- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-21
- Bylos Nr.
- 2A-505-798/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Rudzinskas, Rasa Gudžiūnienė, Egidijus Žironas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės “Gastronomai”
- Atsakovas
- A. G.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės “Gastronomai” apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3800-823/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Gastronomai“ ieškinį atsakovui A. G. dėl prekių ženklo registracijos panaikinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė savo ieškiniu prašė teismo perregistruoti atsakovo A. G. vaizdinį prekių ženklą NO SUGAR COFFEE BAR (reg. Nr. 69760) ieškovės UAB „Gastronomai“ vardu Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (toliau – PŽĮ) 41 straipsnio pagrindu; teismui nusprendus netenkinti šio reikalavimo – pripažinti vaizdinio prekių ženklo NO SUGAR COFFEE BAR (reg. Nr. 69760) registraciją negaliojančia dėl to, kad atsakovas paraišką registruoti prekių ženklą padavė turėdamas nesąžiningų ketinimų PŽĮ 7 straipsnio 3 dalies pagrindu.
Nurodė, kad atsakovas, kaip įmonės direktorius, kuris kartu A. P. ir J. M. J. taip pat yra ir akcininkas, buvo atsakingas už sutarčių su dizaineriais sudarymą, logotipo ir prekių ženklo registraciją, tačiau akcininkų bendru sutarimu pasirinktą logotipą bei sukurtą kavinės pavadinimą NO SUGAR COFFEE BAR kitiems akcininkams nežinant užregistravo savo, o ne ieškovės, vardu, taip pasisavindamas bendrovės intelektinę nuosavybę.
Atsiliepimas
Atsakovas A. G. su pareikštu ieškiniu nesutiko.
Nurodė, kad baro veiklai išnuomotose patalpose atidaryti specialios kavos ruošimo kavinę buvo jo idėja. Ginčo prekių ženklą, kaip ir visą kavinės įvaizdžio strategiją, sukūrė atsakovas asmeniškai, nei žodinių, nei raštiškų akcininkų sprendimų registruoti atsakovo sukurtą prekių ženklą ieškovės vardu nebuvo.
Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad pagal kompetenciją nesprendžia klausimų, susijusių su prekių ženklo pripažinimu negaliojančiu ir/ar perregistravimu, todėl bylą prašė spręsti teismo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, nustatė, kad ieškovės bendrovė įregistruota 2013 m. gegužės 16 d., bendrovės vadovu nuo 2013 m. liepos 11 d. buvo atsakovas, kuris kartu buvo ir vienu iš trijų bendrovės akcininkų, turintis 30 proc. bendrovės akcijų (b.l. 11-16, t. I). Ginčo prekių ženklas atsakovo vardu registruotas 2014 m. spalio 24 d., paraiška registracijai paduota 2013 m. rugsėjo 27 d. (b.l. 6, t. I). Už ženklo registraciją atsakovas mokėjo iš asmeninių lėšų (b.l. 111-112, t. I). Ginčo prekių ženklas buvo naudojamas ieškovės veikloje kaip kavinės NO SUGAR logotipas. Pagal bylos duomenis, kavinė veiklą pradėjo 2013 m. pabaigoje (b.l. 68, t. I). 2014 metais kavinė paskelbta geriausia Vilniaus kavine (b.l. 133, t. I). Nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. ieškovės bendrovės vadove paskirta E. J. (b.l. 11-16, t. I). 2014 m. gruodžio 1 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovas jam priklausančias ieškovės akcijas pardavė A. P. (b.l. 58, t. I). Už akcijas atsakovui sumokėta 2014 m. gruodžio 30 d.
Teismas nustatė, kad PŽĮ 41 straipsnio nuostatos nagrinėjamoje byloje netaikytinos, kadangi PŽĮ 41 straipsnio nuostatų reglamentuojama teisinė situacija iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos situacijos, nustačius, kad ieškovė nėra registruota kaip ginčo prekių ženklo savininkė, o atsakovas neatitinka prekių ženklo savininko atstovo ar agento sąvokos PŽĮ 41 straipsnio prasme.
Teismas nustatė, kad ieškovės atstovas teismo posėdžio metu neginčijo, kad ginčo prekių ženklas buvo sukurtas atsakovo (pasitelkiant M. K.), šią aplinkybę patvirtina į bylą pateikti įrodymai: M. K. el. laiškas atsakovui (b.l. 56, t. I), atsakovo ir ieškovės vieno iš akcininkų J. M. J. susirašinėjimas (b.l. 16-19, t. II).
Surinktų įrodymų visetas leidžia teigti, kad kavinės idėja priklausė atsakovui, o jau sukurtas logotipas atsakovo buvo tik suderintas su kitu bendrovės akcininku. Byloje surinkti įrodymai nepatvirtina ieškovės teiginių, kad ginčo prekių ženklo idėja atsakovui kilo ar buvo siejama išimtinai su ieškovės asmeniu. Iš atsakovo į bylą pateiktų publikacijų galima daryti išvadą, kad ši idėja atsakovui kilo dar iki ieškovės juridinio asmens įsteigimo (b.l. 179-180, t. I).
Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad jos subjektinė teisė į ginčo prekių ženklą atsirado tuo pagrindu, kad ženklas buvo sukurtas ir naudojamas ieškovės vykdomai kavinės veiklai. Teismas nurodė, kad prekių ženklo naudojimas pagal galiojančius įstatymus nėra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas ir savaime nesudaro pagrindo teigti egzistuojant ieškovo subjektinę teisę į ginčo prekių ženklą. Teismas taip pat atmetė argumentus, kad teisė į ginčo prekių ženklą kaip turtinės autorių teisės į kūrinį priklauso ieškovei, kadangi jį sukūrė darbuotojas atlikdamas tarnybines pareigas ar darbo funkcijas.
Teismas atmetė kaip neįrodytus ieškovės argumentus dėk atsakovo nesąžiningumo. Tokią išvadą teismas grindė byloje surinktais įrodymais, kurie patvirtina, kad kiti ieškovės akcininkai nesidomėjo ieškovės veikloje naudojamų prekių ženklų registracija iki to momento, kol atsakovas pasitraukė iš ieškovės direktoriaus pareigų ir perleido jam priklausančias bendrovės akcijas (b.l. 96, t. I); 2014 m. rugsėjo 25 d. paskolos sutartis patvirtina, kad atsakovas, būdamas ieškovės bendrovės direktoriumi, tam tikras ieškovės pinigines prievoles vykdė savo lėšomis (b.l. 72, t. II); byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad paraiškos registruoti prekių ženklą pateikimo metu atsakovas būtų planavęs parduoti savo turimas ieškovės akcijas, ir pasinaudoti ieškovės įdirbiu reklamuojant ginčo prekių ženklą nesąžiningai konkuruodamas su ieškove; paraiška ginčo prekių ženklui registruoti paduota dar prieš faktinę kavinės veiklos pradžią, atsakovui neturint ir negalint turėti jokių žinių apie būsimą kavinės veiklos sėkmę; ta aplinkybė, jog atsakovas neprieštaravo, kad ieškovė ir toliau naudotų ginčo ženklą kavinės veikloje, neatsisakydamas prekių ženklo registracijos savo vardu (b.l. 121, t. I).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į juos argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Tai, kad atsakovas, būdamas ieškovės direktoriumi, visas su ieškovės kavinės veikla ir joje naudojamu prekių ženklu susijusias investicijas, įskaitant prekių ženklo reklamą, atliko ieškovės, o ne savo vardu, patvirtina, kad atsakovas aiškiai suvokė, jog jo paties ir ieškovės turtas yra atskiri ir neturi būti painiojami. Tą patvirtina ir byloje esanti 2014-09-25 paskolos sutartis, kuri, be to, sudaryta praėjus vieneriems metams po prekių ženklo paraiškos padavimo ir atsakovui jau nebeeinant direktoriaus pareigų, todėl negali pagrįsti atsakovo tariamo sąžiningumo įregistruojant prekių ženklą savo vardu.Vilniaus apygardos teismas, nurodydamas, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių paraiškos registruoti prekių ženklą padavimo metu buvusius atsakovo planus parduoti savo turimas akcijas, nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad po prekių ženklo paraiškos padavimo atsakovas pardavė ieškovės akcijas.Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad idėja kavinės veiklą žymėti žymeniu NO SUGAR COFFEE BAR kilo ir priklausė atsakovui. Tai, kad atsakovas vykdė ieškovės akcininkų nurodymą sukurti naujai kavinei prekių ženklą, akcininkams pasiūlė tris alternatyvius variantus, kuriuos po to visi akcininkai vertino, akivaizdžiai paneigia Vilniaus apygardos teismo padarytą išvadą ir atskleidžia, kad akcininkai aktyviai dalyvavo ieškovės veikloje ir žymens, kuriuo yra žymima kavinės veikla, sukūrime. Be to, aplinkybė, kam kilo idėja žymėti kavinės veiklą žymeniu NO SUGAR COFFEE BAR, yra teisiškai nereikšminga, kadangi idėja savaime nėra nei autorių teisės, nei prekių ženklų teisės saugomas objektas.Pirmosios instancijos teismas atsakovo veiksmus paduodant prekių ženklo paraišką nepagrįstai įvertino kaip trečiojo asmens, t.y. savarankiško fizinio asmens veiksmus. Vilniaus apygardos teismas neįvertino aplinkybės, kad prekių ženklo paraiškos padavimo metu ir viešų pasisakymų metu atsakovas ėjo direktoriaus pareigas. Tas pats pasisakytina ir apie atsakovo viešus pasisakymus apie kavinę bei barą.Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai nusprendė, kad prekių ženklo savininko teisės atsiranda nuo šio ženklo registracijos ir, kad neegzistuoja ieškovės subjektinė teisė į prekių ženklą. Registracija žymeniui suteikia tik PŽĮ numatytas išimtines teises trečiųjų asmenų atžvilgiu, tačiau ne nuosavybės teisę į jį. Atsakovas, kurdamas žymenį veikė ieškovės vardu ir interesais, t.y. teisine prasme, žymenį kūrė ieškovė, veikdama per savo valdymo organą, todėl būtent ieškovė ir yra tikrasis prekių ženklo šaltinis, turintis nuosavybės teisę į vaizdinį žymenį NO SUGAR COFFE BAR.Nagrinėjamu atveju paduodant prekių ženklo paraišką ženklą registruoti atsakovo vardu neegzistavo komercinė tokio veiksmo logika, kas remiantis Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklai ir dizainas) 2003-01-31 parengta Nesąžiningų ketinimų studija, leidžia labiau tikėti, kad egzistuoja nesąžiningi ketinimai.Ieškovė nesutinka su Vilniaus apygardos teismo išvada, kad autorių turtinės teisės į atsakovo sukurtą kūrinį nepriklauso ieškovei.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas netinkamai vertino atsakovo, kaip ieškovės vadovo, fiduciarinių pareigų turinį, byloje esančius įrodymus, o nagrinėjama situacija reikalauja taikyti išimtinio pobūdžio prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindą.Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nesąžiningumo prezumpcija nėra taikoma, o ieškovė neįrodė atsakovą turėjus nesąžiningų ketinimų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kolegija nenustatė absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama pagal apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį šalių nurodytus argumentus.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo).
Apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje sudaro skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas tik PŽĮ 7 str. 3 d. aspektu, kadangi apeliantė neskundė sprendimo dalies, kuria netenkintas ieškinio reikalavimas PŽĮ 41 str. nuostatos pagrindu.
PŽĮ 7 str. 3 d. įtvirtinta, kad ženklo registracija gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu paaiškėja, kad pareiškėjas padavė paraišką įregistruoti ženklą turėdamas nesąžiningų ketinimų.
Šalys savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimą sprendžiant, ar ženklas registruoti buvo pareikštas turint nesąžiningų ketinimų, turi būti įvertintos visos konkrečios bylos atveju susiklosčiusios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Vokietijos bendrovė Stada Arzneimittel AG v. Didžiosios Britanijos bendrovė Nestra Limited, byla Nr. 3K-3-482/2003; Vidaus rinkos harmonizavimo tarnybos (prekių ženklai ir dizainas) interneto svetainė http://oami.europa.eu/). Taip pat vienas iš kriterijų, reikšmingų sprendžiant dėl nesąžiningų ketinimų fakto, yra tai, ar atsakovas žinojo arba galėjo žinoti (paduodamas paraišką ginčijamam prekių ženklui registruoti) apie atitinkamą kitam asmeniui priklausančią subjektinę teisę plačiąja prasme (t. y. asmeniui, kuris laikytinas atitinkamo žymens tikruoju šaltiniu, nepriklausomai nuo to, yra ar nėra tą žymenį įregistravęs savo vardu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje San Marino bendrovė TECHNOSERVICE SRL v. UAB „Neono linija“ ir kt., byla Nr. 3K-3-325/2006).
Kaip pažymėjo kasacinis teismas 2016 m. sausio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-57-611/2016, siekiant įvertinti nesąžiningumo buvimą, reikia atsižvelgti į pareiškėjo ketinimą paraiškos pateikimo momentu. Tai, inter alia, susiję su aplinkybe, kad ženklo registracijos pripažinimas negaliojančia, skirtingai nuo ženklo registracijos panaikinimo, reiškia negaliojimą ab initio. Pareiškėjo ketinimas konkrečiu momentu yra subjektyvus elementas, kurį reikia nustatyti remiantis objektyviomis nagrinėjimo atvejo aplinkybėmis. Kaip yra pažymėjęs ESTT, vertinant nesąžiningus ketinimus, svarbu užtikrinti tinkamą subjektyvaus ir objektyvaus elementų simbiozę (žr., pvz., ESTT prejudicinį sprendimą Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli AG byloje; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos2009 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Šveicarijos įmonė ROLEX SA v. Indonezijos įmonė P. T. Permona, bylos Nr. 3K-3-507/2009; kt.).
Dėl apeliantės subjektinės teisės į prekių ženklą egzistavimo
Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai nusprendė, kad prekių ženklo savininko teisės atsiranda nuo šio ženklo registracijos ir sutapatino išimtinių teisių į žymenį atsiradimą su nuosavybės teisės į jį atsiradimu, bei nepagrįstai sprendė, kad apeliantės subjektinė teisė į prekių ženklą neegzistuoja. Paaiškino, kad išimtinės teisės į prekių ženklą, numatytos PŽĮ, atsiranda nuo šio prekių ženklo įregistravimo PŽĮ nustatyta tvarka, tačiau nuosavybės teisė į komercinėje veikloje naudojamą žymenį atsiranda nuo tokio žymens sukūrimo momento.
Apeliantė savo subjektinės teisės į prekių ženklą egzistavimą grindžia tuo, kad atsakovas prekių ženklą sukūrė, veikdamas kaip apeliantės vadovas, t.y. veikdamas apeliantės vardu ir interesais, apeliantė prekių ženklą nuo jo sukūrimo naudoja kavinės veiklai žymėti, kas reiškia, kad nuo šio žymens sukūrimo, nepriklausomai nuo to, ar jis buvo įregistruotas ar ne, nuosavybės teisė į šį žymenį priklauso apeliantei.
Taigi nagrinėjamu atveju, siekiant išsiaiškinti, ar teismas pagrįstai nepripažino apeliantę turint subjektinę teisę į prekių ženklą, svarbu nustatyti, kam priklauso tikroji prekių ženklo idėja.
Bylos aplinkybės ir pateikti įrodymai patvirtina, kad kavinės komercinėje veikloje naudojamo žymens “No sugar coffee bar” [fig] pavadinimo dalį “no sugar” atsakovas sugalvojo 2013-07-11, kadangi atsakovas asmeninėje žinutėje, išsiųstoje kitam asmeniui 2013-07-11 21.07 val., nurodo, kad “pavadinimą kavinei “no sugar” šiandien sugalvojo spontaniškai” (b.l. 70-71, t. 2), t. y. tą pačią dieną, kai buvo paskirtas bendrovės vadovu. Tuo tarpu grafinis žymens išpildymas buvo sugalvotas laikotarpiu nuo 2013-09-08 iki 2013-09-20. (b.l. 56-57. t. 1, b.l. 16-19, t. 2). Iš byloje esančio atsakovo susirašinėjimo su V. V. (b.l. 66-69, t. 2) matyti, kad atsakovas buvo nuvykęs pas V. V. anksčiau nei 2013-07-11 dėl kavos virimo aparatų, kavamalių ir kitos įrangos. Iš susirašinėjimo turinio matyti, kad susitikimo metu buvo aptartos ne tik šios įrangos įsigijimo sąlygos, bet ir bendradarbiavimo galimybės, o būtent – kuriant išskirtinės kavos verslą. Tai, kad pirminė idėja dėl kavinės atidarymo buvo siejama tik su atsakovo asmeniu, o ne apeliante, patvirtina susirašinėjimo turinys apie tai, kad po susitikimo su kavos virimo įrangos ir kavos tiekėjais, buvo svarstoma kartu su atsakovu kurti bendrą įmonę siekiant įgyvendinti atsakovo idėją, taip pat buvo kalbama apie išsinuomotas patalpas ir pirmo aukšto nuomą kavinei. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovas atskirai nuo apeliantės, tačiau galbūt apeliantės išnuomotose patalpose, ketino vykdyti kavinės veiklą bendradarbiaujant su partneriais ne iš Lietuvos, užsiimančiais kavos virimo įrangos ir kavos tiekimu. Pažymėtina, kad pirmieji susitikimai įvyko dar iki atsakovo paskyrimo bendrovės vadovu, kadangi vienas pateiktų laiškų, kuriame atsakovui rašo V. V. apie įvykusį susitikimą, yra datuotas 2013-07-11. Šie bylos duomenys leidžia teigti, kad atsakovo idėja apie kavinės veiklą kilo iki jo paskyrimo bendrovės vadovu. Todėl labiau tikėtini ir pagrįsti atsakovo A. G. argumentai, jog jis būdamas verslo vystymo ekspertas, dar gyvendamas Vokietijoje įžvelgė perspektyvą specialios kavos ruošimo kavinės verslą Lietuvoje ir būdamas Lietuvoje ėmėsi šios idėjos įgyvendinimo, susiklosčius palankiom verslui vykdyti aplinkybėm.
Kaip buvo nustatyta byloje, bendrovė įregistruota 2013 m. gegužės 16 d., tiek iš šalių paaiškinimų, tiek iš verslo plano, kurį atsakovas siuntė kitam apeliantės bendrovės akcininkui (b.l. 39, 1 t.), matyti, kad bendrovė įkurta siekiant vykdyti baro veiklą. Kavinė savo veiklą pradėjo 2013 m. pabaigoje (b.l. 68, t. 1). Byloje nėra rašytinių įrodymų apie tai, kodėl nebuvo tęsiamas bendradarbiavimas su V. V. ir kavinės veiklą pradėjo vykdyti apeliantė, tačiau iš atsakovo paaiškinimų nustatyta, kad kiti akcininkai iš pradžių nenorėjo kartu su atsakovu be baro veiklos vykdyti ir kavinės veiklą, tačiau vėliau nuomonę pakeitė ir atsižvelgiant į jau tarp šalių susiklosčiusius verslo santykius, nusprendė atidaryti kavinę.
Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad specialios kavos ruošimo kavinės idėjos sumanytojas ir tikrasis prekių ženklo autorius yra atsakovas, o ne apeliantė. Šios išvados nepaneigia ta aplinkybė, kad atsakovas siuntė vienam iš akcininkų kelis prekių ženklo grafinius išpildymo variantus, kadangi pirminis ir tikrasis tiek pavadinimo, tiek grafinio išpildymo idėjos autorius yra atsakovas.
Apeliantė taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė argumentus, kad jai priklauso turtinės teisės į prekių ženklą kaip autoriaus kūrinį.
Autorių turtinės teisės garantuoja išimtines teises naudoti kūrinį ir gauti iš jo ekonominę naudą, įskaitant ir kūrinio panaudojimą kaip prekių ženklą. Pagal Lietuvos ATGTĮ 9 straipsnį turtinės autorių teisės į kūrinį, kurį darbuotojas sukūrė atlikdamas tarnybines pareigas ar darbo funkcijas, pereina darbdaviui penkeriems metams, jeigu kitaip nenustatyta sutartyje. Tačiau, kaip nustatyta byloje, planai atidaryti kavinę atskirai nuo apeliantės buvo svarstomi dar iki jo paskyrimo direktoriumi, todėl akivaizdu, jog kartu būtų kuriamas ir žymuo kavinės veiklai žymėti, todėl nesutiktina, kad prekių ženklą atsakovas sukūrė išimtinai akcininkų pavedimu, ir be tokio pavedimo prekių ženklas nebūtų sukurtas. Šią aplinkybę paneigia vien tai, kad atsakovas prekių ženklo dalį „no sugar“ sugalvojo dar svarstant bendradarbiauti dėl kavinės atidarymo su kitais asmenims. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje neįrodyta, kad į atsakovo tarnybines pareigas būtų įėjęs prekių ženklų kūrimas. Nors kaip teigia apeliantė, jog einant direktoriaus pareigas atsakovas turi rūpintis kavinės pavadinimo, žymens ir t. t. sukūrimo ir įgyvendinimo užsakymu, tačiau aukščiau išdėstytos aplinkybės leidžia apeliacinės instancijos teismui daryti neabejotiną išvadą, kad atsakovas prekių ženklą sugalvojo kaip asmeninės idėjos įgyvendinimą, o ne vykdydamas tarnybines pareigas, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ATGTĮ 9 straipsnio 2 dalies nuostata nagrinėjamam atvejui negali būti taikoma.
Dėl atsakovo nesąžiningumo
Siekiant įvertinti nesąžiningumo buvimą, reikia atsižvelgti į pareiškėjo ketinimą paraiškos pateikimo momentu. Tai, inter alia, susiję su aplinkybe, kad ženklo registracijos pripažinimas negaliojančia, skirtingai nuo ženklo registracijos panaikinimo, reiškia negaliojimą ab initio. Pareiškėjo ketinimas konkrečiu momentu yra subjektyvus elementas, kurį reikia nustatyti remiantis objektyviomis nagrinėjimo atvejo aplinkybėmis. Kaip yra pažymėjęs ESTT, vertinant nesąžiningus ketinimus, svarbu užtikrinti tinkamą subjektyvaus ir objektyvaus elementų simbiozę (žr., pvz., ESTT prejudicinį sprendimą Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli AG byloje; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos2009 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Šveicarijos įmonė ROLEX SA v. Indonezijos įmonė P. T. Permona, bylos Nr. 3K-3-507/2009; kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-57-611/2016).
Nagrinėjamoje byloje, nustatant subjektyvųjį elementą – atsakovo ketinimą, teismas remiasi aukščiau nustatytomis objektyviomis aplinkybėmis apie tai, kad prekių ženklas pateiktas registruoti ir įregistruotas ne siekiant nesąžiningai gauti naudą dėl to, kad prekių ženklas jau buvo žinomas, naudojamas ar suklaidinti vartotojus, o siekiant teisinėmis priemonės užtikrinti atsakovo teisės į prekių ženklą.
Apeliantės teigimu, atsakovo nesąžiningus ketinimus savo vardu registruojant prekių ženklą taip pat pagrindžia aplinkybė, kad ginčijamo prekių ženklo atsakovas nenaudoja. Šiame kontekste paminėtina PŽĮ 47 str. 2 d. nuostata, pagal kurią ženklo registracija gali būti panaikinta, jeigu per penkerius metus po ženklo registracijos liudijimo išdavimo dienos <...> ženklo savininkas Lietuvos Respublikoje iš tikrųjų nepradėjo ženklu žymėti prekių ir (ar) paslaugų, kurioms tas ženklas buvo įregistruotas, <...>. Ši nuostata aktuali šios bylos kontekste aspektu dėl atsakovo nesąžiningumo, dėl to, kad net įstatymas leidžia 5 metus nenaudoti prekių ženklo, todėl atsakovo prekių ženklo nenaudojimas pats savaime neįrodo atsakovo nesąžiningumo, juo labiau trunkančio tik porą metų.
Aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu atmestini ir apeliantės teiginiai, kad atsakovo nesąžiningumą įrodo atsakovo kaip juridinio asmens vadovo fiduciarinių pareigų pažeidimas registruojant ženklą savo vardu, kadangi, kaip nustatyta, atsakovas prekių ženklą sugalvojo kaip asmeninės idėjos įgyvendinimą ir įregistravo jį siekdamas teisinės ženklo apsaugos.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo apeliaciniam teismui kitaip vertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes, negu jas vertino pirmosios instancijos teismas, ir padaryti kitokią išvadą, todėl apeliantės apeliacinis skundas netenkinamas, o ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams. Nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadas pagrindžiančiais motyvais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Pagal bendrąją taisyklę, šalis, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, turi teisę į jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis), tačiau tam, kad procesą laimėjusios šalies bylinėjimosi išlaidos būtų priteistos iš kitos proceso šalies, teismui turi būti pateikti šias išlaidas patvirtinantys įrodymai.
Atsakovas prašo teismo priteisti 900,00 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą bei 415,94 Eur kitų bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas pateikė įrodymus, pagrindžiančius tik už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą patirtas išlaidas, tuo tarpu nepateikė jokių įrodymų ir paaiškinimų dėl 415,94 Eur kitų bylinėjimosi išlaidų, todėl šis išlaidos nepriteisiamos. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija), į Rekomendacijų 8.11 punktą, kuriame nustatyta, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,3 koeficiento, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių), sprendžia, kad atsakovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkinamas iš dalies.
Šiuo atveju, teisėjų kolegijos nuomone, nei bylos apimtis bei sudėtingumas, nei advokato darbo bei laiko sąnaudos nelemia būtinumo vadovautis maksimaliu galiojančių rekomendacijų 8.11 punkte nurodytu koeficientu, todėl nagrinėjamu atveju, atsakovui iš atsakovės priteistinas 600,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas (CPK 93 str., 98 str.)
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Gastronomai“ (j.a.k. 303064089) atsakovui A. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) 600,00 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.