Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo I. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-32432-1195/2024 pagal ieškovės V. R. ieškinį atsakovui I. J. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo jiems priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

11. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais ir faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

Dėl naujų įrodymų priėmimo ir prašymo atnaujinti terminą atsiliepimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių pateikti

12. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė 2024 m. lapkričio 11 d. banko išrašus, prašymą atnaujinti praleistą terminą ir atsiliepimą į ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirajame skunde apeliantas motyvuoja, kad jis praleido teismo nustatytą 7 dienų terminą atsiliepimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių pateikti, kuris skaičiuojamas nuo procesinių dokumentų įteikimo dienos – 2024 m. lapkričio 7 d. Atsakovas nurodo, kad dėl teisinio išsilavinimo stokos ir nesugebėjimo savarankiškai paruošti tinkamų dokumentų per nustatytą terminą nespėjo surasti tinkamo teisinio atstovo, galinčio atstovauti jo interesams. Teisinių paslaugų sutartis su advokate G. B. buvo pasirašyta tik 2024 m. lapkričio 15 d., kai terminas atsiliepimui pateikti jau buvo praleistas. Apeliantas nurodė, kad jo pateikti papildomi įrodymai patvirtina aplinkybę, jog jis tinkamai vykdo pareigą mokėti išlaikymą nepilnamečiams vaikams.

13. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir kt. CPK 314 straipsnis nustato ribojimus pateikiant naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, kadangi taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016).

14. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovui skirti procesiniai dokumentai įteikti 2024 m. lapkričio 8 d., siunčiant juos registruotu paštu ieškinyje nurodytu atsakovo gyvenamosios vietos adresu, dokumentus priėmė atsakovo motina. Konkrečiu atveju pažymėtina, kad pagal CPK 147 straipsnio 1 dalį prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių išsprendžiami per tris dienas, o išimtiniais atvejais – per septynias dienas. Atsižvelgiant į šį terminą ir prašymo nagrinėjimo operatyvumą, atsiliepimo pateikimas nėra būtinas siekiant užtikrinti proceso efektyvumą. Kai teismas mano, kad tai reikalinga, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą pranešama atsakovui, tačiau tai nėra privaloma. Be to, byloje pirmosios instancijos teismas yra priėmęs nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl atsiliepimo pateikimo termino atnaujinimas ir atsiliepimo pateikimas išnagrinėjus klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo esminės reikšmės nebeturi, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą atsiliepimui pateikti. Konkrečiu atveju atsakovas savo teises realizuoti turi galimybę pateikdamas atskirąjį skundą dėl priimtos nutarties, taip pat reikšdamas prašymą dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar panaikinimo. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atsakovo prašymo dėl praleisto termino atsiliepimui pateikti atnaujinimo netenkina.

15. Atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus (banko išrašus), kuriais įrodoma, jog jis abiem vaikams mokėjo šalių sutartą išlaikymą – 500,00 Eur kas mėnesį. Minėta, kad pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas priima naujus įrodymus tik tuo atveju, jei apeliantas įrodo, kad jų pateikti pirmosios instancijos teisme objektyviai negalėjo. Nagrinėjamu atveju daroma išvada, kad atsakovas turėjo galimybę pateikti šiuos įrodymus pirmosios instancijos teisme, tačiau ja nepasinaudojo. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas teikė išlaikymą po 250,00 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį. Atsakovas neginčija pareigos mokėti išlaikymą, o ieškovė – fakto, kad atsakovas išlaikymą moka pervesdamas konkrečią sumą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas turėjo galimybę pateikti įrodymus pirmosios instancijos teismui, be to, pateiktais įrodymais įrodinėja aplinkybes dėl teikiamos išlaikymo sumos, dėl kurios nekyla ginčo, t.y. atsakovas neprašo mažinti priteistos sumos, atsisakytina priimti atsakovo pateiktus naujus įrodymus, kurie nebuvo įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

16. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Ą. J., gimęs (duomenys neskelbtini), ir U. J., gimęs (duomenys neskelbtini), yra ieškovės ir atsakovo nepilnamečiai vaikai (t. 1, b. l. 10, 11). Nustatyta, kad ieškovės darbingumo lygis yra 50 proc. (Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbingumo lygio pažyma (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)). Ieškovės pateiktoje pažymoje apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį ir kitas išmokas užfiksuota, kad jos darbo užmokestis sudaro apie 700,00 Eur per mėnesį (t. 1, b. l. 13). Ieškovė su vaikais gyvena nuomojame bute, kurio mėnesio nuoma yra 540,00 Eur (t. 1, b. l. 16). Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ieškovės vardu nėra registruoto nekilnojamojo turto. Transporto priemonių ji taip pat neturi (t 1, b. l. 14, 15).

17. Duomenų apie atsakovo darbovietę nėra. Nuo 2023 m. rugsėjo 14 d. jis verčiasi individualia veikla (t. 1, b. l. 56). Nekilnojamojo turto registro duomenimis, atsakovo vardu nėra registruoto nekilnojamojo turto (t. 1, b. l. 29). Atsakovui nuosavybės teise priklauso transporto priemonė LEXUS CT200H, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 116).

18. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad šalys bandė išspręsti kilusį ginčą mediacijos būdu (t. 1, b. l. 9). 2023 m. lapkričio 3 d. buvo sudaryta taikos sutartis, tačiau ji nebuvo pateikta tvirtinti teismui. Pagal šią sutartį atsakovas įsipareigojo teikti išlaikymą nepilnamečiams vaikams – kiekvienam vaikui po 250,00 Eur kas mėnesį, mokant periodines išmokas nuo 2023 m. lapkričio 1 d. iki vaikų pilnametystės, indeksuojant šią sumą kasmet pagal Vyriausybės nustatytą tvarką, atsižvelgiant į infliaciją. Atsakovas nurodė, kad šalys sudarė susitarimą dėl teiktinos išlaikymo sumos, ieškovė nurodė, kad galutinis susitarimas nebuvo pasiektas.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo

19. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Todėl nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

20. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, kilusį iš šeimos teisnių santykių, teismas iš esmės neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju.

21. Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus įtvirtinta CK 3.192 straipsnyje. Vaikui turi būti užtikrinamas nuolatinis pastovaus dydžio išlaikymas. Viena iš laikinųjų apsaugos priemonių, skirta apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu ir užtikrinti, kad vaiko teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki jo tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, yra laikino išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimas (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas, CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečio vaiko poreikius, ir prioritetas teikiamas vaiko interesų apsaugai.

22. Atsakovas nesutikdamas su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi atskirajame skunde argumentuoja, kad laikinosios apsaugos priemonės nėra būtinos, nes jis reguliariai ir geranoriškai vykdo nepilnamečių vaikų išlaikymo pareigą, kas mėnesį mokėdamas po 500,00 Eur abiem vaikams. Atsakovas taip pat argumentuoja, kad ieškovė nepateikė pakankamų įrodymų dėl vaikų specialiųjų poreikių ir prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones neatitinka faktinių aplinkybių. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi dėl priteisto po 500,00 Eur laikino išlaikymo kiekvienam šalių vaikui.

23. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs atsakovo argumentus, t. y. tai, kad laikinas išlaikymas šalių nepilnamečiams vaikams nėra būtinas, mano, kad šie atsakovo argumentai yra nepagrįsti ir prieštarauja įstatyme nustatytam prioritetiniam vaikų interesų apsaugos principui. Pagal CK 3.65 straipsnį, laikinosios apsaugos priemonės, tokios kaip laikino išlaikymo priteisimas, yra skirtos užtikrinti geriausius vaikų interesus iki bylos išsprendimo iš esmės. Konkrečiu atveju, ieškovei nurodžius, kad atsakovo teikiamas išlaikymas yra nepakankamas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė taikyti laikinąsias apsaugos priemones priteisdamas laikiną išlaikymą. Atsakovas nepateikė duomenų apie savo turtinę padėtį, nepareiškė pozicijos dėl reikalaujamo išlaikymo dydžio ir nepaneigė argumentų, kad mokama suma po 250,00 Eur suma kiekvienam vaikui yra nepakankama (CPK 178 straipsnis).

24. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į ieškovės sudėtingą finansinę padėtį, kurią patvirtina byloje esantys duomenys, t. y. ieškovės 50 proc. darbingumo lygis, mėnesinės pajamos apie 700,00 Eur ir būsto nuomos išlaidos, sudarančios 540,00 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, preliminariai vertinant ieškovės skiriama suma vaikų poreikiams patenkinti negali būti pakankama siekiant užtikrinti vaikų interesus, atsižvelgiant į vieno iš vaikų specialiuosius poreikius dėl kalbos sutrikimo. Pažymėtina, kad ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, jog tokio dydžio laikinas išlaikymas yra būtinas siekiant užtikrinti vaikų teisę gauti tinkamą priežiūrą ir vystymąsi, o atsakovas nepateikė jokių priešingų įrodymų ir šių ieškovės argumentų nepaneigė.

25. Geranoriškas atsakovo elgesys, t. y. tai, kad jis moka abiem vaikams 500,00 Eur periodines išmokas kiekvieną mėnesį, nepaneigia ieškovės teisės reikšti reikalavimą, kad būtų užtikrintas nuolatinis, stabilus vaikų išlaikymas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės, kadangi, ieškovės paaiškinimais, atsakovo mokamas išlaikymas abiem vaikams yra nepakankamas. Atsakovas nepaneigė ieškovės argumentų, neįrodė, kad jo finansinė padėtis neleidžia mokėti ieškovės prašomos laikino išlaikymo sumos. Atsakovas nepateikė duomenų apie savo gaunamas pajamas ar išlaidas, todėl nėra pagrindo teigti, kad laikino išlaikymo priteisimas pažeidžia atsakovo interesus ar yra neproporcingas. Be to, apeliantas nurodo ne tai, kad priteista suma iš esmės yra per didelė ir nepagrįsta atsižvelgiant į vaikų amžių ir jų poreikius, bet mano, kad laikinas išlaikymas priteistas nepagrįstai, nes jis teikia išlaikymą gera valia.

26. Atsakovas atskirajame skunde akcentuoja, kad šalys kilusį ginčą bandė spręsti pasitelkusios mediacijos procedūrą, nurodo, kad mediacija pavyko ir buvo sutarta dėl 250,00 Eur išlaikymo kiekvienam vaikui. Ieškovė su šia atsakovo pozicija nesutinka, nurodo, kad šalims nepavyko taikiai susitarti.

27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šalių sudaryta 2023 m. lapkričio 3 d. taikos sutartis nebuvo patvirtinta teismo, todėl ji nėra privaloma. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismas, spręsdamas dėl laikino išlaikymo vaikams, šiuo atveju turėjo teisę nustatyti tinkamą laikiną išlaikymo dydį, kuris geriausiai atitiktų vaikų interesus, kadangi, nors šalys ir bandė susitarti gera valia, oficialių duomenų, kad šalims tai pavyko padaryti, byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad ieškovės reikalavimas priteisti didesnį laikiną išlaikymą užtikrina vaikų teisę į stabilų ir nuolatinį išlaikymą, kol bus galutinai nustatyta, koks išlaikymo dydis yra proporcingas abiejų tėvų galimybėms ir vaikų poreikiams.

28. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurios bus nustatytos tik iš esmės išnagrinėjus bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2013). Atsakovas atskirajame skunde pats remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010, kurioje pažymima, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje, neturint galimybės tiksliai nustatyti tėvų turtinės padėties ar nepilnamečių vaikų poreikių, orientaciniu kriterijumi laikytinas minimaliosios mėnesinės algos dydis. Šis dydis nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, taikomas kaip pagrindas užtikrinti vaikų būtinųjų poreikių patenkinimą. Taip pat apeliantas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra taikomas orientacinis kriterijus dėl priteistino išlaikymo dydžio, nustatytas, atsižvelgiant į CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostatas – 1 mėnesio vaiko išlaikymo vertė negali būti mažesnė už 1 MMA minimalią mėnesio algą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009). Visgi minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, kuris šiuo metu atskaičius mokesčius yra 709 Eur (nuo 2024 m. sausio 1 d. minimali mėnesio alga (MMA) Lietuvoje iki mokesčių sudaro 924 Eur, laikytinas orientaciniu kriterijumi priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-916/2016).

29. Taigi, kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad minimaliosios mėnesinės algos dydis yra orientacinis kriterijus, kuris negali būti taikomas mechaniškai, o turi būti pritaikytas atsižvelgiant į konkrečias bylos faktines aplinkybes. Šis kriterijus taikomas kaip gairė, kai nėra galimybių išsamiai įvertinti tėvų turtinės padėties ar vaikų poreikių. Apeliacinės instancijos teismo pažymėtina, kad nuo 2025 m. sausio 1 d. MMA yra 1038,00 Eur. Nors atsižvelgiama į minėtą kriterijų, tačiau išlaikymo dydį lemia kiekviena konkreti situacija, išlaikymas gali būti priteistas mažesnis nei MMA ir didesnis, nei MMA. Dėl išlaikymo dydžio spręstina kiekvienu konkrečiu atveju, įvertinus vaikų amžių, tai, kad vaikų poreikiai su amžiumi didėja, tėvų turtinę padėtį ir galimybes teikti išlaikymą.

30. Apelianto vertinimu, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių iš esamų duomenų nebuvo galimybės nustatyti realios atsakovo turtinės padėties. Atsakovo pateikti argumentai (kuriuos patvirtino ir teismas ir pati ieškovė), kad jis rūpinasi vaikų poreikiais, moka nustatytą išlaikymą, kitas būtinas išlaidas, nesudarė pagrindo priteisti laikino išlaikymo vaikams. Klausimai dėl išlaikymo dydžio proporcingumo tėvų turtinei padėčiai bei dėl vaiko būtiniems poreikiams patenkinti reikalingų išlaidų bus vertinami nagrinėjant bylą iš esmės, o šiuo metu atsakovas ir taip moka ieškovei sutartą išlaikymo dydį. Iš apelianto argumentų turinio galima spręsti, kad apeliantas akcentuoja tai, kad nėra tikslinga atsižvelgti į nustatytus MMA kriterijus, taip pat nebuvo jokio pagrindo priteisti laikiną išlaikymą. Pažymėtina, kas minėta, kad ieškovei tvirtinant, kad 250,00 Eur išlaikymas vaikui yra nepakankamas ieškovė turi teisę kreiptis į teismą reikšdama prašymą priteisti didesnę sumą, nei atsakovas moka gera valia. Dėl išlaikymo dydžio spręstina ne tik išnagrinėjus bylą iš esmės bet ir siekiant užtikrinti laikiną išlaikymą iki teismo sprendimo priėmimo ir sprendžiant dėl laikino išlaikymo iš esmės atsižvelgiama į tuos pačius kriterijus. Sutiktina su apeliantu, kad visos aplinkybės, vaikų poreikiai, galimybės teikti išlaikymą, įvertinamos priimant galutinį sprendimą.

31. Minėta, kad byloje pateikti duomenys apie ieškovės darbingumo lygį 50 proc., darbo užmokestis sudaro apie 700,00 Eur per mėnesį. Ieškovė dėl darbingumo lygio, tikėtina turi daug mažesnes galimybes gauti labiau apmokamą darbą nei atsakovas. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad jis neturi galimybių gauti didesnes pajamas ir skirti didesnį išlaikymą vaikams, nei gali skirti ieškovė. Taigi, pagal pateiktus duomenis ieškovės galimybės skirti vaikų išlaikymui didesnę sumą, nei ją galėtų skirti atsakovas, ribotos. Atsakovas, nurodydamas, kad kiekvienam vaikui jo skiriamas išlaikymas po 250,00 Eur yra pakankamas, nenurodė, kokią sumą vaikų išlaikymui sutiktų teikti, kokia didesne dalimi prie vaikų išlaikymo galėtų prisidėti. Atsakovas atskirajame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas 2024 m. lapkričio 18 d. nutartyje rėmėsi tik ieškovės pateiktais į bylą įrodymais, nenurodydamas jokių pagrįstų argumentų dėl priimto aiškiai netikslingo sprendimo. Apelianto vertinimu teismas nepagrįstai priteisė ženkliai per dideles sumas atsakovo atžvilgiu (kiekvienam vaikui po 500,00 Eur) neatsižvelgęs į galiojančią teismų praktiką, į atsakovo gaunamas pajamas. Apeliacinės instancijos teismo pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybės remtis duomenimis apie atsakovą nes atsakovas pirmosios instancijos teismui priimant nutartį nebuvo pateikęs jokių duomenų. Atsakovas tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui nepateikė duomenų apie savo turtinę padėtį, ar alternatyvų laikino išlaikymo dydį, kurį jis galėtų skirti šalių nepilnamečiams vaikams. Įvertinus ieškovės finansinę padėtį, jos minimalias galimybes išlaikyti vaikus, atsižvelgus išimtinai į nepilnamečių vaikų interesus, į nustatytus MMA kriterijus, nėra pakankamo pagrindo nuspręsti, kad priteistas laikinas išlaikymas kiekvienam vaikui po 500,00 Eur yra per didelis. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų.

33. Atsakovas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2019 m. liepos 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020 ir kt., tačiau šiose bylose teismai nesprendė klausimų, susijusių su šeimos teisiniais santykiais. Nurodytose bylose teismai sprendė klausimus, susijusius su taikytos vienos laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto (CPK 145 straipsnio 1 dalis 1 ir 3 punktai) – pakeitimu kita laikinąja apsaugos priemone – įrašu viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo (CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punktas), arba kitoje byloje teismas sprendė dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – neviršijant ieškinio sumos areštuoti atsakovės asmeninės nuosavybės teise valdomą turtą (CPK 145 straipsnio 1 ir 3 punktai) ir pan. Pažymėtina, kad šeimos bylose sprendžiant kausimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra taikomos kitokio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės, nes bylos kyla iš šeimos teisinių santykių, kuriuose prioritetas teikiamas nepilnamečių vaikų interesų apsaugai. Skirtingai nuo bendro pobūdžio civilinių ginčų, kuriuose laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra užtikrinti galimo teismo sprendimo įvykdymą (CPK 144 straipsnio 1 dalis), šeimos bylose taikomos priemonės yra orientuotos į tiesioginę ir neatidėliotiną vaikų poreikių apsaugą iki bylos išsprendimo iš esmės. Tai numatyta CK 3.65 straipsnyje, kuris įtvirtina specialiųjų laikinųjų apsaugos priemonių institutą šeimos bylose, siekiant maksimaliai apsaugoti vaikų teises ir interesus. Šeimos bylose, ypač nagrinėjant klausimus dėl laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams, atsakovo sąžiningumas ar nesąžiningumas nėra vertinamas, nes šių priemonių tikslas yra užtikrinti vaikų teisių ir tesėtų interesų apsaugą. Šiose bylose akcentuojamas vaikų poreikių užtikrinimas, o ne šalių elgesys ar jų veiksmų sąžiningumo vertinimas. Tai reiškia, kad ieškovė neprivalo įrodinėti, jog atsakovas veikia nesąžiningai ar ketina vengti galimo teismo sprendimo vykdymo, nes sprendžiama ne dėl atsakovo veiksmų teisėtumo, o dėl pakankamo ir stabilaus išlaikymo vaikams bylos nagrinėjimo metu. Todėl klausimas dėl atsakovo sąžiningumo ar nesąžiningumo nėra esminis šių priemonių taikymo kontekste, nes nėra sprendžiama, kad pritaikius ar nepritaikius laikinąsias apsaugos priemones teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių byloje esantys duomenys vertinami preliminariai, nes tik išnagrinėjus bylą iš esmės gali būti įvertinti visi duomenys, reikalingi pagrįstam ir teisėtam sprendimui priimti.

34. Pažymėtina, kad pasikeitus aplinkybėms šalys turi teisę kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, panaikinimo.

Dėl procesinės bylos baigties

35. Apeliantas prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 18 d. nutartį ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Apeliantas nereiškė prašymo sumažinti priteistą laikiną išlaikymo sumą. Atsižvelgęs į ginčo esmę, byloje esančius duomenis, atskirajame skunde ir atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad laikinosios apsaugos priemonė taikytos pagrįstai, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 18 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jos panaikinti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Netenkinti atsakovo I. J. prašymo dėl termino atsiliepimui į ieškovės V. R. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atnaujinimo.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.