Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Mariaus Dobrovolskio, Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo S. K. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. B. ir J. B. patikslintą ieškinį atsakovams S. K. ir Šilutės rajono savivaldybės administracijos Rusnės seniūnijai dėl sandorio pripažinimo galiojančiu (sudarytu), nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, juridinio fakto nustatymo, pažymų pripažinimo iš dalies negaliojančiomis ir teisinės pastato registracijos pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

6.2. Jų įsitikinimu, Civilinio proceso normos draudžia naikinti teismo sprendimą vien tik formaliais pagrindais, ko iš esmės siekia atsakovas, todėl apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo naikinti iš esmės pagrįstą ir teisėtą pirmos instancijos teismo sprendimą (CPK 328 str.).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

8. Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus, byloje esančius rašytinius įrodymus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Faktinės bylos aplinkybės

9. Bylos duomenimis nustatyta, kad Ieškovai teismui pateikė dokumentą, įvardintą „Sutartis“, kuriame įrašytas tokio turinio tekstas „Aš, R. K., pasitarusi su sūnumi S. K., nusprendėme parduoti rūsį, esantį prie gyvenamo namo Rusnėje, (duomenys neskelbtini) B. A. už 1200 Lt. Pinigai gauti (1200 Lt). Sutartis patvirtinta parašais 2006 08 03“. Šiame dokumente yra parašai prie S. K. ir R. K. pavardžių, prie A. B. pavardės parašo nėra.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

10. Byloje sprendžiamas ginčas dėl sutarties pripažinimo sudaryta, nuosavybės teisės įgijimo, registracijos panaikinimo, kt.

Dėl sutarties pripažinimo galiojančia (sudaryta)

12. Kolegijos n nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad ginčo sandorį sudarė mirusioji R. K. ir ieškovė A. B., todėl teismas aiškinosi sandorio šalių valią atspindėtą sandoryje ir šalių veiksmuose. Teismas iš įrodymų visumos nenustatė, kad R. K. valia buvo kitokia, nei ji buvo nurodyta 2006-08-03 sandoryje. Pastebėtina, kad ieškovės pozicija buvo nuosekli visą bylos nagrinėjimo procesą, t. y. ieškovė visuomet tvirtino tą patį – kad R. K., dalyvaujant atsakovui, pardavė ginčo rūsį, R. K. perdavė rūsį ir raktus valdyti nuosavybės teise. Todėl teismas, remdamasis įrodymų visuma, pagrįstai pripažino sandorį sudarytu, o atsakovo versiją laikė neįrodyta. Sutiktina sus ieškovais, jog vien tai, kad teismas, įvertinęs įrodymų visumą, ir atsakovo nenuoseklią poziciją padarė išvadas, kurios netenkina atsakovo, negalima laikyti, jog teismas neatsižvelgė į atsakovo poziciją.

14. Svarbu papildomai paminėti, kad byloje liudytojai I. Š., O. V., J. B. paliudijo, kad ieškovai rūsį valdė kaip savo apie 10 metų ir valdo iki šiol. Matininke V. B. paliudijo, kad atliekant rūsio matavimus po R. K. mirties raktus nuo rūsio gavo iš ieškovės A. B.. Kaimynai I. Š. ir G. Š. paliudijo, kad A. B. ir J. B. naudojosi rūsiu ir tvarkė aplinką. A. B. neginčijo, jog po sandorio sudarymo leido R. K. pasidėti daržoves įsigytame rūsyje. Šios aplinkybės rodo, kad sandoris buvo įvykdytas visiškai – sumokėta pardavimo kaina ir daiktas buvo perduotas valdyti, rūsys ieškovės buvo ir iki šiol yra valdomas. Taigi teismas įvertino, kad po ginčo sandorio sudarymo toliau rūsį nuosavybės teise valdė ieškovai ir tai, kad R. K. iki pat savo mirties nenutraukė ir neginčijo pirkimo–pardavimo sandorio, nereikalavo rūsio grąžinti atgal ir negrąžino ieškovams pagal sandorį sumokėtos rūsio pirkimo–pardavimo kainos, t. y. ieškovai įvykdė savo ketinimus – įsigyti kiemo rūsį, o R. K. įvykdė savo ketinimą – rūsį parduoti. Ieškovais teisūs teigdami, jog teismas įvertino aplinkybes, kad net ir mirus R. K., rūsį tebevaldo ieškovai.

15. Aptariant įvertintą, pažymėtina, kad jei atsakovas apeliaciniame skunde tam tikrus įrodymus atskiria nuo įrodymų visumos ir subjektyviai juos aiškina sau naudinga linkme, nereiškia, kad pirmos instancijos teismas nesilaikė įrodymų vertinimo tvarkos ir nereiškia, kad teismas netinkamai įvertino įrodymų visumą.

16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad turto perdavimas kito asmens nuosavybėn yra savininko valinis veiksmas, kuriuo jis atsisako savo nuosavybės teisės į daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016). Pirmosios instancijos teismas iš nustatytų byloje aplinkybių bei ištirtų įrodymų visumos padarė pagrįstą išvadą, jog šioje byloje įrodytas visų sąlygų būtinų pripažinti turto pirkimo–pardavimo sandorį galiojančiu egzistavimas, nes šalys ne tik susitarė dėl esminių turto pirkimo-pardavimo sandorio, kuris yra dvišalis, sąlygų (CK 6.162 str.), bet ir jį visiškai vykdė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 02 20 nutartis civ./b. Nr.3K-3-61/2012, 2015 11 20 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-599- 378/2015). Teismas nustatė ir konstatavo, kad ieškovai nuo sandorio sudarymo toliau atvirai ir nevaržomai valdė kiemo rūsį, kaip savo ir valdo jį iki šiol. Todėl atmestini, kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas neanalizavo sutarties turinio, pobūdžio ir tikrųjų šalių ketinimų bei veiksmų po sandorio sudarymo.

17. Atmestinas atsakovo argumentas, jog sandorio sudarymo metu ginčo rūsys nebuvo daiktu, nes nebuvo įregistruotas, todėl negalėjo / negali būti perleistas. Kolegija šiuo aspektu pirmiausia atkreipia dėmesį, jog šalys susitarė dėl konkretaus nekilojamojo daikto – kiemo rūsio pirkimo–pardavimo, Dėl jo, kaip pirkimo–pardavimo objekto, ginčo byloje nėra, t. y. jis visiems asmenims žinomas ir aiškus. Be to, kiemo rūsys, kaip ūkinis pastatas, identifikuotas / įrašytas R. K. ūkinėje knygoje Nr. 9, namų ūkis Nr. 531. Kolegija mano, kad tuo metu vien formalus ir laikinas rūsio, kaip suformuoto objekto nebuvimas, nepaneigia ieškovų teisės pripažinti 2006-08-03 sandorį sudarytu. Kalbant apie esamą situaciją šiuo metu pažymėtina, kad kiemo rūsiui atlikti kadastriniai matavimai, ginčo objektui suteiktas unikalus numeris. Kaip minėta, šalys susitarė dėl jau esančio konkretaus nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo, o ne sukurto ateityje.

18. Vertinant apelianto nurodomą aplinkybę apie vengimą sudaryti sutartį, akcentuotina, kad aplinkybė, jog pats atsakovas, kaip teisių perėmėjas vengė / vengia sudaryti notarinį sandorį yra akivaizdu, nes atsakovas prieštarauja ieškiniui, neketino atlikti kokius nors sandorio įforminimo notarine tvarka veiksmus, nuslėpė faktą apie 2006-08-03 sandorį Rusnės seniūnijoje, ir tuo pagrindu gavo dvi pažymas, kuriomis remiantis buvo įregistruota mirusiosios vardu nuosavybės teisė į rūsį. Sutiktina su ieškovais, jog teismas pagrįstai konstatavo atsakovo nesąžiningumą, nes atsakovas reikalaudamas iš Seniūnijos pažymų turėjo nesąžiningų ketinimų užvaldyti ieškovų įgytą rūsį ir neatskleidė Seniūnijai aplinkybių apie R. K. ir A. B. sudarytą rūsio perleidimo sandorį. Apibendrinus spręstina, jog teismas pagrįstai nustatė, kad 2006-08-03 pirkimo–pardavimo sutartis dėl 7 m x 12,94 m kiemo rūsio žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), buvo sudaryta (CK 1.93 str. 4 d.). Dėl to ši teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį nustatymo

19. Analizuojant nuosavybės teisės įgijimą įgijamosios senaties instituto pagalba, itin svarbi kasacinio teismo praktika. Joje išaiškinta, kad asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą (CK 4.68 str. 1 d.). Daiktas nuosavybės teise įgyjamosios senaties būdu įgyjamas esant šių sąlygų visetui: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų) (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai (įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas) (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis) (asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-09-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2009; 2010-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2010; 2010-04-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2010; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017-02-20 nutartis civilinėje byloje 3K-3-52-916/2017). Kaip nustatyta anksčiau, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai sprendime pripažino sudarytą 2006-08-03 sutartį. Tai reiškia, kad buvo nustatyta ieškovės A. B. nuosavybės teisė į rūsį pagal sandorį. Akcentuotina, kad daiktas nuosavybės teise įgyjamosios senaties būdu įgyjamas esant sąlygų visetui, vienoje iš jų imperatyviai nurodyta, kad pareiškėjas nebuvo ir nėra įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. Kaip minėta, ieškovei A. B. nustatyta nuosavybės teisė į rūsį pagal sandorį. Taigi rūsio įgijimas pagal 2006-08-03 sutartį ieškovams užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn alternatyviu būdu – įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui galbūt egzistavimo (nesant vienos iš sąlygų, kitos neanalizuotinos). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi, išaiškintos ir pritaikytos netinkamai. Dėl to šį pirmosios instancijos sprendimo dalis naikintina ir ieškinio dalis dėl šio reikalavimo netenkintina.

Dėl Rusnės seniūnijos pažymų ir jų pagrindu atliktos teisinės registracijos negaliojimo

20. Apeliantas nesutinka su teismo šia sprendimo dalimi ir nurodo, kad nepriklausomai nuo to, koks būtų buvęs ginčijamų pažymų turinys, R. K. nuosavybės teisė į rūsį būtų įregistruota. Tokia apelianto išvada yra absoliučiai nepagrįsta.

21. Byloje neginčijamai nustatyta faktinė aplinkybė, kad ginčijamose pažymose yra padaryti įrašai apie ginčo rūsio valdymą, nors tokių įrašų nėra namų ūkio knygoje Nr.531. Seniūnija išduoda seniūnijai priskirtos teritorijos gyventojams Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatyme nustatytus, taip pat šeimos sudėtį ir kitokius faktinę padėtį patvirtinančius dokumentus, išskyrus atvejus, kai tai pagal teisės aktus turi būti patvirtinta kitais dokumentais (Vietos savivaldos įstatymo 32 str.3 d. 5 p.). Pažymėtina, kad teismas iš Seniūnijos atstovės paaiškinimų nustatė, kad ginčo pažymose tikrovės neatitinkantys įrašai buvo padaryti remiantis ne namų ūkio knygos Nr. 531 duomenimis, o vien tik S. K. paaiškinimais. Akcentuotina tai, kad Seniūnijos atstovė patvirtino teismui, kad S. K. nuslėpė nuo seniūnijos darbuotojų faktą, kad R. K. buvo sudariusi 2006 08 03 ginčo rūsio pirkimo-pardavimo sandorį pagal kurį rūsį perleido ieškovei A. B.. Seniūnijos atstovė teismui paaiškino, kad jeigu S. K. būtų atskleidęs šią informaciją, tai Seniūnija S. K. pažymų nebūtų išdavusi. Remiantis šiais Seniūnijos atstovės paaiškinimais ir atsižvelgiant į tai, kad ginčijamose pažymose nurodyti faktai neatitinka ūkinės knygos Nr. 531 įrašų, pirmos instancijos teismas konstatavo atsakovo S. K. nesąžiningumą ir pagrįstai pripažino ginčo pažymų atitinkamus įrašus negaliojančiais. Dėl to nėra pagrindo naikinti iš teisėtą ir pagrįstą šią teismo sprendimo dalį.

Dėl priklausinio

Dėl teisinės registracijos

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši nutartis ieškovams suteikia galimybę ir teisę spręsti klausimus dėl rūsio, kaip priklausinio, ir dėl rūsio teisinės registracijos pakeitimo savarankiškai, t. y. neteismine tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymas, Nekilnojamojo turto registro nuostatai, kt.). Dėl to ieškinio reikalavimai dėl rūsio pripažinimo priklausiniu ir rūsio teisinės registracijos panaikinimo paliktini nenagrinėtais (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o ši skundžiamo sprendimo dalis panaikintina.

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

23. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimo dalis dėl rūsio teisinės registracijos naikintina, šis reikalavimas paliktinas nenagrinėtas, nebėra teisinės prasmės analizuoti aplinkybių, susijusių su VĮ registrų centro neįtraukimu į bylą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Dėl procesinės baigties šioje byloje

24. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apelianto apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apelianto apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, tačiau, vertinant pateiktus argumentus, yra pagrindas jį pakeisti, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas: panaikintinos sprendimo dalys dėl nuosavybės teisės įgijimo įgijamąja senatimi, dėl priklausinio nustatymo (ši sprendimo dalis paliktina nenagrinėta), dėl rūsio teisinės registracijos panaikinimo (ši sprendimo dalis paliktina nenagrinėta); kitos sprendimo dalys paliktinos nepakeistos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

25. Šilutės rajono apylinkės teismas 2017 m. vasario 10 d. sprendimu Šilutės rajono apylinkės teismo 2016-08-12 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones - areštą R. K. vardu registruotam pastatui – kiemo rūsiui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), bei įrašą viešame registre - draudimą perleisti nuosavybės teisę į jį - paliko galioti iki sprendimo įsiteisėjimo. Apeliantui paaiškintina, kad nors Šilutės rajono apylinkės teismo 2016-08-12 nutartimi taikytas draudimas nurodytas iki šio sprendimo įsiteisėjimo, šioje Klaipėdos apygardos teismo nutartyje konstatuoti faktai ir teisinis vertinimas ir toliau atsakovui draudžia atlikti sandorius su kiemo rūsiu (CPK 144 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

26. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju susidarė situacija, kai vertinant patenkintų reikalavimų turinį ir apimtį, ieškinys iš esmės yra patenkintas – tarp A. B. ir R. K. 2006-08-03 sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis dėl kiemo rūsio pripažinta sudaryta. Aplinkybė, kad panaikinta teismo sprendimo dalis dėl įgyjamosios senaties instituto, nereiškia, kad ji teisiškai galėjo būti nepagrįsta tuo atveju, jeigu nebūtų patenkintas reikalavimas dėl 2006-08-03 sutarties pripažinimo. Kitaip tariant prašymas dėl nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi įgijimo buvo pareikštas kaip alternatyvus ieškovo teisių gynimo būdas. Panaikinus sprendimo dalis dėl rūsio nustatymo kaip priklausinio, rūsio teisinės registracijos panaikinimo, vėlgi nėra iki galo įvertinti teisiškai, o ieškovams paaiškinta galimybė be teismo įsikišimo šiuo klausimus išspręsti savarankiškai, kadangi šis teismo sprendimas ieškovams suteikia tam tikras teises, kurių jie neturėjo iki šio teismo sprendimo priėmimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes ir tai, kad faktiškai ieškinys iš esmės tenkintinas, mano, kad tikslinga pirmosios instancijos teismo išspręstą išlaidų klausimą palikti neperskirstytą, o ieškovų prašomą priteisti už-atsiliepimą į apeliacinį skundą parengimo sumą (800 Eur) sumažinti per pusę – iki 400 Eur ir ją priteisti (CPK 93 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalys).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais,

nutaria:

pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimą ir išdėstyti taip:

ieškinį tenkinti iš dalies;

pripažinti tarp A. B. ir R. K. 2006-08-03 pirkimo–pardavimo sutartį dėl 7 m x 12,94 m kiemo rūsio žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), sudaryta;

Šilutės rajono savivaldybės administracijos Rusnės seniūnijos 2016-05-31 išduotą pažymą Nr. V3-94 ir 2016-06-28 išduotą pažymą Nr. V3-112, pripažinti iš dalies neteisėtomis ir panaikinti tas dalis, kuriose nurodyta, kad rūsys iki mirties priklausė R. K. ir kad ji rūsiu iki mirties naudojosi;

priteisti iš atsakovo S. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 728 Eur bylinėjimosi išlaidų (po 364 Eur) ieškovams A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. B., a. k. (duomenys neskelbtini)

priteisti iš atsakovo S. K. 8,04 Eur pašto išlaidų į valstybės biudžetą.

ieškovų atstovui advokatui Sauliui Tamošaičiui grąžinti permokėtą žyminį mokestį – 25 Eur, sumokėtą 2016-07-07 mokėjimo pavedimu; žyminį mokestį įpareigoti grąžinti Valstybinę mokesčių inspekciją prie LR FM;

kitos ieškinio dalies netenkinti.

Ieškovams A. B. ir J. B. iš atsakovo S. K. priteisti 400 Eur (po 200 Eur) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.