Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-561-302/2018

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-10-30
Bylos Nr.: 2A-561-302/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01169-2013-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Romualda Janovičienė, Vigintas Višinskis
Ieškovas: J. Š., J. G., H. Z., D. V.
Advokatai: Vidas Vilkas

Kategorijos

2.1.2.4.2.6Dėl suklydimo sudarytas sandoris

Civilinė byla Nr. 2A-561-302/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01169-2013-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.6.; 2.1.2.4.2.7. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų J. Š., J. G. ir H. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. Š., J. G., H. Z. ir D. V. ieškinį atsakovėms bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras ir valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai J. Š., J. G., H. Z. ir D. V. pateikė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiomis: 1) 2011 m. gegužės 13 d. J. Š. ir atsakovės akcinės bendrovės (toliau – AB) banko Snoras (toliau – ir Bankas) sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110513P9900042; 2) 2011 m. liepos 19 d. ir 2011 m. liepos 20 d. J. G. ir atsakovės AB banko Snoras sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110719V990018 ir Nr. FO20110720V990030; 3) 2011 m. gegužės 1 d. H. Z. ir atsakovės AB banko Snoras sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110401T990001; 4) 2011 m. liepos 19 d. J. V. (jo teisių perėmėja D. V.) ir atsakovės AB banko Snoras sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110719K990012; taikyti restituciją - pripažinti ieškovų sumokėtas pagal šias sutartis sumas AB bankui Snoras ieškovų lėšomis jų asmeninėse sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau –IĮIDĮ); įpareigoti atsakovę valstybės įmonę (toliau – VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėti už šias lėšas ieškovams indėlių draudimo išmokas IĮIDĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis.

2. Ieškovai nurodė, kad nei vienam iš jų nebuvo paaiškinta, jog Banko siūlomas produktas (obligacijos) yra rizikingesnis už terminuotąjį indėlį, kad jam negalioja įstatymuose numatytas indėlių draudimas. Priešingai, ieškovų teigimu, jiems buvo siūloma geriau pirkti obligacijas, akcentuojant didesnę grąžą bei patikinant, jog tokia investicija yra tokia pat saugi, kaip pinigų įnešimas į indėlio sąskaitą. Be to, ieškovams raštu buvo nurodyta, kad, siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, Banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas, todėl pagrįsta buvo manyti, kad draudimo apsauga obligacijoms galioja ir nėra rizikos, jog pinigai, sumokėti už obligacijas, bus prarasti. Ieškovai tvirtino, kad jų valia neatitiko sutarties turinio, t. y. ginčijami sandoriai buvo sudaryti suklydimo įtakoje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 straipsnis), o suklydimas turėjo esminės reikšmės, nes ieškovai sudarė sandorius su prielaida, kad egzistuoja indėlių draudimo apsaugos šiems sandoriams, kuri, kaip paaiškėjo vėliau, buvo klaidinga. Ieškovai pažymėjo, kad jie yra neprofesionalūs investuotojai, todėl būtų neteisinga, jei jie turėtų prisiimti riziką dėl sandorio esminių sąlygų klaidingo supratimo. Sudarydamas ginčijamus sandorius, Bankas teikė investicines paslaugas, todėl ši jo veikla patenka ir į Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau - FPRĮ) taikymo sritį. Bankas nevykdė įstatyme numatytos jam pareigos ir nesudarė galimybių susipažinti su obligacijų emisijos produktais, jų ieškovams neįteikė, neišaiškino investicijų rizikingumo. Taip pat Bankas nesurinko įrodymų apie ieškovų finansinę padėtį, patirtį investavimo srityje, jų tikslus, todėl laikytina, kad buvo pažeisti FPRĮ 22 straipsnio 5 ir 6 dalių reikalavimai.

3. Ieškovai taip pat rėmėsi CK 1.91 straipsniu, nurodydami, kad Bankas nuslėpė esmines aplinkybes, kurias žinodami ieškovai nebūtų sudarę sutarčių. Ieškovų teigimu, Bankas jau 2011 m sausio 18 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr.03-02 buvo informuotas apie 2010 m. rugsėjo mėnesį atlikto inspektavimo metu nustatytus pažeidimus ir įpareigotas juos pašalinti, tačiau, pažeisdamas Lietuvos Respublikos bankų įstatymo reikalavimus, iš veiklos trūkumų nepašalino. Ši informacija turėjo būti atskleista Banko išleistuose obligacijų emisijų prospektuose, taip pat minėta informacija turėjo būti pateikta Vertybinių popierių komisijai, atitinkamai paskelbta Centrinėje informacijos bazėje bei Banko tinklapyje (LR Vertybinių popierių įstatymo 2 str. 36 d., 6 str. 1 d., 18 str.), tačiau tai padaryta nebuvo.

4. Ieškovai teigė, kad, pritaikius restituciją, jų sumokėtos už obligacijas lėšos turi būti laikomos piniginėmis lėšomis jų asmeninėse sąskaitose. Ieškovams priklausančios lėšos yra laikytinos indėlių draudimo objektu, todėl, įvykus draudiminiam įvykiui - Banko bankrotui, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ privalo išmokėti ieškovams indėlių draudimo išmokas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

6. Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, konstatavo, kad pagal Investuotojų direktyvą emitento bankrotas ir jo nulemtas obligacijų nuvertėjimas (nepasiteisinusi investicinė rizika) nepriskiriama prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl nagrinėjamu atveju ieškovų reikalavimams kylant dėl Banko, kaip emitento, bankroto, jų įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis, netaikytinas Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga).

7. Teismas nesutiko su ieškovų argumentais, kuriais remiantis prašoma obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo ir apgaulės (CK 1.90 str., 1.91 str.).

8. Teismas, vadovaudamasis šiam ginčui aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pažymėjo, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo, todėl svarbu nustatyti ne tik neprofesionaliam investuotojui apie obligacijas suteiktos informacijos išsamumą ir aiškumą, bet ir vertinti asmens priskyrimą vidutiniam vartotojui ir spręsti, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį.

9. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas nustatė, kad obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovai pasirašytinai patvirtino, jog yra susipažinę su prospektu ir galutinėmis sąlygomis, taip pat, kad, sudarant neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, jie pasirašytinai patvirtino finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo ir kitų dokumentų gavimo faktą. Teismas konstatavo, kad įrodymų, kurie paneigtų tokią išvadą, ieškovai nepateikė.

10. Iš bylos duomenų teismas sprendė, kad visi ieškovai atitinka vidutinio vartotojo kategoriją, todėl galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumą ir didesnį rizikingumą. Neatidumas ir (ar) nerūpestingumas neatitinka suklydimo sampratos. Tokią išvadą teismas padarė nustatęs, kad visi ieškovai buvo įgiję vienokį ar kitokį išsilavinimą: J. G. turėjo aukštąjį išsilavinimą, H. Z. - aukštesnįjį išsilavinimą. J. Š. ir J. V. tokio išsilavinimo neturėjo, tačiau jie turėjo sutarčių Banke sudarymo praktikos – J. Š. Banke buvo sudaręs ar pratęsęs septynias sutartis, o J. V. – net devynias. Be to, ieškovai turėjo investavimo patirties.

11. Teismas nurodė, kad ieškovai nepateikė objektyvių duomenų, jog jie neturėjo galimybės visapusiškai įvertinti sudarytų sandorių sąlygas, sutarčių jiems tinkamumą, kad juos kas nors skubino priimti sprendimą investuoti. Taip pat atkreipė dėmesį, kad po sutarčių sudarymo iki pat Bankui iškeliant bankroto bylą ieškovai reikalavimų dėl sutarčių nuginčijimo tuo pagrindu, kad ji neatitiko ieškovų valios, nebuvo pareiškę, ieškovų ieškinys teisme gautas tik 2013 m. gegužės 24 d. Teismo vertinimu, tai patvirtina, jog šioms sutartims taikoma draudiminė apsauga ar kitos ieškinyje nurodytos aplinkybės (kaip kad prospektuose nurodyti skaičiai apie Banko turtą ir įsipareigojimus) nebuvo esminė sąlyga ieškovams priimant sprendimą dėl sandorių sudarymo, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovai suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (esminių sąlygų).

12. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu uždraudė Bankui sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis ir tai, jog Bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog Bankas apgaudinėjo klientus. Teismas pažymėjo, kad ankstesnio, nei konstatuota atsakovės bankroto byloje, nemokumo atsiradimo momento nepatvirtina ir ieškovų pateikta informacija iš žinių portalų, kurią teismas vertino kaip nuomonę, taip pat Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimo Nr. 03-196 turinys, kadangi jame neatsispindi aktualus laikotarpis, o nesant kitų neabejotinų duomenų, kurie patvirtintų ieškovų poziciją, tokius ieškovų teiginius vertino kaip deklaratyvius, nepakankamus spręsti apie Banko nemokumą ginčo sutarčių sudarymo metu. Be to, teismo nuomone, aplinkybė, kad 2011 metų pabaigoje Bankui buvo iškelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama pagrįsti, jog Banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą – tuo labiau apie veiklą 2009, 2010 metais, yra akivaizdžiai melagingi. Atsižvelgdamas į tai, taip pat nustatęs, kad byloje nėra kitų įrodymų, išskyrus ieškovų teigimą, jog Banko darbuotojai patikino apie obligacijų draustumą ar Banko veiklos stabilumą, pelningumą, teismas sprendė nesant pagrindo konstatuoti tyčinius ir (ar) nesąžiningus Banko veiksmus siekiant suklaidinti ieškovus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

13. Ieškovai J. Š., J. G., H. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą dalyje dėl ieškinio reikalavimų atmetimo ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Nurodo šiuos esminius argumentus:

13.1 Nesutiktina, kad ieškovų įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis netaikytina Investuotojų direktyvoje nustatyta draudimo apsauga. Atsakovei veikus ir kaip vertybinių popierių emitentui, ir kaip investicinei įmonei, neteisinga vienareikšmiškai teigti, kad bankrutavo vertybinių popierių emitentas, nes taip pat bankrutavo ir investicinė įmonė, o investicinės įmonės nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio apimtį pagal Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį. Tiek nacionaliniai įstatymai, tiek Europos Sąjungos teisės aktai teikia pirmenybę investuotojų (ypač neprofesionalių) teisių apsaugai, todėl ši dvejopa situacija turėjo būti vertinama palankiau investuotojams (ieškovams). Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad nagrinėjamomis aplinkybėmis draudimo apsauga netaikoma, pats interpretavo ir aiškino Europos Sąjungos direktyvą, nors tik Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) turi kompetenciją aiškinti Europos Sąjungos teisę. Draudimo apsaugos sąlygos obligacijoms nebuvo ir šiuo metu nėra tokios aiškios, kad jomis būtų galima remtis be teisės aktų aiškinimo. ESTT 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime taip ir neatsakė, kaip turėtų būti taikoma Investuotojų direktyva, kai vertybinių popierių emitentas kartu yra ir investicinė įmonė, todėl turėjo būti svarstomas galimybė pakartotinai kreiptis į ESTT dėl ginčo obligacijoms taikytinos draudimo apsaugos sąlygų išaiškinimo Investuotojų direktyvos kontekste.

13.2 Teismas visiškai neanalizavo aplinkybės, ar Bankas ieškovams suteikė išsamią ir aiškią informaciją apie obligacijas. Nei pačiose obligacijų sutartyse, nei kartu su obligacijų sutartimis pateikiamuose dokumentuose nebuvo aiškiai, kaip to reikalauja IĮIDĮ 13 straipsnis, nurodyta, kad ieškovų įsigyjamoms obligacijoms nebus taikoma draudimo apsauga. Be to, visi ieškovai patvirtino, kad Banko darbuotojai žodžiu nurodė, jog obligacijos yra apdraustos, o atsakovė šios aplinkybės nepaneigė. Apeliantai pinigus iki tol laikė terminuotųjų indėlių sąskaitose, o tai rodo, jog jiems rūpėjo pinigų saugumas ir taupymas, o ne rizikingas investavimas. Natūralu, kad obligacijas pristatant kaip alternatyvą indėliams (alternatyvų, saugų ir pelningesnį pinigų taupymo būdą), ieškovai rinkosi pelningesnį variantą, tačiau pirminis ieškovų tikslas vis dėlto buvo saugiai laikyti pinigus Banke. Taip elgėsi ne tik ieškovai, bet ir tūkstančiai kitų Banko klientų dėl Banko vykdytos politikos, kuria buvo siekiama išlaikyti klientus.

13.3 Teismas nepagrįstai atmetė ieškovų argumentus, kuriais ieškovai siekė įrodyti, kad Bankas juos apgavo dėl savo finansinės padėties, veiklos perspektyvų ir patikimumo. Bankas slėpė informaciją apie tai, kad Lietuvos bankas jo veikloje nustatė pažeidimus ir šių pažeidimų Bankas neištaisė, nors pagal teisės aktus privalėjo viešai paskelbti tokią informaciją. Akivaizdu, kad tokia informacija atitinka esminio įvykio požymius, nes bet kokia abejonė dėl atsakovės patikimumo (geros finansinės padėties ir veiklos perspektyvų) būtų turėjusi įtakos prekiaujant vertybinių popierių rinkoje. Banko elgesys platinant obligacijas patvirtina, kad apgaule buvo siekiama prisivilioti kuo daugiau lėšų iš neprofesionalių klientų, sąmoningai nutylint veiklos trūkumus, veiklos rizikingumą bei blogą finansinę padėtį. Šios aplinkybės sudaro pagrindą sandorius pripažinti negaliojančiais, kaip sudarytus dėl apgaulės. Joks vidutiniškai protingas ir atidus asmuo, besirūpinantis savo lėšų saugumu, nebūtų patikėjęs savo pinigų jokiam bankui, kuris veiklą vykdo rizikingai ir nevykdo priežiūros institucijos įpareigojimų.

Atsiliepimas

14. Atsakovė BAB bankas Snoras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

Žemesnės instancijos teismas

14.1 Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Investuotojų direktyvos apsauga šiuo atveju netaikoma. Bankas nėra atsakingas už obligacijų negrąžinimą ieškovams, nes investicinė įmonė (atsakovė) to negali padaryti dėl obligacijų emitento (atsakovės) bankroto. Šiam ginčui aktualios teisės normos jau yra išaiškintos, dėl jų aiškinimo ir galiojimo klausimų nekyla, todėl apeliantų prašymas kreiptis į ESTT neturi būti tenkinamas.

14.2 Apeliantai neįrodė nei kad atsakovė suklaidino juos, nei kad tyčia nuslėpė nuo jų svarbias ginčo sandorių aplinkybes. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad Bankas tinkamai įvykdė FPRĮ 22 straipsnyje nustatytą pareigą. Ieškovai, teigdami, kad jiems jų lėšų draudiminė apsauga ypatingai svarbi, būdami apdairūs ir rūpestingi, galėjo ir turėjo labiau pasidomėti dėl obligacijų draudimo sąlygų. Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo. Bet kuriuo atveju, net ir pripažinus, kad Bankas pažeidė tam tikrus įstatymų reikalavimus, tai nagrinėjamu atveju nesudarytų pagrindo ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais.

14.3 Neprofesionalaus kliento statuso turėjimas neeliminuoja jo bendrųjų pareigų, pvz., pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rūpestingai, protingai. Sutarties sudarymas nesuvokiant jos sąlygų ar jų neskaitant, neatitiktų sąžiningo, atidaus ir rūpestingo civilinių teisinių santykių subjekto elgesio, o dėl to kilusios nepageidautinos neigiamos pasekmės tenka pačiam tokio elgesio subjektui. Vien ta aplinkybė, kad apeliantai nesitikėjo, jog atsakovė bankrutuos, nėra pakankama pripažinti, kad jie buvo suklaidini dėl sandorio esmės.

14.4 Nagrinėdamas iš esmės analogiškas bylas, Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad, vertinant veiksnaus banko kliento elgesį ir veiksmus, amžiaus ir socialinės padėties aplinkybės neturi būti nepagrįstai suabsoliutinamos. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju nurodomas kai kurių apeliantų senyvas amžius ar aukštojo išsilavinimo nebuvimas nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovai, būdami veiksnūs asmenys, neturėjo pakankamai gyvenimiškos patirties suvokti pagrindinių sudaromų sandorių sąlygų bei savo veiksmų galimų padarinių.

14.5 Apeliantų argumentus, kad jų tikslas, sudarant ginčo sutartis, buvo ne gauti kuo didesnę finansinę naudą, o saugiai laikyti pinigus Banke, paneigia bylos faktinės aplinkybės. Dalis apeliantų ginčo sandorius sudarė ne tik pasibaigusių terminuotų indėlių sąskaita, bet ir kitais būdais (įmokėjo / pervedė pinigus). Be to, bet kuris vidutiniškai apdairus ir protingas asmuo negali nesuvokti, kad finansiškai naudingesnio banko produkto rizikos laipsnis negali būti identiškas kur kas mažiau finansiškai naudingo produkto rizikos laipsniui, nes prisiimama rizika visuomet koreliuoja su uždarbio potencialu. Bankas niekada neteigė, kad terminuotų indėlių ir obligacijų įsigijimas yra tapatūs investavimo būdai. Reklamoje naudotos frazės „alternatyva indėliui“ ar „saugus investavimo būdas“ savaime nereiškia draudiminės apsaugos galiojimo, nes saugumą galima garantuoti ir savo finansine padėtimi.

Atsiliepimas

15. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos esminius argumentus:

15.1 Apeliaciniame skunde nurodomas argumentas, kad ieškovų įsigytoms obligacijoms turi būti taikomas draudimas, prieštarauja IĮIDĮ, Investuotojų direktyvai bei suformuotai kasacinio teismo praktikai.

15.2 Byloje esantys įrodymai ir jų turinys (Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartys, obligacijų pasirašymo sutartys) patvirtina, kad Bankas tinkamai supažindino ieškovus su finansinių priemonių ir joms būdingų rizikų aprašymu, obligacijų įsigijimo rizika. Ieškovai patys nesidomėjo obligacijų galimomis rizikomis, buvo neapdairūs ir nerūpestingi, jiems buvo aktuali tik didesnė piniginė grąža, o ne obligacijų draustumas. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Ieškovai turėjo pakankamai gyvenimiškos patirties, todėl galėjo suprasti obligacijų ir terminuotų indėlių sutarčių skirtumus. Be to, ieškovai galėjo įvertinti sudarytų sutarčių turinį ir po pasirašymo bei nutraukti jas dar iki Lietuvos banko 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu priimto sprendimo, tačiau nė vienas iš jų šia teise nesinaudojo.

15.3 Ieškovai pareiškė finansinius reikalavimus atsakovės bankroto byloje, o tai reiškia, kad jie suprato, jog jų įsigytoms obligacijoms nėra taikoma indėlių draudimo apsauga. Kol BAB banko Snoras bankroto byla nėra baigta, yra tikimybė, kad su ieškovais bus atsiskaityta bankroto byloje. Jei būtų tenkintas ieškovų ieškinys, galėtų susidaryti tokia situacija, kad ieškovai gautų dvigubą sumą, t. y. ir draudimo išmoką, ir kreditorinio reikalavimo patenkinimą.

15.4 Pasirašydami ginčo sutartis, ieškovai buvo aiškiai informuoti ir prisiėmė riziką dėl obligacijas išleidusio Banko galimo nemokumo, o ta aplinkybė, kad 2011 metų pradžioje Lietuvos bankas viešai paskelbė apie Banko inspektavimo rezultatus, nepatvirtina buvus Banko veiklos trūkumų ir / ar nemokumo nei obligacijų išleidimo metu, nei ginčo sutarčių pasirašymo momentu. Asmens tikėjimas, kad rizikos veiksniai (šiuo atveju Banko bankroto rizika) nesirealizuos, nesudaro pagrindo pripažinti sandorius negaliojančiais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

17. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas J. Š. 2008 m. balandžio 7 d. Banke sudarė sąskaitos sutartį, 2010 m. gegužės 13 d. buvo pasirašyta mokėjimo sąskaitos sutartis (t. 2, b. l. 164-165, 166). Taip pat ieškovas Banke buvo sudaręs ir pratęsęs 7 terminuotojo indėlio sandorius (t. 2, b. l. 167). 2011 m. gegužės 13 d. ieškovas su Banku sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. P9932789, pagal kurią Bankas įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių (t. 1, b. l. 14-23). 2011 m. gegužės 13 d. ieškovas J. Š. su Banku sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110513P990004, kurios pagrindu įsigijo 100 vnt. obligacijų su 4 % metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Lt, už kurias sumokėjo 9 997,50 Lt, obligacijų išpirkimo data – 2012 m. birželio 1 d. (t. 1, b. l. 13). Ieškovas atsisakė Bankui pateikti duomenis apie save, nurodydamas, kad supranta, jog Bankas neturėdamas žinių apie jo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti, ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (t. 1, b. l. 22).

18. Ieškovas J. G. 2011 m. gegužės 2 d. Banke sudarė mokėjimo sąskaitos sutartį (t. 3, b. l. 42). 2011 m. liepos 19 d. su ieškovu buvo sudaryta Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis Nr. V9943068, kurios pagrindu Bankas įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių (t. 3, b. l. 43-52). 2011 metais ieškovas J. G. su Banku sudarė dvi obligacijų pasirašymo sutartis: 2011 m. liepos 19 d. Nr. FO20110719V990018 ir 2011 m. liepos 20 d. Nr. FO20110720V990030. 2011 m. liepos 19 d. sutarties pagrindu ieškovas įgijo 800 vnt. obligacijų su 5% metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Lt, už kurias sumokėjo 79 990,64 Lt, 2011 m. liepos 20 d. sutarties pagrindu ieškovas įsigijo 155 vnt. obligacijų su 5% metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Eur, už kurias sumokėjo 15 498,19 Eur (t. 1, b. l. 52-53). Ieškovas atsisakė Bankui pateikti duomenis apie save, nurodydamas, kad supranta, jog Bankas neturėdamas žinių apie jo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (t. 3, b. l. 51).

19. Ieškovė H. Z. 2006 m. Banke sudarė banko sąskaitos sutartį (t. 2, b. l. 29-30), 2010 m. kovo 31 d. ieškovė pasirašė terminuotojo indėlio sutartį (t. 2, b. l. 31). 2011 m. balandžio 1 d. ieškovė su Banku sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. T9924265, pagal kurią Bankas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovės pavedimus dėl vertybinių popierių (t. 2, b. l. 32-41). 2011 m. balandžio 1 d. ieškovė H. Z. su Banku sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110401T990001, pagal kurią įsigijo 40 vnt. obligacijų su 4 % metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Lt, už kurias sumokėjo 3 997,57 Lt, šių obligacijų išpirkimo data – 2012 m. balandžio 27 d. (t. 1, b. l. 89). Ieškovė atsisakė pateikti Bankui duomenis apie save, nurodydama, jog supranta, kad Bankas, neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti, ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (t. 2, b. l. 40).

20. Ieškovai J. Š., J. G., H. Z. pateikė ieškinį, kuriuo, remdamiesi CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindais, prašė pripažinti negaliojančiomis: 1) 2011 m. gegužės 13 d. J. Š. ir AB banko Snoras sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110513P9900042; 2) 2011 m. liepos 19 d. ir 2011 m. liepos 20 d. J. G. ir AB banko Snoras sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110719V990018 ir Nr. FO20110720V990030; 3) 2011 m. gegužės 1 d. H. Z. ir AB banko Snoras sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110401T990001; taikyti restituciją - pripažinti ieškovų sumokėtas pagal šias sutartis sumas AB bankui Snoras ieškovų lėšomis jų asmeninėse sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ; įpareigoti atsakovę VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėti už šias lėšas ieškovams indėlių draudimo išmokas IĮIDĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Žemesnės instancijos teismas

21. Vilniaus apygardos teismas, nesutikdamas su ieškovų argumentais, kuriais remiantis prašoma obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo ir apgaulės, 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Ieškovai su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo panaikinti minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai.

Dėl draudimo apsaugos (ne)taikymo obligacijoms

22. Aplinkybė, kad Bankas, platindamas savo išleistas obligacijas, veikė ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė, buvo akcentuota tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, tiek ir kitose analogiškose kasacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, įgydamas obligaciją, asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema. Nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra panašios, todėl šiuo aspektu kasacinio teismo išaiškinimai yra privalomi žemesnės instancijos teismams.

23. Apeliantų nurodytos Europos Sąjungos teisės aktų bei juos įgyvendinančio IĮIDĮ aiškinimo interpretacijos nesudaro pagrindo netaikyti minėtų kasacinio teismo išaiškinimų ar teises normas aiškinti kitaip, nei savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Dėl pakartotinio kreipimosi į ESTT

24. Apeliantai skunde prašo teismo pakartotinai kreiptis į ESTT dėl ginčo obligacijoms taikytinos draudimo apsaugos sąlygų išaiškinimo Investuotojų direktyvos kontekste.

25. Atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad kreipimasis į ESTT turi būti paremtas iškilusiu tam tikros Europos Sąjungos teisės normos aiškinimo ir (ar) galiojimo klausimu, bet ne siekiu kvestionuoti jau esantį, tam tikrai šaliai nepalankų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimą ir taikymą.

26. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, teigdami, kad nagrinėjamu atveju iškilo būtinybė kreiptis į ESTT dėl ginčo obligacijoms taikytinos draudimo apsaugos sąlygų išaiškinimo Investuotojų direktyvos kontekste, apeliantai faktiškai siekia nuginčyti šiai bylai aktualioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, tiek ir kitose analogiškose kasacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose, remiantis ESTT išaiškinimais dėl 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (su vėlesniu pakeitimu) ir Investuotojų direktyvos, pateiktas išvadas dėl draudimo BAB banko Snoras obligacijoms netaikymo, nesant draudžiamojo įvykio.

27. Teisėjų kolegijos nuomone, šiam ginčui aktualios teisės normos jau yra išaiškintos ir dėl jų aiškinimo daugiau klausimų nekyla, todėl apeliantų prašymas pakartotinai kreiptis į ESTT netenkinamas kaip teisiškai nepagrįstas.

28. Be to, nagrinėjamo klausimo kontekste pastebėtina, kad dėl kreipimosi į ESTT analogišku apeliaciniame skunde keliamu klausimu poreikio nebuvimo jau ne kartą buvo pasisakyta ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-190-513/2018; 2018 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-51-516/2018 ir kt.).

Dėl Obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.90 straipsnio pagrindu

29. Apeliantai tvirtina, kad, Bankui tinkamai nevykdžius FPRĮ 22 straipsnyje ir IĮIDĮ 13 straipsnyje įtvirtintų pareigų dėl informacijos apie obligacijas suteikimo, o Banko darbuotojams žodžiu patvirtinus apie obligacijų draustumą, jie, būdami neprofesionaliais investuotojais, neturėdami reikiamų žinių, suklydo dėl sandorių esmės – obligacijoms taikomos apsaugos, nors būtent lėšų saugumas jiems buvo esminė aplinkybė.

30. Vienas iš sandorio negaliojimo teisinių pagrindų yra jo sudarymas suklydus. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis.

31. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, patirtį, sandorio sudarymo aplinkybes, o suklaidinimo buvimas investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose nustatomas vertinant ir finansų tarpininko elgesį (ar jis įvykdė informacines pareigas ir kaip jas vykdė), ir paties investuotojo veiksmu, t. y. ar šis, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016).

32. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad dėl Banko pareigos aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikiamą informaciją, iš kurios ieškovai galėtų suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, jau buvo pasisakyta kasacinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, ir konstatuota, kad Bankas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, o Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkto nuostata, jog siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų.

33. Nepaisant to, aplinkybių, kad Banko darbuotojai ieškovams nurodė, jog obligacijos apdraustos visiškai taip pat kaip indėliai ar teikė akivaizdžiai melagingą informaciją dėl obligacijoms taikomo draudimo sąlygų, apeliantai neįrodė (CPK 178 straipsnis), o vien tik IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytos pareigos netinkamo atlikimo konstatavimas (nepakankamas informavimas), pats savaime nėra pakankamas obligacijų pasirašymo sutartims pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo, nes kaip buvo išaiškinta kasacinio teismo pirmiau nurodytoje nutartyje ir kaip ne kartą pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, nagrinėjant analogiško pobūdžio bylas, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esminis, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamos ir pačių ieškovų asmeninės savybės, t. y. jų galimybės įvertinti galimas sandorio pasekmes, jų elgesys, gyvenimiška, santykių su bankais bei investavimo patirtys ir pan., be kita ko, ir tai, ar apskritai tokia sąlyga, dėl kurios ieškovai teigia suklydę, pastariesiems asmenims buvo esminė ginčo sutarčių sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 4, 5 dalys).

34. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovams turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).

35. Apeliantai, pasirašydami ginčijamas obligacijų sutartis, patvirtino, kad yra susipažinę su įsigyjamų obligacijų programos prospektu ir emisijos galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, taip pat patvirtino, kad jie buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes. Priede prie klientų aptarnavimo sutarties jie nenurodė Bankui kiekvieną jų individualizuojančios informacijos apie save, apie savo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, dėl ko Bankas nenustatinėjo, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos.

36. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į apeliantų gyvenimišką patirtį, jiems renkantis iš investavimo būdų – terminuotojo indėlio ar obligacijų – turėjo būti suprantama, kad tai yra skirtingi sandoriai ir kad Banko siūlomos didesnės palūkanos už obligacijas yra susijusios su tam tikra rizika. Jeigu prieš pasirašydami ginčijamas sutartis apeliantai jų įdėmiai neperskaitė, nesiaiškino jų turinio, įskaitant ir su investavimu į obligacijas susijusių rizikų, jų suklydimas negali būti vertinamas kaip turintis esminės reikšmės, nes tokiu atveju šią riziką apeliantai prisiėmė patys dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.5 straipsnis, 1.90 straipsnio 5 dalis).

37. Pažymėtina, kad ir kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo pačios didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Vertinant, ar buvo iš esmės suklysta, taikytinas ir protingumo kriterijus, kuomet šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, pats privalo rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, todėl kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).

38. Byloje nėra jokių įrodymų, kad Banko darbuotojai būtų spaudę ieškovus pasirašyti ginčo obligacijų sutartis, kad ieškovai negalėjo su sutarčių projektais susipažinti, įvertinti ketinamą pasirinkti investavimo būdą ir su juo susijusias rizikas, konsultuotis su profesionalais (jeigu jo turimų žinių nepakako sudaromoms sutartims (jų rizikai) įvertinti).

39. Kaip jau ir buvo minėta, obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir įgijus obligaciją lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Tikėjimasis, kad, sudarant rizikingą sandorį, jo vykdymo metu neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Vien ta aplinkybė, kad Bankas bankrutavo, o ieškovai tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, jog jie buvo suklaidinti dėl sandorio esmės.

40. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame skunde apeliantai akcentuoja, jog Bankas vykdė intensyvią obligacijų reklaminę kampaniją, kurioje obligacijos buvo pristatomos kaip alternatyva indėliams, o tai papildomai suklaidino ieškovus, pažymėtina, kad bet kuriam vidutiniam vartotojui yra aišku, jog prieš sandorio sudarymą atitinkamu produktu ar jo tiekėju būtina pasidomėti nuodugniau, nepasikliauti vien tik reklamoje, spaudoje esančiais duomenimis (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-791-516/2017).

41. Be to, nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad dėl ginčo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis į teismą ieškovai kreipėsi tik nustačius atsakovės mokumo problemas (iškėlus jai bankroto bylą), t. y. praėjus beveik trejiems metams nuo ginčijamų sutarčių sudarymo.

42. Teisėjų kolegijos nuomone, bylos duomenys, ieškovų procesiniuose dokumentuose išdėstyta pozicija, leidžia daryti išvadą, kad tikroji ieškovų valia, sudarant ginčo sandorius, buvo gauti didesnę finansinę grąžą palūkanų forma, o sutarčių aspektai, susiję su obligacijų draudžiamumu, nebuvo esminis veiksnys, suformavęs ieškovų valią sudaryti ginčo sandorius.

43. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju ginčo sandoriai sudaryti laisva valia, o jų sudarymo skubotumas ir neįsigilinimas į visą reikiamą informaciją reiškia nepakankamą atidumą ir rūpestingumą, tačiau nelemia jų negaliojimo, kaip sudarytų dėl esminio suklydimo ar apgaulės.

Dėl Obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio pagrindu

44. Apeliantai taip pat teigia, kad jie buvo apgauti sudarant Obligacijų pasirašymo sutartis. Apgaulė šiuo atveju pasireiškė tuo, jog Bankas save pristatinėjo kaip patikimą banką Lietuvoje, bet sudarant Obligacijų pasirašymo sutartis nepranešė apeliantams apie esminį įvykį – Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimu nustatytus trūkumus, kurie, kaip paaiškėjo vėliau, taip ir nebuvo ištaisyti.

45. Aptariant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su banko apgaule, neatskleidžiant visos informacijos apie Lietuvos banko nustatytus pažeidimus bei jo taikytus įpareigojimus, dėl ko nebūtų galima tinkamai įvertinti rizikos, banko finansinės padėties ir jo veiklos perspektyvų, svarbu pažymėti, jog Lietuvos apeliacinis teismas precedentinėse bylose (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016 (dabartinis bylos Nr. 2A-3-516/2018, teisminio proceso Nr. 2-55-3-00851-2012-4); 2017 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-707-464/2017 ir kt.) jau yra pasisakęs, kad ieškovai, reikšdami reikalavimą nuginčyti sandorį bei remdamiesi suklaidinimu ar apgaule dėl atsakovės finansinės padėties, turėtų įrodyti, jog Bankas buvo nemokus konkrečių obligacijų sutarčių sudarymo metu.

46. Nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakyta ir dėl to, kad aplinkybė, susijusi su Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. draudimu atsakovui sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotojų indėlių sutartis, pagal kurias siūlomų palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis, nėra teisiškai aktuali sprendžiant dėl Banko mokumo ginčijamų sandorių sudarymo momentu, juo labiau, kad minėti Lietuvos banko draudimai neribojo kitokio pobūdžio banko veiklos vystymo ar galimybės siūlyti asmenims įsigyti Banko obligacijų, nurodant jų pranašumus, įskaitytinai ir didesnį šios finansinės priemonės pelningumą nei terminuotų indėlių atveju, t. y. didesnių palūkanų. Todėl Lietuvos banko nustatyti draudimai patys savaime nesuponuoja išvados, kad Bankas buvo faktiškai nemokus ir šią informaciją nuslėpė nuo apeliantų (juos apgavo).

47. Apeliantai nepateikė jokių kitų konkrečių duomenų, kad ginčijamų sandorių su jais sudarymo momentu Bankas jau buvo nemokus. Banko nemokumas grindžiamas vien bendro pobūdžio aplinkybėmis, kurios pagal aktualią teismų praktiką analogiškose bylose neaptvirtina Banko apgaulės.

48. Taip pat apeliantai nepateikė ir jokių objektyvių įrodymų, kad Banko darbuotojų veiksmai turėjo lemiamos įtakos jų valios sudaryti ginčo sandorius su atsakove susiformavimui, todėl šioje situacijoje labiau tikėtina yra išvada, kad tokio pobūdžio sandorių sudarymą lėmė pačių apeliantų ekonominis interesas gauti didesnę grąžą nei jie galėjo gauti, pavyzdžiui, už terminuotus indėlius pagal tuo metu rinkoje esančias vidutines palūkanas.

49. Kritiškai vertinti apeliantų argumentus dėl banko finansinės padėties, kaip reikšmingos aplinkybės ginčo sutartims sudaryti, leidžia ir jų pačių įrodinėtos pozicijos prieštaringumas – jeigu, kaip teigia apeliantai, jiems svarbus buvo piniginių lėšų saugumas (obligacijų draudžiamumas), tokiu atveju Banko finansinė padėtis jiems apskritai neturėjo turėti jokios įtakos, nes jie turėjo tikėti, kad bet kuriuo atveju gaus draudimo išmoką. Banko turtinė padėtis galėtų būti svarbi apeliantams žinant, kad jie prisiima obligacijų emitento nemokumo riziką ir, tokiu būdu, paneigiant savo argumentus, kuriais įrodinėtas sandorio negaliojimas suklydus (esant suklaidintam) dėl obligacijų draustumo.

50. Nustatytos aplinkybės ir teisiniai motyvai suponuoja išvadą, kad nėra pagrindo ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis ir kaip sudarytas dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis).

Dėl bylos procesinės baigties

51. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovų reikalavimus pripažinti obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis pagal CK 1.90 ir (ar) 1.91 straipsnius. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti skundžiamo sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl, nenustačius CPK 329 ir 330 straipsniuose nurodytų procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių ginčas galėjo būti išspręstas neteisingai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o ieškovų apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

52. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

53. Atsakovė BAB bankas Snoras pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo. Iš atsakovės pateiktų dokumentų (PVM sąskaitos faktūros, kredito įstaigos mokėjimo nurodymo bei suteiktų paslaugų ataskaitos) nustatyta, kad atsakovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 294,36 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ nustatytų maksimalių dydžių, todėl jos lygiomis dalimis priteistinos iš apeliantų, t. y. iš kiekvieno po 98,12 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų J. Š., J. G. ir H. Z. atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei Snoras (j. a. k. 112025973) po 98,12 Eur (devyniasdešimt aštuonis Eur 12 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Romualda JanovičienėGintaras PečiulisVigintas Višinskis