- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-09
- Bylos Nr.
- 2S-178-302/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-23120-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Romualda Janovičienė
- Ieškovas
- J. Š.
- Atsakovas
- S. K.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Romualda Janovičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovė J. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. civilinėje byloje pagal ieškovės J. Š. ieškinį atsakovui S. K. dėl paskolos sutarties priedo pripažinimo negaliojančiu, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti 2009 m. lapkričio 30 d. priedą (toliau – Priedas) prie 2008 m. birželio 18 d. paskolos sutarties (toliau - Paskolos sutartis), kuriuo šalys susitarė dėl papildomos 50 000 Lt paskolos suteikimo ieškovei, negaliojančiu (nesudarytu).
Ieškovė taip pat prašė ieškinio reikalavimams užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo veiksmus antstolio G. B. žinioje esančioje vykdomojoje byloje Nr. 0040/13/01727-KP pagal 2013 m. gegužės 14 d. Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro notaro D. B. vykdomąjį įrašą Nr. DB-2064 ir vykdomojoje byloje Nr. 0040/13-01726-KP pagal 2013 m. gegužės 14 d. Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro notaro D. B. vykdomąjį įrašą Nr. DB-2063 dėl skolos išieškojimo iš skolininkės J. Š. išieškotojo S. K. naudai iki įsiteisės teismo sprendimas šioje civilinėje byloje. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė tuo, kad nesustabdžius vykdymo veiksmų, įvyktų varžytinės, o pastarosioms įvykus ir teismui tenkinus ieškinio reikalavimą šioje byloje, atsirastų nuostolių, kurių būtų galima išvengti pritaikius ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas, iš ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų, nustatė, jog skolos išieškojimas yra vykdomas ne tik dėl tos paskolos sumos dalies (50 000 Lt), kurios ieškovė teigia negavusi, ir dėl to prašo pripažinti Priedą prie Paskolos sutarties negaliojančiu, bet ir dėl pagrindinės Paskolos sutarties, kuria suteikta 124 000 Lt paskola ieškovei, ir kurios ieškovė nėra grąžinusi. Teismo manymu, pritaikius tokią laikinąją apsaugos priemonę (vykdymo veiksmų vykdomosiose bylose sustabdymas), nepagrįstai suvaržytų atsakovo interesus, kadangi ieškinio reikalavimo pagrįstumas preliminariai neįrodytas. Be to, teismas iš bylos duomenų taip pat nustatė, jog ieškovė didžiąja dalimi savo įsipareigojimų pagal sudarytą Paskolos sutartį neįvykdė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantė J. Š. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutarties ir prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės, patenkinti apeliantės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Nurodo, kad nesutinka su atsakovo paskaičiavimais dėl pagrindinės skolos, delspinigių ir palūkanų, o atsakovo prašymas dėl priverstinio skolos išieškojimo yra nepagrįstas, nesąžiningas ir neteisėtas. Pažymi, kad atsakovas pateikė Vilniaus miesto 22-ajam notarų biurui ir 14-ajam notarų biurui tikrovės neatitinkančius duomenis apie pagrindinę skolą, jos padengimą bei palūkanų apmokėjimą, veikia nesąžiningai, siekia pasipelnyti apeliantės sąskaitą.
Atsakovas S. K. atsiliepimo į atskirąjį skundą per teismo nustatytą terminą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirojo skundo argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo apskųstajai nutarčiai panaikinti.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju apeliacijos objektu yra nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl spręstina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šioje byloje nebuvo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų. Būtent šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.
Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisės normos dispozicijos akivaizdu, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą bei garantuoti šio sprendimo privalomumą (CPK 18 str.). Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas.
Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Nagrinėjamoje byloje apeliantė prašo sustabdyti vykdymo veiksmus antstolio G. B. žinioje esančioje vykdomojoje byloje Nr. 0040/13/01727-KP pagal 2013 m. gegužės 14 d. Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro notaro D. B. vykdomąjį įrašą Nr. DB-2064 ir vykdomojoje byloje Nr. 0040/13-01726-KP pagal 2013 m. gegužės 14 d. Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro notaro D. B. vykdomąjį įrašą Nr. DB-2063 dėl skolos išieškojimo iš skolininkės J. Š. išieškotojo S. K. naudai iki įsiteisės teismo sprendimas šioje civilinėje byloje. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nustatęs, jog ieškinio reikalavimo pagrįstumas preliminariai neįrodytas, taip pat, jog vykdymo veiksmai vyksta ne tik dėl tos paskolos sumos dalies (50 000 Lt), kurios ieškovė teigia negavusi ir dėl to prašo pripažinti Priedą prie Paskolos sutarties negaliojančiu, bet ir dėl pagrindinės Paskolos sutarties, kuria suteikta 124 000 Lt paskola ieškovei. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti apeliantės J. Š. prašymo. Susipažinus su pateikta atskirojo skundo medžiaga bei pirmosios instancijos teismo išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju nebuvo jokio pagrindo bei būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Kaip matyti iš bylos medžiagos antstolis G. B. atlieka vykdymo veiksmus pagal 2013 m. gegužės 14 d. Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro notaro D. B. vykdomuosius įrašus Nr. DB-2064 ir Nr. DB-2063 dėl skolos išieškojimo iš ieškovės (skolininkės) J. Š., atsakovo (išieškotojo) S. K. naudai. Apeliantė nesutikdama su minėtais vykdomaisiais įrašais juos ginčijo Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-26473-430/2013, kurioje apeliantės skundas 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi buvo atmestas, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartimi minėta pirmos instancijos teismo nutartis palikta nepakeista (civilinė byla Nr. 2S-1892-781/2013). Tiek pirmos instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo yra konstatuota, jog notaras pagrįstai išdavė minėtus vykdomuosius įrašus. Esant išdėstytoms aplinkybėms bei nustačius, jog pagal išduotus notaro vykdomuosius įrašus yra vykdomas išieškojimas ne tik tai, pareikšto ieškinio ribose, t.y. ne tik tai išieškant 50 000 Lt, kuriuos ieškovė pasiskolino iš atsakovo sudarant 2009-11-30 Priedą prie 2008-06-18 Paskolos sutarties, tačiau ir išieškant sumas, kurios buvo paskolintos pagal šalių sudarytą Paskolos sutartį, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog apeliantės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas, nepagrįstai suvaržytų atsakovo interesus, nes kaip matyti iš Paskolos sutarties bei jos Priedo, iš atsakovo pasiskolintų pinigų grąžinimo terminas jau pasibaigęs daugiau kaip prieš dvejus metus, todėl pagrįstai manytina, jog atsakovas turi teisę atgauti paskolintas ir šalių tarpusavyje nustatytais terminais negrąžintas lėšas.
Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantė nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendė teisingai, todėl teisinio pagrindo naikinti skundžiamą nutartį nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis LR civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį palikti nepakeistą.