- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-04-17
- Bylos Nr.
- I-2360-739/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00027-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Pareiškėjas
- E. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariatui
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariatui, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, ir atsakovės atstovas), priteisti 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2016 m. balandžio 5 d. iki 2017 m. liepos 5 d. periodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje (toliau – ir areštinė) pažeidžiant privatumą tualete, kadangi kameroje sanitarinis mazgas įrengtas su maždaug 1,30 m aukščio pertvara, o pats sanitarinio mazgo įrenginys (tupimas tualetas) įrengtas ant maždaug 20 cm pakylos. Pertvara neizoliavo sanitarinio mazgo nuo kameros, esantys kameroje asmenys turėjo galimybę matyti, kaip pareiškėjas naudojasi tualetu. Areštinė nesuteikė jokių galimybių užsidengti nuo kameros, būnant tualete. Jis buvo priverstas uostyti nemalonų kvapą kameroje, toje pačioje kameroje jis taip pat buvo maitinamas. Naudojimąsi tualetu trikdė ir periodiški pareigūnų žvilgsniai pro duryse esantį langelį. Areštinėje taip pat nebuvo jokių sąlygų mankštintis ar sportuoti, nors kitose kardomojo kalinimo vietose pasivaikščiojimo kiemeliuose yra įrengti skersiniai, lygiagrečiai, suoliukai. Negalėdamas atlikti fizinių pratimų, jis jautėsi prastai. Kamerose jautėsi gyvenamojo ploto trūkumas, trintis. Mano, kad buvo pažeista nustatyta gyvenamojo ploto norma areštinėse – 5 kv. m. Mano, kad reikia atsižvelgti ir į tai, kad pareiškėjas ir kiti asmenys kamerose būdavo užrakinti po 23 val. per parą ir šis plotas buvo vienintelė judėjimo vieta, neskaitant kiemelio, kuriame galima vaikščioti 1 val. Nors nustatytas kameros plotas yra didesnis nei tas plotas, kurį Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodo Konvencijos pažeidimu, mano, jog turi būti atsižvelgta į tai, kad areštinėje nėra jokių laisvalaikio užimtumo didinimo sąlygų ir asmenys yra kalinami tik laikant kamerose. Dėl nurodytų netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas kasdien patirdavo neigiamus išgyvenimus, buvo žeminamas jo orumas, jis jautėsi taip, kad iš jo yra tyčiojamasi, jis buvo baudžiamas labiau, nei tai leidžia įstatymai.
Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai paaiškino, kad per Panevėžio AVPK kameros Nr.8 langą matosi kaip lauke vaikšto žmonės, todėl egzistuoja galimybė iš lauko pamatyti asmenį, esantį sanitariniame mazge. Pareiškėjas paaiškino, kad jam nėra aišku, ar pareigūnai, stebėdami kamerą per duryse esantį stebėjimo langelį, nemato kameroje esančio asmens tuo metu, kai jis būna sanitariniame mazge. Pareiškėjas išreiškė abejones dėl byloje esančio Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamento patikrinimo akto teisingumu, nes jame nenurodyta, kad kameroje Nr.8 yra įrengta dviejų aukštų lova. Pareiškėjas prašo skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančio Panevėžio AVPK atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jam pranešta tinkamai. Atsiliepime Panevėžio AVPK nurodė, kad teismo posėdyje nedalyvaus (b. l. 9). Byla išnagrinėta nedalyvaujant jo atstovui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalis). Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK atsiliepimu į skundą su skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. Areštinėje vadovaujamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintomis Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 134:2015). Dėl sanitarinio mazgo nurodė, kad visose areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turkiško tipo tualetai, kurie sumontuoti ant 25 cm pakylos, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), atskira patalpų oro šalinimo sistema, dėl to nemalonių kvapų nesijaučia. Sanitariniai mazgai įrengti kaip numato teisės aktai. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras atlikęs patikrinimą nenustatė sanitarinio mazgo įrengimo pažeidimų. Sudaryta galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, šiam tikslui įrengti kabliukai. Pareigūnai, stebėdami kamerose esančių asmenų elgesį pro duryse įrengtus langelius, mato beveik visą kamerą, išskyrus kamerų kampus. Sanitariniai mazgai įrengti kamerų kampuose, todėl ten būnantys asmenys negali būti stebimi. Dėl sąlygų mankštintis nurodė, kad nei Taisyklėse, nei Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimuose, patvirtintuose Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380, nėra numatyta, kad areštinėje turi būti sudarytos sąlygos mankštintis. Dėl prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo nurodė, kad nėra jokių duomenų, kad atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą. Pareiškėjas patirtos neturtinės žalos nekonkretizuoja, nepagrindžia įrodymais. Panevėžio AVPK negavo jokių skundų dėl to, kad pareiškėjas negalėjo sportuoti. Pareiškėjas negalėjo patirti tokių išgyvenimų arba jie nepasiekė tokio laipsnio, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio taikymo požiūriu juos galima būtų įvertinti pinigine išraiška. Prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimas yra per didelis.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje, atlyginimo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje nuo 2016 m. balandžio 5 d. iki 2017 m. liepos 5 d. (periodiškai) (b. l. 2). Tuo tarpu iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio mėn. areštinėje buvo laikomas nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. (su pertraukomis) (b. l. 7, 47, 48–51). Pareiškėjui skunde nurodžius skundžiamo laikotarpio pradžią nuo 2016 m. balandžio 5 d. (ABTĮ 24, 25 straipsniai) sprendžiama dėl jo teisės į neturtinės žalos atlyginimą nuo 2016 m. balandžio 5 d. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas areštinėje iki 2017 m. balandžio 3 d., bylos medžiagoje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas buvo laikomas areštinėje po šios datos (b. l. 7, 47, 48).
Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-1201-320/2016 pagal pareiškėjo Elo V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio AVPK, 2016 m. liepos 8 d. priėmė sprendimą, kuriame nustatė, kad pareiškėjo teisė į 5 kv. m gyvenamojo ploto normą buvo pažeista, ir priteisė pareiškėjui žalos atlyginimą, o privatumo pažeidimo naudojantis tualetu nenustatė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2017 m. lapkričio 21 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. A-1825-492/2017, kurioje konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą dėl gyvenamojo ploto normos pažeidimo, tačiau nustatė pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimą, ir padidino pareiškėjui žalos atlyginimo sumą. Teismo sprendimas ir nutartis įsiteisėję. Byloje nagrinėtas pareiškėjo reikalavimų, apimančių laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 5 d. iki 2016 m. balandžio 5 d., pagrįstumas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjo reikalavimai atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio AVPK, atlyginti neturtinę žalą dėl 5 kv. m gyvenamojo ploto normos areštinės kamerose neužtikrinimo ir dėl privatumo neužtikrinimo, naudojantis areštinės kamerose įrengtu tualetu, ir jų pagrindimas yra tapatūs minėtoje administracinėje byloje (Nr. I-1201-320/2016) pareiškėjo keltiems reikalavimams ir jų pagrindimui. Atsižvelgiant į tai, ši byla nutrauktina toje dalyje, kurioje pareiškėjas prašo priteisti 2016 m. balandžio 5 d. patirtą neturtinę žalą tuo pagrindu, kad jis Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinta 5 kv. m gyvenamojo ploto norma, ir neužtikrintas privatumas, naudojantis areštinės kamerose įrengtu tualetu (ABTĮ 103 straipsnio 2 punktas).
Toliau šioje byloje bus nagrinėjamas pareiškėjo reikalavimų atlyginti neturtinę žalą dėl 5 kv. m gyvenamojo ploto normos areštinės kamerose neužtikrinimo bei privatumo neužtikrinimo naudojantis tualetu, apimančių laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 6 d. iki 2017 m. balandžio 3 d., pagrįstumas ir dėl tualeto netinkamo įrengimo, tai yra dėl to, kad kamerose jis jautė blogą kvapą, sklidusį iš tualeto, bei pareiškėjo reikalavimų, susijusių su nesudarymu jam sąlygų mankštintis, apimančių laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 5 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. (toliau vadinami ginčo laikotarpiais), pagrįstumas.
Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatos. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).
Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo laikomas areštinės kamerose pažeidžiant privatumą tualete ir kad kamerose sklido nemalonus kvapas.
Ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojo ir šiuo metu galioja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kuri nenustato reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui. Higienos normos 134:2015 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 37:2009), kurios 20 punktas nustatė, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą.
Atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 7) ir Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. M. 2018 m. vasario 26 d. tarnybiniame pranešime (b. l. 19) nurodytais duomenimis, visose areštinės kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris atskirtas nuo gyvenamosios paskirties kameros dalies 120–130 cm aukščio pertvara; jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Sanitariniame mazge ant pakylos, kurios aukštis 25 cm, sumontuoti turkiško tipo tualetai (tupiami klozetai). Iš bylos medžiagos matyti, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamentas, 2016 m. rugsėjo 30 d. atlikęs patikrinimą Panevėžio AVPK areštinėje, nustatė, kad areštinės kamerų sanitariniuose mazguose įrengti turkiško tipo tualetai, praustuvės su tekančiu šaltu vandeniu; sienoje, prie kurios įrengtas sanitarinis mazgas, yra patalpų oro šalinimo sistemos ortakio anga; yra sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus, kamerų langai yra varstomi; areštinėje taip pat veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamentas minėtame akte Higienos normos 134:2015 reikalavimų pažeidimų areštinėje nenustatė (2016 m. spalio 7 d. patikrinimo aktas Nr. PA.5-322(20.14.3.5.12), b. l. 16). Teismas neturi pagrindo abejoti akto pagrįstumu. Remiantis aptartais duomenimis, daroma išvada, kad sanitarinio mazgo oro šalinimo sistema atitinka higienos normos reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtą Panevėžio AVPK veikimą(neveikimą) ir tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinę žalą dėl netinkamo tualeto įrengimo, tai yra dėl to, kad kamerose jis jautė blogą kvapą, sklidusį iš tualeto.
Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nors sanitarinio mazgo įrengimas, jo atitvėrimas 120–130 cm sienele yra laikomas atitinkančiu nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, tačiau, atsižvelgiant į EŽTT išaiškinimus, vertintina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (2018 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, taip pat 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017).
Iš byloje esančių vaizdo įrašų, įrašytų į kompaktinį diską (b. l. 41), matyti, kad areštinės kamerose Nr. 1, 2, 3, 4, 8 (t. y. tose kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas) sanitarinis mazgas yra kameros priekinėje dalyje, kampe, jis yra atskirtas pertvara nuo gyvenamosios paskirties ploto, pats sanitarinio mazgo įrenginys (tupiamas klozetas) yra ant pakylos, sanitarinis mazgas yra be durų, yra kabliukai užuolaidai užkabinti. Anot atsakovo, visi asmenys, esantys areštinės kamerose, sanitariniu mazgu naudojasi jį uždengę audeklu, tam yra įrengti sienose specialūs kabliukai, prie kurių prisikabina audeklas(b.l.18).Tačiau iš atsakovo atsiliepimo ir L.M. tarnybinio pranešimo bei pareiškėjo paaiškinimų nustatyta, kad areštinėje laikomi asmenys nėra aprūpinami specialiomis sanitarinių mazgų užuolaidomis, jie sanitarinius mazgus turi užsidengti patys iš jiems išduodamų arba savo turimų audeklų. Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tualetą atskiriantis audeklas nelaikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (2017 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1703-492/2017; 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu buvo pažeidžiamas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad yra pagrindas pripažinti įkalinto asmens privatumo naudojantis tualetu pažeidimą tik tomis dienomis, kai jis kameroje yra laikomas ne vienas, bet kartu su kitu asmeniu (2018 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2556-602/2017; 2017 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1703-492/2017). Byloje nustatyta, kad pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpiu buvo dienų, kai jis kameroje buvo laikomas vienas (b. l. 47), todėl tomis dienomis kiti sulaikytieji jo negalėjo matyti, taigi jo privatumas tuo metu negalėjo būti pažeistas. Teismas atmeta pareiškėjo teismo posėdyje išsakytus argumentus, kad jis tualete galėjo būti matomas ir per kameros langą, kadangi pareiškėjas remiasi prielaidomis, jokių konkrečių duomenų nepateikia, byloje nenustatyta, kad pareiškėjui būnant sanitariniame mazge jis buvo stebimas per kameros langą iš lauko. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, daroma išvada, kad pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais buvo pažeidžiamas ginčo laikotarpiu tomis dienomis, kai jis kameroje buvo laikomas ne vienas, bet kartu su kitu asmeniu (b. l. 47), tai yra 38 paras.
Pareiškėjas skunde teigia, kad jį trikdė periodiški pareigūnų žvilgsniai per kamerų duryse esančius langelius. Areštinės kamerose esantys langeliai yra skirti stebėti areštinės kamerose esančių asmenų elgesį. Iš byloje surinktų duomenų, vyriausiojo specialisto L. M. 2018 m. vasario 26 d. tarnybinio pranešimo(b.l.21), nustatyta, kad sanitariniai mazgai yra įrengti areštinės kamerų kampuose, todėl pareigūnai mato beveik visą kamerą, tačiau ne visą, o tik dalį sanitarinio mazgo ir dėl šios priežasties tualetu besinaudojantis asmuo negali būti stebimas. Tai patvirtina ir byloje esantys kamerų vaizdo įrašai(b.l.41). Pareiškėjas skunde nedetalizavo konkrečių stebėjimo atvejų. Jis išsakė abstraktų teiginį, kad pareigūnai per langelį pastoviai stebi kamerą. Teismo posėdyje pareiškėjas pripažino, kad jis nežino, ar pareigūnai mato asmenį, kai jis yra sanitariniame mazge bei naudojasi tualetu. Atsakovo duomenimis pareigūnai specialiai nestebi asmenų, esančių sanitariniame mazge, o pareiškėjas taip pat netvirtina, kad jis specialiai pareigūnų buvo stebimas sanitariniame mazge. Byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareigūnams per kamerų duryse esančius langelius periodiškai stebint kameras, buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, naudojantis tualetu.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad areštinėje nebuvo jokių sąlygų mankštintis ar sportuoti, nors kitose kardomojo kalinimo vietose pasivaikščiojimo kiemeliuose yra įrengti skersiniai, lygiagrečiai, suoliukai.
Ginčo laikotarpiu iki 2017 m. balandžio 3 d. galiojo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, nustatančios teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką. Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 patvirtinti Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimai (su pakeitimais, padarytais 2010 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 5-V-789, 2013 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 5-V-831, 2015 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 5-V-31). Minėtuose teisės aktuose nėra jokios nuostatos dėl sąlygų sportuoti ar mankštintis sudarymo areštinėje laikomiems asmenims.
Policijos komisariatas ar policijos areštinė nėra kardomojo kalinimo vieta. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, kardomojo kalinimo vietos yra tardymo izoliatoriai. Policijos įstaiga taip pat nėra laisvės atėmimo bausmę vykdanti įstaiga. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 62 straipsnio 1 dalį, laisvės atėmimo bausmę vykdo pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai, atviros kolonijos ir laisvės atėmimo vietų ligoninės. Panevėžio AVPK pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-300 patvirtintus Panevėžio AVPK nuostatus vykdo ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo pavedimus baudžiamosiose bylose (nuostatų 11.8 punktas), vykdo teismų nuosprendžius, sprendimus, nutarimus ir nutartis (nuostatų 15.4 punktas), ir atlieka kitas jam priskirtas funkcijas. Taisyklių 5 punktas nustato, kad policijos areštinė – teritorinės policijos įstaigos padalinys, skirtas sulaikytiems, suimtiems, nuteistiems, administracine tvarka areštuotiems bei kitiems asmenims laikyti, vadovaujantis įstatymų nustatyta tvarka ir terminais. Bylos duomenimis pareiškėjas areštinėje turėjo nuteistojo statusą (b. l. 20, 48). Areštinėje pareiškėjas buvo laikomas su pertraukomis neilgus laikotarpius, dažniausiai 5–6 dienas (b. l. 47), todėl negalėjo patirti didelių judėjimo laisvės suvaržymų. Bylos duomenimis areštinėje yra įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai (b. l. 16, 19) ir pareiškėjas išeidavo pasivaikščioti į juos (b. l. 48–59).Todėl pareiškėjas galėjo kiemelyje pasimankštinti net ir nesant kiemelyje specialių mankštinimuisi skirtų įrenginių. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad jis negavo iš pareiškėjo jokių skundų dėl to, kad pareiškėjas negalėjo sportuoti (b. l. 8). Bylos medžiagoje duomenų apie tokius pareiškėjo skundus nėra. Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti Panevėžio AVPK pažeidimus, nesudarant pareiškėjui sąlygų mankštintis ar sportuoti.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad areštinės kamerose jautėsi gyvenamojo ploto trūkumas, mano, kad buvo pažeista nustatyta gyvenamojo ploto norma (5 kv. m), ir mano, kad reikia atsižvelgti į tai, kad Panevėžio AVPK asmenys yra tik laikomi kameroje ir nėra jokių laisvalaikio užimtumo sąlygų.
Ginčo laikotarpiu galiojusių Taisyklių 80 punktas nustatė, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus; vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).
Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas: 2016 m. balandžio 1–5 d. kameroje Nr. 3, kurios plotas 21,38 kv. m, su vienu asmeniu, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 10,10 kv. m; 2016 m. gegužės 6 d. kameroje Nr. 1, kurios plotas 18,53 kv. m, vienas, todėl jam gyvenamojo ploto teko 17,24 kv. m; 2016 m. birželio 7 d. kameroje Nr. 2, kurios plotas 21,38 kv. m, su trim asmenimis, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 5,02 kv. m; tą pačią dieną perkeltas į kamerą Nr. 3, kurios plotas 21,38 kv. m ir ten laikomas 2016 m. birželio 7–10 d. su dviem asmenimis, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 6,73 kv. m; 2016 m. birželio 17–21 d. kameroje Nr. 2, kurios plotas 21,38 kv. m, vienas, todėl jam gyvenamojo ploto teko 20,09 kv. m; 2016 m. birželio 23 d. – 2016 m. liepos 1 d. kameroje Nr. 2, kurios plotas 21,38 kv. m, su vienu asmeniu, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 10,04 kv. m; nuo 2016 m. rugpjūčio 28 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d. kameroje Nr. 1, kurios plotas 18,53 kv. m, su vienu asmeniu, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 8,62 kv. m; toliau iki 2016 m. rugsėjo 2 d. toje pačioje kameroje Nr. 1 su dviem asmenimis, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 5,75 kv. m; 2016 m. rugsėjo 28 d. – 2016 m. spalio 3 d. kameroje Nr. 8, kurios plotas 16,90 kv. m, vienas, todėl jam gyvenamojo ploto teko 15,60 kv. m; nuo 2016 m. gruodžio 7 d. iki 2018 m. gruodžio 8 d. kameroje Nr. 4, kurios plotas 20,29 kv. m, su dviem asmenimis, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 6,33 kv. m; toliau iki 2016 m. gruodžio 12 d. laikytas toje pačioje kameroje Nr. 4 su vienu asmeniu, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 9,49 kv. m; nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 5 d. kameroje Nr. 3, kurios plotas 21,38 kv. m, su dviem asmenimis, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 6,73 kv. m; toliau iki 2017 m. sausio 9 d. laikytas toje pačioje kameroje Nr. 3 vienas, todėl jam gyvenamojo ploto teko 20,20 kv. m; 2017 m. kovo 29 d. kameroje Nr. 1, kurios plotas 18,53 kv. m, su dviem asmenimis, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 5,75 kv. m; tą pačią dieną perkeltas į kamerą Nr. 4, kurios plotas 20,29 kv. m, ir ten laikomas iki 2017 m. kovo 30 d. su vienu asmeniu, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 9,49 kv. m; toliau iki 2017 m. balandžio 3 d. laikomas toje pačioje kameroje Nr. 4 vienas, todėl jam gyvenamojo ploto teko 18,98 kv. m. (b. l. 47). Apskaičiuojant gyvenamąjį plotą, iš kameros ploto išskaičiuotas sanitarinio mazgo užimamas plotas, kuris kamerose Nr. 1 ir Nr. 2 yra 1,01 m x 1,28 m, t. y. 1,29 kv. m; kameroje Nr. 3 yra 1,18 kv. m; kameroje Nr. 4 yra 1,31 kv. m; kameroje Nr. 8 yra 1,30 kv. m (b. l. 22), o baldų užimamas plotas neišskaičiuotas. Į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tuomet, jeigu nustatomas teisės aktuose įtvirtintas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-85-822/2018).
Iš nurodytų duomenų nustatyta, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu areštinės kamerose tekdavo nuo 5,02 iki 20,20 kv. m ploto, t. y. daugiau ploto, nei nustatytas minimalus gyvenamojo ploto dydis (5 kv. m.). Be to, nors pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose jis buvo laikomas su kitais asmenimis ir jautėsi gyvenamojo ploto trūkumas, trintis, iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas ne visomis dienomis buvo laikomas su kitais asmenimis, 20 dienų jis buvo laikomas kameroje vienas (b. l. 47). Iš skundo matyti, kad, pareiškėjo manymu, gyvenamojo ploto trūkumas kameroje jautėsi ir dėl to, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos kiemelyje pasimankštinti, pasportuoti, t. y. jo teigimu, jis buvo tik laikomas kameroje. Jau minėta, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas su pertraukomis neilgus laikotarpius, dažniausiai 5–6 dienas, vieną kartą – 8 dienas, vieną kartą – 9 dienas (b. l. 47). Taigi, ir dėl neilgų laikotarpių pareiškėjas negalėjo patirti didelių judėjimo laisvės suvaržymų. Bylos duomenimis, pareiškėjas išeidavo pasivaikščioti į kiemelį (b. l. 48–59), taip pat kameroje tam tikromis dienomis buvo pakankamai vietos (pareiškėjui kameroje tekdavo nuo 5,02 iki 20,20 kv. m ploto).Remiantis tuo, kas išdėstyta, atmetami kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai dėl gyvenamojo ploto kameroje trūkumo.
Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3693-502/2017).
Nagrinėjamu atveju, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas neužtikrinant jam privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Pripažintina, jog tokios laikymo sąlygos galėjo sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – privatumo tualete neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė išgyvenimus ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 straipsnis).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu areštinėje jis patyrė orumo pažeminimą, gilius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Byloje ir joje esančioje pareiškėjo medicininės kortelės kopijoje (b. l. 64) nėra duomenų apie tai, jog dėl to pareiškėjas būtų kreipęsis psichologo ar areštinėje dirbančio medicinos specialisto pagalbos.
Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų (teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu), į pažeistos vertybės pobūdį (nagrinėjant bylą nenustatyta, kad dėl nurodytų pažeidimų būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai), į mastą (nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), bei trukmę (pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais buvo pažeidžiamas 38 paras, ilgiausiai nepertraukiamai 9 paras). Įvertinęs tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai ir nepatogumai, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus nepatogumus, asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška. Remdamasis tuo, kas išdėstyta bei atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką dėl tokio pobūdžio bylose priteistinų neturtinės žalos atlyginimo dydžių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1703-492/2017; 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1800-858/2018; 2018 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1871-756/2018), Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 114 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Nutraukti bylą dalyje dėl pareiškėjo E. V. skundo reikalavimų atlyginti 2016 m. balandžio 5 d. patirtą neturtinę žalą tuo pagrindu, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinta 5 kv. m gyvenamojo ploto norma areštinės kamerose ir nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis areštinės kamerose įrengtu tualetu.
Likusioje dalyje skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti E. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 114 Eur (vieną šimtą keturioliką eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.