Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sauresta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4595-585/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilpros pramonė“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Sauresta“ dėl autoriaus teisių pažeidimo, įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus ir kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Be ankstesniuose procesiniuose atsakovės dokumentuose išdėstytų argumentų, apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Nagrinėjamu atveju egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kadangi byla išnagrinėta pažeidus rūšinio teismingumo taisykles (CPK 329 str. 2 d. 6 p.) taip pat pažeidus rungimosi, betarpiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principus. Teismas 2015-10-05 posėdžio metu nurodė, kad bus sprendžiamas klausimas tik dėl autoriaus teisių pažeidimo egzistavimo, tačiau sprendime konstatavo, kad atsakovė įvykdė KĮ 15 str. 1 d. pažeidimą, taip neteisėtai atleidus ieškovę nuo pareigos įrodinėti buvus KĮ 15 str. 1 d. pažeidimą ir pažeidus atsakovės teisę atsikirti į šį ieškinio reikalavimą.Teismas nepaneigė atsakovės pozicijos, kad ieškovės Instrukcija negali būti laikoma kūriniu ATGTĮ prasme, kadangi neatitinka keliamo originalumo reikalavimo, laikytina oficialiu dokumentu, t. y. ieškovės veiklos dokumentu, bei yra elementari montavimo bei eksploatacijos veiksmų seka, kurios apsauga negalima. Šiam argumentui pagrįsti atsakovė pakartojo ankstesnių procesinių dokumentų argumentus. Priešingai nei teigia teismas, šalių instrukcijų iliustracijų skirtumai yra akivaizdūs bei žymūs. Šiam argumentui pagrįsti atsakovė pakartojo ankstesnių procesinių dokumentų argumentus. Teismas nepasisakė dėl atsakovės paaiškinimų ir argumentų dėl to, kad atsakovės instrukcija laikytina savarankišku atsakovės, jos darbuotojų pastangomis parengtu dokumentu, taigi jų nepaneigė.Neįrodžius atsakovės neteisėtų veiksmų, teismas negalėjo tenkinti reikalavimo priteisti kompensaciją. Be to, kompensacijos dydis laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu, kadangi neatitinka teismų praktikos bei tariamo pažeidimo laikotarpis nepagrįstai skaičiuojamas nuo 2013-08-19, nors dėl 2013-08-19 patvirtintos atsakovės instrukcijos šalys ginčą išsprendė taikiai. Be to, ieškovė neįrodė žalos fakto, dydžio, priežastinio ryšio.Teismas nepagrįstai nesumažino priteistinų bylinėjimosi išlaidų, nors tik iš dalies tenkino reikalavimą priteisti 3800 Eur kompensaciją.

Apeliaciniame skunde nurodyti 2015-10-05 teismo posėdyje išsakyti teismo argumentai buvo išdėstyti ryšium su ieškovės ieškinyje pareikštu reikalavimu dėl dokumentų išreikalavimo. Teismas laikėsi pozicijos, kad byloje pirmiausia turėtų būti išspręsta, ar ieškovės instrukcija yra autorių teisių objektas ir ar yra padarytas autorių teisių pažeidimas. Be to, šalys savo procesiniuose dokumentuose teikė paaiškinimus bei atsikirtimus dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų.Teismas pagrįstai pažymėjo, kad atsakovė nenurodė jokių konkrečių teisės akto dalių, kurios buvo atkartotos tariamai perrašant juos į ieškovės instrukciją.Priešingai nei teigia atsakovė, ieškovės instrukcija nelaikytina oficialiu dokumentu (juridinio asmens organo patvirtintu veiklos dokumentu). Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovės instrukcija yra patvirtinta kokiu nors oficialiu ieškovės lokaliniu teisės aktu, įskaitant, tačiau neapsiribojant tokių duomenų nėra ir pačioje ieškovės instrukcijoje.Byloje esantys įrodymai patikimai pagrindžia, kad atsakovės instrukcijos savo atskirais elementais ir kaip visuma iš esmės atitinka ieškovės instrukciją.Atsakovė nenurodo jokių pagrįstų argumentų, kad ji neatliko jokių nesąžiningos konkurencijos veiksmų.Nors kompensacijos dydžio ieškovei nereikėjo įrodinėti ir įrodyti, savo procesiniuose dokumentuose ji nurodė kompensacijos dydžiui reikšmingas aplinkybes. Atsakovė nepagrįstai kelia baudos už laikinųjų apsaugos priemonių nevykdymą pagrįstumo klausimą apeliaciniame skunde.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro atsakovės paduoto apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis.

Teismų praktikoje įstatymu nustatyta teismo teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka aiškinama tokiu būdu, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).

Apeliantė teigia, kad bylą būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka dėl to, kad nagrinėjama byla sudėtinga dėl savo faktinių aplinkybių visumos, teisės klausimų, taip pat siekiant šalims suteikti galimybę teikti papildomus paaiškinimus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad visos reikšmingos bylai aplinkybės bei įrodymai, kuriais tos aplinkybės grindžiamos, yra nurodyti šalių procesiniuose dokumentuose. Apeliantė nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių šalis nori teikti papildomus paaiškinimus ir kodėl jų nebuvo galima pateikti raštu kartu su apeliaciniu skundu, tokių aplinkybių teismas taip pat nenustatė, todėl tenkinti apeliantės (atsakovės) prašymą dėl skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas nagrinėtinas rašytinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis).

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

Apeliantė teigia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kadangi byla išnagrinėta pažeidus rūšinio teismingumo taisykles (CPK 329 str. 2 d. 6 p.), t. y. ginčas teismingas apylinkės teismui, kadangi reikalavimas pareikštas ne dėl autoriaus asmeninių neturtinių teisių, o turtinių autoriaus teisių pažeidimo, tuo tarpu prašoma kompensacija neviršija 43 500 Eur. Šis apeliacinio skundo argumentas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kadangi įstatyme aiškiai nurodyta, jog absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas ne bet koks teismingumo pažeidimas, o tik toks, kai buvo pažeistos bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisyklės. Apeliantė neįrodinėjo, kad dėl galimo teismingumo taisyklių pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Taip pat nesutiktina, kad dėl esminių civilinio proceso principų (rungimosi, betarpiškumo, lygiateisiškumo) pažeidimo byla pirmoje instancijoje buvo išspręsta neteisingai. Nors apeliantė teigia, kad teismas užkirto kelią šalims įrodinėti ir atsikirsti dėl reikalavimo nutraukti nesąžiningos konkurencijos veiksmus, pažymėtina, kad pasirengimas bylos nagrinėjimui vyko paruošiamųjų dokumentų būdu. Kaip matyti iš byloje esančių šalių procesinių dokumentų (atsiliepimo, dubliko, tripliko), tiek ieškovė, tiek apeliantė (atsakovė) pasisakė dėl reikalavimo nutraukti nesąžiningos konkurencijos veiksmus. Vadinasi ginčo šalys turėjo galimybę pateikti į bylą įrodymus dėl nesąžiningos konkurencijos. Pirmos instancijos teismas jokių procesinių veiksmų dėl ieškinio reikalavimų išskyrimo nepriėmė, taip pat ieškovė neatsisakė nuo kurio nors ieškinio reikalavimo (CPK 140 straipsnis). Todėl apeliacinio teismo vertinimu, apygardos teismas galėjo ir turėjo sprendime pasisakyti dėl visų ieškovės reikalavimų, tame tarpe ir dėl nesąžiningų konkurencijos veiksmų, kai sprendime konstatavo, kad ieškovo instrukcija yra autorių teisių objektas ir yra padarytas autorių teisių pažeidimas.

CPK 329 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Pažymėtina ir tai, kad iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo procesinis sprendimas negali būti naikinamas formaliais pagrindais (CPK 328 str.).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl autorių teisių pažeidimo ir nesąžiningos konkurencijos veiksmų

Kaip nustatyta iš byloje esančių duomenų, 2013-03-21 ieškovė patvirtino savo parengtą Dūmtraukių sistemos elementų ir įdėklų į kaminus montavimo ir eksploatavimo instrukciją, kurioje pateikiamas tekstas ir tekstą papildančios iliustracijos, detalizuojančios gaminių įrengimo ir naudojimo tvarką. Ieškovei sužinojus apie atsakovės 2013-08-19 patvirtintą Instrukciją, kurią ji talpino tinklapyje www.sauresta.lt, ieškovė pareikalavo pašalinti šią instrukciją kaip pažeidžiančią ieškovės kaip autoriaus teises dėl instrukcijų panašumo. Atsakovė 2014-07-25 pašalino iš savo tinklapio www.sauresta.lt 2013-08-19 patvirtintą Instrukciją, tačiau vėliau patalpino kitą instrukciją, patvirtintą 2014-07-31. Ieškovės teigimu, šios instrukcijos atgaminimas, perdirbimas, platinimas, viešas paskelbimas, taip pat pažeidžia ieškovės kaip autoriaus teises.

Byloje kilo ginčas ne tik dėl ieškovės kaip autoriaus teisių pažeidimo ir iš to kylančių kitų reikalavimų (nesąžiningos konkurencijos veiksmų nutraukimo bei kompensacijos priteisimo), tačiau ir dėl ieškovės Instrukcijos pripažinimo kūriniu.

Autoriaus teisės taikomos ir paskelbtiems, ir nepaskelbtiems kūriniams, bet išreikštiems kuria nors objektyvia forma, nepriklausomai nuo kūrinio formos, paskirties ir vertės, vardo nurodymo ar jo nenurodymo (Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos 15 str., 1999 m. ATGTĮ 4 str. 1 d., 6 str., 13 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2000, 2004 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2004).

Pirmosios instancijos teismas nesutiko ir atmetė atsakovės argumentą, kad ieškovės Instrukcija nėra autorių teisių objektas, nes jam trūksta esminio autorių teisių objektui būdingo elemento – jis nėra kūrybinės veiklos rezultatas ir dėl to neatitinka originalumo kriterijaus, o yra privalomų teisės aktų reikalavimų atkartojimas, todėl pati Instrukcija tėra tam tikros montavimo bei eksploatacijos veiksmų sekos nurodymas, nulemtas gaminių, kurių naudojimo aprašymui skirta, funkcinių savybių. Teismas, įvertinęs šalių instrukcijų turinį, konstatavo, kad ieškovės Instrukcija yra originalus ieškovės sukurtas kūrinys. Teismas nustatė, kad ieškovės Instrukcijoje gamintojo pateiktas gaminių ir jų eksploatavimo aprašymas neabejotinai turi kūrybos bruožų, nes turi unikalius, atpažįstamus elementus, instrukciją sukūrusios ieškovės nuožiūra parinktas, įtrauktas ir apipavidalintas bei jo nuožiūra parinkta tvarka išdėstytas dalis, turi ieškovės parinktą struktūrą, apimtį, grafinį vaizdavimą, Instrukcija grindžiama ne tik bendromis žiniomis apie dūmtraukių sistemas, bet taip pat paremta ir ieškovės patirtimi jų gamyboje ir montavime. Išvadą apie ieškovo instrukcijos originalumą teismas taip pat darė remdamasis kitų gamintojų analogiškomis dūmtraukių sistemų montavimo instrukcijomis. Nors apeliantė teigia, kad teismas negalėjo remtis kitų šalių instrukcijomis dėl galimų skirtingų reikalavimų skiriantis teisiniam reglamentavimui, tačiau šių savo teiginių niekaip nepagrindžia.

Apeliantė taip pat ginčijo pirmos instancijos teismo išvadą, jog ieškovės Instrukcija nėra oficialus dokumentas ATGTĮ 5 str. 1 d. 2 p. prasme. Pažymėtina, jog byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovės Instrukcija yra patvirtinta kokiu nors oficialiu ieškovės lokaliniu teisės aktu, tokių duomenų nėra ir pačioje ieškovės Instrukcijoje. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovo instrukcija nėra nei teisės aktas, nei oficialus administracinio, teisinio ar norminio pobūdžio dokumentas ir šias byloje aplinkybes teisingai nustatė apygardos teismas.

Vertinant ieškovės Instrukcijos bei apeliantės instrukcijų panašumą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės 2013-08-19 patvirtinta instrukcija yra beveik identiška ieškovės Instrukcijai savo struktūra. Šios teismo išvados iš esmės neginčija ir pati apeliantė, tačiau teigia, kad ši aplinkybė neturi reikšmės, kadangi apeliantė ieškovės prašymu pašalino šią instrukciją iš savo internetinio puslapio. Akcentuotina, kad sprendžiant dėl neteisėtų veiksmų nutraukimo ši aplinkybė nėra reikšminga, kadangi 2013-08-19 patvirtinta instrukcija buvo pašalinta, tačiau sprendžiant kitų ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimą svarbu nustatyti, ar jos platinimas, viešas paskelbimas pažeidė ieškovės teises. Teismas taip pat nustatė, kad 2014-07-31 instrukcijos tekstinė dalis nėra visiškai tapati ieškovės Instrukcijai, tačiau, kaip ir ankstesnė 2013-08-19 instrukcija visiškai atkartoja ieškovės instrukciją pagal struktūrą, dėstymo logiką, pateikiamos informacijos apimtis ir būdus, o skirtumai tarp instrukcijų yra nežymūs ir neesminiai, sąlygoti kitokių atsakovės naudojamų medžiagų, gaminių specifikacijų, pavadinimų, atsiradę dėl nežymių teksto pakeitimų atsakovo instrukcijose, kuriose naudojami ištisi ieškovo instrukcijų tekstų blokai, atskiras pastraipas pažodžiui arba beveik pažodžiui perkėlus iš ieškovės Instrukcijos arba tiesiog teksto dėstyme sukeičiant žodžių eilę ar panaudojant sinonimus toje pačioje dėstomos minties struktūroje.

Kaip matyti iš skundžiamo pirmos instancijos teismo sprendimo turinio, teismas išsamiai ir detaliai aptarė tiek šalių instrukcijų skirtumus, tiek panašumus, todėl padarė pagrįstas išvadas su kuriomis apeliacinis teismas neturi pagrindo nesutikti, jog ieškovės Instrukcijoje paveikslėlių Nr.3, 4, 5, 6, 7, 8, 9 ir 10 ir atsakovės 2013-08-19 patvirtintoje instrukcijoje paveikslėlių Nr.1, 2, 3, 4, 5, 6, 8 ir 9 panašumas arba net visiškas tapatumas nekelia jokių abejonių; atsakovės įvadas beveik pažodžiui atkartoja ieškovės įžangą, o toliau seka analogišku ieškovės Instrukcijos struktūrai principu sukonstruota atsakovės instrukcijos struktūra.

Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

Apeliantė teigia, kad teismas nepaneigė apeliantės pozicijos, kad ieškovės Instrukcija negali būti laikoma kūriniu ATGTĮ prasme, kad ieškovės Instrukcija laikytina oficialiu dokumentu bei to, kad apeliantės instrukcija laikytina savarankišku atsakovės, jos darbuotojų pastangomis parengtu dokumentu. Tačiau atsižvelgiant į aukščiau aptartą teismų praktiką, nustatytas bylos faktines aplinkybes bei šalių pateiktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad vertinti byloje esančius įrodymus kitaip nei tai darė pirmosios instancijos teismas nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pirmiau nurodytų įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo.

Apeliantė taip pat teigia, kad ieškovė neįrodė, jog apeliantė atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad norint asmens atliktus veiksmus pripažinti nesąžiningos konkurencijos veiksmais, būtina konstatuoti dvi esmines sąlygas: pirma, turi būti nustatytas konkurencijos santykis tarp verslo ar profesine veikla užsiimančių subjektų; antra, būtina nustatyti, kad atitinkami konkurento veiksmai atliekami turint tikslą konkuruoti, ir būtent atliekant tokius veiksmus yra naudojamasi kitų subjektų reputacija, produktų, žymenų imitavimu ar kitais nesąžiningais veiksmais (vartotojų klaidinimu ir pan.), sąmoningai siekiant tapti konkuruojančiu subjektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2008; 2011 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2011, kt.).

Byloje nekilo ginčas dėl to, kad šalys yra konkurentės. Byloje taip pat nustatyta ir konstatuota, kad apeliantė atliko neteisėtus veiksmus ieškovės Instrukciją atgamindama, perdirbdama, platindama ir viešai paskelbdama kaip savo. Taigi, sprendžiant dėl antros sąlygos egzistavimo, sutiktina su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad apeliantė, neteisėtai pasinaudojusi ieškovės atliktu darbu, sumažino ieškovės konkurencingumą. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus yra pagrįsta ir teisinga.

Dėl kompensacijos dydžio

Apeliantė teigia, kad ieškovė neįrodė visų sąlygų, siekiant nustatyti apeliantės atsakomybę bei kompensacijos dydį. Be to, teismas nepagrįstai tariamo pažeidimo laikotarpį skaičiavo nuo 2013-08-19, nors dėl 2013-08-19 patvirtintos atsakovės instrukcijos šalys ginčą išsprendė taikiai.

ATGTĮ 77 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad autorių teisių subjektai, gindami savo teises, įstatymų nustatyta tvarka turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti sumokėti kompensaciją. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kaip turėtų būti taikomi minėtoje ATGTĮ normoje įtvirtinti kriterijai, reikšmingi sprendžiant dėl kompensacijos dydžio, inter alia, pažymint, kad kompensacijos instituto paskirtis – apginti autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų pažeistas teises, teisingai jiems atlyginant jų patirtus materialinio ir nematerialinio pobūdžio praradimus ir taip užtikrinant teisingą autorių ir gretutinių teisių subjektų pažeistų teisių gynimą, kai dėl autorių ir gretutinių teisių pažeidimo neįmanoma nustatyti padarytos žalos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra v. UAB „Konto“, bylos Nr. 3K-3-260/2011; 2015 m. birželio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „15min“ v. UAB „Lrytas“, bylos Nr. 3K-3-388-313/2015). Ginant intelektinės nuosavybės teises, svarbūs ne tik kompensaciniai, bet ir prevenciniai tikslai. Įstatyme nustatytas kompensacijos dydžio ribų intervalas, o kompensacijos, priteistinos konkrečioje situacijoje, dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes. Kompensacija yra tik specialus žalos apskaičiavimo metodas (įstatyme nustatyto dydžio nuostoliai), įtvirtintas ATGTĮ dėl autorių teisių, kaip civilinės teisės objektų, specifikos.

Nors atsakovė teigia, kad teismas netinkamai skaičiavo pažeidimo trukmę, kadangi ji pašalindama 2013-08-19 patvirtintą instrukciją, įvykdė ieškovės pretenzijoje išdėstytą reikalavimą, kas reiškia, jog šalys ginčą išsprendė taikiai, tačiau pažymėtina, kad šalys neaptarė kompensacijos klausimo už šios instrukcijos naudojimą atsakovei vykdant veiklą iki jos pašalinimo. Pripažinus, kad apeliantei naudojant 2013-08-19 patvirtintą instrukciją buvo ir toliau pažeidžiamos ieškovės kaip autoriaus teisės, ieškovė turi teisė į šios žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija sutinka, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas priteisti kompensaciją, kadangi apeliantė kitų, nei aukščiau minėti argumentai dėl pažeidimo trukmės, argumentų dėl kompensacijos nepagrįstumo nenurodė, teigdama, kad ieškovė neįrodė žalos dydžio. Tačiau šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad ATGTĮ 83 str. 4 d. 1 p. norma, kurioje įtvirtinta kompensacija, „nesieja kompensacijos dydžio su žalos (nuostolių) dydžiu, todėl žalos dydis nereikšmingas, nes tokiu atveju netektų prasmės kompensacijos ir žalos (nuostolių) atlyginimo, kaip savarankiškų teisių gynimo būdų, teisinis atribojimas“ (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2011, kt.).

Sprendžiant dėl konkrečios priteistinos kompensacijos sumos būtina vadovautis ir civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis. Apygardos teismas dėl priteistinos kompensacijos dydžio sprendė atsižvelgdamas į pažeidėjo kaltę, jo turtinę padėtį, neteisėtų veiksmų priežastis, trukmę bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes (tai kad atsakovė pažeidė ne tik turtinės ieškovės teises, bet ir atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus), taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (ATGTĮ 83 str. 4 d. 1 p.). Todėl apeliacinio teismo vertinimu priteistos kompensacijos dydis šio konkretaus ir individualaus ginčo tarp dviejų konkuruojančių verslo subjektų atveju yra proporcingas, teisingas ir atliekantis satisfakcijos funkciją už ieškovės patirtus neteisėtus veiksmus.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo apeliaciniam teismui kitaip vertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes, negu jas vertino pirmosios instancijos teismas, ir padaryti kitokią išvadą, todėl apeliantės apeliacinis skundas netenkinamas, o ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams. Nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadas pagrindžiančiais motyvais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Dėl baudos panaikinimo ar sumažinimo

Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė prašymą išspręsti klausimą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartimi paskirtos baudos už kiekvieną Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutarties nevykdymo dieną, panaikinimo arba sumažinimo. Kaip matyti iš bylos duomenų, apeliantė teikė pirmos instancijos teismui prašymą atnaujinti terminą skundui dėl 2015 m. gegužės 13 d. nutarties paduoti, tačiau teismui termino neatnaujinus, nebuvo sprendžiamas klausimas dėl baudos panaikinimo ar sumažinimo. Apeliantė šios teismo nutarties neskundė.

CPK 107 str. numatyta, kad asmuo, kuriam paskirta bauda, per 14 nuo nutarties priėmimo gali prašyti teismą, paskyrusį baudą, ją panaikinti ar sumažinti. Taigi, klausimą dėl paskirtos baudos panaikinimo ar sumažinimo sprendžia teismas, kuris šią baudą skyrė, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl su šiuo klausimu susijusių apeliantės argumentų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantės skundžia teismo sprendimą ir dalyje bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Nurodo, kad ieškinio reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo nebuvo tenkintas pilna apimtimi, todėl bylinėjimosi išlaidos taip pat mažintinos.

Su šia apeliantės pozicija nesutiktina, kadangi bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 str.). Nagrinėjamu atveju teismas tenkino visus materialinius ieškinio reikalavimus, tame tarpe dėl kompensacijos priteisimo. Atsižvelgiant į tai, kad klausimas dėl kompensacijos dydžio nustatymo priskiriamas išimtinai teismo diskrecijai (ATGTĮ 83 str. 4 d. 1 p.), sprendžiant dėl ieškinio reikalavimų patenkinimo apimties neturi reikšmės tai, kad priteistas mažesnis kompensacijos dydis nei buvo prašoma ieškiniu.

Ieškovė prašo priteisti 1410,86 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisines paslaugas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus: pažymą apie suteiktas teisines paslaugas, 2016 m. sausio 29 d. sąskaitą faktūrą, 2016 m. gegužės 26 d. banko operacijų išrašą.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija), į Rekomendacijų 8.11 punktą, kuriame nustatyta, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,3 koeficiento, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) (šiuo konkrečiu atveju – 713,90 Eur), sprendžia, kad atsakovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkinamas iš dalies.

Šiuo atveju, teisėjų kolegijos nuomone, nei bylos apimtis, nei advokato darbo bei laiko sąnaudos nelemia būtinumo vadovautis maksimaliu galiojančių rekomendacijų 8.11 punkte nurodytu koeficientu taip pat atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teisme ieškovę atstovavo ta pati advokatė, kaip ir pirmosios instancijos teisme, todėl nagrinėjamu atveju, ieškovei iš atsakovės priteistinas 800,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas (CPK 93 str., 98 str.)

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB „Sauresta“ (j.a.k. 300073204) ieškovo UAB „Vilpros pramonė“ (j.a.k. 126310441) naudai 800,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti