Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-505-553/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-07-17
Bylos Nr.: e2A-505-553/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-59-3-00316-2018-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Agnė Tikniūtė, Aldona Tilindienė, Dalia Kačinskienė
Ieškovas: akcinės bendrovės „Rokiškio sūris“, A. T., uždarosios akcinės bendrovės „Pieno pramonės investicijų valdymas“
Atsakovas: EAST CAPITAL NEW EUROPE
Trečiasis asmuo: E. F.

Kategorijos

1.1.4.3Ieškinio senatis
2.2.1.8Fizinio asmens garbės ir orumo gynimas
2.2.2.12Juridinio asmens dalykinės reputacijos gynimas
2.6.10.2.4.1Turtinė žala
2.6.10.2.4.2Neturtinė žala
2.6.10.5.2.17Kiti žalos atlyginimo atvejai
3.2.8.1Bylos nutraukimas, kai byla nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka

Civilinė byla Nr. e2A-505-553/2020Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00316-2018-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.3; 2.2.1.8; 2.2.2.12; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.2.4.2; 2.6.10.5.2.17; 3.2.8.1; (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. liepos 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Agnės Tikniūtės ir Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų akcinės bendrovės „Rokiškio sūris“, A. T. ir uždarosios akcinės bendrovės „Pieno pramonės investicijų valdymas“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų akcinės bendrovės „Rokiškio sūris“, A. T. ir uždarosios akcinės bendrovės „Pieno pramonės investicijų valdymas“ ieškinį atsakovei EAST CAPITAL NEW EUROPE, veikiančios per EAST CAPITAL SICAV, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo E. F..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai ieškiniu prašė: 1) pripažinti 2015 m. rugpjūčio 28 d. dienraščio „Verslo žinios“ 1 ir 14 puslapiuose išspausdintame straipsnyje „Rokiškio sūrio“ akcininkų kova: didįjį kaltina smulkiųjų diskriminavimu“ (toliau – ir straipsnis) atsakovės atstovės E. F. pateiktus teiginius (jog „Bendrovė „Rokiškio sūris“ paskolas dalija ir kaip nedidelis bankelis veikia jau apie 10 metų“, „Paskolų dalijimas, ir ypač susijusiems ir tretiesiems asmenims, yra pieno perdirbimo įmonei nebūdinga veikla. Įmonė neturi kompetencijos įvertinti kredito bei kitas rizikas ir nustatyti tinkamas palūkanas už tokias paskolas. Tai yra bankų veikla“, „Rokiškio sūris“ negavo didelės pinigų sumos ir taip įmonei bei akcininkams buvo padaryta didelė žala“) neatitinkančiais tikrovės ir pažeidžiančiais AB „Rokiškio sūris“ dalykinę reputaciją bei A. T. garbę ir orumą; 2) priteisti iš atsakovės ieškovei AB „Rokiškio sūris“ (toliau – ir Bendrovė) 176 838,20 Eur turtinės ir 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 3) priteisti iš atsakovės ieškovei UAB „Pieno pramonės investicijų valdymas“ (toliau – ir PPIV) 54 800,33 Eur turtinės žalos atlyginimą; 4) priteisti iš atsakovės ieškovui A. T. 93 071,41 Eur turtinės ir 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 5) priteisti iš atsakovės ieškovėms Bendrovei ir PPIV po 6 proc., o A. T. 5 proc. procesines palūkanas; 6) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad ieškovai patyrė turtinę ir neturtinę žalą, atsakovei pažeidus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintą įpareigojimą elgtis rūpestingai, kad kitam asmeniui nebūtų padaryta žala, CK 1.137 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 95 straipsnio 1 dalyje numatytą draudimą piktnaudžiauti teise, taip pat pažeidė CK 2.24 straipsnio nuostatose įtvirtintą draudimą apie fizinį ir (ar) juridinį asmenį skleisti tikrovės neatitinkančius teiginius, žeminančius fizinio asmens garbę ir orumą bei pažeidžiančius, menkinančius juridinio asmens dalykinę reputaciją. Atsakovė, elgdamasi nesąžiningai ir piktnaudžiaudama jai suteikta teise, Panevėžio apygardos teismui 2015 m. gruodžio 23 d. pareiškė ieškinį A. T. dėl Bendrovei padarytos žalos atlyginimo (toliau – ir pirmoji byla), kuriuo siekė ne ginti kokias nors tariamai pažeistas teises, o sukurti psichologinį, organizacinį, finansinį ir teisinį spaudimą A. T., kad jis ar Bendrovė sutiktų su atsakovės reikalavimais dėl Bendrovės akcijų pirkimo už atsakovės pageidaujamą ir rinkos vertę beveik dvigubai viršijančią kainą. Taip pat atsakovė, siekdama kuo didesnio spaudimo, ieškiniu paprašė A. T. atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones – didesnės nei 11 mln. Eur apimties turto areštą bei nustatyti draudimus atlikti atitinkamus veiksmus. Atsakovė, nelaukdama šio teisminio proceso pabaigos, 2017 m. spalio 9 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi, pardavė visas Bendrovės akcijas UAB „INVL Asset Management“ už tokią pat kainą (2,51 Eur už vieną akciją), kurios atsakovė pageidavo, kad Bendrovės akcijas išpirktų A. T.. Atsakovė atsisakė A. T. pareikštų reikalavimų, o Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. birželio 20 d. nutartimi civilinę bylą nutraukė. Tokiu būdu atsakovė pripažino, kad inicijuotas teismo procesas jai nebuvo aktualus, o tik inicijuotas kaip poveikio priemonė, siekiant Bendrovės akcijų pardavimo. Šias aplinkybes patvirtina ir tai, kad atsakovė prieš pirmoje byloje inicijuotą procesą pradėjo ir tęsė Lietuvos bendrovių akcijų išpardavimą tikslu išeiti iš Lietuvos įmonių akcijų rinkos. Nesąžiningą atsakovės ieškinio pareiškimo tikslą patvirtina ir viešai skelbtos aplinkybės, susijusios su AB „Žemaitijos Pienas“ akcijų pardavimu. Atsakovės grupės įmonės ir prieš kitus asmenis naudojo teismo procesus, kaip priemonę daryti poveikį dėl atsakovės valdomų akcijų išpirkimo už atsakovės pageidaujamą kainą, tai patvirtina iš Latvijos įmonės Siera Nams AS gauta informacija.

3. Piktnaudžiavimo teise faktą bei nesąžiningą atsakovės elgesį pagrindžia ir tai, kad atsakovė pareiškė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą A. T. atžvilgiu taikyti didesnės nei 11 mln. Eur apimties turto areštą bei taikyti kitus draudimus, ką konstatavo ir Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. kovo 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A‑637‑798/2016. Atsakovė prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones rėmėsi tik duomenimis apie A. T. turimą nekilnojamąjį turtą, sąmoningai nenurodydama viešai žinomų aplinkybių, patvirtinančių gerą A. T. finansinę padėtį. Atsakovė sąmoningai ignoravo tai, kad A. T. yra vienas iš turtingiausių gyventojų Lietuvoje ir yra didysis Bendrovės akcininkas. Tai, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo aiškiai nepagrįstas ir pareikštas nesąžiningai, patvirtina ir aplinkybė, jog 2016 m. gegužės 29 d. pareiškimu atsakovė atsisakė dalies ieškiniu pareikštų reikalavimų. Piktnaudžiavimą ir nesąžiningą naudojimąsi procesinėmis teisėmis liudija ir tai, kad atsakovė veikė prieš greitą ir operatyvų pirmosios bylos nagrinėjimą. Dėl atsakovės netinkamo procesinio elgesio pirmojoje byloje buvo ne vieną kartą atidėtas ar pratęstas (vilkintas) bylos nagrinėjimas, atsakovė teikė daugybę prašymų dėl leidimo susipažinti su Bendrovės dokumentais, nepagrįstų prašymų dėl Bendrovės ir PPIV dokumentų išreikalavimo ar užtikrinimo, pareiškė prašymą paskirti teismo ekspertizę, ginčas dėl ekspertizės skyrimo, eksperto kandidatūros bei ekspertizei užduotinų klausimų truko ilgą laiką, o vėliau ji ekspertizės atsisakė. Atsakovė keletą kartų teikė patikslintus ir pakeistus tariamos žalos skaičiavimus, todėl buvo atidedamas bylos nagrinėjimas. Atsakovės piktnaudžiavimą teise pagrindžia ir tai, kad ieškinį prieš A. T. atsakovė pareiškė, praleidusi CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.

4. Atsakovės neteisėtais veiksmais buvo pažeista ir sumenkinta Bendrovės dalykinė reputacija bei A. T. garbė ir orumas. Iš 2015 m. rugpjūčio 28 d. dienraštyje „Verslo žinios“ publikuotame straipsnyje „Rokiškio sūrio“ akcininkų kova: didįjį kaltina smulkiųjų diskriminavimu“ atsakovės atstovės E. F. pateiktų teiginių akivaizdu, kad žinios, duomenys buvo paskleisti apie Bendrovę, jos veiklą, lyg faktiškai egzistavusios (tariamai net 10 metų egzistuojančios) faktinės aplinkybės. Tiek lingvistiškai, tiek viso straipsnio kontekste vertinant pateiktus duomenis akivaizdu, kad aukščiau pateikiami duomenys yra žinios, o ne subjektyvi atsakovės atstovės nuomonė. Paskelbti duomenys neatitinka teisės aktuose ir teismų praktikoje formuluojamo „nuomonės“ apibrėžimo, duomenys, žinios pateikiami kaip duotybė, nekeliant dvejonių ar retorinių klausimų dėl faktų egzistavimo. Minėtais teiginiais buvo grindžiami ir pirmojoje byloje pateikti ieškinys ir prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl atsakovės atstovė, straipsnyje nurodydama ieškinio argumentų esmę, paskelbė duomenis, žinias, o ne subjektyvią nuomonę. Straipsnyje pateikiami teiginiai yra ne tik apie Bendrovę, jos veiklą, tačiau ir apie jos vadovybės ir (ar) akcininkų priimamus sprendimus, t. y. ir apie A. T., kuris iki 2017 m. gruodžio 31 d. buvo ilgamečiu Bendrovės vadovu, taip pat yra didžiausias Bendrovės akcininkas. Straipsnyje paskelbta žinia, kad Bendrovė kaip nedidelis bankelis veikia jau 10 metų, neatitinka tikrovės, nes bendrovė niekada nevykdė banko funkcijų, o piniginių lėšų skolinimas yra įprasta ir teisėta juridinių asmenų veikla. Vien tai, kad juridinis asmuo sudarė paskolos sutartį, dar nereiškia, kad buvo pradėta vykdyti kredito įstaigoms priskiriama veikla ir, atitinkamai, formuojamas neigiamas ir smerktinas tokios veiklos įvaizdis visuomenėje. Atsakovės paskleistos žinios, kad paskolų dalijimas yra bendrovei nebūdinga veikla ir ji neturi kompetencijos įvertinti kredito bei kitas rizikas ir nustatyti tinkamas palūkanas už tokias paskolas, taip pat neatitinka tikrovės. Teisės aktai suteikia diskrecijos teisę sutarties šalims tarpusavyje susitarti dėl palūkanų dydžio ir nenustato konkrečių ar specialiųjų paskolų vertinimo kompetencijos reikalavimų, taip pat nenustato, kokios palūkanos yra tinkamos. Teisės aktais nereglamentuota, kad paskolų dalijimas bei palūkanų nustatymas yra išskirtinai tik bankų veikla. Neatitinka tikrovės ir teiginys, kad Bendrovė dėl paskolų PPIV suteikimo neva negavo didelės pinigų sumos ir taip Bendrovei bei akcininkams buvo padaryta didelė žala. PPIV Bendrovei yra grąžinusi visas jai suteiktas paskolas bei sumokėjusi palūkanas, todėl iš paskolų PPIV suteikimo Bendrovė uždirbo ir žala Bendrovei ir jos akcininkams nebuvo padaryta. Dėl straipsnyje pateikiamų tikrovės neatitinkančių bei formuojančių neigiamą požiūrį ir nuostatas teiginių, dėl atsakovei piktnaudžiaujant teise pareikšto ieškinio, nepagrįsto prašymo Bendrovės vadovui taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareiškimo ir po to paplitusių straipsnių visuomenės informavimo priemonėse buvo pakenkta Bendrovės dalykinei reputacijai. Bendrovės verslo partnerių, verslo atstovų ir visuomenės požiūris į Bendrovę pablogėjo.

5. Dėl atsakovo nesąžiningų, piktnaudžiavimo teise veiksmų ieškovai buvo priversti patirti ir patyrė išlaidas, ginantis ir atstovaujant jų interesams prieš juos inicijuotoje civilinėje byloje tiek Panevėžio apygardos teisme, tiek ir Lietuvos apeliaciniame teisme, kurios sudaro 193 431,70 Eur Bendrovės teisinės gynybos, atstovavimo išlaidos, 69 144,45 Eur PPIV teisinės gynybos, atstovavimo išlaidos ir 109 882,09 Eur A. T. teisinės gynybos, atstovavimo išlaidos. Ieškovai taip pat patyrė ir papildomų išlaidų – vertimo, ekspertinio pobūdžio paslaugų, kelionės į teismo posėdžius ir kt. Nors Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. birželio 20 d. nutartimi išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, tačiau visos ieškovų patirtos išlaidos nebuvo atlygintos – Bendrovei liko neatlyginta 173 784,20 Eur, PPIV – 54 800,33 Eur, A. T. – 93 071,41 Eur patirtų išlaidų. Šios išlaidos laikytinos ieškovams padaryta turtine žala CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme, kurias ieškovai patyrė dėl atsakovės piktnaudžiavimo teise. Bendrovei buvo padaryta ir neturtinė žala, kuri įvertina simboline 100 Eur suma. Taip pat pablogėjo visuomenės, verslo partnerių ir verslo atstovų požiūris į A. T., nes atsakovės neteisėti veiksmai diskreditavo A. T., kaip ilgalaikio Bendrovės vadovo, reputaciją. A. T. patyrė neturtinę žalą ir dėl jo pablogėjusios sveikatos būklės. A. T. neturtinę žalą įvertino simboline 100 Eur suma. Tarp atsakovės atliktų neteisėtų veiksmų ir ieškovams padarytos žalos egzistuoja priežastinis ryšys, nes ieškovams žala yra atsakovės neteisėtų veiksmų pasekmė. Atsakovės kaltė pasireiškė tyčios forma.

Šalies argumentai

6. Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovai neįrodė nei vienos atsakovės deliktinės atsakomybės egzistavimo sąlygos. Atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų, ieškovai nepatyrė ir neįrodė žalos fakto, dydžio ir priežastinio ryšio egzistavimo. Teisė pareikšti ieškinį yra pamatinė ir konstitucinė atsakovės teisė, o ne neteisėtas veikimas, todėl vien ieškinio pateikimo faktas (nevertinant jo turinio) negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas teise. Atsakovė, siekdama, kad A. T. atlygintų Bendrovei jo neteisėtais veiksmais sukeltą žalą, ieškinį pareiškė, ginant Bendrovės ir daugiau nei 5 000 Bendrovės smulkiųjų akcininkų interesus. Tai, kad atsakovė tinkamai gynė savo ir kitų smulkiųjų akcininkų interesus, patvirtina pirmojoje byloje priimtas sprendimas, be to, A. T. po ieškinio pareiškimo nutraukė paskolos sutartis, pagal kurias Bendrovė skolino PPIV Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) uždraustam tikslui ir grąžino visas paskolas Bendrovei. Taip pat buvo nutraukta ir Bendrovės su PPIV sudaryta tariamų paslaugų sutartis. Ieškovų teiginiai apie tariamą atsakovės pasitraukimą iš Lietuvos rinkos ir menamą spaudimą kitoms įmonėmis yra nepagrįsti ir neatitinka tikrovės, nes atsakovė ne tik išsaugojo lietuviškų bendrovių akcijas, bet 2018 metais investavo papildomai ir į kitų lietuviškų bendrovių akcijas ir obligacijas. Ieškovų teiginiai, esą atsakovė darė spaudimą AB „Žemaitijos pienas“ ir Siera Nams AS, yra nepagrįsti ir klaidingi. Atsakovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pirmojoje byloje A. T. buvo pareikštas sąžiningai ir nepiktnaudžiaujant teise, o siekiant užtikrinti būsimo atsakovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Vien tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas panaikino Panevėžio apygardos teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nesuponuoja piktnaudžiavimo. Atsakovė pirmojoje byloje sąžiningai naudojosi savo procesinėmis teisėmis bei tinkamai vykdė visas procesines pareigas. Būtent ieškovai pirmojoje byloje netinkamai naudojosi savo procesinėmis teisėmis ir nevykdė procesinių pareigų, vilkino procesą, nevykdė imperatyvių teismo įpareigojimų, todėl ieškovams kilo (jei kilo) šiuo ieškiniu reikalaujamos atlyginti bylinėjimosi išlaidos. Atsakovė ieškinį pareiškė, nepraleidusi ieškinio senaties termino, o net jei ir būti praleidusi, tai neužkirstų kelio teikti ieškinį, o teismui – atnaujinti ieškinio senaties terminą dėl svarbių priežasčių – pačios Bendrovės netinkamai teiktos informacijos investuotojams. Atsakovė, parduodama Bendrovės akcijas, neatliko neteisėtų veiksmų ir neatsisakė pirmojoje byloje pareikštų reikalavimų. Perleidusi Bendrovės akcijas, atsakovė perleido akcijų įgijėjui visas savo, kaip Bendrovės akcijų savininko, turėtas teises ir pareigas, o sprendimą nebetęsti pirmosios bylos priėmė akcijų įgijėja.

7. Ieškovai nepatyrė ir neįrodė tariamai patirtos žalos – pirmojoje byloje neatlygintų bylinėjimosi išlaidų – fakto ir dydžio. CK 6.249 straipsnio 1 ir 4 dalyse nėra nustatyta, kad į nuostolius būtų įskaičiuojamos bylinėjimosi išlaidos. Pirmojoje byloje ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas išspręstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kurie turi res judicata galią ir yra pirmosios bylos, o ne šios bylos, nagrinėjimo dalykas. Ieškovų nurodomos bylinėjimosi išlaidos pirmojoje byloje patirtos ne dėl atsakovės, o dėl jų pačių veiksmų, t. y. proceso vilkinimo, dirbtinio bylinėjimosi išlaidų didinimo ir netinkamo naudojimosi savo procesinėmis teisėmis. Neegzistuoja ir ieškovai neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovės tariamai atliktų neteisėtų veiksmų ir ieškovų neva patirtų neatlygintų bylinėjimosi išlaidų. Ieškovų prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos patirtos ne atliekant procesinius veiksmus pirmojoje byloje, o ieškovų advokatams konsultuojant ieškovus kitais klausimais (susitikimai su ieškovų akcininkais, investuotojais, viešųjų ryšių agentūromis ir pan.), todėl atsakovė šiuo teisminiu procesu negali būti įpareigojama atlyginti ieškovų veiklos kaštų. Ieškovų neva patirtas neatlygintas bylinėjimosi išlaidas sudarantis ieškovų ir jų advokatų susitarimas dėl sėkmės mokesčio taip pat nėra priežastiniame ryšyje su atsakovės veiksmais ir negali būti perkeliamas atsakovei, nes ji nėra minėto susitarimo šalis.

8. Neegzistuoja nei vien būtinoji sąlyga ieškovų tariamai pažeistų teisių gynimui pagal CK 2.24 straipsnį, nes straipsnyje paskleisti teiginiai nėra žinios, o tik faktinį pagrindą turinti atsakovės nuomonė. Ieškovai sąmoningai nutyli straipsnio citatas bei dalis, kurios jiems yra nepalankios. Ieškovai nutyli, kad straipsnyje nebuvo pateikiama vien tik atsakovės nuomonė, savo vertinimus pateikė ir su šalių ginču nesusijusios šalys, kas pagrindžia, kad dėl Bendrovės veiklos tinkamumo straipsnyje vyko diskusija. Ieškovai nepamini, kad straipsnyje buvo pateikiama tiek atsakovės kritika, tiek Bendrovės atsakas į ją. Straipsnyje nei karto nėra paminėtas A. T.. Bendrovės ir jos vadovybės veikla buvo ir yra vertinama prieštaringai, atsakovė nebuvo nei pirma, nei paskutinė, kritikavusi Bendrovės valdymą. Atsakovės išreikšta kritika atitiko tiek kitų investuotojų nuomonę, tiek Lietuvos Banko išvadą, tiek ir plačiajai visuomenei žinomą informaciją apie netinkamą Bendrovės valdymą. Ieškovų dalykinė reputacija ar garbė ir orumas nebuvo pažeisti ir ieškovai to neįrodė. Ieškovų reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dėl straipsnyje paskelbtų teiginių yra atmestinas, nes ieškovai praleido trijų metų senaties terminą. Ieškovai savo garbės ir orumo bei dalykinės reputacijos pažeidimą sieja su straipsnyje, kuris paskelbtas 2015 m. rugpjūčio 28 d., išdėstytais atsakovės teiginiais. Ieškovai apie jo publikavimą ir jame nurodytus teiginius sužinojo jų publikavimo dieną, todėl trijų metų ieškinio senaties terminas suėjo 2018 m. rugpjūčio 28 d., o ieškinys pareikštas 2018 m. gruodžio 18 d.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Panevėžio apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimu bylos dalį dėl nuostolių atlyginimo nutraukė, kitoje dalyje ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

10. Teismas nurodė, kad ieškovai, teigdami, kad atsakovė piktnaudžiavo įstatymų suteikta teise kreiptis į teismą, nagrinėjamoje byloje tokio reikalavimo (ieškinio dalyko) nereiškia. Ieškovai nurodė, kad atsakovės veiksmai pirmoje byloje turi būti įvertinti teismo kaip neteisėti, ieškovams ginant civilines teises CK 1.138 straipsnio 6 punkte numatytu būdu. Teismas pažymėjo, kad CK 1.138 straipsnio 1 punkte nustatytas civilinių teisių gynimo būdas – pripažinimas civilinių teisių ir ieškovų reikalaujamas pažeistų civilinių teisių konstatavimas yra ne tas pats, nes civilinių teisių pripažinimas sukuria asmenims civilines teisines pasekmes, materialinį teisinį rezultatą, o pažeistų teisių konstatavimas yra viena iš civilinės atsakomybės sąlygų ir nereiškiant reikalavimo pripažinti, kad atsakovas piktnaudžiavo įstatymų suteikta teise kreiptis į teismą, ieškovams materialinio teisinio rezultato nagrinėjamoje byloje sukurti negali. Ieškovai siekia iš naujo persvarstyti pirmoje byloje jau išspręstus klausimus, taip apeinant ieškovų atžvilgiu galiojančių teismų sprendimų privalomumą. Prašymo atlyginti nuostolius dėl atsakovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio 1 dalies pagrindu ieškovai pirmoje byloje nebuvo pareiškę. Pirmoje byloje Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimas įsiteisėjo 2018 m. birželio 20 d. Lietuvos apeliaciniam teismui apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą. Bylos, kurioje yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, procesas gali būti atnaujinamas tik įstatymo nustatyta tvarka, esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams. Teismas nurodė, kad vadovaujasi pirmoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, jų pagrindu padarytomis išvadomis ir negali iš naujo vertinti pirmosios bylos įrodymų. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. birželio 2 d. sprendimu pirmoje byloje ieškinį atmetė, padarius išvadą, kad „.. Bendrovei žala nepadaryta, nes paskolos grąžintos ir gauta pajamų, todėl nesant visų civilinės atsakomybės sąlygų, tenkinti ieškinį nėra pagrindo“. Teismas pirmoje byloje sprendė, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas, ir tai, kad nėra pagrindo jo atnaujinti. Teismas nenustatė, kad atsakovė pirmosios bylos nagrinėjimo metu piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Taip pat minėtoje byloje teisėjų kolegija konstatavo, kad iš dalies šalių bei trečiųjų asmenų elgesys bylos nagrinėjimo metu trukdė operatyviai nagrinėti bylą, tačiau byloje dalyvaujančių asmenų nurodyti argumentai nesudaro pakankamo pagrindo spręsti buvus sąmoningam siekiui veikti prieš greitą bylos išnagrinėjimą. Nagrinėjamu atveju teismas sprendė, kad ieškovai neįrodė, jog atsakovė ieškinį pirmojoje byloje pareiškė nesąžiningai ar sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Nustatyta, kad byloje dalyvaujantys asmenys pirmoje byloje aktyviai naudojosi jiems CPK 42 straipsnio 1 dalyje suteiktomis procesinėmis teisėmis, o ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą arba dalyką, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus CPK nustatyta tvarka. Teismo vertinimu, naudojimasis įstatymo suteiktomis teisėmis negali būti pripažįstamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, todėl sprendė, kad atsakovė veiksmų, kuriuos draudžia įstatymas, neatliko. Ieškovai nepateikė įrodymų, kad atsakovė suvokė, jog jos ieškinys pirmojoje byloje yra nepagrįstas, todėl ieškovų teiginius dėl atsakovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pirmojoje byloje teismas vertino deklaratyviais. Teismo vertinimu, atsakovė turėjo tikslą veikti savo investuotojų interesais ir gauti iš Bendrovės dividendus arba uždirbti pelną iš akcijų vertės pokyčio. Atsakovė pirmojoje byloje ieškinio neatsisakė. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo sprendimas panaikintas ir civilinė byla nutraukta, konstatavus, kad įvyko materialinių subjektinių teisių perėmimas, o pradinio ieškovo teisių perėmėjas nesutiko būti įtrauktas į bylą ieškovu, todėl teisėjų kolegija vertino, kad atsakovė, perleisdama visas Bendrovės turėtas akcijas dar nepasibaigus jos inicijuotam teisminiam procesui, iš esmės atsisakė galutinai įgyvendinti jai kaip akcininkei pagal įstatymą suteiktą subjektinę teisę išvestiniu reikalavimu reikalauti, kad vadovas atlygintų Bendrovei padarytą žalą.

11. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nuostoliai apibrėžti kaip piniginę žalos išraiška, tačiau įstatymų leidėjas kreipimosi į teismą dėl nuostolių atlyginimo CPK 95 straipsnio 1 dalies pagrindu nesusiejo su bylinėjimosi išlaidų atlyginimo institutu, t. y. nenumatė, jog bylos nagrinėjimo procese dalyvaujančio byloje asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos gali būti atlygintos, reiškiant naują ieškinį CPK 95 straipsnio 1 dalies pagrindu bei remiantis bendromis civilinės deliktinės atsakomybės taisyklėmis. CPK nustato, kad bylinėjimosi išlaidos atlyginamos pagal specialias CPK numatytas taisykles. Reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas yra procesinio teisinio, bet ne materialinio teisinio pobūdžio, todėl dėl šių išlaidų atlyginimo pareikšti ieškinį naujoje byloje negalima, šis klausimas turi būti išnagrinėtas toje byloje, kurioje priimtas procesinis sprendimas dėl ginčo esmės. Taigi, bylinėjimosi išlaidų priteisimo konkrečioje byloje klausimas yra atskirtas nuo savarankiško reikalavimo atlyginti nuostolius, patirtus dėl kito byloje dalyvaujančio asmens piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, CPK 95 straipsnio 1 dalies pagrindu, kuris gali būti pareiškiamas tiek toje pačioje byloje, tiek naujoje byloje. Kreipiantis į teismą su reikalavimu atlyginti nuostolius, patirtus dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, turi būti įrodinėjami nuostoliai, kurie susidarė ne dėl turėtų bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas, teismas bylos dalį dėl nuostolių priteisimo nutraukė CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

12. Teismas atmetė ieškinio reikalavimus, kuriais ieškovai prašė pripažinti straipsnyje pateiktus teiginius neatitinkančiais tikrovės ir pažeidžiančiais Bendrovės dalykinę reputaciją bei A. T. garbę ir orumą, priteisiant Bendrovei ir A. T. turtinę ir neturtinę žalą, šiems reikalavimas taikant sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Teismas nustatė, kad apie straipsnio teiginius ieškovams buvo žinoma jo išspausdinimo dieną – 2015 m. rugpjūčio 28 d., todėl trijų metų ieškinio senaties terminas reikalauti turtinės ir neturtinės žalos dėl straipsnyje išdėstytų teiginių suėjo 2018 m. rugpjūčio 28 d. Ieškovai ieškinį pareiškė 2018 m. gruodžio 18 d., praleidę ieškinio senaties terminą, jo atnaujinti neprašė, priežasčių, kurios galėtų būti pripažįstamos svarbiomis atnaujinti praleistą terminą, nenurodė.

13. Teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, bylos apimtį, sudėtingumą, ruoštų teismui procesinių dokumentų skaičių, atstovavimo teisme trukmę, ieškinio sumą, sprendė, kad atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos (21 627,01 Eur) yra pagrįstos, būtinos, todėl jas priteisė iš ieškovų lygiomis dalimis, t. y. po 7 209 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14. Ieškovai (toliau – ir apeliantai) apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Teismas neteisėtai ir nepagrįstai nutraukė bylos dalį dėl nuostolių priteisimo. Apeliantai turi teisę naujoje byloje reikšti atsakovei ieškinį dėl jiems neatlygintų bylinėjimosi išlaidų, kaip nuostolių priteisimo. Tai, kad CPK 95 straipsnio 1 dalyje ir CK 6.249 straipsnyje nenumatyta, kad kaip žala gali būti atlygintos bylinėjimosi išlaidos, neužkerta kelio tokių išlaidų vertinti žala civilinės atsakomybės kontekste. Šiose normose nėra pateikiamas baigtinis turtinių praradimų, išlaidų sąrašas, taip pat nėra numatyta draudimo kaip žalą reikalauti atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Todėl neatlygintos bylinėjimosi išlaidos, esant piktnaudžiavimu teise, gali būti laikomos žala civilinės atsakomybės prasme. Apeliantų materialinę teisę pareikšti ieškinį atsakovei pagrindžia ir CK 1.137 straipsnio 3 dalis, kurioje įtvirtinta nuo piktnaudžiavimo teise nukentėjusio asmens teisė reikalauti, kad atsakingas asmuo atlygintų jo patirtus nuostolius.

14.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė neatliko apeliantų nurodomų neteisėtų veiksmų, kuriais buvo pažeista pareiga elgtis rūpestingai ir draudimas piktnaudžiauti teise bei pažeista, sumenkinta Bendrovės dalykinė reputacija, A. T. garbė ir orumas. Tokiu būdu neteisėtas ir nepagrįstas yra teismo atsisakymas taikyti atsakovei civilinę atsakomybę.

14.3. Atsakovės inicijuotos pirmosios bylos tikslas buvo ne ginti tariamai pažeistas teises, o nesąžiningai piktnaudžiaujant teismo procesu daryti poveikį A. T. dėl Bendrovės akcijų išpirkimo už atsakovės pageidaujamą ir rinkos vertės neatitinkančią kainą. Atsakovė nesinaudojo savo kaip Bendrovės akcininko tiesioginėmis teisėmis inicijuoti visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimą, ginčyti jo sprendimus, reikalauti iš Bendrovės informacijos ir kt., tačiau pasirinko netipinį, kraštutinį tariamai pažeistų teisių gynimo būdą – teikti išvestinį ieškinį dėl tariamos žalos atlyginimo. Tik atsiradus Bendrovės akcijų pirkėjui, sutinkančiam atsakovei mokėti jos pageidaujamą kainą, atsakovė 2017 m. spalio 9 d. jas pardavė. Tokiu būdu atsakovė pati atsisakė pirmoje byloje pareikštų reikalavimų.

14.4. Atsakovės veiksmai, susiję su kitomis bendrovėmis, kurių akcijų turėjo atsakovė, pagrindžia atsakovės siekį bet kokiomis priemonėmis (nesąžiningai, piktnaudžiaujant teise) gauti finansinės naudos. Atsakovė prieš pat pirmąją bylą pradėjo ir tęsė Lietuvos bendrovių akcijų išpardavimą. Nesąžiningą atsakovės elgesį patvirtina viešai skelbtos aplinkybės, susijusios su AB „Žemaitijos Pienas“ akcijų pardavimo atveju, bei teisminiai procesai dėl atsakovės valdomų akcijų išpirkimo iš Latvijos įmonės Siera Nams AS.

14.5. Atsakovė pirmojoje byloje pareiškė aiškiai nepagrįstą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones A. T. atžvilgiu, t. y. daugiau nei 11 mln. Eur sumai turto areštą bei su Bendrovės veikla susijusius draudimus. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartyje konstatuotas šio prašymo nepagrįstumas. Atsakovė prašė taikyti turto areštą, remdamasi tik duomenimis apie A. T. turimą nekilnojamąjį turtą, ji sąmoningai nenurodė viešai žinomų aplinkybių apie A. T. gerą finansinę padėtį, t. y. tai, kad jis yra didysis Bendrovės akcininkas. Atsakovė, nepagrįstai prašydama A. T. atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, elgėsi nesąžiningai ir pažeidė pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

14.6. Atsakovė veikė prieš greitą ir operatyvų pirmosios bylos nagrinėjimą, nesąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis, dėl netinkamo, nesąžiningo procesinio elgesio vilkino bylos nagrinėjimą. Tai pasireiškė ieškinio reikalavimų sumažinimu prieš pat teismo posėdį, reiškiant neapibrėžtus, perteklinius ir su pareikštais reikalavimais nesusijusius prašymus, taip siekiant atidėti teismo posėdžius. Taip pat atsakovė prašė skirti teismo ekspertizę, dėl kurios skyrimo vyko intensyvūs ginčai, o teismui ją paskyrus ir įpareigojus sumokėti užstatą, atsakovė jos atsisakė. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovė tiesiog naudojosi jai CPK suteiktomis procesinėmis teisėmis. Atsakovės piktnaudžiavimą teise pagrindžia ir tai, kad pirminėje byloje ieškinį atsakovė pareiškė, praleidusi ieškinio senaties terminą daugiau nei 7 metus.

Žemesnės instancijos teismas

14.7. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai vadovavosi Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimu kaip turinčiu res judicata galią bei paneigiančiu atsakovės piktnaudžiavimą teise. Minėtas sprendimas buvo panaikintas Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 2 d. nutartimi, todėl jis nėra įsiteisėjęs ir juo nėra galima vadovautis. Be to, šis sprendimas nepaneigia atsakovės atliktų neteisėtų veiksmų. Dėl atsakovės piktnaudžiavimo teise bei pareigos elgtis atidžiai pažeidimo turi būti sprendžiama nagrinėjamoje byloje.

14.8. Tai, kad apeliantai nereiškė atskiro reikalavimo pripažinti atsakovės pažeidimą (piktnaudžiavimą teise), nereiškia, kad atsakovei negali būti reiškiamas reikalavimas už piktnaudžiavimą teise atlyginti apeliantams padarytą žalą. Apeliantai savo pažeistas teises ginta CK 1.138 straipsnio 6 punkte įtvirtintu savarankišku teisių gynimo būdu – reikalauti, kad būtų atlyginta atsakovės neteisėtais veiksmais apeliantams padaryta žala.

14.9. Teismas nepagrįstai sprendė, kad buvo praleistas ieškinio senaties terminas reikalavimams, susijusiems su atsakovės neteisėtais veiksmais dėl straipsnyje nurodytų teiginių. Teismas nevertino Bendrovės dalykinės reputacijos pažeidimo, sumenkinimo, taip pat ir A. T. garbės ir orumo pažeidimų.

14.10. Straipsnyje nurodyti teiginiai yra ne atsakovės nuomonė, o žinios, duomenys buvo paskleisti apie Bendrovę, jos veiklą, taip pat ir apie A. T., kuris buvo ir yra didžiausias Bendrovės akcininkas. Straipsnyje duomenys pateikiami kaip kategoriški teiginiai, vienareikšmiai neginčijami faktai, tikri, nepramanyti įvykiai. Atsakovės atstovė straipsnyje nepateikia jokių nuorodų, kad neva išreiškia nuomonę ar vertinimą. Be to, straipsnyje nurodytais teiginiais buvo grindžiamas atsakovės ieškinys pirmojoje byloje, kas patvirtina, kad straipsnyje buvo paskelbti duomenys, žinios, o ne subjektyvi nuomonė.

14.11. Straipsnyje paskelbtos žinios neatitinka tikrovės. Bendrovė neneigė fakto, kad buvo suteikusi paskolų, tačiau jos suteiktos, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, o paskolų teikimas bei palūkanų nustatymas Lietuvoje nėra išimtinė bankų prerogatyva. Bendrovė nevykdė banko funkcijų, o teisės aktuose nenumatyti draudimai akcinėms bendrovėms skolinti lėšas. Teisės aktai suteikia sutarties šalims diskrecijos teisę susitarti dėl palūkanų dydžio ir nenustato specialių paskolų vertinimo kompetencijos reikalavimų bei nenustato, kokios palūkanos yra tinkamos. Taip pat neatitinka tikrovės teiginys, kad dėl paskolų PPIV suteikimo Bendrovei padaryta didelė žala, nes PPIV yra grąžinusi visas jai suteiktas paskolas ir sumokėjusi Bendrovei palūkanas už jų suteikimą. Tai, kad Bendrovei dėl paskolų suteikimo nebuvo padaryta žala, patvirtina ir Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimas, priimtas pirmojoje byloje.

14.12. Dėl tikrovės neatitinkančių žinių apie Bendrovę, jos vadovybės veiklą bei priimtus sprendimus paskleidimo, taip pat dėl atsakovės piktnaudžiavimo teise buvo sumenkinta Bendrovės dalykinė reputacija ir pažeista A. T. garbė ir orumas. Bendrovės verslo partnerių, verslo atstovų ir visuomenės požiūris į Bendrovę pablogėjo, buvo sumenkintas Bendrovės kaip socialiai atsakingos įmonės ir patrauklaus darbdavio įvaizdis, buvo suformuotas neigiamas požiūris apie didįjį Bendrovės akcininką ir tuometinį vadovą – A. T..

14.13. Dėl atsakovės piktnaudžiavimo teise apeliantams buvo padaryta turtinė žala, jie buvo priversti patirti teisinės gynybos, atstovavimo išlaidas advokatams, atstovaujantiems apeliantus pirmojoje byloje. Jei atsakovė nebūtų elgusis nesąžiningai, nebūtų piktnaudžiavusi teise į teismą ir procesinėmis teisėmis, apeliantei nebūtų patyrę jokių bylinėjimosi išlaidų, kurias buvo priversti patirti pirmoje byloje. Iš viso bendrovė patyrė 202 951,25 Eur, PPIV – 69 305,43 Eur, A. T. – 111 85,50 Eur. Nors Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartimi išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, tačiau visos apeliantų patirtos išlaidos nebuvo atlygintos: Bendrovei liko neatlyginta 173 784,20 Eur, PPIV – 54 800,33 Eur, A. T. – 93 071,41 Eur. Šios išlaidos laikytinos apeliantams padaryta turtine žala CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme.

14.14. Dėl sumenkintos, pažeistos Bendrovės dalykinės reputacijos Bendrovei buvo padaryta neturtinė žala, kurią Bendrovė įvertino simboline 100 Eur suma. Dėl pažeistos A. T. garbės ir orumo pastarajam buvo padaryta neturtinė žala, kurią A. T. įvertino simboline 50 Eur suma. Taip pat dėl atsakovės piktnaudžiavimo teise pirmojoje byloje ir nepagrįsto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pablogėjo A. T. sveikatos būklė, jis buvo paguldytas į ligoninę dėl sutrikusio širdies ritmo ir padidėjusio kraujo spaudimo. Dėl sveikatos būklės pablogėjimo patirtą neturtinę žalą A. T. įvertino simboline 50 Eur suma.

14.15. Tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir apeliantams padarytos žalos egzistuoja priežastinis ryšis, kuris yra pakankamas pagrindas taikyti atsakovei civilinę atsakomybę. Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį atsakovė laikoma atsakinga už apeliantams padarytą žalą. Nepaisant atsakovės kaltės prezumpcijos, atsakovės kaltė pasireiškė tyčios forma, nes ji suvokė, kad dėl neteisėtų veiksmų bus padaryta žala ir sąmoningai to siekė.

14.16. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai taikė CK 1.125 straipsnio 8 punkte numatytą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams, kurie susiję su Bendrovės dalykinės reputacijos pažeidimu bei A. T. garbės ir orumo pažeidimo, pareikšti. Minėtiems reikalavimams taikytinas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, kurio Bendrovė ir A. T. nėra praleidę. Be to, ieškiniu reikalavimus priteisti turtinę ir neturtinę žalą ieškovai grindžia ne tik atsakovės neteisėtais veiksmais, straipsnyje paskleidžiant tikrovės neatitinkančias žinias, tačiau ir atsakovės piktnaudžiavimu teise, pareiškiant ieškinį pirmojoje byloje bei nepagrįstą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Po pirmosios bylos inicijavimo nuo 2016 m. pradžios pasirodė papildomų straipsnių ir publikacijų apie atsakovės inicijuotą pirmąją bylą bei Bendrovei padarytą tariamą žalą. Tokiu būdu ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2016 m. pradžios, todėl trijų metų ieškinio senaties termino apeliantei nėra praleidę.

14.17. Jei būtų nuspręsta, kad yra praleistas 3 metų ieškinio senaties terminas, apeliantai prašo jį atnaujinti. Bendrovės dalykinė reputacija ir A. T. garbė bei orumas buvo pažeisti ne tik straipsnyje pateiktais teiginiais, tačiau ir atsakovės piktnaudžiavimu teise bei kitais neteisėtais veiksmais. Turtinę žalą, susijusią su atsakovės civilinės atsakomybės įvertinimu, Bendrovė patyrė 2016 m. rugsėjo – lapkričio mėnesiais. Atsakovės neteisėti veiksmai buvo užbaigti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartimi nutraukus pirmąją bylą.

Atsiliepimas

15. Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Apeliantai elgiasi nesąžiningai, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis ir siekia peržiūrėti pirmoje byloje išspręstus klausimus, susijusius su bylinėjimosi išlaidų atlyginimu, kurie apeliantų atžvilgiu turi res judicata galią.

15.2. Atsakovė pirmojoje byloje neatliko neteisėtų veiksmų ir apeliantai jų neįrodė. Atsakovė nepiktnaudžiavo teise ir neatliko jokio kito pažeidimo. Atsakovė kaip Bendrovės akcininkė veikė Bendrovės interesais ir jos naudai. Tai, kad atsakovė tinkamai gynė savo pažeistas teises, patvirtina ne tik priimtas sprendimas pirmojoje byloje, bet ir Bendrovei nenaudingų sutarčių su PPIV nutraukimas iš karto po Panevėžio apygardos teismo sprendimo priėmimo pirmojoje byloje, taip pat akcininkams buvo pradėti mokėti iki tol didžiausi dividendai. Nepagrįsti apeliantų teiginiai apie atsakovės pasitraukimą iš Lietuvos rinkos, nes 2018 m. atsakovė įsigijo keletą įmonių akcijų ir obligacijų bei toliau vykdė savo investavimo strategiją Baltijos šalyse.

15.3. Atsakovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmojoje byloje pareikštas sąžiningai ir nepiktnaudžiaujant teise. Tai, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, nereiškia piktnaudžiavimo teise. Lietuvos apeliacinis teismas, panaikindamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis nenustatė. Atsakovė pirmojoje byloje sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir tinkamai vykdė visas procesines pareigas. Ieškinio sumažinimas negali būti traktuojamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Šalies naudojimasis jai suteiktomis procesinėmis teisėmis savaime negali būti laikomas piktnaudžiavimu teise. Būtent apeliantai pirmojoje byloje sąmoningai nevykdė teismo įpareigojimų (neteikė įrodymų), teikė perteklinius procesinius dokumentus ir prašymus. Atsakovė, parduodama Bendrovės akcijas, neatsisakė pirmojoje byloje pareikštų reikalavimų.

15.4. Pirmojoje byloje ieškinys pareikštas, nepraleidus ieškinio senaties termino, nes Bendrovė veikė neteisėtai, sąmoningai slėpdama informaciją nuo investuotojų, taip pat Bendrovė savo finansines ataskaitas rengė netinkamai, o apie tariamą paslaugų teikimą ir sutarčių sudarymą atsakovė pirmą kartą sužinojo tik 2016 m. gegužės 31 d. Net ir nustačius, kad ieškinys pirmoje byloje buvo pateiktas tariamai praleidus ieškinio senaties terminą, egzistavo akivaizdus pagrindas jį atnaujinti.

15.5. Apeliantai dėl pirmosios bylos nepatyrė ir neįrodė patirtos žalos fakto ir dydžio. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas jau buvo išspręstas teismo nutartimi pirmojoje byloje, kuri turi res judicata galią. Apeliantų bylinėjimosi išlaidos patirtos (jeigu buvo patirtos) ne dėl atsakovės, o jų pačių veiksmų, įskaitant netinkamą naudojimąsi procesinėmis teisėmis. Bendrovė prašo priteisti ir pirmojoje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurių atlyginimo joje net neprašė. Apeliantai netinkamai skaičiuoja tariamai patirtos turtinės žalos dydį su PVM, taip siekdami nepagrįstai praturtėti.

15.6. Neegzistuoja ir apeliantai neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovės neva atliktų neteisėtų veiksmų pirmojoje byloje ir apeliantų dėl to patirtų neatlygintų bylinėjimosi išlaidų. Apeliantų pasirinkta bylinėjimosi taktika ir netinkamas procesinis elgesys pirmojoje byloje lėmė jų deklaruojamas bylinėjimosi išlaidas. Prašomos priteisti išlaidos tariamai patirtos ne atliekant procesinius veiksmus pirmoje byloje, o apeliantų advokatams konsultuojant apeliantus kitais klausimais. Bendrovės ir jos advokatų susitarimas dėl sėkmės mokesčio nėra priežastiniame ryšyje su atsakovės veiksmais ir negali būti perkeliamas atsakovei. Atsakovės veiksmuose nėra kaltės. Apeliantų teiginiai dėl tariamo atsakovės veikimo tyčia yra deklaratyvūs ir neįrodyti. Atsakovės kaip smulkiosios Bendrovės akcininkės jai suteikiamų teisių įgyvendinimas yra ne tyčinis piktnaudžiavimas teise, o siektinas ir įstatyminiu ABĮ reglamentavimu skatintinas tikslas.

15.7. Straipsnyje paskleisti teiginiai nėra žinios, o tik faktinį pagrindą turtinti atsakovės nuomonė. Atsakovės teiginiai neatitinka žinios kriterijaus ir yra vertinamojo pobūdžio nuomonė. Atsakovė turėjo duomenų (informacijos), pagrįstai leidusių reikšti kritikos ribų neperžengusią nuomonę. Straipsnio teiginiai atitiko tikrovę ir atsakovės nuomonė nebuvo klaidinga.

15.8. Apeliantų dalykinė reputacija ar garbė ir orumas nebuvo pažeisti, apeliantai to neįrodė. A. T. neturi subjektiškumo reikalauti atsakovės teiginių paneigimo, o jo garbė ir orumas nepažeisti, nes straipsnyje jis nėra minimas. Bendrovės tariamą dalykinės reputacijos sumenkinimą neva patiriantys iš anksto užsakyti dokumentai yra tik neįrodyta Bendrovės nuomonė. Be to, atsakovės procesiniai veiksmai pirmojoje byloje nėra ir negali būti laikomi pažeidžiančiais Bendrovės dalykinę reputaciją ir / ar A. T. garbę ir orumą, nes jie neatitinka CK 2.24 straipsnio taikymo sąlygų.

15.9. Atmestinas apeliantų reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dėl straipsnyje paskelbtų teiginių, nes apeliantai neįrodė nei vienos civilinės atsakomybės sąlygos ir praleido trejų metų ieškinio senaties terminą. Apeliantai apie jų tariamai pažeistas teises sužinojo 2015 m. rugpjūčio 28 d., nes apie straipsnio publikavimą sužinojo tą pačią dieną. Todėl ieškinį pareiškę 2018 m. gruodžio 18 d. jie praleido ieškinio senaties terminą. Šiuo pagrindu netenkinus reikalavimų dėl žalos atlyginimo, reikalavimai dėl straipsnyje pateiktos informacijos pripažinimo pažeidžiančia apeliantų garbę ir orumą ar dalykinę reputaciją, negali būti tenkinami, nes minėti reikalavimai negali būti savarankišku bylos nagrinėjimo dalyku.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

17. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantai, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

18. Byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla pagal atsakovės ieškinį A. T. dėl Bendrovei padarytos žalos atlyginimo (pirmoji byla). Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartimi atsakovės prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės – didesnės nei 11 mln. Eur apimties A. T. turto areštas bei nustatyti draudimai atitinkamiems veiksmams atlikti. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartimi minėtos laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. birželio 2 d. sprendimu atsakovės ieškinį atmetė, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartimi minėtas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas, byla nutraukta ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, t. y. apeliantams iš atsakovės priteistos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su pirmosios bylos nagrinėjimu tiek pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teisme.

19. Taip pat byloje nustatyta, kad 2015 m. rugpjūčio 28 d. dienraštyje „Verslo žinios“ buvo publikuotas straipsnis „Rokiškio sūrio“ akcininkų kova: didįjį kaltina smulkiųjų diskriminavimu“, kuriame teigiama, jog „Bendrovė „Rokiškio sūris“ paskolas dalija ir kaip nedidelis bankelis veikia jau apie 10 metų“, „Paskolų dalijimas, ir ypač susijusiems ir tretiesiems asmenims, yra pieno perdirbimo įmonei nebūdinga veikla. Įmonė neturi kompetencijos įvertinti kredito bei kitas rizikas ir nustatyti tinkamas palūkanas už tokias paskolas. Tai yra bankų veikla“, „Rokiškio sūris“ negavo didelės pinigų sumos ir taip įmonei bei akcininkams buvo padaryta didelė žala“. Apeliantų teigimu, atsakovė ieškinį pirmojoje byloje pareiškė, elgdamasi nesąžiningai ir piktnaudžiaudama teise, ieškiniu siekė sukurti psichologinį, organizacinį, finansinį ir teisinį spaudimą A. T.; atsakovė, siekdama kuo didesnio spaudimo, taip pat pareiškė ir nepagrįstą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių A. T. atžvilgiu taikymo; atsakovė piktnaudžiavo ir nesąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir veikė prieš greitą bei operatyvų pirmosios bylos nagrinėjimą; dėl straipsnyje pateiktų tikrovės neatitinkančių teiginių buvo pažeista ir sumenkinta Bendrovės dalykinė reputacija ir A. T. garbė ir orumas.

20. Apeliantų teigimu, dėl atsakovės nesąžiningų ir piktnaudžiavimo teise veiksmų pirmojoje byloje jie patyrė bylinėjimosi išlaidas, kurios Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartimi nebuvo visiškai atlygintos, taip pat dėl atsakovės neteisėtų veiksmų Bendrovei ir A. T. buvo padaryta neturtinė žala. Tokiu būdu apeliantai pareiškė ieškinį dėl straipsnyje nurodytų teiginių pripažinimo neatitinkančiais tikrovės ir pažeidžiančiais Bendrovės dalykinę reputaciją bei A. T. garbę ir orumą, taip pat dėl patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas bylos dalį dėl nuostolių atlyginimo (turtinės žalos priteisimo) nutraukė, kitoje dalyje ieškinį atmetė dėl praleisto ieškinio senaties termino. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

21. Apeliantai pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą grindžia materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimu: (1) pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai nutraukė bylos dalį dėl nuostolių priteisimo, nes apeliantai turi teisę naujoje byloje reikšti ieškinį atsakovei dėl jiems neatlygintų bylinėjimosi išlaidų kaip nuostolių priteisimo; (2) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų, kuriais buvo pažeista pareiga elgtis rūpestingai ir draudimas piktnaudžiauti teise bei pažeista ir sumenkinta Bendrovės dalykinė reputacija, A. T. garbė ir orumas, todėl pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė atsakovei taikyti civilinę atsakomybę; (3) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai taikė trijų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams, kurie susiję su Bendrovės dalykinės reputacijos ir A. T. garbės ir orumo pažeidimais, pareikšti; (4) ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo skaičiuotinas nuo 2016 metų pradžios, todėl apeliantai trijų metų ieškinio senaties termino nėra praleidę; (5) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino Bendrovės dalykinės reputacijos ir A. T. garbės ir orumo pažeidimų.

22. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu sprendimu bylos dalis dėl nuostolių (turtinės žalos) priteisimo nutraukta, o kitoje dalyje ieškinys netenkintas dėl praleisto ieškinio senaties termino, skundžiamo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas būtent šiais aspektais.

Dėl bylos dalies nutraukimo

23. Pirmosios instancijos teismas bylos dalį dėl nuostolių atlyginimo – dėl turtinės žalos apeliantams priteisimo, nutraukė CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (byla nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka), konstatavęs, kad reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas yra procesinio, bet ne materialinio teisinio pobūdžio, todėl dėl šių išlaidų atlyginimo pareikšti ieškinį naujoje byloje negalima, šis klausimas turi būti išnagrinėtas toje byloje, kurioje priimtas procesinis sprendimas dėl ginčo esmės. Apeliantai nesutikimą su šia skundžiamo sprendimo dalimi grindžia tuo, kad: (1) apeliantai turi teisę naujoje byloje reikšti atsakovei ieškinį dėl jiems neatlygintų bylinėjimosi išlaidų, kaip nuostolių priteisimo CK 6.249 straipsnio prasme; (2) tai, kad CPK 95 straipsnio 1 dalyje ir CK 6.249 straipsnyje nenumatyta, jog kaip žala gali būti atlygintos bylinėjimosi išlaidos, neužkerta kelio tokių išlaidų vertinti žala civilinės atsakomybės kontekste; (3) apeliantų materialinę teisę pareikšti ieškinį atsakovei pagrindžia ir CK 1.137 straipsnio 3 dalis, kurioje įtvirtinta nuo piktnaudžiavimo teise nukentėjusio asmens teisė reikalauti, kad atsakingas asmuo atlygintų jo patirtus nuostolius. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir įvertinusi nagrinėjamam ginčui aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, neturi teisinio ir faktinio pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde išdėstytais apeliantų argumentais.

24. Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalį dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Motyvuotas prašymas dėl nuostolių atlyginimo gali būti paduotas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos arba gali būti pareikštas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo naujoje byloje. CPK 95 straipsnio 1 dalies taikymas reiškia deliktinės atsakomybės taikymą, kuri galima tik esant sąlygoms, nustatytoms CK 6.246 – 6.249 straipsniuose (neteisėti veiksmai, kaltė, priežastinis ryšys ir žala).

25. Kaip minėta, apeliantai nagrinėjamoje byloje pareiškė ieškinį dėl nuostolių, padarytų atsakovei piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis pirmojoje byloje, atlyginimo CPK 95 straipsnio pagrindu, o nuostolius (turtinę žalą) grindė patirtomis bylinėjimosi išlaidomis pirmojoje byloje, kurios, Lietuvos apeliaciniam teismui 2018 m. birželio 20 d. nutartimi išsprendus bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, apeliantams nebuvo visiškai atlygintos, t. y. apeliantų teigimu, Bendrovei liko neatlyginta 173 784,20 Eur, PPIV – 54 800,33 Eur, A. T. – 93 071,41 Eur pirmojoje byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų. Šias išlaidas apeliantai vertina jiems padaryta turtine žala CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme. Taigi, apeliantai prašomą priteisti iš atsakovės turtinę žalą sieja su pirmojoje byloje patirtomis bylinėjimosi išlaidomis, kurios nebuvo apeliantams atlygintos Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartimi.

26. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantai naujoje byloje neturi materialinės teisės reikšti atsakovei reikalavimų atlyginti jų nurodomas neatlygintas bylinėjimosi išlaidas, kurių priteisimo klausimas jau buvo išnagrinėtas ir išspręstas pirmojoje byloje įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartimi, turinčia res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią (CPK 18 straipsnis).

27. Visų pirma, pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas nenumatė, jog bylos nagrinėjimo procese dalyvaujančio byloje asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos gali būti atlygintos, reiškiant naują ieškinį CK 95 straipsnio 1 dalies pagrindu bei vadovaujantis bendromis civilinės deliktinės atsakomybės taisyklėmis (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Pažymėtina, kad išvestiniai iš pagrindinio materialiojo teisinio reikalavimo civilinėje byloje procesinio pobūdžio reikalavimai (dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo), nesant specialios nuorodos įstatyme, negali būti savarankiško ieškinio naujoje byloje dalyku (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-375-823/2017).

28. Antra, tai, kad negalima reikšti naujų savarankiškų reikalavimų, kurių pagrindą ir dalyką sudaro kitoje civilinėje byloje neatlygintos bylinėjimosi išlaidos, konstatuota tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-861/2001 išplėstinė septynių teisėjų kolegija išaiškino, kad išlaidų byloje dalyvavusio advokato pagalbai apmokėti atlyginimas yra reguliuojamas ne materialinės, o procesinės teisės normomis, kurios nenumato, kad šis klausimas galėtų būti reiškiamas kaip savarankiškas reikalavimas ir nagrinėjamas ieškinio teisenos tvarka. Minėtas klausimas yra betarpiškai susijęs su jau priimtu sprendimu iš esmės išnagrinėtoje byloje, todėl galėjo būti nagrinėjamas tik toje pačioje byloje, kurioje šalis minėtas išlaidas turėjo. Nepagrįsti apeliantų argumentai dėl minėtos kasacinio teismo nutarties nagrinėjamu atveju netaikymo tuo aspektu, kad ji priimta galiojant senajam civiliniam kodeksui, nes minėta kasacinio teismo nutartimi yra vadovaujamasi ir vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje, t. y. galiojant dabartiniam civiliniam kodeksui. Pavyzdžiui, tai, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas turi būti išnagrinėtas toje pačioje byloje, kurioje yra priimtas procesinis sprendimas dėl ginčo esmės, išaiškinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-686/2017. Pastarojoje kasacinio teismo nutartyje taip pat numatyta, kad negalima reikšti naujo civilinio ieškinio CPK 98 straipsnio pagrindu, t. y. dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo, kurios susidarė kitoje civilinėje byloje. Tai, kad išvestiniai iš pagrindinio materialiojo teisinio reikalavimo civilinėje byloje procesinio pobūdžio reikalavimai (dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo), nesant specialios nuorodos įstatyme, negali būti savarankiško ieškinio naujoje byloje dalyku nurodoma ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-375-823/2017.

29. Trečia, nepagrįsti apeliantų argumentai, kuriais teigiama, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog civilinėje byloje patirtos ir neatlygintinos (nepriteistos) bylinėjimosi išlaidos gali būti priteisiami kaip nuostoliai, patirti dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Pažymėtina, kad apeliantų nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2006 buvo spręstas klausimas dėl proceso šalies (atsakovo) nuostolių, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu pagal ieškovo pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, atlyginimo. Be to, šioje nutartyje ieškovas, reikalavęs nuostolių atlyginimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pirminėje byloje dėl teismo įsakymo išdavimo neturėjo galimybės prašyti teismo atlyginti tokias išlaidas (įskaitant bylinėjimosi išlaidas). Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-92/2006 pasisakoma ne dėl neatlygintų bylinėjimosi išlaidų, bet dėl nuostolių, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, o Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. rugpjūčio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-383/2004 buvo reiškiamas kitokio pobūdžio nuostolių atlyginimo reikalavimas, o ne dėl bylinėjimosi išlaidų. Tokiu būdu teisėjų kolegija sutinka su pagrįstais atsakovės argumentais, kad apeliantai apeliaciniame skunde savo teiginius grindžia nagrinėjamai bylai neaktualia teismų praktika, kuri nepatvirtina, kad bylinėjimosi išlaidos, susijusios su užbaigta civiline byla, kurių paskirstymo klausimas jau buvo išspręstas, gali būti naujo ieškinio dalyku.

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamam ginčui aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė bylos dalį dėl nuostolių (turtinės žalos) apeliantams priteisimo CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

31. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinio reikalavimus, kuriais apeliantai prašė pripažinti straipsnyje pateiktus teiginius neatitinkančiais tikrovės ir pažeidžiančiais Bendrovės dalykinę reputaciją bei A. T. garbę ir orumą, priteisiant Bendrovei ir A. T. turtinę ir neturtinę žalą, jiems pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Teismas nustatė, kad apie straipsnio teiginius ieškovams buvo žinoma jo išspausdinimo dieną – 2015 m. rugpjūčio 28 d., todėl trijų metų ieškinio senaties terminas reikalauti turtinės ir neturtinės žalos dėl straipsnyje išdėstytų teiginių suėjo 2018 m. rugpjūčio 28 d., o ieškinį ieškovai pareiškė 2018 m. gruodžio 18 d. Taip pat pirmosios instancijos teismas nenustatė priežasčių, kurios galėtų būti pripažįstamos svarbiomis praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimui.

32. Apeliantai nesutikimą su šia skundžiamo sprendimo dalimi grindžia tuo, kad: (1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai taikė trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams, susijusiems su Bendrovės dalykinės reputacijos bei A. T. garbės ir orumo pažeidimais, pareikšti, kuriems taikytinas 10 metų ieškinio senaties terminas; (2) apeliantai pareikštiems reikalavimams ieškinio senaties termino nėra praleidę, nes ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2016 metų, t. y. po pirmosios bylos inicijavimo nuo 2016 m. pradžios pasirodė papildomų straipsnių ir publikacijų apie atsakovės pirmąją bylą bei Bendrovei padarytą žalą; (3) apeliantai reikalavimus priteisti turtinę ir neturtinę žalą grindžia ne tik dėl straipsnyje paskleistų tikrovės neatitinkančių žinių, bet ir atsakovės piktnaudžiavimu teise pirmojoje byloje. Teisėjų kolegija su šiais apeliantų argumentais sutinka iš dalies.

33. Pagal CK 1.124 straipsnio 1 dalį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Esant ginčo šalies reikalavimui taikyti ieškinio senatį svarbu nustatyti, koks konkretus terminas taikytinas atitinkamam materialiajam subjektiniam reikalavimui pareikšti. Pažymėtina, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), tačiau atskirų rūšių reikalavimams įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus. CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kurią taikė pirmosios instancijos teismas, nustato, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Nuostatos, reglamentuojančios ieškinio senaties termino pradžią, yra įtvirtintos CK 1.127 straipsnyje. Bendroji taisyklė yra ta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, jeigu ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį ir jeigu teismas praleisto termino neatnaujina (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

34. Visų pirma, pasisakytina dėl apeliantų reiškiamo reikalavimo – pripažinti straipsnio teiginius, nurodytus šios nutarties 1 ir 19 punktuose, neatitinkančiais tikrovės bei pažeidžiančiais Bendrovės dalykinę reputaciją ir A. T. garbę ir orumą. CK 2.24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 2.24 straipsnio 1 dalį, išskiriami trys asmens garbės ir orumo teisių gynimo būdai, būtent – asmuo turi teisę reikalauti: 1) pripažinti paskleistus duomenis neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais garbę bei orumą; 2) teismo tvarka paneigti tikrovės neatitinkančius ir žeminančius asmens garbę ir orumą duomenis; 3) atlyginti tokiu duomenų paskleidimu padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Kiekvienas iš šių gynimo būdų yra savarankiškas, todėl, siekiant ginti pažeistą asmens teisę, gali būti taikomas kiekvienas atskirai arba taikomi keli teisių gynimo būdai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2006; 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2007; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-498/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Taigi, apeliantų reiškiamas reikalavimas pripažinti straipsnyje pateiktus teiginius neatitinkančiais tikrovės ir pažeidžiančiais Bendrovės dalykinę reputaciją bei A. T. garbę ir orumą yra savarankiškas teisių gynimo būdas, todėl šiam reikalavimui CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas.

35. Teisėjų kolegija sutinta su apeliantų argumentais, kad ieškinio reikalavimui dėl straipsnyje nurodomų teiginių pripažinimo neatitinkančiais tikrovės ir pažeidžiančiais Bendrovės dalykinę reputaciją ir A. T. garbę ir orumą taikytinas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje numatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (šios nutarties 33 punktas), kurio apeliantai nėra praleidę (straipsnis publikuotas 2015 m. rugpjūčio 28 d.). Taigi, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, reikalavimui pripažinti straipsnyje nurodomus teiginius neatitinkančiais tikrovės ir pažeidžiančiais Bendrovės dalykinę reputaciją ir A. T. garbę bei orumą. Pirmosios instancijos teismui nesprendus minėto ieškinio reikalavimo pagrįstumo (neatskleidus bylos dalies esmės), apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju negali pašalinti nustatytų pažeidimų, nes ginčui išspręsti būtina ištirti ir įvertinti įrodymus, nustatyti turinčias reikšmės bylai išspręsti faktines aplinkybes bei tirti aplinkybes, kurios nebuvo tirtos pirmosios instancijos teisme. Tokiu būdu bylos dalis dėl ieškinio reikalavimo pripažinti straipsnyje nurodomus teiginius neatitinkančiais tikrovės ir pažeidžiančiais Bendrovės dalykinę reputaciją ir A. T. garbę bei orumą grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

36. Kitiems apeliantų reiškiamiems reikalavimams, t. y. dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgiant į tai, kad bylos dalis dėl turtinės žalos apeliantams priteisimo nutraukta, todėl ieškinio senaties termino taikymas apeliantų reikalavimams dėl turtinės žalos priteisimo nenagrinėtinas (šios nutarties 30 punktas). Sprendžiant klausimą, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo, svarbu nustatyti, kokiu pagrindu apeliantai prašo neturtinės žalos atlyginimo.

37. Iš apeliantų procesinių dokumentų matyti, kad Bendrovė ir A. T. patirtą neturtinę žalą grindžia tiek dėl atsakovės piktnaudžiavimo teise, pareiškiant pirmoje byloje ieškinį bei prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tiek dėl straipsnyje pateiktų atsakovės teiginių. Tokiu būdu turi būti sprendžiama reikalavimo teisės į neturtinę žalą atsiradimo pradžia, t. y. kada Bendrovei ir A. T. atsirado reikalavimo teisė į neturtinės žalos atlyginimą kiekvienu iš minėtų pagrindų.

38. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantai apie jų nurodomų teisių pažeidimą, susijusį su straipsnyje pateiktais teiginiais, sužinojo 2015 m. rugpjūčio 28 d., t. y. straipsnio publikavimo dieną. Tai, kad apie paskelbtą straipsnį apeliantams buvo žinoma jo publikavimo dieną, patys apeliantai neneigia, juo labiau kad šiame straipsnyje yra pateikti ir apeliantų komentarai. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentais, kad apeliantų teiginiai, jog nuo 2016 metų pradžios pasirodė ir papildomų straipsnių ir publikacijų, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes apeliantai nereiškė jokių reikalavimų dėl kituose straipsniuose ir / ar publikacijose nurodomų teiginių. Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovė ir A. T. reikalavimus reiškia būtent dėl 2015 m. rugpjūčio 28 d. „Verslo žinios“ paskelbtame straipsnyje nurodomų teiginių, teisėjų kolegija sprendžia, jog nuo šio straipsnio publikavimo datos apeliantai sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, todėl ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl straipsnyje paskelbtų teiginių atsirado 2015 m. rugpjūčio 28 d. (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Taigi, trijų metų ieškinio senaties terminas reikalauti minėtos neturinės žalos suėjo 2018 m. rugpjūčio 28 d. Apeliantai ieškinį pareiškė 2018 m. gruodžio 28 d., todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Bendrovė ir A. T. praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, susijusios su straipsnyje paskelbtais teiginiais, priteisimo pareikšti (CK 1.124 straipsnis, CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

39. Apeliantų teigimu, net ir pripažinus ieškinio senaties termino praleidimą, yra pagrindas jo atnaujinimui, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo jį atnaujinti. Teisėjų kolegija su šiais apeliantų argumentais nesutinka. CK 1.131 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Taigi, ieškinio senaties termino atnaujinimą įstatymų leidėjas sieja su termino praleidimo priežasčių svarba, tačiau aplinkybių sąrašo ar kriterijų, kuriais remiantis turėtų būti sprendžiama ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarba, neįvardija. Tai reiškia, kad šiuos klausimus kiekvienu konkrečiu atveju yra pavesta spręsti teismui, o pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą sietinas su aplinkybėmis, kurios sutrukdė asmeniui ginti pažeistą teisę. Pastarąsias aplinkybes turi įrodyti šalis, praleidusi ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą ir siekianti teisių apsaugos po šio termino pabaigos (CPK 12, 178 straipsniai).

40. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė priežasčių praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimui, t. y. nenustatė objektyvių, o ne subjektyvių, aplinkybių, kurios būtų kliudžiusios Bendrovei ir A. T., kurie prašo neturtinės žalos atlyginimo, laiku ir tinkamai ginti savo pažeistas teises dėl straipsnyje nurodytų teiginių. Tokių aplinkybių apeliantai iš esmės nenurodė ir apeliaciniame skunde. Pirmiau nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą dėl pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui priteisti neturtinę žalą dėl straipsnyje nurodomų teiginių pareikšti nebuvimo.

41. Ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015; 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-611/2019). Nagrinėjamu atveju konstatavus ieškinio senaties termino praleidimą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo dėl straipsnyje nurodomų teiginių CK 2.24 straipsnio pagrindu bei nenustačius pagrindų šio termino atnaujinimui, skundžiamo sprendimo dalis, kuria minėtas reikalavimas netenkintas, paliktina nepakeista (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

42. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, susijusios su pirmosios bylos procesu, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliantais, kad apie savo teisių pažeidimą (apeliantų nurodomą atsakovės piktnaudžiavimą teise, pareiškiant ieškinį ir nepagrįstą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo) apeliantai sužinojo tik įsiteisėjus galutiniam teismo procesiniam sprendimui pirmojoje byloje, t. y. 2018 m. birželio 20 d., kuomet Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi buvo nutraukta atsakovės inicijuota byla. Apeliantams ieškinį pareiškus 2018 m. gruodžio 28 d., pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Bendrovė ir A. T. yra praleidę ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, susijusios su pirmąją byla, atlyginimo pareikšti (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismui netinkamai taikius materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį šiam reikalavimui pareikšti, taip pat nesprendus dėl atsakovės atžvilgiu minėtu pagrindu būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų (ne)egzistavimo, t. y. ar pagrįstas Bendrovės ir A. T. reikalavimas dėl neturtinės žalos, susijusios su apeliantų nurodomu atsakovės piktnaudžiavimu teise pirmojoje byloje, darytina išvada, kad šiuo aspektu liko neatskleista bylos esmė. Apeliacinės instancijos teismas negali pašalinti nustatytų pažeidimų, nes ginčui išspręsti būtina tirti aplinkybes, kurios nebuvo tirtos pirmosios instancijos teisme, todėl bylos dalis dėl ieškinio reikalavimo priteisti Bendrovei ir A. T. neturtinę žalą, susijusią su atsakovės inicijuota pirmąja byla bei joje taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

43. Apibendrinusi pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad egzistuoja pagrindas Panevėžio apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimą pakeisti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Sprendimo dalis, kuria nutraukta byla dėl nuostolių (turtinės žalos) atlyginimo ir kuria netenkintas reikalavimas dėl Bendrovei ir A. T. neturtinės žalos, susijusios su straipsnyje nurodomais teiginiais, priteisimo palikti nepakeistomis (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo dalis dėl reikalavimo pripažinti straipsnyje pateiktus teiginius neatitinkančiais tikrovės ir pažeidžiančiais Bendrovės dalykinę reputaciją bei A. T. garbę ir orumą, taip pat dėl reikalavimo priteisti Bendrovei ir A. T. neturtinę žalą, susijusią su atsakovės piktnaudžiavimu teise, pareiškiant ieškinį ir nepagrįstą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Taip pat naikintina sprendimo dalis, kuria iš apeliantų atsakovei priteistos bylinėjimosi išlaidos, nes bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas perduotinas spręsti pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93, 96, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo dalis, kuriomis: (1) nutraukta byla dėl nuostolių (turtinės žalos) atlyginimo ir (2) netenkintas reikalavimas dėl akcinei bendrovei „Rokiškio sūris“ ir A. T. neturtinės žalos, susijusios su 2015 m. rugpjūčio 28 d. dienraščio „Verslo žinios“ straipsnyje „Rokiškio sūrio“ akcininkų kova: didįjį kaltina smulkiųjų diskriminavimu“ nurodomais teiginiais, priteisimo, palikti nepakeistas.

Sprendimo dalis, kuriomis: (1) atmestas ieškinio reikalavimas pripažinti 2015 m. rugpjūčio 28 d. dienraščio „Verslo žinios“ straipsnyje „Rokiškio sūrio“ akcininkų kova: didįjį kaltina smulkiųjų diskriminavimu“ nurodomus teiginius neatitinkančiais tikrovės ir pažeidžiančiais akcinės bendrovės „Rokiškio sūris“ dalykinę reputaciją bei A. T. garbę ir orumą; (2) atmestas ieškinio reikalavimas priteisti akcinei bendrovei „Rokiškio sūris“ ir A. T. neturtinę žalą, susijusią su piktnaudžiavimu teise, pareiškiant ieškinį ir nepagrįstą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių; (3) priteistos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir perduoti šias bylos dalis pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Teisėjos Dalia KačinskienėAgnė TikniūtėAldona Tilindienė