Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš pirmininkaujančio Algirdo Gapučio (pranešėjas), teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Valdo Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini) ( toliau – B.) apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo T. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau BK) 281 straipsnio 3 dalį ir nuteistas 40 MGL (1506 eurų) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Priteista iš B. 70,54 Eur turtinės žalos ir 4000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam V. K..

Priteista iš T. Š. 919,04 Eurų Valstybinėms ligonių kasoms prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos, 41,10 Eur proceso išlaidų valstybei ir 1200 Eur nukentėjusiajam V. K. už šio turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. T. Š. nuteistas už tai, kad 2015 metų rugpjūčio 1 dieną, apie 0 val. 03 min., Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) gatvėje ties pastatu numeris (duomenys neskelbtini) esančioje nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, vairuodamas automobilį „BMW 535I“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 30 ir 129 punktų reikalavimus – važiuodamas J. B. gatvės antra eismo juosta, viršijo gyvenvietėje leistiną maksimalų 50 km/h važiavimo greitį ir važiavo apie 57 km/h greičiu, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ir privalėdamas sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą pėsčiųjų perėjoje išėjusį pėsčiąjį, nesustojo ir pėsčiojo nepraleido, be to, esant tamsiam paros metui, nesiėmė papildomų atsargumo priemonių, kad įsitikintų, ar pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiojo, kurį turėjo praleisti, ko pasėkoje partrenkė jam iš dešinės pusės per pėsčiųjų perėją ar iš karto už jos ėjusį pėsčiąjį V. K., dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta pėsčiojo V. K. sveikata,– jam nustatyta kairio peties srities ir kairės blauzdos sumušimai, pasireiškę kairės mentės kūno lūžiu, kairio raktikaulio krūtinkaulinio galo lūžiu, atvirais kairio blauzdikaulio ir kairio šeivikaulio kūnų lūžiais.

3. Teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas, nukentėjusysis, jo atstovas ir prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

6. Pagal baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 10 dalies nuostatą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Pastarąją teisę asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę ginti baudžiamajame procese pareikšdamas įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). BPK 111 straipsnio 1 dalis numato, jog civiliniais atsakovais taip pat gali būti įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurios pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo arba kaltinamojo veika padarytą žalą. Civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, bet ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 112 straipsnio 1 dalis, 113 straipsnis). Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymai nenumato jokių kitų apribojimų civilinio ieškinio pareiškimui, tame tarpe nėra numatyta nukentėjusiajam pareiga prieš reiškiant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kreiptis į už žalą atsakingą asmenį, kad šis žalą atlygintų geranoriškai.

7. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis T. Š. žalą nukentėjusiajam V. K. padarė vairuodamas tėvui priklausantį automobilį, kuris įvykio metu nebuvo drausta įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ( 1 T. b.l. 94-95, 152). Ikiteisminio tyrimo metu, 2016 m. vasario 3 d., nukentėjęs V. K. pateikė ieškinį atsakovams T. Š. ir B., prašydamas priteisti 220,54 eurų turtinės ir 25000 eurų neturtinės žalos atlyginimą. 2016 m. vasario 4 d. ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu už įtariamojo nusikalstama veika padarytą žalą pagal įstatymą materialiai atsakingas asmuo – B. buvo įtrauktas į bylą civiliniu atsakovu, B. įgaliotam atstovui D. Z. leista dalyvauti procese ( 1 t. b.l. 100-104). Tai reiškia, kad B. įtraukimo į bylą kaip civilinio atsakovo klausimas ikiteisminio tyrimo metu buvo sprendžiamas laikantis BPK nuostatų, o (duomenys neskelbtini) buvo užtikrintos galimybės naudotis BPK 110 straipsnio 2 dalyje nustatytomis civilinio atsakovo procesinėmis teisėmis.

7.1 Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis V. K. sumažino civilinį ieškinį, dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo iki 9000 Eur, o kaltininkas T. Š. atlygino jam 150 eurų padarytos turtinės žalos. Be to, teisminio nagrinėjimo metu B. pateikė teismu raštą, kuriame nurodė analogiškas aplinkybes kaip ir apeliaciniame skunde, teikdamas, kad B. byloje negali būti civiliniu atsakovu, nes nukentėjusysis į B. su pretenzija Įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka nesikreipė, nurodė, kad Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti B. tik atsisakęs eismo įvykio kaltininkui (šiuo atveju – T. Š.) arba atsakingam draudikui ((duomenys neskelbtini) Lietuvoje) pareikšto ieškinio, jei šį atsisakymą teismas priėmė ir bylą nutraukė ( 2 t. b.l. 31-33,34), bylą prašė nagrinėti B. atstovui nedalyvaujant.

8. Tačiau dėl šių B. argumentų skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad sutinkamai su Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu, B. moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims ir tuo atveju, jei kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, o Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (kaltininkui), taip pat šio įstatymo 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais – B. ar jo atstovui. Tai reiškia, kad B. nagrinėjamu atveju pagrįstai yra pripažintas civiliniu atsakovu.

9. Apeliantas teisingai nurodo, kad Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad pretenzija dėl padarytos žalos negali būti teikiama B., jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo yra kreipęsis į teismą, kad per eismo įvykį padarytą žalą atlygintų kaltininkas arba atsakingas draudikas, išskyrus šio įstatymo 20 straipsnyje nustatytus atvejus (bankrutavus draudimo įmonei). Nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti B. tik atsisakęs eismo įvykio kaltininkui arba atsakingam draudikui pareikšto ieškinio, jei šį atsisakymą teismas priėmė ir bylą nutraukė. Tačiau tokios apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nagrinėjamu atveju nenustatytos ir minimos Įstatymo nuostatos negali būti taikomos, nes nukentėjusysis šioje byloje civilinio ieškinio niekam kitam, išskyrus nusikaltimą padariusį asmenį ir apeliantą, pareiškęs nebuvo, todėl nebuvo jam pagrindo ir nepareikšto ieškinio atsisakyti.

10. Skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinio ieškinio išsprendimui reikšmingas aplinkybes, iš apelianto priteisė nukentėjusiajam 70,54 Eur turtinės ir 4000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atsižvelgdamas į tai, kad dalis turtinės žalos nukentėjusiajam jau buvo atlyginta, t.y. kad 150 eurų teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusiajam atlygino T. Š., o kito civilinio ieškovo – Valstybinės liginių kasos ieškinį patenkino, priteisdamas jį tiesiogiai iš nuteistojo T. Š.. Kadangi baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik pagal civilinio atsakovo, iš kurio Valstybinei liginių kasai padaryta žala nepriteista, bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas dėl pastarojo sprendimo, kuris apeliaciniu skundu neginčijamas, nepasisako.

10.1 Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, nuo 2012 m. birželio 11 d. – 5 000 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 5 000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui.

11. Tokiu būdu, šioje byloje iš apelianto priteistos turtinės ir neturtinės žalos sumos neviršija maksimalios Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos sumos. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas iš esmės šioje byloje nustatytos ir iš jo priteistos neturtinės žalos dydžio neginčija, o, kaip minėta, aplinkybė, jog nukentėjusysis dėl žalos atlyginimo Įstatymo 13, 16 straipsnių nustatyta tvarka ir terminu tiesiogiai nesikreipė į B., o baudžiamajame procese pareiškė civilinį ieškinį, nepanaikina B. pareigos atlyginti žalą. Tuo tarpu apeliaciniame skunde minimose kasacinėse bylose nebuvo sprendžiami reikšmingi šiai bylai analogiški ar panašaus pobūdžio klausimai.

12. Be to, nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad B. yra savotiškas garantas, nes jis moka draudimo išmokas tais atvejais, kai, pavyzdžiui, kaltininkas vairuoja neapdraustą transporto priemonę, pabėga iš eismo įvykio vietos ir nenustatomas, bei kitais Civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme nustatytais atvejais. Tokiu teisiniu reguliavimu ginami ne transporto priemonės valdytojo, bet nukentėjusiojo interesai, kartu suteikiant teisę išmokėjusiam išmoką draudikų biurui atgręžtiniu reikalavimu susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo už žalą asmens, arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį (Įstatymo 23 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisiniu reglamentavimu sukurta tokia dėl transporto priemonės poveikio per eismo įvykį nukentėjusių trečiųjų asmenų teisių į nuostolių atlyginimą apsaugos sistema, pagal kurią, atsiradus transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, žalos atlyginimo išmokos mokamos nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo atsirado, naudojant apdraustą ar, pažeidžiant transporto priemonės savininkui įstatymo nustatytą pareigą privalomai drausti, neapdraustą transporto priemonę (pvz., kasacinė byla Nr. 2K-404/2011).

13. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė civilinio atsakovo ir civilinio ieškinio atlyginimo klausimus, bei teisingai aiškino Įstatymo nuostatas. Tokiu būdu, apylinkės teismo nuosprendis apeliacinio skundo ribose yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo tenkinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.