Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Ž. prašo Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2022 m. birželio 10 d. nuosprendį panaikinti ir išteisinti jį dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 202 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje. Taip pat prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria tenkinti civilinių ieškovų ieškiniai. Apeliantas prašo atnaujinti įrodymų tyrimą ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliantas su skundžiamu nuosprendžiu nesutinka, mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą ir nepagrįstą procesinį sprendimą – nepagrįstai nuteistojo atžvilgiu taikė baudžiamąją atsakomybę, apkaltinamąjį nuosprendį grindė išvadomis, neatitinkančiomis faktinių aplinkybių. Apelianto manymu, teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, padarė eilę procesinių teisės normų pažeidimų – netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, vadovavosi išimtinai kaltinimo byloje pateikta pozicija, netirdamas nuteistojo pateiktų paaiškinimų bei pažeidė in dubio pro reo principą. Todėl, apelianto nuomone, skundžiamas Plungės apylinkės teismo nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

2.1. Dėl teismo nuosprendžio išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms. Apelianto manymu, teismas, išnagrinėjęs bylą, netinkamai kvalifikavo teisinius santykius, juos nepagrįstai laikydamas baudžiamaisiais teisiniais santykiais, nors pagal teismų praktiką tokio pobūdžio bylose ir šioje byloje susiklostę teisiniai santykiai laikytini mokestiniais ginčais. Apeliantas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą spręsti ginčai dėl veiklos vykdymo neįregistravus savarankiškos veiklos. Šie ginčai nebūdavo kriminalizuojami pripažįstant, kad tai mokestinių ginčų dalykas (kaip pavyzdžiui administracinė byla A556-J 35/2011). Nurodo, jog teismų praktikoje bylose pagal BK 202 str. l d. ne kartą pasisakyta prieš dirbtinį civilinių, administracinių, mokestinių ginčų kriminalizavimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-383/2011, 2K-455-693/2016 ir kt.). Mano, jog teismo išvados dėl nuteistojo veiksmų kvalifikavimo, neteisėtų veiksmų stambaus masto yra padarytos neišsamiai ir nevisapusiškai įvertinus faktines bylos aplinkybes, neatskleidus tikrojo ekonominės veiklos mechanizmo, taipogi R. Ž. vaidmens ir reikšmės. Nurodo, jog teismui neidentifikavus visų ekonominės veiklos dalyvių, netinkamai buvo nustatytos A. Ž. tariamai gautos pajamos, valstybei neva padarytos žalos dydis be to, nesant teisinio pagrindo taikyta baudžiamoji atsakomybė.

2.2. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje apklausta visa eilė liudytojų nurodė, kad automobilių pardavime apeliantas veikė tik epizodiškai. Nurodo, kad IĮ (duomenys neskelbtini) vadovas Ž. Š. nurodė, kad jis pardavė automobilį D. G., jo automobilius yra pardavęs ir UAB (duomenys neskelbtini). Liudytojas Š. S. nurodė, kad su parduodamu automobiliu atvažiavo du žmonės – vyras 30 m. amžiaus ir 40 m. amžiaus. Liudytoja apklausta UAB (duomenys neskelbtini) vadovė S. R. parodė, kad R. Ž. remontavo UAB (duomenys neskelbtini) automobilius. Automobilius parduodavo vadybininkai. Automobilių nuteistajam UAB (duomenys neskelbtini) nepardavė. Automobilius galėjo parduoti ir automobilių remontininkai, tačiau įmonei turėjo grįžti vadybininkų nustatyta automobilių kaina. Automobilių kainos nuteistasis nebuvo apmokėjęs, automobilis iki pardavimo buvo įmonės balanse. Visa tai rodo, kad UAB (duomenys neskelbtini) automobiliais prekiavo per tarpininkus. Be to, minėta liudytoja paaiškino, kad UAB (duomenys neskelbtini) už automobilius gaudavo tiek, kiek parašyta sąskaitoje-faktūroje ir Pinigų priėmimo kvite.

2.3. Nurodo, jog liudytojas E. G. parodė, kad nuteistojo nepažįsta. Liudytojas T. V. parodė, kad pirko automobilį iš moters. Liudytoja S. M. parodė, kad pirko automobilį iš moters, su ja derino kainą, tarėsi. Liudytoja J. K. nurodė, kad automobilį pirko ne iš nuteistojo. Liudytojas A. J. taipogi parodė, kad automobilį pirko ne iš nuteistojo. Liudytojai A. M. ir J. V. parodė, kad automobilį pirko iš vyresnio asmens. Taigi, apelianto manymu, nurodytų liudytojų parodymai nepatvirtina teismo nustatytų aplinkybių, kad jie iš nuteistojo pirko automobilius. Tai reiškia, kad nuteistajam nepagrįstai buvo taikyta baudžiamoji atsakomybė už automobilių pardavimą E. G., T. V., S. M., J. K., L. Š. bei J. V. bei A. M., nes tokių aplinkybių nurodyti liudytojai nepatvirtino. Be to, dalis liudytojų, kurie įsigijo automobilius, kaip nurodyta kaltinime, neva iš nuteistojo, apskritai nebuvo apklausti. Nepaisant to, nuteistajam buvo taikyta baudžiamoji atsakomybė už automobilių pardavimą, nors nebuvo ištirta ir nustatyta, kad automobilius pardavė nuteistasis (kaip pavyzdžiui P. K., UAB (duomenys neskelbtini), G. F. M. M., UAB (duomenys neskelbtini)). Pažymi, jog iš aukščiau nurodyto seka, kad dalis liudytojų – automobilių pirkėjų nuteistojo neatpažino arba automobilius pirko ne iš jo, kita dalis liudytojų nurodė, kad parduodant automobilius dalyvavo R. Ž.. Nepaisant to, nuteistajam baudžiamoji atsakomybė buvo inkriminuota dėl visų nurodytų automobilių pardavimo. O pajamos nepagrįstai buvo vertinamos kaip savarankiškos A. Ž. pajamos, nors automobilių pardavimuose dalyvavo ir R. Ž., o parduodami automobiliai jų pardavimo metu priklausė UAB (duomenys neskelbtini).

2.4. Apeliantas pažymi, jog nurodytos faktinės aplinkybės apelianto veiksmų teisiniam kvalifikavimui yra reikšmingos tuo aspektu, kad apeliantas su broliu iš esmės veikė jungtinės veiklos (partnerystės) pagrindais ir būtent UAB (duomenys neskelbtini) priklausančių suremontuotų transporto priemonių pardavime nuteistasis kartais dalyvaudavo kartu su broliu. Toks nuteistojo dalyvavimas buvo sąlygotas siekio padėti broliui atgauti pinigus už automobilių remontą. Tarp brolių buvo susitarimas, kad R. Ž., veikiantis pagal verslo liudijimą, deklaruos A. Ž. kaip veikloje dalyvaujantį šeimos narį, taipogi R. Ž. deklaruos gautas pajamas ir mokės mokesčius. Nuteistasis broliu pasitikėjo, nežinojo, kad brolis nenurodė Valstybinei mokesčių inspekcijai, kad A. Ž. dalyvauja jo savarankiškos veiklos vykdyme. Galų gale vertinant A. Ž. inkriminuotos veikos pavojingumą, turi būti atsižvelgta į tai, kad R. Ž. deklaravo visas pajamas, gautas už parduotus automobilius, kadangi būtent jis patirdavo didžiąją dalį automobilių remonto išlaidų – atlikdavo didžiąją dalį remonto darbų ir patirdavo didžiąją dalį sąnaudų detalėms ir remonto medžiagoms. Nurodomas aplinkybes patvirtina byloje pateiktos R. Ž. mokesčių deklaracijos. Nurodo, jog visgi, jei teismui kyla abejonių dėl pateiktų deklaracijų turinio, R. Ž. mokesčių deklaracijos gali būti išreikalautos iš kompetentingų institucijų bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu. Pažymi, jog todėl absoliučiai visa didžioji dalis pajamų, gautų pardavus automobilį ir atsiskaičius su savininku UAB (duomenys neskelbtini), atitekdavo R. Ž.. Tuo tarpu A. Ž. už padėjimą broliui R. Ž. vykdyti veiklą gaudavo tik simbolinę naudą natūra. Apelianto manymu, šiuo procesu iš esmės yra siekiama dvigubo nuteistojo apmokestinimo, nors jo brolis visas pajamas, gautas už parduotus automobilius, yra sumokėjęs ir deklaravęs. Nurodo, jog pats apklaustas R. Ž. pripažino, kad jo vardu vyko automobilių pardavimai, yra tekę surasti pirkėjus automobiliui. Taigi, apelianto tvirtinimu, R. Ž. ne tik pripažino pardavinėjęs UAB (duomenys neskelbtini) automobilius, tačiau liudytojai patvirtino, kad R. Ž. dažnai dalyvavo automobilių pardavimuose. Taigi, apelianto manymu, teismas netinkamai vertino R. Ž. parodymus. Juo labiau, kad gautą naudą už UAB (duomenys neskelbtini) priklausančių automobilių pardavimus R. Ž. neabejotinai gavo ir gautą naudą buvo deklaravęs VMI bei sumokėjęs mokėtinus mokesčius. Apelianto manymu, vertinant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, stambaus masto požymis ir pavojingumas jo veiksmuose buvo konstatuoti dirbtinai – apeliantui perkeliant teisinę atsakomybę už kitų asmenų vykdytos veiklos pajamas bei ignoruojant liudytojų parodymais patvirtintą faktą, kad automobilių pardavime jis, A. Ž., dalyvavo tik epizodiškai. Apelianto manymu, šios bylos kontekste akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas netyrė nuteistojo nurodytos versijos, neatskleidė R. Ž. vaidmens, tačiau akivaizdžiai rėmėsi prokurorės pateikta versija, bei šią versiją pagrindžiantiems įrodymams suteikė didesnę įrodomąją reikšmę. Mano, jog byloje nustatytos nusikalstamos veikos padarymui reikšmingos aplinkybės buvo vertinamos selektyviai, o išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo buvo daromos ne objektyviai, remiantis byloje esančių įrodymų visetu, tačiau pirmumą teikiant kaltinimui palankiems įrodymams.

2.5. Dėl specialisto išvadų patikimumo. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo kaltę grindė Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų poskyrio vyriausiosios specialistės J. K. išvada Nr. IBPS-V-2832374-20. Remiantis nurodyta išvada teismas sprendė, kad nuteistasis tariamai gavo 62 350 Eur pajamų už parduotas transporto priemones. Su specialisto išvada nuteistasis nesutinka, mano, kad ji nelogiška, yra grindžiama nepatikimais ir logikos stokojančiais duomenimis. Nurodo, jog kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad esant sąlyginėms išvadoms, eksperto (specialisto) atsakymas į pateiktą klausimą yra siejamas su viena ar keliomis sąlygomis, todėl teismas aplinkybes, kuriomis grindžiama sąlyginė išvada, turi patikimai ir nekeldamas jokių abejonių patvirtinti arba paneigti (Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių specialiųjų žinių panaudojimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga). Inter alia, remiantis kasacinio teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktika, baudžiamosios bylos aplinkybių grindimas specialisto išvada, kurioje padarytos tikėtinos išvados, nereiškia neleistinų įrodymų panaudojimo ir nerodo BPK pažeidimo, tačiau teismo daromos išvados gali būti pagrindžiamos specialisto išvada, jei šios išvados gali būti patvirtintos ir kitais byloje esančiais įrodymais (2021-06-22 LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-155-976/2021). Apelianto tvirtinimu, šioje byloje pajamų suma konstatuota remiantis išskirtinai specialisto išvada, kurios patikimumas vertintinas itin kritiškai. Nurodo, jog šios bylos duomenimis konstatuotina, kad bylos duomenys nepatvirtina, kad nuteistasis pardavė automobilius E. G., T. V., S. M., J. K., L. Š., Jonui V aitkevičiui, A. M. bei A. M., taigi teismas negalėjo remtis specialistės išvada dėl nuteistojo gautų pajamų ir grynojo pelno skaičiavimo, nes sąlygos, kurių pagrindu specialistė teikė išvadas nepasitvirtino. Be to, nurodo, jog teismų praktikoje pažymima, kad specialisto tyrimui pateikiama medžiaga (duomenys) turi būti išsami, patikima, pakankama, kokybiška ir teisinga (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-3 l 6-699/2015). Apelianto manymu, šios bylos kontekste akivaizdu, kad specialistei pateikti duomenys tokie nebuvo. Apeliantas akcentuoja, kad specialistė išvadoje vertino UAB (duomenys neskelbtini) ir IĮ (duomenys neskelbtini) pardavimo pažymose- sąskaitose, pardavimo PVM sąskaitose-faktūrose apie parduotas transporto priemones nurodytas sumas, t. y. UAB (duomenys neskelbtini) ir IĮ (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos duomenis, nuo kurių buvo skaičiuojami ir mokėti mokesčiai. Nepaisant to, specialistė, esant oficialiems bendrovių dokumentams apie automobilių pardavimo kainą, dėl nesuprantamų priežasčių sprendė, esą transporto priemonių pardavimo kainos buvo kitokios nei nurodytos bendrovių apskaitos dokumentuose. Mano, jog specialistė padarė loginę skaičiavimo klaidą, išlaidas vertindama kitaip nei jos buvo atvaizduotos UAB (duomenys neskelbtini) ir IĮ (duomenys neskelbtini) buhalterinėje apskaitoje. Apeliantas mano, jog akivaizdu ir neįrodinėtina, kad bendrovėms UAB (duomenys neskelbtini) ir IĮ (duomenys neskelbtini) visiškai nelogiška ir netikslinga buvo nuteistajam parduoti automobilius už mažesnę kainą nei tą, kuri fiksuota jų buhalterinės apskaitos dokumentuose, nes tai didina bendrovių mokestines prievoles, t. y. yra ekonomiškai nepagrįsta. Mano, jog dėl nurodytų priežasčių specialistei nustatant nuteistojo tariamai gautas pajamas ir grynąjį pelną faktiškai patirtos išlaidos yra nepagrįstai mažesnės nei fiksuota UAB (duomenys neskelbtini) ir IĮ (duomenys neskelbtini) pardavimo dokumentuose. Dar daugiau, remiantis gyventojų pajamų mokesčių įstatymo 18 str. l d. nuostatomis, nuolatinio Lietuvos gyventojo, kuris verčiasi individualia veikla, leidžiamais atskaitymais laikomos su per mokestinį laikotarpį faktiškai gautomis arba uždirbtomis individualios veiklos pajamomis susijusios nuolatinio Lietuvos gyventojo patirtos įprastinės šiai veiklai išlaidos, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Tuo tarpu remiantis Gyventojų pajamų mokesčių įstatymo 18 str. 8 d., išlaidos turi būti pagrįstos dokumentais, turinčiais visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Mano, jog neįrodinėtina, kad privatūs pokalbiai nėra nei dokumentai, nei turi apskaitos dokumentuose reikalaujamus rekvizitus, todėl jais patirtos sąnaudos negali būti grindžiamos. Be to, apelianto nuomone, aukščiau nurodytos aplinkybės suponuoja, kad byloje specialistės J. K. išvados apie tariamas nuteistojo pajamas už parduotus automobilius 62 350 Eur sumai buvo nepagrįstai perkeltos nuteistajam, byloje nesant duomenų, kad visus automobilius pardavė nuteistasis (liudytojai T. V. ir S. M. parodė, kad pirko automobilius iš moters). Be to, kita dalis automobilių buvo parduodama dalyvaujant R. Ž. arba tik R. Ž., nedalyvaujant nuteistajam. Mano, jog iš nurodyto seka, kad specialistės nustatytos nuteistojo pajamos turėjo būti mažintinos 14 400 Eur suma, o grynosios pajamos 4900 Eur suma atsižvelgiant į liudytojų E. G., T. V., S. M., J. K., L. Š., J. V. bei A. M. parodymus. Tuo tarpu iš likusios nustatytos pajamų sumos turėjo būti išskaičiuotos automobilių remonto išlaidos, nes bylos duomenys liudija, kad nuteistasis su broliu bendrai patyrė automobilių remonto išlaidų – bylos duomenys neginčijamai liudija, kad nuteistojo brolis R. Ž. remonto automobilį Audi A4, kurį įsigijo V. M., Citroen C3, kurį pirko K. R.. Mano, jog teismas nepagrįstai bylos nagrinėjimo eigoje netenkino nuteistojo gynėjo prašymo patikrinti, ar automobiliai buvo apgadinti, tokiu būdu nebuvo atskleistos ir nustatytos reikšmingos aplinkybės dėl patirtų išlaidų automobilių remontui. Apelianto manymu, automobilių remonto išlaidų neįvertinimas lėmė neteisingą ir nepagrįstą civilinių ieškinių tenkinimą bei nuteistojo veiksmų nepagrįstą kriminalizavimą. Pažymi, jog dėl aukščiau nurodytų priežasčių konstatuotina, kad jo, A. Ž., grynojo pelno suma yra mažiausiai 4900 Eur suma mažesnė nei buvo nustatyta specialistės išvadoje, nes nustatant grynojo pelno dydį turėjo būti remiamasi UAB (duomenys neskelbtini) ir IĮ (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos dokumentais.

2.6. Dėl dalies surinktų įrodymų neteisėtumo. Šiuo aspektu apeliantas pažymi ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atliekamas privačių apelianto pokalbių pasiklausymas (BPK 154 str.). Apeliantas mano, kad tokios procesinės prievartos priemonės ikiteisminio tyrimo metu taikytos nepagrįstai. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau - ESTT) sprendime byloje C- 746/18 išaiškino, kad prieiga baudžiamosios bylos tikslais prie visų srauto arba vietos nustatymo elektroninių ryšių duomenų, suteikiančių galimybę daryti tikslias išvadas apie privatų gyvenimą, leidžiama tik siekiant kovoti su sunkiais nusikaltimais arba užkirsti kelią didelėms grėsmėms visuomenės saugumui. Svarbu pažymėti, kad „srauto duomenys“ pagal direktyvą 2002/58 – tai duomenys, tvarkomi pranešimui perduoti elektroninių ryšių tinklu, taip pat sąskaitoms už tokį perdavimą pateikti, į šią sąvoką patenka ir telefonijos skambučiai (Direktyvos 2002/58 2 straipsnis). Nurodo, jog minėtas teismas taipogi pažymėjo, kad nacionalinių taisyklių dėl informacijos ir įrodymų priimtinumo ir naudojimo tikslas, atsižvelgiant į pasirinkimą nacionalinėje teisėje, yra neleisti, kad neteisėtai gauta informacija ir įrodymai nepagrįstai pakenktų asmeniui, įtariamam padarius nusikalstamas veikas. Vis dėlto pagal nacionalinę teisę šį tikslą galima pasiekti ne tik uždraudžiant naudoti tokią informaciją ir įrodymus, bet ir nacionalinėmis taisyklėmis ir praktika, reglamentuojančiomis informacijos ir įrodymų vertinimą ir svarbą, ar net atsižvelgiant į jų neteisėtumą paskiriant bausmę (2020 m. spalio 6 d. Sprendimo La Quadrature du Net ir kt., C-511/18, C-512/18 ir C-520/18, EU:C:2020:791, 225 punktas). Mano, jog remiantis aukščiau nurodyta ESTT jurisprudencija, darytina išvada, kad apelianto asmeniniai pokalbiai negalėjo būti pasiklausomi ir panaudoti baudžiamojoje byloje, kurioje jis buvo kaltinamas apysunkio nusikaltimo padarymu, kaip įrodymai. Apelianto nuomone, dėl nurodytų priežasčių pripažintina, kad telefoniniai pokalbiai yra neteisėtai gauti įrodymai (BPK 20 str. l d.), o teismas negalėjo jais remtis priimdamas apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Atitinkamai, baudžiamosios bylos duomenų visuma nesudaro pagrindo apelianto pripažinti kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Antra, nepaisant nurodytų argumentų dėl negalimumo remtis privačių pokalbių pasiklausymo būdu gautais duomenimis, apeliantas pažymi ir tai, kad pokalbių pasiklausymo metu gauti duomenys apie automobilių pardavimo kainas yra nepatikimi ir nepatvirtina, kad nuteistasis automobilius pirko. Mano, jog akivaizdu, kad nežinant automobilių kainų, už kurias UAB (duomenys neskelbtini) yra numatęs juos realizuoti, jis, A. Ž., negalėjo dėti automobilių pardavimų skelbimų į automobilių pardavimų portalus. Galų gale, jei teismas konstatavo, esą nuteistasis automobilius iš UAB (duomenys neskelbtini) pirko, kaip tada paaiškintina aplinkybė, kad T. V. ir S. M. automobilius pirko iš moters, o ne iš nuteistojo. Nurodo, jog teismas kaip įrodymą patvirtinantį, kad nuteistasis pirko iš UAB (duomenys neskelbtini) automobilius laikė kratos metu ant apskaitos ar automobilių registracijos liudijimo padarytus įrašus „A.“, ,,Ž.“, ,,Ž.“, tačiau šie įrašai nepatvirtina, kad nuteistasis automobilius iš UAB (duomenys neskelbtini) pirko. Nurodo, jog visų pirma, kaip nurodė UAB (duomenys neskelbtini) vadovė, įrašai padaryti siekiant žinoti, pas ką yra automobiliai, o ne kam automobiliai buvo parduoti. Antra, įrašai „Ž.“, ,,Ž.“ nepatvirtina, kad automobiliai buvo būtent pas jį, A. Ž., nes automobilius remontavo R. Ž., su juo UAB (duomenys neskelbtini) turėjo sutartinių santykių, taigi būtent R. Ž. ir buvo pažymėtas įrašais „Ž.“, ,,Ž.“. Mano, jog įrašas „A.“ nebūtinai reiškia nuteistąjį, nes vardas „A.“ yra itin dažnas. Apeliantas akcentuoja, kad tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir R. Ž. buvo susiklostę rangos teisiniai santykiai, kai R. Ž. UAB (duomenys neskelbtini) priklausančius automobilius remontavo ir vėliau juos parduodavo, taip siekdamas atgauti remonto išlaidas. Tuo tarpu šioje byloje civiliniai teisiniai santykiai buvo nepagrįstai ir neteisėtai kriminalizuoti.

2.7. Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo. Apeliantas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo nuteistojo kaltę dėl BK 202 str. l d. ir BK 300 str. l d. nustatytų nusikalstamų veikų padarymo neanalizuodamas ir nenustatinėdamas būtinų BK 202 str. l d. ir 300 str. l d. požymių. Apeliantas mano, kad tai sąlygojo ne tik netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, bet ir nepagrįstą apelianto veiksmų kriminalizavimą. Be kita ko, ikiteisminio tyrimo įstaiga nepagrįstai kriminalizavo įprastus civilinius teisinius santykius, todėl baudžiamoji atsakomybė nuteistajam taikyta nepagrįstai. Pažymi, BK 202 straipsnio l dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu. Taigi baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla siejama su alternatyviais požymiais - versliškumu ar (ir) stambiu mastu. Nurodo, jog BK 202 straipsnio l dalies prasme vertimasis kuria nors iš išvardintų veiklų yra neteisėtas, kai vykdant veiklą padaromi ne atskiri pažeidimai (pvz., neapskaičiuojamos, nuslepiamos pajamos), o pažeidžiami esminiai teisiniai reikalavimai, keliami veiklos (verslo) legalumui. Taigi, taikant BK 202 straipsnio l dalį nepakanka išsiaiškinti, kad kaltininkas pažeidė teisės aktus vykdydamas kokią nors veiklą, bet būtina nustatyti ir kitus požymius, kurie atskleistų jo veiklos liečiamumą su baudžiamojo įstatymo saugoma vertybe, t. y. tai, kad tokia neteisėta veikla pažeidžiama nustatyta tvarka, ji prieštarauja sąžiningos verslininkystės principams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2012, 2K-7-58/2013, 2K-428/2014, 2K-455-693/2016). Pažymi, kad už neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla nustatyta ne tik baudžiamoji, bet ir administracinė atsakomybė. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismai privalo kruopščiai išsiaiškinti šių skirtingų atsakomybių takoskyros klausimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta prieš dirbtinį išimtinai civilinių, administracinių, mokestinių ar drausminių santykių kriminalizavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-383/201 l, 2K-409/2011, 2K-262/2011, 2K-P-267/2011, 2K-7-58/2013, 2K-98/2014 ir kt.). Perteklinis baudžiamosios teisės normų, kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė), taikymas neatitinka šios teisės šakos paskirties ir principų. Minėta, kad pagal BK 202 straipsnio l dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta tik tam, kas neteisėtos ūkinės, profesinės ar kitokios veiklos ėmėsi versliškai ar stambiu mastu. Šie požymiai, rodantys didesnį neteisėtos veiklos pavojingumą, yra ir baudžiamosios bei administracinės atsakomybių atribojimo kriterijai, todėl jų nustatymas, kartu – ir tinkamas motyvavimas, yra būtinas tokio pobūdžio bylose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2k-7-102-222/2018). Nurodo, jog stambaus masto požymis BK nekonkretizuojamas, tačiau sisteminis įstatymų aiškinimas leidžia spręsti, kad, asmens neteisėtu būdu gaunamoms pajamoms (įplaukoms) ar paskutinių dvylikos mėnesių pajamoms (įplaukoms), ar nustatyta tvarka neįtrauktų į apskaitą prekių vertei viršijant ANK 127 straipsnyje nustatytą 500 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių sumą (25 000 Eur), visais atvejais kyla nebe administracinė, o baudžiamoji atsakomybė. Vis dėlto apeliantas pažymi, kad kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-102-222/2018 pasisakė, kad pajamų suma nėra lemiamas stambaus masto kriterijus, o 500 MGL rodiklis tėra sąlyginis. Nurodo, jog versliškumo požymis veikoje nustatomas konstatavus, kad ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla užsiimama sistemingai ar nuolat (paprastai ne mažiau kaip tris kartus) ir tokia veikla yra nuolatinis pagrindinis ar reikšmingas papildomas kaltininko pajamų ar pragyvenimo šaltinis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 147/2010, 2K-490/2010, 2K-539/2013). Versliškumas suvokiamas kaip kriterijus, rodantis didesnį nusikalstamos veikos pavojingumą nei analogiško pažeidimo, užtraukiančio administracinę atsakomybę (ANK 127 straipsnis), jis negali būti identifikuojamas vien pagal padarytų pažeidimų skaičių, veikos pastovumą, pajamų dydį ar sistemingumą. Todėl versliškumas vertinamas ir pagal kitus požymius – tai parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumo laipsnį. Versliškumas kaip baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus iš esmės reiškia didesnį neteisėtos ekonominės veiklos mastą, kiek tai nesutampa su stambaus masto kriterijumi. Kiekvienu atveju šis požymis nustatomas individualiai, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-515/2014, 2K-240-696/2015, 2K-262-697/2016). Pažymi, jog kasacinės instancijos teismo praktikoje taipogi pabrėžiama, kad, įvertinus versliškumo kriterijaus neapibrėžtumą, baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą ekonominę veiklą pagal šį kriterijų visada turi būti pagrįsta teismo vidiniu įsitikinimu dėl tokios neteisėtos veiklos didesnio pavojingumo ir administracinės atsakomybės nepakankamumo ir neproporcingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-515/2014, 2K- 165-976/2018). Apelianto vertinimu, taikant BK 202 straipsnio l dalį nepakanka išsiaiškinti, kad kaltininkas pažeidė teisės aktus vykdydamas kokią nors veiklą, bet būtina nustatyti ir kitus požymius, kurie atskleistų jo veiklos liečiamumą su baudžiamojo įstatymo saugoma vertybe, t. y. tai, kad tokia neteisėta veikla pažeidžiama nustatyta tvarka, ji prieštarauja sąžiningos verslininkystės principams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 174/2012, 2K-7-58/2013, 2K-428/2014, 2K-455-693/2016). Pažymi, kad sąvoka „vertimasis veikla“ suprantama kaip visuma tarpusavyje susijusių veiksmų, kuriais paprastai siekiama gauti pajamų; tai tokia veikla, kuriai būdingas pastovumas, sistemingumas, aktyvūs veiksmai. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 202 straipsnio l dalį negalima, jei nėra vieno iš būtinųjų požymių - versliškumo arba stambaus masto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. birželio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-102-222/2018). Svarbu pažymėti tai, kad šios bylos kontekste nuteistojo tariamai padarytas teisės aktų pažeidimas yra formalus, nuteistasis nenusižengė jokiai ypatingai verslo tvarkai. Be kita ko, remiantis LVAT praktika, ginčai susiję su savarankiškos veiklos – prekybos automobiliais – neįregistravimu yra mokestiniai ginčai (kaip pavyzdžiui Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019-01-09 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-77- 438/2019). Nurodo, jog teismų praktikoje versliškumas kaip BK 202 straipsnio l dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvusis požymis suprantamas kaip kriterijus, rodantis didesnį šios veikos pavojingumą nei analogiško administracinio nusižengimo (ANK 127 straipsnis), todėl jis negali būti identifikuojamas formaliai ar vadovaujantis vien padarytų pažeidimų skaičiumi ir pan. ANK 127 straipsnio l dalyje vartojamas terminas „vertimasis veikla“ ir BK 202 straipsnio l dalyje vartojamas terminas ,,ėmimasis veiklos versliškai“ iš esmės reiškia ne ką kita, kaip veiklos pastovumą, nuolatinį jos pobūdį. Tačiau versliškumo sąvoka apima ne tik veiklos pastovumą ir nuolatinį jos pobūdį, bet ir kitus požymius, skiriančius ją nuo paprasto vertimosi ūkine, profesine ar kitokia veikla sąvokos. Nors įstatyme versliškumo samprata nėra aiškiai apibrėžta, tačiau kasacinės instancijos teismo nutartyse, aiškinant versliškumo požymio turinį, nurodyta, kad jį galėtų rodyti parengiamųjų darbų neteisėtai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-574/2011, 2K- 335/2012, 2K-7-58/2013, 2K-515/2014, 2K-303-507 /2016 ir kt. ). Apeliantas mano, kad jo galimai neteisėti veiksmai nepagrįstai buvo kvalifikuoti kaip nusikalstama veika pagal BK 202 str. neatlikus savarankiško jo veiksmų pavojingumo vertinimo, versliškumo, stambaus masto vertinimo. Taipogi, teismas, pripažindamas apeliantą kaltu nenustatė, kad byloje susiklosčiusioje situacijoje baudžiamosios atsakomybės taikytas nuteistajam būtų proporcingas, atitiktų teisingumo ir protingumo principas, o baudžiamosios atsakomybės taikymas atitinka nuteistojo padarytų pažeidimų pavojingumą. Nurodo, kad šios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas laikė, kad apeliantui taikytina baudžiamoji atsakomybė, tačiau nepagrindė, kad apelianto veiksmai būtų didesnio pavojingumo, o administracinės atsakomybės taikymas bylos kontekste būtų nepakankamas ir neproporcingas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-515/2014, 2K-165-976/2018).

2.8. Dėl veiklos registracijos kvalifikavimo kaip leidimo. Apeliantas nurodo, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 202 str. l d. numatyta tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu. Tuo tarpu savarankiška (individuali) veikla pradedama ne gavus leidimą veiklos vykdymui, o informavus mokesčių administratorių apie pradėtą veiklos vykdymą. Priešingai nei konstatuota teismo, apeliantui savarankiškos veiklos pradėjimui nebuvo reikalingas joks leidimas. Todėl apeliantui baudžiamoji atsakomybė pagal BK 202 str. l d. taikyta nepagrįstai. Remiantis savarankišką veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, mokesčių mokėtojas privalo mokesčių administratorių informuoti apie veiklos pradėjimą. Nurodo, jog kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad nusikalstamos veikos požymiams keliamas reikalavimas, kad požymis turi būti nustatytas įstatymo ar išplaukti iš įstatymo aiškinimo, kaip akcentuoja ir nullum crimen sine lege principo atšaka - nullum crimen sine lege certa (nusikalstama veika ir dėl jos padarymo kylantys padariniai privalo būti maksimaliai aiškiai ir tiksliai aprašyti įstatyme). Bendriausiu požiūriu pastarasis principas reiškia, kad nusikalstamos veikos sudėties požymiai baudžiamajame įstatyme turi būti tiksliai ir aiškiai apibrėžti. Šis principas perteikiamas ir Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto, kuris yra ratifikuotas Lietuvos Respublikos Seimo, 22 straipsnio 2 dalyje: ,,Nusikaltimo sąvoka aiškinama labai tiksliai, nesivadovaujant jokia analogija. Iškilus neaiškumui, sąvoka aiškinama tiriamojo, kaltinamojo ar nuteistojo naudai.“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-218-1073/2020. Teismų praktika. 2020, 54, p. 525-548). Taigi, apelianto vertinimu, šiuo atveju nuteistasis kaltu pagal BK 202 str. l d. pripažintas plečiamai aiškinant nurodytos normos požymius.

2.9. Dėl nepagrįsto ikiteisminio tyrimo išskyrimo. Apeliantas pažymi, kad jam pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nepagrįstai išskirtas į atskirą ir tyrimas atliktas atskirai nuo ikiteisminio tyrimo, kuriame tiriami UAB (duomenys neskelbtini) veiksmai. Mano, jog šiuo aspektu reikšminga tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) atžvilgiu vykdomas ikiteisminis tyrimas nėra baigtas, nėra duomenų, kad UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos dokumentai buvo suklastoti, t. y. UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos dokumentų teisingumo prezumpcija nėra paneigta. Galų gale, jei UAB (duomenys neskelbtini) atžvilgiu atliekamame ikiteisminiame tyrime būtų nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) prekiavo automobiliais, už kurių pardavimą baudžiamąją atsakomybę siekiama taikyti nuteistajam, ir nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) slėpė mokesčius, susidarytų teisiškai ydinga situacija, kai dvejose skirtingose bylose yra nustatomos iš esmės viena kitai prieštaraujančios faktinės aplinkybės, turinčios esminės reikšmės baudžiamojon atsakomybėn patrauktų asmenų veiksmų kvalifikavimui ir turinčios tiesioginę įtaką nuteistojo teisinei padėčiai. Nurodo, kad kasacinio teismo praktikoje taipogi pažymėta, kad bylos dėl įtariamųjų (kaltinamųjų), kuriems inkriminuotos nusikalstamos veikos yra neatskiriamai susijusios, turėtų būti nagrinėjamos kartu. Taip yra sudaromos sąlygas vieno rungtyniško teisminio proceso metu išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, kartu užtikrinamas proceso ekonomiškumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-298-976/2018). Šios bylos kontekste pripažintina, kad nuteistojo atžvilgiu inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymas yra neatskiriamai susijęs su UAB (duomenys neskelbtini)galimai padarytomis nusikalstamomis veikomis. Priklausomai nuo to, kokios baudžiamosios bylos aplinkybės bus konstatuotos UAB (duomenys neskelbtini) ikiteisminiame tyrime, atitinkamai keistųsi ir nuteistojo teisinis statusas, t. y. jei būtų konstatuota, kad automobiliais prekiavo UAB (duomenys neskelbtini) ir slėpė mokesčius, tai sudarytų sąlygas konstatuoti, kad nuteistasis jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė. Mano, jog dėl aukščiau nurodytų priežasčių pripažintina, kad nuteistojo atžvilgiu ikiteismini tyrimas išskirtas buvo nepagrįstai, tokiu būdu buvo pažeistas rungtyniškumo ir proceso ekonomiškumo principų įgyvendinimui, užkirstas kelias realizuoti BPK tikslus.

2.10. Dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 str. taikymo. Apeliantas taipogi mano, kad jam nepagrįstai buvo taikyta baudžiamoji atsakomybė pagal BK 300 str. Apeliantas pažymi, kad teismas neatskleidė, kaip jo veiksmuose pasireiškė BK 300 str. sudėtis ir kokie įrodymai tai patvirtina. Bylos duomenimis nėra nustatyta, kad nuteistasis būtų klastojęs dokumentus, kaip ir nenurodyta, kokie įrodymai tai pagrindžia. Apelianto manymu, svarbu ir tai, kad BK 300 straipsnio l dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į valstybėje nustatytą dokumentų tvarkymo ir jų naudojimo tvarką. Teismų praktikoje nurodyta, kad dokumentas – tai tam tikra forma padarytas įrašas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą), t. y. sukelia ar gali sukelti fiziniam, juridiniam asmeniui ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-l 75- 303/2015). Nurodo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio l0 d. nutarimai) pažymėta, jog siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Nurodo, jog kasacinio teismo praktikoje baudžiamosiose bylose dėl dokumento suklastojimo ir disponavimu suklastotu dokumentu ne viena kartą atkreiptas dėmesys į tai, kad įstatymu leidėjas baudžiamąja atsakomybę už disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl žalingu padariniu, galinčių atsirasti tokį dokumentą panaudojus apyvartoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2010, 2K-406/2011. 2K-2015/2012 ir kt.). Pažymi, jog nuteistasis buvo kaltinamas dėl BK 300 str. l d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo motyvuojant tuo, kad kaltinamasis versliškai ir stambiu mastu ėmėsi neteisėtos komercinės veiklos, siekdamas nuslėpti save kaip automobilių pardavėją, klastojo tikrus automobilių pardavimo dokumentus, į juos įrašydamas tikrovės neatitinkančius duomenis apie automobilio pardavėją bei kainą, kuriuos pirkėjai pateikė įregistruodami įsigytus automobilius VĮ ,Regitra“, t. y. paleido tokius suklastotus dokumentus į teisinę apyvartą kaip tikrus, automobiliai buvo įregistruoti pagal pateiktus dokumentus pirkėjų vardu. Nesutikdamas su teismo atliktu jo tariamai padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu apeliantas pažymi, kad šioje byloje yra formuojama iš esmės ydinga praktika, kadangi pirkimo dokumentus automobilių pirkėjams išrašydavo UAB (duomenys neskelbtini), o ne apeliantas. Be to, automobilių pirkėjams pirkimo dokumentus išrašydavo UAB (duomenys neskelbtini) už automobilių pardavimo kainą, kuri buvo atvaizduota UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinėje apskaitoje. Tuo tarpu R. Ž. už automobilių remontą turėjo išduoti atskirą sąskaitą už suteiktas automobilių remonto paslaugas. Taigi skirtumas tarp automobilių sumokėtos galutinės automobilių įsigijimo kainos yra logiškai paaiškinamas – pirkėjai pirko daužtą automobilį iš pardavėjo UAB (duomenys neskelbtini) ir apmokėjo už remonto paslaugas R. Ž., todėl piniginė sumos išraiška nesutapdavo su UAB (duomenys neskelbtini) automobilio kaina. Apeliantas mano, jog byloje nėra įrodymų, kad susiklostę teisiniai santykiai buvo kitokie, nei patvirtina IĮ (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos dokumentai. Teismo konstatuota aplinkybė, esą A. Ž. įsigijo automobilius prieš juos parduodamas pirkėjams yra grindžiama prielaidomis ir subjektyvia prokurorės nuomone, byloje nesant jokių tai pagrindžiančių įrodymų. Be to, nurodo, kad UAB (duomenys neskelbtini) baudžiamoji byla nėra išnagrinėta ir teismų nuosprendžiais nėra nustatyti kitokie teisiniai santykiai, nei jie yra atvaizduoti UAB (duomenys neskelbtini)buhalterinėje apskaitoje. Pažymi ir tai, kad tiek įstatymų leidėjas, tiek civilinės apyvartos subjektai, sudarantys sandorius, siekia, kad sandorių pagrindu susiklostę santykiai išliktų stabilūs. Teismų praktika nuosekliai plėtojama ta linkme, kad turi būti užtikrinamas civilinių teisinių santykių stabilumas ir saugomos sąžiningų civilinės apyvartos dalyvių, suinteresuotų asmenų teisėti lūkesčiai bei pagrįstas tikėjimas, jog sandorio pagrindu atsiradusios teisės ar pareigos nebus kvestionuojamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 201 l m. vasario 8 d nutartis civilinėje byloje Nr. JK- 3-44/201 l). Mano, kad vertinant nuteistajam inkriminuotas nusikalstamas veikas turi būti atsižvelgta į tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) automobilius pardavinėjo per įvairius tarpininkus – IĮ (duomenys neskelbtini) vadovas Ž. Š. patvirtino, kad jis taipogi pardavinėjo UAB (duomenys neskelbtini) automobilius, analogiškas aplinkybes nurodė ir R. Ž., Taigi šiuo atveju vertinant nusikalstamos veikos padarymo mechanizmą svarbu įvertinti tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) žinojo, kad jiems priklausančius automobilius parduoda tarpininkai, kad automobiliai yra remontuojami. Apelianto nuomone, būtent UAB (duomenys neskelbtini)kaip turto savininkas, kuris veikė per tarpininkus, turėjo pareigą užtikrinti, kad turto pardavimo sandoriai atitiktų galutinę parduodamo turto vertę. Šios bylos kontekste apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas ne tik nepagrįstai pripažino jį kaltu dėl BK 300 str. l d., tačiau šios bylos duomenimis nenustatyta, kad nuteistasis vykdė jam priklausančių automobilių pardavimą, be to, nenustatyta, kad nuteistojo su broliu vykdytas UAB (duomenys neskelbtini) priklausančių automobilių pardavimas sukėlė teisiškai reikšmingus padarinius.

2.11. Dėl bausmės skyrimo. Apeliantas nurodo, jog nesutinka su paskirtos bausmės dydžiu. Mano, kad jam skirta bauda neatitinka nusikalstamos veikos pavojingumo, jos padarymo aplinkybių. Pažymi, kad jis, nuteistasis, yra neteistas, nusikalto pirmą kartą, neturi galiojančių administracinių nuobaudų. Taigi iš nurodyto seka, kad teismo skirta bausmė yra per griežta ir neatitinka nuteistojo asmenybės pavojingumo.

2.12. Dėl procesinės bylos baigties. Nurodo, jog pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messeguė ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. l 0590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96). Apelianto manymu, dėl aukščiau nurodytų priežasčių darytina išvada, kad apelianto kaltė byloje nebuvo pagrįsta įrodymais, patikimai patvirtinančiais jo kaltę dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 202 str. l d. ir 300 str. l d., padarymo. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes apeliantas kartu su teikiamu apeliaciniu skundu prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, taipogi atnaujinti įrodymų tyrimą, kadangi byloje tikslinga įvertinti R. Ž. VMI teiktų deklaracijų turinį, bei R. Ž. apklausti siekiant nustatyti deklaruotų pajamų sąsajumą su automobilių pardavimais.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.