- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-12-03
- Bylos Nr.
- 1A-552-932/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-02-6-00040-2023-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Julita Dabulskytė-Raizgienė, Jurgita Kolyčienė, Rasa Paužaitė
- Civilinis ieškovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Jurgitos Kolyčienės ir Rasos Paužaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio, kuriuo D. K., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2011 m. liepos 5 d. iki 2022 m. balandžio 30 d.), vadovaujantis BK 40 straipsnio 1 dalimi, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės perduodant jį laiduotojo V. L. atsakomybei pagal laidavimą 1 (vieneriems) metams 6 mėnesiams be užstato ir baudžiamoji byla nutraukta.
Be to, D. K. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Civilinės ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) civilinis ieškinys patenkintas ir iš D. K. priteista 41 847,52 Eur turtinei žalai atlyginti.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 69 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas per 2 (dvejus) metus 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti 41 847,52 Eur padarytą turtinę žalą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. K., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl to, kad nuo įmonės įsteigimo 2016 m. birželio 2 d. iki 2022 m. birželio 3 d. būdamas UAB „P.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktoriumi, laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. vasario 28 d. tyčia apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, siekdamas išvengti pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sumokėjimo į valstybės biudžetą, o, būtent:
pagal šias savo pareigas turėdamas teisę atstovauti šiai įmonei ir priimti sprendimus pastarosios vardu bei vadovaujantis 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX- 574 straipsnio, 21 straipsnio 1 dalies nuostata, numatančia, kad „už apskaitos organizavimą, pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, pažeisdamas šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatą: „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, 16 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies nuostatas: „ūkinių operacijų duomenys registruojami apskaitos registruose. Apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine tvarka” ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, numatančią, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu“, nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. vasario 28 d. įforminęs nekilnojamojo turto sandorius notariškai patvirtintomis sutartimis: 2020 m. lapkričio 6 d. sutartimi, sudaryta tarp UAB „P.“ ir R. J., 2020 m. gruodžio 1 d. sutartimi, sudaryta tarp UAB „P.“ ir A. A., 2020 m. vasario 8 d. sutartimi, sudaryta tarp UAB „P.“ ir L. T. dėl butų bei žemės sklypų pardavimo iš viso už 159 050,00 Eur, tame tarpe 27 603,72 Eur PVM, pažeisdamas Lietuvos Respublikos 2002 m. kovo 5 d. pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 14 straipsnio 1 dalį, numatančią, kad „prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda kai prekė perduodama ar paslauga suteikiama arba kai gaunamas atlygis už patiektą prekę ar suteiktą paslaugą“ ir 71 straipsnio l dalį, „prievolė skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas“, neišrašė PVM sąskaitų faktūrų už parduodamą nekilnojamą turtą pirkėjams už 159 050 Eur sumą, tame tarpe 27 603,72 Eur PVM, neapskaitė jų UAB „P.“ buhalterinėje apskaitoje, neįtraukė į PVM deklaracijas ir, teikdamas nulines finansines atskaitomybes VMI, nedeklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo 27 603,72 Eur PVM, taip pat pažeisdamas Lietuvos Respublikos 2001 m. gruodžio 20 d. pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 4 straipsnio 1 dalį „Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir ne Lietuvos Respublikoje“ ir 5 straipsnio 1 dalį: „Lietuvos vieneto, nuolatinių buveinių apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 15 procentų mokesčio tarifą“, neapskaitė pajamų gautų už aukščiau minimiems fiziniams asmenims parduotą nekilnojamą turtą ir į balansą bei pelno (nuostolių) ataskaitas už 2020 m. neįrašė 14 243,80 Eur Pelno mokesčio ir nepateikė VMI, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „P.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. vasario 28 d.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai ir prašymai
3. Apeliaciniu skundu asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, D. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio dalį, kuria iš jo priteista civilinei ieškovei VMI 41 847,52 Eur turtinei žalai atlyginti.
3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šioje byloje civilinio ieškovo reikalaujama priteisti suma yra atsiradusi iš mokestinių teisinių santykių, o ne iš nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, padarinių. Apeliantas teigia, jog mokestinės prievolės subjektas buvo ne jis, o įmonė – UAB „P.“. Tokiu atveju, kai dėl neteisėtų ir kaltų įmonės vadovo veiksmų padaroma žala įmonei ar kitiems asmenims, vadovo atsakomybės klausimas už šią žalą sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatytais pagrindais ir negali būti baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalyku. Dėl to apeliantas daro išvadą, kad VMI ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtas. Anot apelianto, baudžiamosiose bylose, kuriose kaltininkas yra mokesčių administravimo teisinio santykio subjektas, t. y. mokesčių mokėtojas, ir turtinė žala valstybei buvo padaryta nusikaltimų finansų sistemai nesumokėjus mokesčių, tokios žalos atlyginimas išsprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu (toliau – MAĮ).
Šalies argumentai
3.2. Apelianto teigimu, byloje nustatyta, kad VMI pasinaudojo galimybe išieškoti mokesčius MAĮ nustatyta tvarka iš mokesčių mokėtojo – UAB „P.“. Šioje byloje civilinis ieškovas pasirinko kelią kriminalizuoti dalies mokestinių prievolių pažeidimo faktą ir dalį UAB „P.“ mokesčių, nesumokėtų už kaltinime minimus nekilnojamojo turto perleidimo sandorius, perkelti apeliantui. Byloje yra duomenys, kad UAB „P.“ atžvilgiu buvo atlikti MAĮ nustatyti kontrolės veiksmai, kurių metu bendrovei būtų buvo apskaičiuoti (perskaičiuoti) mokesčiai už laikotarpį nuo 2020 iki 2021 m. Nors byloje buvo teigiama, kad UAB „P.“ nėra patikslinusi atitinkamų mokesčių deklaracijų už šį laikotarpį, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad buvo priskaičiuoti visi mokesčiai už ginčo sandorius UAB „P.“ ir jie buvo išieškomi MAĮ nustatyta tvarka.
3.3. Apeliantas taip pat pabrėžia, kad byloje esanti operatyvaus patikrinimo pažyma, surašyta 2021 m. liepos 5 d., patvirtina nustatytas ir kaltinime nurodytas aplinkybes, taip pat ir priskaičiuotus mokesčius už ginčo sandorius. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme VMI pateikė rašytinius duomenis – pranešimus, liudijančius, kad nuo ginčo sandorių mokesčiai (PVM ir pelno) buvo įtraukti į UAB „P.“ bendrą mokėtinų mokesčių sumą, kurie sutampa ir su kaltinimo dalimi dėl nurodytų mokesčių nedeklaravimo.
3.4. Apeliaciniame skunde pažymima, kad UAB „P.“ bankroto byla iškelta 2022 m. balandžio 11 d. Šioje byloje VMI yra pareiškusi kreditorinį reikalavimą, kurio dydis siekia 439 150,32 Eur. Iš UAB „P.“ balanso ataskaitos už 2020 m. matyti, kad mokėtinos sumos siekė 450 368 Eur. Šie duomenys patvirtina, kad mokesčių mokėtojas UAB „P.“ niekaip nebūtų įvykdęs prievolės sumokėti mokesčius, t. y. sumokėjusi mokesčius iki ir po nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorių, nurodytų kaltinime, įskaitant mokesčius (PVM ir pelno), priskaičiuotus nuo šių sandorių.
3.5. Apelianto vertinimu, byloje esantys duomenys sudaro pagrindą pagrįstai teigti, kad VMI leido UAB „P.“ atitinkamą laikotarpį apskritai nemokėti mokesčių. 2022 m. vasario 28 d. pranešime nurodoma, kad mokesčių mokėtojo UAB „P.“ skola VMI buvo 439 150,32 Eur, kai 2021 m. lapkričio 3 d. buvo 316 697,63 Eur, kas rodo, kad per 13 mėnesių mokesčių skola padidėjo daugiau nei 120 000 Eur. Šie duomenys leidžia aiškiai konstatuoti, kad UAB „P.“ mokestinės prievolės, susidariusios dėl nedeklaruotų mokesčių, susijusių su ginčo sandoriais, nebūtų įvykdytos net ir tuo atveju, jeigu ir nebūtų padarytos nusikalstamos veikos. Dėl to apeliantas daro išvadą, kad jam negali atsirasti jokia civilinė atsakomybė dėl UAB „P.“ nesumokėtų mokesčių.
3.6. Skunde nurodoma ir tai, kad vien iš apgaulingo apskaitos tvarkymo joks turtas nėra gaunamas, todėl toks apskaitos tvarkymas pats savaime nelemia veiklos neteisėtumo ir jokie tiesioginiai turtiniai padariniai kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims (taip pat ir valstybei) nekyla. Veiklos neteisėtumą ir turtinės naudos, kuri gaunama darant kitus nusikaltimus ir kartu apgaulingai tvarkant apskaitą, ar jos dalies pripažinimą nusikalstamos veikos rezultatu lemia šių kartu su apgaulingu apskaitos tvarkymu daromų nusikaltimų dalykas ir jais padaryta turtinė žala.
3.7. Apeliaciniame skunde aptariamos ir juridinio asmens dalyvio arba vadovo civilinės atsakomybės sąlygos, jų reglamentavimas bei kasacinio teismo praktika, susijusi su neįvykdytomis mokestinėmis prievolėmis. Taip pat nurodomos sąlygos, kurioms egzistuojant civilinis ieškovas gali pareikšti civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje juridinio asmens darbuotojui, kuris kartu yra ir juridinio asmens vadovas. Apibendrindamas apeliantas teigia, kad nors mokestinės prievolės įvykdymas natūra negali būti kvalifikuojamas kaip civilinės atsakomybės taikymas, reikalavimas priteisti dėl nusikalstamos veikos nesumokėtus mokesčius gali būti įgyvendintas ir baudžiamajame procese, jei tenkinamos šios sąlygos: valstybės patirtų turtinių praradimų kompensavimas baudžiamajame procese būtų efektyvesnis ir operatyvesnis teisių gynimo būdas ir valstybės turtiniai praradimai kyla tiesiogiai iš nusikalstamos veikos ir potencialiai gali būti reikšmingi veikos teisiniam kvalifikavimui. Be to, anot apelianto, šioje byloje nustatyta, kad civilinis ieškovas ieškinį apeliantui reiškė dėl tų pačių mokestinių nepriemokų, dėl kurių jau buvo taikytos ar taikomos MAĮ numatytos teisinės priemonės.
Atsiliepimas
4. Vilniaus apygardos prokuratūros 3-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Dainius Vilimas atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį.
4.1. Prokuroras, cituodamas kasacines nutartis baudžiamosiose bylose (past. – atsiliepime nurodomi jų numeriai), daro išvadą, jog ir aplaidžiai tvarkant buhalterinę apskaitą gali būti padaryta turtinė žala valstybei nesumokant mokesčių. Atsižvelgdamas į tai, prokuroras nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas nesukelia jokių tiesioginių turtinių padarinių kitiems asmenims, be kita ko, ir valstybei.
4.2. Atsiliepime pabrėžiama nebuvus galimybės iš UAB „P.“ išieškoti mokestinę prievolę, kadangi ši bendrovė dėl nemokumo būsenos buvo nepajėgi vykdyti turtinio pobūdžio prievoles, dėl ko jai buvo iškelta ir bankroto byla. Esant tokiai situacijai, priešingai nei teigia apeliantas, civilinis ieškinys galėjo būti reiškiamas UAB „P.“ vadovui. Prokuroras taip pat akcentuoja, kad byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog D. K. aplaidžiai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, dėl ko į valstybės biudžetą nebuvo sumokėta 41 847,52 Eur mokesčių. Taigi nėra jokių abejonių, kad apelianto nusikalstamais veiksmais buvo padaryta turtinė žala, kuri tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijusi su aplaidžiu buhalterinės apskaitos tvarkymu.
4.3. Atsiliepime nurodoma, jog apeliantui laikantis teisės aktų reikalavimų tvarkant bendrovės buhalterinę apskaitą, įtraukiant pajamas į deklaracijas, mokėtini mokesčiai už gautas pajamas pardavus nekilnojamojo turto objektus būtų papildomai įtraukti į bankroto byloje VMI pareikštą kreditorinį reikalavimą. Tokiu atveju UAB „P.“ bankroto byloje lėšos, gautos pardavus žemės sklypus su juose suformuotomis parkavimo aikštelėmis, būtų skirtos VMI kreditorinio reikalavimo bendrai sumai padengti. Dėl nurodytų aplinkybių prokuroras daro išvadą, jog nėra pagrindo pritarti apelianto argumentams dėl negalėjimo sumokėti mokesčių net ir tuo atveju, jeigu nebūtų padaryta nusikalstama veika.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendis skundžiamas tik dalyje dėl civilinio ieškinio. Apeliantas, prašydamas panaikinti šią nuosprendžio dalį, tvirtina, kad iš aplaidaus apskaitos tvarkymo joks turtas nėra gaunamas, todėl toks apskaitos tvarkymas pats savaime nelemia veiklos neteisėtumo ir jokie tiesioginiai turtiniai padariniai kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims (tarp jų ir valstybei) nekyla. Be to, pasak D. K., civilinio ieškovo reikalaujama priteisti suma yra atsiradusi iš mokestinių teisinių santykių, o ne iš nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, padarinių. Apeliantas taip pat įrodinėja, kad mokestinės prievolės subjektas buvo ne jis, o įmonė – UAB „P.“, todėl jam negali kilti civilinė atsakomybė dėl neįvykdytų įmonės mokestinių prievolių.
6. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad D. K. neišrašė PVM sąskaitų faktūrų už parduotą nekilnojamąjį turtą pirkėjams iš viso už 159 050 Eur, tame tarpe 27 603,72 Eur PVM, neapskaitė jų UAB „P.“ buhalterinėje apskaitoje ir neįtraukė į PVM deklaracijas, o, teikdamas nulines finansines atskaitomybes VMI, nedeklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo 27 603,72 Eur PVM. Be to, apeliantas, neapskaitydamas gautų pajamų už parduotą nekilnojamą turtą, į balansą bei pelno (nuostolių) ataskaitas už 2020 m. neįrašė 14 243,80 Eur pelno mokesčio ir nepateikė jų VMI. Tokias nustatytas aplinkybes patvirtina tiek viso proceso metu paties D. K. duoti išsamūs parodymai, kuriais jis pripažino aplaidžiai tvarkęs buhalterinę apskaitą ir neįtraukęs kaltinime nurodytų sandorių į apskaitą bei teiktas deklaracijas, tiek ir byloje esančios pirkimo-pardavimo sutartys, VMI pateiktos deklaracijos, civilinio ieškovo atstovo paaiškinimai, specialisto išvada. BK 223 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti padariniai, su kuriais siejamas nusikalstamos veikos baigtumas, yra negalimumas visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi apeliantas teisingai nurodo, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyto aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo sudėties požymis nėra turtinės žalos padarymas. Vis dėlto vien tai, kad asmuo padaro nusikalstamą veiką, kurios dispozicija nenumato turtinės žalos mokestinės prievolės neįvykdymo forma, nėra teisinė kliūtis spręsti ieškinio klausimą, taip pat nusikalstamos veikos sudėties rūšis (materiali ar formali) nėra kriterijus, lemiantis galimybę reikšti ir nagrinėti civilinį ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-30-788/2017, 2K-7-68-222/2018).
7. Šiuo aspektu sprendžiant civilinio ieškinio pareiškimo, jo nagrinėjimo klausimą, svarbu yra tai, kad šioje byloje nustatyta, kad aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas nulėmė ir tai, kad UAB „P.“ tikrosios pajamos nebuvo užfiksuotos apskaitos dokumentuose, teiktose deklaracijose, dėl to kilo ne tik BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, bet neįtraukus gautų pajamų į apskaitą, jų nepateikus mokesčių administratoriui, bendrovė, be kita ko, nesumokėjo privalomų mokėti į valstybės biudžetą mokesčių – 27 603,72 Eur PVM ir 14 243,80 Eur pelno mokesčio. Be to, byloje nustatyta, kad D. K. buvo UAB „P.“ vadovas, atsakingas už teisingos buhalterinės apskaitos vedimą, iš esmės vienasmeniškai kontroliavęs finansus, organizavęs šios bendrovės veiklą. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti aiškią išvadą, jog VMI turėjo teisę reikšti ieškinį baudžiamojoje byloje dėl BK 223 straipsnio 1 dalyje padaryto nusikaltimo, kuris lėmė ir mokesčių į valstybės biudžetą nesumokėjimą.
8. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad mokestinės prievolės subjektas yra ne D. K., o įmonė – UAB „P.“, todėl apeliantui negali kilti civilinė atsakomybė dėl mokesčių mokėtojo – įmonės – neįvykdytų prievolių. Pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes tokiems argumentams taip pat nėra pagrindo pritarti.
9. Pagal teismų praktiką juridinio asmens vadovas ir (arba) darbuotojas bei jo dalyvis juridinio asmens kreditoriui tiesiogiai atsako tik tada ir tik tokia apimtimi, kai kreditorius negali gauti savo reikalavimo patenkinimo iš juridinio asmens, t. y. kai: 1) juridinis asmuo (darbdavys), privalantis už darbuotoją atlyginti žalą, iki žalos atlyginimo išnyksta; 2) žala padaryta individualiam kreditoriui konkrečiai į jį nukreiptais neteisėtais veiksmais; 3) vadovas yra kaltas dėl tyčinio bankroto ir aišku, kad su kreditoriais bendrovė nebeatsiskaitys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-389/2014, 3K-7-328-248/2015, e3K-7-115-915/2017).
10. Pagal kasacinio teismo praktiką baudžiamosiose bylose civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje galėtų būti pareiškiamas juridinio asmens vadovui ar kitam darbuotojui ir tais atvejais, kai mokestinės prievolės negalima išieškoti iš juridinio asmens dėl jo nemokumo, kuris suprantamas kaip nepajėgumas vykdyti turtinio pobūdžio prievolių, kurių mokėjimo terminai yra suėję. Teismas, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinęs visas bylos aplinkybes, turėtų spręsti, ar juridinio asmens nemokumas yra toks, kad nėra galimybių arba jos labai menkos išieškoti žalą iš paties mokesčių mokėtojo – juridinio asmens. Tokiu atveju tam, kad baudžiamojoje byloje būtų patenkintas žalos atlyginimo reikalavimas iš juridinio asmens vadovo ar kito darbuotojo, kuris nėra mokesčių mokėtojas, turi būti nustatyta: vadovo ar kito darbuotojo nusikalstama veika, dėl kurios valstybė patyrė žalą nesumokėtų mokesčių forma; žala, kurią sudaro dėl vadovo ar kito darbuotojo nusikalstamų veiksmų nesumokėta ir iš paties juridinio asmens dėl jo nemokumo negalima išieškoti mokesčių suma; priežastinis ryšys tarp vadovo ar kito darbuotojo veiksmų ir žalos; vadovo ar kito darbuotojo kaltė. Juridinio asmens – mokesčių mokėtojo – vadovo ar kito darbuotojo civilinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti mokesčius administruojanti institucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-86-303/2018, 2K-7-134-511/2023).
11. Kaip minėta, šioje byloje nustatyta, jog UAB „P.“ vadovas D. K. padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios valstybė patyrė turtinę žalą. Nagrinėjamoje byloje yra nustatytos visos deliktinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys, kaltė). Žala VMI biudžetui atsirado dėl D. K. nusikalstamų veiksmų aplaidžiai tvarkant buhalterinę apskaitą ir tokie veiksmai lėmė tai, kad į apskaitą bei teiktas deklaracijas neįtraukus pajamų, gautų pagal kaltinime inkriminuotus pardavimo sandorius, apelianto valdomai įmonei nekilo pareiga mokėti mokesčius VMI (27 603,72 Eur PVM ir 14 243,80 Eur pelno mokesčio). Akivaizdu, kad tokia pareiga neabejotinai būtų kilusi, tinkamai vykdant teisės aktų reikalavimus ir sudarytų sandorių pagrindu apskaičius gautas pajamas bei jas pateikus mokesčių administratoriui. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 11 d. nutartimi UAB „P.“ buvo iškelta bankroto byla (nutartis įsiteisėjo 2022 m. gegužės 31 d.) (1 t., b. l. 169-173). Šioje nutartyje taip pat konstatuota, kad UAB „P.“ negalėjimas apmokėti įsiskolinimus nėra laikinas, bendrovė nebevykdo jokios veiklos, todėl nėra objektyvaus pagrindo manyti, kad ji galėtų padengti įsiskolinimus. Įmonės įsiskolinimus, viršijančius nuosavą kapitalą, patvirtina ir VĮ Registrų centro pateikti UAB „P.“ finansinės atskaitomybės dokumentai (2 t., b. l. 87-95). Iš informacinės teismų sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 5 d. nutartimi UAB „P.“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, VMI yra patvirtinta antros eilės kreditoriumi ir yra pareiškusi 441 887,80 Eur kreditoriaus reikalavimą. Pirmosios instancijos teisme apklaustas UAB „P.“ bankroto administratorius Ž. B. patvirtino, jog bankroto bylos iškėlimo metu bendrovei priklausė dvi parkavimo aikšteles, kurias bankroto administratorius pardavė varžytinėse už 6 000 Eur. Ši suma buvo skirta bankroto administratoriaus atlyginimui, buhalterinėms ir kitokioms paslaugoms, o jokio kito turto bendrovė nebeturėjo (4 t., b. l. 88-92). Civilinio ieškovo atstovas Jonas Želvys taip pat aiškiai nurodė, jog buvo atlikti visi MAĮ numatyti veiksmai, tačiau nebuvo jokių galimybių išieškoti padarytą žalą, kadangi bendrovė nebeturėjo turto (4 t., b. l. 61-67). Be kita ko, ir pats D. K. patvirtino, kad įmonė jokios veiklos nebevykdė, taigi ir jokių pajamų, kurios galėtų būti skirtos įsiskolinimams padengti, nebegaudavo. Tokios byloje nustatytos aplinkybės aiškiai patvirtina, jog mokestinės prievolės išieškoti iš juridinio asmens nebuvo jokios galimybės, kadangi UAB „P.“ buvo nemoki, jokio turto nebeturėjo, o šiuo metu yra pripažinta bankrutavusi ir likviduojama. Nepaisant to, kad dėl dalies kaltinime nurodytais sandoriais gautų pajamų ir neapskaitytų mokesčių VMI reiškė kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, tačiau nei minėtoje byloje, nei kitomis MAĮ numatytomis priemonėmis išieškoti bent kokią dalį turtinės prievolės iš mokesčių mokėtojo taip pat nebuvo įmanoma. Esant tokiai situacijai, VMI visiškai pagrįstai pareiškė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje juridinio asmens vadovui dėl jo paties nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo.
12. Apeliantas negalimumą priteisti iš jo turtinės žalos atlyginimą grindžia ir tuo, kad mokestinės prievolės, susidariusios dėl nedeklaruotų mokesčių, susijusių su kaltinime nurodytais sandoriais, nebūtų įvykdytos net ir nusikalstamų veikų nebuvimo atveju. Visgi tokie argumentai taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo.
13. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje VMI pareiškė civilinį ieškinį atlyginti turtinę žalą, kuri susidarė dėl D. K. padarytos nusikalstamos veikos aplaidžiai tvarkant buhalterinę apskaitą (neapskaičius nekilnojamojo turto pardavimo sandorių UAB „P.“ buhalterinėje apskaitoje ir neįtraukus jų į VMI teiktas PVM deklaracijas, balanso bei pelno (nuostolių) ataskaitas). Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas turtinės žalos atlyginimą tiesiogiai iš įmonės, kuri buvo nemoki ir nebeturėjo jokio turto, nebevykdė veiklos ir šiuo metu yra pripažinta bankrutavusia bei likviduojama, vadovo priteisė visiškai pagrįstai. Pagal apelianto dėstomus argumentus nemokios įmonės vadovui padarius nusikalstamą veiką, susijusią su aplaidžiu buhalterinės apskaitos tvarkymu, kuri lėmė ir turtinės žalos padarymą valstybei nemokant mokesčių, susidarytų tokia situacija, jog iš įmonės išieškoti mokestinę prievolę būtų neįmanoma, o vadovui ji nekiltų dėl tos pačios įmonės nemokumo būsenos. Toks situacijos aiškinimas privestų prie to, kad tiek nemoki įmonė, tiek nusikalstamą veiką padaręs jos vadovas išvengtų žalos, atsiradusios dėl jo paties padarytos nusikalstamos veikos, atlyginimo ir suponuotų dirbtinį mokestinės prievolės panaikinimą, nors ir būtų nustatytos visos nusikalstamą veiką padariusio asmens deliktinės atsakomybės sąlygos. Tokiu būdu būtų paneigtas ir visiško nuostolių atlyginimo principas, valstybės galimybė reikalauti teisingo žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti. Be kita ko, ir kasacinio teismo praktikoje priteistas turtinės žalos atlyginimas tiesiogiai iš bendrovės vadovo, padariusio nusikalstamą veiką, dėl kurios valstybės biudžetui nebuvo sumokėti mokesčiai, kai nusikalstamos veikos padarymo metu mokesčių mokėtojas – įmonė jau buvo bankrutuojanti ir nepajėgi vykdyti turtinio pobūdžio prievolių, pripažintinas teisėtu ir pagrįstu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-247-693/2018).
14. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turtinės žalos atlyginimą priteisti tiesiogiai iš D. K. yra teisėtas ir pagrįstas. Nenustačius pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio, apeliacinis skundas atmetamas.
15. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra nurodyta, jog D. K. tyčia apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, siekdamas išvengti PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą, nors iš teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytų motyvų visumos bei rezoliucinės dalies aiškiai matyti, kad teismas nustatė, jog D. K. aplaidžiai tvarkė UAB „P.“ buhalterinę apskaitą ir tokie jo veiksmai atitinka BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Toks nuosprendžio aprašomosios dalies netikslumas, neturintis esminės reikšmės nagrinėjamo apeliacinio skundo kontekste, ištaisytinas, nurodant, jog D. K. aplaidžiai tvarkė UAB „P.“ buhalterinę apskaitą skundžiamame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, D. K. apeliacinį skundą atmesti.
Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio aprašomąją dalį, nurodant, kad D. K. aplaidžiai tvarkė UAB „P.“ buhalterinę apskaitą nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.