Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Editos Lapinskienės ir Lino Pauliukėno,

rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą asmens - G. P. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2026 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo G. P., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant jį pagal laidavimą laiduotojos J. P. atsakomybėn be piniginio užstato, nustatant vienerių metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla G. P. nutraukta.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, G. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones 2 metus, šį terminą skaičiuojant nuo 2025 m. lapkričio 7 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuotas G. P. priklausantis automobilis ,,Mercedes-Benz C 220 CDI”, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), su automobilio rakteliais.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir specialiosios teisės sustabdymas, paliktos galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. G. P. pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už tai, kad jis 2025 m. lapkričio 7 d., apie 00 val. 05 min., (duomenys neskelbtini) teritorijoje, automagistralės Vilnius-Kaunas-Klaipėda X kilometre, vairavo automobilį „Mercedes-Benz C 220 CDI“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, tai yra alkoholio kiekio matuokliu nustatytas 1,62 promilių neblaivumas.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas G. P. (toliau – apeliantas) prašo pakeisti Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2026 m. sausio 28 d. nuosprendį dalyje dėl jam paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių – iki 1 (vienerių) metų sutrumpinti uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones terminą bei nekonfiskuoti automobilio „Mercedes-Benz C 220 CDI“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), iš jo išieškant šio turto vertės dalį atitinkančią pinigų sumą – 1000 Eur. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

2.1. Tvirtina, kad jis supranta, jog padarė vieną šiurkščiausių kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimų ir nuoširdžiai prisiima visą atsakomybę dėl savo veiksmų. Nurodo, jog jis suvokia, kad vairavimas esant neblaiviam kelia itin didelę grėsmę ne tik jo pačio, bet ir kitų eismo dalyvių gyvybei, sveikatai bei turtui, todėl nuo pat įvykusio eismo įvykio jis elgėsi itin sąžiningai - policijos pareigūnams prisipažino iš karto, jog vartojo alkoholį, vykstant ikiteisminiam tyrimui bendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis, neprieštaravo nustatytoms aplinkybėms ir iš karto pripažino kaltę. Ši situacija jam (G. P.) tapo labai skaudžia pamoka, turėjusia reikšmingos įtakos jo asmeniniam gyvenimui, reputacijai bei profesinei veiklai. Remiasi kasacinio teismo praktika ir pažymi, kad vertinant, ar byloje yra pagrindas skirti kaltininkui baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones, atsižvelgtina tiek į vairuotojo asmenybę, ankstesnius pažeidimus, padarytus naudojantis specialiąja teise, tiek į nustatytas byloje eismo įvykio aplinkybes, nuteistojo kaltę, šio kaltininko padarytus konkrečius KET pažeidimus.

2.2. Teigia, kad labai nuoširdžiai gailisi dėl savo poelgio ir kategoriškai įsipareigoja ateityje jokiais būdais nekartoti panašaus elgesio. Siekdamas užtikrinti, kad tokia situacija niekada nebepasikartotų, apeliantas ėmėsi papildomų priemonių – konsultavosi dėl psichoedukacijos, savarankiškai domisi atsakingo vairavimo mokymais, suvokdamas, kad tik nuoseklus elgesio keitimas gali užkirsti kelią galimiems pažeidimams ateityje. Jis (G. P.) visuomet buvo vertinamas kaip atsakingas, dirbantis ir teigiamai charakterizuojamas asmuo. Nurodo, kad teisės vairuoti atėmimas tokiam ilgam – 2 metų – laikotarpiui jam (G. P.) sukelia itin didelių neigiamų pasekmių, kurios nėra tiesiogiai susijusios su nusikalstamos veikos prevencija. Apeliantas su šeima gyvena ir dirba vietovėje, kur viešojo transporto galimybės yra ribotos, o nuosavas transportas yra būtinas tiek darbo funkcijų atlikimui, tiek šeimos poreikių užtikrinimui, ypač auginant tris nepilnamečius vaikus. Tokia situacija smarkiai apsunkina apelianto integraciją į visuomenę po įvykio bei sukuria neproporcingai didelį socialinį poveikį, kuris, jo manymu, ne visai atitinka teisingumo, proporcingumo ir individualizavimo principų. Pažymi, kad jis visiškai pripažino kaltę, nuoširdžiai gailisi, bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo institucijomis, neturi jokių atsakomybę sunkinančių aplinkybių, yra teigiamai charakterizuojamas, dirba ir prisideda prie visuomenės gerovės, todėl prašo teismo į šias aplinkybes atsižvelgti ir laikyti, kad jos yra reikšmingos bei pakankamos specialios teisės atėmimo terminui sušvelninti, nepažeidžiant baudžiamosios teisės tikslų.

2.3. Atkreipia dėmesį į tai, kad jis (G. P.) nebuvo nuteistas ir pripažintas kaltu o teismui išreiškus pasitikėjimą juo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Taigi atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo už nusikalstamą veiką nėra nuteisiamas, todėl mano, jog nusprendus jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, teismas turėjo galimybę svarstyti švelnesnį baudžiamojo poveikio priemonės – specialiosios teisės atėmimo termino taikymą. Be to, teismų praktikoje yra atvejų kai asmenims buvo paskirta baudžiamoji poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones trumpesniam laikotarpiui net ir nustačius žymiai didesnius neblaivumo laipsnius (Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiai baudžiamosiose bylose Nr. 1A-197-851/2018, Nr. 1A-413-626/2018). Taigi teismo paskirtas baudžiamojo poveikio priemonės laikotarpis turėtų būti pakankamai griežtas, kad užtikrintų prevenciją, tačiau tuo pačiu metu neperžengtų tinkamo ir būtino termino, reikalingo tikslui pasiekti.

2.4. Nurodo, jog kai konfiskuotinas turtas priklauso kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui, jo konfiskavimas turi būti pagrįstas viena iš aplinkybių, nurodytų BK 72 straipsnio 4 dalyje. Nenustačius tokios aplinkybės, privalomai svarstytinas klausimas dėl konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo iš nuteistojo. Tvirtina, kad automobilis „Mercedes Benz C 220 CDI“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklausė ne apeliantui, o kitam asmeniui, t. y. V. N.. Šis automobilis tik formaliai buvo registruotas jo (G. P.) vardu. 2025-10-16 šalys buvo pasirašiusios transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį, kurios pagrindu jis (G. P.) perleido V. N. minėtą transporto priemonę, tačiau nespėjo šios sutarties įforminti įstatymų nustatyta tvarka. Kaip matyti iš pridedamos sutarties, joje net nebuvo nurodyta transporto priemonės pirkimo - pardavimo kaina, o nurodyta dovana, kadangi šalys planavo, jog šį sandorį įregistruos notarine tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti ne dėl transporto priemonės konfiskavimo, o jos vertės dydžio konfiskavimo iš apelianto.

2.5. Apeliantas teigia, jog vairavo transporto priemonę priklausančią jo gyvenimo draugei V. N., šią transporto priemonę tiesiogiai panaudojo darydamas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą, todėl automobilis laikytinas nusikalstamos veikos priemone, o tai yra konfiskuotinas turtas BK 72 straipsnio prasme. Kadangi nenustatyta, jog V. N. būtų žinojusi ar galėjusi žinoti, kad jai priklausanti transporto priemonė bus naudojama BK uždraustai veikai daryti, teismas neturėjo pagrindo konfiskuoti paties turto, todėl šiuo atveju konfiskuotinas ne automobilis, bet automobilio vertę atitinkanti pinigų suma. Pažymi, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje pasisakyta, jog, sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, t. y. atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes.

2.6. Sutinka, jog automobilio vertės konfiskavimo taikymas nagrinėjamoje byloje yra pagrįstas, tačiau apeliantas mano, kad yra pagrindas svarstyti, ar konfiskuotina visa automobilio vertė, ar tik jos dalis. Teigia, kad taikant transporto priemonės vertės konfiskavimą visa apimtimi, būtų nepakankamai atsižvelgta į jo (G. P.) individualią situaciją ir realias galimybes sumokėti priteistą išieškoti pinigų sumą. Sprendžiant iš byloje esančių duomenų apie G. P. turtinę padėtį ir pajamas, nustatyto dydžio vertės konfiskavimas turės didelį ir neproporcingai neigiamą poveikį jo turtinei padėčiai, todėl vertinant proporcingumo principo įgyvendinimą baudžiamosios poveikio priemonės – turto konfiskavimo kontekste, prašo konfiskuojamą sumą proporcingai mažinti iki 1000 Eur, nes tokia suma būtų proporcinga padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdžiui ir laipsniui, atsižvelgiant į jo (G. P.) asmenybę, turtinę padėtį bei kitas skunde nurodytas aplinkybes. Dalies automobilio vertės konfiskavimas turės realų prevencinį poveikį, užkertant kelią G. P. naujų analogiško pobūdžio veikų pakartotiniam darymui ateityje.

3. Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokurorė L. M. (toliau – prokurorė) atsiliepimu prašo nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto G. P. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2026 m. sausio 28 d. nuosprendžio atmesti. Nurodo, kad G. P. baudžiamojon atsakomybėn dėl vairavimo esant neblaiviam, traukiamas antrą kartą. 2017 m. spalio mėn. buvo skirta bauda ir baudžiamojo poveikio priemonė - 2 metus buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones. Baudą sumokėjo, iš probacijos registro, pasibaigus baudžiamojo poveikio priemonės laikui, išregistruotas 2020 m. sausio mėn. Anksčiau skirtos baudžiamojo poveikio priemonės suvaržymai ir pasekmės jam buvo žinomi, tačiau nesulaikė nuo naujos analogiškos nusikalstamos veikos padarymo. Be to, byloje esančių duomenų visumos pagrindu teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nusikalstamos veikos padarymo metu G. P. vairavo jam priklausantį automobilį, todėl teisėtai ir pagrįstai paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio, kaip uždraustos veikos priemonės, su automobilio rakteliais konfiskavimą.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos reglamentuotos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Ši baudžiamojo proceso nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir įtvirtina apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Taigi, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina atsižvelgdamas į nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto reiškiamų prašymų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą, kartu patikrindamas ir tai, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Apeliacinės instancijos teismas sprendime privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes. Taigi būtent apeliacinio skundo ribos – nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas – lemia bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas.

5. Nagrinėjamu atveju ateistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą asmuo G. P. apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo byloje nustatytų faktinių aplinkybių, veikos kvalifikavimo ar kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau nesutinka su jam (G. P.) paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminu prašydamas jį sutrumpinti iki 1 metų bei teigia, kad šiuo atveju yra pagrindas, netaikyti turto konfiskavimo arba vietoje jo paskirti konfiskuotino turto vertės dalį atitinkančios pinigų sumos išieškojimą. Apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs esminių BPK pažeidimų, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, t. y. baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo kontekste.

Dėl BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo.

6. Skundžiamu nuosprendžiu nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam G. P. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones 2 metus. Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą G. P. apeliaciniame skunde prašoma sutrumpinti jam skirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones terminą nuo 2 metų iki 1 metų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, apeliaciniame skunde ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nesutikti su pirmosios instancijos teismo apeliantui paskirta baudžiamojo poveikio priemone – uždraudimu naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 metų terminui ir šį terminą sutrumpinti nėra pagrindo.

7. BK 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiosiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinė dalis. Uždraudimo naudotis specialia teise termino nustatymas yra baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinė dalis, priskiriama teismo prerogatyvai. Nustatant uždraudimo naudotis specialia teise terminą, atsižvelgtina į visumą aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamą veiką ir kaltininko asmenybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-100-648/2019, 2K-50-303/2020). Svarstant uždraudimo vairuoti transporto priemones skyrimo klausimą asmeniui, padariusiam BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikaltimą, itin svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau vairuoti transporto priemones esant neblaiviam.

8. Šioje byloje ginčo dėl pačios baudžiamojo poveikio priemonės parinkimo – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones pritaikymo atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės G. P. nėra. Byloje nustatyta, kad atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės G. P. padarė pavojingą ir šiukštų KET pažeidimą, o jam skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti minėtą prevencinį tikslą, atsižvelgiant į asmens asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, baudžiamąją atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, teisingumo principo įgyvendinimą, taip pat teisėtumo, humaniškumo bei proporcingumo principus.

9. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, jog tiek svarstant atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tiek svarstant baudžiamųjų poveikio priemonių skyrimą apeliantui, apylinkės teismas įvertino sekančias aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos rūšį – padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, nustatytą vidutinį neblaivumo laipsnį, teistas, taip pat įvertino ir tai, kad praeityje G. P. buvo teistas už vairavimą esant neblaiviam (Kauno apylinkės teismo 2017-10-04 nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, už tai, kad 2017-09-09 būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai kraujyje nustatyta virš 1,5 promilės alkoholio koncentracija, o konkrečiai - nustatyta mažiausia koncentracija 2,00 promilės etilo alkoholio, vairavo kelių transporto priemonę), 1 metų laikotarpyje nebaustas administracine tvarka, dirbantis, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, jo (G. P.) teigimu jis gydosi. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į proporcingumo principą, atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Apylinkės teismas, įvertinęs aplinkybių visumą, darė išvadą, kad siekiant užkirsti kelią tokio pobūdžio veikoms daryti ateityje, įvertinus jau aptartas G. P. asmenybę bei jo veikos pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, nusprendė skirti baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones – įstatyme numatytam artimą minimaliam šios baudžiamojo poveikio priemonės terminui – 2 metams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tokio pirmos instancijos teismo vertinimo nepašalina apelianto nurodytos aplinkybės, jog teisė vairuoti jam reikalinga darbo veikloje, bei rūpintis šeima ir nepilnamečiais vaikais, kadangi šios aplinkybės jam buvo žinomos jau nusikalstamos veikos padarymo metu, tačiau nesulaikė jo nuo teisei priešingo elgesio.

10. Nagrinėjamu atveju baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, jog G. P. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paskirdamas apeliantui baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 2 metų laikotarpiui, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė. Tiek paskiriant šią priemonę, tiek ir nustatant jos taikymo terminą, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios G. P. padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo pavojingumą bei jo asmenybę. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad jis (G. P.) padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų – neblaivus vairavo automobilį, kai jam 2025-11-07 00.06 val., pirmu pūtimu nustatytas 1,73 promilių neblaivumas, 00.23 val.. antru pūtimu, nustatytas 1,62 promilių neblaivumas, kuris pasireiškė dideliu pavojingumu ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių bei paties kaltininko sveikatai ar net gyvybei, galėjo sukelti skaudžias ir negrįžtamas pasekmes. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad automobilį asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės vairavo neseniai vartojęs alkoholį, ką patvirtino jo paties parodymai. Svarbu pažymėti ir tai, kad iš tarnybinio pranešimo nustatyta, jog 2025-11-07 buvo gautas pranešimas, kad ,,A1, Vilnius - Kaunas - Klaipėda, dabar į „O.“ degalinę įvažiavo automobilis „MB C“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) spalvos, kurio vairuotojas galimai neblaivus, nes prieš tai, kur „N.“ degalinė, vairuotojas trenkėsi į skiriamosios juostos atitvarus, dabar vairuotojas iš degalinės važiuoja link (Duomenys neskelbtini)“. Policijos pareigūnams nuvykus į A1 kelią, buvo pastebėtas (Duomenys neskelbtini) kryptimi važiuojantis automobilis „Mercedes-Benz“, (duomenys neskelbtini) spalvos, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Automobilį stabdant, šis sustojo šalikelėje (duomenys neskelbtini), prie vairo sėdėjo G. P.. Asmens paklausus, ar vartojo alkoholį, šis atsakė, jog taip, maždaug prieš dvi valandas. Automobilio kairys šonas apgadintas, asmuo teigė, jog prasilenkdamas su kitu automobiliu susilietė ir prabraukė, tačiau su tuo asmeniu susitarė. Eismo įvykio faktas nenustatytas. Taigi, akivaizdu, kad dėl atliktų neteisėtų G. P. veiksmų pranešė pašaliniai asmenys, o tai rodo, jog jo veiksmai buvo nutraukti dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių, kai jį sustabdė policijos pareigūnai. Tai rodo neatsakingą požiūrį, dėl ko kilo didelis ir realus pavojus kitų eismo dalyvių gyvybei, sveikatai ir turtui. Apelianto asmenybę neigiamai charakterizuoja tai, kad jis ne tik padarė vieną šiurkščiausių, pavojingiausių KET pažeidimų, vairuodamas neblaivus, bet ir tai, jog jis 2017 metais jau buvo teistas už vairavimą esant neblaiviam, todėl apeliantas privalėjo numatyti ir įvertinti galimas savo priešingo teisei elgesio pasekmes dar prieš darydamas nusikaltimą, todėl jis privalo prisiimti neigiamas tokio elgesio pasekmes, dėl kurių atsiradimo jis pats ir yra kaltas.

11. Pakartotinai įvertinusi skundžiamame nuosprendyje nurodytas aplinkybes, apibūdinančias apelianto asmenybę, nusikaltimo pavojingumą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė 2 metų teisės vairuoti kelių transporto priemones uždraudimo terminą. Pažymėtina, kad maksimalus šios poveikio priemonės taikymo terminas yra 5 metai, o už pakartotinį pažeidimą net 7 metai, todėl G. P. paskirtą teisės vairuoti uždraudimo terminą, artimą minimaliam, vertinti kaip aiškiai per ilgą ar neproporcingą bei pažeidžiantį BK 68 straipsnio nuostatas, nėra jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minimalaus, apelianto poreikius atitinkančio draudimo naudotis specialia teise termino nustatymas, kaip prašoma apeliaciniame skunde, įvertinus padaryto nusikaltimo pavojingumą, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens asmenybę, tai, kad jis nelaikytinas pavyzdingai besilaikančiu KET, pažeistų proporcingumo, teisingumo principus. Šiuo atveju būtent 2 metų draudimo naudotis specialia teise termino nustatymas atitinka proporcingumo, teisingumo principus, bei padės įgyvendinti prevencinius tikslus. Šiuo konkrečiu atveju nustačius minimalų 1 metų draudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminą, būtų pažeisti proporcingumo, teisingumo principai ir kuriama praktika, paneigianti baudžiamosios teisės esmę ir paskirtį, būtų skatinamas nebaudžiamumo jausmas. Paskirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, numatančią, kad bausmės ar baudžiamojo poveikio priemonės, savo dydžiu neturi būti mažesnės nei taikomos už žymiai lengvesnius – administracinius nusižengimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2k-85/2010). Juo labiau, jog jokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų švelninti apelianto atsakomybę, paskiriant jam draudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones jo prašomam 1 metų terminui, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Vien tai, kad dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo G. P. patirs tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, savaime, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, neleidžia vertinti, kad baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra aiškiai per ilgas ar, kad teismas poveikio priemonę paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą.

12. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog jis su šeima gyvena ir dirba vietovėje, kur viešojo transporto galimybės yra ribotos, o nuosavas transportas yra būtinas tiek darbo funkcijų atlikimui, tiek šeimos poreikių užtikrinimui, ypač auginant tris nepilnamečius vaikus, nėra itin išskirtinės ar sudarančios pagrindą sutrumpinti šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą iki minimalaus. Vis tik, G. P., būdamas brandi, šeimą sukūrusi asmenybė, visas jam reikšmingas aplinkybes, susijusias su darbiniais bei šeiminiais santykiais, turėjo įvertinti dar prieš rinkdamasis neteisėtą elgesį, tačiau to nepadarė, todėl turi prisiimti ir dėl to jam kilusias teisines pasekmes. Pažymėtina, jog vien tai, kad vairuotojo pažymėjimas reikalingas darbinėms funkcijoms atlikti, nesuteikia prioriteto baudžiamajai atsakomybei švelninti. Taip pat pažymėtina, jog paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą netrukdo dirbti kitokio pobūdžio darbą, t. y. darbą, kuriame jo tiesioginės užimamos pareigos nebūtų tiesiogiai susijusios su teisės vairuoti transporto priemones turėjimu, toje pačioje ar kitoje darbovietėje. Svarbu ir tai, kad baudžiamoji byla G. P. buvo nutraukta pritaikius laidavimo institutą, taigi jo teisinė padėtis tapo švelnesnė nei asmens, nuteisto už analogiško pobūdžio nusikalstamą veiką. Tad dar labiau švelninti jo teisinę padėtį bei sutrumpinti draudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminą, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo. Šiuo atveju, siekis apsaugoti visuomenę nuo pakartotinių tokio pobūdžio, kaip nagrinėjamu atveju, nusikalstamų veikų bei pataisyti kaltininką, nusveria jo patiriamus nepatogumus dėl minėtos baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo.

13. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad anksčiau padarytų išvadų nepaneigia ir apeliaciniame skunde minimuose nuosprendžiuose kitų teismų padarytos išvados ar priimti procesiniai sprendimai. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad vertinant baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones, taikymo trukmę, dar kartą pažymėtina, kad įstatymų leidėjas yra numatęs galimybę teismui skirti minėtą poveikio priemonę, jos terminą nustatant nuo 1 iki 5 metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). Paminėtina, kad ši nuostata galioja nuo 2019-04-01 (BK 68, 281 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 281¹ straipsniu 2019-01-11 įstatymas Nr. XIII-1929), iki minėtos datos BK 68 straipsnio 2 dalis numatė specialiosios teisės atėmimo terminą nuo 1 iki 3 metų. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju tikslinga nustatyti 2 metų terminą, kuris, be kita ko, ir taip yra mažesnis nei šios baudžiamojo poveikio priemonės vidurkis (3 metai). Dar labiau mažinti (trumpinti) šį terminą nėra pagrindo. G. P. apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika (Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiai baudžiamosiose bylose baudžiamosiose bylose Nr. 1A-197-851/2018, Nr. 1A-413-626/2018), kuriose kaltininkams draudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones paskirtas trumpesniam terminui, nėra aktuali, kadangi bylų aplinkybės nėra analogiškos tiek dėl kaltininkų asmenybių charakteristikos, tiek dėl tuo metu galiojusio BK 68 straipsnio 2 dalies redakcijos. Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Šiuo atveju, kaip jau minėta, apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos teismų praktika nėra nei analogiška nei iš esmės panaši šioje byloje nustatytai, todėl ja vadovautis nėra jokio teisinio pagrindo.

14. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas uždraudimo naudotis specialia teise terminas yra pakankamai individualizuotas, proporcingas padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui ir apelianto asmenybei. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, siekdamas bausmės paskirčiai keliamų tikslų įgyvendinimo, o kartu ir kitų visuomenės narių apsaugos užtikrinimo, G. P. pagrįstai nustatė baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones – taikymo terminą 2 metams, pagrindo daryti išvadą, jog BK 68 straipsnis šioje byloje pritaikytas netinkamai ir trumpinti baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą, nėra.

Dėl BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo.

15. Skundžiamu nuosprendžiu G. P., be kita ko, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio ,,Mercedes-Benz C 220 CDI”, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su jo rakteliais, konfiskavimas. G. P. apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama ir su jam paskirta baudžiamojo poveikio priemone – turto konfiskavimu, teigiant, kad automobilis „Mercedes Benz C 220 CDI“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklausė ne G. P., o kitam asmeniui, t. y. V. N., todėl pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti ne dėl transporto priemonės konfiskavimo, o jos vertės dydžio konfiskavimo iš apelianto. Taip pat apeliaciniame skunde remiasi teismų praktika, nurodydamas, kad transporto priemonės konfiskavimas būtų aiškiai neproporcinga baudžiamojo poveikio priemonė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo teiginiais.

16. BK 72 straipsnio 1, 2 dalyse numatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis, neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Nustačius, kad turtas yra konfiskuotino pobūdžio, teismas pirmiausia turi įvertinti ar šis turtas gali būti konfiskuotinas BK 72 straipsnio 1 – 4 dalyse numatytais pagrindais, o tik jų nesant, svarstyti galimybę taikyti konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimą vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi. BK 72 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgiant į nuosekliai formuojamą teismų praktiką, kaltininkui (šiuo atveju asmeniui atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės) priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais, išskyrus situacijas, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė. Kaltininko asmenybę apibūdinančios aplinkybės yra pagrindas atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau jos savaime, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą – esant akivaizdžiai neproporcingą ir neteisingą, nesudaro galimybės neskirti automobilio konfiskavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49-489/2025).

17. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad G. P., veikdamas tiesiogine tyčia, savo neteisėtais veiksmais tiesiogiai panaudojo automobilį ,,Mercedes-Benz C 220 CDI”, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) darydamas nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, todėl šis automobilis laikytinas nusikalstamos veikos padarymo priemone. Transporto priemonės savininkas ir valdytojas yra G. P., todėl vadovaujantis jau išaiškinta BK 72 straipsnio 3 dalimi, automobilis, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonė privalo būti konfiskuota. Teismų praktikoje suformuota, kad tik nesant teisinio pagrindo ir (ar) galimybių konfiskuoti nusikalstamos veikos priemonę, sprendžiama, ar yra pagrindai ir sąlygos taikyti jos vertės (ar dalies vertės) išieškojimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30-788/2023, 2K-118-788/2023). Pažymėtina, kad konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos ar jos dalies išieškojimo klausimas sprendžiamas tik išimtiniais atvejais, numatytais BK 72 straipsnio 5 dalyje, t. y. kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga. Nagrinėjamu atveju tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių transporto priemonės konfiskavimas būtų neproporcinga priemonė padarytam teisės pažeidimui. Šių išvadų nepaneigė ir apeliacinio skundo argumentai, todėl taikant turto, o būtent automobilio konfiskavimą, baudžiamasis įstatymas (BK 72 straipsnis) pritaikytas tinkamai.

18. Nors G. P. apeliaciniame skunde teigia, kad automobilis „Mercedes Benz C 220 CDI“, asmeninės nuosavybės teise priklausė ne jam, o kitam asmeniui, t. y. V. N., tačiau šiuos jo teiginius paneigia baudžiamosios bylos duomenys. Iš 2025-11-07 VĮ Regitra informacijos nustatyta, kad 2011 metų gamybos automobilis „Mercedes Benz C 220 CDI“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra registruotas G. P. vardu (t. 1, b. l. 30). Iš Transporto priemonių draudikų biuro informacijos nustatyta, kad minėtą automobilį 2025-10-15 apdraudė G. P. (t. 1, b. l. 32, 33). Iš UAB „(Duomenys neskelbtini) techninių apžiūrų centro“ rašto nustatyta, kad 2025-10-21 G. P. pateikė šį automobilį techninei apžiūrai (t. 1, b. l. 37, 38). Iš vaizdo įrašų, nustatyta, jog G. P., sustabdytas policijos pareigūnų, pripažįsta vartojęs alkoholį prieš 2 valandas ir pats nurodo, kad automobilis yra jo (t. 1, b. l. 57-59). Tuo tarpu iš 2025-10-16 transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutarties matyti, kad G. P. parduoda V. N. automobilį „Mercedes Benz C 220 CDI“, pardavimo kaina nenurodyta, vietoje to parašyta „Dovana“. Iš bylos duomenų nustatyta, kad V. N. ir jos sugyventinis G. P. kartu gyvena apie 19 metų, augina du bendrus vaikus. Aptarti duomenys neginčijamai patvirtina, kad transporto priemonės ,,Mercedes-Benz C 220 CDI” savininkas ir valdytojas yra G. P.. Nepaisant to, kad apeliantas ir akcentuoja tai, kad minėtą transporto priemonę 2025-10-16 transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartimi, kurios nespėjo įregistruoti įstatymų nustatyta tvarka, pardavė V. N., tačiau pirmiau aptarti duomenys neginčijamai patvirtina, kad minėta transporto priemonė priklauso jam (G. P.) ir būtent jis šia transporto priemone naudojosi. Šiame kontekste svarbu pažymėti ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog nustačius, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo priemonė – automobilis, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, jis gali būti konfiskuojamas, net ir tokiu atveju, jeigu vienas iš sutuoktinių žinojo, kad perleidžia naudotis automobilį kitam neblaiviam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-13-458/2021). Šiuo atveju automobilis priklauso būtent G. P., ir jis pats būdamas neblaivus vairavo automobilį. Taigi, asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, buvo gerai žinomos ir aplinkybės, kad jo gyvenimo draugei taip pat reikalinga transporto priemonė. Visgi, tai jo nesulaikė nuo neteisėtų veiksmų. G. P. žinodamas, kad KET draudžia vairuoti transporto priemonę esant neblaiviam ir suvokdamas, kad tokį turtą naudoja įstatymo uždraustai veikai daryti, prisiėmė šio turto praradimo (konfiskavimo) riziką.

19. Be to, sprendžiant dėl transporto priemonės konfiskavimo būtina įvertinti ne tik atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės asmenybę apibūdinančius duomenis, bet ir nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-81-676/2019). Kaip jau minėta šios nutarties 10 punkte, jog dėl atliktų neteisėtų G. P. veiksmų pranešė pašaliniai asmenys, o tai rodo, jog jo veiksmai buvo nutraukti dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių, kai jį sustabdė policijos pareigūnai. Akivaizdu, kad toks G. P. vairavimas aplinkiniams kėlė pavojų ir susirūpinimą, rodo jo neatsakingą požiūrį į visuomenėje galiojančią tvarką, į savo paties bei kitų asmenų saugumą, t. y. spręstina, jog jo aktualūs veiksmai buvo pavojingi, nenustatytas mažesnis veikos pavojingumas. Dar kartą pažymėtina ir tai, kad G. P. 2017 metais jau buvo teistas už vairavimą esant neblaiviam. Taigi šiuo atveju sprendimas konfiskuoti transporto priemonę yra proporcingas tiek padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tiek asmens atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą asmenybei. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262-489/2017).

20. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nesvarstė galimybės taikyti konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimą, tačiau pažymėtina, kad šiuo atveju automobilis, su kuriuo buvo padaryta nusikalstama veika, kaip jau ne kartą minėta, priklauso pačiam G. P. bei yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė. Be kita ko, kaip jau akcentuota, G. P. nėra nepriekaištingai KET besilaikantis asmuo, tiek jos ankstesnis teistumas už vairavimą esant neblaiviam, tiek šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ir pavojingumas, apeliacinės instancijos teismui sudaro pagrindą spręsti, kad baudžiamojo poveikio priemonės tikslai bus pasiekti G. P. taikant turto konfiskavimą. Ir nors G. P. teigia, jog yra apibūdinamas teigiamai (dirba, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, šeimoje augina tris vaikus, prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs), tačiau, priešingai nei mano apeliantas, nei G. P. asmenybė, nei jo šeimos narių interesai ir (ar) pan. patys savaime negali būti laikomi išimtine aplinkybe, panaikinančia BK 72 straipsnio nuostatų taikymą. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nusikaltimą padariusiam asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-182-303/2022).

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, paskyręs G. P. baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą, išlaikė teisingą pusiausvyrą tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisių, teisingumo ir protingumo kriterijų ir proporcingumo principo nepažeidė. Taigi įvertinus visas aukščiau paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra, todėl G. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą G. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Daiva Jazbutienė Edita Lapinskienė Linas Pauliukėnas