Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-449-806/2021

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-11-09
Bylos Nr.: 1A-449-806/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-14622-2019-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Nida Vigelienė, Aušra Bielskė, Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė
Kaltinamasis: A. K.
Advokatai: Justas Vilys, Greta Paskačimienė

Kategorijos

1.1.6.6pavadinimo nepavyko patikrinti
1.2.23.1.2Privilegijuotas neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti (BK 259 str. 2 d.)
1.2.23.2.1Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti arba jų platinimas (BK 260 str. 1 d.)
2.4.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 1A-449-806/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-14622-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.6; 1.2.23.1.2; 1.2.23.2.1; 2.4.6.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. lapkričio 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nidos Vigelienės,

sekretoriaujant Editai Bekerytei,dalyvaujant prokurorei Audronei Šukienei,išteisintajam A. K. (A. K.) ir jo gynėjai advokatei Gretai Paskačimienei,

atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui A. L. (A. L.) ir jo gynėjui advokatui Justui Viliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokurorės Audronės Šukienės (toliau ir – prokurorė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

Žemesnės instancijos teismas

A. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

A. L. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, perduodant jį S. L. atsakomybei pagal laidavimą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, be užstato, ir baudžiamoji byla nutraukta.

K. T. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, perduodant jį J. T. atsakomybei pagal laidavimą 1 (vieneriems) metams, be užstato, ir baudžiamoji byla nutraukta.

K. T. atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. K. išteisintas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo narkotines medžiagas – kanapes (antžemines dalis), kurių bendroji masė pagal specialisto išvadą Nr. 140-(1941)-IS1-2439 yra 2,801 g (?9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 20,08%), kanapes (antžemines dalis), kurių bendroji masė pagal specialisto išvadą Nr. 140-(1941)-IS1-2439 yra 1,414 g (?9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 18,5%), ir laikė su savimi iki tol, kol 2019 m. balandžio 10 d. apie 15.00 val. Ukmergės g. 369, Vilniuje, automobilyje „Subaru“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pardavė už 20 Eur K. T. narkotines medžiagas – kanapes (antžemines dalis), kurių bendroji masė pagal specialisto išvadą Nr. 140-(1941)-IS1-2439 yra 2,801 g (?9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 20,08%), o A. L. už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą atlygio būdą narkotines medžiagas – kanapes (antžemines dalis), kurių bendroji masė pagal specialisto išvadą Nr. 140-(1941)-IS1-2439 yra 1,414 g (?9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 18,5%), tokiu būdu neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti, įgijo, laikė, pardavė bei kitaip platino narkotines medžiagas.

2. A. L. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už tai, kad jis 2019 m. balandžio 10 d. apie 15.00 val., būdamas automobilių stovėjimo aikštelėje prie prekybos centro „BIG“, esančioje Ukmergės g. 369, Vilniuje, neteisėtai laikė su savimi narkotines medžiagas – kanapes (antžemines dalis), kurių bendroji masė pagal specialisto išvadą Nr. 140-(1941)-IS1-2439 yra 1,414 g (?9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 18,5%), iki tol, kol 2019 m. balandžio 10 d. apie 20.00 val. Laisvės pr. 80, Vilniuje, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 5-ojo policijos komisariato tarnybinėse patalpose asmens kratos metu policijos pareigūnai apatinėse kelnaitėse rado ir paėmė minėtą nedidelį kiekį narkotinių medžiagų – kanapių (antžemines dalis).

3. K. T. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už tai, kad jis 2019 m. balandžio 10 d. apie 15.00 val., būdamas automobilių stovėjimo aikštelėje prie prekybos centro „BIG“, esančioje Ukmergės g. 369, Vilniuje, neteisėtai laikė su savimi narkotines medžiagas – kanapes (antžemines dalis), kurių bendroji masė pagal specialisto išvadą Nr. 140-(1941)-IS1-2439 yra 2,801 g (?9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 20,08%), iki tol, kol 2019 m. balandžio 10 d. apie 17.00 val. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, automobilio „Subaru“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros metu policijos pareigūnai centrinėje konsolėje rado ir paėmė minėtą nedidelį kiekį narkotinių medžiagų – kanapių (antžemines dalis).

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

4. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokurorė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 27 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: 1) pripažinti A. K. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 2 metų laisvės atėmimo bausmę; 2) pripažinti A. L. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jam 60 MGL dydžio (3 000 Eur) baudą.

5. Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių A. K. kaltę dėl BK 260 straipsnio 1 dalyje padarytos nusikalstamos veikos padarymo, yra nepagrįsta, priimta neatsižvelgus į visas faktines bylos aplinkybes ir neįvertinus byloje surinktų duomenų visumos bei tarpusavio jų sąsajos. Sprendžiant iš nuosprendžio dalies, skirtos aptarti A. K. padarytą nusikalstamą veiką, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus duomenis vertino selektyviai, pirmenybę teikdamas A. K. ir A. L. parodymams, kuriais jie grindė savo pasirinktą gynybinę versiją, todėl padarė nepagrįstas bei klaidingas išvadas, kurios neatitinka byloje nustatytų aplinkybių.

Šalies argumentai

6. Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, jog, priešingai, nei nurodo pirmosios instancijos teismas, išteisintojo A. K. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, be K. T. parodymų, yra grindžiama kitais baudžiamojoje byloje esančiais objektyviais duomenimis – kratų rezultatais, kurių metu K. T. automobilyje bei pas A. L. policijos komisariate rasti paketėliai su narkotinėmis medžiagomis. Lietuvos kriminalistinių tyrimų centro išvada, kuria iš rastų plastikinių maišelių konstatuota narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) sudėtis, vaizdo įrašais, mobiliojo telefono išklotinės analizės duomenimis, liudytojų policijos pareigūnų apklausų protokolais ir tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotomis aplinkybėmis, 2019 m. lapkričio 26 d. akistatos tarp įtariamųjų K. T. ir A. K. protokolu, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. L. parodymų analize ir kita bylos medžiaga.

7. Skunde akcentuojama, kad visapusiškai atskleidžiant bylos aplinkybes ir sprendžiant dėl A. K. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, nuoseklūs ir detalūs K. T. parodymai yra itin svarbūs. Nagrinėjamu atveju neabejotinai nustatyta, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu K. T. vienareikšmiškai nurodė, kad narkotines medžiagas įsigijo būtent iš A. K., tai darė ne pirmą kartą – ir anksčiau yra iš jo įsigijęs, žinojo, kad Albertas iš kažkur gali gauti „žolės“. Tai, kad kanapes gavo iš A. K., A. T. nurodė jau pirminės apklausos metu. Šie K. T. parodymai nekito viso bylos nagrinėjimo metu, jie buvo nuoseklūs, todėl teismas neturėjo pagrindo jais nesivadovauti.

8. Teigiama, kad K. T. nurodyta narkotinių medžiagų įgijimo aplinkybių seka visiškai sutampa su kitais byloje esančiais duomenimis. Iš 2019 m. gegužės 2 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad, apžiūrėjus K. T. mobiliojo ryšio telefoną, SIM kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), buvo nustatyta, kad 2019 m. balandžio 10 d. 14.26 val. buvo gautas skambutis ir 14.45 val. buvo skambinta kontaktui (duomenys neskelbtini), abonentiniu telefono numeriu, kuris priklauso A. K., nes norėjo įsigyti narkotinių medžiagų. Tai, kad būtent K. T. parodymai yra teisingi, netiesiogiai patvirtina ir byloje esantys vaizdo įrašai iš prekybos centro „Domus Pro“ ir prekybos centro „BIG“ automobilių stovėjimo aikštelės. Vaizdo įraše iš prekybos centro „Domus Pro“ yra užfiksuota, kaip A. B., A. K. ir K. T. vienas kitam kažką perduoda, galimai pinigus. Nors skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad nenustatyta, kad A. B. parodymai prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, tačiau jo paaiškinimai, kad 10-20 eurų davė A. K. už pavežimą, nėra logiški. Pastebima, kad A. B. savo automobiliu pavežė K. T., o ne A. K., todėl nėra suprantama, kodėl pinigai buvo perduoti jam, o ne paslaugą suteikusiam K. T. Be to, kaip nurodo pats K. T., jokių pinigų už pavežimą jis nei iš A. B., nei iš A. K. negavo. Kituose vaizdo įrašuose iš prekybos centro „BIG“ automobilių stovėjimo aikštelės, kur, pasak K. T., A. K. iš nenustatyto asmens turėjo nupirkti narkotines medžiagas, yra užfiksuota, kaip A. K. nueina prie tamsios spalvos automobilio, į jį atsisėda ir po to, jam niekur nepavažiavus, išlipa. A. K. parodymai, jog tuo metu jis neplanuotai ir atsitiktinai nuėjo susitikti su iš Anglijos grįžusiu draugu J., ir tuo tikslu ten važiavo, vertintini kritiškai. Pastebima, kad nuo to momento, kai A. K. įlipa į automobilį ir po to išlipa, tetrunka tik 2 min., todėl jo nurodyta versija, kad jis tik norėjo trumpai pabendrauti su draugu (J. J.), nėra įtikinama. Nors byloje nėra tiksliai nustatyta, iš kokio asmens A. K. įgijo narkotines medžiagas, tai nepaneigia jam inkriminuotų aplinkybių dėl narkotinių medžiagų įgijimo ir pardavimo ar perdavimo K. T. ir A. L., kurias patvirtina byloje surinktų duomenų visuma.

9. Skunde nurodoma, jog iš bylos duomenų matyti, kad prieš sulaikant A. K., K. T. ir A. L., policijos pareigūnai turėjo informaciją, jog prie namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuriame gyvena A. K. ir A. L., yra platinamos narkotinės medžiagos. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas policijos pareigūnas S. Jadeška parodė, kad 2019 m. balandžio 10 d. apie 16.00 val. buvo gautas nurodymas kartu su kriminaline policija sulaikyti asmenis, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Nuvykus minėtu adresu, buvo apžiūrėtas automobilis „Subaru Outback“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir centrinėje konsolėje buvo surastas rožinės spalvos polietileninis paketas nuo vienkartinių drėgnų servetėlių, kuriame buvo, kaip įtariama, narkotinė-psichotropinė medžiaga „žolė“. Liudytojas policijos pareigūnas A. Sadzevičius ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad automobilio „Subaru“ apžiūros metu vienkartinių servetėlių pakuotėje rado du plastikinius užspaudžiamus maišelius su galimai narkotinėmis medžiagomis. 2019 m. balandžio 10 d. asmens kratos protokole nurodyta, kad apžiūrint A. L. apatines kelnaites rasta 1 pakuotė su augalinės kilmės medžiaga. Taigi, minėti duomenys patvirtina K. T. ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes, jog kai A. K. grįžo į automobilį, jis atsinešė tris paketėlius, du iš jų perdavė K. T., kuriuos jis įdėjo servetėlių pakelį, o trečią perdavė A. L.

10. Apeliaciniame skunde pažymima, kad K. T. parodymus apie tai, kad jam A. K. perduotų narkotinių medžiagų kiekis buvo didesnis, negu perduotas A. L., patvirtino Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2019 m. gegužės 10 d. specialisto išvada Nr. 140-(1941)-IS 1-2439. Minėtos specialisto išvados duomenimis, žalsva augalinė medžiaga iš dviejų plastikinių maišelių, paimtų 2019 m. balandžio 10 d. iš automobilio „Subaru“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros metu, yra narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys), kurių masė yra 2,801 g (A9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 20,08%). Žalsva augalinė medžiaga iš plastikinio maišelio, paimto 2019 m. balandžio 10 d. pas A. L. apžiūros metu, yra narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys), kurių masė yra 1,414 g (A9 tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 18,5%). Kaip matyti iš minėtoje specialisto išvadoje nurodytų duomenų, pas K. T. rastų narkotinių medžiagų kiekis yra beveik dvigubai didesnis, negu rastų apžiūros metu pas A. L. Esant šioms byloje nustatytoms faktinėmis aplinkybėms, nėra jokio pagrindo tikėti A. L. parodymais, kad narkotines medžiagas visą laiką nešiojosi apatinėse kelnaitėse, taigi apie jas K. T. ir A. L. nieko nežinojo. Nagrinėjamu atveju K. T. aiškiai ir konkrečiai nurodė, kad A. L. perduotų narkotinių medžiagų kiekis buvo žymiai mažesnis, negu jo, kas atitinka ir specialisto išvados duomenis. Tai, kad skiriasi pas K. T. ir A. L. rastų medžiagų koncentracija, nedaro jokios įtakos faktui, kad jie kanapes (antžemines dalis) įsigijo iš A. K. Teisiamojo posėdžio metu apklausta ekspertė L. Zablackienė parodė, kad negali daryti išvados, ar narkotinės medžiagos paimtos iš to paties šaltinio, gali būti iš skirtingų, o gali būti ir iš to paties augalo. Būna, kad augalas turi žalesnius lapelius, o kitas - geltonesnius, todėl neįmanoma pasakyti, ar tai tas pats augalas. Viename gali būti didesnė koncentracija, kituose - mažesnė.

11. Prokurorės teigimu, įvertinus byloje surinktus duomenis, nėra pagrindo daryti išvados, kad narkotines medžiagas K. T. ir A. L. galėjo įsigyti kitu laiku ir kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinime. Bylos duomenimis K. T. vairavo žmonai priklausantį automobilį „Subaru Outback“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo dažniausia ji ir naudojasi, todėl darytina išvada, kad narkotinių medžiagų iš anksčiau jame būti negalėjo. Priešingai, nei nurodo pirmosios instancijos teismas, tai, kad minėtas automobilis priklauso ne A. K., visiškai nesuponuoja išvados, kad jis negalėjo iš anksto būti pasiruošęs platinti narkotines medžiagas, nes tokiam tikslui automobilis nėra reikalingas. Taip pat nepagrįstas teismo teiginys, kad jei A. K. platino narkotines medžiagas, tai pas jį turėjo būti surasti pinigai. Iš bylos duomenų matyti, kad A. K. narkotines medžiagas, kurias perdavė K. T. ir A. L., įsigijo iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, todėl tikėtina, kad turėjo už jas atsiskaityti. Kitų duomenų, kad K. T. narkotines medžiagas galėjo gauti ne iš A. K., o iš kitų asmenų, byloje negauta.

12. Skunde nurodoma, jog taip pat nėra nustatyta, kad K. T. turėtų siekį apkalbėti A. K. ar išgalvoti tikrovės neatitinkančias aplinkybes. Jo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir išsamūs, ką pripažino ir pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu A. L. parodymai apie narkotinių medžiagų įgijimo ir laikymo aplinkybes yra visiškai nenuoseklūs, prieštaringi ir nelogiški. Ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą apklaustas A. L. parodė, kad „žolę“ pirko 2019 m. balandžio 5 d. klube „Fabrikas“. Narkotines medžiagas pirko iš nepažįstamo asmens už 10-20 eurų. Papildomos apklausos metu A. L. parodė, kad kanapes jis įsigijo naktį iš 2019 m. balandžio 5 d. į 2019 m. balandžio 6 d. klube „Loftas“. Teisiamojo posėdžio metu A. L. parodė, kad narkotines medžiagas pirko penktadienį (sulaikymo diena buvo antradienis arba trečiadienis) klube „Loftas“. Kaip matyti iš šių parodymų, A. L. negalėjo nuosekliai nurodyti, iš kur įsigijo narkotines medžiagas ir pirminės apklausos metu nurodė visai kitą kanapių įsigijimo vietą, nei vėliau vykusiose apklausose. Pastebima, kad pirma įtariamojo A. L. apklausa įvyko 2019 m. balandžio 11 d., t. y. nuo nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo praėjus tik vienai dienai, todėl jis negalėjo nežinoti ir neprisiminti, kur prieš kelias dienas įsigijo narkotines medžiagas. Taip pat visiškai nelogiški A. L. paaiškinimai, jog prieš sulaikymą, t. y. 2019 m. balandžio 9 d., jis įsidėjo maišelį su „žole“ į apatines kelnaites, norėjo nueiti parūkyti, bet pasikeitė planai ir neparūkė. Jis grįžo namo apie 21.00 val. ir beveik iš karto nuėjo miegoti. Į dušą nebuvo nuėjęs, todėl narkotinės medžiagos liko kelnaitėse. Kai atsibudo ryte, jam paskambino Albertas ir pakvietė išeiti į lauką, jis sutiko, nes neturėjo ką veikti. Biliardinėje buvo nuėjęs į tualetą, tik tada sužinojo, kad pas jį kelnaitėse yra narkotinių medžiagų. Tualetu nesinaudojo nei vakare, nei ryte. Prokurorės vertinimu, tokia nurodyta įvykių versija yra visiškai neįtikinama ir logiškai nepaaiškinama, todėl pagrįstai leidžia abejoti A. L. parodymų patikimumu.

13. Prokurorės teigimu, paties išteisintojo A. K. neprisipažinimas ir jam pateikto kaltinimo neigimas vertintinas kritiškai kaip jo gynybinė versija. Natūralu, kad gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrų analizuojamo įvykio aplinkybių, todėl jo parodymai turi būti vertinami kitų objektyvių byloje esančių duomenų kontekste. Atkreipiamas dėmesys, kad išteisintojo A. K. parodymai taip pat nebuvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą apklaustas A. K. apie tai, kad įvykio dieną jie buvo nuvažiavę į prekybos centro „BIG“ automobilių stovėjimo aikštelę, kur, pasak K. T., jis (A. K.) įgijo narkotines medžiagas, nieko neparodė. Ir tik vėlesnių apklausų metu, kuomet jau buvo gauti vaizdo įrašai, A. K. minėtas aplinkybes pripažino ir davė dėl jų parodymus. Taigi, įvertinus aptartus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nėra pagrindo K. T. parodymų laikyti patikimesniais ir nuoseklesniais. Pažymima, kad teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami skirtingi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas nėra padaromas, kai byloje esant prieštaringiems duomenims teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-295-507/2016).

14. Prokurorė, atsižvelgdama į skunde nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad teismas nepagrįstai pašalino A. L. ir K. T. iš kaltinimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį veiką kvalifikuojantį požymį – neteisėtą narkotinių medžiagų įgijimą, todėl skundžiama nuosprendžio dalis turi būti pakeista, taip pat, kad A. K. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, todėl skundžiama nuosprendžio dalis dėl A. K. išteisinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį naikintina dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir šioje dalyje priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

15. Prokurorė apeliaciniame skunde taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl A. L. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Prokurorės teigimu, byloje nebuvo nustatytos visos būtinos BK 40 straipsnyje nurodytos sąlygos, kurioms esant asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šį straipsnį, todėl buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

16. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. L. visiškai pripažino savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo ir nuoširdžiai gailisi, nėra pagrįsta ir prieštarauja byloje surinktiems duomenims. Pažymima, kad 2019 m. balandžio 11 d. pirmą kartą apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, A. L. neprisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Papildomos apklausos 2019 m. birželio 4 d. metu A. L. kaltės nepripažino ir atsisakė duoti parodymus. 2019 m. lapkričio 29 d. apklausos metu, kaip ir teisiamojo posėdžio metu, A. L. savo kaltę pripažino tik iš dalies. Akcentuojama teismų praktika, pagal kurią kaltinamojo pozicija dėl kaltės pripažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką, išreikšta teisme, negali būti vertinama atskirai nuo jo pozicijos ikiteisminio tyrimo metu.

17. Prokurorė, oponuodama teismo pozicijai, kad A. L. visiškai pripažino savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo ir nuoširdžiai gailisi, kuri grįsta tuo, kad kaltinimas dėl narkotinės medžiagos įgijimo aplinkybių nepasitvirtino, teigia, jog, įvertinus byloje surinktus duomenis, nėra pagrindo daryti išvados, kad A. L. narkotines medžiagas – kanapes (antžemines dalis), kurių bendroji masė pagal specialisto išvadą Nr. 140-(1941)-IS1-2439 yra 1,414 g, galėjo įsigyti kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinime, t. y. ne iš A. K. A. L. parodymai apie narkotinių medžiagų įsigijimo ir laikymo aplinkybes nebuvo nuoseklūs ir logiški. A. L. negalėjo nuosekliai nurodyti, iš kur įsigijo narkotines medžiagas ir pirminės apklausos metu nurodė visai kitą kanapių įsigijimo vietą, nei vėliau vykusiose apklausose. A. L. paaiškinimai apie narkotinių medžiagų laikymą parą laiko apatinėse kelnaitėse, nesinaudojant tualetu ir dušu, akivaizdžiai nelogiški ir prasilenkiantys su tikrove. Šie nenuoseklūs ir nepatikimi A. L. parodymai buvo paneigti byloje surinktų duomenų visuma: išsamiais K. T. parodymais, kratų rezultatais, kurių metu K. T. automobilyje bei pas A. L. policijos komisariate rasti paketėliai su narkotinėmis medžiagomis, Lietuvos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada, kuria iš rastų plastikinių maišelių medžiagoje konstatuota narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) sudėtis, vaizdo įrašais, liudytojų policijos pareigūnų apklausų protokolais ir tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotomis aplinkybėmis ir kita bylos medžiaga. Prokurorė daro išvadą, kad minėti A. L. parodymai negali būti vertinami kaip visiškas savo kaltės pripažinimas ir gailėjimasis padarius nusikalstamą veiką ir neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos.

18. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nors A. L. ir laikomas nusikaltęs pirmą kartą, tačiau byloje esantys duomenys rodo, kad jis anksčiau yra teistas už tyčines nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje. Be to, iš byloje esančio administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, kad A. L. iki nusikalstamos veikos padarymo buvo 4 kartus baustas administracine tvarka. Prokurorės vertinimu, nors teistumas išnykęs bei už administracinius nusižengimus paskirtos baudos sumokėtos, šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja A. L. ir neduoda pagrindo manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Nors laiduotoja S. L. formaliai atitinka įstatymo numatytas sąlygas, tačiau turi būti įvertinta ir tai, kad tarp jos ir sūnaus susiklostęs santykių pobūdis bei jos pastangos daryti teigiamą įtaką nei praeityje, nei dėl nagrinėjamo įvykio nesulaikė A. L. nuo nusikalstamų veikų padarymo. Todėl šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo manyti, kad perdavus A. L. jo motinos S. L. atsakomybei pagal laidavimą, ji jam turės tokią įtaką, kad jis daugiau nebenusikals. Prokurorė skunde daro išvadą, kad byloje nebuvo nustatyta BK 40 straipsnyje nurodytų sąlygų visumos, todėl pirmosios instancijos teismas, nusprendęs atleisti A. L., padariusį BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Atsiliepimas

19. Atsiliepime į prokurorės apeliacinį skundą atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. L. gynėjas prašo atmesti prokurorės apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 27 d. nuosprendį nepakeistą.

20. Atsiliepime į apeliacinį skundą pažymima, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jei jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, tačiau šis principas gali būti taikomas tik tada, kai pagrįstai konstatuojama, jog nėra galimybės abejonių ir neaiškumų pašalinti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-719/2019).

Atsiliepimas

21. Pasak gynėjo, aiškinant in dubio pro reo principo turinį, paprastai neribojamas bylos aplinkybių, reiškinių ar faktų, dėl kurių gali kilti abejonės, kurios aiškinamos kaltinamojo naudai, sąrašas. Abejonės gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo, dėl teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių) buvimo, dėl sąlygų, būtinų duomenų pripažinimui įrodymais, buvimo; dėl atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų. Atsiliepime pažymima, jog kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Pažymima ir tai, kad abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ir gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-689/2018). Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius ir bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus ir negalėdamas daryti neabejotinos išvados apie A. K. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, negalėjo daryti neabejotinos išvados ir dėl A. L. kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog byloje nėra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog A. L. 2019 m. balandžio 10 d. apie 15.00 val. įsigijo narkotinę medžiagą iš A. K. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo manyti, kad jog A. L., prisipažindamas, jog su savimi laikė narkotinę medžiagą, buvo nenuoširdus ir dėl ko jam nebūtų galima pritaikyti BK 40 straipsnio.

22. Nurodoma, kad BK 40 straipsnio 2 dalyje išvardytų sąlygų, leidžiančių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, konstatavimas turi būti grindžiamas išsamiu ir nešališku teisiškai reikšmingų bylos faktinių aplinkybių vertinimu. BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme asmuo paprastai laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu nustatoma, kad anksčiau nėra nusikaltęs arba dėl anksčiau padarytos nusikalstamos veikos teisinis baudžiamasis santykis yra pasibaigęs ir neturi teisinės reikšmės (pvz., už ankstesnę nusikalstamą veiką buvo nuteistas, tačiau teistumas išnykęs). Kita BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta sąlyga – pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, yra vertinamojo pobūdžio. Teismo išvada šiuo klausimu turi būti paremta objektyviais faktais, kurių buvimas ar nebuvimas padeda į tai atsakyti. Tai gali būti faktai, liudijantys asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą, ar priešingai – polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat aplinkybės, apibūdinančios veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūris į padarytą veiką, elgesys praeityje.

23. Atkreipiamas dėmesys, kad A. L. teistumas yra išnykęs nuo 2017 m. birželio 5 d., kuomet jis buvo išbrauktas iš probuojamų asmenų registro, taigi naują nusikalstamą veiką A. L. padarė praėjus beveik dviem metams po teistumo išnykimo. Be to, A. L. praeityje nebuvo teistas už nusikalstamas veikas, kurios susijusios su narkotinių medžiagų laikymu. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog penkerių metų laikotarpyje iki nusikalstamos veikos, kurios padarymu A. L. buvo kaltinamas šioje byloje, padarymo, A. L. padaryti administracinės teisės pažeidimai yra važiavimas viešuoju transportu be bilieto bei gatvės perėjimas neleistinoje vietoje. Taigi, administraciniai nusižengimai, už kuriuos A. L. buvo baustas, taip pat nesusiję su narkotinėmis medžiagomis, jų vartojimu ar kokiu kitu chuliganišku elgesiu.

24. Gynėjas pažymi, kad teismų praktikoje, vertinant, ar kaltininko padaryti administraciniai nusižengimai liudija apie jo polinkį nesilaikyti įstatymų ir užkerta kelią taikyti BK 40 straipsnį, atsižvelgiama į tokių teisės pažeidimų pobūdį, skaičių ir kt. Gynėjo vertinimu, A. L. padaryti administraciniai nusižengimai nėra itin šiurkštūs, o už juos paskirtos baudos sumokėtos savo noru, todėl teismas, įvertinęs visas A. L. charakterizuojančias aplinkybes, pagrįstai pritaikė BK 40 straipsnį ir jį atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

25. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis A. K. ir jo gynėja bei atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės A. L. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

26. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

27. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo priimtu nuosprendžiu, iš esmės motyvuojant tuo, kad apylinkės teismas, išteisindamas A. K. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį bei atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės A. L. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 27 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

29. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys). Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas, kaip ir tikrinimas, iš esmės yra subjektyvus ir logikos dėsniais grindžiamas procesas, kuris vyksta pagal baudžiamojo proceso įstatymo normas. Esminis reikalavimas įrodymų vertinimo procesui yra išsamus, nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ir tai, kad turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nė vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina, jog pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad A. K. dalyvavo padarant BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, ir jį pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį išteisindamas, bei atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą A. L. už baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 259 straipsnio 2 dalyje, padarymą, baudžiamojo proceso įstatymo, be kita ko, ir įrodymų vertinimo taisyklių, nepažeidė. Apylinkės teismas savo išvadas grindė teisiamajame posėdyje tiesiogiai išnagrinėtų ir įvertintų įrodymų visuma, skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuodamas ir motyvuotai pasisakydamas, kodėl teismas nusprendė išteisinti A. K. dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo bei atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės A. L. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo iš esmės kitaip vertinti byloje esančių įrodymų visumos ir daryti kitokias išvadas, nei padarė apylinkės teismas, ir su šiomis išvadomis iš esmės sutinka.

Dėl A. K. išteisinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį

31. Apeliaciniame skunde prokurorė A. K. kaltę pagal BK 260 straipsnio 1 dalį grindžia atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės K. T. parodymais, liudytojų policijos pareigūnų parodymais ir tarnybiniais pranešimais, mobiliojo telefono išklotinės analizės duomenimis, vaizdo įrašais iš aikštelės prie parduotuvės „Rimi Lietuva“ bei verslo centro „Domus Pro“, kratų, kurių metu K. T. automobilyje ir pas A. L. policijos komisariate rasti paketėliai su neaiškios kilmės medžiaga, rezultatais, Lietuvos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada, kuria rastoje plastikiniuose maišeliuose medžiagoje konstatuota narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) sudėtis, akistatos tarp K. T. ir A. K. protokolu, A. L. parodymų analize ir kita bylos medžiaga. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma neleidžia neabejotinai konstatuoti, kad A. K. padarė BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

32. Baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 2 straipsnį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jei jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir jei jo veika atitinka BK specialiosios dalies straipsnyje nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Teismo apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą. Pažymėtina, kad teismas turi nustatyti visas aplinkybes, kurios yra privalomos inkriminuojant kaltinamajam atitinkamą BK straipsnį, o konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą turi tuomet, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (žr. pvz. kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-120-511/2021).

33. Asmens pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką tvarką nustato BPK. Ši tvarka grindžiama konstituciniais teisėtumo, lygybės įstatymui ir teismui, nekaltumo prezumpcijos, viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo, teismo ir teisėjo nešališkumo ir nepriklausomumo, teisės į gynybą garantavimo ir kitais principais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai). Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina, kad kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, tačiau kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nekaltumo prezumpcija reiškia, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, kad kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodinėjimo naštos negalima jam perkelti, visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos įtariamojo (kaltinamojo) naudai (in dubio pro reo). Šis principas draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kai byloje yra įrodymų prieštaravimų, teismas privalo imtis priemonių jiems pašalinti, kadangi konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma.

34. BPK 303 straipsnio 5 dalis numato, kad teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu: 1) nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 2) neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

35. Apeliaciniame skunde prokurorė akcentuoja, kad K. T. pateiktą narkotinių medžiagų įgijimo versiją netiesiogiai patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, tačiau su tokiu prokurorės vertinimu sutikti teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nors, kaip nurodė prokurorė, K. T. pateikta narkotinių medžiagų įgijimo versija sutampa su kitais byloje esančiais duomenimis, visgi pastebėtina, jog net K. T. parodymams sutampant su kratų rezultatais, kurių metu K. T. (jo sutuoktinės) automobilyje bei pas A. L. buvo rasti paketėliai su narkotine medžiaga, specialisto išvada, kurioje konstatuota narkotinės medžiagos kanapių sudėtis, policijos pareigūnų apklausos protokoluose ir tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotomis aplinkybėmis, byloje esančiais vaizdo įrašais, tai nėra pakankami įrodymai, patvirtinantys, kad A. K. dalyvavo padarant BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

36. Vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota, kaip „Rimi Lietuva“ automobilių stovėjimo aikštelėje A. K. nueina prie tamsios spalvos automobilio, į jį atsisėda ir po 2 min. išlipa, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, patvirtina tik tai, kad A. K. trumpai (trumpiau nei nurodė A. K., A. L., J. J.) buvo tame automobilyje, o ne K. T. parodymus, kad A. K. po šio susitikimo narkotines medžiagas išplatino K. T. ir A. L. Specialiuoju liudytoju procese apklaustas J. J. nepatvirtino aplinkybės, jog jis ar koks kitas asmuo jiems susitikus perdavė A. K. narkotines medžiagas, jis tuo metu sulaikytas nebuvo, jo vairuoto automobilio apžiūra nebuvo atlikta, nenustatyta, kad jam ar kitam asmeniui, jei toks buvo automobilyje, būtų perduoti K. T. sumokėti pinigai, galimi pirštų antspaudai nuo paimtų maišelių su narkotine medžiaga nepaimti. Pas patį A. K. pastarąjį sulaikius nei narkotinių medžiagų, nei pinigų (galimo uždarbio už išplatinimą) nebuvo rasta. Tai, kad susitikimo su J. J. pirminėse apklausose nenurodė nei A. L., nei A. K., o A. L. nebuvo visiškai nuoseklus dėl aplinkybių kur ir kada jis įgijo rastą pas jį paketėlį su narkotine medžiaga, pastarojo gan nelogiški parodymai dėl šios medžiagos beveik parą laikymo apatinėse kelnaitėse, taip pat neįrodo, jog po susitikimo su J. J. A. K. perdavė narkotines medžiagas A. L. ir K. T.

37. Byloje esančiame vaizdo įraše iš verslo centro „Domus Pro“ užfiksuota, kaip prie K. T. automobilio stovi A. B., kuris kažką skaičiuoja, galimai pinigus, kuriuos perduoda priekinėje keleivio vietoje sėdinčiam A. K., o jis kažką perduoda A. B., A. B., tai, ką gavo, susideda į vidinę striukės kišenę; taip pat matyti, kaip A. K. ir K. T. kažką perduoda A. B. ir jis vėl tai, ką gavo, susideda į kišenę, kas taip pat leidžia daryti tik prielaidas apie tai, ką ir kas kam perdavė. Iš šio vaizdo įrašo taip pat negalima spręsti, kad K. T. perdavė pinigus A. K. už narkotines medžiagas bei kad A. B. gavo ne grąžą iš A. T. už pavėžėjimą. Pastebėtina, jog, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, A. K., A. L. ir K. T. iki sulaikymo buvo ne tik K. T. automobilyje, bet ir namo kieme, automobilių stovėjimo aikštelėse, biliardinėje ir kt., t. y. galėjo įgyti narkotinę medžiagą bet kurioje iš šių vietų; be to, automobilyje ir pas A. L. rasti paketėliai neturėjo išskirtinių požymių, iš kurių būtų galima spręsti, kad jie yra įsigyti iš to pačio platintojo, skyrėsi šiose medžiagose esančio tetrahidrokanabinolio koncentracija, nors tai nebūtinai reiškia, kad medžiaga yra iš skirtingų šaltinių, tačiau remiantis vien šia aplinkybe negalima daryti ir išvados, kad medžiaga yra iš to paties šaltinio. Šiuo konkrečiu atveju, vien tai, kad K. T. parodymai iš esmės neprieštarauja kitiems byloje surinktiems duomenims, išskyrus A. K. bei A. L. parodymus, kurie iš esmės dėl A. K. dalyvavimo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką taip pat buvo nuoseklūs ir kitiems byloje surinktiems įrodymams iš esmės neprieštarauja, išskyrus K. T. parodymus, neleidžia konstatuoti, jog A. K. pardavė ar kitaip perleido narkotines medžiagas minėtiems asmenims.

38. Pastebėtina ir tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu K. T. teigė, kad A. K. ir A. L. yra asmenys, kurie padėdavo jam įsigyti narkotinės medžiagos „žolės“, tačiau byloje nėra duomenų apie skambučių ir žinučių turinį tarp šių asmenų, todėl negalima daryti ir išvados, jog elektroninių ryšių pagalba buvo tariamasi dėl narkotinės medžiagos platinimo ar įgijimo, o vien ta aplinkybė, kad šie asmenys vienas kitam skambino, buvo susitikę, nepatvirtina, kad jų susitikimo tikslas buvo, be kita ko, narkotinės medžiagos įgijimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad jie dalį dienos praleido kartu, kartu važinėjo, pramogavo.

39. 2019 m. balandžio 10 d. tarnybiniame pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-14622-19 (t. 1, b. l. 3) nurodyta, kad buvo tikslinamos aplinkybės dėl A. L. turimų narkotinių medžiagų („žolės“), taigi, policijos pareigūnai į įvykio vietą vyko jau turėdami tam tikrą informaciją, kad A. L. galimai susijęs su disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Kita vertus, teisiamojo posėdžio metu liudytoju apklaustas pareigūnas A. Sadzevičius parodė, kad jie (pareigūnai) turėjo bendro pobūdžio informaciją, kad konkrečioje vietoje yra platinamos narkotinės medžiagos, o konkrečiai dėl asmenų tapatybių, t. y., kad būtent A. L., juo labiau A. K. platina narkotines medžiagas, policijos pareigūnai nieko nežinojo (t. 4, b. l. 35, 36). Taigi, pirminiais duomenimis nebuvo žinoma apie tai, kad A. K. galimai platina narkotines medžiagas.

40. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Nors prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad A. K. ir A. L. proceso metu duoti parodymai yra gan nelogiški ir nenuoseklūs, pažymėtina, kad šie asmenys procese dalyvavo įtariamojo bei kaltinamojo procesiniais statusais, taigi proceso metu neturėjo pareigos nurodyti, be kita ko, išsamių aplinkybių apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į duomenų, gaunamų apklausiant kaltinamąjį, prigimtį, lyginant su kitais įrodymais, t. y. tai, kad kaltinamasis yra suinteresuotas bylos baigtimi proceso dalyvis, todėl jo pateikiama informacija gali būti šališka; kaltinamasis, kaip minėta, turi teisę iš viso neduoti jokių parodymų; taip pat kaltinamasis gali sąmoningai duoti neteisingus parodymus, nerizikuodamas, kad už tai jam taikomos kokios nors sankcijos. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad teismas turi atsargiai ir kruopščiai vertinti asmens parodymus apie jo paties ir kitų bendrininkų vaidmenį bei reikšmę padarant nusikalstamą veiką, skirti didesnį dėmesį, tikrinant jų objektyvumą, ir pripažinti juos įrodymais tik tada, kai jie tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinami kita bylos medžiaga (žr. pvz. kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2006, 2K-177/2008, 2K-153-693/2017, 2K-152-699/2018, 2K-171-1073/2018).

41. Šiame kontekste vertinant atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės K. T. parodymų patikimumą, pritartina prokurorės pozicijai, kad jie yra logiškesni ir geriau paaiškina kai kurias bylos faktines aplinkybes, tačiau pastebėtina ir tai, kad jie proceso metu nebuvo visiškai neprieštaringi. Pagal K. T. parodymus, su A. K. jis bendravo per programėlę „Wickr“, kurioje A. K. buvo pavadintas (duomenys neskelbtini). K. T. teigė, jog 2019 m balandžio 10 d. jis parašė žinutę A. K. ir paklausė, ar jis žino, kur būtų galima įsigyti 1 g narkotinės medžiagos „žolės“, tačiau iš 2019 m. gegužės 2 d. objektų apžiūros protokolo (t. 2, b. l. 52-58) matyti, kad nors K. T. telefone ir yra kontaktas pavadinimu (duomenys neskelbtini), tačiau jokių kitų duomenų, patvirtinančių K. T. teiginius, jog 2019 m. balandžio 10 d. jis rašė A. K. dėl narkotinės medžiagos įsigijimo, nėra. Iš karto po sulaikymo K. T. teigė, kad dėl narkotinės medžiagos įgijimo kreipėsi į A. K., tačiau, perkvalifikavus jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, 2019 m. rugsėjo 16 d. papildomos apklausos metu nurodė, kad minėtas kontaktas buvo A. L. (t. 2, b. l. 25). 2019 m. lapkričio 26 d. akistatos metu K. T. vėl teigė, kad balandžio 10 d. jis susiekė A. K., parašė jam žinutę (t. 3, b. l. 94, 95). Be to, 2019 m. balandžio 11 d. duodamas pirminius parodymus K. T. parodė, jog kai A. K. grįžo, matė, kad jis turi tris maišelius su „žole“, du pakelius A. K. įmetė į daiktadėžę, kur gulėjo pakuotė su servetėlėmis, o kur padėjo trečią maišelį, nepastebėjo (t. 2, b. l. 16, 17). Ir tik minėtos 2019 m. rugsėjo 16 d. apklausos metu K. T. parodė, kad trečią pakelį A. K. numetė vaikinui, sėdėjusiam automobilio gale (A. L.) (t. 2, b. l. 25). K. T. taip pat neigė, kad A. B. atsiskaitė su juo už pavežimą, nurodydamas, jog jį tiesiog paleido prie prekybos centro „Rimi Lietuva“, tačiau iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad K. T. per A. K. kažką perdavė A. B. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, esą skambučiai įrodo, kad K. T. susisiekė telefonu su A. K. ir tai padarė 2019 m. balandžio 10 d. 14.29 val. ir 14.42 val., objektų apžiūros protokole užfiksuota, kad būtent A. K. skambino K. T. 14.29 val. ir dar vieną kartą po kelių minučių, o K. T. skambino 14.42 val., t. y. A. K. K. T. paskambino pirmas, kas atitinka A. K. nurodytą aplinkybę, kad jam paskambino A. T. ir pasiūlė susitikti su jo pusbroliu pažaisti biliardą (t. 4, b. l. 98). 2019 m. lapkričio 26 d. tarp įtariamojo K. T. ir įtariamojo A. K. atlikta akistata, kurios metu prieštaravimų jų parodymuose pašalinti nepavyko (t. 3, b. l. 94-95). 2019 m. gruodžio 2 d. A. K. įteikus galutinį pranešimą apie įtarimą, jis, be kita ko, parodė, kad akistatos metu K. T. nurodė tikrovės neatitinkančius dalykus. Jis (A. K.) ne tik 2019 m. gruodžio 2 d. pranešime apie įtarimą nurodytomis aplinkybėmis nebuvo įsigijęs ir pardavęs narkotinių medžiagų, bet ir apskritai nėra niekada pirkęs ir niekam pardavęs narkotinių medžiagų (t. 3, b. l. 87). Nurodytų aplinkybių kontekste pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo K. T. parodymus laikyti patikimesniais ir nuoseklesniais už A. K. ir A. L. duotus parodymus, būtent kuriais tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu buvo nuosekliai neigiama, kad A. K. dalyvavo padarant BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Byloje nėra surinkta jokių A. K. bei A. L. nurodytas aplinkybes paneigiančių ir K. T. nurodytas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, todėl nei vieno iš šių asmenų duoti parodymai nagrinėjamu atveju negali būti vertinami kaip labiau patikimi.

42. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog įrodymais gali būti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Dėl šios priežasties teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi vienodą įrodomąją vertę. Pastebėtina, kad nors įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, jis leidžia nustatyti tokias bylos aplinkybes, kurioms trūksta tiesioginių įrodymų, tačiau netiesioginiai įrodymai turi sudaryti sistemą, nepaliekančią jokių abejonių dėl remiantis netiesioginiais įrodymais padarytų išvadų pagrįstumo. Nors prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad K. T. parodymus netiesiogiai patvirtina kiti byloje esantys duomenys, jie, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių abejonių ir prieštaravimų nagrinėjamu atveju nepašalina. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai, pirmenybę teikdamas A. K. ir A. L. parodymams. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirtingai, nei apeliaciniame skunde, nesiremdamas išimtinai K. T. parodymais, tačiau įvertindamas byloje esančius įrodymus tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą ir padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra surinkta pakankamai įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, kad A. K. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Dėl A. L. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį

43. Skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu A. L. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas tokį sprendimą, jokių baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė.

44. BK 40 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, jog asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų arba apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmuo, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalis įtvirtina sąlygas, kurioms esant asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą ar įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins arba pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas gali taikyti BK 40 straipsnio nuostatas tik esant visų šio straipsnio 2 dalyje išvardytų sąlygų visumai.

45. Teismų praktikoje yra pažymėta, kad BK 40 straipsnio taikymo aspektu aktualu, kad ankstesnės nusikalstamos veikos padarymo faktas tam tikromis aplinkybėmis praranda savo teisinę reikšmę ir laikoma, jog asmuo, vėliau padaręs kitą veiką, nusikalto pirmą kartą. Tokia išvada galima, kai dėl ankstesnės nusikalstamos veikos kilęs baudžiamasis teisinis santykis jau yra visiškai pasibaigęs (pavyzdžiui, už anksčiau padarytą nusikaltimą asmuo buvo nuteistas, tačiau teistumas yra išnykęs ar panaikintas; dėl ankstesnės nusikalstamos veikos suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-85/2008).

46. BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta sąlyga, t. y. pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, yra vertinamojo pobūdžio. Teismo išvada šiuo klausimus turi būti paremta objektyviais faktais, liudijančiais asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat ir kitomis aplinkybėmis, apibūdinančiomis veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę bei jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje ir kt. (žr. pvz., kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-693/2017, 2K-301-788/2019, 2K-46-495/2021 ir kt.).

47. A. L. praeityje yra teistas vieną kartą – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, pagal BK 63 straipsnio 1, 4 dalis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktį, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu jam buvo paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 (keturiems) mėnesiams, bausmės vykdymas BK 75 straipsnio pagrindu atidėtas 1 (vieneriems) metams, t. y. A. L. anksčiau nebuvo teistas už nusikalstamas veikas, susijusias su disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Nagrinėjamu atveju A. L. padarė vieną baudžiamąjį nusižengimą (BK 12 straipsnis, 40 straipsnio 1 dalis), t. y. žymiai mažiau pavojingą nusikalstamą veiką, nei buvo nuteistas 2016 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu, taip pat tarp padarytų nusikalstamų veikų yra praėjęs nemažas laiko tarpas. A. L. 2017 m. birželio 5 d. išbrauktas iš probuojamųjų asmenų registro, todėl jo teistumas yra išnykęs ir jis laikytinas neteistu, taigi A. L. nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas A. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikė tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas, BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Byloje civilinis ieškinys nepareikštas, turtinė ar neturtinė žala niekam nepadaryta (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas). A. L. iki nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo per paskutinius penkerius metus yra 4 kartus baustas administracine tvarka už važiavimą be bilieto ir 1 kartą už gatvės perėjimą neleistinoje vietoje, jam paskirtas baudas yra sumokėjęs. Administraciniai nusižengimai, už kuriuos A. L. buvo baustas, taip pat nesusiję su disponavimu narkotinėmis medžiagomis bei savo esme nėra itin šiurkštūs, o už juos paskirtos baudos sumokėtos. Kitais byloje esančiais duomenimis A. L. yra dirbantis, duomenų apie gydymą psichiatrijos ligoninėse ar priklausomybės ligų centruose byloje nėra. Dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytos aplinkybės (pagrindo manyti, kad asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų), pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį bei pavojingumą, A. L. asmenybę, yra pagrindas manyti, jog dalyvavimas baudžiamajame procese jam padarė pakankamą poveikį ir ateityje A. L. nedarys naujų nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismas nesutikti su tokiu teismo vertinimu ir šiuo aspektu padaryti kitokias išvadas nagrinėjamu atveju neturi teisinio pagrindo ir su jomis sutinka.

48. Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. L. visiškai pripažino savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo ir nuoširdžiai gailisi, ir nurodo, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikymo sąlyga nagrinėjamu atveju nustatyta nepagrįstai. Teisėjų kolegija šią prokurorės poziciją atmeta kaip nepagrįstą.

49. Sprendžiant, ar asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas paties kaltininko parodymų bei jo pozicijos ikiteisminiame tyrime ar (ir) teisme nuoseklumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-976/2017, 2K-108-697/2017, 2K-132-699/2017, 2K-176-303/2018), kaltės pripažinimo momentas, aplinkybės, kurioms esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba, kaltininko pastangos sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, jo požiūris į padarytą veiką ir pan. Savo kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas ir tais atvejais, kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, nors dalį kitų neesminių neigia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-133/2013, 2K-516-697/2015). Visiškas kaltės pripažinimas nereiškia, kad kaltininkas privalo sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiamu padarytos veikos kvalifikavimu, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių vertinimu ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-685/2012, 2K-133/2013, 2K-137/2015, 2K-88-976/2017, 2K-108-697/2017, 2K-153-976/2018). Baudžiamasis įstatymas visiško kaltės pripažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi nesieja su tiksliu teisiniu kaltininko savo padarytos veikos įvertinimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-88-976/2017).

50. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl minėto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą pagrindo buvimo, atsižvelgė į tai, kad A. L. kaltinimas dėl narkotinės medžiagos įgijimo aplinkybių nepasitvirtino, todėl pagrįstai sprendė, jog dėl šių aplinkybių negalima daryti išvados, kad jis savo kaltės nepripažįsta. Teisiamojo posėdžio metu A. L. kaltę pripažino iš dalies ir parodė, kad pripažįsta, jog narkotinę medžiagą įsigijo ir turėjo su savimi, tačiau nesutinka su kaltinimu, kad šią medžiagą įsigijo iš A. K., taip pat parodė, kad gailisi dėl įvykio, padarė išvadas, per metus neteko daugiau vartoti. Įvykio dieną negirdėjo jokių kalbų apie narkotikus, nematė jokių maišelių, tarp sėdynių irgi nieko nematė. Negirdėjo ir nematė nieko, kas susiję su narkotikais. Pardavimo fakto nematė ir nieko apie tai nežino (t. 3, b. l. 183-185). Minėta, kad proceso metu prieštaravimų tarp K. T. parodymų bei A. K. ir A. L. parodymų pašalinti nepavyko, apeliacinės instancijos teismas šių prieštaravimų pašalinti taip pat neturi galimybės, todėl nėra jokio pagrindo pagrįsta išimtinai laikyti K. T. nurodytą įvykio versiją bei kaip nepagrįstas pripažinti, be kita ko, A. L. parodymuose nurodytas aplinkybes. A. L. pripažino savo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 2 dalyje, padarymo viso proceso metu ir teisiamojo posėdžio metu parodė, kad dėl savo veiksmų gailisi ir daugiau narkotinių medžiagų nebevartoja. Vien ta aplinkybė, jog A. L. nesutinka su kaltinime jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis, nėra pagrindas jo atžvilgiu netaikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatė BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos laidavimo instituto taikymo sąlygos buvimą.

51. Apeliaciniame skunde taip pat kvestionuojamas teismo paskirto laiduotojo tinkamumas, nurodant, kad laiduotoja S. L. tik formaliai atitinka įstatymo numatytas sąlygas – tarp laiduotojos ir jos sūnaus susiklostęs santykių pobūdis bei jos pastangos daryti teigiamą įtaką nei praeityje, nei dėl nagrinėjamo įvykio nesulaikė A. L. nuo nusikalstamų veikų padarymo.

52. Kaip minėta, BK 40 straipsnio 1 dalis reikalauja asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymo perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laiduotojas gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui (BK 40 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai įvertino A. L. motinos S. L. – laiduotojos – asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, t. y. kad ji yra neteista, per penkerius metus administracine tvarka bausta tik vieną kartą už važiavimą be bilieto, už tai baudą yra sumokėjusi. S. L. yra A. L. motina, jie kartu gyvena, laiduotoja nurodė, kad ji yra sūnui autoritetas. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tarp laiduotojos ir A. L. esantis giminystės ryšys bei tarp jų susiklosčiusių santykių pobūdis leidžia pagrįstai konstatuoti, jog ji yra verta teismo pasitikėjimo ir gali daryti teigiamą poveikį sūnui, todėl darytina išvada, kad S. L. atitinka įstatyme numatytus laiduotojui keliamus reikalavimus. Teisėjų kolegija su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutikti neturi pagrindo ir atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad S. L. anksčiau nesulaikė A. L. nuo nusikalstamos veikos padarymo, kadangi baudžiamasis įstatymas nenumato retrospektyvaus laiduotojo pakankamos teigiamos įtakos darymo nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiamam asmeniui sąlygos, taip perkeliant atsakomybę už padaryta nusikalstamą veiką kitam asmeniui. Jau minėtos BK 40 straipsnio taikymo sąlygos, susijusios su laiduotojo parinkimu, reikalauja, kad laiduotojas kaltininkui darytų teigiamą įtaką ateityje, kad jis nepadarytų naujos nusikalstamos veikos, todėl minėtas apeliacinio skundo argumentas prieštarauja baudžiamajame įstatyme įtvirtinam reglamentavimui, susijusiam su laidavimo instituto taikymu, taigi yra atmestinas kaip nepagrįstas.

53. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisdamas A. L. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, baudžiamojo įstatymo taikymo ir aiškinimo klaidų nepadarė. Nuosprendyje yra nurodyti aiškūs, bylos duomenimis bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis pagrįsti motyvai tiek dėl BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų buvimo, tiek dėl S. L. tinkamumo būti laiduotoja. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 27 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokurorės Audronės Šukienės apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Aušra BielskėSonata Raupėnaitė-LekarauskienėNida Vigelienė