Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-269-870/2024

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-09-19
Bylos Nr.: 1A-269-870/2024
Teisminio proceso Nr.: 1-04-6-00009-2022-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jūratė Jakubonienė, Virginija Liudvinavičienė, Linas Šiukšta
Kaltinamasis: G. J.
Advokatai: Augustinas Vaičiūnas

Kategorijos

2.1.7.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 1A-269-870/2024Teisminio proceso Nr. 1-04-6-00009-2022-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4; (S) 2.4.6.1; 18.8.2

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. rugsėjo 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,išteisintajam G. J. ir jo gynėjui advokatui Augustinui Vaičiūnui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Arvydo Navicko apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. vasario 5 d. nuosprendžio, kuriuo G. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 220 straipsnio 2 dalį, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

1. G. J. buvo kaltintas ir pirmosios instancijos teismo išteisintas dėl to, kad jis, siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 900 MGL, įrašė į deklaraciją žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai ir taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 2 dalyje:

a. G. J., pažeisdamas 2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 40 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatas, kurios numato, kad „mokesčių mokėtojas privalo: 1) laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę; 4) teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais“, 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 (toliau – GPMĮ) 27 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios numato, kad „nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio straipsnio 3 dalyje ar šio Įstatymo 28 straipsnyje nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip“, 27 straipsnio 5 dalies nuostatas, kurios numato, kad „nuolatinis Lietuvos gyventojas, kuriam pagal šį straipsnį nustatyta prievolė teikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją, pajamų mokesčio skirtumą tarp metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pajamų mokesčio sumos ir mokestiniu laikotarpiu sumokėtos (išskaičiuotos) pajamų mokesčio sumos privalo sumokėti į biudžetą iki šiame straipsnyje nustatyto metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo termino pabaigos“ (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) viršininko įsakymu „Dėl atidedamo gyventojų pajamų mokesčio deklaravimo, apskaičiavimo ir sumokėjimo termino“ nustatyta, kad nuolatinių Lietuvos gyventojų 2019 m. mokestinio laikotarpio pajamų mokesčio deklaracijos turi būti pateiktos ir pajamų mokestis sumokėtas iki 2020 m. liepos 1 d.), laikotarpiu nuo 2019 m. liepos iki 2020 m. birželio 17 d. (duomenys neskelbtini) tyčia, siekdamas išvengti sumokėti 1 746 770,29 Eur gyventojų pajamų mokesčio, susidariusio dėl jam priklausančių UAB „P.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), akcijų pardavimo pagal 2019 m. liepos 31 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartį už 9 000 000 Eur, už akcijas jis į savo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Luminor Bank AS Lietuvos skyriuje, gavo 2019 m. spalio 18 d. 5 730 406,53 Eur ir 2019 m. spalio 18 d. 2 574 530,47 Eur piniginių įplaukų ir pagal 2019 m. spalio 17 d. skolos perkėlimo ir reikalavimo įskaitymo sutartį įskaitė akcijų pirkėjų prievolę sumokėti jam už akcijas 695 063 Eur (479 593,47 Eur + 215 469,53 Eur), įrašė į savo 2019 metų Pajamų mokesčio deklaraciją (forma (duomenys neskelbtini) žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas, t. y. laukelyje „Turto pajamos – Finansinių priemonių perleidimo nuosavybėn, išvestinių finansinių priemonių realizavimo pajamos, kurioms (jų daliai) taikoma mokesčio lengvata (11)“ nurodė 9 000 000 Eur mažesnę pajamų sumą, laukelyje „Įsigijimo ir pardavimo išlaidų suma“ nurodė 233 867,01 Eur mažesnę išlaidų sumą (16 652 Eur – įstatinio kapitalo ir jo didinimo išlaidos, 217 215,01 Eur – akcijų įsigijimo 2014 m. birželio 30 d. išlaidos) ir 1 746 770,29 Eur mažesnę (1 746 825,30 – 55,01) mokėtino į valstybės biudžetą gyventojų pajamų mokesčio sumą ir 2020 m. birželio 17 d. elektroniniu būdu pateikė šią deklaraciją VMI.

b. Ikiteisminio tyrimo metu, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės ir siekdamas išvengti 899 999,77 Eur mokesčių, G. J. 2022 m. balandžio 21 d. pateikė VMI patikslintą 2019 metų Pajamų mokesčio deklaraciją, kurios laukelyje „Turto pajamos – Finansinių priemonių perleidimo nuosavybėn, išvestinių finansinių priemonių realizavimo pajamos, kurioms (jų daliai) taikoma mokesčio lengvata (11)“ deklaravo 9 000 000 Eur pajamų, tačiau laukelyje „Įsigijimo ir pardavimo išlaidų suma“ tyčia įrašė žinomai neteisingus duomenis apie išlaidas – deklaravo 4 500 007,50 Eur didesnę turto įsigijimo kainai priskiriamų išlaidų sumą ir dėl to 899 999,77 Eur (1 746 825,30 – 846 825,53) mažesnę mokėtino gyventojų pajamų mokesčio sumą.

2. Skundžiamu nuosprendžiu dėl BK 220 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymo G. J. išteisintas, teismui konstatavus, kad surinktais įrodymais G. J. veikoje nenustatytas būtinasis šios nusikalstamos veikos požymis – tikslas išvengti mokesčių. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pinigai už parduotas akcijas G. J. buvo pervesti į banko sąskaitą, todėl banko kontrolė taip pat sumažino faktinę galimybę G. J. veikti neteisėtu būdu, atitinkamai nesudarė prielaidų išvadoms apie galimybę nuslėpti mokesčius. Mokesčių administratorius turėjo galimybę apmokestinti mokesčių mokėtoją pagal sandorio tikrąjį turinį, o ne pateiktą formą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Prokuroras apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. vasario 5 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: G. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jam 500 MGL (25 000 Eur) dydžio baudą. Daiktus ir dokumentus, saugomus Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) Klaipėdos apygardos valdybos tarnybinėse patalpose, adresu Pilies g. 12A, Klaipėda, grąžinti bendrovės atstovams. Skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus ir teisme ištirtus duomenis, dėl ko padarė nepagrįstas ir bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, jog nagrinėjamu atveju nepadaryta BK 220 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika, todėl nuosprendis dėl G. J. išteisinimo yra naikintinas.

a. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. J. viso proceso metu dėl pareikšto kaltinimo savo kaltės nepripažino, teigdamas, jog neturėjo tikslo išvengti mokesčių ar tyčia į 2019 m. Pajamų mokesčio deklaraciją įrašyti žinomai neteisingus duomenis apie jo gautas pajamas už UAB „P.“ akcijų pardavimą, nepagrįsta. Iš tokios teismo išvados galima spręsti, kad G. J. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus ir šie parodymai atitiko nustatytas byloje aplinkybes. Tokia išvada neatitinka tikrovės, kadangi 2022 m. balandžio 7 d. ir 2022 m. rugpjūčio 11 d. apklausiamas įtariamuoju G. J. nedavė jokių parodymų, o tik 2022 m. rugpjūčio 25 d. pateikė rašytinius parodymus, kuriuose nurodė, kad deklaracijoje nenurodė gautų pajamų už parduotas akcijas patartas buvusios bendrovės buhalterės, tikėdamasis, jog akcijas nupirkusios Nyderlandų bendrovės pačios deklaruos sandorius ir išmokėtus jam pinigus, o vėliau patikslins savo deklaraciją atsižvelgiant į Nyderlandų bendrovių pateiktas deklaracijas.

b. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pasisakė, kad G. J. teisme davė parodymus, jog 2020 metais, pildydamas deklaraciją, per neapsižiūrėjimą neįtraukė šių gautų pajamų. Vėliau teismas sprendime nurodė, kad G. J. neneigia tai žinojęs (apie pareigą deklaruoti gautas pajamas už parduotas akcijas), bet pripažįsta pasielgęs neatsakingai ir manęs, jog VMI įrašys šiuos duomenis, tada jis papildys deklaraciją ir sumokės mokesčius, nes visi pinigai už parduotas akcijas jam buvo pervesti į banko sąskaitą. Be to, teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad liudytoja Ž. G. teisme paaiškino, jog G. J. tikėjosi, kad tretieji asmenys ateityje pateiks duomenis ir VMI užpildys deklaraciją. Teismas tinkamai neįvertino G. J. skirtingai nurodytų aplinkybių dėl duomenų neįrašymo į deklaracijas, t. y. vienu atveju nurodė, kad kaltinamasis žinojo ir neįrašė duomenų į deklaracijas, vėliau sprendime nurodė, jog kaltinamasis per neapsižiūrėjimą neįtraukė šių gautų pajamų. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas G. J. parodymus turėjo vertinti kritiškai ir nelaikyti jų nuosekliais, padedančiais atskleisti tiriamas bylos aplinkybes.

c. Teismas nepasisakė dėl prieštaringų liudytojos Ž. G. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisme. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu liudytoja Ž. G. parodė, kad nuo 2010 m. iki 2020 m. ji G. J., jo prašymu, padėdavo pateikti Metines gyventojų pajamų mokesčio deklaracijas (forma (duomenys neskelbtini) o dabar forma (duomenys neskelbtini) prie kurių prisijungdavo jis pats, prisijungimo kodų ji nežino. Jai G. J. žodžiu ne kartą sakė, kad UAB „P.“ akcijas 2019 m. jis pardavė už 11 milijonų. G. J. tikrai žinojo, jog privalo deklaruoti gautas pajamas už parduotas UAB „P.“ akcijas, nes apie tai ne kartą buvo kalbėję. G. J., jo prašymu, padėjo įrašyti duomenis į 2019 m. Pajamų mokesčio deklaraciją, o jos pateikimo momento negali pasakyti, kadangi neatsimena. Žino, kad už 2019 metus jo pateiktoje Pajamų mokesčio deklaracijoje nebuvo pateikti duomenys apie akcijų pardavimą tyčia, nes jis žinojo, jog privalo deklaruoti gautas pajamas už UAB „P.“ parduotas akcijas ir sumokėti privalomus mokėti mokesčius, kodėl to nepadarė, ji negali pasakyti. Iš byloje surinktų duomenų, t. y. tos pačios liudytojos apklausų matyti, kad vėliau liudytoja mėgino švelninti kaltinamojo padėtį ir teisme nurodė, jog nesakė tyrėjui apie tai, kad G. J. tyčia nedeklaravo sandorio tikslu nemokėti mokesčių. Akivaizdu, jog liudytoja Ž. G., būdama ilgą laiką darbiniuose santykiuose su kaltinamuoju, būdama priklausoma nuo darbdavio, teisme mėgino švelninti kaltinamojo padėtį, savo parodymus keisdama kaltinamojo naudai ir teigdama, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas netiksliai užrašė jos parodymus bei apklausos metu ji neturėjo advokato.

d. Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti ir tokias aplinkybes, jog liudytoja Ž. G. turi daug metų patirties buhalterinėje apskaitoje, 10 metų ji tvarkė bendrovės „P.“ buhalterinę apskaitą, padėdavo G. J. teikti deklaracijas, pati pildydavo savo deklaracijas, todėl visiškai neįtikinamai atrodo ir G. J. parodymai, kad Ž. G. jam patarė palaukti, kol užsienio bendrovės deklaruos sandorius ir tik po to jis galės patikslinti savo deklaraciją. Akivaizdu, jog tokio patarimo liudytoja Ž. G. kaltinamajam negalėjo duoti, kadangi ji teisme nurodė, kad užsienio bendrovės nedeklaruoja tokių sandorių Lietuvos mokesčių administratoriui, o tai, jog bendrovės „P.“ akcijos buvo parduotos Nyderlandų bendrovėms, ji žinojo ir tai nurodė savo parodymuose.

e. Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu liudytojos J. P. parodymų vertinimu. Teismas nurodė, kad liudytojos parodymai taip pat negali nei paneigti, nei patvirtinti G. J. parodymų, jog jis, pildydamas deklaraciją, neturėjo tikslo išvengti mokesčių už parduotas akcijas. Teismas nurodė, kad liudytojai, kuri dirba Klaipėdos apskrities VMI aptarnavimo specialiste, deklaracijos pildymas gali atrodyti paprastas, nes jos darbas yra padėti žmonėms pildyti deklaracijas, tačiau kiti žmonės gali kai ko nežinoti, neteisingai užpildyti, todėl ir yra numatyta galimybė tikslinti pateiktą deklaraciją dar 5 metus. Liudytoja J. P., apklausta teisme, nurodė, jog nėra sudėtinga pildyti deklaracijas ir reikia vadovautis deklaracijos pildymo vedliu, kuris padeda užpildyti deklaracijas. Šiuo atveju būtų galima sutikti su tokia teismo išvada, kad deklaracijos pildymas yra pakankamai sudėtingas procesas ir galimas klaidos padarymas, tačiau tam prieštarauja paties teismo nustatytas faktas, jog kaltinamajam G. J. deklaracijas padėjo užpildyti liudytoja Ž. G., kuri yra buhalterė ir dėl savo specialybės išmano deklaracijų pildymo tvarką, ką pati liudytoja patvirtino apklausiama teisme bei nurodydama, kad tai nebuvo sudėtingas veiksmas.

f. G. J. daug metų dirbo bendrovėje direktoriumi, pats ją 2008 m. įsteigė, buvo atsakingas už bendrovės apskaitą, bendrovės vardu teikė įvairias deklaracijas. Išteisintasis privalėjo teikti ir teikė kaip fizinis asmuo savo Metines gyventojų pajamų mokesčio deklaracijas (forma (duomenys neskelbtini) o dabar forma (duomenys neskelbtini) prie kurių per internetines svetaines prisijungdavo tik jis pats. Šis faktas akivaizdžiai rodo, kad jis žinojo apie pareigą deklaruoti gautas pajamas už parduotas akcijas bei jog už parduotas akcijas reikia sumokėti mokesčius. Tai patvirtino ir pats kaltinamasis, nurodydamas, kad žinojo, jog reikės deklaruoti sandorį, bet laukė, kol tai padarys kitos šalys, o jis pats tik patikslins deklaraciją.

g. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog G. J. į jo asmeninę banko sąskaitą buvo pervesti pinigai, nesudarė jokios papildomos kontrolės faktui nustatyti, jog jis pardavė akcijas ir turi susimokėti mokesčius. Šiuo atveju bankas nepateikė jokios informacijos VMI apie piniginius atsiskaitymus ir tai patvirtino raštai, gauti iš VMI.

h. Nesutiktina su teismo išvada, kad nėra pagrindo remtis byloje esančia 2022 m liepos 27 d. specialisto išvada, kadangi ji yra sąlyginė. 2022 m liepos 27 d. specialisto išvadoje Nr. IBPS-V-1965602-22 dėl fizinio asmens G. J. ūkinės finansinės veiklos tyrimo nustatyta, jog pilietis G. J. 2020 m. birželio 17 d. VMI pateikė 2019 m. mokestinio laikotarpio Pajamų mokesčio deklaraciją (forma (duomenys neskelbtini) kurioje deklaravo duomenis apie pajamas, neatitinkančius tikrovės, t. y. nedeklaravo finansinių priemonių (akcijų) perleidimo nuosavybėn („Turto pajamas“ (pajamų rūšies kodu 11)) 9 000 000,00 Eur pajamų ir nuo 8 765 632,99 Eur apmokestinamų pajamų 1 746 770,29 Eur mokėtino pajamų mokesčio. Nustatyta, kad po FNTT Klaipėdos apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus 2022 m. balandžio 7 d. fiziniam asmeniui G. J. įteikto pranešimo apie įtarimą Nr. IBPS-S-183742-22, įtariant G. J. padarius veiką, numatytą BK 220 straipsnio 2 dalyje, G. J. 2022 m. balandžio 21 d. VMI pateikė patikslintą pajamų mokesčio deklaraciją (forma (duomenys neskelbtini) už 2019 m., kurioje papildomai nurodė duomenis apie „Turto pajamas“ iš viso 9 000 000 Eur, įsigijimo ir pardavimo išlaidų sumą iš viso 4 733 874,51 Eur bei mokėtino į valstybės biudžetą pajamų mokesčio sumą už 2019 metus iš viso 846 770,52 Eur. Akivaizdu, kad specialistė tyrė visus su pateiktomis deklaracijomis susijusius dokumentus, susipažino su bylos medžiaga ir joje surinktais duomenimis bei padarė sąlyginę išvadą, vertino aplinkybių ir faktų galimą buvimą, tačiau išvadoje konkrečiai nurodė galimus pažeidimus ir pažeistus norminius teisės aktus. Sąlyginių išvadų atveju eksperto (specialisto) atsakymas į pateiktą klausimą yra siejamas su viena ar keliomis sąlygomis, todėl teismas aplinkybes, kuriomis grindžiama sąlyginė išvada, turi patikimai ir nekeldamas jokių abejonių patvirtinti arba paneigti (2019 m. kovo 28 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių specialiųjų žinių panaudojimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga, (Teismų praktika Nr. 50) 5.2 p.). Teismas privalėjo dėl aplinkybių, kuriomis grindžiama sąlyginė išvada, argumentuotai pasisakyti, t. y. įvertinti ir pasisakyti dėl liudytojų parodymų, dėl iš VMI gautų dokumentų, dėl kaltinamojo veiksmų parduodant akcijas ir nedeklaruojant pajamų, tačiau to nepadarė.

i. Faktą, kad mokesčių administratoriui nebuvo žinoma apie akcijų pardavimo sandorį, įrodo iš VMI gautos pažymos, kuriomis nustatyta, jog G. J. į VMI su paklausimais kreipėsi tris kartus: 2020 m. sausio 14 d. dėl dovanotų akcijų apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu, 2020 m. birželio 22 d. dėl nekilnojamojo turto mokesčio, 2020 m. spalio 5 d. dėl gyventojų pajamų mokesčio. Į visus šiuos paklausimus VMI jam pateikė atsakymus. Tai patvirtina ir byloje Mokesčių administratoriaus pateikti raštai bei atsakymai kaltinamajam. Nors kaltinamasis G. J. parodė, kad pats raštu kreipėsi į VMI dėl akcijų apmokestinimo, tačiau tokius jo parodymus paneigia gauta informacija iš VMI, t. y. raštai, iš kurių matyti, jog G. J. teikė paklausimus VMI dėl galimo akcijų dovanojimo ir jo apmokestinimo, bet ne apie parduotų akcijų ir nuo jų gauto pelno apmokestinimo. Nė viename iš byloje esančių dokumentų nėra užfiksuota, kad G. J. teikė paklausimą ar informaciją VMI apie parduotas akcijas užsienio kompanijoms ir mokesčių sumokėjimą už gautas pajamas, todėl iš tokių paklausimų VMI negalėjo sužinoti ar nustatyti (atspėti), jog G. J. 2019 m. liepos 31 d. pardavė bendrovės „P.“ akcijas ir turi sumokėti pelno mokesčius. Apie tai raštu patvirtino ir VMI.

j. Klaipėdos apygardos teismas nuosprendyje rėmėsi formuojama teismų praktika, kad tais atvejais, kai mokestis gali būti apskaičiuotas mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka, pavyzdžiui, nepraėję mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminai, ir nėra nustatyta mokestinės prievolės pabaigos pagrindų, valstybės institucija, administruojanti mokestį, privalo apskaičiuoti tokį mokestį ir reikalauti jį sumokėti mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėtina, jog tik po to, kai Klaipėdos apygardos FNTT pradėjo ikiteisminį tyrimą, mokesčių administratorius sužinojo apie valstybei padarytą žalą, todėl VMI neturėjo galimybių įstatymo nustatyta tvarka imtis priemonių mokesčiams išieškoti iš G. J. nei taikant Mokesčių administravimo įstatyme nustatytas priemones, nei bandant į G. J. veiksmus reaguoti administracinio poveikio priemonėmis (taikant administracinę atsakomybę). Teismas turėjo įvertinti visus G. J. veiksmus, susijusius su bendrovės akcijų pardavimu, t. y. kad jis ėmėsi veiksmų, jog mokesčių administratorius nesužinotų apie jo mokestinę prievolę, t. y. 2019 m. liepos 15 d. UAB „P.“ vienintelio akcininko (G. J.) sprendimu buvo pakeista bendrovės akcijų rūšis iš materialiųjų į nematerialiąsias. Po to, 2019 m. liepos 16 d. jų apskaita buvo pavesta bendrovei FMĮ „O. S.“, kuri neprivalo informuoti VMI apie 2019 m. liepos 31 d. akcijų pirkimo – pardavimo sandorį, to ir nepadaro, t. y. apie bedrovės „P.“ akcijų pardavimą užsienio kompanijoms (Nyderlandų įmonėms) nepateikia jokios informacijos Lietuvos mokesčių administratoriui. 2019 m. liepos 31 d. G. J. nutraukė Opciono sutartį, sudarytą 2019 m. gegužės 17 d., dėl UAB „P.“ materialiųjų akcijų pirkimo – pardavimo tarp G. J. ir UAB „G. I.“. Sutartis buvo nutraukta todėl, kad pardavus materialias akcijas G. J. tokį sandorį būtų priverstas registruoti pas notarą, o šis turi pareigą apie sandorį informuoti VMI. Apie notaro pareigą informuoti VMI patvirtino teisme apklaustas notaras G. B.. Vėliau, nutraukus Opciono sutartį, bendrovės akcijos 2019 m. liepos 31 d. buvo parduotos užsienio bendrovėms, t. y. Nyderlandų įmonėms, kurių vienai iš jų vadovauja tas pats asmuo, t. y. A. Ž. (kuris apklaustas teisme patvirtino apie Opciono sutarties sudarymą, nutraukimą ir vėlesnį akcijų pirkimą atstovaujant Nyderlandų įmonėms), su kuriuo buvo pasirašyta anksčiau minėta Opciono sutartis. Žinodamas, kad užsienio bendrovės nedeklaruos minėto sandorio, G. J. nedeklaravo šio sandorio VMI. Tik pradėjus ikiteisminį tyrimą ir G. J. suvokus, jog mokestinės prievolės neišvengs, 2022 m. balandžio 21 d. jis pateikė patikslintą deklaraciją. Visi šie G. J. veiksmai sudaro pagrindą konstatuoti, kad kaltinamasis turėjo tikslą tyčia išvengti sumokėti mokesčius už parduotas akcijas, žinodamas, jog Lietuvos Mokesčių administratoriui nė viena akcijų pirkime dalyvavusių šalių bei akcijas tvarkiusi bendrovė nepraneš apie 2019 m. liepos 31 d. įvykusį sandorį, o pats G. J. 2020 m. birželio 17 d. VMI pateiktoje deklaracijoje gautų pajamų nenurodė.

k. BK 220 straipsnio 2 dalyje nurodytas nusikaltimas yra padaromas tiesiogine tyčia siekiant išvengti mokesčių. Tyčios turinį nagrinėjamu atveju sudaro tai, kad mokesčių mokėtojas, t. y. G. J. suvokė, jog pateikdamas neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai jis išvengs privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies bei to norėjo. Šioje byloje visi aptarti aspektai yra svarbūs sprendžiant BK 220 straipsnyje nurodytos veikos sudėties subjektyviosios pusės klausimus, kadangi teismas turėjo įvertinti visus įrodymus kartu ir jų neišskaidant, nevertinant atskirai vienas nuo kito, atsižvelgti į G. J. veiksmus ruošiantis parduoti akcijas, jas parduodant ir deklaruojant pajamas tam, kad sprendime tinkamai įvertinti G. J. tyčios, veikos kryptingumo ir siekio vengti mokesčių bei minimalios apgaulės buvimą.

4. Teismo posėdžio metu prokurorė Klaipėdos apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro A. N. apeliacinį skundą palaikė, išteisintasis ir jo gynėjas su apeliaciniu skundu nesutiko.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus faktinius duomenis, skundžiamo nuosprendžio turinį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog G. J. veiksmuose nėra būtinųjų BK 220 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas tinkamai taikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (BPK 20 straipsnis), pateikė įtikinamus ir neprieštaringus motyvus, jog nepadaryta G. J. inkriminuota veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

6. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant, ar mokestiniai pažeidimai užtraukia baudžiamąją atsakomybę ir kaip juos kvalifikuoti, pirmiausia vertintina šių pažeidimų atitiktis būtent nusikalstamų veiksmų finansų sistemai (BK XXXII skyrius) požymiams. Neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas valstybės įgaliotai institucijai siekiant nuslėpti mokesčius (BK 220 straipsnis) – tai nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į finansų sistemą. Nusikalstamos veikos finansų sistemai (BK XXXII skyrius) pirmiausia identifikuojamos pagal jų priešingumą pinigų ir vertybinių popierių apyvartos saugumui, taip pat valstybės fondų (biudžetų) formavimo bei naudojimo tvarkai. Teisingas mokesčių apskaičiavimas ir mokėjimas – būtina valstybės biudžeto surinkimo sąlyga, taigi tokio pobūdžio mokestiniai pažeidimai pirmiausia laikytini priešingais būtent finansų sistemai.

Žemesnės instancijos teismas

7. Nuoseklioje teismų praktikoje yra formuluojamos šios baudžiamosios atsakomybės pagal BK 220 straipsnio 1 dalį taikymo sąlygos: 1) įrašymas į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingų duomenų apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą siekiant išvengti mokesčių; 2) šių dokumentų pateikimas valstybės įgaliotai institucijai; 3) galimybės deklaracijose teisingai nurodyti visas bendrovės gautas apmokestinamąsias pajamas pašalinimas ir 4) minimalus apgaulės elementas, kurį lemia reikalavimas įrašyti žinomai melagingus duomenis, neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai, kad dėl to būtų išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to norėjimas. Šio straipsnio prasme neteisingais yra laikomi duomenys, neatitinkantys subjekto, kurio vardu pateikiama deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, pajamų, pelno, turto ar jų naudojimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49-1073/2021).

8. Aptariamame BK straipsnyje nustatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, kurios turinį sudaro tai, kad mokesčių mokėtojas suvokia, jog pateikia neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai ir, kad dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to nori (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, Nr. 2K-273-693/2017, Nr. 2K-158-689/2020). Būtinasis nusikalstamos veikos, nustatytos BK 220 straipsnyje, požymis yra tikslas. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tik tada, kai neteisingi duomenys apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą pateikiami siekiant išvengti mokesčių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-236-648/2020, Nr. 2K-70-719/2021).

9. Šie pirmiau aptarti aspektai yra svarbūs sprendžiant ir BK 220 straipsnyje nurodytos veikos sudėties subjektyviosios pusės klausimus, nes bet kuriuo atveju yra svarbus tyčios, veikos kryptingumo ir siekio vengti mokesčių bei bent minimalios apgaulės buvimas asmens veiksmuose.

10. Įvertinus prokuroro apeliacinio skundo turinį matyti, kad jis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui išsamiai išnagrinėjus ir patikrinus kiekvieną byloje esantį įrodymą. Taigi, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją spręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Proceso dalyviai turi teisę teikti teismui pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Ta aplinkybė, kad žemesnės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nagrinėjamos bylos proceso dalyviai, savaime nesuponuoja išvados, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai.

Žemesnės instancijos teismas

11. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įvertinus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, teismų praktikoje keliamus reikalavimus, įrodinėjant BK 220 straipsnyje nurodytos veikos sudėties subjektyviosios pusės požymius, būtų galima daryti tik prielaidą, jog G. J. tyčia neįrašė į deklaraciją gautų pajamų už parduotas akcijas ir taip siekė išvengti mokesčių.

12. Nagrinėjamu atveju byloje svarbu išsiaiškinti, ar G. J., neįrašydamas į deklaraciją gautų pajamų už parduotas akcijas, suvokė savo veiksmų neteisėtumą ir tokiais veiksmais siekė išvengti mokesčių, t. y. nagrinėjamu atveju svarbu išsiaiškinti, ar byloje esantys duomenys patvirtina aplinkybę, jog G. J. veikė tiesiogine tyčia.

Žemesnės instancijos teismas

13. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, G. J. teigė, kad niekada neturėjo tikslo išvengti mokesčių, į deklaraciją tyčia įrašydamas žinomai neteisingus duomenis apie pajamas (t. 7, b. l. 86–90), sutiko, jog nesiėmė visų reikiamų priemonių laiku ir tinkamai išsiaiškinti visus mokestinius niuansus, dėl ko nebuvo laiku pateikta Pajamų mokesčio deklaracijos už 2019 m. dalis „Turto pajamos – Finansinių priemonių perleidimo nuosavybėn, išvestinių finansinių priemonių realizavimo pajamos, kurioms (jų daliai) taikoma mokesčio lengvata (11)“, t. y. nenurodytos iš 2019 m. liepos 31 d. sutarties gautos pajamos (t. 7, b. l. 111–120). Vis tik, prokuroro teigimu, nėra pagrindo teigti, jog G. J. pozicija viso proceso metu buvo nuosekli.

14. Skunde apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad 2022 m. balandžio 7 d. ir 2022 m. rugpjūčio 11 d. apklausiamas įtariamuoju G. J. jokių parodymų nedavė ir tik 2022 m. rugpjūčio 23 d. pateikė rašytinius paaiškinimus. Jis nurodė, jog 2019 m. Pajamų mokesčio deklaracijoje nenurodė gautų pajamų už parduotas akcijas patartas buvusios buhalterės, tikėdamasis, kad akcijas nupirkusios Nyderlandų bendrovės pačios deklaruos sandorius ir išmokės jam pinigus, o jis vėliau patikslins savo deklaraciją, atsižvelgiant į Nyderlandų bendrovių pateiktas deklaracijas. Prokuroro teigimu, dėl šios aplinkybės negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog G. J. viso proceso metu dėl pareikšto kaltinimo savo kaltės nepripažino, teigdamas neturėjęs tikslo išvengti mokesčių ar tyčia į 2019 m. Pajamų mokesčio deklaraciją įrašyti žinomai neteisingus duomenis apie jo gautas pajamas apie UAB „P.“ akcijų pardavimą.

15. BPK 21 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtintos įtariamojo teisės, tarp kurių, be kita ko, yra įtvirtinta ir įtariamojo teisė tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. Taigi, įtariamojo apklausos metu neduodamas parodymų apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, G. J. realizavo baudžiamojo įstatymo jam suteiktą teisę atsisakyti duoti parodymus, ką apklausų metu nurodė ir pats G. J.. Pažymėtina, kad G. J. rašytinius parodymus pateikė ne tik 2022 m. rugpjūčio 23 d. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog 2024 m. balandžio 26 d. G. J. pateikė rašytinius parodymus (t. 7, b. l. 86–90) dėl jam 2022 m. balandžio 7 d. pareikšto įtarimo (t. 7, b. l. 67–69), o 2022 m. rugpjūčio 23 d. pateikė rašytinius parodymus (t. 7, b. l. 111–120) dėl jam 2022 m. rugpjūčio 11 d. pareikšto įtarimo (t. 7, b. l. 104–106). Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad įtariamojo apklausų metu (2022 m. balandžio 7 d. (t. 7, b. l. 71) ir 2022 m. rugpjūčio 11 d. (t. 7, b. l. 108)) G. J. nedavė parodymų apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką ir savo poziciją dėl jam pareikštų įtarimų išreiškė pateikdamas rašytinius parodymus, neleidžia daryti išvados, jog proceso metu jo pozicija buvo nenuosekli ar jis kokiu nors būdu buvo pripažinęs savo kaltę, dėl ko apygardos teismas pagrįstai nurodė, jog G. J. proceso metu savo kaltės nepripažino.

Žemesnės instancijos teismas

16. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad G. J. rašytiniuose parodymuose buvo tam tikrų neatitikimų, ką savo skunde akcentuoja ir prokuroras, nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, tinkamai neįvertino G. J. skirtingai nurodytų aplinkybių.

17. Kaip matyti iš 2022 m. balandžio 7 d. rašytinių G. J. paaiškinimų, juose jis nurodė, kad per neapsižiūrėjimą neįtraukė duomenų apie iš 2019 m. liepos 31 d. sutarties gautas pajamas. Kadangi įstatymai numato galimybę tam tikrą laiką tikslinti deklaracijas, pasikonsultavo su mokesčių teisės specialistais dėl jo pateiktos deklaracijos, 2019 m. liepos 31 d. sutarties pagrindu gautų pajamų ir mokesčių apskaičiavimo ir 2022 m. balandžio 21 d. patikslino Gyventojų pajamų mokesčių deklaracijos už 2019 m. duomenis ir 2022 m. balandžio 21 d. sumokėjo visus priklausančius mokesčius (t. 7, b. l. 88). Iš 2022 m. rugpjūčio 23 d. G. J. rašytinių paaiškinimų matyti, kad jis nurodė, jog, kaip ir buvo nurodęs savo 2022 m. balandžio 26 d. rašytiniuose parodymuose, sutinka, kad nesiėmė visų priemonių laiku ir tinkamai išsiaiškinti visus mokestinius niuansus. Jis papildomai paaiškino, jog Pajamų mokesčio už 2019 m. deklaraciją jam padėjo užpildyti ir VMI pateikti Ž. G., kuri peržiūrėjusi jo Pajamų mokesčio deklaracijos formą nurodė, kad joje nėra reikiamo langelio, kuriame įvedamos pajamos, gautos iš užsienio subjektų, nes 2019 m. liepos 31 d. sutartimi UAB „P.“ akcijos buvo parduotos ne Lietuvoje registruotiems juridiniams asmenims. G. J. nurodė, kad tai Ž. G. jam paaiškino, jog, jos nuomone, VMI informaciją apie akcijų pardavimą turėjo pateikti pirkėjai, ir pasiūlė jam (G. J.) palaukti, kol VMI apskaičiuos mokėtinus mokesčius ir atskiru pranešimu jį apie tai informuos (t. 7, b. l. 114). Sutiktina, kad pirminiuose savo rašytiniuose paaiškinimuose G. J. nenurodė pakankamai svarbios aplinkybės – jog bendrovės buhalterė jam patarė laukti, kol pati VMI atskiru pranešimu informuos jį apie apskaičiuotus mokesčius, tačiau šią aplinkybę patvirtino ir pati liudytoja Ž. G.. Iš 2022 m. lapkričio 18 d. rašto (t. 5, b. l. 11–12) matyti, kad Ž. G. paaiškino, jog pati pasiūlė G. J. palaukti, kol VMI atnaujins duomenis elektroninio deklaravimo sistemoje, galbūt per tą laiką papildomus duomenis pateiks ir patys pirkėjai. Nors 2022 m. balandžio 7 d. apklausos metu liudytoja ir nurodė, kad G. J. žinojo, jog privalo deklaruoti gautas pajamas už parduotas UAB „P.“ akcijas, bet tyčia to nepadarė (t. 5, b. l. 5–6, 7–9), tačiau, kaip matyti tiek iš pačios liudytojos, tiek iš G. J. parodymų, 2022 m. tarp jų vyko civiliniai ginčai. G. J. neneigė, kad tuo metu su liudytoja kartu nebedirbo, o tarp jų buvo susiklostę priešiški santykiai (t. 11, b. l. 47).

18. Kaip teisingai nurodė prokuroras savo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepasisakė nei apie G. J., nei apie Ž. G. parodymuose esančius neatitikimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau aptartuose parodymuose esantys neatitikimai vis tik G. J. tyčios išvengti mokesčių nepatvirtina. Tiek pats G. J., tiek ir Ž. G. nurodė, jog jis (G. J.) žinojo apie savo pareigą deklaruoti pajamas, tačiau akivaizdu, kad tokių duomenų galėjo neįvesti tinkamai neišanalizavęs informacijos apie mokesčių mokėtojui, sudariusiam sandorius su užsienio objektais, keliamų reikalavimų. Nors Ž. G. ir buvo nurodžiusi, kad G. J. to nepadarė tyčia, tačiau tiek vėliau pateiktuose savo rašytiniuose paaiškinimuose, tiek ir pirmosios instancijos teisme ji paaiškino aplinkybes dėl savo parodymų patikslinimo bei patikino teiginio dėl tyčios ji tikrai nesakiusi. Pažymėtina, kad parodymus teisme liudytoja davė įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, žinodama galinčią jai kilti baudžiamąją atsakomybę, dėl ko apeliacinės instancijos teismas jos parodymus laiko pagrįstais.

19. Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo įvertinti ir tai, jog liudytoja Ž. G. turi daug metų patirties buhalterinėje apskaitoje, 10 metų ji tvarkė UAB „P.“ buhalterinę apskaitą, padėdavo G. J. teikti deklaracijas, pati pildydavo savo deklaracijas, todėl, prokuroro teigimu, visiškai nepatikimai atrodo G. J. parodymai, kad Ž. G. jam patarė palaukti, kol užsienio bendrovės deklaruos sandorius ir tik po to jis galės patikslinti deklaraciją. Kaip matyti iš liudytojos Ž. G. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, ji paaiškino, jog G. J. pajamų nedeklaravo, nes manė, kad informacija (teisėjų kolegijos pastaba – apie UAB „P.“ įsigytas akcijas) turėjo būti įkelta į sistemą iš trečiųjų asmenų, kadangi dažnai tretieji asmenys, juridiniai asmenys, išmokėdami sumas jas deklaruoja VMI, o VMI tuo pagrindu suformuoja preliminarias deklaracijas, kurias peržiūrėję fiziniai asmenys pateikia VMI. Tretieji asmenys privalo pateikti informaciją iki vasario 15 d. Jai buvo žinoma apie parduotas akcijas. Užsienio bendrovės neprivalo pildyti deklaracijų (t. 11, b. l. 3). Iš 2022 m. gruodžio 28 d. liudytojos apklausos protokolo (t. 5, b. l. 25–28) matyti, kad liudytoja Ž. G. nurodė, jog jai nėra žinoma, kokiu būdu VMI formuoja langelius su apmokestinamomis pajamomis preliminariose pajamų mokesčio deklaracijose. Kiek jai žinoma, VMI gauna duomenis tokiems langeliams suformuoti iš trečiųjų asmenų, t. y. iš asmenų, kurie išmoka deklaruojančiam asmeniui pajamas. Šios apklausos metu Ž. G. patvirtino, kad jai yra žinoma, jog pildant Pajamų mokesčio deklaraciją su vedlio programa, pasirenkant dialoginį langelį „Pridėti naujus duomenis“, atsiveria tam skirti langeliai duomenims įrašyti. Tuo metu, kai G. J. pildė savo Pajamų mokesčio deklaracijas ((duomenys neskelbtini) už 2019 metus, ji akylai nestebėjo, kokius mygtukus spaudžia, tik diskutavo su juo, jog reikia palaukti, kol jam pajamas išmokėję tretieji asmenys apie tai pateiks duomenis VMI. Šios apklausos metu ji patvirtino, kad, jos žiniomis, tretieji asmenys gali tikslinti perduodamus duomenis VMI, kurių pagrindu suformuojamos preliminarios pajamų mokesčio deklaracijos (t. 5, b. l. 27). Sutiktina, jog Ž. G. turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą ekonomikos srityje ir, kaip matyti iš jos parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, savo turimomis žiniomis ji pasidalino ir su G. J.. Prokuroro teiginiai, kad turėdama aukštąjį universitetinį išsilavinimą ekonomikos srityje, ji negalėjo G. J. duoti patarimo palaukti, kol tretieji asmenys pateiks duomenis VMI, visiškai nepagrįsti, kadangi tokią G. J. poziciją patvirtino ir pati liudytoja. Teismo vertinimu, prokuroras klaidingai interpretuoja liudytojos teismo posėdyje duotus parodymus. Jo teigimu, teisme liudytoja paaiškino, jog užsienio bendrovės nedeklaruoja tokių sandorių Lietuvos mokesčių mokėtojo administratoriui, tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, kad liudytoja posėdžio metu nurodė, jog tretieji asmenys neprivalo teikti deklaracijų. Nagrinėjamu atveju tiek G. J., tiek ir liudytoja apie deklaracijų pateikimą iš trečiųjų asmenų ir nekalbėjo. Jie nurodė, jog G. J. nusprendė palaukti, kol tretieji asmenys VMI pateiks informaciją (duomenis), kurių pagrindu VMI bus suformuota preliminari pajamų mokesčio deklaracija, kurios pagrindu G. J. VMI būtų pateikęs teisingus duomenis apie gautas pajamas.

Žemesnės instancijos teismas

20. Prokuroras taip pat nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo atliktu liudytojos J. P. parodymų vertinimu. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nurodė, jog minėtos liudytojos parodymai negali nei paneigti, nei patvirtinti G. J. parodymų, kad jis, pildydamas deklaraciją, neturėjo tikslo išvengti mokesčių už parduotas akcijas. Teismas įvertino, jog liudytojai, kaip VMI darbuotojai, deklaracijos pildymas gali atrodyti paprastas, tačiau kiti asmenys, neturėdami tam tikrų žinių, gali deklaracijas užpildyti neteisingai, dėl ko yra suteikta galimybė deklaracijas patikslinti per 5 metus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu liudytojos parodymų vertinimu. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, apklausiama pirmosios instancijos teisme, liudytoja paaiškino, pagal kokių įstatymų normas ir kokiu pagrindu yra teikiamos pajamų deklaracijos, nurodė jų pateikimo terminus. Liudytoja parodė, kad užsienio įmonės deklaracijų teikti neprivalo, o tai padaryti turi pats mokesčių mokėtojas. Asmuo, gavęs pajamų, atsakingas už jų deklaravimą (t. 11, b. l. 4–5). Taigi, nors liudytoja ir patvirtino aplinkybę, jog gavęs pajamas asmuo pats privalo šiuos duomenis nurodyti deklaracijoje, tačiau, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, tai nepatvirtina aplinkybės, jog G. J. savo veiksmais tyčia tokių duomenų nenurodė deklaruodamas pajamas. Pirmiau aptarti duomenys patvirtina aplinkybę, kad G. J. konsultaciją dėl deklaracijos pateikimo suteikė tuometinė UAB „P.“ buhalterė Ž. G., iš kurios parodymų matyti, jog ji G. J. pateikė netikslią informaciją dėl pajamų deklaravimo. Liudytoja J. P. nurodė, kad su G. J. nei tiesiogiai, nei el. būdu nebendravo. Taigi, nagrinėjamu atveju neatmetama galimybė, jog G. J. buvo suteikta klaidinga informacija, dėl ko jis galėjo netinkamai užpildyti metinę pajamų mokesčio deklaraciją, tačiau tai jokiu būdu nepagrindžia aplinkybės, kad tai jis padarė tyčia, siekdamas išvengti sumokėti mokesčius.

21. Sutiktina, kad G. J., būdamas bendrovės direktoriumi, turėjo pareigą tiek savo, tiek bendrovės vardu teikti įvairias deklaracijas, tačiau, byloje nėra nustatyta, jog bendrovės akcijų pardavimas užsienio juridiniams asmenims buvo įprasta praktika UAB „P.“ veikloje. Kaip jau nurodyta pirmiau, tiek G. J., tiek bendrovės buhalterė Ž. G. teigė, jog nagrinėjamu atveju Ž. G. nurodė, kad po to, kai tretieji asmenys pateiks informaciją VMI, VMI suformuos preliminarią pajamų deklaraciją, kurios pagrindu G. J. VMI galėtų pateikti teisingus duomenis apie gautas pajamas. Ši G. J. ir Ž. G. pozicija nepaneigta jokiais objektyviais įrodymais, todėl teismas neturi pagrindo jos vertinti kaip nepagrįstos.

22. Nėra pagrindo sutikti su prokuroro pozicija, kad ta aplinkybė, jog G. J. į jo asmeninę banko sąskaitą buvo pervesti pinigai, nesudarė jokios papildomos kontrolės faktui nustatyti, kad jis pardavė akcijas ir turi susimokėti mokesčius. 2022 m. gruodžio 27 d. raštu FNTT prie LR VRM Klaipėdos apygardos valdybos nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus viršininkas kreipėsi į Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, prašė pateikti informaciją apie tai, ar bankas privalo informuoti VMI apie G. J. banko sąskaitoje gautus mokėjimus iš užsienio bendrovių už parduotas akcijas. Jei taip, tai ar informavo (kada ir ką) bei kokie norminiai aktai tai reglamentuoja (t. 4, b. l. 120). Iš Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus buvo gautas atsakymas, kad VMI finansų rinkos dalyvių teikiama informacija yra nurodyta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 55 straipsnio 1 dalyje (t. 4, b. l. 122). Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 55 straipsnio 1 dalis numato, jog „prižiūrimi finansų rinkos dalyviai, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatyme, privalo pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai informaciją apie <...> sąskaitų metinių apyvartų dydį, jeigu to paties asmens visų pas tą patį finansų rinkos dalyvį turimų sąskaitų bendros metinės apyvartos dydis yra ne mažesnis kaip 15 000 Eur, sąskaitų likutį metų pabaigoje, jeigu to paties asmens visų pas tą patį finansų rinkos dalyvį turimų sąskaitų likutis metų pabaigoje yra ne mažesnis kaip 5 000 Eur, palūkanas, skolinius įsipareigojimus, vertybinius popierius, draudimo įmokas, pensijų draudimo įmokas, taip pat kitą informaciją, reikalingą mokesčių administratoriaus funkcijoms atlikti“. Iš byloje esančio G. J. banko sąskaitos, esančios Luminor Bank AS Lietuvos filialas, išrašo matyti, kad į G. J. banko sąskaitą, esančią Luminor Bank AS Lietuvos skyriuje, 2019 m. spalio 18 d. pervesta 5 730 406,53 Eur iš mokėtojo (duomenys neskelbtini) ir 2019 m. spalio 18 d. pervesta 2 574 530,47 Eur iš mokėtojo (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 71). Taigi, kaip matyti iš pirmiau aptartų įstatymo nuostatų, bankas turėjo pareigą VMI informuoti apie tokias G. J. pervestas sumas, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, jog tai padaryta nebuvo. Be to, teismo vertinimu, toks teisinis reglamentavimas nesudaro jokių prielaidų išvadoms apie galimybę nuslėpti mokesčius nuo į banko sąskaitą oficialiai gautų pajamų. Nagrinėjamu atveju G. J. neturėjo galimybės nuslėpti šios aplinkybės, t. y. jis niekaip negalėjo nuslėpti bankiniais pavedimais atliktų operacijų realumo. Teismo vertinimu, akcijų pirkimo ir pardavimo veiklos per banką kontrolė eliminuoja faktinę aplinkybę G. J. veikti neteisėtu būdu. Byloje nėra jokių duomenų, jog minėtu laikotarpiu UAB „P.“ buhalterinė apskaita buvo vedama apgaulingai ar aplaidžiai, kaltinimai dėl tokių nusikalstamų veikų padarymo G. J. pateikti nebuvo, bendrovės buhalterė taip pat patvirtino aplinkybę, kad jai buvo žinoma, jog UAB „P.“ akcijos buvo parduotos užsienio kompanijai, todėl mokesčių administratorius turėjo galimybę apmokestinti bendrovę – mokesčių mokėtoją pagal tikrąjį sandorių turinį. Teismo vertinimu, būtent dėl šių aplinkybių nėra pakankamo pagrindo konstatuoti išvadą, jog G. J. sąmoningai siekė VMI pateikti žinomai neteisingus duomenis ir tokiu būdu išvengti mokesčių.

23. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų byloje esančioje 2022 m. liepos 27 d. specialisto išvadoje (t. 6, b. l. 11–28) iškeltą sąlygą, todėl remtis šia specialisto išvada, įrodinėjant G. J. kaltinime nurodytas nusikalstamos veikos aplinkybes, nėra jokio pagrindo. Prokuroras su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka nurodydamas, jog teismas privalėjo dėl aplinkybių, kuriomis grindžiama sąlyginė išvada, argumentuotai pasisakyti, t. y. įvertinti ir pasisakyti dėl liudytojų parodymų, dėl iš VMI gautų dokumentų, dėl kaltinamojo veiksmų parduodant akcijas ir nedeklaruojant pajamų, tačiau to nepadarė.

24. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sąlyginės specialisto ar ekspertizės akto išvados nerodo jų nepatikimumo, jeigu aplinkybės, kuriomis grindžiama sąlyginė išvada, yra patikimai nustatytos kitais bylos duomenimis (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-155-976/2021). Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad ekspertizės aktas (specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kurio vertinimui keliami tie patys BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyti reikalavimai kaip ir kitiems įrodymams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-283-222/2018), t. y. ekspertizės aktas (specialisto išvada) teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-141-976/2019); jis vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-537-303/2015, Nr. 2K-129-495/2020).

25. Pažymėtina, kad tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, ar byloje pakanka įrodymų vienam ar kitam faktui pagrįsti. Tokias išvadas teismas daro įvertinęs visus bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Byloje esančią specialisto (eksperto) išvadą teismas tiria ir vertina visų bylos įrodymų kontekste ir jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios.

26. Byloje nustatyta, kad 2020 m. birželio 17 d. G. J. pateiktoje deklaracijoje nebuvo įrašyti duomenys apie UAB „P.“ akcijų pardavimo pajamas ir nuo jų mokėtiną pajamų mokestį, o 2022 m. balandžio 21 d. patikslintoje deklaracijoje be 9 000 000,00 Eur akcijų pardavimo pajamų buvo nurodyta 4 733 874,51 Eur dydžio šio turto įsigijimo ir pardavimo išlaidų suma bei 846 770,52 Eur dydžio mokėtina pajamų mokesčio suma. Iš byloje esančios 2022 m. liepos 27 d. specialisto išvados matyti, kad ja buvo nustatyta, jog „jeigu 2019 m. liepos 19 d. akcijų dovanojimo sutartis tarp J. J. (Dovanotojos) ir G. J. (Apdovanotasis) dėl 1 150 vnt. akcijų, kurių vertė iš viso 4 500 007,50 Eur dovanojimo, sudaryta dėl siekio mokestinės naudos, kaip mokėtinos mokesčio sumos sumažinimas, padidinat 4 500 007,50 Eur turto įsigijimo kainai priskiriamas išlaidas, tai G. J. 2020 m. birželio 17 d. ir 2022 m. balandžio 21 d. pateiktose Pajamų mokesčio deklaracijose už 2019 m. deklaravo duomenis apie pajamas ir išlaidas neatitinkančius tikrovės <...>“.

27. Taigi, remiantis pirmiau aptarta teismų praktika, specialisto išvada laikytina patikima, jei aplinkybės, kuriomis grindžiama sąlyginė išvada, yra patikimai nustatytos kitais bylos duomenimis. Nagrinėjamu atveju specialisto išvadoje nurodytai sąlyginei išvadai pagrįsti būtina nustatyti, kokiu tikslu tarp J. J. ir G. J. buvo sudaryta 2019 m. liepos 19 d. akcijų dovanojimo sutartis, t. y. ar ji buvo sudaryta dėl siekio mokestinės naudos, kaip mokėtinos mokesčio sumos sumažinimas, padidinant 4 500 007,50 Eur turto įsigijimo kainai priskiriamas išlaidas.

28. Kaip matyti iš G. J. parodymų, UAB „P.“ buvo įregistruota 2008 m. gruodžio 9 d. jam būnant santuokoje su J. J.. Vedybinės sutarties asmenys sudarę nebuvo, todėl bendrovės akcijos jiems priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise. 2019 m. vasarą prasidėjo derybos dėl Bendrovės akcijų pardavimo su potencialiais pirkėjais, buvo sudaryta bendrovės akcijų pirkimo – pardavimo sutartis. G. J. sutuoktinė suprato, kad minėtoje sutartyje jai su vyru yra numatyti vienodi įsipareigojimai (pardavėjo įsipareigojimai). Sutuoktinė, nenorėdama prisiimti iš verslo pardavimo kylančių rizikų, kreipėsi į teisininkus, kurie parengė išsamią akcijų pirkimo – pardavimo sutarties analizę. Teisininkai nurodė būdus, kaip gali būti valdomos su sandoriu susijusios rizikos ir J. J., įvertinusi teisininkų nurodytus variantus, priėmė sprendimą pasidalinti bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomas Bendrovės akcijas ir po pasidalijimo jai asmeninės nuosavybės teise atitekusias bendrovės akcijas padovanoti G. J. (t. 11, b. l. 36–37). Tokius G. J. parodymus patvirtino liudytojų J. J. (t. 11, b. l. 5), G. B. (t. 11, b. l. 13–15), J. Ž. (t. 11, b. l. 19–20) parodymai, taip pat byloje esantys elektroniniai laiškai (t. 1, b. l. 121–142). Tiek J. J., tiek J. Ž. patvirtino aplinkybę, jog būdama nėščia, J. J. norėjo išvengti galimų rizikų, susijusių su planuojama sudaryti UAB „P.“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartimi. J. Ž., apklausiama pirmosios instancijos teisme, patvirtino, kad ji pati kiekvienam savo klientui pataria kuo greičiau atsiskirti turtą, jei tai nėra jo verslo dalis (t. 11, b. l. 20). Kaip matyti tiek iš liudytojų G. B. ir J. Ž. parodymų, tiek iš jų tarpusavio susirašinėjimų, kuriuos liudytojai pakomentavo ir pirmosios instancijos teisme, nebuvo bandoma nuslėpti dovanojimo sandorio tikslo. Šie susirašinėjimai patvirtina aplinkybę, kad G. J. ir J. J. buvo išreiškę vieną norą – eliminuoti J. J. iš UAB „P.“ akcijų pardavimo proceso. Tai patvirtina ir 2019 m. liepos 15 d. J. Ž. notarui G. B. siųstas laiškas, kuriame ji nurodė, jog dovanojimo sandorio tikslas yra perleisti sutuoktiniui visą riziką, susijusią su akcijomis, nes tai yra jo vystytas verslas. Sutuoktinė nepageidauja dalyvauti akcijų verslo srityje ir prisiimti atsakomybių, kurių sprendimuose ji nedalyvauja (t. 1, b. l. 128). Minėti susirašinėjimai taip pat patvirtina tai, kad nebuvo siekiama nuslėpti aplinkybės, jog akcijas pasidalinti ir po to sudaryti jų dovanojimo sutartį buvo siekiama dėl to, kad G. J. planavo jas parduoti. Ši aplinkybė buvo aiškiai nurodyta ir J. Ž. 2019 m. liepos 17 d. el. laiške, siųstame notarui G. B., G. J. bei R. R.. Laiške J. Ž. nurodė, jog reikia nurodyti tikrąją akcijų rinkos vertę, kadangi ateityje G. J. pardavus akcijas, mokesčiai bus mokami nuo skirtumo tarp pardavimo kainos ir dovanojimo kainos. Iš laiško turinio matyti, kad liudytoja siekė išvengti galimų rizikų, jog VMI nekiltų pagrindo abejonėms dėl to, jog pardavus akcijas buvo siekiama išvengti mokesčių (t. 1, b. l. 125). Byloje esantys susirašinėjimai patvirtina aplinkybę, kad tiek akcijų padalijimo, tiek jų dovanojimo sutarčių turinį iš esmės derino teisininkai J. Ž. ir G. B.. Susirašinėjimai aiškūs ir konkretūs, akivaizdu, jog šiais susirašinėjimais nebuvo bandoma nuslėpti jokių aplinkybių. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad asmenys kaip alternatyvą svarstė ir galimybę pasidalinti visą sutuoktinių turtą, t. y. sutuoktiniui liktų visos akcijos, o sutuoktinei – likęs bendras turtas. Tačiau notaras įspėjo J. Ž., jog toks sandorio įforminimas užtruktų (t. 1, b. l. 122–123). Atsižvelgiant į tai, kad buvo numatyta akcijų pardavimo data ir šį klausimą reikėjo išspręsti operatyviai, buvo priimtas sprendimas sudaryti dvi sutartis: akcijų pasidalijimo, jas pasidalijant pagal sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės atveju preziumuojamas lygias dalis, ir akcijų dovanojimo. Taigi, akivaizdu, jog šis sprendimas buvo priimtas apsvarsčius ir kitas galimybes. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad po išvados pateikimo ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta eilė procesinių veiksmų – apklausta J. J. (t. 5, b. l. 52–54), J. Ž. (t. 5, b. l. 59–61), vieno iš akcijų pirkėjų atstovas A. Ž. (t. 5, b. l. 106–108), gauti ir paties G. J. rašytiniai paaiškinimai, susiję su patikslintos deklaracijos pateikimu (t. 5, b. l. 117–124), Ž. G. raštas dėl pirminių parodymų patikslinimo (t. 5, b. l. 11–12) bei atlikta papildoma jos apklausa (t. 5, b. l. 25–28). Taigi, minėtoje specialisto išvadoje nurodyta sąlyga buvo iškelta neturint visų šios sąlygos išaiškinimui reikšmingų aplinkybių. Įvertinus visas pirmiau aptartas aplinkybes darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nepasitvirtino nei aplinkybė, jog į 2020 m. birželio 17 d. pateiktą deklaraciją G. J. UAB „P.“ akcijų pardavimo pajamų neįrašė būtent siekdamas išvengti sumokėti mokesčius, nei specialisto išvadoje iškelta sąlyga, kad 2019 m. liepos 19 d. akcijų dovanojimo sutartis buvo sudaryta siekiant mokestinės naudos.

29. Prokuroro teigimu, nė viename iš byloje esančių dokumentų nėra užfiksuota, jog G. J. teikė paklausimą ar informaciją VMI apie parduotas akcijas užsienio kompanijoms ir mokesčių sumokėjimą už gautas pajamas, todėl iš tokių paklausimų VMI negalėjo sužinoti ar nustatyti (atspėti), kad G. J. 2019 m. liepos 31 d. pardavė bendrovės „P.“ akcijas ir turi sumokėti pajamų mokestį. Tokia prokuroro pozicija prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Pirmosios instancijos teisme G. J. parodė, jog dar 2020 m. pradžioje jis pats kreipėsi į VMI su paklausimu, ar nuo parduotų akcijų dalies, kurias jam padovanojo sutuoktinė, yra privaloma mokėti gyventojų pajamų mokestį, kartu VMI informuodamas ir apie bendrovės akcijų pardavimą (t. 11, b. l. 39). Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, 2020 m. sausio 14 d. (t. 2, b. l. 166–169) G. J. kreipėsi į VMI ir nurodė, kad 2019 m. liepos 19 d. Klaipėdos miesto 2-ame notaro biure buvo sudaryta sutuoktinių (jo ir J. J.) turto pasidalijimo sutartis ir akcijų pardavimo sutartis. Po šių veiksmų, turėdamas 100 procentų UAB „P.“ akcijų, G. J. nurodė baigęs akcijų pirkimo – pardavimo procedūras, t. y. pardavė bendrovės akcijas, pasirašydamas sutartį bei atlikdamas kitus, su pardavimu susijusius, veiksmus. Minėtu paklausimu G. J. prašė VMI pateikti išaiškinimą, ar jis teisingai supranta savo mokestines prievoles, susijusias su minėtais sandoriais: a) gauta dovana iš sutuoktinės (50 procentų bendrovės akcijų) yra neapmokestinama pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 26 punktą. Atitinkamai, šios pajamos deklaruojamos metinės GPM deklaracijoje už 2019 metus; b) 50 procentų akcijų (jam tekusių pagal sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį) įsigijimo kaina nustatoma pagal GPMĮ 19 straipsnio 1 dalį, t. y. įsigijimo kainą sudaro akcijų įsigijimo kaina ir su akcijų pardavimu susiję privalomi mokėjimai; c) 50 procentų akcijų (gautų pagal dovanojimo sandorį iš sutuoktinės) įsigijimo kaina nustatoma pagal GPMĮ 19 straipsnio 6 dalį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 133 patvirtinto Gyventojo ne individualios veiklos turto įsigijimo kainos nustatymo tam tikrais atvejais taisyklių 4 ir 5 punktus, t. y. įsigijimo kainą sudaro dovanojamų akcijų vertė, atitinkanti akcijų tikrąją rinkos kainą ir nurodyta akcijų dovanojimo sutartyje. Teismo vertinimu, minėtame paklausime G. J. ne tik nurodė aplinkybes, kad jis pardavė visas UAB „P.“ akcijas, tačiau paklausimo III dalies b) punkte taip pat nurodė aplinkybes ir dėl iš sutuoktinės gautų akcijų apmokestinimo, sudarius visų bendrovės akcijų pirkimo – pardavimo sutartį. VMI 2020 m. vasario 7 d. atsakyme Nr. RM-3916 (t. 2, b. l. 170–172) nurodyta, jog mokesčių administratorius, teikdamas konsultacijas, nevertina paklausime pateiktų veiksmų ar sprendimų teisingumo bei nesiekia numatyti galimų mokesčio mokėtojo tikslų, kurie paklausime nenurodomi, o tik išreiškia kompetentingos valstybės institucijos nuomonę mokesčių įstatymų ar kitų teisės aktų reglamentuojamais klausimais. Atsakant į G. J. paklausimo III dalies b) punkte nurodytą aplinkybę, teismo vertinimu, buvo pateikta bendro pobūdžio informacija, kadangi akcijų įsigijimo kaina priklauso nuo jų įsigijimo būdo. Tokia kaina yra laikomos išlaidos, faktiškai patirtos įsigyjant šias akcijas, taip pat su šių akcijų įsigijimu/pardavimu susiję privalomi mokėjimai, pagrįsti juridinę galią turinčiais dokumentais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau aptarti duomenys patvirtina aplinkybę, kad G. J. siekė VMI informuoti apie parduotas UAB „P.“ akcijas, šias aplinkybes nurodė ir savo paklausime, taip pat siekdamas išsiaiškinti, kokiu būdu yra nustatoma jam pagal sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį tekusių akcijų kaina, dėl ko negalima daryti išvados, jog jis siekė nuo VMI nuslėpti aplinkybes, susijusias su 2019 m. liepos 19 d. akcijų pirkimo – pardavimo sandoriu ir už jį gautas pajamas.

30. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertini visus G. J. veiksmus, susijusius su bendrovės akcijų pardavimu, t. y., kad jis ėmėsi veiksmų, jog mokesčių administratorius nesužinotų apie jo mokestinę prievolę, t. y. 2019 m. liepos 15 d. UAB „P.“ vienintelio akcininko (G. J.) sprendimu buvo pakeista bendrovės akcijų rūšis iš materialiųjų į nematerialiąsias. Po to, 2019 m. liepos 16 d. jų apskaita buvo pavesta bendrovei FMĮ „O. S.“, kuri neprivalo informuoti VMI apie 2019 m. liepos 31 d. akcijų pirkimo pardavimo sandorį, to ir nepadarė, t. y. apie bedrovės „P.“ akcijų pardavimą užsienio kompanijoms (Nyderlandų įmonėms) nepateikė jokios informacijos Lietuvos mokesčių administratoriui. 2019 m. liepos 31 d. G. J. nutraukė Opciono sutartį, sudarytą 2019 m. gegužės 17 d., dėl UAB „P.“ materialių akcijų pirkimo – pardavimo tarp G. J. ir UAB „G. I.“. Sutartis buvo nutraukta todėl, jog pardavus materialias akcijas G. J. tokį sandorį būtų priverstas registruoti pas notarą, o pastarasis turi pareigą apie sandorį informuoti VMI. Apie notaro pareigą informuoti VMI patvirtino teisme apklaustas notaras G. B.. Vėliau, nutraukus Opciono sutartį, bendrovės akcijos 2019 m. liepos 31 d. buvo parduotos užsienio bendrovėms, t. y. Nyderlandų įmonėms, kurių vienai iš jų vadovauja tas pats asmuo, t. y. A. Ž. (kuris apklaustas teisme patvirtino apie Opciono sutarties sudarymą, nutraukimą ir vėlesnį akcijų pirkimą atstovaujant Nyderlandų įmonėms), su kuriuo buvo pasirašyta anksčiau minėta Opciono sutartis. Žinodamas, kad užsienio bendrovės nedeklaruos minėto sandorio, G. J. nedeklaravo šio sandorio VMI. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie prokuroro nurodyti veiksmai, kurių ėmėsi G. J., prieš parduodamas UAB „P.“ akcijas, nagrinėjamu atveju nelaikytini jo siekiu užkirsti kelią mokesčių administratoriui sužinoti apie jo mokestinę prievolę gavus pajamas už parduotas bendrovės akcijas. Byloje esantis 2019 m. liepos 15 d. UAB „P.“ vienintelio akcininko sprendimas (t. 4, b. l. 61) patvirtina aplinkybę, kad G. J. juo pakeitė bendrovės akcijų rūšį iš materialiųjų į nematerialiąsias. Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatyta galimybė keisti akcijų formą. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog uždarųjų akcinių bendrovių akcininkų ? nematerialių akcijų savininkų ? asmeninių vertybinių popierių sąskaitų tvarkymo ir materialių akcijų savininkų registravimo uždarosiose akcinėse bendrovėse taisykles nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 23 d. Nr. 1041 nutarimu patvirtintų „Uždarųjų akcinių bendrovių akcininkų – nematerialiųjų akcijų savininkų asmeninių vertybinių popierių sąskaitų tvarkymo ir materialių akcijų savininkų registravimo uždarosios akcinės bendrovės taisyklių“ 14.6 papunktyje numatyta, kad akcijų apskaitos tvarkytojas (akcijas išleidusi bendrovė), akcijų formos keitimo atveju (materialias akcijas ar akcijų sertifikatus pakeitus į nematerialias akcijas arba nematerialias akcijas pakeitus į materialias akcijas ar akcijų sertifikatus) visus įrašus akcijų apskaitos dokumentuose daro, visuotinio akcininkų susirinkimo, priėmusio sprendimą pakeisti akcijų formą, protokolo pagrindu. Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja J. Ž. parodė, kad sprendžiant klausimą dėl UAB „P.“ akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, ji pati skambino pirkėjo atstovams dėl akcijų rūšies keitimo, nes visi teisininkai žino, jog materialiosios akcijos sukelia didelę administracinę naštą. Akcijų rūšies pakeitimas yra standartinis veiksmas, palengvinantis teisininko darbą. Tokia iniciatyva buvo iš akcijų pirkėjo (t. 11, b. l. 20). Iš byloje esančių susirašinėjimų matyti, kad J. Ž. notarui G. B. 2019 m. liepos 15 d. siųstame laiške nurodė, jog registracijai yra pateikti nauji bendrovės įstatai, kur akcijos nematerialios, šiuos įstatus pridėjo prie siunčiamo laiško bei nurodė, kad ketina vertybinių popierių apskaitą perduoti licencijuotam vertybinių popierių apskaitos tvarkytojui „O. S.“ ir domėjosi, ar notarui tokiu atveju pakaktų „O. S.“ išrašo iš vertybinių popierių sąskaitos (t. 1, b. l. 127–128). Taigi, kaip jau minėta pirmiau, įstatymas numato galimybę keisti akcijų rūšį. Pakeitus akcijų rūšį iš materialiųjų į nematerialiąsias yra supaprastinama akcijų apskaita, supaprastinant jos tvarkymą ir gali būti perduodama finansinių maklerių įmonėms, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta. Pakeitus akcijų formą iš materialiųjų į nematerialiąsias, buvo išleista ir nauja įstatų redakcija, su joje nurodyta nauja akcijų rūšimi. Būtent akcijų pirkimo – pardavimo sandorio šalys gali nuspręsti ar sandorį tvirtinti pas notarą, ar parduoti akcijų apskaitą finansų maklerio įmonei, kuri atliktų atitinkamus įrašus vertybinių popierių sąskaitose ir išduotų išrašus akcininkams iš šių sąskaitų. Aptartos aplinkybės neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad pakeisdamas akcijų rūšį iš materialiųjų į nematerialiąsias, G. J. siekė nuo VMI nuslėpti aplinkybes apie savo turimas mokestines prievoles. Tokios išvados neleidžia daryti ir ta aplinkybė, jog 2019 m. liepos 31 d. G. J. nutraukė opciono sutartį, sudarytą 2019 m. gegužės 17 d., dėl UAB „P.“ materialių akcijų pirkimo – pardavimo tarp G. J. ir UAB „G. I.“.

31. Nors Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normose nėra pateikiama opciono sutarties apibrėžtis, tačiau šio sandorio samprata ir jo esminiai elementai, šalių teisės ir pareigos yra nurodomi kituose Lietuvoje galiojančiuose teisės aktuose. Pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro 2015 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. 1K-008 „Dėl finansų ministro 2008 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 1K-223 „Dėl viešojo sektoriaus apskaitos ir finansinės atskaitomybės 17-ojo standarto patvirtinimo“ pakeitimo“ (priimto remiantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta Finansų ministerijos kompetencija metodinio vadovavimo apskaitai srityje) 5.21 punkte pateiktą pasirinkimo sandorio apibrėžtį opcionas yra sandoris, pagal kurį už tam tikrą mokestį įsigyjama teisė, bet ne įsipareigojimas ateityje už nustatytą kainą pirkti arba parduoti prekes, valiutą arba kitą finansinį turtą. Teisės doktrinoje opciono sutartis yra suprantama kaip sutarties šalies įsigyta teisė (bet jokiu būdu ne pareiga) ateityje pirkti ar parduoti bendrovės akcijas ar kitą turtą, o kita opciono sutarties šalis prisiima pareigą pirkti ar parduoti bendrovės sutartą kiekį turto pagal opciono sutartyje nustatytas sąlygas ir tvarką, t. y. opciono sutartį įvykdyti natūra (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-381/2023). Teismo vertinimu, šis opciono sutarties apibrėžimas leidžia spręsti, kad net ir tuo atveju, jei šalys sudaro opciono sutartį, nėra garantuojama, jog šios sutarties pagrindu ateityje bus perkamas/parduodamas turtas pagal šioje sutartyje numatytas sąlygas. Taigi, atsižvelgiant į tai, prokuroro teiginys, kad opciono sutartis buvo nutraukta dėl to, jog pardavus materialias akcijas G. J. tokį sandorį būtų priverstas registruoti pas notarą, o šis turėdamas pareigą apie tai informuotų VMI, visiškai nepagrįstas. Prokuroras nurodo, kad vėliau, nutraukus opciono sutartį, UAB „P.“ akcijos buvo parduotos užsienio bendrovėms, t. y. Nyderlandų įmonėms, kurių vienai iš jų vadovauja tas pats asmuo, t. y. A. Ž., su kuriuo buvo pasirašyta anksčiau minėta opciono sutartis ir G. J., žinodamas, jog užsienio bendrovės nedeklaruos minėto sandorio, jis pats šio sandorio nedeklaravo VMI. Vis tik, teismo vertinimu, tokie prokuroro teiginiai paremti prielaidomis. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas A. Ž. (t. 11, b. l. 30–32). Liudytojas patvirtino aplinkybes dėl opciono sutarties sudarymo ir nutraukimo, taip pat dėl akcijų pirkimo – pardavimo, tačiau jis nepatvirtino aplinkybės, kad būtų kokiu nors būdu informavęs G. J., jog jo atstovaujama bendrovė neplanavo deklaruoti minėto sandorio. Iš liudytojo parodymų matyti, kad jis nurodė, jog sandorius deklaruoja taip, kaip numato įstatymai, jų didelė komanda, teisininkai, finansiniai patarėjai, todėl nebuvo nė vieno atvejo, kad pasielgtų ne pagal įstatymą. Sandoriai yra vieši (t. 11, b. l. 32). Teismo vertinimu, visos pirmiau prokuroro nurodytos ir teismo aptartos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, jog prieš sudarant akcijų pirkimo – pardavimo sandorį G. J. ėmėsi tyčinių veiksmų nuo mokesčių administratoriaus nuslėpti faktą apie už parduotas akcijas gautas pajamas.

32. Taigi, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, vienintelis įrodymas, kuris galėtų patvirtinti tyčios buvimą G. J. veiksmuose, buvo ikiteisminio tyrimo metu liudytojos Ž. G. duoti parodymai, tačiau dar ikiteisminio tyrimo metu liudytoja šiuos parodymus paneigė, pateikdama savo rašytinius paaiškinimus ir nurodydama, kad tyrėjai nenurodė aplinkybės apie tyčinius G. J. veiksmus. Ir vėliau, bylą nagrinėjant teisme, būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, liudytoja dar kartą patvirtino, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nurodžiusi, kad G. J. tyčia deklaruodamas pajamas nurodė neteisingus duomenis. Gavęs pranešimą apie įtarimą G. J. 2022 m. balandžio 21 d. patikslino Pajamų mokesčio deklaraciją už 2019 m., sumokėjo (duomenys neskelbtini)825,53 Eur pajamų mokesčio ir VMI apskaičiuotus delspinigius – 43 638,19 Eur.

33. Kasacinės instancijos teismo yra nustatyta, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-232/2014). Duomenų, kurias remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014).

34. Byloje išsamius parodymus davė pats kaltinamasis, liudytojai – jo sutuoktinė, UAB „P.“ buhalterė, VMI atstovė, taip pat teisininkai G. B. ir J. Ž., taip pat ir A. Ž.. Į bylą taip pat buvo pateikta ir specialisto išvada, kiti rašytiniai įrodymai. Įvertinus visus byloje esančius įrodymus, negalima daryti vienareikšmiškos išvados apie tyčinius G. J. veiksmus 2020 m. birželio 17 d. deklaruojant pajamas už 2019 metus. Tai, kad G. J. pajamas deklaravo tik gavęs pranešimą apie jo atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą, nepatvirtina jo tyčios išvengti mokesčių, o galimai atskleidžia asmens nerūpestingumą ir tinkamų veiksmų nesiėmimą, siekiant tinkamai įvykdyti savo prievoles mokesčių administratoriui. Vis tik, kaip jau aptarta pirmiau, BK 220 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, todėl neginčijamai nenustačius G. J. veiksmuose šio subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagal BK 220 straipsnio 2 dalį jį išteisino pagrįstai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti Klaipėdos apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro A. N. apeliacinį skundą.

Teisėjai Jūratė JakubonienėVirginija LiudvinavičienėLinas Šiukšta