Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Linos Muchtarovienės, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vilijos Valantienės, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus misto apylinkės teismo 2022 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-178-1101/2022 pagal ieškovo O. S. patikslintą ieškinį atsakovams G. K. ir D. S. dėl piniginių lėšų priteisimo, trečiasis asmuo – N. M..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-1450-918/2022 pagal ieškovo O. S. ieškinį atsakovui G. K. dėl akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis, tretieji asmenys byloje – uždaroji akcinė bendrovė „Duolga“, D. S..

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

21.3. Aferą suorganizavę ieškovas ir D. S. tiesiog pasinaudojo atsakovu, o vėliau, kilus nesutarimams dėl užmokesčio, ieškovas nusprendė D. S. sumokėtus pinigus išsireikalauti kaip restituciją, nors tiek ieškovas, tiek D. S. žinojo, kad ieškovas, pasirašydamas sutartį dėl akcijų pirkimo su atsakovu, jokių pinigų už akcijas nemokėjo ir nesiruošė mokėti, o tiesiog planavo šias akcijas pasisavinti. Ieškovo ir D. S. veiksmuose matyti nusikalstamos veikos – sukčiavimo – sudėtis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnis), apie kurią teismas, nustatęs, kad byloje dalyvaujančio asmens arba kito asmens veiksmai ar neveikimas turi nusikalstamos veikos požymių, turėjo pranešti prokurorui (CK 300 straipsnis).

21.4. Teismas, spręsdamas klausimą dėl restitucijos, neatskleidė bylos esmės, nes neįvertino tiek ieškovo ir jo atstovo D. S. nesąžiningumo, net sukčiavimo, tiek pačių akcijų pardavimo sutarčių prieštaravimo viešajai tvarkai ar gerai moralei, nors tai privalėjo padaryti, kad įvertintų visas aplinkybės, teisiškai reikšmingas restitucijos taikymui, kurios apima šalių (ne)sąžiningumą ir sandorio prieštaravimą viešajai tvarkai ar gerai moralei.

21.5. Nors šioje byloje ieškovo ir atsakovo sudarytas sandoris buvo pripažintas negaliojančiu dėl įstatymo reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo, tačiau tai nereiškia, kad nėra kitų šio sandorio negaliojimo pagrindų, kuriuos būtina įvertinti sprendžiant restitucijos klausimą. Nustačius, jog ieškovas ir jo atstovas D. S. buvo nesąžiningi arba net nusikalstamai sukčiavo, gali būti taikoma vienašalė restitucija, įpareigojant nesąžiningą ieškovą sumokėti sąžiningam atsakovui akcijų įsigijimo kainą 14000,00 Eur. Nors visiška restitucija yra neįmanoma, kadangi restitucijos objektas – įmonės akcijos, neišliko, tačiau yra galima vienašalė restitucija, įpareigojant ieškovą sumokėti atsakovui akcijų kainą. Šiuo nagrinėjamu atveju teismas turėtų pritaikyti vienašalę restituciją, atsakovo naudai iš ieškovo priteisdamas sumą, kuri turi būti ne mažesnė nei akcijų pirkimo pardavimo sutartyje sutarta 14000,00 Eur suma, nes pagal CK 6.146 straipsnį restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims, tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. CK 6.222 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai grąžinimas natūra yra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, nes šiuo nagrinėjimu atveju toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams.

21.6. Pirmosios instancijos teismas, mechaniškai netaikydamas restitucijos dėl akcijų kainos kompensavimo atsakovui, neįvertino, kad toks restitucijos netaikymas nepagrįstai ir nesąžiningai pagerino nesąžiningo ieškovo padėtį ir pablogino sąžiningo atsakovo padėtį. CK 6.146 straipsnis numato, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Pirmosios instancijos teismas šią taisyklę pažeidė, nusprendęs nepriteisti iš ieškovo akcijų įsigijimo kainos atsakovo naudai tik todėl, kad UAB „Duolga“ yra bankrutavusi, neįvertindamas, kad įmonė bankrutavo tada, kai akcijos priklausė nesąžiningam ieškovui, įmonei vadovavo ieškovo atstovas D. S., o atsakovas apskritai liko be akcijų. Dėl restitucijos netaikymo šiuo atveju atsakovo padėtis vertintina kaip nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėjusi, kadangi atsakovas neatgavo ieškovui perleistų akcijų ir dėl to nebuvo sugrąžintas į padėtį, buvusią iki negaliojančiu pripažinto sandorio sudarymo, nes teismas neįvertino akcijų vertės, nors privalėjo, kad tinkamai išspręstų restitucijos klausimą.

21.7. Ieškovo ir jo atstovo D. S. veiksmai, susiję su akcijų apsimestiniu pirkimu, siekiant neteisėtai įgyti teisėtą pagrindą nuolat gyventi Lietuvoje, įkalbant patirties neturintį ir lietuviškai nesuprantantį atsakovą sudaryti neteisėtos formos sandorį, kuriuo ieškovas ir jo atstovas D. S. siekė nemokamai įsigyti akcijas iš atsakovo, yra nesąžiningi, pažeidžiantys viešosios teisės normas, todėl ieškovas ir jo atstovas D. S., kaip nesąžiningos bylos šalys, negali tikėtis tokio savo interesų gynimo kaip atsakovas, kuris yra sąžininga bylos šalis. Todėl yra pagrindas ieškovo ir jo atstovo D. S. ginamą subjektinę teisę, kuria piktnaudžiaujama, atsisakyti ginti. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas privalėjo tinkamai įvertinti aplinkybę, kad ieškovas ir jo atstovas D. S., siekdami sukčiaujant įsigyti iš atsakovo akcijas, už jas apskritai nesumokant, įkalbant nepatyrusį ir lietuviškai nesuprantantį atsakovą sudaryti neteisėtos formos sandorį, kurio tikslas buvo ne investicijos į atsakovo įmonę, o neteisėtas siekis gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, piktnaudžiavo teise, kurią pagal CK 1.137 straipsnio 3 dalį teismas turėjo atsisakyti ginti.

21.8. Apeliacinis teismas iš dalies patenkino atsakovo apeliacinį skundą, 2019-11-19 nutartyje nuspręsdamas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl atsisakymo taikyti restituciją naikintina ir byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Todėl laikytina, kad atsakovo apeliacinis skundas buvo patenkintas iš dalies.

21.9. Procesinio prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo patenkinimas apeliacinės instancijos teisme nesudaro pagrindo vertinti apeliacinio skundo iš dalies patenkintu. Šio prašymo patenkinimas nesudaro pagrindo atsižvelgti į jo išsprendimo rezultatus, kai svarstoma dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo. Atsižvelgdamas į šias nuostatas, teismas sprendžia dėl jų paskirstymo pagal CPK 93 straipsnį.

21.10. Dėl šalių bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmojoje instancijoje ir apeliacinėje instancijoje, buvo netinkamai taikyta CPK 93 straipsnio 2 dalis. Jeigu apeliacinės instancijos teisme tenkinamas iš dalies atsakovo apeliacinis skundas dėl materialinio ieškovo reikalavimo atsakovui išsprendimo dėl 14000,00 Eur restitucijos, tai reiškia, kad apeliacinėje instancijoje byla išspręsta atsakovo naudai, todėl pagal CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalis atsakovui turi būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, kurias jis turėjo pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teisme. Svarstant dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, turi būti taikoma CPK 93 straipsnio 1 dalis ir vadovaujamasi nuostata, kad materialinis teisinis reikalavimas išspręstas to asmens naudai, prieš kurį paduotas apeliacinis skundas buvo patenkintas iš dalies. Tačiau pirmosios instancijos teismas neišsprendė klausimo dėl atsakovo patirtų 425,00 Eur išlaidų teisinei pagalbai ir 75,00 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą atlyginimo, taip pat nepagrįstai ieškovo naudai priteisė visas ieškovo išlaidas, turėtas pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme, neįvertindamas, kad atsakovo apeliacinis skundas dėl restitucijos netaikymo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo buvo patenkintas iš dalies, todėl ieškovas turėjo teisę į ne daugiau kaip pusę išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme. Dėl bylinėjimosi išlaidų iki Vilniaus apygardos teismo 2019-11-19 nutarties priėmimo priteisimo netinkamai taikyta CPK 93 straipsnio 2 dalis. Teismas turėjo taikyti CPK 93 straipsnio 1 dalį, nes dėl materialinių reikalavimų dalies apeliacinės instancijos teismas sprendė ieškovo naudai – pagal atsakovo skundą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje dėl žalos atlyginimo nekeitė ir nepanaikino. Šis pažeidimas sudaro pagrindą pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

21.11. Ieškovui ir jo atstovui D. S. apskritai neturėtų būti priteistos jokios bylinėjimosi išlaidos, įvertinus šių asmenų nesąžiningumą, net nusikalstamą sukčiavimą, nes CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

21.12. Ieškovas ir jo atstovas D. S., kurie buvo akivaizdžiai nesąžiningi, net matytina veikdami grupėje ir iš anksto sutarę sukčiavo ir pasisavino iš atsakovo akcijas, apskritai neturi teisės į jokių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą šioje byloje, nes dėl jų nesąžiningumo susidarė situacija, kad ieškovas, kaip ginčą inicijavęs asmuo, kartu pats neteisėtai veikęs sudarant ginčijamus niekinius sandorius, taip pat ieškovo atstovas D. S., suorganizavęs visą šią aferą, nepatyrė jokių neigiamų procesinių padarinių. Išlaidų advokato pagalbai atlyginimas ieškovui ir D. S. reiškia, kad jie dėl savo priešingo teisei elgesio nepatirtų jokių neigiamų padarinių, o tai visiškai neatitinka sąžiningumo ir teisingumo kriterijų.

22. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas O. S. prašo apeliacinį skundą atmesti; skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

22.1. Skundžiamo teismo sprendimo nagrinėjimo ribos buvo tinkamos.

22.2. Atsakovo bandymai kaltinti ieškovą nesąžiningumu yra netinkami ir manipuliatyvūs. Jais siekiama formuoti nepalankią ieškovui teismo nuomonę. Netinkamas yra teismų praktikos, susijusios su nusikalstamais veiksmais, nekorektiškas citavimas, siekiant parodyti, kad esą ieškovas gali būti įtariamas nusikalstamais veiksmais. Dėl nesąžiningų abiejų atsakovų byloje nukentėjo išimtinai ieškovas, kuris mokėjo pinigus už perkamas ginčo akcijas fiziškai kitam atsakovui D. S., nes pagrįstai tikėjosi, kad abu atsakovai veikia išvien, o D. S. tinkamai ir sąžiningai atstovauja G. K.. Spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, jos būdo pakeitimo ar dydžio klausimus, teismas turėtų vadovautis pozicija, kad sąžininga santykio šalis nepatirtų dar didesnio nuostolio, nei jau patyrė. Taip pat būtų akivaizdžiai nesąžininga patenkinti ieškovą apgavusio atsakovo prašymą priteisti jam 14000,00 Eur vienašalę restituciją, ir taip jam leisti praturtėti be pagrindo dėl jo nesąžiningo elgesio, manipuliuojant teisminiu procesu.

22.3. Ieškovas pasirinko neteikti apeliacinio skundo byloje, kurioje yra du atsakovai bei sudėtingi ginčo šalių santykiai, o ginti savo teises kitais pažeistų teisių gynimo būdais. Toks ieškovo elgesys yra susijęs su siekiu sumažinti ginčo išlaidas bei supaprastinti procesą ir jokiu būdu nereiškia savo teisėtų interesų atsisakymo.

22.4. Teismas nurodė, kad restitucija nagrinėjamu atveju netaikoma visai. Todėl dėl restitucijos būdo ar jo pakeitimo teismui pasisakyti nereikėjo. Jei teismas ir būtų priėmęs sprendimą taikyti restituciją ir sprendęs dėl jos apimties bei būdo, jis turėtų atsižvelgti į ginčo šalių elgesį sandorio sudarymo metu ir po jo, bei įvertinti atsakovų nesąžiningumo įtaką restitucijos būdui bei apimčiai.

22.5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad visi ieškovo sumokėti kitam atsakovui pinigai buvo mokėti ne už ginčo sandorius, o už kito atsakovo paslaugas, nesusijusias su ginčo sandoriais. Atsakovas jokių lėšų pagal sandorį negavo ir grąžinti ieškovui neturi. Taip pat ieškovas neturi ir negali gražinti bendrovės akcijų ar jų piniginio ekvivalento, nes tų akcijų teisėtai nevaldė. Ginčo sandoriai, remiantis įsiteisėjusiu teismo sprendimu, negalioja nuo jų sudarymo momento, todėl akivaizdu, kad ginčo akcijos neperėjo ieškovo nuosavybėn. Visi su akcijomis vėliau atlikti veiksmai yra niekiniai. Negaliojantys yra ir visi su akcininko teisių realizavimu susiję veiksmai – balsavimai akcininkų susirinkimuose, akcininkų sutartys ir pan. Jei įmonė nebūtų išregistruota atitinkamo teismo sprendimo priėmimo dieną, teismo sprendimas dėl sandorių negaliojimo nuo jų sudarymo momento būtų pagrindas atsakovui atitinkamai įforminti ginčo akcijų nuosavybę savo vardu, tačiau būtų vertinama, kad visą laiką nuo ginčo sandorių sudarymo iki atitinkamo teismo sprendimo įsigaliojimo būtent atsakovas buvo teisėtas ginčo akcijų savininkas. Tai, kad atsakovas buvo netekęs šiam laikui akcijų valdymo, nereiškia, kad ieškovas įgijo nuosavybę į jas. Taigi restitucijos netaikymo klausimas teismo yra išspręstas tinkamai ir visiškai.

22.6. Apeliaciniame skunde ne visi dėstomi argumentai dėl ieškovo ir kito atsakovo sąžiningumo sandorio sudarymo ir jo vykdymo metu yra reikšmingi bylai, nes dauguma jų išeina už bylos nagrinėjimo ribų.

22.7. Atsakovo nurodyti argumentai dėl tariamo ieškovo nesąžiningumo yra nepagrįsti, neįrodyti, nesusiję su bylinėjimosi išlaidų skirstymo klausimu.

23. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas D. S. prašo apeliacinio skundo netenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

23.1. Nustačius, kad ieškovo ir atsakovo G. K. sudaryti sandoriai yra apsimestiniai, o tikrasis sandoris yra teisėtas, jokia restitucija nėra taikytina, vietoje to pripažintinas galiojančiu tas sandoris, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje. Ieškovas ir atsakovas G. K. sudarė akcijų pirkimo-pardavimo sutartis tik tam, kad imituotų investiciją, kurios niekada nebuvo, tai leido ieškovui tikėtis gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Ieškovo ir atsakovo sudaryti sandoriai tebuvo akcijų pirkimo-pardavimo sandorio imitacija, siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas perdavė akcijas be jokio apmokėjimo ir jo niekada nereikalavo. Vieno sandorio pridengimas buvo atliktas sąmoningai tam, kad būtų apgautas Migracijos departamentas. Šalių sudarytas sandoris pripažintinas apsimestiniu, nustatant, kad tikrasis sandoris, kurį šalys turėjo galvoje, yra dovanojimo sandoris. Tokiu atveju restitucija netaikoma, nebent sandoris bus pripažintas negaliojančiu kitu pagrindu.

23.2. Ieškovas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, manytina, kad ir sandoriai, kuriais buvo bandoma legalizuoti ieškovo buvimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, savaime pripažintini prieštaraujančiais viešajai tvarkai ir gerai moralei. Be to, ieškovo ir atsakovo G. K. sudaryti sandoriai prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei dar ir dėl to, kad šalių padaryti pažeidimai kvalifikuotini kaip nelegalios migracijos grėsmė, už ką numatytos labai griežtos administracinio poveikio priemonės. Jų veiksmai, teikiant tikrovės neatitinkančią informaciją Migracijos departamentui, galimai turi ir nusikalstomos veikos požymių. Nustačius, kad šalių sudaryti sandoriai prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, restitucija nustatytina pagal CK 1.81 straipsnio 2 ir 3 dalis. Remiantis šiuo reguliavimu, tuo atveju, kai abi sandorio šalys buvo nesąžiningos, taikytina dvišalė restitucija. Kadangi tikrovės neatitinkančius duomenis apie sandorius Migracijos departamentui pateikė abu, darytina išvada, kad abi šalys buvo nesąžiningos. Nustačius, kad jų sudaryti sandoriai prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, ieškovas turi grąžinti atsakovui G. K. viską, ką yra gavęs pagal sandorius, o atsakovas turi grąžinti ieškovui viską, ką taip pat yra gavęs pagal sandorius. Kadangi ieškovas už akcijas pagal sandorius nesumokėjo, jokios sumos restitucijos tvarka jam neturi būti priteistos. Kadangi atsakovas G. K. perdavė ieškovui akcijas pagal sandorius, šios akcijos turi būti jam grąžintos. Tačiau šiuo metu UAB „Duolga“ yra bankrutavusi. CK 6.146 straipsnis numato, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Tai reiškia, kad atsakovui iš ieškovo priteistina ieškovui pagal sandorius perduotų akcijų vertė. Tačiau akcijos iš tikrųjų buvo bevertės, todėl atsakovo nurodyta suma neatspindi tikrosios akcijų vertės. Manydamas, kad ieškovui perduotų akcijų tikroji vertė sudarė 14000,00 Eur, jis turėjo tą įrodyti, tačiau to net nebandė daryti.

23.3. Teisiniai santykiai susiformavo tarp ieškovo ir įmonės UAB „Alvalita“, šie teisiniai santykiai susiformavo ne dėl atstovavimo, o dėl paslaugų teikimo. Todėl tai, kad teismas atsisakė sutikti su atsakovo neįrodytomis ir tikrovės neatitinkančiomis deklaracijomis, nereiškia, kad bylos esmė liko neatskleista. Nėra pagrindo išvadai, kad grąžinus bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, bus nustatytos naujos aplinkybės (jokių naujų aplinkybių savo apeliaciniame skunde atsakovas nenurodė ir jokių naujų įrodymų nepateikė). Bylos pakartotinis grąžinimas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui neatitiktų CPK 7 straipsnyje įtvirtintų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų.

23.4. A. G. K. apskritai neturi teisės skųsti teismo sprendimo dalyje, kuria atsakovui D. S. iš ieškovo buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovui bylinėjimosi išlaidos buvo priteistos dėl to, kad ieškovo patikslintu ieškiniu atsakovui pareikšti reikalavimai buvo atmesti. Ieškovas to neginčija, todėl turi prisiimti atitinkamas pasekmes – atlyginti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kadangi jos atsirado būtent dėl ieškovo nepagrįstų reikalavimų. Kadangi atsakovas G. K. neturi teisės perimti ieškovo teisės apskųsti ieškovui nepalankų teismo sprendimą, tai reiškia, kad jis savo apeliaciniu skundu negali blokuoti atsakovo D. S. galimybės išieškoti jam iš ieškovo priteistas bylinėjimosi išlaidas. Priešinga išvada neatitiktų bylinėjimosi išlaidų instituto pamatinio principo „pralaimėjęs moka“, kadangi bylą dalyje prieš atsakovą D. S. pralaimėjęs ieškovas per nustatytą terminą jam nepalankaus sprendimo neapskundė ir neįvykdė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovo (apelianto) apeliacinis skundas netenkintinas.

24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

25. Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, jog 2017-07-17 tarp ieškovo (pirkėjo) ir atsakovo G. K. (pardavėjo) buvo sudaryta akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovas įsigijo iš atsakovo G. K. 8400 vnt. UAB ,,Duolga“ akcijų už 8400,00 Eur. 2017-07-19 buvo sudaryta antra akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovas įsigijo iš atsakovo G. K. 5600 vnt. UAB ,,Duolga“ akcijų už 5600,00 Eur. Ieškovas minėtų sutarčių pagrindu iš viso įgijo 14000 vnt. UAB ,,Duolga“ akcijų už bendrą 14000,00 Eur kainą.

26. Šios akcijų pirkimo-pardavimo sutartys įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalimi pripažintos negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento, kaip prieštaraujančios imperatyvioms teisės normoms (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 1.80 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimu pripažinęs akcijų pirkimo-pardavimo sutartis negaliojančiomis, restitucijos klausimo nesprendė, kadangi ieškovas tokio reikalavimo byloje nebuvo pareiškęs. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 19 d. nutartimi pakeitė minėtą apylinkės teismo sprendimą – panaikino sprendimo dalį dėl restitucijos netaikymo ir perdavė restitucijos taikymo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl ginčo esmės

27. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, grąžinus bylos dalį nagrinėti iš naujo, bylos ribas apibrėžė apeliacinės instancijos teismo 2019 m. lapkričio 19 d. nutartis, kurioje nurodyta, kad bylos dalis grąžinama išspręsti klausimą dėl restitucijos pagal negaliojančiais pripažintus sandorius (ir procesinio pobūdžio klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo).

28. Restitucija (lot. restitutio – grąžinimas į ankstesnę padėtį) yra vienas iš civilinių teisių gynimo būdų, įtvirtintas CK 1.138 straipsnio 2 punkte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2007). Restitucijos institutas reglamentuojamas CK šeštosios knygos X skyriuje. Tokia šio instituto vieta tarp CK normų rodo, kad restitucija yra prievolių teisės institutas ir kartu prievolinis teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019).

29. Kasacinio teismo praktikoje pasisakant dėl restitucijos instituto taikymo nurodoma, kad restitucija yra sandorio, pripažinto negaliojančiu, padarinys (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 1.90 straipsnio 3 dalis). Teismas, atsižvelgdamas į restitucijos taikymą reglamentuojančias teisės normas, ypač į 6.147 straipsnio 1, 2 dalis, turi nustatyti ir įvertinti visas taikytinai restitucijai (jos būdui) teisiškai reikšmingas aplinkybes. Taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo. Restitucijos teisinis institutas, kaip ir kiti, negali būti taikomas formaliai, nesiejant su konkrečiomis kiekvienu individualiu atveju reikšmingomis bylos aplinkybėmis. CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – išvengti, kad dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos – atitinkamai pagerėtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006).

30. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis) ir įvertinti, ar nėra pagrindo jį pakeisti (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).

31. Nagrinėjamu atveju bylos dalį dėl restitucijos taikymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo perdavus nagrinėti iš naujo, ieškovas patikslino ieškinį, nurodydamas, kad ieškovas bendrovės UAB ,,Duolga“ akcijų kainą faktiškai sumokėjo ne atsakovui (pardavėjui) G. K., o atsakovui D. S., kuris, ieškovo teigimu, tarpininkavo ieškovui ir veikė kaip pardavėjo G. K. atstovas. Ieškovas nurodė, jog restitucija turi būti taikoma atsakovo D. S. atžvilgiu ir iš jo priteistina 11640,00 Eur suma.

32. Byloje nustatyta, kad 2017-07-17 ir 2017-07-19 akcijų pirkimo-pardavimo sutartys, teismo pripažintos negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento, kaip prieštaraujančios imperatyvioms teisės normoms, buvo sudarytos tarp ieškovo (pirkėjo) ir atsakovo G. K. (pardavėjo). Patikslintu ieškiniu ieškovas prašė taikyti restituciją atsakovo D. S. atžvilgiu. Kaip pagrįstai šiuo atveju pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovu patrauktas D. S. nėra minėtų sandorių šalis, todėl jo atžvilgiu negali būti taikoma restitucija pagal negaliojančiais pripažintus sandorius. Reikalavimas dėl restitucijos taikymo pagal negaliojančius sandorius turi būti reiškiamas sandorio šaliai, šiuo atveju – atsakovui G. K..

33. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą teismui pareiškiamame ieškinyje turi būti nurodyta, be kita ko, ieškovo atsakovui reiškiamas materialusis teisinis reikalavimas (ieškinio dalykas) ir aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas).

34. Pagal civilinio proceso teisėje įtvirtintą dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Tai reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti. Ieškinio elementus privaloma nurodyti kiekviename ieškinyje, nes jie individualizuoja kiekvieną konkretų civilinį ginčą. Faktinis ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės (lot. causa petendi), kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką. Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, taip pat sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus (atsiliepimą), taip užtikrinant ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014). Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį. Teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatyme nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021).

35. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtas teisės normas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovo (akcijų pirkėjo) reikalavimas priteisti iš atsakovo D. S. (akcijų pardavėjo atstovo) jam sumokėtas pinigines lėšas už akcijas nėra reikalavimas dėl restitucijos taikymo. Ieškovas, siekdamas iš atsakovo D. S. susigrąžinti jam sumokėtas pinigines sumas ir taip apginti savo teises bei interesus, turi galimybę reikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo atskiroje civilinėje byloje. Dėl nurodytų priežasčių ieškovo patikslintas ieškinys, kuriuo buvo prašoma taikant restituciją priteisti iš atsakovo D. S. 11400,00 Eur sumą, kaip pareikštas netinkamam atsakovui, atmestas pagrįstai.

36. Nagrinėjamoje byloje svarbu ir tai, kad byloje neįrodyta, jog ieškovo sutuoktinės atsakovui D. S. daryti mokėjimo pavedimai – tai suma, sumokėta už UAB ,,Duolga“ akcijas. A. G. K. tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nurodė, kad už akcijas ieškovas jam neapmokėjo. UAB ,,Duolga“ šiuo metu yra pasibaigęs juridinis asmuo, akcijų pirkimo-pardavimo sutartys teismo pripažintos negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento. Apeliacinio teismo vertinimu, esant tokioms aplinkybėms, taikyti restituciją šiuo atveju nėra pagrindo, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad restitucija pagal 2017-07-17 ir 2017-07-19 UAB ,,Duolga“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis netaikytina. Nustačius, kad restitucija netaikytina, nėra pagrindo spręsti dėl jos taikymo būdo bei vertinti, ar nėra pagrindo jį pakeisti.

37. Apeliaciniame skunde atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

38. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

39. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pradiniu ieškiniu ieškovas prašė pripažinti akcijų pirkimo-pardavimo sandorius negaliojančiais, šie jo reikalavimai įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas dėl šios teismo sprendimo dalies buvo atmestas. Atsižvelgiant į tai, ieškovui iš atsakovo G. K. priteistina 2356,63 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjant pirmą kartą, ir 1101,10 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme; iš viso – 3457,73 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitos ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos, kadangi ieškovo patikslintas ieškinys buvo atmestas. Atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį pagal ieškovo patikslintą ieškinį, kuriuo jokie materialiniai reikalavimai atsakovui G. K. nebuvo pareikšti, šiam atsakovui priteistinos advokato (padėjėjo) išlaidos, patirtos grąžinus bylos dalį nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, t. y. 850,00 Eur. Įskaičius tarpusavyje ieškovo ir atsakovo G. K. patirtas bylinėjimosi išlaidas, ieškovui iš atsakovo G. K. priteistina 2607,73 Eur (3457,73 Eur – 850,00 Eur) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. A. D. S. byloje patyrė 4319,20 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atmetus patikslintą ieškinį, šios išlaidos priteistinos šiam atsakovui iš ieškovo.

40. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliaciniu skundu dėl pirmosios instancijos teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimo atsakovas G. K. prašė skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti; skirti ieškovui baudą iki 5000,00 Eur už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis teisme pareiškiant akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį, pusę šios baudos paskiriant atsakovo naudai kaip kompensaciją; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas 2019 m. lapkričio 19 d. nutartimi nutarė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą pakeisti – panaikinti sprendimo dalį dėl restitucijos netaikymo ir perduoti restitucijos taikymo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

41. Įvertinus į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovo pradinio ieškinio reikalavimai teismo sprendimu buvo tenkinti visiškai, atsakovo G. K. apeliacinis skundas bei jo reikalavimas (skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti) buvo netenkintas, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nusprendė, kad ieškovui iš atsakovo G. K. priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pirmą kartą, taip pat patirtos apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo yra teisėtas bei pagrįstas.

42. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas restitucijos ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimus išnagrinėjo netinkamai, neatskleidė bylos esmės, todėl teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atsakovo vertinimu, teismas neatskleidė bylos esmės, nes neįvertino tiek ieškovo ir jo atstovo D. S. nesąžiningumo, net sukčiavimo, tiek pačių akcijų pardavimo sutarčių prieštaravimo viešajai tvarkai ar gerai moralei, nors tai privalėjo padaryti, kad įvertintų visas aplinkybes, teisiškai reikšmingas restitucijos taikymui, kurios apima šalių (ne)sąžiningumą ir sandorio prieštaravimą viešajai tvarkai ar gerai moralei. Atsakovas pažymėjo, jog nors ieškovo ir atsakovo sudarytas sandoris buvo pripažintas negaliojančiu dėl įstatymo reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo, tačiau tai nereiškia, kad nėra kitų šio sandorio negaliojimo pagrindų, kuriuos būtina įvertinti, sprendžiant restitucijos klausimą. Nustačius, jog ieškovas ir jo atstovas D. S. buvo nesąžiningi arba net nusikalstamai sukčiavo, gali būti taikoma vienašalė restitucija, įpareigojant nesąžiningą ieškovą sumokėti sąžiningam atsakovui akcijų įsigijimo kainą.

43. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje įtvirtintos jos taikymo sąlygos, būtent kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013).

44. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pripažinus, kad akcijų pirkimo-pardavimo sandoriai negalioja nuo jų sudarymo momento (yra niekiniai) dėl imperatyvios normos – įstatymo nustatytos privalomos notarinės formos nesilaikymo, nėra pagrindo vertinti sandorių šalių tikrųjų ketinimų sandorių sudarymo metu, jų nesąžiningumo, sandorių prieštaravimo viešajai tvarkai ar gerai moralei, bei analizuoti, ar nėra kitų sandorių negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, jog bylos esmė pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista ir byla turėtų būti grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsižvelgdamas į atsakovo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog atsakovas turi teisę ginti savo teises bei interesus kitais pažeistų teisių gynimo būdais.

Dėl bylos procesinės baigties

45. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos faktines aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, minėtomis įstatymų normomis, ir tuo pagrindu ginčo klausimu priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, kad nėra pagrindo jo keisti ar naikinti, remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

46. Netenkinant atsakovo G. K. apeliacinio skundo, spręstinas klausimas dėl ieškovo O. S. ir atsakovo D. S. bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsiliepimuose į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas ir atsakovas prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas į nagrinėjamą bylą pateikė 2022-05-06 ir 2022-05-10 sąskaitas už teisines paslaugas (už atsiliepimo į apeliaciją parengimą, už apeliacijos rengimą ir pateikimą), kurių suma 1040,00 Eur, bei 2022-05-10 ir 2022-05-11 mokėjimo nurodymus, patvirtinančius apie minėtos sumos sumokėjimą už suteiktas teisines paslaugas. A. D. S. į nagrinėjamą bylą pateikė 2022-07-22 sąskaitą už teisines paslaugas (atsiliepimo į apeliacinį skundą ruošimas), kurios suma 1573,00 Eur, bei 2022-10-04 pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį apie minėtos sumos sumokėjimą už suteiktas teisines paslaugas.

47. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

48. Atsižvelgdamas į minėtas įstatymo nuostatas, ieškovo O. S. ir atsakovo D. S. pateiktų procesinių dokumentų turinį, apimtis, byloje nagrinėtus klausimus, minėtas rekomendacijas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis yra pagrįstas, ir ieškovui O. S. iš atsakovo G. K. priteistina 1040,00 Eur suma bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atsakovui D. S. iš atsakovo G. K. priteistina 1573,00 Eur suma bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui O. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo G. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1040,00 Eur (vieną tūkstantį keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti atsakovui D. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo G. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1573,00 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus septyniasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.