Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

Eigirdo Činkos, Vyginto Mažuikos ir Dalios Pranckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. M. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-52-1055/2020 pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo suteikti sklypo dalį pastato eksploatacijai ir sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vilniaus vystymo kompanija“, akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Namų (duomenys neskelbtini) g. 6, 4 ir 4B savininkų bendrija, uždaroji akcinė bendrovė „NT startas“, uždaroji akcinė bendrovė „DV17“, L. B., V. B., A. M., K. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

18. Civilinė byla pagal apeliantės V. M. apeliacinį skundą apeliacine tvarka buvo išnagrinėta Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai priimant 2021 m. vasario 17 d. nutartį, kuria pirmos instancijos teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. balandžio 4 d. išnagrinėjęs ieškovės kasacinį skundą nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-378/2022, Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų kolegijos 2021 m. vasario 17 d. nutartį panaikino ir civilinę bylą perdavė Panevėžio apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei

absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

Dėl pateiktų paaiškinimų

20. Nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2022 m. balandžio 4 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. vasario 17 d. nutartį panaikinus ir perdavus bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, teisėjų kolegija 2022 m. gegužės 5 d. nutartimi pasiūlė bylos šalims, jei jos mano esant reikalinga, iki 2022 m. gegužės 20 d. pateikti teismui papildomus rašytinius paaiškinimus ir įrodymus dėl aplinkybių, kurios buvo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 4 d. nutarties 42 punkte, o jei šalys pateiks rašytinius paaiškinimus ir įrodymus, pateikti teismui atsiliepimus dėl jų iki 2022 m. gegužės 30 d. Byla apeliacinės instancijos teisme paskirta nagrinėti 2022 m. birželio 7 d. teismo posėdyje.

22. Atsižvelgus į tai, kad ieškovė paaiškinimus pateikė ženkliai praleidusi teismo nustatytą terminą (13 dienų), pareiškimas teismui pateiktas likus keturioms dienoms iki numatyto teismo posėdžio, todėl kita šalis nebūtų turėjusi galimybės pateikti savo atsikirtimų į ieškovės paaiškinimus, teisėjų kolegija, vadovaudamasi proceso koncentracijos, jo operatyvumo ir ekonomiškumo principais, numatytais CPK 7 straipsnyje, atsisako priimti ieškovės pateiktus papildomus paaiškinimus ir jų šioje byloje nevertina.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

23. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ūkinį pastatą, 30I1/p (Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniaus miesto savivaldybė 2005 m. rugsėjo 14 d. pirkimo – pardavimo sutartimi už 41 000 Lt pardavė A. M., G. V. ir R. M.. Iš byloje kartu su ieškiniu pateiktos 2005 m. kovo 29 d. parengtos Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų bylos (ūkinio pastato, 30I1/p (Nr. (duomenys neskelbtini)) matyti, kad prieš sudarant 2005 m. rugsėjo 14 d. pirkimo – pardavimo sutartį, ūkinis pastatas buvo fiziškai pažeistas, tą patvirtina tiek kadastrinių matavimų fotonuotraukos, tiek duomenys, kad pastato nusidėvėjimas – 70 procentų.

Dėl valstybinės žemės sklypo dalies nustatymo ir nuomos

29. Kasacinis teismas, be kita ko, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškovė aktyviai siekia pastatą rekonstruoti ir naudoti pagal paskirtį, o pastatui eksploatuoti būtina valstybinės žemės sklypo dalis; ieškovės siekis pastatą rekonstruoti reiškia savininko teisių įgyvendinimą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad tais atvejais, kai statinys yra nusidėvėjęs ir savininkas jį siekia remontuoti ar rekonstruoti, tokie savininko veiksmai reiškia ketinimą statinį naudoti pagal paskirtį.

30. Visų pirma, teisėjų kolegija sutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė neprivalo ginčyti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2018 m. vasario 26 d. įsakymą Nr. 49VĮ-267-(14.49.2), kuriuo nustatytos naudotinos ginčo žemės sklypo dalys kitiems naudotojams, bei 2018 m. liepos 4 d. raštą Nr. 1SS-1352-(7.5), kuriuo buvo atsisakyta pakeisti sprendimą dėl žemės sklypo dalies, būtinos ieškovės pastato eksploatacijai, nustatymo.

31. Civilinis procesas pagrįstas byloje dalyvaujančių asmenų teise disponuoti jiems suteiktomis procesinėmis teisėmis laisva valia. Kiekvienas asmuo pasirenka konkretų savo teisių gynimo būdą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai). Dispozityvumo principas, be kita ko, reiškia, jog civilinė byla gali būti iškelta tik į teismą besikreipiančiojo asmens iniciatyva, tik jis turi teisę pasirinkti, kokiam (kokiems) asmeniui (asmenims) ir kokius reikalavimus reikšti, kokiomis aplinkybėmis grįsti pareikštus reikalavimus, kokiais įrodymais įrodinėti išdėstytas aplinkybes (CPK 13 straipsni).

32. Nagrinėjam atveju ieškiniu ieškovė prašė įpareigoti atsakovę nustatyti dalį valstybiniame žemės sklype, būtiną ūkinio pastato eksploatacijai ir įpareigoti atsakovę išnuomoti ieškovei dalį valstybinės žemės sklypo, kuri yra būtina ūkinio pastato eksploatacijai. Taigi byloje kilęs esminis ginčas – dėl valstybinės žemės nuomos ir valstybinės žemės patikėtinio atsisakymo tokį žemės sklypą išnuomoti lengvatine tvarka, t. y. nesuteikiant teisės ieškovei nuomos sutarties pagrindu naudotis dalimi valstybinės žemės sklypo, kuris užstatytas ieškovei priklausančiu nekilnojamojo turto objektu. Svarbu tai, kad teismui tenkinus reikalavimą dėl įpareigojimo sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį, valstybinės žemės patikėtiniui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 8 bei 33 punktų pagrindu, kyla pareiga nustatyti išnuomotino žemės sklypo dalį. Todėl spręstina, kad ieškovės pareikšti ieškinio reikalavimai yra pakankami, kad būtų tinkamai apgintos ieškovės nurodomos pažeistos teisės.

33. CK 6.551 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais. Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatyta, kad valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui). Žemės sklypai, užstatyti fizinių ar juridinių asmenų nuomojamais statiniais ar įrenginiais, išnuomojami tik šių statinių ar įrenginių nuomos terminui. Žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Detaliau šiuos santykius reglamentuojančių jau minėtų Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 2.2 punkte nustatyta, kad pagal Taisykles parduodami ir išnuomojami valstybinės žemės sklypai, užstatyti statiniais ar įrenginiais ir naudojami šiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, taip pat statiniais ar įrenginiais neužstatyti (nauji) valstybinės kitos paskirties žemės sklypai, kai tokių valstybinės žemės sklypų pardavimas ar nuoma be aukciono nustatyti Lietuvos Respublikos įstatymuose. Pagal Taisyklių 28 punktą išnuomojami naudojami žemės sklypai, užstatyti asmenims nuosavybės teise priklausančiais arba jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik laikinieji statiniai arba neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui (jo priklausiniui) ar įrenginiui.

34. Vadinasi, pagal nustatytą teisinį reguliavimą teisė nuomoti statiniams naudoti reikalingą valstybinės žemės sklypą lengvatine – ne aukciono – tvarka yra garantuojama visiems valstybinėje žemėje esančių statinių savininkams visą statinių saugaus naudojimo laikotarpį, jeigu jie tinkamai įgyvendina nuosavybės teisę, ir, be kita ko, vykdo pareigą tinkamai prižiūrėti statinius ir tokiu būdu užtikrina galimybę naudoti juos pagal paskirtį, kas reiškia ir galimybę gauti tą ekonominę naudą, kuri paprastai gali būti gaunama tinkamai įgyvendinant savininko teises. Ir atvirkščiai, valstybinėje žemėje esančių statinių savininkams, kurie nuosavybės teisę įgyvendina, ir, be kita ko, pareigą prižiūrėti statinius vykdo taip, kad tampa neįmanoma naudoti statinių pagal paskirtį, kas reiškia ir netekimą galimybės gauti tą ekonominę naudą, kuri paprastai gali būti gaunama tinkamai įgyvendinant savininko teises, nėra garantuojama teisė nuomoti lengvatine – ne aukciono – tvarka valstybinės žemės sklypą, kuris būtų reikalingas statiniams naudoti, jeigu statinius būtų galima naudoti pagal paskirtį. Taigi, tokiu reguliavimu užtikrinama teisinga visuomenės interesų ir valstybinėje žemėje esančių statinių savininkų teisių pusiausvyra.

35. Teisinis reguliavimas, nustatantis teisę nuomoti statiniams naudoti reikalingą valstybinės žemės sklypą lengvatine – ne aukciono – tvarka, negali būti aiškinamas kaip reiškiantis, kad susiklosčius situacijai, kada savininkas negali valstybinėje žemėje esančių statinių naudoti pagal paskirtį dėl statinių būklės pablogėjimo, ypač jeigu tokia situacija susiklosto dėl veiksnių, kurie nepriklauso nuo savininko valios, įtakos, jis neturi (netenka) teisės naudoti valstybinės žemės sklypą lengvatine – ne aukciono – tvarka, nors pagal galiojančius teisės aktus tokių statinių savininkas turi teisę atkurti statinius ir šią teisę jis įgyvendina tinkamai, per protingą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-403/2019).

36. Statinio savininko ketinimas naudoti statinį pagal tiesioginę paskirtį Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto ir Taisyklių 28 punkto taikymo prasme reiškia statinio savininko ketinimą įgyvendinti savo, kaip statinio savininko, turimas teises į statinį. Šioje byloje kasacinio teismo jau konstatuota, kad ieškovė aktyviai siekia pastatą rekonstruoti ir naudoti pagal paskirtį, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė vykdė pareigą prižiūrėti statinį, nes statinio būklė nuo 2005 m., kai buvo sudaryta kadastrinių matavimų byla ir turtas priklausė Vilniaus miesto savivaldybei, iš esmės nėra pakitusi, ir, siekdama gauti atsakovės leidimą statinį rekonstruoti, įgyvendino savo, kaip turto savininkės teises bei aktyviai išreiškė ketinimą ateityje naudoti statinį pagal paskirtį. Svarbu tai, kad ieškovė, 2015 m. suformavus ir įregistravus ginčo sklypą, jau 2016 m. kreipėsi į atsakovę su prašymu išnuomoti žemės sklypo dalį ir leisti pastatą rekonstruoti, t. y. ieškovė nedelsė ir teisę atkurti statinį įgyvendino tinkamai. Atsižvelgus į kasacinio teismo argumentus ir nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės atsisakymas nustatyti ieškovei priklausančio statinio eksploatacijai reikalingą valstybinės žemės sklypo dalį ir išnuomoti ieškovei lengvatine tvarka žemės sklypo dalį, reikalingą ieškovei priklausančio statinio naudojimui, yra priimtas neįvertinus ieškovės faktinių ketinimų bei ieškovės teisės į nuosavybės apsaugą. Toks valstybės institucijų elgesys vertintinas kaip neproporcingai ribojantis ieškovės nuosavybės teisę į teisėtai įsigytą pastatą, todėl negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

37. Kasacinis teismas 2022 m. balandžio 4 d. nutartyje (42 punktas) nurodė, kad nagrinėjamu atveju būtina nustatyti ir įvertinti, ar esamoje situacijoje šioje teritorijoje galimi tokio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai. Šioje byloje atsakovė neįrodinėjo, kad ūkinio pastato rekonstrukcija ginčo teritorijoje būtų negalima, priešingai, parengiamojo teismo posėdžio metu atsakovės atstovė nurodė, kad pripažįsta, jog šitoje teritorijoje veikla galima, ką iš esmės patvirtina ir ginčo teritorijos tvarkymo ir naudojimo reglamentavimas.

38. Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad leidimas rekonstruoti statinį – ypatingojo ar neypatingojo statinio rekonstravimui (išskyrus krašto apsaugos tikslams skirtose teritorijose rekonstruojamą neypatingąjį statinį); nesudėtingojo statinio rekonstravimui mieste (išskyrus krašto apsaugos tikslams skirtose teritorijose rekonstruojamą nesudėtingąjį statinį), konservacinės apsaugos prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, kitoje teritorijoje aplinkos ministro nustatytais atvejais; nesudėtingojo statinio rekonstravimui kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo objekto apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje ir jos apsaugos zonoje kultūros ministro ir aplinkos ministro nustatytais atvejais.

39. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 1 punktas apibrėžia apsaugos reglamento sąvoką – tai dokumentas, kuriuo nustatomi konkretaus nekilnojamojo kultūros paveldo objekto, jo teritorijos, apsaugos zonos ar tokių objektų tipo paveldosaugos reikalavimai.

40. Nors nagrinėjamu atveju ginčo pastatas yra sklype ((duomenys neskelbtini)), kuris yra įtrauktas į Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentą (Teritorijos Nr. IIIA, Kvartalo Nr. 12), ginčo pastatas, pagal viešai prieinamą paiešką Kultūros vertybių registre (pagal pastato unikalų numerį, nes tuo pačiu adresu yra registruota daugiau nekilnojamojo turto objektų), nėra įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, o jau minėtas Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamente numatytas teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas nedraudžia sklype esančių kitų statinių, nepriskirtų kultūros vertybėms, rekonstrukcijos darbų.

41. Be kita ko, kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad neleistina tokia situacija, jog atskirų teisių įgyvendinimas tarpusavyje būtų susijęs taip, kad, neįgyvendinus vienos teisės, negalimas kitos teisės realizavimas, o tos antrosios teisės nebūtų galima realizuoti, kol neįgyvendinta pirmoji; negali būti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį atskirų teisių įgyvendinimas būtų susijęs taip, jog neįgyvendinus vienos teisės negalimas kitos teisės įgyvendinimas ir atvirkščiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2013).

42. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė 2016 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į atsakovę su prašymu, be kita ko, išduoti leidimą pastato rekonstrukcijai. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 72 punktą, statinio rekonstravimas – statyba, kurios tikslas – perstatyti statinį: pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis (ilgį, plotį, aukštį ir pan.). To paties įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad statytojas žemės sklypą (teritoriją), kuriame (kurioje) statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Taigi asmuo, siekiantis gauti leidimą statyti ar rekonstruoti statinius valstybinėje žemėje, privalo pateikti dokumentus, patvirtinančius jo teisę naudotis ar valdyti žemės sklypą, kuriame ketina statyti ar rekonstruoti statinius. Asmens teisę valdyti ir naudoti valstybinės žemės sklypą patvirtinantis dokumentas yra valstybinės žemės nuomos sutartis arba valstybinės žemės panaudos sutartis. Taisyklių 30.7 punkte numatyta, kad išnuomotuose žemės sklypuose statyti naujus statinius ar įrenginius ir rekonstruoti esamus galima tik tuo atveju, jeigu tai numatyta nuomos sutartyje, nauja statyba ir (ar) rekonstravimas atitinka nuomos sutartyje nurodytą valstybinės žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir būdą, ir tokia statyba ir (ar) rekonstravimas galimi pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentų sprendinius.

43. Šioje byloje jau konstatuota, kad ieškovės veiksmai įsigyjant ūkinį pastatą, siekis sudaryti žemės sklypo nuomos sutartį ir prašymas išduoti leidimą pastato rekonstrukcijai rodo aiškų ieškovės ketinimą naudotis pastatu ateityje, o tuo pačiu ir poreikį naudoti žemės sklypą, kuris ir yra skirtas pastato eksploatacijai. Tuo pačiu bylos faktinės aplinkybės apie pastato blogą būklę patvirtina, kad ieškovė, įsigijusi pastatą ir siekdama juo naudotis, gauti iš jo naudą, turi atlikti, kaip pati nurodo, pastato rekonstrukciją ir tokia veikla, kaip nurodyta anksčiau, ginčo teritorijoje nėra draudžiama. Tačiau siekdama rekonstrukcijos, tokių darbų atlikti negali, kol nėra valstybinės žemės patikėtinio leidimo naudotis žemės sklypu. Taigi šiuo atveju iš esmės susidarė situacija, kuri lemia, kad ieškovė, neturėdama teisėto pagrindo naudoti valstybinę žemę, t. y. neturėdama valstybinės žemės nuomos teisės, negalėtų gauti ir leidimo statinio rekonstrukcijai. Tokia situacija, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja prielaidas valstybės institucijų veiksmais pažeisti nuosavybės teisės apsaugos bei teisinio tikrumo principus, nes dėl neišsprendžiamos situacijos ieškovei nuosavybės teises priklausantis ūkinio pastato padėtis tik blogėtų, t. y. iš esmės ieškovei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų paliekamas toliau griūti.

44. Kasacinis teismas, spęsdamas klausimą dėl nuosavybės teisės apsaugos ir teisėtų lūkesčių, yra nurodęs, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką nuosavybės samprata neapribota egzistuojančios nuosavybės ir gali apimti turtą, įskaitant reikalavimo teises, dėl kurių pareiškėjas gali teigti turįs bent jau pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad jos bus efektyviai įgyvendintos (žr., pvz., didžiosios kolegijos sprendimo byloje Lichtenšteino princas Hansas A.II prieš Vokietiją, peticijos Nr. 42527/98, par. 83). EŽTT savo praktikoje yra atskyręs paprastą viltį nuo teisėto lūkesčio, kuris turi būti konkretesnio pobūdžio negu vien tik viltis, pagrįstas teisine nuostata arba teisės aktu, pavyzdžiui, teismo sprendimu (2002 m. liepos 10 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 39794/98, par. 73). Teisėti lūkesčiai paprastai grindžiami pagrįstu tikėjimu teisės aktu, turinčiu tvirtą teisinį pagrindą ir įtaką nuosavybės teisėms (pvz., 2004 m. rugsėjo 28 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Kopeck prieš Slovakiją, peticijos Nr. 44912/98, par. 47; 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, par. 61). Pagal EŽTT praktiką bylose, susijusiose su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) taikymu, pagal šį Konvencijos straipsnį saugotinam teisėtam lūkesčiui – o ne tik paprastai vilčiai ar paprastam lūkesčiui (kurie nesaugotini) – konstatuoti gali būti svarbios įvairios aplinkybės, duodančios pagrindą šiam lūkesčiui susiformuoti – teisinis reguliavimas per se (savaime), nuosekli teismų praktika, galutinis administracinis aktas, su valdžios institucijomis sudaromos civilinės sutartys, ilgalaikis valstybės susidariusios situacijos toleravimas, kalbant apie statinius – ar jie buvo pastatyti turint kokių nors teisių į sklypą, kokia jų paskirtis ir pan. Kiekvienu atveju reikia ištirti, ar pagal bylos aplinkybes, nagrinėjamas kaip visuma, pareiškėjas turėjo teisę į materialinį (realiai egzistuojantį) interesą, saugomą pagal Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį (2010 m. kovo 29 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Depalle prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34044/02, par. 62; 2004 m. lapkričio 30 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Öneryildiz prieš Turkiją, peticijos Nr. 48939/99, par. 124) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262-1075/2018).

45. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, svarbu tai, kad Vilniaus miesto savivaldybei 2005 m. rugsėjo 14 d. parduodant pastatą, jo būklė iš esmės buvo ta pati, kaip ir 2018 m., t. y. atsakovei atsisakant nustatyti ieškovei priklausančio pastato eksploatacijai reikalingą valstybinės žemės sklypo dalį ir atsisakant išnuomoti žemės sklypo dalį ne aukciono būdu. Kaip teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, pastatas įsigijimo iš valstybės (savivaldybės) metu (2005 m.) buvo laikomas tinkamu pirkimo – pardavimo sutarties objektu, kasacinis teismas 2022 m. balandžio 4 d. nutartyje konstatavo, kad valstybė ilgą laiką žinojo (turėjo žinoti) apie ginčo ūkinį pastatą, t. y. jo būklę. Įvertinus aptartą, darytina išvada, kad ieškovė galėjo pagrįstai tikėtis, t. y. turėti teisėtų lūkesčių, jog teisėtai įsigijus nekilnojamąjį turtą, stovintį ant valstybinės žemės, jai nebus kliudoma įgyvendinti statinio savininko teises, o tam, kad galėtų šiomis teisėmis nevaržomai naudotis, valstybė suteiks jai teisę naudotis valstybinės žemės sklypo dalimi, reikalinga ieškovei teisėtai priklausančio statinio naudojimui.

Dėl bylos procesinės baigties

46. Įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, kad ieškovei nuosavybės teise priklausantis statinys yra sunykęs, todėl nebenaudojamas pagal paskirtį, ir dėl to neteisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei aktualią teismų praktiką. Konstatuodamas, kad ieškovės ketinimas tik ateityje naudoti pastatą nelemia jos teisės į žemės sklypo, ant kurio stovi pastatas, nuomą ne aukciono tvarka, taip paneigdamas ieškovės teisę į nuosavybės teisės įgyvendinimą, pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą. Atsižvelgus į tai, apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys tenkinamas.

47. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010).

48. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas reglamentuojamas CPK 93 straipsnyje. Pagal CPK 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Tačiau teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatytos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Be to, pažymėtina, kad visais atvejais bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, kaip ir bet kuris kitas klausimas, iškilęs civiliniame procese, turi būti sprendžiamas vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis).

49. Apeliacinės instancijos teismui priėmus naują sprendimą arba jį pakeitus, atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Patenkinus apeliantės ieškinį bei apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos, tiek kasacinės instancijos teisme priteistinos iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Apeliantės išlaidas sudaro 450 Eur žyminis mokestis už ieškinį, apeliacinį skundą ir kasacinį skundą ir 107,45 Eur teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, kadangi šios išlaidos jau yra išieškotos iš ieškovės į valstybės biudžetą. Šios išlaidos yra pagrįstos, todėl apeliantei iš atsakovės priteistina 507,45 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose.

50. Iš atsakovės į valstybės biudžetą priteistinos kasacinio teismo turėtos 33,81 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidos (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnis, 88 straipsnis, 96 straipsniai).

51. Trečiasis asmuo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“, kuri visų instancijų teismuose šioje byloje palaikė ieškovės poziciją ir prašė tenkinti ieškovės ieškinį, pateikė rašytinius įrodymus, kad šioje byloje patyrė tokio dydžio bylinėjimosi išlaidas: 1370,25 Eur pirmosios instancijos teisme, 1448,68 Eur apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, 757,87 Eur kasaciniame teisme už atsiliepimą į kasacinį skundą, viso – 3576,80 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nors šios trečiojo asmens išlaidos yra pagrįstos, pagal pateiktas išlaidų detalizacijas atitinkančios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ įtvirtintus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, atsižvelgus į tai, kad pirmosios instancijos teisme trečiasis asmuo neteikė atsiliepimo į ieškinį ir dalyvavo tik viename (parengiamajame) teismo posėdyje, atsižvelgus į atsiliepimuose nagrinėtų klausimų sudėtingumą, bei tai, kad trečiasis asmuo iš esmės palaikė ieškovės argumentus, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, trečiajam asmeniui iš atsakovės priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis mažinamas iki 2000 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

nusprendžia:

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. spalio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

ieškinį patenkinti.

Įpareigoti atsakovę Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, kodas 188704927, nustatyti dalį valstybiniame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), būtiną ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), eksploatacijai.

Įpareigoti atsakovę Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, kodas 188704927, išnuomoti ieškovei V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) dalį valstybinio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), būtiną ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), eksploatacijai.

Priteisti ieškovei V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, kodas 188704927, 507,45 Eur (penkis šimtus septynis eurus 45 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti trečiajam asmeniui UAB „Vilniaus vystymo kompanija“, į. k. 120750163, iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, kodas 188704927, 2000 Eur (du tūkstančius eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, kodas 188704927, į valstybės biudžetą 33,81Eur (trisdešimt tris eurus 81 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, patirtų kasaciniame teisme. Ši suma turi būti sumokėta į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660, teismui pateikiant įmokos sumokėjimą patvirtinantį dokumentą.