Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Ritos Kisielienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės J. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. Š. ieškinį atsakovui Sigitui Kaladžinskui dėl sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovės J. Š. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar šalims sudarius ginčijamą 2009 m. lapkričio 30 d. priedą prie 2008 m. birželio 18 d. paskolos sutarties, kuris numatė, kad atsakovas papildomai paskolina ieškovei 50 000 Lt, ieškovei pinigai buvo perduoti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, jog šalys, sudarydamos 2009 m. lapkričio 30 d. priedą, jas siejančius teisinius paskolos santykius modifikavo: nustatė papildomą terminą sutarčiai įvykdyti (CK 6.209 str.), piniginę ieškovės neįvykdytą prievolę pagal vekselius (10 000 Lt ir 15 000 Lt) įtraukė į paskolos sutartį, vekselius anuliavo, kas atitinka CK 6.223 straipsnio 1 dalį, atsakovas ieškovei suteikė papildomą 25 000 Lt paskolą, todėl tarp šalių nesusiklostė nauji paskolos teisiniai santykiai, kurių metu realiai turi būti perduoti pinigai. Apeliantės teigimu, atsakovas nepateikė teismui CK 6.871 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytų rašytinės formos reikalavimus atitinkančio paskolos gavėjo pasirašyto paskolos raštelio arba kitokio skolos dokumento, patvirtinančio paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui, todėl šalių sudarytas priedas yra negaliojantis.

Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). Pagal CPK 185 straipsnio nuostatas teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę ir gali padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010).

Ieškovė apeliaciniame skunde pripažįsta, jog 2008 m. birželio 18 d. paskolos sutartimi pasiskolino iš atsakovo S. K. iš viso 124 000 Lt, tačiau prašo pripažinti negaliojančiu 2009 m. lapkričio 30 d. priedą prie minimos sutarties, motyvuodama tuo, kad šiame priede nurodyta 50 000 Lt paskola ieškovei realiai nebuvo suteikta. Atsakovas kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikė ieškovės Vilniaus miesto 22-ojo notarų biuro notarei J. S. pateiktus prieštaravimus, kuriuose ieškovė nurodė, jog grąžino atsakovui 70 000 Lt paskolos ir 33 400 Lt palūkanų, todėl liko skolinga 70 600 Lt (b.l. 81). Bendra šiuose prieštaravimuose nurodytos ieškovės negrąžintos ir grąžintos paskolos suma sudaro 174 000 Lt. Ši suma atitinka atsakovo nurodytą bendrą ieškovei 2008 m. birželio 18 d. paskolos sutartimi ir 2009 m. lapkričio 30 d. priedu prie paskolos sutarties suteiktos paskolos dydį. Atsakovo kartu su atsiliepimu į ieškinį pateiktame atsakyme Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro notarui D. B., ieškovė dar kartą patvirtino, jog grąžino atsakovui 70 000 Lt paskolos, 33 400 Lt palūkanų ir liko skolinga 70 600 Lt (b.l. 82). Ieškovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, jog nurodytas pinigų sumas atsakovui sumokėjo ne 2008 m. birželio 18 d. paskolos sutarties ir ginčijimo 2009 m. lapkričio 30 d. priedo prie paskolos sutarties pagrindu. Be to byloje nėra jokių duomenų apie atsakovo ieškovei suteiktas kitas paskolas. Į bylą pateikti vekseliai (2009 m. balandžio 16 d. 10 000 Lt sumai (b.l. 114) ir 2009 m. spalio 16 d. 15 000 Lt sumai (b.l. 113) patvirtina atsakovo nurodytas aplinkybes, jog ginčijamu 2009 m. lapkričio 30 d. priedu prie paskolos sutarties buvo pakeista 2008 m. birželio 18 d. paskolos sutartis, perkeliant skolą pagal šiuos vekselius į paskolos sutartį. Be to šalys, pasirašiusios 2009 m. lapkričio 30 d. priedą prie paskolos sutarties taip pat padarė pakeitimus sutartinėje hipotekoje – iš hipotekos registro išrašo (b.l. 107-112) matyti, kad 2008 m. birželio 18 d. ieškovės prievolės dydis atsakovui buvo 124 000 Lt, o 2009 m. gruodžio 2 d. – 174 000 Lt. Taigi šie įrodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, jog šalys, sudarydamos 2009 m. lapkričio 30 d. priedą prie sutarties, jas siejančius teisinius santykius modifikavo – nustatė papildomą terminą sutarčiai įvykdyti (CK 6.209 str.), piniginę ieškovės neįvykdytą prievolę pagal vekselius (10 000 Lt ir 15 000 Lt) įtraukė į paskolos sutartį, o vekselius anuliavo. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo ieškovės ir atsakovo 2009 m. lapkričio 30 d. sudarytą priedą prie sutarties pripažinti negaliojančiu.

Apeliaciniame skunde ieškovė taip pat nurodo, jog nesutinka su 2008 m. birželio 18 d. paskolos sutartimi nustatytomis 24 procentų dydžio palūkanomis. Tačiau ieškovė ieškiniu neprašė pripažinti negaliojančia 2008 m. birželio 18 d. paskolos sutarties, taip pat nereiškė reikalavimo dėl palūkanų sumažinimo, pirmosios instancijos teismas šių ieškovės teiginių dėl nepagrįstai didelių palūkanų nenagrinėjo, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo pasisakyti dėl tokių ieškovės apeliacinio skundo argumentų (CPK 312 str.).

Kiti ieškovės apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.