Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apylinkės teismas 2016 m. spalio 25 d. sprendimu tenkino ieškinio dalį. Teismas priteisė iš atsakovų A. B., A. B., V. M. solidariai ieškovei BUAB „Autologistic“ 15 419,15 Eur žalos atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; pripažino negaliojančia 2014 m. lapkričio 12 d. UAB „Autologistic“ akcijų pirkimo pardavimo sandorį ir taikė dvišalę restituciją: A. B. priteisė 100 vnt. UAB „Autologistic“ vardinių paprastųjų akcijų, o V. M. priteisė už akcijas sumokėtus 86,88 Eur, priteisė ieškovei BUAB „Autologistic“ iš atsakovų A. B., A. B., V. M. lygiomis dalimis po 326,70 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad prašymas įregistruoti UAB „Autologistic“ pateiktas 2013 m. rugsėjo 26 d., nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 13 d. bendrovės akcininke buvo A. B., direktoriumi A. B.. Teismas padarė išvadą, kad atsakovai A. B. ir A. B. įmonę valdė bendromis jėgomis, derino veiksmus ją įkuriant ir perleidžiant. Pažymėjo, kad atsakovus siejo artimi giminystės ryšiai – A. B. yra A. B. sūnus. Teismas nurodė, kad bankroto bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog buvusi įmonės savininkė bei buvęs jos vadovas nesiėmė veiksmų, kad valdymo organai parengtų buhalterinės apskaitos dokumentus, jog būtų nustatyta tikroji bendrovės finansinė padėtis, perduoti ir išsaugoti bendrovės ūkinės finansinės veiklos dokumentai. Naujasis įmonės savininkas ir vadovas V. M. bankroto bylos iškėlimo metu nei bendrovės turto, pagal finansinės atskaitomybės duomenis, nei bendrovės finansinę veiklą liudijančių dokumentų neperdavė. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovai negalėjo teismui pateikti ginčijamos akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, teigdami, jog jos neišsaugojo, naujojo įmonės savininko V. M. nepavyko surasti – jis niekur nedirba, turto neturi. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad negalima nustatyti, kuri žalos kreditoriams dalis priskirtina kiekvienam iš atsakovų, todėl taikoma bendra deliktinės prievolės solidarumo prezumpcija.

Teismas sprendė, kad atsakovų A. B., A. B. ir V. M. neteisėti veiksmai pasireiškė neveikimu, nes jie, laiku nesikreipdami į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, prisiėmė riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, jog įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas, atsižvelgdamas į Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 16 d. nutartį, kuria ieškovei UAB „Autologistic“ iškelta bankroto byla, ir į ieškovės bankroto administratoriaus pateiktą 2014 m. gruodžio 31 d. balansą, padarė išvadą, kad ieškovė UAB „Autologistic“ 2014 metais buvo nemoki, o dalis kreditorinių reikalavimų atsirado jau 2013 metais. Teismas nustatė, kad įmonė nuo 2014 metų birželio mėnesio veiklos nevykdė, buvo atleisti visi darbuotojai. Be to, UAB „Autologistic“ bankrotas Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartimi pripažintas tyčiniu. Teismas pažymėjo, kad priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemokia, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą, todėl atmetė atsakovės A. B. argumentus, kad ji apie įmonės vykdomą veiklą nieko nežinojo, jos valdyme nedalyvavo. Teismas konstatavo, kad atsakovai A. B. ir A. B. įmonei esant nemokiai į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė, žinodami, jog pažeidžia įmonės kreditorių teises, įmonės akcijas pardavė atsakovui V. M., kuris neturi jokio turto, niekur nedirba, nepasidomėję ar naujasis įmonės savininkas bus pajėgus atsiskaityti su bendrovės kreditoriais. Teismas konstatavo ir tai, kad naujasis įmonės savininkas ir vadovas atsakovas V. M., įsigijęs bendrovę, nesiėmė jokių priemonių įmonės mokumui atstatyti, jokios veiklos toliau nevykdė bei žinodamas įmonės finansinę padėtį į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė, todėl turi atlyginti dėl to atsiradusią žalą.

Teismas sprendė, kad egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pažymėjo, kad atsakovams rūpestingai atliekant teisės aktuose jiems priskiriamas pareigas ir laiku kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, įmonė galimai būtų pajėgusi visiškai ar bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais, nebūtų didinama žala kreditoriams. Teismas nurodė, kad įmonė nuo 2013 metų dirbo nuostolingai, 2014 metais nuostolis didėjo, įmonei nustojus vykdyti veiklą dėl finansinių sunkumų, siekiant išvengti finansinių įsipareigojimų įmonė buvo parduota.

Teismas konstatavo, kad šioje byloje žalos dydis turėtų būti skaičiuojamas kaip patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma, atsiradusi atsakovei A. B. esant įmonės savininke, atsakovui A. B. – įmonės vadovu, atsakovui V. M. – savininku ir vadovu, t. y. 15 419,15 Eur. Teismas atmetė atsakovo A. B. argumentą, kad ieškovė UAB „Autologistic“ nėra skolinga kreditoriams Horizon ir Farma sp. z.o.o., nes BUAB „Autologistic“ bankroto byloje šie kreditoriniai reikalavimai yra pareikšti ir patvirtinti.

Teismas atmetė ieškinio dalį dėl UAB „Autologistic“ bankroto byloje patvirtintų administravimo išlaidų priteisimo. Pažymėjo, kad bankroto administratorius neįrodė, jog faktiškai patyrė prašomas priteisti administravimo išlaidas. Ieškovės bankroto administratorius išlaidas grindė suma, kuri yra teismo patvirtinta bankroto procedūroms atlikti, tačiau, teismo vertinimu, iš šio įrodymo negali spręsti, kokias bankroto administratorius patyrė faktines išlaidas, kuri jų dalis skiriama administratoriaus atlyginimui, kuri įmonės bankroto procedūroms atlikti. Dėl nurodytų priežasčių teismas negalėjo įvertinti, ar išlaidos yra pagrįstos, ar bankroto administratoriaus atlyginimas negali būti laikomas nepagrįstai padidintu, neproporcingu ar neteisingu, supaprastintam bankroto procesui vykdyti.

Teismas pripažino negaliojančia 2014 m. lapkričio 12 d. UAB „Autologistic“ akcijų pirkimo– pardavimo sutartį. Teismas nustatė, kad po akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo įmonės veikla vykdoma nebuvo, o naujus bendrovės duomenis, susijusius su akcijų pardavimu, įregistravo atsakovas A. B., kuris po to buvo atleistas iš bendrovės vadovo pareigų. Teismas pažymėjo, kad kelia abejonių tai, kad įmonė buvo perkama ir parduodama esant dideliems kreditoriniams įsipareigojimams ir toliau realiai jokia veikla nebuvo nevykdoma, o asmuo, kuris ją nupirko yra niekur nedirbantis, neturintis jokio turto, nemokantis mokesčių. Teismo vertinimu, minėtos aplinkybės patvirtina, kad ginčijamas sandoris buvo tariamas, tik dėl akių, sudarytas siekiant išvengti atsakomybės prieš kreditorius, sandoris realiai nebuvo vykdomas. Teismas nustatė, kad UAB „Autologistic“ savininkė atsakovė A. B. pirkėjui atsakovui V. M. akcijas pardavė už 300 Lt (86,88 Eur), todėl atsakovei A. B. priteisė 100 vnt. UAB „Autologistic“ vardinių paprastųjų akcijų, o V. M. – 86,88 Eur. Teismas atmetė atsakovų prašymą skirti ieškovei 5 792 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesu, nes nenustatė, kad ieškovė piktnaudžiavo procesu. Pažymėjo, kad ieškovė pareikštus pradinius reikalavimus patikslino, kitų įrodymų, jog buvo piktnaudžiaujama procesu atsakovai nepateikė.

Teismas nustatė, kad ieškovė ieškiniu pareiškė tris reikalavimus, teismas du reikalavimus (pripažinti negaliojančia sutartį ir priteisti 5 procentus procesinių palūkanų) tenkino visiškai ir viena reikalavimą (priteisti 21 449,05 Eur žalos) tenkino 70 procentų. Taigi, patenkintų ieškovės reikalavimų dalis sudaro 90 procentų (200+70=270:300=0,90x100 procentai=90 procentų), o atmestų – 10 procentų. Teismas sprendė, kad ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos 1 089 Eur neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių (toliau – Rekomendacijos), todėl, atsižvelgdamas į patenkintų ieškinio reikalavimų dalį, ieškovei iš atsakovų priteisė 980,10 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 089 Eur x 90 proc. = 980,10 Eur).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepagrįstai atsakovų atžvilgiu pritaikė solidariąją atsakomybę. Teismas turėjo kiekvieno atsakovo atsakomybę vertinti pagal jo veiksmus ar neveikimą bei įstatymu nustatytą kompetenciją ir prievoles juridinio asmens atžvilgiu. Teismas privalėjo įvertinti visus byloje esančius įrodymus, o ne vadovautis išimtinai tik ieškovės melagingais teiginiais bei neteisingai nurodytomis aplinkybėmis, todėl teismas pažeidė betarpiškumo principą.

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad įmonės valdymo organai netinkamai tvarkė buhalterinės apskaitos dokumentus, todėl jie neišliko. Šiuo aspektu nurodė, kad ieškovė BUAB „Autologistic“ 2015 m. balandžio 52 d. gavo VMI sprendimą grąžinti mokesčio permoką, tačiau šį dokumentą piktybiškai slėpė. Atsakovės A. B. įsitikinimu, minėtas VMI dokumentas patvirtina, kad iki 2014 m. gruodžio mėnesio UAB „Autologistic“ apskaita buvo tvarkoma tinkamai ir tai, jog bendrovė turėjo turto – PVM permoką, kuria galima mažinti kreditorinius įsiskolinimus. Aplinkybę, kad BUAB „Autologistic“ apskaita buvo tvarkoma tinkamai taip pat patvirtina bankroto administratoriaus bankroto byloje pateiktas 2015 m. vasario 26 d. prašymas, kuriame nurodyta, jog bankroto administratorius perėmė kai kuriuos įmonės finansinės apskaitos dokumentus. Be to, šioje byloje pats ieškovės bankroto administratorius pateikė įmonės PVM sąskaitų–faktūrų registracijos žurnalus, 2014 m. gruodžio 31 d. finansines ataskaitas. Nurodė, kad tik dėl perimtų tvarkingų apskaitos dokumentų, ieškovės bankroto administratorius galėjo parengti ir pateikti prašymą VMI grąžinti PVM permoką. Teismas nepagrįstai netenkino atsakovų prašymų išreikalauti iš ieškovės bankroto administratoriaus 2014 m. gegužės 7 d. apskaitos paslaugų teikimo sutarties tarp UAB „Autologistic“ ir UAB „Finansų apskaita ir auditas“ kopiją ir dokumentų priėmimo–perdavimo aktą. Pažymėjo, kad tinkamą apskaitos tvarkymą per visą UAB „Autologistic“ veiklos laikotarpį patvirtina ir UAB „Finansų apskaita ir auditas“ į bankroto bylą pateiktas kreditorinis reikalavimas, iš kurio matyti, kad UAB „Finansų apskaita ir auditas“ tvarkė UAB „Autologistic“ apskaitą 2014 m. rugsėjo – lapkričio mėnesiais. Nurodė, kad 2014 m. lapkričio 12 d. UAB „Autologistic“ turto ir dokumentų priėmimo–perdavimo aktas patvirtina, kad atsakovas A. B. perdavė UAB „Autologistic“ turtą ir dokumentus atsakovui V. M., todėl jų neturėjo bankroto bylos iškėlimo metu ir negalėjo perduoti bankroto administratoriui. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad atsakovė A. B., kaip juridinio asmens dalyvė, nėra atsakinga už juridinio asmens apskaitos tvarkymą, finansinių ir apskaitos dokumentų saugojimą ar perdavimą, už tai atsako juridinio asmens vadovas.

Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė A. B. atliko neteisėtus veiksmus, nes laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atkreipė dėmesį, kad teismas nenurodė, kada ieškovė BUAB „Autologistic“ tapo nemoki ir, kada atsakovė A. B. privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nors teismas nurodė, kad nuo 2014 m. birželio mėnesio buvo atleisti visi darbuotojai, tačiau atsakovas A. B. įmonėje dirbo iki 2014 m. lapkričio mėnesio. Pažymėjo, kad visi bankroto byloje pareikšti kreditorių reikalavimai atsirado 2014 metais, o visi 2013 m. gruodžio 31 d. buvę įsipareigojimai kreditoriams buvo padengti, jie nebuvo pradelsti. Nurodė, kad bankroto byloje yra 9 kreditoriai, du iš jų nėra pareiškę reikalavimų (Z. R., Farma sp. z o.o.), trijų pagrindinių kreditorių finansiniai reikalavimai atsirado 2014 m. vasario–birželio mėn. Pažymėjo, kad UAB „Vijuri“ kreditoriniame reikalavime nurodyta, jog UAB „Autologistic“ 2014 m. balandžio–gegužės mėnesiais pervedė 4 000 Lt, tai patvirtina, kad tuo metu bendrovė buvo moki, o kiti į bylą pateikti dokumentai, susiję su pretenzija Horizon dėl sugadinto krovinio, patvirtina, kad bendrovės vadovas iki 2014 m. lapkričio mėnesio bandė išspręsti klausimus dėl skolų susigrąžinimo iš debitorių ir atsiskaitymo su kreditoriais. Atkreipė dėmesį, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kokie buvo įmonės pradelsti įsipareigojimai pagal 2013 m. gruodžio 31 d. ir 2014 m. gruodžio 31 d. finansines ataskaitas, todėl išvados, jog įmonė buvo nemoki dėl pradelstų įsipareigojimų ir apskaityto turto santykio, yra nepagrįstos. Be to, teismas nepagrįstai rėmėsi Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartyje nustatytomis netiksliomis aplinkybėmis.

Teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad atsakovė A. B., kaip akcininkė negalėjo turėti tiesioginės įtakos UAB „Autologistic“ veiklai ir negalėjo priimti sprendimų dėl bendrovės veiklos, kurie yra priskirti bendrovės vadovui, ji bendrovės veikloje tiesiogiai nedalyvavo. Nurodė, kad ji kaip akcininkė veikė tinkamai. Aplinkybes, kad atsakovei A. B. nebuvo žinoma apie UAB „Autologistic“ finansinę padėtį ir įsiskolinimus kreditoriams patvirtina tai, kad atsakovė A. B. galėjo susipažinti tik su UAB „Autologistic“ finansinėmis ataskaitomis už 2013 metų, kurios apėmė tik tris 2013 m. mėnesius (spalį–gruodį) nuo bendrovės veiklos pradžios. Pažymėjo, kad vėliau iki akcijų perleidimo atsakovė iš UAB „Autologistic“ vadovo negavo duomenų apie UAB „Autologistic“ finansinę būklę, todėl nežinojo, kokia yra bendrovės padėtis. Nurodė, kad iki akcijų perleidimo 2014 finansiniai metai nebuvo pasibaigę, todėl finansinės ataskaitos už 2014 metus dar nebuvo parengtos. Pabrėžė, kad pagal į bylą pateiktą 2014 m. bendrovės finansinę atskaitomybę UAB „Autologistic“ turto (123 711 Lt) užteko įsiskolinimams (120 664 Lt) padengti, o 2014 m. nuostolis (1 906 Lt) buvo daugiau nei du kartus sumažėjęs lyginant su 2013 metų nuostoliu (5 047 Lt). Atkreipė dėmesį, kad teismas, spręsdamas dėl atsakovų atsakomybės, nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika, kurioje visiškai nenagrinėti juridinio asmens dalyvio atsakomybės klausimai.

Teismas nepagrįstai nustatė, kad yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nurodė, kad įmonė į sunkią turtinę padėtį pateko dėl nepalankių verslui aplinkybių. Pažymėjo, kad įmonės veikla buvo susijusi su krovinių gabenimu į Rusiją, tačiau ES įvedus sankcijas Rusijai ir kritus rublio kursui, ieškovės klientai Rusijoje, susidūrė su finansiniais sunkumais ir tai turėjo tiesioginę įtaką ieškovės veiklai. Pažymėjo, kad atsakovas A. B. bandė ieškoti kitų rinkų, tačiau nesėkmingai. Be to, dėl vežėjo Lenkijos įmonės Horizon kaltės sugadinus Rusijos bendrovės First Food Company vaisių krovinį, ši atsisakė sumokėti už ekspedijavimo ir vežimo paslaugas bei pareikalavo atlyginti nuostolius. Lenkijos bendrovei neatlyginus nuostolių už sugadintą krovinį ir Rusijos bendrovei nesumokant už paslaugas, buvo bandoma ieškoti galimybių bylinėtis dėl nuostolių atlyginimo ir skolų priteisimo, tačiau bylinėjimuisi kitose jurisdikcijose bendrovė neturėjo pakankamai finansinių išteklių. Be to, bankroto administratorius neginčijo kreditoriaus Lenkijos įmonės Horizon reikalavimo. Dėl nurodytų priežasčių buvo nuspręsta ieškoti bendrovei pirkėjo, o jo neradus – kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nurodė, kad internetu buvo surastas pirkėjas, kuris planavo įsigyti bendrovę tolesnei veiklai ir sakė, turintis galimybių išieškoti skolas Rusijoje. Atkreipė dėmesį, kad buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamo UAB „Autologistic“ bankroto, tačiau tyrimas buvo nutrauktas. Suderinus bendrovės akcijų pardavimo sąlygas ir parengus atitinkamus dokumentus, buvo sudaryta akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, po to buvo įformintas bendrovės direktoriaus pasikeitimas. Atsakovai, sudarydami sandorį elgėsi sąžiningai, jokių teisės aktų nepažeidė, o aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad UAB „Autologistic“ bankrotą lėmė išimtinai verslo nesėkmė dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių. Teismas visiškai ignoravo į bylą pateiktą 2015 m. gruodžio 9 d. Kauno apylinkės teismo nutartį, kuria atmestas BUAB „Autologistic“ bankroto administratoriaus skundas dėl Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 2015 m. lapkričio 6 d. nutarimo, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą A. B., A. B. ir V. M. atžvilgiu. Pasak atsakovės A. B., minėta teismo nutartis patvirtina, kad atsakovai neatliko neteisėtų veiksmų, o įmonės bankrotas buvo sąlygotas objektyvių priežasčių, susijusių su verslo rizika. Teismas turėjo vadovautis kasacinio teismo praktika suformuota civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014.

Teismas netinkamai nustatė žalos dydį, nes kreditoriams Horizon ir Farma sp. z.o.o. įmonė nėra skolinga. Be to, šie kreditoriai įmonei nėra pareiškę kreditorinių reikalavimų. Pažymėjo, kad nurodyta kreditoriaus Horizon reikalavimo suma 5 600 Eur yra nepagrįsta, nes šiam kreditoriui buvo pareikšta pretenzija dėl sugadinto krovinio ir 36 766,89 Eur nuostolių atlyginimo. Atsakovės A. B. teigimu, kreditoriai gali reikalauti tik tokios žalos, kurią patyrė dėl vėlavimo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Teismas nevertino, kokia reikalaujama priteisti žala atsirado dėl vėlavimo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir nepagrįstai pripažino, kad žalos suma yra visa BUAB „Autologistic“ kreditorių reikalavimų suma. Be to, teismo sprendimas priteisti solidariai iš atsakovų visas dėl verslo rizikos susidariusias UAB „Autologistic“ skolas kreditoriams yra nesąžiningas ir neprotingas, nes tokių sumų priteisimas reikštų, kad bendrovės akcininkai ir vadovas atsako ir už UAB „Autologistic“ verslo riziką, ir už įmonės skolininkus. Teismas turėjo nustatyti, nuo kada atsakovei A. B. tapo žinoma apie įmonės nemokumą ir įvertinti, kada kreditoriai įgijo reikalavimo teises bendrovei – prieš ar po dienos, kada atsirado atsakovams pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Teismas neteisingai vertino faktines aplinkybes ir bylos įrodymus dėl ieškovės reikalavimo priteisti administravimo išlaidas, nes nors pagrįstai šį reikalavimą atmetė, tačiau nepagrįstai nustatė, kad ieškovės reikalavimas priteisti administravimo išlaidas yra pagrįstas įstatymu. Pažymėjo, kad šioje byloje netaikytina ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalis, nes bankroto administratorius neadministruoja įmonės pagal ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas, todėl toks reikalavimas yra neteisėtas.

Teismas nepagrįstai pripažino negaliojančia 2014 m. lapkričio 12 d. UAB „Autologistic“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį. Nurodė, kad teisės aktuose nėra nustatytas draudimas akcininkui parduoti bendrovės akcijas, taip pat nėra juridinio asmens dalyvio pareigos tikrinti bendrovės akcijų pirkėją ar rūpintis tolesne bendrovės veikla. Byloje nėra jokių įrodymų dėl V. M. neketinimo tęsti bendrovės veiklos ir jo asocialumo, teismas savo sprendimą dėl tariamo akcijų pirkimo pardavimo sandorio grindė prielaidomis. Pasak atsakovės A. B., aplinkybės, kad atsakovas V. M. nėra deklaravęs gyvenamosios vietos ir neturi turto, nepatvirtina jo nepatikimumo, negalėjimo tęsti bendrovės veiklą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas turėjo individualizuoti kiekvieno atsakovo atsakomybę dėl kreditoriams padarytos žalos. Nurodė, kad laikotarpiu, kai atsakovas A. B. buvo BUAB „Autologistic“ vadovu, įmonės apskaita buvo tvarkoma tinkamai, apskaitos dokumentai buvo saugomi apskaitos paslaugas teikiančios įmonės, kiti bendrovės dokumentai buvo perduoti pagal aktą naujajam akcininkui ir direktoriui V. M.. Pasak atsakovo A. B., jis kaip UAB „Autologistic“ direktorius, veikė tinkamai, nepadarė jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo) UAB „Autologistic“ atžvilgiu, kurie sudarytų pagrindą jam atsakyti už įmonės prievoles. Pažymėjo, kad UAB „Autologistic“, kaip ir visos naujai įsteigtos įmonės, veiklos pradžioje veikė nuostolingai, tačiau nuostoliai nebuvo reikšmingi, jie neviršijo įstatinio kapitalo dydžio, t. y. UAB „Autologistic“ turtas per visą atsakovo A. B. buvimo bendrovės direktoriumi laikotarpį buvo didesnis nei bendrovės įsipareigojimai. UAB „Autologistic“ 2013 m. finansinėse ataskaitose nurodytas nuostolis buvo nedidelis (5 047 Lt), turto (28 689 Lt) pakako bendrovės įsiskolinimams (23 652 Lt) padengti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepagrįstai atsisakė priteisti administravimo išlaidas. Nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi patvirtinto 7 500 Eur administravimo išlaidų sąmatą visam BUAB „Autologistic“ supaprastinto bankroto procesui ir bankroto administratorius turi teisę gauti šią pinigų sumą. Pažymėjo, kad VMI pervedus BUAB „Autologistic“ 1470,10 Eur permoką, ši suma naudojama bankroto išlaidoms apmokėti, todėl šia suma buvo sumažintas ieškinio reikalavimas. Ieškovės teigimu, teismas neturi teisės spręsti dėl administravimo sąmatos pagrįstumo, nes ji nustatyta įsiteisėjusia teismo nutartimi. Be to, teismas nenustatė, kad administravimo sąmata yra padidinta, neproporcinga, o rėmėsi tik prielaidomis. Nurodė, kad bankroto administratorius turi teisę gauti visą patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą, nepriklausomai, kokios patirtos faktinės išlaidos.

Teismas neįvertino, kad administravimo išlaidos turi užtikrinti sklandų bankroto procedūrų vykdymą ir bankroto administratorius turi teisę gauti tiek atlyginimą, tiek išlaidų patirtų bankroto proceso metu kompensavimą. Pažymėjo, kad bankroto administratorius negali pateikti įrodymų, kad prašomos priteisti 6 029,90 Eur administravimo išlaidos buvo išmokėtos bankroto administratoriui, nes BUAB „Autologistic“ neturi lėšų. Pasak ieškovės, atsisakius priteisti atlyginimą bankroto administratoriui, pažeidžiama jo teisė į atlyginimą. Nurodė, kad teismų praktikoje atlyginimai bankroto administratoriui yra priteisiami.

Teismas turi įvertinti tai, kad administravimo sąmatos priteisimas yra grindžiamas bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais. Pažymėjo, kad atsakovai yra pripažinti kaltais dėl tyčinio įmonės bankroto, sąmoningai blogai valdę įmonę, nesikreipę laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. atsakovų neteisėti veiksmai jau yra nustatyti. Nurodė, kad bankroto byloje patvirtinta administravimo išlaidų sąmata negali būti panaudota, būtent dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, dėl kurių nebuvo išsaugotas įmonės turtas.

Žemesnės instancijos teismas

Nepagrįsti atsakovės A. B. argumentai, kad BUAB „Autologistic“ finansinė apskaita buvo tvarkoma tinkamai. Pažymėjo, kad atsakovai bankroto administratoriui neperdavė jokių įmonės dokumentų, bankroto administratorius visus duomenis susirinko iš viešai skelbiamos informacijos. Aplinkybė, kad bankroto administratoriui iš BUAB „Autologistic“ apskaitą tvarkiusios UAB „Finansų apskaita ir auditas“ pavyko gauti PVM sąskaitų–faktūrų registracijos žurnalo kopijas, ieškovės teigimu, nereiškia, kad bankroto administratoriui buvo perduoti pirminiai įmonės apskaitos dokumentai. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog VMI 2015 m. balandžio 2 d. sprendimu grąžino ieškovei permoką, nepatvirtina, kad įmonės apskaita buvo tvarkoma tinkamai ir nepaneigia BUAB „Autologistic“ nemokumo 2014 metų pradžioje. Nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog perleidžiant UAB „Autologistic“ akcijas atsakovui V. M. buvo nustatyta UAB „Autologistic“ finansinė padėtis, apskaitytas turtas ir jis, kartu su įmonės dokumentais, perduotas atsakovui V. M.. Šią aplinkybę taip pat nustatė Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. birželio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2 -1152-798/2016. Be to, minėta teismo nutartis šioje byloje turi prejudicinę galią ir joje nustatytų aplinkybių įrodinėti nereikia.

Atmestini atsakovės argumentai, kad teismas nenustatė, kada BUAB „Autologistic“ tapo nemoki. Pažymėjo, kad BUAB „Autologistic“ nuo pat jos įsteigimo dirbo nuostolingai, ilgalaikio turto neturėjo, trumpalaikį turtą sudarė per vienerius metus gautinos sumos, kurios nedaug viršijo įmonės įsiskolinimus, todėl įmonės vadovas ir jos savininkas jau 2014 metų pradžioje turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba imtis priemonių įmonės finansinei padėčiai pagerinti. Pasak ieškovės, teismui nebūtina tiksliai nustatyti dienos, kada įmonė tapo nemoki, pakanka nustatyti, kad 2014 metų pradžioje įmonė turėjo didelių finansinių sunkumų. Pažymėjo, kad atsakovai žinodami, jog pablogėjo jos klientų finansinė padėtis Rusijoje, turėjo suprasti, kad įmonės finansinė padėtis nepasikeis ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau atsakovai to nepadarė ir 2014 m. birželio mėn. įmonės veiklą sustabdė, ką patvirtina PVM sąskaitų–faktūrų registracijos žurnalas. Ieškovės bankroto administratoriaus įsitikinimu, aplinkybę, kad atsakovai A. B. ir A. B. suprato, jog įmonė yra nemoki patvirtina jų veiksmai 2014 m. lapkričio mėn. gavus kreditoriaus UAB „Trangesta“ pretenziją, t. y. atsakovė A. B. iš karto po pretenzijos gavimo pardavė įmonės akcijas atsakovui V. M., o atsakovas A. B. sutvarkė dokumentus, susijusius su įmonės perregistravimu ir buvo atleistas iš direktoriaus pareigų. Taigi, atsakovai A. B. ir A. B. atsikratė įmonės, suprasdami sunkią jos finansinę padėtį.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pagrįstai pripažino 2014 m. lapkričio 12 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, nes įmonė buvo parduota siekiant išvengti atsakomybės prieš kreditorius. Pažymėjo, kad atsakovai A. B. ir A. B. teismo posėdžio metu teigė, jog atsakovo V. M. nematė, su juo nebendravo, jokių jo duomenų nežino. Nurodė, kad atsakovai A. B. ir A. B. nepateikė duomenų apie asmeninės vertybinių popierių sąskaitos atsakovo V. M. vardu atidarymą ir sutvarkymą, taip pat į bylą nepateikė ir ginčijamos akcijų pirkimo­­–pardavimo sutarties. Be to, atsakovas V. M. yra niekur nedirbantis, neturintis jokio turto, neaiški jo gyvenamoji vieta. Ieškovės vertinimu, minėtos aplinkybės patvirtina, kad UAB „Autologistic“ akcijos faktiškai nebuvo perleistos atsakovui V. M., o tikrieji įmonės savininkai buvo atsakovai A. B. ir A. B..