Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-722-221/2016, kuria buvo atmestas pareiškėjos prašymas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Fajetona“ bankroto pripažinimo tyčiniu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti BUAB „Fajetona“ bankrotą tyčiniu.Nurodė, kad pagal pateiktus finansinių atskaitomybių duomenis BUAB „Fajetona“ nemoki buvo jau 2012 m., toliau jos padėtis tik blogėjo. Nuo 2012 m. gruodžio 31 d. buvo pakeista įmonės turto struktūra – likvidus turtas (ilgalaikis turtas ir atsargos) buvo konvertuotas į mažiau arba visai nelikvidų turtą (turtinės teises – debitorines skolas). Klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimo metu teismas konstatavo BUAB „Fajetona“ nemokumą pagal balansą, sudarytą 2014 m. birželio 30 d. duomenimis. BUAB „Fajetona“ įsiskolinimas valstybei atsirado nuo 2014 m. birželio mėnesio: pelno mokesčio už 2013 metus (2 214,65 EUR) mokėjimo terminas suėjo 2014 m. birželio 2 d., deklaruotos gyventojų pajamų mokesčio sumos (35,91 EUR) mokėjimo terminas suėjo 2014 m. spalio 31 d., deklaruoto pridėtinės vertės mokesčio už 2014 m. spalio mėnesį (323,83 EUR) mokėjimo terminas suėjo 2014 m. lapkričio 25 d. Skolos nėra sumokėtos, įsiskolinimas valstybei dar labiau išaugo. Pareiškėjos vertinimu, dar 2012 m. pabaigoje BUAB „Fajetona“ privalėjo svarstyti dėl bankroto bylos kėlimo ar taikytinų priemonių mokumui atstatyti Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo nustatyta tvarka, tačiau bendrovės valdymo organai šių problemų iš esmės nesprendė, nesiėmė tinkamų veiksmų, kad būtų apsaugoti kreditorių interesai nuo blogėjančios bendrovės finansinės padėties, nepaisant faktinio įmonės nemokumo, ne tik nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau ėmėsi ekonomiškai bei teisiškai nepagrįstų, drastiškų verslo sprendimų, sudarinėjo sandorius, kurių naudingumas yra abejotinas. 2014 m., vienam iš darbuotojų ir keletui kreditorių pateikus ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovybė sąmoningai vilkino bankroto proceso pradžią, bandydama apeliuoti į faktinį įmonės mokumą. Bendrovės akcininkų ir administracijos vadovų abejingumas ir neteisėtas neveikimas vertintinas kaip sąmoningas ir kryptingas įmonės ir jos kreditorių būklės bloginimas, atitinkantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) nurodytus tyčinio bankroto požymius. BUAB „Fajetona“ esant nemokiai ir net išnagrinėtam ieškiniui dėl bankroto bylos iškėlimo, 2015 m. birželio 5 d. su įmonės vadovu buvo sudaryta paskolos sutartis, kuria E. P. iš lėšų, esančių įmonės kasoje, buvo suteikta 57 924 EUR dydžio paskola. Ši sutartis vertintina kaip prieštaraujanti įmonės veiklos tikslams ir pažeidžianti įmonės bei jos kreditorių teises ir teisėtus interesus. Bendrovės kasoje sukauptos piniginės lėšos sąmoningai, tyčia buvo nukreiptos ne kreditorių reikalavimų tenkinimui, o kitiems, su jokios veiklos vykdymu nesusijusiems, tikslams. Pareiškėjos vertinimu, BUAB „Fajetona“ veikla ir dalis turto perkelta į su įmonės akcininkais susijusią įmonę. UAB „Fajetona“ akcininkas ir vadovas E. P. 2007 m. vasario 9 d. įsteigė UAB „Baliūno paslaugos“, kurios veikla — krovininis kelių transportas. Nuo įmonės įkūrimo iki 2014 m. birželio 17 d. šios įmonės akcininku ir vadovu buvo E. P.. Nuo 2014 m. birželio 17 d. akcijos perleistos E. P. sutuoktinei R. P., kuri yra minėtos įmonės akcininkė ir vadovė. Nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. šioje įmonėje buvo įdarbintas ir E. P..Pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnio nuostatas prieš bankroto bylos iškėlimą kaip dalies kreditorinio reikalavimo tenkinimas susijusiems asmenims buvo perduotas likvidus BUAB „Fajetona“ turtas, kitų reikalavimų tenkinimui paliekant nelikvidžias prekes. UAB „Baliūno paslaugos“ 2014 m. gruodžio 31 d. buvo parduotas krovininis automobilis IVECO MP440E43 už 5 445,84 EUR. Automobilio pardavimo kaina buvo didesnė nei BUAB „Fajetona“ apskaitoje fiksuota likutinė šio turto vertė. Kreditorių susirinkimų metu administratorius nepateikė duomenų, įrodančių, kad sandorio sudarymo metu buvo atliktas turto įvertinimas ir kad pardavimo kaina atitiko tuo metu galiojusias rinkos kainas. AB Šiaulių banke, „Swedbank“ AB, kredito unijoje „Sūduvos parama“ atidarytose BUAB „Fajetona“ sąskaitose minėtu laikotarpiu pinigų judėjimas nevyko. Iš AB DNB bankas sąskaitos Nr. LT374010040800413937 laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 3 d. iki 2014 m. rugsėjo 26 d. buvo vykdomi debeto mokėjimo nurodymai VSDFV bei atsiskaitoma su UAB „Žemūktechnika“. Pagrindinis piniginių lėšų judėjimas konstatuotas UAB „EVP International“ sąskaitoje Nr. EVP5210001564907, iš kurios buvo mokamas darbo užmokestis, komandiruotpinigiai, sistemingai atskaitingiems asmenims (R. P., E. P., R. B. ir kt.) išmokamos lėšos, skirtos veiklos išlaidoms, atsiskaitoma su išskirtiniais verslo partneriais (UAB „Altas informacinės technologijos“, UAB „Transrimpa“, UAB „Laneda“, UAB „RAMCHOS“, UAB „Tyretra“, UAB „AUTOSTARTERIS“, UAB „Fagihi Baltic“, UAB „KRONE SCANBALT“), už ryšio paslaugas (UAB „Omnitel“, AB TEO LT), elektros tiekimą, kurą ir kita. Paskutinieji atsiskaitymai su darbuotojais fiksuoti už 2015 m. rugpjūčio 14 d.Pareiškėja atkreipė dėmesį į piniginių lėšų judėjimo laikotarpius, įplaukų šaltinius ir lėšų gavėjų tarpusavio sąsajas. Atsiskaitymai su UAB „Transrimpa“ vyko be sutrikimų iki pat nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo. Teismo patvirtintame BUAB „Fajetona“ kreditorių sąraše UAB „Transrimpa“ nėra. Su šiuo išskirtiniu kreditoriumi buvo atsiskaitoma pažeidžiant mokėjimo eiliškumą, kitų kreditorių interesus, t. y. sąmoningai suteikiant galimybę vėlesniam kreditoriui atgauti lėšas, žinant, kad kiti kreditoriai neturės į ką nukreipti išieškojimo. Po 2015 m. gegužės 27 d. analogiškai mokėjimai buvo atlikti UAB „RAMCHOS“, UAB „Tyretra“, UAB „AUTOSTARTERIS“, UAB „Fagihi Baltic“, UAB „KRONE SCANBALT“. Šių ūkio subjektų bendrovės kreditorių sąraše taip pat nėra. Siekdami išvengti VMI taikomų priverstinio išieškojimo priemonių pasekmių, BUAB „Fajetona“ atsakingi asmenys sąmoningai piniginių lėšų ilgai nelaikydavo įmonės sąskaitoje, nes tik gautos lėšos buvo iš karto nukreipiamos išskirtinių kreditorių interesams tenkinti. UAB „Fajetona“ bankroto administratorė klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu prašė spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad nėra akivaizdžių įrodymų, jog įmonė jau 2012 – 2013 m. buvo nemoki. Pažymėjo, kad vilkiko perleidimo sandoris, sudarytas su E. P. buvusios sutuoktinės įmone, pardavus turtą už realią rinkos kainą kitų įmonės kreditorių interesų akivaizdžiai nepažeidė. Administratorė neturi duomenų apie tai, kad iš esmės būtų pažeista atsiskaitymo su atskirais kreditoriais (darbuotojais) eilė ir tvarka, todėl negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog šie veiksmai lėmė tyčinį bankrotą. Pripažino, kad 2015 m. birželio 5 d. sudarytas paskolos sandoris pažeidė kreditorių teises ir interesus, tačiau nurodė, kad išsamius paaiškinimus dėl šio sandorio turi pateikti pats E. P.. Administratorės manymu, įmonė yra likviduojama ir suinteresuoti asmenys savo subjektines teises gali ginti kitais įstatyme įtvirtintais būdais, o ne sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašė BUAB „Fajetona“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2016 m. spalio 4 d. nutartimi VMI prašymą pripažinti BUAB „Fajetona“ bankrotą tyčiniu atmetė.Teismas nustatė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. spalio 2 d. nutartimi, įvertinęs BUAB „Fajetona“ 2013 m. gruodžio 31 d. finansinės atskaitomybės duomenis, sprendė, jog jie nesudaro pagrindo įžvelgti įmonės nemokumo požymius. Kategoriškai teigti, jog BUAB „Fajetona“ jau nuo 2012 m. buvo nemoki, teismo vertinimu, nėra pagrindo. Pagal į bylą pateiktus duomenis 2013 m. įmonė dirbo pelningai. Byloje nėra duomenų, kad įmonei buvo pateiktas koks nors vykdomasis dokumentas dėl žalos ar darbo užmokesčio atlyginimo išieškojimo (CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Teismas pažymėjo, kad, buvusio BUAB „Fajetona“ vadovo aiškinimu, iš UAB „Transrimpa“ buvo nuomojamos patalpos, automobilių stovėjimo aikštelės, todėl, norint išlaikyti veikiančią įmonę, buvo atsiskaitinėjama su minėta bendrove. Be to, buvo atsiskaitoma su kitais kreditoriais – sumokama už kurą, ryšių paslaugas ir pan., t. y. už tai, nuo ko priklausė tolimesnė įmonės veikla. Kad iš tiesų buvo atsiskaitoma ne tik su UAB „Transrimpa“, spręstina iš bankroto administratorės pateikto įmonės skolų (kreditorių) inventorizavimo aprašo už 2012 m. ir bankroto byloje patvirtinto kreditorių sąrašo, kadangi patvirtintame kreditorių sąraše beveik visi kreditoriai yra nauji, jų kreditoriniai reikalavimai atsiradę 2013–2014 m. laikotarpiu, taip pat iš pateiktų sąskaitų išrašų. BUAB „Fajetona“ skolos darbuotojams nėra labai didelės ir tai, teismo vertinimu, patvirtina suinteresuoto asmens aiškinimą, jog, siekiant išlaikyti įmonę veikiančią, buvo mokami atlyginimai darbuotojams, deramasi dėl atlyginimo išmokėjimo. Pati pareiškėja nurodo, kad įsiskolinimas valstybei atsirado nuo 2014 m. birželio mėnesio. Teismas nurodė, kad BUAB „Fajetona“, susidūrusi su sunkumais, kreipėsi tiek į VMI, tiek į VSDFV su prašymais išdėstyti mokesčių sumokėjimą, prašymai buvo patenkinti, tačiau mokesčiai nebuvo sumokėti. Buvusio vadovo aiškinimu, jis tikėjosi, kad įmonės veikla stabilizuosis ir įmonė atsiskaitys tiek su VMI, tiek su VSDFV. Teismas sprendė, kad nustatytų aplinkybių visuma neleidžia teigti, jog mokesčius mokėti buvo vengiama sąmoningai. Vien faktas, kad įmonė turi įsiskolinimų valstybės ar socialinio draudimo biudžetams, nenustačius sąmoningo vengimo mokėti mokesčius, per se nėra pakankamas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Teismas nustatė, kad 2014 m. gruodžio 31 d. su BUAB „Fajetona“ vadovu susijusiai įmonei UAB „Baliūno paslaugos“ už 5 445,84 EUR buvo parduotas automobilis „IVECO“ MP440E43. Į bylą pateiktas minėto automobilio vertinimas, atliktas 2014 m. gegužės 16 d., nustatyta rinkos vertė vertinimo dieną – 19 000 Lt (5 502,78 EUR). Kadangi automobilis parduotas 57 EUR pigiau, nei nustatyta rinkos vertė, toks kainos skirtumas, teismo vertinimu, nereiškia, jog sudarytas nuostolingas sandoris, nepriklausomai nuo to, kad transporto priemonė parduota buvusios sutuoktinės įmonei.Teismo vertinimu, aplinkybė, kad buvę BUAB „Fajetona“ darbuotojai, minėtai įmonei iškėlus bankroto bylą ir nutraukus veiklą, pradėjo dirbti UAB „Baliūno paslaugos“, nesudaro pagrindo UAB „Fajetona“ bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu. Dėl 2015 m. birželio 5 d. sudarytos paskolos sutarties tarp BUAB „Fajetona“ ir E. P., kuria iš įmonės kasoje esančių lėšų E. P. buvo suteikta 57 924 EUR dydžio paskola, teismas nurodė, kad byloje buvo nustatyta, jog buvo atsiskaitoma su darbuotojais, įmonė veiklą vykdė iki bankroto bylos iškėlimo, todėl negalima teigti, kad sudaryta paskolos sutartis pažeidė bendrovės įstatus, buvo priešinga bendrovės veiklos tikslams ar buvo visiškai nuostolinga, ekonomiškai nenaudinga BUAB „Fajetona“. Teismo vertinimu, minėti sandoriai savaime nėra niekiniai ir negaliojantys, be to, jie savaime negali būti pripažinti tyčinio bankroto požymiu, jei nėra įrodoma, kad jais buvo siekiama išvengti įsipareigojimų vykdymo kreditoriams. Teismas konstatavo, kad ieškovė nepagrindė ir neįrodė, jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, bet nuoseklūs, kryptingi tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Pareiškėja VMI atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos tesimo 2016 m. spalio 4 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pripažinti BUAB „Fajetona“ bankrotą tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas nenuodugniai išanalizavo administratorės pateiktus duomenis bei nepagrįstai sprendė, kad kategoriškai vertinti, jog BUAB „Fajetona“ jau nuo 2012 m. buvo nemoki, nėra pagrindo. Teismo nutartyje aptartas pradelstų įsipareigojimų vertinimas yra netikslus bei neteisingas. Palyginus įmonės skolų (kreditorių) inventorizavimo apraše ir pradelstų įsipareigojimų suvestinėje 2012 m. gruodžio 31 d. pateiktus duomenis akivaizdu, kad dalis įmonės skolų nėra įtrauktos į suvestinės duomenis. Atsižvelgiant į suvestinės ir aprašo duomenis, spręstina, kad 2012 m. gruodžio 31 d įmonės pradelstų įsipareigojimų dydis sudarė 461 675,26 Lt. Pusė BUAB „Fajetona“ turto 2012 m. gruodžio 31 d. sudarė 292 274 Lt, o pradelsti įsipareigojimai pagal įmonės administratoriaus pateiktus duomenis – 461 675,26 Lt t.y. BUAB „Fajetona“ jau 2012 m. buvo de facto nemoki. Teismas 2016 m. spalio 4 d. nutartyje neteisingai įvertino Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartį, kuria teismas buvo atsisakęs iškelti BUAB „Fajetona“ bankroto bylą. Minėta nutartis Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 12 nutartimi buvo panaikinta, o, konstatavus besitęsiantį įmonės nemokumą, Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartimi įmonei visgi buvo iškelta bankroto byla. Nuo 2014 m. gegužės 15 d. besitęsiantis bylinėjimas dėl įmonės veiklos perspektyvų rodo įmonės patiriamus nuolatinio pobūdžio finansinius sunkumus, įmonės nemokumą.Teismas, nevisiškai įsitikinęs pateiktos informacijos tikrumu, konstatavo, kad iš paskolos pagrindu paimtų pinigų BUAB „Fajetona“ vadovas dengė skolą darbuotojams, apmokėjo komandiruočių metu patirtus kaštus. Nepaisant pritaikytos sankcijos dėl nustatyto mokėjimų eiliškumo pažeidimo dar 2015 m. (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.2-2214-564/2015), įmonės vadovas ir po 2015 m. rugsėjo mėnesio tęsė, t. y. pakartotinai, sąmoningai, vykdė įstatymų nuostatas pažeidžiančią veiklą. Tokia aplinkybė leidžia konstatuoti sistemingą, sąmoningą įmonės vadovo veikimą, pažeidžiantį kreditorių (ypač valstybės) interesus. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nustatytų aplinkybių visuma neleidžia spręsti, jog mokesčius mokėti buvo vengiama sąmoningai. Atsiskaitymo su išskirtiniais kreditoriais bei paskolos sutarties sudarymo metu BUAB „Fajetona“ buvo skolinga kreditoriams, tarp jų ir valstybės biudžetui – įsiskolinimas VMI atsirado nuo 2014 m. birželio mėnesio.Atsiliepimu į atskirąjį skundą BUAB „Fajetona“ bankroto administratorė prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Nei atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentuose už 2012 ir 2013 m., nei jų prieduose bei kituose finansiniuose duomenyse nėra pakankamų ir neabejotinų duomenų apie tuo laikotarpiu pradelstus įmonės įsipareigojimus. Tokių vienareikšmių duomenų nenustatė ir nemokumo (bankroto bylos iškėlimo atsakovei) klausimą nagrinėję pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, kurie net du kartus skirtingai teisiškai vertino bylos duomenis. Vien mokėtinos sumos ir skolos, nurodytos atskirose balansų už 2012 m. ir 2013 m. laikotarpį eilutėse, savaime nereiškia jų pradelsimo. Šiuo atveju daryti išvadą, kad įmonė dar 2012 m. buvo nemoki ir jos valdymo organų nariai sąmoningai vengė inicijuoti bankroto bylos iškėlimo procedūrą, yra sudėtinga. Ypač, kai įmonė veikė ir bankroto bylos nagrinėjimo metu. Byloje nėra pakankamai duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad vien dėl bendrovės vadovui taikytų administracinių sankcijų atsiskaitant su atskirais kreditoriais (darbuotojais) eilės ir tvarkos pažeidimo bankrotas turėtų būti pripažintas tyčiniu. Teismas pagrįstai sistemiškai vertino šį teisinį faktą kartu su visais kitais duomenimis, įskaitant finansinius bendrovės rodiklius.Nors 2016 m. birželio 5 d. paskolos sandoris, sudarytas tarp susijusių asmenų jau po to, kai pirmosios instancijos teismas iškėlė bankroto bylą atsakovei, galimai pažeidė visų įmonės kreditorių teises ir teisėtus interesus, tačiau dėl užsitęsusio bankroto proceso valstybiniuose teismuose, labiau nenuspėjama tapo ir įmonės padėtis, nes pirmosios instancijos teismas prieš tai jau du kartus sprendė tapatų klausimą ir nebuvo įžvelgęs pagrindo nemokumo konstatavimui.Trečiasis asmuo E. P. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Šiuo atveju bankroto administratorės byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovės pradelsti įsipareigojimai 2012 m. gruodžio 31 d. sudarė 259 096,35 Lt, t. y. pradelsti įsipareigojimai neviršijo pusės į jos balansą įrašyto turto vertės. Bankroto administratorė bylos nagrinėjimo metu taip pat patvirtino, kad neabejotinų duomenų apie atsakovės nemokumą 2012 m. nėra. Nurodytas aplinkybes, ištyręs byloje pateiktus įrodymus, konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjos atskirajame skunde nurodyti argumentai dėl tariamai netinkamai nustatyto pradelstų įsipareigojimų dydžio yra visiškai nepagrįsti ir paremti išimtinai prielaidomis. Jokių įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, pareiškėja nepateikė. Atsakovė realią ūkinę veiklą, iš kurios buvo gaunamos pajamos, vykdė iki pat nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo momento. Remiantis 2013 m. atsakovės pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis, 2013 m. atsakovė turėjo 118 519,00 Lt grynojo pelno. Bankroto bylos nagrinėjimo proceso teisme metu buvo konstatuota, kad, remiantis 2014 m. birželio 30 d. finansinės atskaitomybės dokumentų duomenimis, nebuvo pagrindo spręsti apie atsakovės nemokumą. Atsakovės mokumą 2012 m. patvirtina ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 2 d. nutartimi bei Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartimi padarytos išvados. Priešingai nei nurodo pareiškėja, faktas, jog bankroto byla atsakovei buvo iškelta 2015 m. gegužės 27 d. nutartimi pagal paskutinius turimus duomenis, nepaneigia atsakovės mokumo 2012 m. Remiantis byloje surinktais įrodymais bei suinteresuoto asmens pateiktais paaiškinimais, galima daryti pagrįstą išvadą, kad nuo 2012 m. buvo imtasi priemonių stabilizuoti įmonės finansinę padėtį bei užtikrinti sėkmingą ir pelningą veiklą, kas iš dalies buvo įgyvendinta, todėl argumentai dėl sąmoningo ir kryptingo įmonės ir jos kreditorių būklės bloginimo taip pat laikytini visiškai nepagrįstais.Pareiškėja patvirtino, kad jos reikalavimas atsakovės atžvilgiu susidarė tik nuo 2014 m. birželio mėnesio. Atsakovė savo įsipareigojimus valstybės biudžetui, tarp jų ir įmokas pareiškėjai, pripažino ir niekada jų neginčijo. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad, siekiant įmonės veiklos tęstinumo, atsakovė kreipėsi į pareiškėją dėl mokesčių sumokėjimo išdėstymo. Pareiškėjai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su atsakovės finansinėmis galimybėmis, atsakovės prašymai buvo tenkinami bei terminai mokesčių sumokėjimui buvo pratęsiami. Sutiktina su teismo išvadomis, jog vien faktas, kad įmonė turi įsiskolinimų valstybės ar socialinio draudimo biudžetams, nenustačius sąmoningo vengimo mokėti mokesčius, savaime nepakankamas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Pareiškėja siekė įrodyti, kad atsakovė suteikė pirmenybę kreditorei UAB „Transrimpa“ kitų kreditorių atžvilgiu, tačiau pateikti įrodymai patvirtina, kad su minėta kreditorie nebuvo visiškai atsiskaityta. Nagrinėjamoje byloje patvirtinta, kad atsakovė iki pat nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo momento vykdė įsipareigojimus darbuotojams, t. y. mokėjo atlyginimus bei kitas su darbo santykiais susijusias sumas. Su tuo sutiko ir pati pareiškėja. Pateiktos išlaidų ataskaitos už 2015 m. birželio, liepos, rugpjūčio mėnesius patvirtina, kad 2015 m. birželio 5 d. paskolos sutartimi suinteresuoto asmens gautos lėšos buvo naudojamos išimtinai įmonės veiklos tikslams, t. y. apmokamos išlaidos, būtinos veiklos vykdymui. Toks lėšų panaudojimas leido užtikrinti atsakovės veiklos tęstinumą bei pajamų generavimą. Atsakovė ne tik vykdė veiklą, tačiau iš vykdytos veiklos iki pat nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo momento gaudavo pajamas iš savo partnerių. Kadangi atsakovės vadovas prievoles valstybės biudžetui pripažino, o vykdoma veikla generavo realias pajamas, suinteresuotas asmuo pagrįstai tikėjosi, kad minėtos aplinkybės leis palaipsniui įvykdyti įsipareigojimus valstybės biudžetui ir kitiems kreditoriams visa apimtimi. Taigi, atsakovės veikla buvo nukreipta išimtinai stabilizuoti įmonės finansinę padėtį, užtikrinti veiklos tęstinumą bei atsiskaityti su visais kreditoriais.Byloje surinkti įrodymai, t. y. 2014 m. gegužės 16 d. kilnojamojo turto vertinimo ataskaita, patvirtina, jog atsakovei priklausantis turtas buvo parduotas už realią rinkos kainą, todėl pareiškėjos argumentai dėl nesąžiningų atsakovės vadovo veiksmų disponuojant įmonės turtu ar nesąžiningo įmonės turto struktūros keitimo, yra visiškai nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.Atskiruoju skundu teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino BUAB „Fajetona“ bankroto tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto (buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai) ir 4 punkto (įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo) pagrindais. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasi apeliacijos ribų, pasisako dėl šių apeliantės argumentų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).Teismai, formuodami praktiką tyčinio bankroto bylose, yra išaiškinę, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004). Taigi, pagal teismų formuojamą praktiką, siekiant įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, nėra būtina įrodyti, kad vienintelė priežastis, lėmusi bendrovės nemokumą, yra tyčiniai jos vadovų ar akcininkų veiksmai. Tyčinis bankrotas gali būti nustatytas ir tais atvejais, kai įmonės, kuriai gresia bankrotas, turtinė padėtis jos vadovų ar akcininkų veiksmais (neveikimu) yra dar labiau bloginama, įmonei pasiekus nemokumo būklę pažeidžiamas kreditorių lygiateisiškumo principas, mažinamos atskirų kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus. Kai bendrovė savo veikloje susiduria su finansiniais sunkumais, atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014, kt.). Jei bendrovės nemokumas tampa neišvengiamas, nėra galimybių bendrovę restruktūrizuoti ar kitaip pagerinti jos finansinę padėtį, bendrovės kreditorių interesus labiausiai atitinka bankroto procedūrų iniciavimas ir kreditorių reikalavimų tenkinimas laikantis ĮBĮ nustatytos tvarkos ir eiliškumo. Atvejai, kai faktiškai nemokios bendrovės veikla yra tęsiama, didinant bendrovės nuostolius, atsiskaitinėjama su pasirinktiniais kreditoriais, nenaudingais sandoriais mažinamas bendrovės turtas, teismų praktikoje pripažįstami bendrovės vadovų pareigų pažeidimu ir kartu požymiu, liudijančiu tyčinį bankrotą.Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Tyčinis bankrotas gali būti nustatytas vien tik konstatavus, kad yra tam tikri tyčinio bankroto požymiai (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-372/2010).Apeliantė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio egzistavimą be kita ko įrodinėja 2015 m. birželio 5 d. paskolos sutartimi, pagal kurią iš įmonės kasoje esančių lėšų E. P. buvo suteikta 57 924 EUR paskola. Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad tokie veiksmai nebuvo priešingi bendrovės tikslams, nepažeidė bendrovės įstatų bei kreditorių interesų. Tarp bylos šalių nėra ginčo dėl 2015 m. birželio 5 d. paskolos sutarties tarp BUAB „Fajetona“ ir E. P. sudarymo fakto. E. P. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šią paskolos sumą bendrovei yra grąžinęs. 2015 m. birželio 5 d. paskolos sutartis tarp UAB „Fajetona“ ir E. P. buvo sudaryta po Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutarties, kuria UAB „Fajetona“ buvo iškelta bankroto byla priėmimo ir, nors minėta teismo nutartis buvo apskųsta, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi ji buvo palikta nepakeista, konstatavus įmonės nemokumą bei nepajėgumą vykdyti įsipareigojimus kreditoriams (t. III b. l. 84-88). Apeliantė pagrįstai nurodo, kad didelės piniginių lėšų sumos išėmimas iš įmonės kasos, bendrovei esant nemokiai gali būti laikomas bendrovės vadovo pareigų, susijusių su įmonės valdymu, pažeidimu, bloginančiu bendrovės turtinę padėtį, ir reiškiančiu tyčinį bankrotą. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į 2015 m. birželio 5 d. paskolos sutarties sudarymo momentą, paskolintos pinigų sumos dydį, sutartį sudariusias šalis (paskola suteikta buvusiam bendrovės vadovui), turėjo išsamiai tirti 2015 m. birželio 5 d. paskolos sutarties sudarymo, paskolos sutarties pagrindu išmokėtų lėšų panaudojimo aplinkybes, atsižvelgęs į bankroto bylose vyraujantį viešąjį interesą bei teismo aktyvų vaidmenį tokiose bylose – pareikalauti buvusį UAB „Fajetona“ vadovą E. P. pateikti papildomus paaiškinimus bei įrodymus dėl šių aplinkybių.CPK 186 straipsnio 4 dalis numato, kad šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai apie jiems žinomas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, turi būti patikrinami ir įvertinami teismo. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas, kad 2015 m. birželio 5 d. paskolos sutartis neprieštarauja nei bendrovės, nei jos kreditorių interesams grindė iš esmės tik buvusio bendrovės vadovo E. P. paaiškinimais, kad paskolos sutarties pagrindu gauti pinigai buvo panaudoti atsiskaitymams su BUAB „Fajetona“ darbuotojais, nesant byloje pakankamai šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, E. P. pateiktos, jo paties sudarytos, išlaidų ataskaitos už 2015 m. birželio, liepos, rugpjūčio mėnesius nėra pakankamos spręsti, kad suinteresuoto asmens paskolos sutarties pagrindu gautos lėšos buvo naudojamos išimtinai įmonės veiklos tikslams, juo labiau, kad iš byloje esančių duomenų nėra aišku, dėl kokių priežasčių atsiskaitymai su BUAB „Fajetona“ darbuotojais neva buvo vykdomi ne pačios įmonės, o suinteresuoto asmens iš įmonės pasiskolintomis lėšomis. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, leidžiančių spręsti, kad tokio sandorio sudarymas buvo būtinas, atsižvelgiant į paskolos sutarties sudarymo momentu teismo nutartimi jau konstatuotą įmonės nemokumą. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. nutarimu E. P. buvo pripažintas kaltu, padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalyje (kreditorių teisių pažeidimas), ir jam skirta 1 600 EUR dydžio bauda. Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad UAB „Fajetona“ 2014 m. kovo 1 d. – 2015 m. kovo 31 d. laikotarpiu, turėdama pakankamai lėšų sumokėti visą įsiskolinimą – mokestinę nepriemoką valstybei – šio įsiskolinimo nesumokėjo, o vykdė mokėjimus, pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnio nuostatas, pirmenybę teikdama ne mokėjimams biudžetui, o kitiems kreditoriams ir darbuotojams. E. P. minėto nutarimo neskundė. Taigi, atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo pažeidimas jau buvo konstatuotas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, tačiau, spręsdamas dėl tyčinio bankroto požymių egzistavimo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į šią aplinkybę neatsižvelgė bei jos nevertino. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad BUAB „Fajetona“ iki pat nutarties iškelti jai bankroto bylą įsiteisėjimo, jau būdama nemoki, atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais vykdė esant įsiskolinimams valstybės biudžetui bei darbuotojams. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas bendrovės vykdytus atsiskaitymus iki bankroto bylos iškėlimo, pažymėjo, kad bendrovė atsiskaitinėjo tik su kreditoriais, nuo kurių priklausė tolimesnė įmonės veikla, tačiau iš bylos medžiagos neaišku, kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas darė tokias išvadas. Į bylą pateiktas BUAB „Fajetona“ 2013 m. spalio 13 d. – 2015 m. rugpjūčio 20 d. sąskaitos išrašas patvirtina, kad, net ir teismui priėmus nutartį, kuria UAB „Fajetona“ buvo iškelta bankroto byla, BUAB „Fajetona“ sąskaitoje vyko pakankamai intensyvus piniginių lėšų judėjimas, sąskaitos išraše taip pat pastebimi dažni lėšų pervedimai R. P. bei E. P., mokėjimo paskirtyje nurodant „veiklos išlaidoms“, tačiau nėra aiškus šių lėšų minėtiems asmenims išmokėjimo pagrindas bei jų panaudojimas. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, visas minėtas aplinkybes, turėjo tirti bei vertinti, ypatingą dėmesį atkreipdamas į bendrovės pinigų srautus po teismo nutarties, kuria jai buvo iškelta bankroto byla, priėmimo. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs pripažinti BUAB „Fajetona“ bankrotą tyčiniu, šios savo išvados tinkamai nepagrindė, todėl apeliantės atskirasis skundas pripažįstamas pagrįstu, o ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis – naikintina. Kadangi dėl papildomai tirtinų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio byla turi būti nagrinėjama didesne apimtimi naujais aspektais, išreikalaujant naujus įrodymus bei papildomus paaiškinimus, pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalint išnagrinėti bylos iš esmės apeliacinės instancijos teisme, panaikinus ginčijamą nutartį klausimas dėl BUAB „Fajetona“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduodamas spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl UAB „Fajetona“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo