Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su prašymu: 1) panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. 1208ž „Dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises į žemę ir mišką Panevėžio rajone priėmimo“ priedo „Asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, mišką ir vandens telkinius, sąrašas“ dalį, kurioje įrašyta, kad A. R. (duomenys neskelbtini) atkuriamos nuosavybės teisės į 12,8492 ha valstybinės reikšmės miško; 2) panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. 21-52724-13654 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui (-tei) A. R.“ dalį, kuria A. R. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 12,8492 ha valstybinės reikšmės miško; 3) pripažinti negaliojančia ir panaikinti 1999 m. gegužės 18 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 6-2292VZ dalį, pagal kurią G. V. R. paveldėjo nuosavybės teises į 0,78 ha valstybinės reikšmės miško plotą, esantį žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), bei į 12,0692 ha valstybinės reikšmės miško plotą, esantį žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)); 4) pripažinti negaliojančia ir panaikinti 1999 m. gegužės 18 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 6-2292VZ dalį, pagal kurią R. R. paveldėjo nuosavybės teises į 0,78 ha valstybinės reikšmės miško plotą, esantį žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), bei į 12,0692 ha valstybinės reikšmės miško plotą, esantį žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)); 5) panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2001 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. 1242ž „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo Panevėžio mieste ploto patikslinimo“ dalį dėl valstybinės reikšmės miško; 6) panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2002 m. vasario 13 d. įsakymo Nr. 391ž „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypų padalijimo projektų patvirtinimo, naujų žemės sklypų suformavimo ir servitutų nustatymo Panevėžio mieste“ dalį dėl valstybinės reikšmės miško; 7) panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. Ž-25 „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypų ploto ir ribų patvirtinimo Panevėžio mieste“ dalį dėl valstybinės reikšmės miško; 8) pripažinti negaliojančia ir panaikinti 2008 m. kovo 7 d. dovanojimo sutartį Nr. DB-765, pagal kurią J. G. K. perleistos nuosavybės teisės į ¼ žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini); 9) taikyti restituciją natūra, grąžinant valstybės nuosavybėn valstybinės reikšmės miškams priskirtus 0,7800 ha miškų plotus žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Panevėžio mieste bei 12,0692 ha miškų plotus žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Panevėžio mieste.Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 15 d. sprendimu Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą patenkino, administracinius aktus prašoma apimtimi panaikino ir, taikydamas restituciją, grąžino Lietuvos valstybės nuosavybėn iš G. V. R. ir R. R. 0,5 ha valstybinės reikšmės miško plotą, esantį žemės sklype kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Panevėžio mieste, taip pat iš G. V. R., R. R. ir J. G. K. grąžino valstybei 11,65 ha valstybinės reikšmės miško plotą, esantį žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Panevėžio mieste.2016 m. balandžio 12 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo panaikino ir perdavė šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog A. R. nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra pasibaigęs. Pagal šios bylos aplinkybes restitucija taikytina valstybei ir paskutiniams turto įgijėjams, iš kurių paimamas turtas natūra grąžintinas valstybei, o valstybė, gaudama miesto mišką, turi jiems sumokėti atitinkamas kompensacijas, nes priešingu atveju minėtų asmenų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o valstybės – atitinkamai pagerėtų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso – (toliau – ir CK) 6.145 str. 2 d.). Pareiškėją atstovaujanti prokurorė ir atsakovo Panevėžio savivaldybės administracijos atstovė pirmosios instancijos teismui nurodė, jog restitucijos klausimą palieka spręsti teismo nuožiūra. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) nurodė, kad teismas, spręsdamas restitucijos klausimą, turėtų vadovautis nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad valstybinės reikšmės miškams priskirti miškai iš Lietuvos Respublikos piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, yra išperkami valstybės ir jiems atlyginama Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka. Valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama vadovaujantis Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (toliau – ir Metodika), kuria teismas ir turėtų vadovautis, nustatydamas kompensacijos dydį už valstybei grąžintus sklypus. NŽT atstovas prašė tuo atveju, jei teismas nuspręstų vadovautis ekspertizės aktu, kompensacijos dydį mažinti, atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypuose jokia ūkinė veikla nebuvo vykdoma, jie apleisti, atsakovai jau nuosavybės teisių atkūrimo metu žinojo, kad žemė, į kurią pretenduoja, yra priskirta valstybiniams miškams. Atsakovai R. R., G. V. R., J. G. K. nurodė, jog už valstybės paimtą turtą turi būti atlyginta teisingai. Atsakovai tvirtino, jog grąžinti sklypai valstybei yra Panevėžio mieste, todėl jų kaina už vieną arą sudaro 268 Eur, taigi už sklypus mažiausiai turėtų būti sumokėta 325 894 Eur kompensacija. Atsakovų nuomone, ekspertizės akte nurodytos sklypų kainos yra neadekvačios jų rinkos vertei, ekspertas pasirinko netinkamus lyginamuosius objektus. Atsakovai pažymėjo, jog grąžinant ginčo sklypus valstybei, buvo pažeisti atsakovų teisėti lūkesčiai, jie turėjo išlaidų, susijusių su sklypų priežiūra, teritorijų planavimo dokumentų rengimu. Atsakovai išreiškė nuomonę, kad už ginčo žemės sklypus turi būti atlyginama pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos žemės įstatyme įtvirtintas žemės paėmimo visuomenės poreikiams nuostatas.