- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-05-07
- Bylos Nr.
- 1A-234-1035/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-44755-2023-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ugnė Gailiūnienė, Mindaugas Povilanskas, Valerij Lauš
- Nuteistasis
- A. M., J. M.
- Advokatai
- Julija Asovskaja
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mindaugo Povilansko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 5 dalį 35 (trisdešimt penkių) parų arešto bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, ši bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 15 d. nutartimi paskirta 90 (devyniasdešimt) parų arešto bausme, ir A. M. paskirta subendrinta 90 (devyniasdešimties) parų arešto bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, ši bausmė subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. gruodžio 2 d. nutartimi paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, ir A. M. paskirta galutinė subendrinta 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmę įskaitytos visiškai ar iš dalies atliktos bausmės pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 15 d. nutartį ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. gruodžio 2 d. nutartį bei jose nurodyti įskaitytini laikotarpiai.
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas J. M. pagal BK 178 straipsnio 5 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
A. M. nuteistas už tai, kad pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą, o būtent: 2023 m. spalio 21 d. apie 22.20 val., veikdamas bendrininkų grupe su J. M., panaudojęs savo vardu išduotą AB „Swedbank“ banko mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), atidarė autonominės (be fizinių darbuotojų) parduotuvės „IKI 964“ Vilniuje, Savanorių pr. 187, įėjimo duris, kurias J. M. laikė, o tuo metu A. M., įėjęs į parduotuvę, paėmė nuo lentynų ir į popierinį maišą sudėjo: 6 vnt. saldainių „Raffaello x15“, vienetas po 4,79 Eur, iš viso už 28,74 Eur; 11 vnt. saldainių „Toffifee sald. dėž. 125 gr“, vienetas po 2,99 Eur, iš viso už 32,89 Eur; 3 vnt. riešutų „IKI anakardžių riešutai“, vienetas po 6,99 Eur, iš viso už 20,97 Eur; 3 vnt. riešutų „IKI kepintos sūdytos pistacijos 300 g“, vienetas po 6,99 Eur, iš viso už 20,97 Eur; 2 vnt. sumuštinių „Didysis submarinas su kumpiu/ir sūriu“, vienetas po 3,99 Eur, iš viso už 7,98 Eur; 2 vnt. gėrimo „Coca cola 0,5 l“ su vienkartinėmis plastiko pakuotėmis, vienetas po 1,39 Eur, iš viso už 2,78 Eur. Po to pasikeitė vietomis su J. M., t. y. A. M. laikė parduotuvės įėjimo duris, o J. M., įėjęs į parduotuvę, ten iš kišenės išsitraukęs popierinį maišą į jį paėmęs nuo lentynų sudėjo: 8 vnt. studentų maisto „A. P.“, vienetas po 5,99 Eur, iš viso už 47,92 Eur; 4 vnt. riešutų „IKI anakardžių riešutai“, vienetas po 6,99 Eur, iš viso už 27,96 Eur; 60 vnt. kavos gėrimo „Jacobs 2in1“, vienetas po 0,29 Eur, iš viso už 17,40 Eur; 4 vnt. kavos gėrimo „Nescafe classic 3in1/maišas“, vienetas po 5,49 Eur, iš viso už 21,96 Eur; 5 vnt. sausainių „Milka Lila stix“, vienetas po 2,99 Eur, iš viso už 14,95 Eur; 2 vnt. sausainių „Choco pause 18/d.“, vienetas po 3,49 Eur, iš viso už 6,98 Eur; 2 vnt. sausainių „Milka Cookies Sensations“, vienetas po 3,49 Eur, iš viso už 6,98 Eur; 2 vnt. sumuštinių „Trikampinis su lašišomis“, vienetas po 2,99 Eur, iš viso už 5,98 Eur; 2 vnt. šokolado „Karūna juod. Šokoladas 80g“, vienetas po 1,29 Eur, iš viso už 2,58 Eur; 9 vnt. šokolado „Karūna Cacao 65% šokolad. 80 g“, vienetas po 1,59 Eur, iš viso už 14,31 Eur; ir kartu iš parduotuvės „IKI 964“ su prekėmis maišuose rankose išėjo, tokiu būdu pagrobė UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedidelės – 281,35 Eur vertės turtą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo peržiūrėti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 6 d. nuosprendyje nustatytą jo atsakomybę sunkinančią ir nenustatytą lengvinančią aplinkybes bei, atsižvelgiant į jas, įvertinti, ar jam paskirta bausmė yra teisinga. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupė. Apelianto nuomone, jo ir kartu dalyvavusio J. M. parodymai neindikuoja, kad tarp jų vyko išankstinis žodinis arba rašytinis susitarimas, arba toks susitarimas buvo pasiektas konkliudentiniais veiksmais. Apelianto teigimu, J. M. pirminiai parodymai parodo, kad subjektyvus bendrininkavimo požymis byloje nustatytas nepagrįstai. Be to, nors pirmosios instancijos teismas įvardijo ir įvertino apelianto savo netinkamų veiksmų pripažinimą ir gailėjimąsi, tačiau šios aplinkybės nepripažino atsakomybę lengvinančia (BK 59 straipsnio 2 dalis).
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė patenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šia nuostata apibrėžiamos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tokia apimtimi, kuri nurodyta apeliaciniuose skunduose, t. y. atsižvelgiant į skunduose išdėstytus nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, taip pat papildomai patikrinti, ar priimant skundžiamą nuosprendį nėra padaryti esminiai BPK pažeidimai. Iš nuteistojo A. M. apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje nustatyta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, t. y. jog nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupė. Be to, prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Iš tiesų, skundžiamu nuosprendžiu A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą, veikdamas bendrininkų grupe su J. M.. Apelianto teigimu, jokio susitarimo su kitu nuteistuoju dėl svetimo turto vagystės nebuvo. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo teiginiais neturi pagrindo sutikti, nes juos paneigia ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei ištirti įrodymai.
Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. BK 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestais, mimika ir t.t.), todėl įrodinėjant buvus susitarimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009, 2K-70-976/2016). Svarbu tai, kad jie suprato bendrai su kitais asmenimis darantys nusikalstamas veikas, jų pobūdį ir bendrą vieningą tikslą, kurie patvirtina jų veiksmuose buvus subjektyviuosius požymius (susitarimą ir bendrą tyčią). Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, jog bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. 2K-163-648/2015, 2K-297-222/2016, 2K-269-648/2017, 2K-91-511/2022, 2K-279-697/2022). Bendrininkavimo faktui konstatuoti pakanka, kad bendrininkas bendrais bruožais suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant nusikaltimą.
Pažymėtina, kad A. M. ikiteisminio tyrimo metu pasinaudojo teise atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą veiką, nors nurodė, jog kaltę pripažįsta (1 t., b. l. 62–63). Apklausiamas teisiamajame posėdyje parodė, kad nagrinėjamo įvykio metu buvo su J. M.. Jie nuėjo į autonominę parduotuvę. Parduotuvės duris atidarė su savo banko kortele, įėjo į vidų, įsidėjo prekes ir išėjo, o J. M. buvo lauke. Kai J. M. buvo viduje, tuomet jis (A. M.) buvo lauke, tačiau durų nelaikė. Kai pats buvo parduotuvėje, irgi nematė, kad J. M. laikytų duris. Jis (A. M.) užėjo pirmas, o paskui – J. M.. Ką pasiėmė J. M., nematė. Kiekvienas iš jų sau atskirai susidėjo prekes į maišą iš parduotuvės lentynų ir išėjo iš parduotuvės (2 t., b. l. 158–159). Atkreiptinas dėmesys, kad šie apelianto parodymai iš dalies prieštarauja kito nuteistojo J. M. nurodytoms aplinkybėms. J. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad buvo su A. M. prie autonominės parduotuvės, į kurią patekti panaudojo A. M. banko kortelę. Viskas įvyko spontaniškai, t. y. užėjo, pamatė prekes, pasiėmė, kas pakliuvo po ranka, ir pasišalino už jas nesumokėję. Jis (J. M.) nematė, ką veikė A. M.. Kai išėjo, tik matė, kad A. M. stovėjo prie durų. Matomai, A. M. jas laikė. Jis (J. M.) taip pat laikė duris. J. M. pirmas laikė duris, o jis (J. M.) rinko prekes, po to apsikeitė ir jis (J. M.) laikė duris (1 t., b. l. 87–89). Teisiamajame posėdyje J. M. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, tačiau parodė, kad nei vienas iš jų nelaikė parduotuvės durų, t. y. kol A. M. buvo parduotuvėje, tuo metu jis (J. M.) rūkė prie laiptelių, o kai jis buvo parduotuvėje, A. M. stovėjo lauke (2 t., b. l. 159). Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistųjų pirmosios instancijos teisme duoti parodymai vertintini kritiškai, kadangi aplinkybę, kad nei vienas iš jų parduotuvės durų nelaikė ir buvo lauke, kol kitas parduotuvės viduje dėjosi prekes, paneigia tiek liudytojos M. M. parodymai, tiek byloje pateikti vaizdo įrašai.
M. M. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininkė, atsakinga už autonominių parduotuvių visapusišką priežiūrą. Ji ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad autonominė parduotuvė – tai savitarnos parduotuvė be fizinių darbuotojų. Į parduotuvę klientas patenka pro vienas duris, pridėjęs banko kortelę, o išeina pro kitas duris. Klientui įėjus, įėjimo durys užsiblokuoja ir išėjimas galimas pro išėjimo duris. Atsiskaičius už prekes, išėjimo durys automatiškai atsiblokuoja ir klientas gali išeiti. Jeigu paimamos prekės ir už jas neatsiskaitoma, durys neatsidaro tol, kol nėra sumokama už prekes arba prekės nėra padedamos atgal į sensorines lentynas, fiksuojančias prekių svorį. Jeigu nieko nepaimta, galima išeiti iš parduotuvės tiesiog kasoje paspaudus mygtuką „atidaryti duris“ arba paspaudus priešgaisrinį mygtuką (1 t., b. l. 28; 3 t., b. l. 8–9). Taigi, kaip matyti iš liudytojos paaiškinimų, išėjimas iš tokio tipo parduotuvės yra specifinis, t. y. paėmus nuo sensorinių lentynų prekes, išėjimo durys atsiblokuoja tik atsiskaičius už prekes, todėl nuteistiesiems, ketinusiems paimti prekes ir neatsiskaičius už jas pasišalinti iš parduotuvės, buvo svarbu, kad įėjimo durys neužsidarytų (neužsiblokuotų). Iš byloje ištirtų vaizdo įrašų matyti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu parduotuvės durys ir nebuvo uždarytos, o pakaitomis prilaikomos abiejų nuteistųjų. Vaizdo įrašuose užfiksuota, kad į autonominės parduotuvės vidų su banko kortele įeina du vyrai (kaip vėliau paaiškėjo, tai A. M. ir J. M.). A. M. vaikšto parduotuvės patalpose ir tuo pat metu iš savo rudos spalvos rankinės išsitraukia popierinį „IKI“ maišelį, į kurį dedasi prekes. Tuo tarpu J. M. stovi parduotuvės viduje prie durų, jas prilaikydamas, kad jos neužsidarytų ir būtų galimybė be trikdžių iš parduotuvės pasišalinti. Vėliau A. M. susidėjus prekes į maišelį, nuteistieji apsikeičia vietomis, t. y. A. M. atsistoja prie durų, jas prilaikydamas koja, o J. M. dedasi prekes į maišą ir kuprinę. J. M. susidėjus prekes, abu nuteistieji iš parduotuvės su prekėmis išeina (1 t., b. l. 31–34). Tai parodo, kad, priešingai nei teigė nuteistieji, nei vienas iš jų nestovėjo lauke, o buvo viduje, keitėsi pozicijomis, t. y. vienas stovėjo prie parduotuvės durų, kad jos automatiškai neužsidarytų, kitas rinko prekes, po to pasikeitė vietomis ir su pavogtomis prekėmis išėjo iš prekybos vietos.
Taigi, aukščiau aptartų aplinkybių visuma patvirtina, kad tarp A. M. ir J. M. buvo susitarimas grobti svetimą turtą, kuris buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais. Tiek A. M., tiek J. M. kartu atvyko į parduotuvę su siekiu pagrobti iš jos prekes, stebėjo vienas kito veiksmus, aiškiai suvokė, jog kartu su kitu nuteistuoju vykdo svetimo turto grobimą, vienas kito laukė, kol susidės prekes ir kartu pasišalino iš parduotuvės. Vien ta aplinkybė, kad nei vienas iš nuteistųjų nematė kokias prekes iš parduotuvės lentynų pasiėmė kitas, savaime nepaneigia susitarimo tarp nuteistųjų veikti bendrai buvimo. Atsižvelgiant į nuteistųjų bendrą siekį vykdyti svetimo turto grobimą ir atskirų veiksmų atlikimą bendrai nusikalstamai veikai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe. Taigi, apelianto ginčijama jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, šioje byloje taip pat nustatyta pagrįstai.
Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino įvykdęs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir apgailestavo dėl savo atliktų veiksmų. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad nuteistasis išsakė kritišką savo veiksmų įvertinimą ir apgailestavimą dėl padarytos veikos, todėl atsižvelgė į šias aplinkybes skirdamas bausmę, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino šios aplinkybės jo atsakomybę lengvinančia. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką; b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nagrinėjamu atveju aktualūs yra tik kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, Nr. 2K-550/2008, Nr. 2K-638/2010, Nr. 2K- 106/2011). Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, Nr. 2K-259/2009, Nr. 2K-94/2010, Nr. 2K-450/2010, Nr. 2K-7-107/2013).
Primintina, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas A. M. nurodė, jog kaltę pripažįsta visiškai, tačiau parodymus duos teisme. Apklaustas teisminio bylos nagrinėjimo metu A. M. pripažino savo kaltę tik iš dalies, t. y. pripažino, kad paėmė prekes iš autonominės parduotuvės ir pasišalino už šias prekes nesusimokėjęs, tačiau nepripažino aplinkybės, jog nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe su kitu nuteistuoju J. M.. Vis tik, tokia nuteistojo pozicija, kaip minėta, yra paneigta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Esant tokiai situacijai, nėra pagrindo konstatuoti, kad nuteistasis A. M. prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o tokia nuteistojo pozicija dėl faktinių bylos aplinkybių (dėl bendrininkavimo su nuteistuoju J. M.) paneigia ir tai, jog jis nuoširdžiai gailisi dėl nusikalstamos veikos padarymo.
Teisėjų kolegija taip pat nenustatė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų už padarytą nusikalstamą veiką parenkant nuteistajam bausmės rūšį ir nustatant jos dydį. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, vadovaudamasis baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga, tinkamai atsižvelgė į BK 54 straipsnyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir išanalizavo visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. A. M. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas ir nuteistas už tiesiogine tyčia padarytą vieną baigtą nusikalstamą veiką, kuri priskiriama baudžiamųjų nusižengimų kategorijai (BK 178 straipsnio 5 dalis, 12 straipsnis). Kaip minėta, parinkdamas bausmės rūšį ir jos dydį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančią (nusikalstamą veiką padarė būdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir nenustatė atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skiriant bausmę A. M. buvo įvertinti ir jo asmenybę charakterizuojantys duomenys. A. M. anksčiau teistas, daugiausia už analogiškas nusikalstamas veikas nuosavybei, daug kartų baustas administracine tvarka, daugiausia už smulkias vagystes, važiavimą viešuoju transportu be bilieto, Kelių eismo taisyklių pažeidimus, paskirtos baudos nesumokėtos, dirba nuo 2025 m. sausio 21 d., gydosi Respublikiniame priklausomybės ligų centre ir planuoja sudaryti santuoką. Šių aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui padaryti teisingą išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis ir tikslai gali būti pasiekti A. M. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 5 dalyje, paskyrus griežčiausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – areštą, jo dydį nustatant artimesnį maksimaliam, kuris baudžiamajame įstatyme yra numatytas už baudžiamojo nusižengimo padarymą (BK 49 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė ir įvertino teisingai bei už nusikalstamą veiką paskyrė tinkamos rūšies bausmę ir teisingai nustatė jos dydį, be to, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą bendrindamas šią bausmę su ankstesnėmis nutartimis A. M. paskirtomis bausmėmis.
Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patektos pažymos matyti, kad iš nuteistojo valstybės naudai prašoma išieškoti 79,17 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atlyginimą atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus Pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 ir 10 punktais, šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir nuteistojo gynėja paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta advokatė. Bylos duomenimis, A. M. dirba, tačiau šiuo metu gydomas priklausomybės ligų centre, atlieka arešto bausmę įkalinimo įstaigoje ir privalo savanoriškai vykdyti tam tikras veiklas, kurias jam skiria. Taigi nuteistojo finansinė padėtis, kaip ir galimybės ateityje gauti pajamas, yra apsunkintos. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo neišieškotinos.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo, todėl nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nuteistojo A. M. apeliacinį skundą.
Neišieškoti iš nuteistojo A. M. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.