Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pravieniškių PN-AK 1-jo sektoriaus būryje, kuriame ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, laisvalaikio (užimtumo) kambarys buvo įrengtas. Pravieniškių PN-AK 2-jo sektoriaus 11 būryje dėl patalpų trūkumo laisvalaikio (užimtumo) kambarys neįrengtas, tačiau hole buvo pastatytas stalas ir suolai. Batams džiovinti įstaigos 1-jo ir 2-jo sektorių koridoriuose įrengtos lentynos. Drabužiams džiovinti 1-me sektoriuje įrengtos elektrinės drabužių džiovyklos. 2-jo sektoriaus 11 būrio nuteistiesiems įrengta skalbimo mašina su džiovinimo funkcija.

Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu į pataisos namų psichologus dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, kuriuos galėjo sukelti privatumo neužtikrinimas duše, rūkymo vietų, poilsio kambario, drabužių ir batų džiovyklos neįrengimas, nesikreipė, todėl pareiškėjo keliami argumentai, jog jis dėl to patyrė neigiamus išgyvenimus, neatitinka tikrovės. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pataisos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ar, kad dėl pataisos įstaigos pareigūnų veikimo ar neveikimo būtų kilusi žala pareiškėjui. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Nesant neteisėtų veiksmų bei žalos, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys. Kadangi nėra įrodyta ir pagrįsta nė viena iš civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais laikotarpiu nuo 2020-07-01 iki skundo padavimo teismui dienos (2023-02-23), jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK 1-me ir 2-me sektoriuose netinkamomis sąlygomis, t. y. neužtikrinus pareiškėjui privatumo dušo patalpose, laikant jį su rūkančiais asmenimis, neaprūpinus pareiškėjo laisvalaikio kambariu, batų ir drabužių džiovinimo patalpa.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog Pravieniškių PN-AK 1-jo sektoriaus bendrojo naudojimo dušinėse laikotarpiu nuo 2021-01-01 iki 2022 m. vasario mėn. vidurio nebuvo įrengtos matomumą ribojančios pertvaros, minėtų aplinkybių atsakovės atstovas atsiliepime neneigia.

Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kurios 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020-01-21 įsakymu Nr. 1R-25 (toliau – ir Taisyklės) (akto redakcija, galiojusi nuo 2020-10-01 iki 2021-05-26) 17.5 punkte nustatyta, kad į dušą nuteistieji vedami ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Nuo 2021-05-26 galiojusių Taisyklių 17.5 punkte nustatyta, kad iš užrakintų gyvenamųjų aukštų, gyvenamųjų patalpų (kamerų) arba palatų nuteistieji (suimtieji) išleidžiami į dušą ne rečiau kaip du kartus per savaitę, o kai yra sudarytos sąlygos, – kasdien.

Teismas pažymi, kad teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušo patalpas atskirti pertvaromis ar įrengti atskiras persirengimo patalpas su pertvaromis. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos namus nuo pareigos užtikrinti nuteistųjų privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-10-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018; 2019-04-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019, 2019-12-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., 2013-04-25 sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09). Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020-02-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020; 2020-04-01 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020).

Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, aktualią teismų praktiką, sprendžia, kad atsakovės atstovas ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis, nes laikotarpiu nuo 2021-01-01 iki 2021-05-26 bent kartą per savaitę (21 kartas), o nuo 2021-05-26 iki 2022-02-15 – bent du kartus per savaitę (76 kartai) pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu bendrojo naudojimo dušinėje buvo pažeidžiamas, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti neigiamų išgyvenimų ir dėl to spręstinas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad iš dalies įrengus pertvaras, besimaudantį pareiškėją vis tiek galėjo stebėti kiti nuteistieji.

Atsakovės atstovo teigimu, 2022 m. balandžio mėn. nuteistųjų dušuose buvo įrengtos pertvaros (išmatavimai 180 x 80 cm), kurios užtikrino pakankamą privatumą juose besiprausiantiems asmenims.

Kaip buvo minėta, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020-02-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020; 2020-04-01 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020). Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir aktualią teismų praktiką, teismas sprendžia, kad nuteistųjų dušuose įrengtos dalinės pertvaros (išmatavimai: 180 x 80 cm) užtikrino pakankamą privatumą juose besiprausiantiems asmenimis, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami kaip neapgrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad 11 būryje nebuvo įrengtos vietos rūkymui, dėl to nuteistieji rūkė patalpose ir prie įėjimo, o šios problemos pataisos namų administracija nesprendė.

Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru įtvirtintas ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 134:2015 7 punkte. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyse yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas nesikreipė į administraciją prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose (žr. LVAT 2013-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl to, kad konkretūs nuteistieji patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas rūkė, o pagal abstrakčius pareiškėjo teiginius nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Iš Lietuvos kalėjimų tarnybos atsiliepimo, Pravieniškių PN-AK 2023-04-11 pažymos Nr. LV-18359 bei Pravieniškių PN-AK 2-jo sektoriaus rūkymo vietų schemos (b. l. 29, 35) matyti, kad įstaigos kiemuose, prie įėjimų yra įrengtos ir pažymėtos vietos rūkymui. Kalėjimų departamentas 2022-12-21 raštu Nr. 2S-3237 „Dėl atsakymo į skundą pateikimo“ taip pat išaiškino pareiškėjui, kuriose pataisos įstaigos vietose yra įrengtos rūkymo vietos (b. l. 6-7). Teismas pažymi, kad pats pareiškėjas jokių konkrečių duomenų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie tai, kad kiti nuteistieji rūko bendro naudojimo patalpose, nepateikė. Kita vertus, iš pareiškėjo pinigų apskaitos žiniaraščio (b. l. 39-44) matyt, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu pirko tabako gaminius, todėl skundo argumentai, kad jis buvo priverstas rūkyti tabako dūmais užterštu oru laikyti deklaratyviais ir atmetami.

Pareiškėjas nurodė, kad pataisos įstaigoje nėra poilsio kambario.

Iš atsakovės atstovo atsiliepimo ir Lietuvos kalėjimų tarnybos pažymos „Apie nuteistojo I. A. laikymo sąlygas“ (b. l. 29) matyti, kad Pravieniškių PN-AK 1-jo sektoriaus 4 būryje laisvalaikio kambarys buvo įrengtas, o 2-jo sektoriaus 11 būryje - nebuvo įrengtas. Atsakovės atstovas nurodo, kad 11 būrio hole įrengtas stalas ir suolai.

Ginčo laikotarpiu galiojusių Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-12-21 įsakymu Nr. V-389 patvirtintų Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) (akto redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) 6.8. punkte nurodyta, kad nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui). Atsakovės atstovas patvirtino, kad laisvalaikio kambariai 2-me sektoriuje neįrengti, taigi šiuo atveju konstatuotini neteisėti atsakovės atstovo veiksmai dėl laisvalaikio kambario neįrengimo 2-jo sektoriaus 11 būryje laikotarpiu nuo 2022-09-27 iki 2023-02-23.

Kita vertus, teismas pažymi, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012-07-09 sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas deklaratyviai pažymėjo, kad dėl laisvalaikio kambario neįrengimo nuteistieji neturėjo kur susirinkti, tačiau jokių konkrečių aplinkybių nedetalizavo ir nenurodė, kokia jam dėl to kilo žala. Teismas pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl laisvalaikio kambario neįrengimo pareiškėjui būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, kaip minėta, tokių aplinkybių nenurodė ir pats pareiškėjas, todėl jo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas pažymi, kad Taisyklės nenustato, jog nuteistiesiems turi būti įrengtos drabužių ir avalynės džiovinimo patalpos. Kaip matyti iš atsakovės atsiliepimo, nuteistieji gali naudotis būryje įrengta skalbimo mašina su džiovinimo funkcija, koridoriuje ir lauke įrengtomis džiovyklomis. Būryje taip pat įrengta lentyna batams džiovinti. Kadangi teisės aktai nenumato privalomo drabužių ir avalynės džiovinimo patalpų įrengimo, pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami kaip nepagrįsti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą byloje V. de H. prieš Olandiją pareiškimo Nr. 16034/90 , 1997-12-19 sprendimą byloje H. prieš Suomiją pareiškimo Nr. 20772/92, 1999-01-21 sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją pareiškimo Nr. 30544/96 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė pažeminimą, diskomfortą, jautėsi emociškai prislėgtas ir pan. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Pats pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų patvirtinti savo argumentus apie pablogėjusią sveikatos būklę.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės) pripažįsta, kad dėl konstatuoto pažeidimo (privatumo neužtikrinimo dušo patalpose) pareiškėjas galėjo patirti papildomų nepatogumų, diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo neturtinė teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010-10-15 nutartis byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), taip pat atsižvelgus į analogiško pobūdžio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. pvz., 2023-05-10 nutartį administracinėje byloje Nr. TA-436-463/2023), teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 600 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui I. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 600 Eur (šeši šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.