- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-29
- Bylos Nr.
- 1A-670-935/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-06170-2019-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Kolyčienė, Ugnius Trumpulis, Arūnas Budrys
- Nuteistasis
- J. V.
- Advokatai
- Ramūnas Vanagas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir aštuoniems mėnesiams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. J. V. nuteistas už tai, kad jis 2019 m. vasario 13 d. apie 20.30 val. prie namo, esančio Panevėžio g. 4, Vilniuje, sugriebęs rankomis nukentėjusiajam Rusijos Federacijos piliečiui A. K. (A. K.) už kaklo ir jį pargriovęs bei prispaudęs savo kūnu jį prie žemės, taip atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis, atsegė nukentėjusiojo A. K. striukės kairę išorinę kišenę ir iš jos pagrobė mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy A5 Black“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė 300 Eur, su jame buvusia „Bilain“ SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini), bei odinę piniginę, kurios vertė 50 Eur, su joje buvusiais 7000 Rusijos rublių (kas atitinka 94,17 Eur) grynųjų pinigų, A. K. vardu išduotais Rusijos Federacijos pasu, vairuotojo pažymėjimu, Rusijos banko „Tinkoff“ mokėjimo kortele, tuo padarydamas nukentėjusiajam A. K. 444,17 Eur turtinę žalą. Tokiais savo veiksmais J. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis J. V. prašo jo padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, švelninti jam paskirtą bausmę ir taikyti jam lygtinį paleidimą.
3. Nuteistasis prašo atsižvelgti į tai, kad jam yra diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas su ryškiu elgesio sutrikimu. Taip pat prašo įvertinti tai, jog nukentėjusysis parodymus davė būdamas neblaivus. Nuteistasis prisipažįsta, jog atvirai pagrobė svetimą turtą. Be to, apeliaciniame skunde tvirtinama, kad nuteistasis būdamas laisvėje dirbs, nenusikals, vykdys pareigūnų nurodymus.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo J. V. apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, jog J. V. skundžiamu nuosprendžiu buvo pagrįstai nuteistas už nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymą, jo kaltę padarius šią nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei pirmosios instancijos teismo įvertinti duomenys, kurie laikytini įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja ir tai, kad nuteistajam paskirta bausmė buvo individualizuota tinkamai, ji nevertintina kaip aiškiai per griežta.
6. Apeliaciniame skunde nėra ginčijama tai, kad nuteistasis 2019 m. vasario 13 d. apie 20.30 val. prie namo, esančio Panevėžio g. 4, Vilniuje, pagrobė nukentėjusiajam A. K. priklausantį turtą, kurio bendra vertė yra 444,17 Eur. Šiuo atveju ginčas kyla dėl to, kokiu būdu svetimas turtas buvo pagrobtas, t. y., ar, grobdamas nukentėjusiajam priklausantį turtą, nuteistasis panaudojo fizinį smurtą. J. V. aiškina, kad jis smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, bei tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo grįsti nuosprendžio nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu nurodytomis aplinkybėmis, kadangi nukentėjusysis jas nurodė būdamas neblaivus.
Žemesnės instancijos teismas
7. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, jog, priimdamas procesinį sprendimą baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Nenustačius, kad bylą nagrinėjęs teismas pažeidė minėtus reikalavimus, vien proceso dalyviui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013, 2K-93-788/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tvirtinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis (taip pat ir nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu) bei padarė nepagrįstas išvadas.
8. Šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad nukentėjusysis A. K. tuo metu, kai iš jo buvo pagrobtas turtas, protokolo-pareiškimo surašymo bei jo apklausos metu buvo neblaivus (t. 1, b. l. 19). Be jokių abejonių, neblaivaus asmens, kuris nurodo aplinkybes apie įvykį, kurio metu jis taip pat buvo neblaivus, teiginiai turi būti vertinami itin atidžiai. Tokį vertinimą lemia tai, kad toks asmuo dėl savo būklės (apsvaigimo) gali neprisiminti ar sąžiningai klysti dėl objektyvių konkretaus įvykio aplinkybių. Tuo pačiu teigtina, jog aplinkybė, kad asmuo parodymus apie reikšmingas įvykio aplinkybes davė būdamas neblaivus, savaime nereiškia, jog jo parodymais negalima vadovautis, jie yra nepatikimi. Teisėjų kolegija konstatuoja ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apklausti neblaivių asmenų bei asmenų, kurie konkrečių įvykių metu buvo neblaivūs. Tokie parodymai vertinami kaip ir kiti byloje surinkti duomenys.
9. Iš A. K. protokolo-pareiškimo matyti, jog jis nurodė, kad 2019 m. vasario 13 d. apie 20.30 val. nepažįstamas vaikinas (nukentėjusysis apibūdino vaikino išvaizdą bei aprangą), panaudojęs fizinį smurtą, pagrobė jam priklausantį turtą (t. 1, b. l. 7). Iš nukentėjusiojo A. K. apklausos protokolo matyti, jog jis nuosekliai ir aiškiai nurodė įvykio aplinkybes, t. y. kaip susitiko su nepažįstamu vaikinu, kur ir dėl kokių priežasčių su juo ėjo, kaip buvo užpultas šio vaikino, kaip vaikinas pagrobė jo turėtą turtą, į kurią pusę užpuolikas pasišalino po įvykio. Nukentėjusysis nurodė, kad galės atpažinti jį užpuolusį vaikiną (t. 1, b. l. 14). Liudytojo A. M., kuris po įvykio bendravo su nukentėjusiuoju, parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, patvirtina, jog A. K. iš pat pradžių (dar prieš protokolo-pareiškimo surašymą bei apklausą) nurodė, kad jo turtas buvo pagrobtas panaudojus fizinį smurtą, nukentėjusysis buvo neblaivus, tačiau jo pasakojimas nebuvo padrikas, pagal jo nurodytus požymius buvo surastas ir sulaikytas užpuolikas (t. 2, b. l. 76). Taigi šio liudytojo parodymai leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusysis net ir būdamas neblaivus orientavosi aplinkoje, gebėjo tinkamai suvokti faktines aplinkybes ir apie jas duoti paaiškinimus. Pažymėtina, jog iš asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad A. K. 2019 m. vasario 14 d. atpažino J. V. kaip asmenį, kuris 2019 m. vasario 13 d. apie 20.30 val. jį pargriovė ir pagrobė turtą (t. 1, b. l. 63-67). Iš aptartų duomenų yra akivaizdu, jog nukentėjusysis visais atvejais aiškino, jog turtas buvo pagrobtas panaudojus prieš jį fizinį smurtą. Čia būtina pabrėžti, kad faktą, jog turtas buvo pagrobtas po smurto panaudojimo, A. K. nurodė ir tuo metu, kai buvo blaivus, t. y. asmens parodymo atpažinti metu. Taigi nesivadovauti nukentėjusiojo A. K. teiginiais pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo.
10. Aplinkybę, kad prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas fizinis smurtas iš dalies patvirtina ir liudytojos E. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme. Iš šios liudytojos parodymų matyti, kad jai bendraujant su nuteistuoju šis nurodė, jog tarp jo ir nukentėjusiojo buvo kilęs konfliktas, kurio metu buvo panaudotas abipusis fizinis smurtas, tuomet buvo pagrobtas nukentėjusiojo turtas (t. 1, b. l. 60, t. 2, b. l. 3). Faktą, jog prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas fizinis smurtas, patvirtina ir liudytojo K. K. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, iš kurių matyti, jog du jaunuoliai, su kuriais A. K. atėjo prašyti pagalbos, nurodė, kad matė, kaip buvo užpultas nukentėjusysis, kaip jis buvo pargriautas (t. 2, b. l. 30).
Žemesnės instancijos teismas
11. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pats J. V., nurodydamas dalį nusikaltimo padarymo aplinkybių, nebuvo nuoseklus, kas verčia abejoti jo parodymų patikimumu. Pavyzdžiui, 2019 m. vasario 14 d. apklausiamas kaip įtariamasis J. V. nurodė, kad, einant su nukentėjusiuoju link parduotuvės, šis sustojo ir be priežasties sudavė jam smūgį į smakrą, tuomet pats nugriuvo, jam iš kišenės iškrito daiktai, kuriuos nuteistasis paėmė ir pasišalino iš įvykio vietos (t. 1, b. l. 83), o 2019 m. gegužės 7 d. vykusios apklausos metu ir duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme nuteistasis jau teigė, kad nukentėjusysis jam sudavė smūgį tuo metu, kai buvo grobiami šio daiktai (t. 1, b. l. 86).
12. Įvertinus visa, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nustatė, kad J. V. A. K. turtą pagrobė panaudojęs prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą. Teismų praktikoje pripažįstama, jog kaip atvira vagystė kvalifikuojamas nesmurtinis (nevartojant nei fizinio, nei psichologinio smurto arba kitaip neatimant galimybės nukentėjusiajam priešintis) svetimo turto pagrobimas, o plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat jo imtis naudoja tam, kad įveiktų, pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-73/2007, 2K-189/2009, 2K-272-648/2015, 2K-349-648/2017). Taigi konstatavus, jog J. V., siekdamas pagrobti svetimą turtą, prieš nukentėjusįjį panaudojo fizinį smurtą, konstatuotina ir tai, kad nuteistojo veiksmai buvo pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.
13. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Taigi teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje užfiksuotus duomenis, konstatuoja, jog skundžiamu nuosprendžiu J. V. bausmė už jo padarytą nusikalstamą veiką buvo paskirta laikantis BK 41 bei 54 straipsnių nuostatų. Kaip jau buvo minėta anksčiau, paskirta bausmė yra teisinga ir nelaikytina aiškiai per griežta.
14. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas J. V. bausmę, įvertino tai, kad jis padarė vieną nusikalstamą veiką nuosavybei, kuri priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), šis nusikaltimas buvo padarytas veikiant tiesiogine tyčia, nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, pagrobtas turtas buvo grąžintas nukentėjusiajam. Taip pat skundžiamame nuosprendyje buvo įvertinta ir tai, kad J. V. anksčiau yra ne kartą teistas, taip pat ir už panašaus pobūdžio nusikaltimų padarymą, naują nusikaltimą padarė praėjus tik šiek tiek daugiau nei keturiems mėnesiams po jo paleidimo iš pataisos įstaigos, kur jis atliko laisvės atėmimo bausmę, jis yra ne kartą baustas administracine tvarka, nedirba, yra įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, VĮ Respublikinėje psichiatrijos ligoninėje jam diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas su ryškiu elgesio sutrikimu. Aptartų aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai apeliantui už jo padarytą nusikaltimą parinkti BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą pačią griežčiausią bausmę, t. y. laisvės atėmimą, tačiau jos dydį nustatyti mažesnį nei baudžiamajame įstatyme numatytas šios bausmės vidurkis, kuris yra šiek tiek daugiau nei treji metai. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog tik paskirtąja bausme gali būti įgyvendinti bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnyje. Dar labiau švelninti J. V. paskirtos bausmės atsižvelgus į jo sveikatos būklę, kuri buvo įvertinta pirmosios instancijos teismo, pažadą, jog jis daugiau nenusikals, laisvėje dirbs, vykdys jam nustatytas pareigas, nėra pagrindo.
15. Teisėjų kolegija, nuteistojo prašymą taikyti jam lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos, kuris nagrinėjamu atveju, remiantis galiojančiu teisiniu reguliavimu, negalėtų būti spendžiamas, vertina kaip prašymą atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. BK 75 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad, egzistuojant šioje normoje numatytoms sąlygoms, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nagrinėjamu atveju įvertinus šio procesinio sprendimo 14 pastraipoje aptartas aplinkybes, ypač jo nuolatos besikartojantį nusikalstamą elgesį, nėra pagrindo manyti, jog paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti J. V. atidedant jos vykdymą. Čia pažymėtina, jog iš byloje užfiksuotų duomenų matyti, kad net realiai atliktos laisvės atėmimo bausmės nuteistajam nepadarė pakankamo teigiamo poveikio, jis ir toliau nusikalsdavo, todėl nėra pagrindo matyti, jog bausmės vykdymo atidėjimas būtų bent kiek veiksmingas.
16. Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti ar naikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo J. V. apeliacinį skundą atmesti.