Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens R. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-583-163/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Statega“ ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Neapolis“, akcinei bendrovei „Swedbank“ dėl nepagrįsto praturtėjimo, tretieji asmenys V. G. (V. G.), R. G..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2006 m. balandžio 24 d. kredito sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) (su vėlesniais pakeitimais) AB bankas „Hansabankas“ (dabartinis pavadinimas „Swedbank“, AB) suteikė UAB „Neapolis“ kreditą. Sandorio įvykdymas buvo užtikrintas įkeitimu, taip pat su UAB „Neapolis“ akcininkais V. G. ir R. G. buvo sudarytos laidavimo sutartys, pagal kurias jie įsipareigojo atsakyti bankui kaip solidarūs skolininkai, jei kredito gavėjas UAB „Neapolis“ tinkamai neįvykdys visų ar dalies prievolių pagal kredito sutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Lietuvos apeliaciniam teismui atsakovas pateikė dar vieną prašymą priteisti iš apelianto patirtas 2 964,50 Lt bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl prievolę už kitą asmenį įvykdžiusio trečiojo asmens reikalavimo teisės į solidarų skolininką

Byloje nustatyta, kad 2006 m. balandžio 24 d. kredito sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) (su vėlesniais pakeitimais) AB bankas „Hansabankas“ (dabartinis pavadinimas „Swedbank“, AB) suteikė UAB „Neapolis“ 32 300 000 Lt kreditą. Kredito gavėjo prievolių pagal sutartį tinkamas vykdymas buvo užtikrintas: žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimu; V. G. ir R. G. laidavimu; visų esamų ir būsimų lėšų kredito gavėjo sąskaitoje, esančioje AB „Hansabankas“, įkeitimu; statomo verslo centro žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), įkeitimu; baldų pasažo (duomenys neskelbtini), pakartotiniu įkeitimu (1 t., 60-99 b. l.). 2006 m. balandžio 24 d. laidavimo sutartimis Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) V. G. ir R. G. įsipareigojo atsakyti bankui visu savo turtu kaip solidarūs skolininkai, jei kredito gavėjas UAB „Neapolis“ tinkamai neįvykdys visų ar dalies prievolių pagal kredito sutartį (1 t., 44-46 b. l., 3 t., 194-195, 196-200 b. l.).

UAB „Neapolis“ nevykdant savo įsipareigojimų pagal kredito sutartį bei jau nutraukus kredito sutartį, ieškovas laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2011 m. rugsėjo 8 d. į „Swedbank“, AB atsiskaitomąją sąskaitą iš viso pervedė 31 805 167,25 Lt. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas dėl sumokėtos pinigų sumos byloje ginčo nėra. Atsiliepime į trečiojo asmens apeliacinį skundą atsakovas BUAB „Neapolis“ pripažįsta ieškinio reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog iš esmės tarp šalių ginčas kilo dėl to, kokiu pagrindu ir už ką bankui mokėjo UAB „Statega“: už pagrindinį skolininką UAB „Neapolis“ ar už laiduotoją V. G.. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „Statega“ veikė kaip trečiasis asmuo vykdantis prievolę (CK 6.50 str. 1 d.), t. y. kaip trečiasis asmuo vykdė solidariųjų skolininkų – UAB „Neapolis“, V. G., R. G. – prievolę kreditoriui „Swedbank“, AB ir kreditorius tokį prievolės įvykdymą priėmė.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės įrodinėja, kad mokėjimus ieškovas atliko 2009 m. spalio 2 d. V. G. ir M. G. su UAB „Statega“ sudarytos mainų sutarties pagrindu, t. y. prievolę bankui įvykdė ne ieškovas CK 6.50 straipsnio pagrindu, o laiduotojas V. G., pasitelkdamas ieškovą (CK 6.38 str.). Su šiais apelianto argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

CK 6.50 straipsnio 1 dalis numato, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, jog skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Šio straipsnio 3 dalis nustato, kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2006, pateiktais išaiškinimais, jog trečiasis asmuo už skolininką prievolę gali įvykdyti dėl įvairių priežasčių tiek skolininko prašymu, tiek savo iniciatyva ir be įgaliojimo ar perįgaliojimo. Tokia taisyklė nustatyta teisingumo interesais, nes prievolės turi būti vykdomos sąžiningai ir laiku. Trečiasis asmuo (kitas asmuo) prievolės už skolininką negali įvykdyti, kai ši yra neatskiriamai susijusi su skolininko asmeniu. Negalima priimti prievolės įvykdymo iš trečiojo asmens, jeigu skolininkas pranešė kreditoriams prieštaraująs tokiam įvykdymui. Įstatyme ar šalių sutartyje taip pat gali būti nustatytas draudimas tretiesiems asmenims įvykdyti skolininko prievolę kreditoriui. Nagrinėjamu atveju, tinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, teismo pagrįstai nustatyta, kad skolininkas UAB „Neapolis“ nepranešė kreditoriui „Swedbank“, AB apie prieštaravimą, kad kredito grąžinimo prievolę įvykdytų ieškovas; bankas tokį vykdymą priėmė; šalis siejusius kreditavimo santykius įtvirtinusi sutartis nenumatė draudimo kitiems asmenims įvykdyti skolininko prievolę.

Bylos duomenys liudija, kad banko skolininką UAB „Neapolis“ ir laiduotojus V. G. bei R. G. siejo solidari prievolė bankui minėtų kreditavimo bei laidavimo sutarčių pagrindu. Solidarumas, esant skolininkų daugetui, reiškia skolos nedalomumą tarp skolininkų. Solidariosios prievolės nustatomos tam, kad kreditorius turėtų užtikrinimą, jog vieno skolininko prievolės neįvykdymas neturės įtakos prievolės įvykdymui, nes galima reikalauti, kad ją įvykdytų kitas bendraskolis. Solidariosios prievolės institutas leidžia apsaugoti kreditoriaus interesus ir tada, kai yra tik vienas pagrindinės prievolės skolininkas, susitariant dėl papildomos (šalutinės) prievolės, kurios skolininkas atsakys solidariai su pagrindinės prievolės skolininku. Esant laidavimui, yra pagrindinė prievolė, siejanti skolininką ir kreditorių, bei šios pagrindinės prievolės papildoma (šalutinė) prievolė, siejanti laiduotoją ir kreditorių (CK 6.76 str. 2 d.). Nors CK 6.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laiduotojas ir pagrindinis skolininkas atsako solidariai, tačiau laiduotojo solidarioji pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės (CK 6.76 str. 1 d.). Tai – laiduotojo prievolės, kaip papildomo civilinio teisinio santykio (šalutinio, esančio šalia pagrindinio prievolinio teisinio santykio), požymis. Solidariosios laiduotojo pareigos ypatumas, kad tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 str. 2 d.), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Nors laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, turi prieš kreditorių solidariąją prievolę, tačiau tik prievolės solidarumas, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus laidavimo ypatumus, ir tai, kad prievolės solidarusis (su skolininku) pobūdis reiškia jos nedalomumą (ne dydžio, bet subjektų prasme), nepaneigia ir nepanaikina laiduotojo prievolės akcesorinio ir papildomo (šalutinio) pobūdžio ir to nulemtų jos ypatumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).

Byloje nėra ginčo, kad BUAB „Neapolis“ prievolės bankui neįvykdė, todėl pateiktas teisės aiškinimas, kad trečiasis asmuo už skolininką prievolę gali įvykdyti dėl įvairių priežasčių, ir atsakovą BUAB „Neapolis“ ir laiduotojus V. G. bei R. G. siejusios prievolės solidarumas leidžia pripažinti teismo išvadą, kad prievolė bankui buvo įvykdyta tiek už pagrindinį skolininką (BUAB „Neapolis“), tiek už laiduotojus (V. G. ir R. G.), pagrįsta. Atitinkamai spręstina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos duomenis. Atsakovo 2011 m. liepos 12 d. rašto turinys (4 t., 87 b. l.) patvirtina, jog atsakovas iš esmės neprieštaravo, kad UAB „Statega“ vykdytų prievolę bankui (CK 6.50 str. 2 d.), kaip už laiduotoją V. G., tačiau esant nurodytam prievolės solidarumui neturi reikšmės, už kurį iš solidariųjų skolininkų (pagrindinį ar laiduotojus) įvykdoma prievolė. Taip pat neturi reikšmės mokėjimo pavedimuose nurodyta mokėjimo paskirtis, nes bet kokiu atveju UAB „Statega“ solidariąją atsakovo UAB „Neapolis“ ir laiduotojų prievolę bankui įvykdė už juos visus, todėl atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes negali būti ribojama ieškovo reikalavimo teisė tiek į pagrindinį skolininką, tiek į laiduotojus.

Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-340/2011, 2013 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2013; kt.). Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Tiek skundžiamo sprendimo turinys, tiek bylos medžiaga liudija, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus bei pateiktus rašytinius įrodymus, laikydamasis įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų, bei padarė teisingas teisiniais ir faktiniais argumentais pagrįstas išvadas, todėl vien tai, kad byloje esantys įrodymai įvertinti ne taip kaip juos vertina pats apeliantas nereiškia nei netinkamo įrodymų vertinimo, nei sprendimo nepagrįstumo.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus, tačiau šie įrodymai turi pagrįsti bylos nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes. Kaip minėta, apeliantas Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė prašymus priimti naujus įrodymus, nurodydamas, kad po sprendimo priėmimo paaiškėjo nauji įrodymai, paneigiantys teismo motyvus apie akcijų mainų sutarties vykdymą, patvirtinantys, kad ieškovą ir V. G. sieja sutartiniai santykiai pagal akcijų mainų sutartį; o „Swedbank“, AB atsiliepimas į apeliacinį skundą civilinėje byloje Nr. 2-340-163/2014, patvirtina, kad „Swedbank“, AB pasisako, jog UAB „Statega“ vykdė mokėjimus už laiduotoją V. G..

Nagrinėjamu atveju, esant konstatuotoms aplinkybėms dėl prievolės solidarumo ir trečiojo asmens (ieškovo) teisės prievolę įvykdyti dėl įvairių priežasčių, mainų sutarties vykdymas ar nevykdymas, kaip ir aplinkybė, ar ieškovas mokėjimus vykdė už laiduotoją ar ne, neturėjo lemiamos reikšmės ieškovo reikalavimų patenkinimui, todėl spręstina, kad apelianto naujai pateikti įrodymai teisiškai nereikšmingi skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nustatymui, todėl apelianto pateiktus naujus įrodymus atsisakytina priimti ir jie procesiškai grąžinami juos pateikusiam asmeniui (CPK 314 str.).

Dėl palūkanų priteisimo

Apeliantas neteisus, kad teismas neteisėtai priteisė akivaizdžiai per didelę palūkanų sumą, nepagrįstai priteisdamas ir mokėjimo, ir kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas; kad ieškovas neturi teisės į mokėjimo funkcijas atliekančias palūkanas. Pasak apelianto, bendra palūkanų suma negalėjo viršyti 943 257,10 Lt. Byloje nustatyta, ieškovas tapo atsakovo BUAB „Neapolis“ kreditoriumi CK 6.50 straipsnio 3 dalies pagrindu, taigi jo reikalavimas skolininkui yra prievolinio pobūdžio. Prievolės pažeidimo atveju turi būti vadovaujamasi vienu iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principu, įtvirtintu CK 6.251 straipsnyje. Taigi prievolės įvykdymo termino pažeidimo atveju kreditorius turi teisę reikalauti sumokėti kompensuojamąsias palūkanas. Pažymėtina, kad teismo priteistos 943 257,10 Lt palūkanos nėra mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos, o yra kompensuojamosios, priteistos pagal CK 6.210 straipsnio nuostatas, numatančias, jog terminą įvykdyti prievolę praleidęs skolininkas, kai abi sutarties šalys yra verslininkai, privalo mokėti šešių procentų dydžio metines palūkanas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas detaliai paskaičiavo ieškovo atliktų mokėjimų terminus ir nuo jų skaičiuojamas kompensuojamąsias palūkanas, dėl to ginčo nėra.

Priteistos 607 185,39 Lt palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (nagrinėjamu atveju iki bankroto bylos atsakovui UAB „Neapolis“ iškėlimo), CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu – yra procesinės palūkanos, kurios taip pat priskirtinos prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų ir skirtos kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo (nagrinėjamu atveju iki bankroto bylos iškėlimo), susidariusius kreditoriaus nuostolius. Šių palūkanų priteisimo pagrindas – skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės neįvykdė geruoju.

Dėl ieškovo pripažinimo kreditoriumi, kurio reikalavimas užtikrintas hipoteka ir įkeitimu

Apeliantas teisus, jog CK nenustato aiškios taisyklės, kokiais atvejais, tvarka ir sąlygomis prievolių užtikrinimo priemonės (šiuo atveju hipoteka) pereina prievolę įvykdžiusiam asmeniui, tačiau neteisus, jog esant įvykdytai ne visai prievolei, teisė į prievolių užtikrinimo priemones negali pereiti nei laiduotojui V. G., nei jos reikalaujančiam ieškovui. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog hipotekos ir įkaito turėtojas yra specifinis kreditorius, jo specifiškumą lemia turima hipoteka ir įkeitimo teisė – daiktinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, kurio kaip daiktinės teisės bruožai yra absoliutumas, pirmumas prieš kitus kreditorius ir sekimas paskui įkeistą daiktą. Be nurodytų bendrųjų daiktinės teisės požymių, hipotekos ir įkeitimo teisė turi specifiką, nes ji, kaip daiktinė teisė, yra ribota, ir jos likimas priklauso nuo pagrindinės prievolės likimo. Teismas teisingai konstatavo, jog CK 6.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. CK 4.218 straipsnyje nustatyta, kad jeigu įkaito turėtojo reikalavimą visiškai patenkina trečiasis asmuo, tai jam kartu su reikalavimo teise pereina ir įkeitimo teisė. Pagal CK 4.189 straipsnio 1 dalį perleidžiamas hipotekos reikalavimas gali būti dalimis. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai tenkintas ieškovo reikalavimas pripažinti jį kreditoriumi, kurio reikalavimas užtikrintas hipoteka ir įkeitimu, įvykdytos prievolės apimtyje. Pastebėtina, kad apeliantas neargumentuoja savo teisių pažeidimo dėl tokio reikalavimo tenkinimo, o hipotekos kreditorius – „Swedbank“, AB, ir skolininkas BUAB „Neapolis“ tokiam teismo sprendimui neprieštarauja.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, bei vadovaudamasi ištirtų bylos įrodymų visuma, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykiams taikytinas materialiosios teisės normas, todėl patenkindamas ieškinį priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str., 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl apelianto teisės į apeliaciją

Atsakovas BUAB „Neapolis“ kvestionuoja R. G. teisę į apeliaciją šioje byloje, motyvuodamas apelianto kreditorinio reikalavimo bankrutavusiam atsakovui dydžiu ir Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 6 dalimi. Su tokiais atsakovo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Nagrinėjamu atveju R. G., turėdamas materialinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, joje dalyvavo trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teisėmis, kaip BUAB „Neapolis“ laiduotojas, o ne kaip BUAB „Neapolis“ kreditorius, todėl turi CPK 42 straipsnyje numatytas byloje dalyvaujančio asmens teises, tarpe jų ir teisę dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teikti apeliacinį skundą (CPK 47 str. 2 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatas, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šios Rekomendacijos patvirtintos 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85. Rekomendacijose nustatyti priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas civilinėse bylose maksimalūs dydžiai ir kriterijai. Nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgiama į bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų); teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 p.). Teismas išimtiniais atvejais gali nukrypti nuo šių Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (pavyzdžiui, kai advokatas arba advokato padėjėjas teikia teisines paslaugas itin sudėtingoje byloje ir pan.) (Rekomendacijų 11 p.).

Atsakovas BUAB „Neapolis“ dviem pateiktais prašymais iš viso prašo priteisti apeliacinėje instancijoje patirtas 6 564,25 Lt bylinėjimosi išlaidas. 2014 m. vasario 21 d. prašyme nurodė, kad 3 599,75 Lt patirtas išlaidas sudaro: 875 Lt už civilinės bylos medžiagos analizę, 262,50 Lt už prašymą pratęsti terminą atsiliepimui pateikti bei susirašinėjimą su teismo sekretore, 262,50 Lt už pasitarimą bylos klausimais ir 1 575 Lt už atsiliepimo į skundą parengimą bei PVM. 2014 m. birželio 16 d. prašyme nurodė, kad 2 964,50 Lt bylinėjimosi išlaidas sudaro: 525 Lt už bylos medžiagos ir skundo analizę bei aptarimą; 1 662,50 Lt už atsiliepimo į skundą parengimą; 262 Lt už papildomų paaiškinimų prie skundo parengimą bei PVM. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kai kurios nurodytos išlaidos dubliuojasi ir buvo apmokėtos du kartus. Įvertinus atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, nėra pagrindo spręsti, kad jo surašymas pareikalavo specialių žinių ar itin daug advokato darbo bei laiko sąnaudų, ar yra kitų aplinkybių, suteikiančių pagrindą viršyti Rekomendacijų 8.11 punkte įtvirtintą maksimalią priteistiną sumą už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Pažymėtina, kad prie procesinio dokumento parengimo išlaidų priskiriamos ir susipažinimo su bylos, skundo medžiaga, dokumentų analizės išlaidos. Papildomi paaiškinimai prie atsiliepimo parengti ir pateikti teismui kitą dieną po atsiliepimo pateikimo, prašant juos laikyti sudėtine atsiliepimo dalimi, todėl papildomos išlaidos už jų parengimą nepriteistinos. Aptarti teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimo teisiniai aspektai bei faktinės aplinkybės ir trečiojo asmens apeliacinio skundo nepatenkinimas sudaro pagrindą priteisti atsakovui BUAB „Neapolis“ dalį jo prašomų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str.), todėl iš apelianto priteistini 1 500 Lt teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas ieškovas nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš trečiojo asmens R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini)) atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Neapolis“ (į. k. 300095229) 1 500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Lt apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų.