Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

5. Teismo posėdžio metu nuteistoji L. Ž. ir jos gynėja prašė gynėjos apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo R. P. apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis R. P. ir jo atstovas prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistosios gynėjos apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašė nuteistosios gynėjos apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir nuteistajai L. Ž. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – turtinės žalos atlyginimą, įpareigojant nuteistąją per dvejus metus atlyginti padarytą turtinę žalą.

9. Nuteistosios L. Ž. gynėja, apeliaciniame skunde ginčydama sukčiavimo nusikaltimo sudėties požymių buvimą nuteistosios veiksmuose, teigia, kad L. Ž. tyčios apgauti nukentėjusįjį neturėjo, nes rezervacinė ir avansinė sutartys buvo pasirašytos žinant nekilnojamojo turto savininkams UAB „E“ ir UAB „N“, o nukentėjusiajam R. P. buvo žinoma, kas yra patalpų savininkas ir kad L. Ž. neturi teisės parduoti jam patalpų be UAB „E“ ar UAB „N“ atstovų sutikimo. Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

10. Visų pirma, kaip jau minėta, patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), kurias ketino įsigyti nukentėjusysis R. P., byloje aktualiu laiku nuosavybės teise priklausė UAB „N“. UAB „E“, nors ir buvo tam tikrais aspektais susijusi su nekilnojamojo turto savininke UAB „N“ (abi bendrovės buvo kontroliuojamos susijusių asmenų, vykdė panašią veiklą, naudojosi ta pačia skelbimų platforma), ir, kaip matyti iš bylos, reklamavo aptariamą nekilnojamojo turto objektą, tačiau jis UAB „E“ nuosavybės teise niekada nepriklausė, taigi ir parduoti šį turtą pati ar įgalioti tai padaryti ką nors kitą pastaroji bendrovė neturėjo teisės. Bet kokiu atveju, kaip liudytojai apklausti bylai aktualiu laiku UAB „N“ vadovavęs D. Č. ir UAB „E“ vadovavęs N. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai teigė, kad jokie įgaliojimai (nei rašytiniai, nei žodiniai), suteikiantys teisę L. Ž. ar UAB „V“ jų vadovaujamų bendrovių vardu sudaryti sandorius bei jų pagrindu gauti pinigus, nebuvo išduoti ir apie tai, kad L. Ž. UAB „E“ vardu pasirašė su R. P. aptariamų patalpų rezervacijos ir avansinę sutartis bei gavo iš pastarojo avansą, iki nukentėjusysis kreipėsi į juos, reikalaudamas parduoti šį turtą arba grąžinti pinigus, jiems nebuvo žinoma (t. 8, b. l. 113–114, t. 9, b. l. 44–46). Liudytojas D. Č. taip pat paaiškino, kad jo vadovaujama bendrovė „N“ su L. Ž. bendradarbiavo kaip su nekilnojamojo turto brokere, kurios, kaip ir visų kitų brokerių, funkcijos apsiribojo pirkėjo suradimu ir jo suvedimu su pardavėju, taip pat pagalba surenkant dokumentus pirkimo pardavimo sandoriui tuo atveju, jei pirkėjas su pardavėju sutaria dėl kainos ir pirkimų sąlygų, tačiau sudarinėti sandorių su pirkėjais ir imti pinigus ji neturėjo teisės (t. 9, b. l. 44–46).

11. Apeliaciniame skunde nuteistosios gynėja teigia, kad pirmiau aptartus liudytojų D. Č. ir N. L., o taip pat liudytojo V. M., turėjusio įgaliojimus atstovauti UAB „E“ bei UAB „N“ ir kartu su L. Ž. dalyvavusio nukentėjusiajam R. P. apžiūrint patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), parodymus, kad L. Ž. neturėjo teisės sudaryti rezervacijos ar avansinės sutarčių ir jų pagrindu gauti iš R. P. pinigus, paneigia liudytojos L. A. parodymai, kad nuteistoji ne vieną kartą buvo paėmusi iš būsimų pirkėjų avansus ir juos jai perdavusi, o taip pat byloje esantis susirašinėjimas, iš kurio matyti, kad L. Ž. perduodavo grynuosius pinigus V. M. ir D. Č., ir taip buvo „apeinama“ tiek UAB „V“, tiek UAB „E“, tiek UAB „N“ buhalterija. Iš tiesų, kaip liudytoja apklausta UAB „H“ direktorė L. A. davė parodymus apie bendradarbiavimą su UAB „V“ nekilnojamojo turto brokeriais, įskaitant L. Ž., tačiau jos nurodytos aplinkybės, įskaitant rezervacijos ar preliminarių sutarčių sudarymą ir atsiskaitymą su nekilnojamojo turto savininku, kaip ir nukentėjusiojo R. P. ikiteisminio tyrimo metu į bylą pateiktos rezervacijos ir preliminarios sutartys, kasos pajamų orderio kvitai ir pinigų priėmimo kvitas (t. 7, b. l. 111–120), yra susijusios ne su UAB „E“ ar UAB „N“, bet būtent su L. A. vadovaujamai UAB „H“ priklausančio nekilnojamojo turto, o būtent, statomų gyvenamųjų namų (projektas (duomenys neskelbtini) pardavimu, taigi niekaip nepatvirtina vienokios ar kitokios bendradarbiavimo praktikos, susiklosčiusios tarp L. Ž. ir UAB „N“. Juolab, kad liudytoja L. A. paneigė kada nors gavusi iš L. Ž. grynuosius pinigus už UAB „E“ ir UAB „N“ parduodamus objektus. Be to, kaip matyti iš liudytojos L. A. parodymų, joks leidimas sudaryti rezervacines ar preliminarias/avansines sutartis bei imti iš klientų avansinius mokėjimus grynaisiais pinigais, kaip ir pervesti juos į UAB „V“ banko sąskaitą, L. Ž. nebuvo duotas ir dėl jos vadovaujamai bendrovei „H“ priklausančio nekilnojamojo turto. Tokius veiksmus L. Ž. atlikdavo, tačiau tai ji darė savavališkai ir dėl to tarp jų kildavo nesutarimai (t. 8, b. l. 112–113), ką patvirtina šios liudytojos į bylą pateiktas jos susirašinėjimas su L. Ž. programėlėje „Messenger“ (t. 5, b. l. 23–48). Nors nuteistoji proceso metu, kaip ir jos gynėja apeliaciniame skunde, teigia, kad D. Č., kaip ir kiti su juo susiję asmenys, yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų parodymai nėra patikimi, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų liudytojų D. Č., N. L. ir V. M. parodymus apie L. Ž. suteiktų įgaliojimų ribas, ir tuo pačiu patvirtintų nuteistosios poziciją šiuo aspektu, t. y. kad ji dažnai analogiškas rezervacines ir avansines sutartis su pirkėjais sudarinėdavo bendrovių „N“ bei „E“ vardu ir tai darė su šių bendrovių atstovų žinia bei jiems pritariant. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apie D. Č. ar V. M. dalyvavimą kartu su L. Ž. R. P. apžiūrint ketinamą įsigyti nekilnojamąjį turtą ar aiškinantis apie ketinamų įsigyti patalpų paskirtį ir D. Č. pasiūlymą nukentėjusiajam visus pardavimo klausimus derinti su L. Ž., kaip ir pastarosios duotas žodinis leidimas R. P. pagyventi ketinamose įsigyti patalpose po rezervacinės sutarties sudarymo ar nuteistajai suteikta galimybė naudotis UAB „E“ biuro patalpomis bei kompiuterine technika tik patvirtina L. Ž., kaip nekilnojamojo turto brokerės bendradarbiavimo su bendrovėmis „N“ ir „E“ faktą, dėl kurio jokio ginčo nėra. Tačiau tai nėra aplinkybės, iš kurių būtų galima patikimai spręsti apie nuteistajai šių bendrovių suteiktus įgaliojimus veikti jų vardu sudarant sandorius ir gaunant avansinius mokėjimus. Juolab, kad kaip matyti iš liudytojo D. Č. parodymų, nukentėjusysis R. P. jau kurį laiką domėjosi jo bendrovės parduodamu nekilnojamuoju turtu Palangoje, tačiau jokių konkrečių ketinimų nebuvo išreiškęs, dėl to, nevertindamas jo kaip realaus kliento, pasiūlė šiam visus klausimus aiškintis su L. Ž., o ir leidimas R. P. laikinai apsigyventi parduodamame bute su juo nebuvo derintas ir jis apie tai, iki pamatęs nukentėjusįjį tame bute, nežinojo, tik tą kartą jau nenorėjo dėl to su nuteistąją prie kliento aiškintis.

12. Jau minėta ir tai, kad tiek L. Ž. inkriminuotoje 2018 m. gegužės 6 d. rezervacinėje sutartyje, tiek 2018 m. birželio 1 d. avansinėje sutartyje, kurias ji pateikė R. P. pasirašyti, nekilnojamojo turto, t. y. patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pardavėju buvo įvardyta UAB „E“, kuriai šis turtas nuosavybės teise nepriklausė. Tuo tarpu tikroji aptariamų patalpų, kurias ketino įsigyti R. P., savininkė, t. y. UAB „N“, nebuvo paminėta nė vienoje iš minėtų sutarčių. Tokių duomenų, kad iki rezervacinės ar avansinės sutarties sudarymo L. Ž. ar kuris nors kitas su šiuo nekilnojamuoju turtu susijęs asmuo būtų informavęs R. P. apie tikrąjį ketinamo įsigyti nekilnojamojo turto savininką, byloje taip pat nėra, to netvirtino ir pati L. Ž.. Šiuo aspektu atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad ir pats nukentėjusysis, tiek kreipdamasis su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tiek duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nurodė, kad iš pamatytos UAB „E“ parduodamo nekilnojamojo turto reklamos bei iš L. Ž. pateiktų pasirašyti sutarčių jis sprendė, kad būtent ši bendrovė yra jo ketinamų įsigyti patalpų savininkė, o apie tikrąją šio nekilnojamojo turto savininkę, kaip ir apie aptariamų patalpų areštą ir joms taikomą hipoteką, jis sužinojo tik gavęs turto vertinimo ataskaitą (t. 1, b. l. 1–2, 121–130, t. 8, b. l. 111–112), t. y. jau po to, kai buvo pasirašytos rezervacinė bei avansinė sutartys, L. Ž. buvo sumokėtas 1 000 Eur dydžio rezervavimo mokestis grynaisiais pinigais, o į UAB „V“ banko sąskaitą pervestas 44 000 Eur dydžio avansinis mokėjimas. Taigi nuteistosios gynėjos apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusiajam R. P. rezervacinės ir avansinės sutarčių pasirašymo metu buvo žinoma, kas yra patalpų savininkas, taip pat neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

13. Nekyla abejonių, kad iš 2018 m. gegužės 6 d. rezervacinėje sutartyje nurodytų duomenų, kad UAB „V“, atstovaujama L. Ž., veikia kaip patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pardavėjos UAB „E“ atstovė, bei avansinėje sutartyje nurodytų duomenų, kad L. Ž. tarpininkauja tarp pardavėjos UAB „E“ ir pirkėjo R. P., veikdama pagal įgaliojimą, nukentėjusiajam buvo žinoma, kad L. Ž. nėra ketinamo įsigyti nekilnojamojo turto savininkė, ir kad ji negali parduoti šio turto be jo savininko sutikimo. Tačiau šios gynėjos apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės nėra reikšmingos, šiuo atveju svarbu yra tai, kad dėl sąmoningų nuteistosios veiksmų aptariamų sutarčių pasirašymo metu nukentėjusiajam nebuvo žinomos kitos jo apsisprendimui sudaryti sutartis ir sumokėti avansą už ketinamą įsigyti nekilnojamąjį turtą reikšmingos aplinkybės, o būtent, kad sutartyse kaip pardavėjas nurodyta UAB „E“ nebuvo ketinamo įsigyti nekilnojamojo turto savininkė, ir kad L. Ž. jokio nei šios bendrovės, nei turto savininkės UAB „N“ leidimo (rašytinio ar žodinio), suteikiančio teisę jų vardu sudaryti sutartis, kaip ir gauti avansinius mokėjimus už perkamą nekilnojamąjį turtą, neturėjo. R. P. apsisprendimas civilinėje byloje žalos atlyginimo reikalauti ne tik iš L. Ž. ir UAB „V“, bet ir iš UAB „E“ bei UAB „N“, šiuo atveju taip pat nėra teisiškai reikšmingas, nes tokią nukentėjusiojo poziciją lėmė jau po byloje nagrinėjamų įvykių, t. y. sutarčių pasirašymo ir pinigų sumokėjimo, jo sužinota informacija ir subjektyvus vertinimas, bet ne konkretūs faktiniai duomenys apie UAB „N“ L. Ž. suteiktus įgaliojimus, ką iš esmės patvirtina ir apeliacinės instancijos bei kasacinės instancijos teismų priimti sprendimai minėtoje civilinėje byloje, nagrinėtoje pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovėms UAB „E“, UAB „N“, UAB „V“ ir L. Ž. dėl avanso grąžinimo, baudos priteisimo bei nuostolių atlyginimo, kuriais konstatuota, kad nei L. Ž., nei UAB „V“ neturėjo rašytinio įgaliojimo veikti UAB „N“ ar UAB „E“ vardu, o taip pat tarp šalių nebuvo susiklostę tariamojo atstovavimo santykiai, ir todėl R. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, jo sumokėtą 45 000 Eur avansą, kaip ir baudą, nuostolių atlyginimą bei procesines palūkanas priteisiant solidariai tik iš L. Ž. ir jos vadovaujamos bendrovės (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-437-450/2020, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-56-684/2021).

14. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad L. Ž. su R. P. pasirašė ne vieną, bet net tris su pastarojo ketinamomis įsigyti patalpomis susijusias sutartis, t. y. jos pačios ranka surašytą 2018 m. gegužės 6 d. nekilnojamojo turto rezervacijos sutartį ir jau kompiuterinės technikos pagalba atspausdintas 2018 m. gegužės 24 d. ir 2018 m. birželio 1 d. avansines sutartis. Atsižvelgiant į tai, nuteistosios, kaip nekilnojamojo turto brokerio, be to, vadovavusios nekilnojamojo turto pardavimu besiverčiančiai bendrovei, aiškinimas apie žmogiškąją klaidą nurodant ne tikrąją nekilnojamojo turto savininkę UAB „N“, bet UAB „E“, be tikslo suklaidinti nukentėjusįjį, yra neįtikinantis. Juolab, kad pastaroji, surašydama minėtas sutartis, ne tik klaidingai nurodė parduodamo nekilnojamojo turto savininką, bet ir nutylėjo šio turto arešto ir jam taikomos hipotekos faktus, kurie jai, kaip nekilnojamojo turto brokerei, disponuojančiai informacija apie parduodamą nekilnojamąjį turtą, negalėjo būti nežinomi. Be to, ir banko sąskaitą avansiniam mokėjimui 2018 m. birželio 1 d. avansinėje sutartyje L. Ž. nurodė ne priklausančią nekilnojamojo turto savininkei UAB „N“ ar sutartyje pardavėju įvardytai UAB „E“, bet jos pačios vadovaujamai UAB „V“. Nors nuteistoji ir šią aplinkybę teisino žmogiškąją klaida, tačiau jos parodymus apie tai, kad jau parengtą sutartį su jos tekste nurodyta UAB „V“ banko sąskaita jai atsiuntė jos vadovaujamos bendrovės darbuotoja, o ji pati tiesiog neatkreipė į tai dėmesio, paneigia kaip liudytoja apklaustos tuo metu UAB „V“ administratore dirbusios I. S. parodymai, kad ji galėjusi nusiųsti L. Ž. tik sutarties šabloną, kurios tekste nebuvo jokių pirkėjo ir pardavėjo duomenų, o juo labiau UAB „V“ banko sąskaitos avansiniam mokėjimui, nes tokio tipo sutartyse buvo nurodomas tik pardavėjo banko sąskaitos numeris (t. 9, b. l. 5–7). Pažymėtina, kad šios liudytojos parodymus patvirtina byloje esanti 2018 m. gegužės 24 d. tarp L. Ž. ir R. P. pasirašyta avansinė sutartis, kurioje jokia konkreti banko sąskaita avansiniam mokėjimui nenurodyta (t. 5, b. l. 75–77). Akivaizdu, kad jei L. Ž. ir buvo siunčiamas avansinės sutarties šablonas, tai buvo būtent 2018 m. gegužės 24 d. avansinės sutarties pasirašymo atveju, nes kaltinime nurodyta 2018 m. birželio 1 d. avansinė sutartis akivaizdžiai surašyta jau minėtos 2018 m. gegužės 24 d. sutarties pagrindu, tik pakoreguojant tam tikras sutarties teksto dalis, įskaitant dalį dėl banko sąskaitos avansiniam mokėjimui. Be to, kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tuo atveju, jei nuteistoji avansinėje sutartyje nebūtų tikslingai nurodžiusi būtent savo bendrovės banko sąskaitos, ir pamačiusi, kad nukentėjusysis avansinį mokėjimą pervedė ne nekilnojamojo turto savininkui, o jos bendrovei, ji šiuos pinigus būtų pervedusi UAB „N“ arba grąžinusi nukentėjusiajam, tačiau to nepadarė, kaip, beje, nedėjo ir jokių pastangų, kad būtų ištaisyta rezervacinėje bei avansinėje sutartyse padaryta klaida, nurodant nekilnojamojo turto savininką. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į su R. P. sutartą neįprastai didelį avansinį mokėjimą, nes kaip matyti iš kitų jau minėtų nukentėjusiojo į bylą pateiktų preliminarių sutarčių dėl UAB „H“ priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo, avansas pagal preliminarias sutartis paprastai sudarydavo apie 10 procentų perkamo nekilnojamojo turto kainos, kai tuo tarpu šiuo atveju jis siekė net 33 procentus.

15. Nuteistosios gynėjos teigimu, aplinkybę, kad L. Ž. neturėjo tikslo apgauti nukentėjusįjį, patvirtina ir pastarosios atlikti veiksmai dėl būsimo sandorio sudarymo, o būtent kontaktai su turto vertintoja (domėjimasis, kada bus atliktas turto vertinimas, turto vertintojos prašomų papildomų dokumentų teikimas), o taip pat aplinkybė, kad R. P. į UAB „V“ banko sąskaitą pervesti 44 000 Eur nebuvo iš karto nuimti ar išgryninti. Iš tiesų, byloje yra duomenys, patvirtinantys L. Ž. susirašinėjimą su patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), vertinimą atlikusia turto vertintoja, vykusį jau po rezervacinės ir avansinių sutarčių pasirašymo su R. P. (t. 9, b. l. 119–121). Tačiau ši aplinkybė, kitaip nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo byloje surinktų įrodymų viseto pagrindu padarytų išvadų dėl nusikalstamo L. Ž. ketinimo apgaule užvaldyti nukentėjusiajam priklausantį turtą niekaip nepaneigia. Juolab, kad patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sandoriui sudaryti, kaip ir R. P. siekiamam banko kreditavimui gauti, nepakako vien šio turto vertinimo ataskaitos. Kaip jau minėta, R. P. ketinamos įsigyti patalpos tuo metu buvo areštuotos, taip pat joms buvo taikoma hipoteka, taigi šiuo atveju buvo reikalingas ir kredito unijos „Taupa“ sutikimas dėl įkeisto turto pardavimo ir turtą areštavusio antstolio leidimas parduoti areštuotą turtą. Teisminio bylos nagrinėjimo metu L. Ž. pateikė jai UAB „E“ atstovų elektroniniu paštu atsiųstą kredito unijos „Taupa“ sutikimą, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šis sutikimas buvo išduotas 2018 m. gegužės 3 d., t. y. dar iki rezervacinės ir avansinių sutarčių su R. P. pasirašymo. Tuo tarpu tokių duomenų, kad L. Ž. būtų inicijavusi ir kitus veiksmus, būtinus R. P. ketinamų įsigyti patalpų pirkimo pardavimo sandoriui sudaryti, t. y. kreipimąsi į antstolį dėl leidimo parduoti areštuotą turtą, ar juolab derinusi pirkimo pardavimo sutarties sudarymo vietą ir laiką su konkrečiu notaru, byloje nėra. Antstolis A. Selezniovas 2019 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. IBPS-S-540753 informavo, kad laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. kreipimosi dėl leidimo parduoti areštuotas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), nebuvo gavęs (t. 6, b. l. 43–50). Nuteistoji L. Ž., duodama parodymus pirmosios instancijos teisme teigė, kad turi elektroninius laiškus, patvirtinančius, kad aptariamų patalpų pirkimo pardavimo sandorio sudarymo vieta ir laikas buvo derinami su keliais notarais (t. 9, b. l. 49), tačiau jų į bylą taip ir nepateikė.

16. Byloje esantis UAB „V“ priklausančios banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios banke AB „Luminor“, išrašas (t. 2, b. l. 165–183) patvirtina nuteistosios gynėjos apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, kad R. P. pervedus 44 000 Eur į avansinėje sutartyje nurodytą UAB „V“ priklausančią banko sąskaitą, šie pinigai nebuvo išgryninti tuoj pat po jų gavimo. Iš šios banko sąskaitos išrašo matyti, kad 2018 m. birželio 25 d. į kitą šios bendrovės banko sąskaitą (Nr. (duomenys neskelbtini), bankas AB „Luminor“) buvo pervesta 10 000 eurų ir šie pinigai buvo išgryninti per laikotarpį nuo 2018 m. birželio 8 d. iki 2018 m. liepos 15 d. (t. 2, b. l. 191–198). Kita vertus, 2018 m. birželio 4 d. R. P. sumokėtiems 44 000 Eur įplaukus į UAB „V“ banko sąskaitą, tiek tą pačią dieną, tiek ir vėliau buvo atliekami įvairūs atsiskaitymai šios bendrovės vardu su įvairiais fiziniais ir juridiniais asmenimis (t. 2, b. l. 165–183). Be to, bet kokiu atveju, nesudarius su R. P. patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutarties, jie pastarajam nebuvo grąžinti, kaip ir nebuvo perduoti nukentėjusiojo ketinamų įsigyti patalpų savininkės UAB „N“ atstovams. Nors nuteistoji L. Ž. teigė priešingai ir aiškino, kad pinigus perdavė nekilnojamojo turto savininkams, tačiau jos parodymai apie pinigų perdavimą proceso metu buvo nenuoseklūs, nekonkretūs ir prieštaringi. Pirmą kartą apklausta įtariamąja L. Ž. parodė, kad R. P. pervedus 44 000 eurų į jos vadovaujamos bendrovės banko sąskaitą, ji šiuos pinigus pervedė į kortelinę banko sąskaitą ir, dalimis išgryninusi, perdavė tiesiogiai D. Č.. Kiek vėliau, tos pačios apklausos metu jau patikslino, kad dalį pinigų D. Č. perdavė ne tiesiogiai, bet per V. M. ir L. A., tik nekonkretizavo atskiriems asmenims perduotų pinigų sumų (t. 7, b. l. 45–48). Vėliau, akistatos su V. M. metu, L. Ž. nurodė, kad 30 000 Eur iš R. P. į jos vadovaujamos bendrovės banko sąskaitą pervestų pinigų ji perdavė V. M., po to šiam perdavė dar 5 000 ar 6 000 Eur, taip pat dar 5 000 Eur perdavė L. A. (t. 7, b. l. 70–71). Teisminio bylos nagrinėjimo metu L. Ž. laikėsi pastarosios pozicijos, tik papildomai paaiškino, kad 30 000 Eur, kaip R. P. sumokėtą avansinį mokestį, ji V. M. perdavė 2018 m. birželio 2 d. ir tai patvirtina jos į bylą pateiktas tos pačios dienos susirašinėjimas su D. Č.. Šiuos pinigus ji sumokėjo iš savo vadovaujamos bendrovės kasos, nes V. M. ir D. Č. skubiai reikėjo grynųjų pinigų. Taip pat ji nurodė, kad už parduotą UAB „E“, UAB „N“ ir UAB „H“, kurioms visoms faktiškai vadovavo D. Č., priklausantį nekilnojamąjį turtą jai priklausė komisiniai, apie 50 000 Eur, todėl ji galėjo naudoti R. P. į UAB „V“ pervestą avansinį mokestį, be to, ji iš savo sąskaitos apmokėdavo už įvairias UAB „E“, UAB „N“ gaunamas paslaugas (t. 9, b. l. 46–52). Kaip liudytojai apklausti asmenys, kuriems L. Ž. teigė perdavusi pinigus, t. y. D. Č., V. M. ir L. A., neigia gavę kokius nors pinigus už R. P. ketinamas įsigyti patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (t. 8, b. l. 112–113, 114, t. 9, b. l. 44–46). Jokių kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų vienas ar kitas nuteistosios nurodytas už R. P. ketinamasi įsigyti patalpas jai pačiai bei į UAB „V“ banko sąskaitą sumokėtų pinigų perdavimą tų patalpų savininkui (tiesiogiai, per kitus asmenis ar pagal susitarimą apmokant gaunamas paslaugas), byloje taip pat nėra. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad UAB „A“, tvarkiusios UAB „V“ buhalterinę apskaitą, pateiktuose šios bendrovės kasos knygos išrašuose 30 000 Eur dydžio išlaidos 2018 metų birželio mėnesį nėra fiksuotos (t. 4, b. l. 161–162). Be to, ir nuteistosios aiškinimas, jog dar negavusi į bendrovės banko sąskaitą R. P. sumokėtų pinigų (iš UAB „V“ banko sąskaitos išrašo matyti, kad R. P. 2018 m. birželio 1 d. pervesta pirmoji dalis avanso, t. y. 28 000 Eur, į šią banko sąskaitą, kaip ir antroji avanso dalis, t. y. 16 000 Eur, įplaukė tik 2018 m. birželio 4 d. (t. 2, b. l. 175)), tokią didelę pinigų sumą ji sumokėjo iš savo vadovaujamos bendrovės kasos, be to, be jokio tai patvirtinančio dokumento ir net ne nekilnojamojo turto savininkės UAB „N“ vadovui D. Č., bet tik pagal įgaliojimą šios bendrovės vardu veikusiam V. M., yra neįtikinantis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nukentėjusysis R. P. patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ketino įsigyti iš dalies pasinaudodamas banko kreditavimo paslauga, be to, nesutiko sumokėti avansą grynaisiais pinigais, taigi šiuo atveju nelogiški ir nuteistosios L. Ž. parodymai apie UAB „N“ atstovo prašymus ir suinteresuotumą avansinį mokėjimą už šias patalpas gauti ne bankiniu pavedimu, bet grynaisiais pinigais, tikslu nuslėpti gaunamų pajamų dydį, o ką jau kalbėti apie jau minėtą L. Ž. aiškinimą, kad UAB „V“ banko sąskaita avansiniam mokėjimui avansinėje sutartyje buvo nurodyta tik per klaidą ir jai nebuvo žinoma, kad R. P. avansinį mokėjimą perves būtent į jos vadovaujamos bendrovės sąskaitą.

20. Nukentėjusysis R. P., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde teigia, kad L. Ž. veiksmuose yra ne sukčiavimo, bet patikėto ir žinioje buvusio svetimo turto pasisavinimo nusikaltimo sudėties požymiai. Pasak apelianto, jam priklausančios piniginės lėšos, kurias L. Ž. neteisėtai, nesąžiningai pasisavino, jai buvo patikėtos civilinės sutarties pagrindu, pastaroji turėjo įgaliojimus (CK 2.133 straipsnio 2 ir 9 dalys) atstovauti sudarant pardavėjo vardu sutartis ir paimant iš pirkėjų avansinius mokėjimus už parduodamą nekilnojamąjį turtą, nes su UAB „E“ ir UAB „N“ buvo susiklosčiusi tokia praktika, šios bendrovės tokius jos veiksmus pripažino, tam neprieštaravo bei iš šių veiksmų kylančius įsipareigojimus prieš pirkėjus įvykdė, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino. Taip pat, pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino atstovavimo faktą patvirtinančių aplinkybių ratą, laikydamas tinkamu atstovavimą įrodančiu įrodymu tik rašytinį įgaliojimą, dėl to padarė byloje esantiems įrodymams prieštaraujančias išvadas, o kvalifikuodamas L. Ž. nusikalstamus veiksmus netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.