 20 straipsniu įstatymų leidėjas nustatė bankroto kilimo požymius, kurių bent vienam esant, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 str. 2 d.), o to paties straipsnio 3 dalyje pateikiamos tyčinio bankroto prezumpcijos (aplinkybės, kurioms esant laikoma, kad įmonė prie bankroto privesta tyčia), kurias, objektyviai egzistuojant prezumpcijose nurodytoms sąlygoms, privalo paneigti atsakovas. Pažymėtina, kad įstatyme įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai ir prezumpcijos įsigaliojo nuo 2013 m. spalio 1 d.; iki tol jie buvo formuojami teismų praktikoje. Kasacinio teismo išaiškinta, kad po 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusio ĮBĮ 20 straipsnio turinys atitinka iki tol galiojusią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017). Taigi, nepaisant to, kad sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio normos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis, veiksmų, (ne)atliktų iki 2013 m. spalio 1 d. vertinimas pagal ĮBĮ 20 straipsnyje įtvirtintus tyčinio bankroto kriterijus (t. y. iki šio straipsnio redakcijos įsigaliojimo), nors ir laikytinas materialiosios teisės normų pažeidimu, tačiau iš esmės atitinka iki tol formuotą kasacinio teismo praktiką, todėl ĮBĮ 20 straipsnio (jame įtvirtintų požymių ir prezumpcijų) taikymas automatiškai nelemia nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo. Nagrinėjamu atveju nutartis, kuria atsakovei iškelta bankroto byla, įsiteisėjo 2015 m. rugpjūčio 20 d., kai ĮBĮ jau buvo įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai ir prezumpcijos. Pagal nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką tam, kad būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma. Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra, blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Taigi bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodo, kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2777/2013). Kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, teismas turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių. Tyčinio bankroto faktą galima konstatuoti tada, kai byloje surinkta pakankamai įrodymų, kurių duomenų pagrindu būtų galima spręsti apie tyčinį bankrotą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-890-381/2017).

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio taikymo

ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas vienas iš tyčinio bankroto požymių – įmonės valdymo organo (organų) netinkamas įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, vykdymas. VMI prie FM nagrinėjamu atveju šį tyčinio bankroto požymį įrodinėjo atsakovės nemokumu 2012 metų pabaigoje ir įmonės vadovo pareigos, atsiradusios nuo 2013-01-01, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ar imtis kitų priemonių įmonės mokumui atkurti (ABĮ 59 str. 9 d.), nevykdymu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, susijusias tiek su atsakovės bankroto bylos kėlimu teismuose, tiek atsižvelgęs į bankroto administratorės poziciją bei įmonės direktoriaus pateiktus paaiškinimus, 2013 metais nustatytą įmonės pelno gavimo bei veiklos vykdymo iki pat bankroto bylos įmonei iškėlimo faktus, konstatavo nesant pagrindo spręsti apie įmonės nemokumą 2012 metais. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, taip pat atskirojo skundo argumentus, neturi pagrindo daryti priešingos išvados.ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2003-01-01 iki 2016-01-01) buvo nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte (įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Panaši nuostata įtvirtinta ir nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad administracijos vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, jog kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai, jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pvz., sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau vien savaime aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, nereiškia tyčinio bankroto, juolab, jei įmonė, pablogėjus finansinei padėčiai dar kelerius metus vykdė veiklą, jos kreditoriai neinicijavo bankroto procedūrų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012).Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vien ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti, nes pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 str. 4 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atskirajame skunde VMI prie FM nekvestionuoja konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl atsakovės finansinės padėties 2012 metais, suponuojančios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nebuvimo, o apsiribojama vien tik konstatavimu, kad tyčinį įmonės bankrotą patvirtina sunki įmonės padėtis, atsiradusi nuo 2013-01-01. Iš byloje esančių VMI prie FM procesinių dokumentų matyti, kad atsakovės nemokumas 2012 metų pabaigoje (2013 metų pradžioje) įrodinėtas įmonės 2012-12-31 finansinės atskaitomybės duomenimis, pagal kuriuos įmonė turėjo turto už 584 548 Lt (iš jo ilgalaikio turto už 171 183 Lt, o trumpalaikį turtą sudarė: 10 Lt pinigai, 16 817 Lt atsargos ir 396 538 Lt per vienerius metus gautinos sumos), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 530 221 Lt. Šių duomenų pagrindu teigta, kad jau 2013-01-01 įmonės vadovui turėjo būti žinoma, kad bendrovės padėtis atitinka ĮBĮ įtvirtintą nemokumo sampratą. Savo ruožtu vėlesni įmonės finansinės atskaitomybės duomenys tik patvirtino 2013-2014 metais blogėjančią įmonės turtinę padėtį.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įmonės nemokumas, kaip pagrindas iškelti bankroto bylą (ĮBĮ 9 str. 7 d. 1 p.), nustatinėjamas pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje pateiktą įmonės nemokumo sampratą, kuri apibrėžiama kaip būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės. Pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką, įmonės finansinę atskaitomybę atspindinčiame dokumente – balanse – įrašyta per vienerius metus mokėtina suma ir įsipareigojimai, negali būti tapatinama pradelstiems įmonės įsipareigojimams, o tokia išvada turi būti grindžiama papildomais įrodymais (pvz., kreditorių sąrašu su įsipareigojimais ir jų įvykdymo terminais ir (ar) kt. objektyviais duomenimis), pagrindžiančiais pradelstų įsipareigojimų mastą, kuris yra reikšmingas santykyje su įmonės turimu turtu, sprendžiant dėl įmonės nemokumo pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovės (ne)mokumas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme buvo sprendžiamas ne vieną kartą, o Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartimi, kuri palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi, atsakovės nemokumas konstatuotas pagal 2014-06-30 dienai sudarytą įmonės finansinę atskaitomybę, kartu įvertinus ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr. į šios nutarties 26 p.). Bankroto bylose vyraujantis viešasis interesas nepanaikina bendrojo civiliniame procese egzistuojančio rungimosi principo. Be to, pagal kasacinio teismo praktiką, vertinant šalių pateiktus įrodymus, teismai remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės konstatavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014).Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad VMI prie FM nepateikė jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą dėl atsakovės nemokumo 2012 metų pabaigoje, o atskirajame skunde, kaip minėta, iš esmės net nebandyta paneigti pirmosios instancijos teismo motyvų, kurių pagrindu VMI prie FM pozicija, kad įmonė jau 2012 metų pabaigoje buvo faktinio nemokumo būsenoje, o, atitinkamai įmonės vadovas nuo 2013-01-01 turėjo įgyvendinti ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, atmesta kaip nepagrįsta. Savo ruožtu bankroto administratorė, kuri, įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo disponuoja įmonės dokumentais ir turtu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinėje instancijoje nepalaikė pareiškėjos pozicijos dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo pažeidus ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą. Priešingai, bankroto administratorė nurodė, kad pagal jos turimus duomenis 2012-12-31 įmonės pradelsti įsipareigojimai (259 096,35 Lt) neviršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės (584 548 Lt) (t. 6, b. l. 140). Išvadų dėl įmonės nemokumo minėtu laikotarpiu nepadarė ir teismai, spręsdami įmonės bankroto bylos iškėlimo klausimą (jo (ne)pagrįstumą). Be to, nagrinėjamu atveju svarbia laikytina ta aplinkybė, kad nė vienas iš kreditorių iki 2014-05-15 neinicijavo bankroto bylos įmonei iškėlimo, o byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2012 metų IV ketvirtyje VMI prie FM su UAB „Fajetona“ sudarė mokestinės paskolos sutartis, turimą skolą išdėstydamas atitinkamam laikotarpiui; analogiška situacija susiklostė ir su VSDFV (t. 6, b. l. 104-112). Be to, byloje nepaneigtas įmonės veiklos vykdymo faktas (atsiskaitymo su kreditoriais ir įmonės darbuotojais aplinkybes įrodinėja ir pati VMI prie FM, jomis grįsdama kitų įmonės tyčinio bankroto požymių ir (ar) prezumpcijų egzistavimą), taip pat, jog dar 2013 metais įmonė generavo pajamas, gavo pelną (pelno (nuostolių) ataskaita už 2013 metus patvirtina, jog atsakovė gavo 118 519 Lt pelno (t. 5, b. l. 29)). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, spręsti apie ankstesnį (2012 ar 2013 metais) įmonės nemokumą, lėmusį įmonės vadovo pareigą kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, pagal byloje esančius duomenis nėra pagrindo. Atsakovės darbuotojui į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kreipusis 2014-05-15, laikytina, kad po šio momento vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo išnyko.Taigi, byloje nesant duomenų, patvirtinančių VMI prie FM poziciją, t. y., jog visa balanse už 2012 metus nurodyta per vienerius metus mokėtina suma atitiko įmonės pradelstus įsipareigojimus, įpareigojanti įmonės vadovą jau 2013-01-01 kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada nesant pagrindo konstatuoti esant tyčinį bankrotą kvalifikuojantį požymį dėl įmonės vadovo ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pažeidimo (nevykdymo), byloje nagrinėjamu atveju šiai išvadai pagrįsti trūkstant objektyvių duomenų (CPK 185 str.). Toks ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto požymio taikymas ir aiškinimas atitinka kasacinio teismo praktiką, juolab, kad, kaip jau minėta, apeliantė atskirajame skunde nenurodo jokių pirmosios instancijos teismo netinkamai atliktų faktinių aplinkybių ir byloje esančių duomenų šiuo klausimu įvertinimo (CPK 12 str., 178 str., 185 str.).

Dėl kitų tyčinio bankroto požymių ir (ar) prezumpcijų

VMI prie FM atskirajame skunde nurodo, kad tyčinį įmonės bankrotą patvirtina ir kitos netinkamo įmonės valdymo aplinkybės – 2015-06-05 atsakovės ir jos akcininko (vadovo) sudaryta paskolos sutartis, atsiskaitymų eiliškumo (CK 6.930¹ str.) pažeidimas, aplaidus ar net apgaulingas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas. Taigi, iš atskirojo skundo argumentų spręstina, kad įmonės tyčinį bankrotą prašoma pripažinti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 4 ir 5 punktuose įtvirtintų požymių ir ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte reglamentuotos prezumpcijos pagrindais (kaip minėta, atskirajame skunde nekvestionuojamos pirmosios instancijos teismo išvados, kuriomis konstatuota nesant pagrindo spręsti dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintos prezumpcijos (įmonės veiklos perkėlimo) taikymo.ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad buvo sudaryti nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai, dėl kurių kilo bankrotas; ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. Tyčinis bankrotas taip pat gali būti konstatuotas tuo atveju, jei teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas (ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p.). Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktą tyčinis įmonės bankrotas preziumuojamas, kai atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šie tyčinio bankroto požymiai ir (ar) prezumpcijos turi būti aiškinami pagal ĮBĮ ir teismų praktikoje pateiktą tyčinio bankroto sampratą, o jų pagrindu tyčinio bankroto faktas konstatuotinas byloje esant pakankamai įrodymų.Byloje nustatyta ir dalyvaujančių byloje asmenų neginčijama, kad 2015-06-05 UAB „Fajetona“ ir E. P. sudarė paskolos sutartį, kuria paskolos davėjas (įmonė) paskolos gavėjui (vadovui ir akcininkui) suteikė 57 924 Eur dydžio paskolą (t. 7, b. l. 112-113). Minėta suma kartu su palūkanomis ir delspinigiais iš E. P. UAB „Fajetona“ priteista 2016 m. kovo 15 d. sprendimu už akių, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1413-153/2016; 2016-05-13 išduotas vykdomasis raštas (CPK 179 str. 3 d.). Byloje taip pat nėra ginčo dėl vykdytų atsiskaitymų su įmonės kreditoriais, darbuotojais, kurie vyko ne tik bankinių pavedimų būdu, bet ir grynaisiais pinigais, iki pat Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutarties, kuria įsiteisėjo pirmosios instancijos teismo nutartis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, priėmimo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad jos neatitinka tyčinio bankroto požymių ir (ar) prezumpcijų, įtvirtintų ĮBĮ 20 straipsnyje dėl to, kad įmonė atsiskaitydavo tik su tais kreditoriais, nuo kurių priklausė įmonės veikla, buvo mokamas darbo užmokestis darbuotojams, todėl toks veikimas negali būti traktuojamas kaip siekis pažeisti ar apriboti kitų kreditorių teises, o paimta paskola buvo panaudota veiklai vykdyti. Atsižvelgiant į tai, kad VMI prie FM su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių teisiniu įvertinimu nesutinka, esminis momentas nagrinėjamu atveju – ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėtų vadovo ir akcininko veiksmų sudarant paskolos sutartį, atsiskaitant su kreditoriais ir darbuotojais nevertino kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių (prezumpcijų).Iš šios nutarties 36-38 punktuose pateiktos tyčinio bankroto sampratos, įtvirtintos ĮBĮ 20 straipsnyje, taikymo ir aiškinimo praktikos, formuojamos teismų praktikoje (t. y., kad sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, reikalinga požymių aplinkybių visuma, leidžianti daryti pagrįstą išvadą, kad įmonės vadovo veiksmai privedė įmonę prie bankroto), darytina išvada, kad tyčinis įmonės bankrotas gali būti konstatuotas dėl sąmoningų veiksmų (neveikimo), atitinkančių tyčinio bankroto požymius ir (ar) prezumpcijas, įtvirtintas ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse, atlikimo, lėmusių įmonės nemokumą. Taigi esminę reikšmę sprendžiant tyčinio bankroto klausimą turi būtent tas įmonės vadovo veikimas (neveikimas), kuris buvo atliktas iki bankroto bylos įmonei iškėlimo dienos ir lėmė (galėjo lemti) įmonės nemokumą, nepaisant jo tyčios, kaip kaltės formos.Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad VMI prie FM reikalavimas atsirado nuo 2014 m. birželio 2 d. (pelno mokesčio už 2013 metus (2 214,65 Eur) mokėjimo terminas suėjo 2014 m. birželio 2 d., deklaruotos gyventojų pajamų mokesčio sumos (35,91 Eur) – 2014 m. spalio 31 d., deklaruotos pridėtinės vertės mokesčio už 2014 m. spalio mėnesį (323,83 Eur) – 2014 m. lapkričio 25 d.). Taigi, VMI prie FM reikalavimas atsirado jau po to, kai UAB „Fajetona“ darbuotojas R. P. su pareiškimu kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir po Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių (žr. į šios nutarties 21 p.). Analogiška išvada darytina ir dėl 2015-06-05 sudarytos paskolos sutarties, šiuo atveju papildomai pažymint, kad ji sudaryta jau priėmus nutartį įmonei iškelti bankroto bylą (kuri įsiteisėjo 2015 m. rugpjūčio 20 d.). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybės, kuriomis VMI prie FM grindžia (-ė) įmonės bankrotą buvus tyčinį, neatitinka pačios tyčinio bankroto sampratos, nes šie vadovo veiksmai atlikti jau inicijavus įmonei bankroto bylą, teismui taikius laikinąsias apsaugos priemones arba net priėmus nutartį įmonei iškelti bankroto bylą nemokumo pagrindu. Taigi, byloje nenustačius aplinkybių, kurios teiktų pagrindą daryti išvadą, kad įmonės bankrotą lėmė įmonės vadovo veiksmai (neveikimas), atlikti iki įmonės bankroto, nėra pagrindo konstatuoti ĮBĮ reglamentuojamo tyčinio bankroto. Šios aplinkybės (įrodinėtini neteisėti veiksmai (neveikimas) galėtų būti pagrindas spręsti dėl vadovo ir (ar) akcininko civilinės atsakomybės taikymo, teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimo, bet nesudaro pagrindo tyčiniam įmonės bankrotui konstatuoti (ĮBĮ 20 str., CPK 185 str.). Be to, priešingai nei nurodo VMI prie FM, pats mokėjimo eiliškumo pažeidimo faktas (CK 6.930¹ str.) savaime nesuponuoja tyčinio įmonės bankroto. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis netaikytinas tuo atveju, jei įstatyme įtvirtinta atsiskaitymų eilė pažeista neturint siekio apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet siekiant tęsti įmonės veiklą – sumokėti už tiekiamą elektrą, telefono paslaugas, vandenį, išmokėti atlyginimus darbuotojams, t. y. atsiskaityti su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė bendrovės veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017). Byloje esantys duomenys (išrašai iš sąskaitų, buhalterinės apskaitos dokumentai, sąskaitos faktūros, kasos pajamų orderiai ir kt.) patvirtina, kad jau atsiradus VMI prie FM reikalavimui (2014-06-02) buvo atsiskaitinėjama su kitais kreditoriais, darbuotojais (skolos darbuotojams bankroto bylos iškėlimo dieną nebuvo didelės) VSDFV (2014-09 mėn. sumokėta 2 236,88 Lt, 2014 m. spalio mėn. – 200 Lt) (t. 2, b. l. 76), tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie duomenys (jų turinys, iš kurių matyti, kad buvo mokami atlyginimai darbuotojams, komandiruotpinigiai, atlikti mokėjimai už nuomą, ryšių paslaugas, kurą, atsiskaitoma su kitais tiekėjais), taip pat įmonės veiklos vykdymo faktas iki pat bankroto bylos iškėlimo (bankroto administratorės 2015-12-07 ataskaitoje nurodyta, kad pradėjus vykdyti bankroto procedūras, UAB „Fajetona“ dirbo 11 darbuotojų), aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog atsiskaitymai (tiek grynaisiais per įmonės vadovą, tiek banko pavedimais), buvo vykdomi turint tikslą pažeisti VMI prie FM interesus. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju veiksmai, kuriais pažeistas mokėjimų eiliškumas, nepaisant to, kad už tai UAB „Fajetona“ vadovas buvo nubaustas pinigine bauda, neatitinka tyčinio bankroto požymio įtvirtinto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte, bei prezumpcijos, įtvirtintos ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte, byloje nustačius, kad vykdytais atsiskaitymais nebuvo siekta apriboti kitų kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet siekta vykdyti (tęsti) veiklą. Objektyvių duomenų ir (ar) argumentų, paneigiančių tokią pirmosios instancijos teismo išvadą, atskirajame skunde nepateikta, taip pat negrindžiama, jog tam tikri reikšmingi bylai tinkamai išnagrinėti duomenys nebuvo įvertinti ar dėl jų nebuvo pasisakyta. Vien tai, kad apeliantė nesutinka su padarytomis pirmosios instancijos tesimo išvadomis, grindžiamomis rašytiniais bylos duomenimis, nelemia jų neteisėtumo.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tai, jog ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta tyčinio bankroto prezumpcija taikytina esant visoms šios normos dispozicijoje nurodytoms sąlygoms, patvirtina ne tik šios normos gramatinė konstrukcija, tačiau taip pat ir ĮBĮ redakcijos XIP-4927 ir XIP-4928 aiškinamasis raštas, kuriame nurodyta, jog atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas būtų laikomas tyčinio bankroto požymiu išimtinai tik tuo atveju, jei atsiskaitymų metu darbuotojams ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Taip pat nurodyta, kad nustatant bankroto požymį dėl atsiskaitymų eilės pažeidimo išskirtinai vertinami atsiskaitymų su darbuotojais pažeidimai ne tik todėl, kad darbuotojai yra socialiai jautriausia kreditorių grupė, bet ir todėl, kad jų reikalavimai tenkinami Garantinio fondo lėšomis, o Garantinio fondo administratoriaus išlaikymas reikalauja ir valstybės biudžeto lėšų [...]. Pažymėtina, kad dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto taikymo yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. balandžio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017, nurodydamas, kad šiame punkte nustatyta bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcija įpareigoja teismą konstatuoti ne tik įstatymo nustatyto reikalavimo dėl privalomo bankroto bylos inicijavimo pažeidimą, bet ir atsiskaitymų iki bankroto bylos iškėlimo vykdymą pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei tai, kad daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojui (darbuotojams) nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios įmokos. Nagrinėjamu atveju VMI prie FM nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, jog nagrinėjamu atveju nebuvo vykdomas ĮBĮ ir kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, t. y. remdamasi atsiskaitymų eiliškumo pažeidimu, šių aplinkybių apskritai neįrodinėjo (CPK 178 str.), o iš byloje patvirtintų finansinių reikalavimų, rašytinių įrodymų (banko sąskaitos išrašų ir kt.) matyti, kad su darbuotojais buvo atsiskaitoma iki pat bankroto bylos iškėlimo (šią aplinkybę ne kartą procesiniuose dokumentuose yra nurodžiusi pati pareiškėja, grįsdama savo teisių pažeidimą, tai patvirtina ir atsiskaitymą su darbuotojais laikotarpiu nuo 2014-11-01–2014-12-31, taip pat 2015-01-01–2015-05-31 sudarytos lentelės (t. 3, b. l. 56, 57, 58, t. 2, b. l. 110), 2013 m. rugpjūčio-gruodžio mėn. darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiai (t. 4, b. l. 154-158) ir vėlesnių laikotarpių banko sąskaitos išrašai; bankroto byloje patvirtinti sąlyginai nedideli darbuotojų finansiniai reikalavimai). Taigi, vien aplinkybė, kad dalį įmonės kreditorių sudaro darbuotojai, nepatvirtina ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto sąlygos (neinicijuotas bankroto bylos iškėlimas, kai darbuotojams 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos) egzistavimo, nes iš bylos duomenų nėra aišku, ar šie reikalavimai susidarė darbuotojams 3 mėnesiams iš eilės nemokant darbo užmokesčio. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šios prezumpcijos taikymo nagrinėjamu atveju neįrodo ir aplinkybė, jog įmonės bankrotą inicijavo atsakovės darbuotojas (-ai), atsižvelgiant į atsakovės bankroto bylos iškėlimo aplinkybes ir šiose nutartyse nustatytus faktus, taip pat, taip pat byloje padarytą išvadą nebuvus ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos inicijuoti bankroto bylos atsakovei iškėlimą pažeidimo.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo tyčinį įmonės bankrotą pripažinti ir pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį (netinkamas (aplaidus) buhalterinės apskaitos tvarkymas). Atkreiptinas dėmesys, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintu požymiu VMI prie FM nesirėmė pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, dėl jo nepasisakė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje (CPK 306 str. 2 d., 301 str. 1 d., 338 str.). Atskirajame skunde šis argumentas grįstas remiantis aplinkybėmis, kurias sužinojo bylą 2017-02-28 posėdyje nagrinėjant žodinio proceso tvarka, nurodant, kad išlaidos komandiruotėms, mašinų aptarnavimui, darbo užmokestis buvo mokami grynaisiais pinigais, įrašus atliekant tik užrašų knygutėse, nepasirašant jokių buhalterinės apskaitos dokumentų. Tokiu būdu buvo pažeisti įmonės kreditorių interesai, nesant įrodymų, patvirtinančių, kad sumokėtos skolos kreditoriams, darbuotojams nebuvo įtrauktos į kreditorių sąrašą.Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės atskirojo skundo argumentus vertina kaip deklaratyvius ir nepagrindžiančius galimybės taikyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio. Byloje nėra duomenų, kad įmonės vadovas bankroto administratorei nebūtų perdavęs įmonės dokumentų dėl aplaidaus ir (ar) netinkamo jų tvarkymo ir (ar) sunaikinimo, taip pat, kad dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Tokių duomenų į bylą neteikė ir bankroto administratorė (ji nepalaiko VMI prie FM reikalavimo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu). Taip pat byloje nėra duomenų apie mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimą. Priešingai, byloje nustatyta, kad 2012 m. spalio 26 d. sudaryta įsiskolinimo atidėjimo sutartis su VSDFV, mokestinės paskolos sutartys su VMI (2012-10-08 ir 2013-10-24), taip pat VMI prie FM viršininko 2013 m. spalio 24 d. priimtas sprendimas dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo, kurie patvirtina, jog VMI priimant minėtą sprendimą turėjo galimybę žinoti (vertinti) įmonės nemokumo būseną, o atsakovė skolas pripažino, todėl spręsti apie mokesčių vengimą netinkamai tvarkant buhalterinę apskaitą, kaip tyčinį įmonės bankrotą kvalifikuojantį požymį, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino įmonės tyčinį bankrotą reglamentuojančias teisės normas, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles bei padarė pagrįstą išvadą dėl tyčinio bankroto požymių ir (ar) prezumpcijų, patvirtinančių atsakovės privedimą prie bankroto tyčia, nebuvimo, todėl naikinti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus nėra teisinio pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 straipsniais,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.