Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-1970-492/2021

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-10-06
Bylos Nr.: eA-1970-492/2021
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02960-2019-2
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas pakeistas.

Teisėjai: Romanas Klišauskas (pirm.), Virginija Volskienė (pirm.), Dainius Raižys
Pareiškėjas: J. G. K., R. R., G. V. R.
Atsakovas: Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos

Kategorijos

20.4Padarytos žalos atlyginimo būdo, dydžio nustatymas ir žalos atlyginimo mokėjimas

Administracinė byla Nr. eA-1970-492/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02960-2019-2Procesinio sprendimo kategorija 20.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. spalio 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. G. K., R. R. ir G. V. R. (teisių perėmėjos D. R. ir L. R.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. G. K., R. R. ir G. V. R. (teisių perėmėjos D. R. ir L. R.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjai J. G. K., R. R. ir G. V. R. (teisių perėmėjos D. R. ir L. R.) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba), kiekvienam iš pareiškėjų po 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, pareiškėjai J. G. K. 25 275,69 Eur turtinei žalai atlyginti, pareiškėjui G. V. R. (teisių perėmėjos D. R. ir L. R.) – 49 029,95 Eur turtinei žalai atlyginti ir pareiškėjui R. R. – 24 049,94 Eur turtinei žalai atlyginti; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad Panevėžio apskrities viršininko administracijos 1998 m. gruodžio 18 d. įsakymu A. R. atkurtos nuosavybės teisės į 8,51 ha žemės ūkio paskirties žemę ir 11,52 ha miškų ūkio paskirties žemę, iš viso 20,03 ha, (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio rajone. Šią žemę lygiomis dalimis paveldėjo A. R. sūnūs – G. V. R. ir R. R.. Dalį žemės R. R. 2008 m. kovo 7 d. padovanojo savo dukrai J. G. K.. Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti administracinius sprendimus, kuriais A. R. atkurtos nuosavybės teisės į 12,8492 ha valstybinės reikšmės miško Panevėžio mieste. Panevėžio apygardos administracinis teismas tokį prokuroro prašymą tenkino, panaikino administracinius aktus prašytoje dalyje, grąžino miško žemę valstybei, nepriteisdamas jokios kompensacijos žemės savininkams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo natūra panaikino ir perdavė šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o kitą teismo sprendimo dalį dėl administracinių aktų panaikinimo paliko nepakeistą. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-157-422/2017 Panevėžio apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą tenkino iš dalies, pritaikė restituciją ir iš Lietuvos valstybės priteisė G. V. R. 29 150 Eur, R. R. 15 225 Eur, J. G. K. 13 925 Eur. Tokios kompensacijos priteistos vadovaujantis ekspertizės akte nurodyta ginčo sklypų rinkos verte, aktualia turto praradimo, t. y. 2016 m. balandžio 12 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2977-1062/2018 Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.

3. Pareiškėjų teigimu, nors įsiteisėjusiais teismų sprendimais, taikant restituciją, buvo priteista kompensacija už paimtą turtą pagal rinkos kainas, nustatytas ekspertizės aktu žemės praradimo dienai 2016 m. balandžio 12 d., žala nebuvo visiškai atlyginta, nes nebuvo atsižvelgta į individualią pareiškėjų situaciją. Pareiškėjai nurodė, kad patyrė neturtinę žalą, nes bylos dėl administracinių aktų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės A. R., nagrinėjimo metu buvo kvestionuojamas jų sąžiningumas. Bylos nagrinėjimo metu Panevėžio apygardos administraciniame teisme buvo nutarta žemę iš pareiškėjų paimti neatlygintinai. Toks požiūris į pareiškėjus, kaip teisėtus žemės paveldėtojus, žemino juos ir jų mirusią mamą, menkino jų garbę bei orumą, pareiškėjai buvo įžeisti. Pareiškėjai turėjo dalyvauti keturis metus trukusiame teismo procese, per visą šį laikotarpį turėjo dalyvauti daugybėje teismo posėdžių, būti aktyvūs proceso dalyviai ir ginti savo teises teisme. Kadangi iš pradžių byla buvo nagrinėjama Panevėžio apygardos administraciniame teisme, o vėliau Kauno apygardos administraciniame teisme, pareiškėjai sugaišo daug laiko vykdami į teismo posėdžius, turėjo išvykti iš darbo, aiškintis darbdaviui dėl tokio išvykimo priežasčių. Pareiškėjai pažymėjo, kad inicijavo taikų ginčo sprendimo procesą, tačiau Tarnyba atsisakė sudaryti taikos sutartį, be to, perkėlė didelę įrodinėjimo naštą pareiškėjams.

4. Pareiškėjai prašomą priteisti turtinę žalą kildina dėl nevisiškai atlygintų byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų. Pareiškėjai nurodė, kad ekspertizė jiems kainavo 2 000 Eur, t. y. kiekvienam po 666,67 Eur. Šios išlaidos atlygintos tik iš dalies, nes Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. 1-157-422/2017 priteisė 360 Eur ekspertizės išlaidoms atlyginti, t. y. kiekvienam po 120 Eur. Todėl pareiškėjai darė išvadą, kad turi teisę reikalauti atlyginti likusias išlaidas už ekspertizę, t. y. kiekvienas po 546,67 Eur.

5. Pareiškėjai nurodė, kad ginčo žemės nuosavybės jie neteko 2016 m. balandžio 12 d., o kompensacija už paimtą žemę pareiškėjams išmokėta tik 2018 m. liepos 5 d. Kadangi valstybė du metus ir tris mėnesius turėjo nuosavybės teise pareiškėjų žemę ir ja naudojosi neatlygintinai, pareiškėjai darė išvadą, kad jie turi teisę į žalos atlyginimą už laikotarpį nuo tada, kai neteko nuosavybės 2016 m. balandžio 12 d. iki tada, kai buvo išmokėta kompensacija 2018 m. liepos 5 d., kurią vertina pagal žemės nuomos kainą už dvejų metų ir trijų mėnesių laikotarpį. Nuomos kaina 1 Eur už 1 arą (100 kv. m), 1 ha – 99 Eur per metus, todėl už dvejus metus tris mėnesius susidaro tokios sumos: G. V. R. 1 227,6 Eur (už 6,075 ha), J. G. K. 601,43 Eur (už 2,9125 ha) ir R. R. 650,93 Eur (už 3,1625 ha) negautų pajamų. Pareiškėjai pažymėjo, kad negalėjo disponuoti jiems priklausančia žeme nuo 2014 m. lapkričio 6 d. iki 2016 m. balandžio 12 d. dėl vykusio teismo proceso, todėl apskaičiavo negautas pajamas: G. V. R. už jo dalį – 642,68 Eur, J. G. K. – 329,59 Eur, o R. R. – 354,34 Eur. Pareiškėjai nurodė, kad buvo sąžiningi įgijėjai ir negalėjo žinoti, jog jiems priklausančiuose žemės sklypuose yra valstybinės reikšmės miškas, todėl turėjo teisėtą lūkestį netrukdomai naudotis savo nuosavybe ir gauti iš jos pelną. Iki ginčo žemės grąžinimo valstybės nuosavybėn 2016 m. balandžio 12 d. pareiškėjai vykdė ginčo žemės teritorijos detaliojo planavimo darbus, ketino paversti šią žemę kitos paskirties žeme, tokiu būdu žemės rinkos kaina būtų išaugusi iki 317 Eur už 1 arą. Pareiškėjai neteko galimybės komercinės paskirties žeme paversti 4,78 ha (G. V. R. – 2,39 ha, R. R. – 1,19 ha, J. G. K. –1,19 ha), nors tokiu būdu J. G. K. būtų gavusi papildomus 37 723 Eur, G. V. R. – 75 763 Eur, o R. R. – 37 723 Eur. Atėmus priteistą kompensaciją pareiškėja J. G. K. neteko 23 798 Eur, R. R. – 22 498 Eur, o G. V. R. – 46 613 Eur pajamų.

6. Pareiškėjai nurodė, kad, nors teismas, priteisdamas kompensaciją už valstybei grąžintą žemę, vadovavosi ekspertizės akto išvadomis, jos neatitinka realios 2016 m. balandžio 12 d. buvusios ginčo sklypų rinkos kainos, todėl už turto netekimą pareiškėjams nebuvo atlyginta teisingai ir visiškai. Teismas, skirdamas ekspertizę turto vertei nustatyti, nepasisakė apie tai, jog reikia nustatyti miško, kuriuo apaugusi ginčo žemė, vertę. Ekspertas savo išvadoje rėmėsi analogiškų žemės sklypų verte, kuri valstybės įmonės Registrų centras yra nustatyta masinio vertinimo būdu, naudojo lyginamąjį metodą, o eksperto lyginamieji žemės sklypai nuo Panevėžio miesto nutolę apie 10–30 kilometrų. Pareiškėjai pažymėjo, kad eksperto pateiktas vertinimas atitinka žemės sklypų vertę žemės ūkio veiklai Panevėžio rajone ir aplinkiniuose rajonuose, bet ne žemės sklypų vertę Panevėžio mieste.

Atsiliepimas

7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepimu į pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad Tarnyba nėra įgaliota atstovauti valstybei bylose dėl žalos, atsiradusios dėl teismo ar prokuroro neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai neturtinę žalą kildina ne iš Panevėžio apskrities viršininko administracijos (ar Tarnybos), o iš teismo veiksmų. Atsakovo teigimu, Tarnybai atsisakius sudaryti taikos sutartį nėra jokio teisinio pagrindo tokius veiksmus laikyti neteisėtais ir dėl to reikalauti žalos atlyginimo. Atsakovas pažymėjo, kad įrodinėjimo naštos paskirstymas išimtinai priklauso nuo įstatymų leidėjo valios, o ne nuo administracinės bylos proceso šalių procesinio elgesio, todėl nesutiko su pareiškėjų skundo teiginiais, kad Tarnyba (jos procesinis elgesys) galėjo turėti kokios nors įtakos paskirstant pagal įstatymą šalims tenkančią įrodinėjimo naštą teisminiame procese. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjai jiems tariamai padarytos neturtinės žalos faktą bei dydį grindžia tik abstrakčiais teiginiais, o jų reikalaujamų priteisti ekspertizės išlaidų atlyginimo klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi. Atsakovas pažymėjo, kad kitoje byloje patirtos, tačiau teisėtai ir pagrįstai teismo nepriteistos bylinėjimosi išlaidos negali būti laikomos pareiškėjų patirta žala.

9. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad ankstesniame teisminiame procese pareiškėjai taip pat tvirtino, jog dėl ginčo savo žemės sklypuose jie negalėjo vykdyti jokios veiklos, tačiau Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-157-422/2017 šiuos teiginius atmetė, konstatavęs, jog byloje nėra įrodymų, draudžiančių atlikti kokius nors veiksmus (pvz., laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir pan.) iki teismo sprendimų priėmimo, be to, nėra duomenų apie ginčo žemės sklypuose vykdomą veiklą. Atsakovas pažymėjo, kad šioje byloje pareiškėjai taip pat nepateikė jokių objektyvių duomenų (įrodymų), kad jie minėtuose žemės sklypuose iki teisminio ginčo pradžios būtų vykdę kokią nors veiklą. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjų nurodyti nuostoliai neatitinka kriterijų, pagal kuriuos jie galėtų būti laikomi negautomis pajamomis. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju nebuvo teisinės galimybės keisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį bei naudojimo būdą (būdus), todėl nesutiko su pareiškėjų skundo teiginiais apie šios galimybės netekimą bei su tuo susijusiais negautų pajamų skaičiavimais.

Atsiliepimas

10. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai argumentus dėl priteistos kompensacijos dydžio jau buvo nurodę savo apeliaciniame skunde dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimo, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m gegužės 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2977-1062/2018 paliko nepakeistą. Atsakovas nurodė, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjai neturi teisės kvestionuoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu jiems priteistos kompensacijos dydžio. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad už prarastą nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą pareiškėjams priteista kompensacija yra teisinga ir netgi didesnė už paprastai analogiškais atvejais priteisiamą Nekilnojamojo turto registre nurodytą nekilnojamo turto rinkos vertę.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, priteisė kiekvienam pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, po 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, po 546,67 Eur turtinės žalos atlyginimo ir po 69,18 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Kitą pareiškėjų skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjų prašomos priteisti kompensacijos už prarastų žemės sklypų dalies, kurią sudaro valstybinės reikšmės miškas, nustatymo klausimas jau yra išspręstas Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimu, kuris paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2977-1062/2018, ir darė išvadą, kad analogiški pareiškėjų argumentai dėl nesutikimo su ekspertizės aktu ir žemės sklypų rinkos verte jau buvo išdėstyti minėtose administracinėse bylose ir jose vertinti. Teismas konstatavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2977-1062/2018 nustatytos aplinkybės dėl kompensacijos dydžio ir jos apskaičiavimo laikytinos prejudiciniais faktais, kurie iš naujo neįrodinėjami (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 2 d.), todėl pareiškėjų argumentus dėl neteisingo kompensacijos dydžio priteisimo atmetė kaip nepagrįstus ir šiuo pagrindu reikalavimo atlyginti žalą netenkino.

13. Teismas nustatė, kad Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-157-422/2017 išnagrinėjo klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir kiekvienam iš pareiškėjų priteisė po 120 Eur išlaidų, susijusių su ekspertizės atlikimu. Teismas pagal byloje esančią rašytinę medžiagą nustatė, kad pareiškėjai Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 18 d. nutarties neskundė. Vis tik šiuo aspektu teismas darė išvadą, kad nuostoliai dėl ekspertizės skyrimo faktiškai buvo patirti, ir tokie nuostoliai nebūtų buvę patirti, jeigu nebūtų buvę neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, t. y. pareiškėjams nebūtų reikėję įrodinėti ginčo sklypų rinkos vertės dydžio. Teismas nevertino išnagrinėtoje administracinėje byloje priimtų nutarčių dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pagrįstumo, o pareiškėjų prašomas priteisti išlaidas už ekspertizės atlikimą vertino ne kaip bylinėjimosi išlaidas, o kaip turtinę žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį. Teismas pažymėjo, kad neteisėti Tarnybos veiksmai nustatyti įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016, kurioje pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl administracinių aktų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į žemę ir mišką A. R., panaikinimo paliktas nepakeistu. Teismas nurodytoje byloje konstatavo, kad Tarnyba, atkurdama nuosavybės teises į žemę A. R., pažeidė imperatyvias įstatymų nuostatas, pagal kurias valstybinės reikšmės miškai yra išimtinė valstybės nuosavybė. Pareiškėjų prašoma priteisti turtinė žala (kiekvienam po 546,67 Eur) taip pat nustatyta, nes iš byloje esančios rašytinės medžiagos matyti, kad kiekvienas iš pareiškėjų už ekspertizės atlikimą sumokėjo po 666,67 Eur. Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-157-422/2017 kiekvienam iš pareiškėjų atlyginus po 120 Eur, kiekvienas iš pareiškėjų patyrė po 546,67 Eur turtinę žalą. Teismas, vertindamas priežastinį ryšį, atkreipė dėmesį, kad tarp Tarnybos neteisėtų veiksmų (neteisėtų administracinių aktų atkurti nuosavybės teises) ir patirtos žalos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys, nes nesant Tarnybos neteisėtai priimtų aktų, pareiškėjai nebūtų patyrę nuostolių, įrodinėdami jiems atlygintinos kompensacijos už žemės sklypų rinkos vertes dydį. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjų nuostoliai, sumokant 2 000 Eur ekspertui, faktiškai buvo patirti teismo procese, tokie nuostoliai nebūtų buvę patirti, jeigu nebūtų buvę neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų. Atsižvelgęs į teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas konstatavo, kad šiuo atveju prašomos priteisti išlaidos yra žala pagal CK 6.249 straipsnį, todėl kiekvienam iš pareiškėjų priteisė po 546,67 Eur turtinės žalos atlyginimo.

14. Pasisakydamas dėl turtinės žalos, pasireiškusios negautų pajamų forma, atlyginimo, teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir darė išvadą, kad pareiškėjų prašomos priteisti negautos pajamos už jų nurodytą negalėjimą naudotis žeme laikytinos neįrodytomis. Nors pareiškėjai negautas pajamas apskaičiuoja, remdamiesi žemės sklypų nuomos kaina, pareiškėjai jokiais įrodymais nepagrindė, kad nevykstant teismo procesui dėl administracinių aktų, kuriais atkurta nuosavybės teisė A. R., pareiškėjai būtų realiai gavę pajamas už žemės sklypų nuomą. Pareiškėjai jokiais argumentais nepagrindė ir teismas nenustatė, jog žemės sklypų nuoma būtų laikoma įprastine pareiškėjų veikla, todėl neturėjo pagrindo teigti, kad pareiškėjai galėjo tikėtis gauti tokias pajamas laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. liepos 5 d. Teismas pažymėjo ir tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog pareiškėjai negalėjo naudotis žemės sklypais vykstant teisminiam procesui, kadangi nebuvo pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjai nenurodė, kokių draudimų pagrindu jie ginčo žemės sklypais nebūtų galėję naudotis.

15. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai neįrodė, jog patyrė turtinę žalą netekę galimybės nuosavybės teise turimą žemę paversti kitos paskirties žeme. Teismas nurodė, kad pareiškėjai nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog į jų pasiūlymus dėl bendrojo plano sprendinių keitimo būtų realiai atsižvelgta, ar kad žemės sklypai, kuriuose yra miško žemė, būtų paverčiama kitomis naudmenomis. Teismas nurodė, kad pareiškėjams priklausančiuose sklypuose buvo miesto miškas, todėl šie sklypai kitai paskirčiai negalėjo būti naudojami. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų nurodomos negautos pajamos yra labiau hipotetinio pobūdžio, nepagrįstos jokia realiai planuojama vykdyti veikla ginčo žemės sklypuose. Nors pareiškėjai remiasi aplinkybe, kad ginčo žemės sklypų dalį būtų pavertę komercinės paskirties žeme, tokie pareiškėjų teiginiai pagrįsti tik dokumentais, įrodančiais siekį pakeisti žemės sklypų paskirtį, tačiau nėra jokių įrodymų, kokiam tikslui žemės paskirtis būtų keičiama, ar pareiškėjai dėl šių veiksmų gautų realią naudą. Teismas atkreipė dėmesį, kad iki pat ginčo žemės sklypų perleidimo valstybės nuosavybėn jokie veiksmai, susiję su žemės sklypų naudojimu realiai ekonominei naudai gauti, nebuvo atliekami, todėl teismas neturėjo pagrindo teigti, kad pareiškėjai prarado realiai tikėtinas pajamas. Teismas nurodė, kad pareiškėjų apskaičiuotos negautos pajamos labiau grindžiamos subjektyvaus pobūdžio teiginiais dėl galimos naudos ateityje, negu realiais rašytiniais įrodymais. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjai neįrodė jiems padarytos turtinės žalos, pasireiškusios negautų pajamų forma, todėl reikalavimą atlyginti turtinę žalą šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą.

16. Pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad pareiškėjai, įgiję žemės sklypus, kurie atkurti nuosavybės teisės atkūrimo pagrindu, ir veikdami kaip teisėti šių sklypų savininkai, vėliau sprendimą dėl nuosavybės teisių panaikinus, galėjo patirti tam tikrus išgyvenimus ir nepatogumus, kurie šiuo atveju pripažintini neturtine žala. Teismas nustatė, kad valstybės institucija – Tarnyba, neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal imperatyvias teisės aktų nuostatas. Dėl neteisėtų Tarnybos administracinių aktų pareiškėjams priklausantys žemės sklypai paimti ir perduoti valstybės nuosavybėn. Nepaisant to, kad pareiškėjams sumokėtos kompensacijos už paimtų žemės sklypų rinkos vertę, teismo vertinimu, pareiškėjai dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų, ilgai trukusio teismo proceso ginčijant Tarnybos priimtus administracinius aktus, galėjo patirti neturtinę žalą, pasireiškusią papildomais nepatogumais, stresu.

17. Teismas nurodė, kad nuo nuosavybės teisių atkūrimo iki teisminio proceso, siekiant panaikinti Tarnybos priimtus administracinius aktus, pradžios praėjo 16 metų, dar keturis metus truko teismo procesas dėl šių administracinių aktų panaikinimo ir kompensacijos priteisimo pareiškėjams. Teismas darė išvadą, kad egzistuoja CK 6.250 ir 6.271 straipsnių dispozicijose nustatytos prielaidos bei sąlygos, sukuriančios pareiškėjų teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Teismas vadovavosi CK 6.253 straipsnio 1 dalimi, 6.253 straipsnio 5 dalimi, 6.282 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad teismas nenustatė, jog pareiškėjai būtų prisidėję prie neteisėtų Tarnybos veiksmų atlikimo, kliudę teisėtai atlikti jai priskirtas pareigas ar kitaip netinkamai veikę. Taip pat nėra duomenų, galinčių patvirtinti, kad pareiškėjai savo veiksmais siekė padidinti galimai atsirasiančią žalą. Todėl šiuo atveju teismas neturėjo pagrindo mažinti priteistinos žalos dydį ar netaikyti civilinės atsakomybės atsakovo atstovo atžvilgiu dėl pačių pareiškėjų netinkamų ar nesąžiningų veiksmų.

18. Teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos dydžio nustatymas yra paties teismo prerogatyva, taikant CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų prašoma priteisti neturtinės žalos suma (po 10 000 Eur kiekvienam iš pareiškėjų) yra neproporcinga ir nepagrįsta objektyviais įrodymais. Teismas atkreipė dėmesį, kad, nors pareiškėjai buvo teisėti valstybei perduotų žemės sklypų savininkai, tačiau nenustatyta, jog šie žemės sklypai būtų apstatyti pareiškėjams priklausančiais statiniais ar kitais įrenginiais, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad perdavus žemės sklypus valstybei labiau nei įprastai tokių bylų atveju būtų pažeisti pareiškėjų teisėti lūkesčiai įgyvendinti savo, kaip savininkų, nuosavybės teises žemės sklypuose. Todėl teismas, atsižvelgdamas į pažeidimo pobūdį, trukmę, intensyvumą, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose darė išvadą, kad teisinga suma pareiškėjų patirtiems neigiamiems išgyvenimams kompensuoti yra po 3 000 Eur kiekvienam iš jų.

19. Spręsdamas dėl pareiškėjų prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, teismas vadovavosi ABTĮ 40 straipsnio 1, 4 dalimis, 41 straipsnio 1 dalimi, teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punktu, nustatė, kad pareiškėjai patyrė 2 500 Eur bylinėjimosi išlaidas už skundo parengimo teismui paslaugą. Teismas nurodė, kad pareiškėjų prašoma priteisti išlaidų už suteiktas teisines paslaugas (skundo parengimą) administracinėje byloje suma – 2 500 Eur, neviršija Rekomendacijų nustatytų maksimalių dydžių skundo surašymui, minėtas išlaidas pareiškėjai pagrindė rašytiniais įrodymais, nustatė, kad buvo tenkinta 8,29 proc. pareiškėjų reikalavimo sumos, todėl pareiškėjams priteisė 207,54 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, t. y. kiekvienam iš pareiškėjų po 69,18 Eur.

III.

20. Pareiškėjai J. G. K., R. R. ir G. V. R. (teisių perėmėjos D. R. ir L. R.) apeliaciniais skundais prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria skundas atmestas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Šalies argumentai

21. Pareiškėjų teigimu, priteista neturtinės žalos atlyginimo suma lyginant juos su patirtais išgyvenimais ir nepatogumais, kurie truko ne vienerius metus, yra per menka. Teismas nepakankamai atsižvelgė į tai, kad bylos eigoje buvo keliamas pareiškėjų sąžiningumo klausimas, kuris taip ir nebuvo paneigtas, tai žemino pareiškėjus ir jų mirusią mamą, menkino jų garbę ir orumą. Po žemės valdymo 16 metų, prasidėjo ketverius metus trukęs teisminis procesas, teko dalyvauti daugybėje teismo posėdžių, būti aktyviems proceso dalyviams, gaišti laiką kelionėje į teismo posėdžius, atsiprašinėti iš darbo, Tarnyba atsisakė jų pasiūlymo taikiai užbaigti ginčą teisme, todėl teko prašyti teismo skirti ekspertizę kompensacijos dydžiui nustatyti. Visa tai pareiškėjams kėlė nepatogumus, stresą, žemino jų orumą ir garbę. Pareiškėjai nesutinka su teismo sprendimu nepriteisti negautas pajamas už laikotarpį, kuomet dėl vykstančių teisminių procesų pareiškėjai negalėjo naudotis žeme, ir nurodo, kad, neturint žemės nuosavybės teise, negalima ja ir naudotis, todėl akivaizdūs faktai nereikalauja papildomo įrodinėjimo. Pareiškėjai pažymi, kad negalėjo naudotis žeme, t. y. arti, sėti, auginti daržus, ganyti gyvulius, leisti kitiems žmonėms pasinaudoti, todėl daro išvadą, kad negavo pajamų. Pareiškėjai nurodo, kad sklypų nuoma nebuvo įprastinė jų veikla, tačiau nurodo, kad, siekdami gauti turtinės žalos atlyginimą už negalėjimą naudotis žeme, prarastas pajamas vertina pagal analogiją su žemės nuomos kaina ir pažymi, kad prašoma suma už negalėjimą naudotis žeme – 1 Eur už 1 arą, yra nedidelė, protinga ir tik iš dalies kompensuoja jų negautą naudą. Pareiškėjų teigimu, teismas nepakankamai atsižvelgė į jų argumentus ir byloje esančius įrodymus, kurie patikimai patvirtina gautinas pajamas. Teigia, kad su Panevėžio miesto savivaldybės administracija 2008 m. balandžio 21 d. sudarytos Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartys su jais nutrauktos nebuvo, todėl buvo tęsiami teritorijų detaliojo planavimo darbai ketinant paversti šią žemę kitos paskirties žeme. Pavertus žemės ūkio paskirties žemę kitos paskirties žeme (pramonės ir sandėliavimo objektų teritorija ir komercinės paskirties objektų teritorija) jos rinkos kaina būtų išaugusi iki 317 Eur už 1 arą, todėl neteko galimybės komercinės paskirties žeme paversti 4,7877 ha, už kurią pareiškėja J. G. K. būtų gavusi 37 723 Eur, pareiškėjas G. V. R. 75 763 Eur, pareiškėjas R. R. – 37 723 Eur, tai palyginus su priteista kompensacija (13 925 Eur, 29 150 Eur, 15 225 Eur) apie tris kartus daugiau. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad teismas, priteisdamas kompensacijos sumas, vadovavosi ekspertizės akto išvadomis, tačiau jos neatitinka realios 2016 m. balandžio 12 d. buvusios ginčo sklypų rinkos kainos, todėl už turto netekimą nebuvo atlyginta teisingai ir visiškai.

22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjų skundas tenkintas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Atsiliepimas

23. Atsakovas nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl ekspertizės išlaidų kaip turtinės žalos atlyginimo ir pažymi, kad ekspertizės ir visų kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą reglamentuoja ABTĮ, o ne CK. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai reikalavo, jog už valstybės paimtus žemės sklypus jiems būtų sumokėta 325 894 Eur kompensacija, tačiau Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimu jiems buvo priteista 58 300 Eur kompensacija (29 150 Eur, 15 225 Eur ir 13 925 Eur), Regionų apygardos administracinis teismas sprendė, jog bylinėjimosi išlaidų priteisimui taikytinas 0,18 koeficientas (58 300 / 325 894), todėl priteisė pareiškėjams 360 Eur išlaidų, susijusių su ekspertizės atlikimu (2 000 x 0,18), t. y. kiekvienam po 120 Eur. Kadangi Regionų apygardos administracinis teismas netenkino pareiškėjų reikalavimo dėl 325 894 Eur kompensacijos mokėjimo, atsakovo teigimu, būtent pareiškėjai, o ne atsakovas turėjo prisiimti tokio savo elgesio (reikalavimo priteisti nepagrįstai didelę kompensaciją) procesines pasekmes. Atsakovas nurodo, kad administracinės bylos Nr. eA-570-525/2020 ir nagrinėjamos administracinės bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skiriasi, todėl teismas neturėjo pagrindo remtis šia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi minėtoje byloje. Atsakovas daro išvadą, kad šalių ginčas dėl išlaidų už administracinėje byloje Nr. I-157-422/2017 atliktą ekspertizę kompensavimo yra išspręstas, todėl negalėjo būti nagrinėjamas pakartotinai. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Europos Sąjungos Bendrasis Teismas, pasisakydamas dėl išlaidų, susijusių su ieškovų užsakytoms ekspertų išvadomis, ne kartą konstatavo, jog pagal nusistovėjusią teismų praktiką tokios šalių išlaidos dėl teismo proceso negali būti laikomos žala, kuri skirtųsi nuo bylinėjimosi išlaidų naštos.

24. Atsakovo teigimu, spręsdamas dėl neturtinės žalos priteisimo, teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas, taip pat netinkamai vertino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjai iš esmės apsiribojo abstrakčiais arba akivaizdžiai nepagrįstais ir tendencingais teiginiais dėl patirtos neturtinės žalos, taip pat nepaaiškino, kaip pasireiškė jų patirtas stresas ir nepatogumai, nepateikė jokių įrodymų, kad dėl valstybės veiksmų jie patyrė konkrečių neigiamų išgyvenimų, kurių pobūdis lemtų būtinybę priteisti jiems neturtinės žalos atlyginimą, taip pat nepagrindė pasirinkto neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjai neįrodė, jog Tarnybos veiksmai sukėlė jiems tokio laipsnio ir intensyvumo neigiamus dvasinius išgyvenimus, kurie turėtų būti vertinami kaip neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnį. Atsakovo teigimu, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas nenurodė aplinkybių, kuriomis remiantis galima būtų pagrįsti, jog žalos dydžio nustatymo kriterijų visumos vertinimas leidžia iš esmės (net iki trijų kartų) nukrypti nuo neturtinės žalos dydžių, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstamų atitinkančiais sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvus.

25. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjų skundas atmestas, palikti nepakeistą.

26. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjų apeliaciniais skundais, nurodo, kad juose apsiribojama abstrakčiais arba akivaizdžiai nepagrįstais ir tendencingais teiginiais dėl patirtos neturtinės žalos, taip pat nepaaiškinama, kaip pasireiškė jų patirtas stresas ir nepatogumai. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, jog dėl valstybės veiksmų jie patyrė konkrečių neigiamų išgyvenimų, kurių pobūdis lemtų būtinybę priteisti neturtinės žalos atlyginimą, taip pat nepagrindė pasirinkto neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Atsakovas pažymi, kad įrodinėjimo naštos paskirstymas išimtinai priklauso nuo įstatymų leidėjo valios, o ne nuo administracinės bylos proceso šalių procesinio elgesio, todėl nesutinka su pareiškėjų teiginiais, kad Tarnyba (jos procesinis elgesys) galėjo turėti įtakos paskirstant pagal įstatymą šalims tenkančią įrodinėjimo naštą teisminiame procese. Atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjai neįrodė, jog Tarnybos veiksmai sukėlė jiems tokio laipsnio ir intensyvumo neigiamus dvasinius išgyvenimus, kurie turėtų būti vertinami kaip neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnį.

27. Atsakovo teigimu, pareiškėjų prašomos priteisti negautos pajamos už negalėjimą naudotis žeme laikytinos neįrodytomis. Nors pareiškėjai apskaičiuoja negautas pajamas remdamiesi žemės sklypų nuomos kaina, atsakovas pažymi, kad jokiais byloje esančiais objektyviais įrodymais nėra pagrįsta, jog nevykstant teismo procesui dėl administracinių aktų, kuriais buvo atkurta nuosavybės teisė A. R., pareiškėjai būtų realiai gavę pajamas už žemės sklypų nuomą. Be to, pareiškėjai pripažino, kad žemės sklypų nuoma nėra jų įprastinė veikla. Atsakovas daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjai galėjo realiai gauti jų nurodomas pajamas už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. liepos 5 d., taip pat byloje nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad pareiškėjai negalėjo naudotis žemės sklypais vykstant teisminiam procesui. Atsakovo teigimu, pareiškėjai taip pat neįrodė, kad patyrė turtinę žalą netekę galimybės nuosavybės teise turimą žemę paversti kitos paskirties žeme. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjams priklausančiuose sklypuose buvo miesto miškas, todėl šie sklypai negalėjo būti naudojami jokiai kitai paskirčiai, todėl pareiškėjų teiginiai apie šios galimybės netekimą bei su tuo susiję negautų pajamų skaičiavimai neturi pagrindo. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad į jų pasiūlymus dėl bendrojo plano sprendinių keitimo būtų realiai atsižvelgta, ar kad žemės sklypai, kuriuose yra valstybinės reikšmės miško žemė, būtų paverčiama kitomis naudmenomis, byloje nėra jokių įrodymų, kokiam tikslui žemės paskirtis būtų keičiama, ar pareiškėjai dėl šių veiksmų gautų realią naudą. Atsakovas pažymi, kad iki pat ginčo žemės sklypų perleidimo valstybės nuosavybėn jokie veiksmai, susiję su žemės sklypų naudojimu realiai ekonominei naudai gauti, nebuvo atliekami. Atsakovas daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjai prarado realiai gautinas pajamas, pareiškėjų galimai patirti netiesioginiai nuostoliai neatitinka įstatymo ir teismų praktikos nustatytų kriterijų, pagal kuriuos jie galėtų būti laikomi negautomis pajamomis, todėl negali būti atlyginami.

28. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjų prašomos priteisti kompensacijos už prarastų žemės sklypų dalies, kurią sudaro valstybinės reikšmės miškas, nustatymo klausimas jau yra išspręstas Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimu, kuris paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2977-1062/2018.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

29. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjų teisė į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, kurią patyrė dėl neteisėtų atsakovo atstovo Tarnybos veiksmų atkuriant nuosavybės teises į miesto mišką.

30. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjų skundą iš dalies, priteisė kiekvienam iš pareiškėjų po 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, po 546,67 Eur turtinės žalos (ekspertizės išlaidų administracinėje byloje) atlyginimo ir, proporcingai tenkintų reikalavimų daliai, po 69,18 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

31. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodė, kad priteistas neturtinės žalos atlyginimas per mažas ir nekompensuoja jų patirtų išgyvenimų ir nepatogumų, kurie truko ne vienerius metus; teigė, kad reikalavimas atlyginti akivaizdžiai realias negautas pajamas atmestas nepagrįstai, teismas neatsižvelgė į jų argumentus ir byloje esančius įrodymus. Atsakovo atstovas Tarnyba, apeliaciniu skundu nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo, teigė, kad pareiškėjai neįrodė, jog dėl Tarnybos veiksmų patyrė tokio laipsnio ir intensyvumo neigiamus dvasinius išgyvenimus, kurie turėtų būti vertinami kaip neturtinė žala; taip pat nurodė, kad buvo nepagrįstai priteistas turtinės žalos atlyginimas, kurį sudaro pareiškėjų patirtos bylinėjimosi – ekspertizės išlaidos, kurių atlyginimo klausimas buvo išspręstas administracinėje byloje Nr. I-157-422/2017.

32. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (2 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotos nuostatos, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-77-575/2015 ir kt.). Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

33. Nagrinėjamoje byloje nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinių skundų ribas bei padariusi išvadą, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais duomenimis grindžiamos teismo išvados, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, pasisako tik dėl pagrindinių apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

34. Byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su prašymu panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. 1208ž priedo „Asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, mišką ir vandens telkinius, sąrašas“ dalį, kurioje įrašyta, kad A. R. (duomenys neskelbtini) k., Panevėžio r., atkuriamos nuosavybės teisės į 12,8492 ha valstybinės reikšmės miško ir 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. 21-52724-13654 dalį, kuria A. R. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 12,8492 ha valstybinės reikšmės miško.

35. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 15 d. sprendimu prokuroro prašymą patenkino, administracinius aktus prašoma apimtimi panaikino ir, taikydamas restituciją, grąžino Lietuvos valstybės nuosavybėn iš G. V. R. ir R. R. 0,5 ha valstybinės reikšmės miško plotą, esantį viename žemės sklype, taip pat iš G. V. R., R. R. ir J. G. K. grąžino valstybei 11,65 ha valstybinės reikšmės miško plotą, esantį kitame žemės sklype. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016 Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo panaikino ir perdavė šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-157-422/2017, taikydamas restituciją, iš Lietuvos Respublikos valstybės priteisė G. V. R. 29 150 Eur, R. R. 15 225 Eur, J. G. K. – 13 925 Eur kompensaciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2977-1062/2018 Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.

36. Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal CK 6.249 straipsnį žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga, ji nėra preziumuojama, todėl jos faktą ir dydį paprastai privalo įrodyti pareiškėjas. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas turi aiškiai nurodyti, kaip pasireiškė turtinės žalos atsiradimas, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą visiškai ar iš dalies patenkinti reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje A-1765-556/2016). ??? ???

37. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad klausimas dėl pareiškėjų prašomos priteisti kompensacijos už prarastų žemės sklypų dalies, kurią sudaro valstybinės reikšmės miškas, nustatymo, jau yra išspręstas Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimu, kuris paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartimi. Minėtose bylose nustatytos aplinkybės dėl kompensacijos dydžio ir jos apskaičiavimo laikytinos prejudiciniais faktais, kurie iš naujo neįrodinėjami (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalis).

38. Teismų praktikoje laikoma, kad negautos pajamos – tai tokios pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei jo atžvilgiu būtų elgiamasi teisėtai. Patirti netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos) turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis, hipotetinėmis pajamomis. Priteistinomis negautomis pajamomis negali būti tokios pajamos, kurių gavimas būtų tik hipotetinis, grindžiamas prielaidomis net ir tuo atveju, jei atsakovas pareiškėjo atžvilgiu būtų elgęsis teisėtai, t. y. pagal atitinkamoje situacijoje privalomas taikyti teisės normas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje A-492-1704/2014).??? ???

39. Pareiškėjų teiginiai, kad su Panevėžio miesto savivaldybės administracija 2008 m. balandžio 21 d. sudarytos Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartys su jais nutrauktos nebuvo, todėl buvo tęsiami teritorijų detaliojo planavimo darbai ketinant paversti šią žemę kitos paskirties žeme (pramonės ir sandėliavimo objektų teritorija ir komercinės paskirties objektų teritorija), jos 4,7877 ha rinkos kaina būtų išaugusi iki 317 Eur už 1 arą, taip pat laikytini nepagrindžiančiais pareiškėjų realios galimybės gauti ekonominę naudą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjų nurodytas aplinkybes apie negautas pajamas, pagrįstai vertino jas kaip hipotetines, nes pagal Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1 patvirtintą Bendrąjį planą beveik visa ginčo teritorija pateko į miesto miškų teritoriją, kurie pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 4 punktą buvo priskiriami valstybinės reikšmės miškams. Šie sklypai kitai paskirčiai negalėjo būti naudojami, o miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis buvo galimas tik išimtiniais Miškų įstatymo 11 straipsnyje numatytais atvejais. Taigi net ir nesant atsakovo neteisėtų veiksmų, miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis, nepriklausomai nuo atliekamų detaliojo planavimo darbų, nebūtų sukėlęs tų pasekmių (žemės paskirties pakeitimo), su kuriomis pareiškėjai sieja savo negautas pajamas.

40. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų reikalavimus dėl negautų pajamų nuo 2014 m. lapkričio 6 d., kai prasidėjus teisminiams procesams negalėjo disponuoti jiems priklausančia žeme, padarė išvadą, kad pareiškėjai neįrodė, jog būtų gavę pajamų už žemės sklypų naudojimą (nuomą) iki prasidedant teisminiams procesams, taip pat nepateikė duomenų, kad žemės sklypų nuoma būtų įprastinė jų veikla, taigi neįrodė tokių pajamų realumo. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, kad negalėjimas naudotis žeme nereikalauja jokio papildomo įrodinėjimo, o prarastos pajamos gali būti nustatytos pagal analogiją su žemės nuomos kaina – 1 Eur už 1 arą, yra atmestini, laikytini tik pareiškėjų prielaidomis apie tikėtinas pajamas. Byloje apskritai nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjai būtų žemės sklypus nuomoję ar kitaip naudoję ekonominei naudai gauti. Minėta, kad žalos, taip pat negautų pajamų dydis nėra preziumuojamas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju negautų pajamų realumą ir jų dydį turi įrodyti pareiškėjas.

41. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Taigi priteisiamas neturtinės žalos dydis nustatomas, visų pirma, atsižvelgiant į kompensacinę neturtinės žalos paskirtį ir remiantis teisingo neturtinės žalos atlyginimo idėja. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-237-415/2018).

42. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjams neturtinės žalos atlyginimą, vertino byloje nustatytas individualias aplinkybes: kad pareiškėjai, 1998 m. įgiję žemės sklypus atkuriant nuosavybės teises, neteko teisės jais disponuoti po ilgo laiko tarpo (16 metų), ilgai trukusių (keturis metus) teisminių procesų metu buvo kvestionuojamas pareiškėjų sąžiningumas, žemė iš pradžių buvo paimta neatlygintinai, pareiškėjai turėjo aktyviai ginti savo teises, dalyvauti teismo posėdžiuose, išvykti iš darbo, dėl to patyrė tam tikrus nepatogumus ir negatyvius išgyvenimus, kurie šiuo atveju buvo pripažinti neturtine žala. Teismas neturtinės žalos atlyginimo dydį nustatė atsižvelgdamas į pažeidimo pobūdį, trukmę, intensyvumą, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio nustatymas yra paties teismo prerogatyva, taikant CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus.

43. Pareiškėjai, teigdami, kad nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis nepakankamas kompensuoti jų patirtus išgyvenimus ir nepatogumus, nenurodo kokių nors reikšmingų aplinkybių, į kurias teismas nebūtų atsižvelgęs. Argumentai, susiję su pačių pareiškėjų subjektyviu situacijos vertinimu bei požiūriu, savaime nėra pagrindas keisti (padidinti) neturtinės žalos atlyginimo dydį.

44. Teisėjų kolegija, akcentuodama kiekvienu neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atveju individualų situacijos vertinimą, neturi pagrindo sutikti su atsakovo atstovo Tarnybos apeliacinio skundo argumentais dėl pernelyg didelio priteisto neturtinės žalos atlyginimo. Tarnyba apeliaciniame skunde nepagrįstai menkina pareiškėjų patirtus nepatogumus dėl ilgai vykusių teisminių procesų, jų išgyvenimus dėl apviltų lūkesčių disponuoti atkurta nuosavybe, neteisingumo jausmą ir stresą dėl reikalavimo žemės sklypus grąžinti valstybei po 16 metų, tai neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų. Tarnybos nurodomi skirtingose situacijose priimti teismų sprendimai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio pagrįstumo, nes, minėta, situacija buvo įvertinta individualiai, be to, nuo teismų praktikoje priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydžio nukrypta iš esmės nebuvo.

45. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjams ekspertizės išlaidas, patirtas nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-157-422/2017, nepagrįstai jas vertino ne kaip bylinėjimosi išlaidas, o kaip turtinę žalą pagal CK 6.271 straipsnį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad panašioje situacijoje Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas sprendime 2021 m. rugpjūčio 31 d. Nr. KT135-A-S125/2021 „Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą Nr. 1A-62/2021“ yra išaiškinęs, kad kai asmuo, siekdamas įstatymų nustatyta tvarka apginti savo pažeistas teises ar laisves, patiria teisinių paslaugų išlaidų, jų kompensavimo privalo būti siekiama vadovaujantis teismo procesą reglamentuojančiomis specialiomis normomis, kurios įtvirtina teismo išlaidų atlyginimo taisykles, bet ne CK 6.271 straipsniu. Advokato atstovavimo išlaidos yra procesinio pobūdžio išlaidos, atlygintinos proceso įstatymų (šiuo atveju – Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo) nustatyta tvarka, o ne materialieji nuostoliai, atsiradę dėl neteisėtų kito asmens veiksmų, taip pat kad prašymo atlyginti administracinėse bylose patirtas išlaidas nagrinėjimas yra reglamentuotas Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnyje ir todėl nėra pagrindo pripažinti, jog teisės į procesinių išlaidų kompensavimą gynimo būdas turėtų būti dubliuojamas suteikiant galimybę pakartotinai prašyti šių išlaidų atlyginimo administraciniame teisme vadovaujantis CK 6.271 straipsniu.

46. Nagrinėjamoje byloje išlaidos, kurias pareiškėjai patyrė ekspertizei apmokėti, laikytinos procesinio pobūdžio išlaidomis, kurių atlyginimo klausimas buvo išspręstas teismo 2018 m. birželio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-157-422/2017, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo dubliuojant tokių išlaidų atlyginimo klausimą spręsti vadovaujantis CK 6.271 straipsniu.

47. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, iš dalies tenkinant atsakovo atstovo Tarnybos apeliacinį skundą, dalyje dėl ekspertizės išlaidų atlyginimo priteisimo naikintinas ir pareiškėjų skundo atitinkama dalis atmestina (ABTĮ 146 str. 1 d., 147 str.). Nenustačius pagrindų tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą ir likusią atsakovo atstovo Tarnybos apeliacinio skundo dalį, likusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aplinkybę, kad pakeitus sprendimą reikšmingai nesikeičia pirmosios instancijos teismo nustatyta pareiškėjų skundo tenkinimo proporcija, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijumi, pirmosios instancijos teismo nustatyto bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nekeičia.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų J. G. K., R. R. ir G. V. R. (teisių perėmėjos D. R. ir L. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą pakeisti, panaikinti jo dalį dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, pareiškėjams J. G. K., G. V. R. (teisių perėmėjos D. R. ir L. R.) ir R. R. kiekvienam po 546,67 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt šešis eurus ir 67 euro centus), ir šioje dalyje pareiškėjų skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas KlišauskasDainius RaižysVirginija Volskienė