Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-529-260/2017

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-02-07
Bylos Nr.: 2A-529-260/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-16097-2015-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidijus Tamašauskas, Raimondas Buzelis, Albina Rimdeikaitė
Ieškovas: A. G.
Atsakovas: N. G.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. 2A-529-260/2017Teisminio proceso Nr. 2-69-3-16097-2015-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.1; 2.5.9; 3.3.1; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20. (S)

Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 7 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. G. ieškinį atsakovei N. G. dėl paveldėto turto dalies nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė 2015 m. rugpjūčio 13 d. su ieškiniu kreipėsi į teismą, kuriame prašė nustatyti, jog butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausė ieškovės tėvui A. L. G., jo mirties dieną (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė jos tėvas A. L. G., po tėvo mirties ji pagal testamentą paveldėjo tėvo turtą. Ji priėmė palikimą, paduodama pareiškimą notarui. Notarų biure jai buvo pasakyta, kad jos tėvui priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra įgytas santuokoje su N. G. ir laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Faktiškai jos tėvui A. L. G. iki santuokos su atsakove N. G. sudarymo asmeninės nuosavybės teise priklausė vieno kambario butas. Jos tėvo ir atsakovės santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini). Mainų sandoriu (duomenys neskelbtini) A. L. G. keitė jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini) į dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini) be priemokos, kadangi dviejų kambarių butas buvo prastesnio stovio. Butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), A. L. G. įgijo realizuodamas jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, sutuoktinė N. G. prie šio turto įgijimo visiškai neprisidėjo. Todėl negalima laikyti, kad ieškovės tėvo butas įgytas santuokos metu ir yra bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Kadangi butai buvo mainomi be priemokos, laikytina, kad A. L. G. butą įgijo kaip asmeninį. Mainų sandoris buvo atliktas iki įsigaliojant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečios knygos normoms.

Atsiliepimas

Atsakovė N. G. 2015 m. rugsėjo 4 d. pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė ieškovės A. G. ieškinį kaip nepagrįstą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė nurodė, kad su ieškovės tėvu A. L. G. susituokė (duomenys neskelbtini). Nutarus įsigyti didesnį butą, gavo pasiūlymą tai atlikti pasirašant mainų sutartį, kuri prilyginama prikimo – pardavimo sutarčiai. Butas buvo įgytas šeimai. Atsakovei šio buto įsigijimui jos motina padovanojo pinigų, taip pat, siekdama padengti išmainyto buto skolas ir jį pagerinti, atsakovė iš artimųjų giminaičių skolinosi pinigų. Sutuoktinis A. L. G. niekada neužsiminė, jog butas priklauso jam asmeniškai ir turėtų būti pripažintas jo asmenine nuosavybe. Kadangi butas įgytas santuokos metu, laikė, kad jis yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, nepriklausomai kurio vardu įgytas. Faktas, kad VĮ Registrų centras ginčo butas buvo įregistruotas tik A. L. G. nuosavybe, nereiškia, kad šis turtas buvo jo asmeninė nuosavybė.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. spalio 31 d. sprendimu ieškovės A. G. ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovei N. G. 845 Eur bylinėjimosi išlaidas ir 4,36 Eur išlaidas valstybei, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nustatė, kad ieškovės tėvas A. L. G. su atsakove susituokė (duomenys neskelbtini). Ieškovės tėvas (duomenys neskelbtini) mainų sutarties pagrindu, jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį vieno kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini), keitė į dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), be priemokos, padengiant įsiskolinimą už komunalinius patarnavimus. Mainų sutarties pagrindu ginčo butas įregistruotas ieškovės tėvo vardu. A. L. G. (duomenys neskelbtini) testamentu visa jam mirties dieną priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas bei turtines teises paliko ieškovei. Ieškovė nurodė, jog mainų sandoris buvo vykdomas galiojant 1964 metų Civilinio kodekso 279 straipsniui. Paaiškino, jog ši norma numatė, kad mainų sutartimi kiekviena iš šalių įsipareigoja perduoti turtą nuosavybėn. Todėl mano, kad ieškovės tėvui butas priklausė asmeninės nuosavybės teise, nes turėjo butą priklausantį jam asmenine nuosavybe bei pakeitė į kitą butą, kuris taip pat priklausė asmenine nuosavybe. Aplinkybę, patvirtinančią, kad butas asmeninės nuosavybės teise priklausė ieškovės tėvui, patvirtina nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas.

Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog butas įgytas santuokos metu. Iki santuokos priklausęs butas ieškovės tėvui buvo išmainytas į didesnį butą. Tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jog ieškovės tėvas A. L. G. buvo aiškiai išreiškęs valią ginčo butą įsigyti asmeninės nuosavybės teise. Teismas laikė, jog neišreiškus tokios valios aiškiai ir suvokiamai kitam sutuoktiniui, šiuo atveju atsakovei, yra taikoma bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija. Atsižvelgdamas į nustatytą teismas laikė, kad ginčo butas buvo įgytas ieškovės tėvui ir atsakovei gyvenant santuokoje ir mainų sutartimi. Mainų sutartyje nurodyta, jog mainai atliekami be priemokos. Nors atsakovė posėdžio metu nurodė, kad buvo sumokėtas priedas, tačiau šiai aplinkybei pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Todėl teismas laikė šią aplinkybę neįrodyta ir nepagrįsta. Byloje ginčo nebuvo dėl to, jog ieškovės tėvas ir atsakovė gyveno bendrą gyvenimą, vedė bendrą ūkį. Todėl šeimai turint bendrus interesus, tikslus ir siekius, tvarkant savo ūkį, naudojant bendras lėšas, sudėtinga išskirti kiekvieno indėlį į turto gerinimą atskirai. Tiek ieškovės tėvas, tiek atsakovė visada turėjo pastovias pajamas, kurios buvo naudojamos įvairiems šeimos poreikiams. Ieškovė sutiko su teiginiu, jog galėjo vieno lėšos būti naudojamos maistui pirkti, o kito lėšos panaudotos statybinių medžiagų pirkimui. Todėl teismas laikė, kad atsakovė ir jos sutuoktinis bendrai prisidėjo prie šeimos poreikių tenkinimo, gerbūvio kūrimo. Atsižvelgdamas į išdėstytą teismas laikė, jog ieškovė ieškinio neįrodė, todėl jį atmetė kaip neįrodytą.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė A. G. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodė, jog santuokoje sutuoktinio įgytas turtas už asmeninės nuosavybės teise priklausančias pinigines lėšas gali būti pripažįstamas asmenine jo nuosavybe tik tuo atveju, jeigu buvo įvykdyta CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto sąlyga – aiškiai išreikšta valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Teismas vertindamas ginčo santykius vadovavosi netinkama įstatymo nuostata, kadangi mainų sutartis dėl ginčo turto buvo sudaryta 1999 m. spalio 11 d., kai sutuoktinio valios išreiškimą reglamentavo 1969 m. Santuokos ir šeimos kodeksas (toliau - SŠK).

Kadangi atsakovė iki santuokos sudarymo turėjo vieno kambario butą ir A. L. G. turėjo vieno kambario butą, o sudarant mainų sutartį buvo iškeistas A. L. G. butas, o ne atsakovės, kuris jai liko asmeninės nuosavybės teise, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti, jog atsakovės sutuoktinis nebuvo išreiškęs valios, jog mainų pagrindu atlikus butų pasikeitimą, šis butas jam priklausys asmeninės nuosavybės teise. Santuokos metu įgyto turto priskyrimo bendrai jungtinei nuosavybei prezumpcija paneigiama rašytiniais įrodymais apie turto įsigijimo pagrindą.

Atsiliepimas

Atsakovė N. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti ieškovės A. G. apeliacinį skundą ir Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš ieškovės atsakovės naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Šalies argumentai

Apeliantė nepagrįstai nurodo, jog galiojusiame 1969 m. Lietuvos Tarybų Socialinės Respublikos santuokos ir šeimos kodekse nebuvo numatyta normos, kuri apibrėžtų turto statusą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, kad Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepriklausomai nuo turto įsigijimo momento. Todėl ji nesutinka su apeliantės teigimu, kad tik nuo 2001 m. liepos 1 d. Civiliniame kodekse atsirado norma – 3.89 straipsnis, ir tik nuo šios datos vykdyti sandoriai jau galėtų būti privalomai vertinami valios išraiškos pagrindu. Būtina vadovautis pirmosios instancijos teismo nurodymu, kad santuokoje sutuoktinio įgytas turtas už asmeninės nuosavybės teise priklausančias pinigines lėšas gali būti pripažįstamas asmenine jo nuosavybe, tik tuo atveju, jei buvo įvykdyta Civilinio kodekso 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta sąlyga – aiškiai išreikšta valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Kadangi tokia valia A. L. G. niekada nebuvo išreikšta bei nebuvo įrodyta leistinais rašytiniais įrodymais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė ieškovės ieškinį neįrodytu ir atmestinu.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai sprendime motyvavo, kad turto priklausymas asmeninės nuosavybės teise gali būti įrodinėjamas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus ar to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Ieškovei A. G. nepateikus įrodymų, kurių pagrindu būtų galima ginčo butą laikyti ne šalių bendrąja jungtine nuosavybe, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pagrįsta išvada, jog ieškovė ieškinio neįrodė.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, laikėsi pagrindinių įrodymų vertinimo principų, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, pagrįstai, atsižvelgdamas į visumą aplinkybių, sprendė, jog sutuoktiniai butą įgijo bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Ginčas byloje yra kilęs dėl asmenims gyvenant santuokoje vieno iš jų vardu registruoto nekilnojamojo turto teisinio režimo ir iš to kylančių pasekmių.

Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 180 straipsnis nustato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pažymėtina, kad naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme turi atitikti įstatyme nustatytą reglamentavimą, o prašymas juos priimti ir ištirti turi būti tik argumentuotas (CPK 314 straipsnis, 306 straipsnio 3 dalis, 338 straipsnis). Atsakovė N. G. kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naują įrodymą – 2016 m. gruodžio 9 d. (duomenys neskelbtini) butų savininkų bendrijos patvirtinimą, kurį pašo prijungti prie nagrinėjamos bylos. Nurodo, jog šis įrodymas patvirtina aplinkybę, kad ginčo butas buvo įgytas kaip šeimos turtas, atsakovei ir jos sutuoktiniui gyvenant santuokoje. Atsakovė prašo šį įrodymą prijungti prie bylos, juo vadovautis sprendžiant dėl apeliacinio skundo pagrįstumo. Teisėjų kolegija vertina, kad šis įrodymas neprijungtinas prie bylos, kadangi toks įrodymas galėjo būti pateiktas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovės A. G. tėvas A. L. G. su atsakove N. G. sudarė santuoką (duomenys neskelbtini). Ieškovės tėvas (duomenys neskelbtini) mainų sutarties pagrindu, jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį vieno kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini), mainė į dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), be priemokos, sumokant įsiskolinimą už komunalines paslaugas. Minėtos mainų sutarties pagrindu ginčo butas VĮ Registrų centre buvo įregistruotas ieškovės tėvo vardu. (duomenys neskelbtini) testamentu ieškovės tėvas A. L. G. visą savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigines bei turtines teises paliko ieškovei A. G.. Todėl ieškovė A. G., atsižvelgdama į tai, kad ginčo butas buvo įgytas panaudojant ieškovės tėvui asmeninės nuosavybės teise priklausantį vieno kambario butą, kad įgijus ginčo butą jis VĮ Registrų centre buvo registruotas jos tėvo vardu bei vadovaudamasi 1964 m. CK 279 straipsniu prašė nustatyti, jog ginčo butas priklausė jos tėvui A. L. G. asmeninės nuosavybės teise. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. spalio 31 d. sprendimu ieškovės ieškinį kaip neįrodytą atmetė.

Apeliantė teigia jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, neatsižvelgė į tai, jog jos tėvas santuokos su atsakove metu, keitimo būdu, įgijo ginčo butą keisdamas jį į jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį vieno kambario butą, o po mainų sutarties sudarymo jį įsiregistravo tik savo vardu, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šį turtą laikė bendra sutuoktinių nuosavybe, kadangi šis turtas A. L. G. priklausė asmeninės nuosavybės teise. Apeliantė teigia, jog nors ginčo butas ir buvo įgytas jos tėvui ir atsakovei jau gyvenant santuokoje, tačiau atsakovė prie šio buto įsigijimo neprisidėjo, buvo išmainytas tik A. L. G. butas, todėl jis turi būti pripažintas jo asmenine nuosavybe.

Su šiais apeliacinio skundo teiginiais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog vadovaujantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ginčo santykiams taikytinos 2000 m. Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Lietuvos Aukščiausiais Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017).

Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016).

Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-568-611/2016).

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus ir faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias ieškovės reikalavimo pagrįstumą. Teisėjų kolegija pastebi, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime vertino visus byloje esančius rašytinius įrodymus, aptarė jų įrodomąją reikšmę ir pripažino, kad jų nepakanka konstatuoti, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), ieškovės tėvui A. L. G., jo mirties dieną (duomenys neskelbtini) priklausė asmeninės nuosavybės teise.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. spalio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2006 išaiškino, jog pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį 2000 m. CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Dėl to teismai, spręsdami dėl santuokoje įgyto turto teisinio režimo, turi vadovautis 2000 m. CK normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-744/2002; 2003 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-705/2003; 2005 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2005, 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-57/2005). Kartu teisėjų kolegija pažymėjo, kad SŠK iš esmės analogiškai reglamentavo santuokoje įgyto turto teisinį režimą. Tiek SŠK, tiek 2000 m. CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Be to, turtas įgytas esant susituokus laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tik CK 3.88 straipsnio 3 dalyje yra nustatyti bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto registravimo ypatumai: turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai; kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, jog tam, kad viešajame registre registruotinam turtui būtų galima taikyti sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją (CK 3.88 straipsnio 2 dalis), būtinas bent vienas iš minėtų įrašų, t. y. arba įregistravimas turto abiejų sutuoktinių vardu, arba pažymėjimas registre, kad turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu (CK 3.88 straipsnio 3 dalis). Turtas, įregistruotas viešajame registre tik vieno sutuoktinio vardu, nesant nuorodos, kad jis yra bendroji jungtinė nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Tačiau teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalį CK 3.88 straipsnio 3 dalies normos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo taikomos, kai turtas registruojamas galiojant CK. Iki CK įsigaliojimo (t. y. iki 2001 m. liepos 1 d.) įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus. Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės dalyviais gali būti tik sutuoktiniai.

Ieškovei nepateikus įrodymų, patvirtinančių, jog buvo aiškiai išreikšta jos tėvo valia gyvenant santuokoje su atsakove ginčo butą įsigyti asmeninės nuosavybės teise, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su jos apeliacinio skundo argumentais, jog jau vien ta aplinkybė, kad siekdamas įsigyti ginčo butą jos tėvas panaudojo tik jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį vieno kambario butą, bei aplinkybė, kad įgytas butas VĮ Registrų centre buvo registruotas jo vardu, sudaro pagrindą spręsti, jog jis buvo įgytas ne kaip bendroji jungtinė su atsakove sutuoktinių nuosavybė, o kaip jo asmeninė. Asmens teisių registracija viešame registre atlieka ne teises nustatančią, o teisių išviešinimo funkciją; asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2010). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija savaime negali pažeisti kito suinteresuoto asmens teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2010). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog nagrinėjamoje byloje nesant ginčo dėl to, kad ginčo butas buvo įgytas ieškovės tėvui ir atsakovei gyvenant santuokoje, iškeičiant ieškovės tėvui asmeninės nuosavybės teise priklausantį vieno kambario butą į ginčo butą, tačiau nesant ieškovės tėvo aiškiai išreikštos valios dėl ginčo buto įsigijimo asmeninėn nuosavybėn, o atsakovei ir ieškovės tėvui santuokoje vedant bendrą ūkį ir gerinant gerbuvį, teisingai sprendė, jog nagrinėjamu atveju ginčo turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo ir yra bendroji jų jungtinė nuosavybė (SŠK 21 straipsnis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis).

Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinį skundą atmetus, tenkintinas atsakovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, jos turėtas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Atsakovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 400 Eur. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 metų redakcija) 8.11 punkte nustatytos sumos. Todėl iš ieškovės priteisiamos atsakovei 400 Eur išlaidos (CPK 98 straipsnis). Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės A. G. turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).

Nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje valstybė patyrė 5,44 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus ieškovės A. G. apeliacinį skundą, šios išlaidos valstybei priteisiamos iš jos (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės A. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei N. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas sumokant už advokato teisinę pagalbą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme

Priteisti iš ieškovės A. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 5,44 Eur (penkis eurus, 44 centus) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. (Procesinių dokumentų įteikimo išlaidų 5,44 Eur sumą mokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant įmokos gavėjo juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtį – bylinėjimosi išlaidos).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Raimondas BuzelisAlbina RimdeikaitėEgidijus Tamašauskas