Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Pupeikienės (pirmininkės ir pranešėjos), Larisos Šimanskienės ir Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovėms Kretingos rajono savivaldybės viešajai įstaigai (duomenys neskelbtini), viešajai įstaigai (duomenys neskelbtini) centrui dėl medicininio įrašo ir gydytojų konsultacinės komisijos sprendimo panaikinimo, tretieji asmenys Kretingos rajono savivaldybės viešoji įstaiga (duomenys neskelbtini) centras, (duomenys neskelbtini) išvadą teikianti institucija Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

16.2. Teismas tinkamai įvertino ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, todėl apelianto skundas pateiktas nesant tam teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą, bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

18. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

19. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo (duomenys neskelbtini) ieškinys dėl medicininio įrašo ir gydytojų konsultacinės komisijos sprendimo panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad nacionaliniam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu, kaip minėta, patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018; 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019). Taigi apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo ribas nusako apeliacinio skundo dalykas (apeliantų prašymas) bei apeliacinio skundo pagrindas, argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktai).

23. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus ir reikalavimus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija toliau pasisako dėl skundžiamo teismo sprendimo, kartu pasisakydama dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

24. Byloje nustatyta, kad ieškovas nuo 2015 m. gruodžio 25 d. iki 2016 m. sausio 4 d. gydėsi VšĮ (duomenys neskelbtini). Ieškovo Ligos istorijoje Nr. (duomenys neskelbtini) 7 punktu „Diagnozė (pagrindinė liga, lydinčios ligos, komplikacijos)“ atliktas įrašas – (duomenys neskelbtini) epilepsija (sukelta alkoholio). (duomenys neskelbtini) (t. 1, e. b. l. 7).

25. 2016 m. gegužės 17 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) centro gydytojų konsultacinė komisija (GKK) nusprendė, jog ieškovas „naudotis ginklu 1-us metus gali“.

26. 2016 m. liepos 14 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) pagal ieškovo pranešimą buvo atliktas vidaus medicininis auditas, kurio metu buvo patikrinti ieškovo pranešime pateikti faktai, išanalizuoti medicininiai dokumentai bei gydytojų paaiškinimai. Medicininio audito metu nebuvo nustatyta, kad ieškovui laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 25 d. iki 2016 m. sausio 4 d. medicininės paslaugos VšĮ (duomenys neskelbtini) būtų teiktos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. 2016 m. liepos 18 d. ieškovui buvo pateiktas atsakymas, kuriame jis buvo informuotas apie jam suteiktas medicinines paslaugas, paaiškinta apie diagnozuotas ligas, įskaitant epilepsiją (sukeltą alkoholio) (toliau – Atsakymas į 2016 m. birželio 27 d. pranešimą) (t. 1, e. b. l. 115–117). Remiantis bylos duomenimis, ieškovas minėto VšĮ (duomenys neskelbtini) sprendimo įstatymo nustatyta tvarka neginčijo.

32. Iš 2017 m. lapkričio 24 d. ataskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad buvo atliktas patikrinimas dėl ieškovui 2017 m. gegužės 30 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) centre teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės. Atlikus patikrinimą, buvo konstatuota, jog 2017 m. gegužės 30 d. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimus: „2017-05-30 (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) prieš nustatant diagnozę – F10.1 – psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, žalingas vartojimas, neužtikrino, kad būtų užpildytas (duomenys neskelbtini). Asmens, norinčio gauti leidimą įsigyti ginklą, garbės deklaracija, nepatikrinta ar pacientas nesilankė ir nebuvo sveikatos priežiūros įstaigos priežiūroje dėl psichikos ligos ar sveikatos problemų nuo 2016-05-17, taip pat nepildė atsakymų apie psichikos sutrikimus formos.“

33. Remiantis 2019 m. liepos 2 d. ataskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) ir Akreditavimo tarnybos 2019 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Įsakymas) duomenimis, matyti, jog buvo atliktas patikrinimas dėl ieškovui 2018 m. rugpjūčio 21 d.–2018 m. rugsėjo 21 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) centre teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės. Atlikus patikrinimą buvo konstatuota, jog 2018 m. rugsėjo 21 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) centro Gydytojų konsultacinė komisija priėmė pagrįstą sprendimą: pacientui (duomenys neskelbtini) 2016 sausio mėnesį buvo diagnozuota epilepsija (sukelta alkoholio), būklė po priepuolių, priklausomybės alkoholiui sindromas, abstinencija, todėl, vadovaujantis Ligų ir fizinių trūkumų, dėl kurių asmuo negali įsigyti ar turėti ginklo, sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1997 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 221, 1.2 p. nuostatomis, klausimas dėl galimybės pacientui įsigyti (laikyti) šaunamąjį ginklą gali būti svarstomas ne anksčiau kaip po 5 metų, jei visą tą laikotarpį yra nustatyta diagnozės remisija. VšĮ (duomenys neskelbtini) centras neturi teisės panaikinti VšĮ (duomenys neskelbtini) 2016 m. sausio mėnesį nustatytos sveikatos būklės diagnozės. Fizinių asmenų, norinčių gauti leidimą įsigyti ginklus, medicininio patikrinimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1997 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 221, nėra nustatytos galimybės anksčiau atlikti pakartotinį profilaktinį sveikatos patikrinimą siekiant įvertinti, ar asmuo gali įsigyti (laikyti) ginklą anksčiau nei Ligų ir fizinių trūkumų, dėl kurių asmuo negali įsigyti ar turėti ginklo, sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1997 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 221, 12.1 punkte nustatytas terminas. Vadovaujantis tuo buvo padarytos atitinkamos išvados: „1. 2018-09-21 VšĮ (duomenys neskelbtini) centro Gydytojų konsultacinė komisija priėmė pagrįstą sprendimą atidėti vertinimą dėl teisės (duomenys neskelbtini) įsigyti (laikyti) šaunamąjį ginklą iki 2021 metų. 2. 2018-08-21 VšĮ (duomenys neskelbtini) centre pacientui (duomenys neskelbtini) asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant teisės akto reikalavimą: 2.1. 2018-08-21 atliekant profilaktinį sveikatos patikrinimą (duomenys neskelbtini) dėl teisės įsigyti (laikyti) šaunamąjį ginklą, nebuvo užpildyta Asmens, norinčio gauti leidimą įsigyti ginklą, garbės deklaracija, tuo pažeidžiant Fizinių asmenų, norinčių gauti leidimą įsigyti ginklus, medicininio patikrinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1997-04-24 įsakymu Nr. 221 „Dėl fizinių asmenų, norinčių gauti leidimą įsigyti ginklus, medicininio patikrinimo tvarkos aprašo bei Ligų ir fizinių trūkumų, dėl kurių asmuo negali įsigyti ar turėti ginklo, sąrašo patvirtinimo“, 6 p. – Pacientas prieš gydytojo psichiatro konsultaciją užpildo ir pasirašo Asmens, norinčio gauti leidimą įsigyti ginklą, garbės deklaraciją (sveikatos tikrinimo klausimyną) (priedas), kuri įklijuojama į gydytojo psichiatro pildomą jo Asmens sveikatos istoriją (ambulatorinę kortelę), patvirtintą įsakymu Nr. 515, saugomą ASPĮ, kurioje tikrinama paciento sveikata.“

34. Nustatyta, jog ieškovas Įsakymą apskundė Lietuvos administracinių ginčų komisijai, kuri, 2019 m. rugpjūčio 14 d. išnagrinėjusi bylą, skundą atmetė. Ieškovas šį sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m kovo 18 d. nutartimi nutarė sustabdyti administracinės bylos Nr. eI2-983-426/2020 nagrinėjimą, kol bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje.

Dėl gydytojo neurologo įrašo ieškovo ligos istorijoje

35. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, galima daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju tarp šalių yra kilęs ginčas dėl atsakovės VšĮ (duomenys neskelbtini) gydytojo neurologo (duomenys neskelbtini) atliktų veiksmų, t. y. dėl to, ar gydytojas neurologas lydinčios ligos įrašą ieškovo ligos istorijoje atliko neperžengdamas jam nustatytų kompetencijos ribų. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias asmens sveikatos priežiūros įstaigos paslaugų teikimą, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.

39. Sprendžiant, ar gydymo paslaugas gydytojas suteikė tinkamai, turi būti taikomas gydytojo veiksmų standartas, apimantis medicinos ir kitų mokslų žinias, taikytinas medicinos praktikoje, profesinės etikos ir pripažintos praktikos taisykles bei gydytojo veiksmų vertinimą pagal protingumo, sąžiningumo kriterijus, konkrečias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2010).

40. Valstybės institucijoms, veikiančioms sveikatos apsaugos srityje, vykdant savo funkcijas keliami bendro pobūdžio reikalavimai, be kita ko, rūpestingumo pareiga, kuri sveikatos priežiūros srityje yra itin svarbi ir reikšminga (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1033/2014).

41. Pažymėtina, kad, nagrinėdamas šį ginčą, teismas neatlieka vertinimo tais klausimais, kurie priskirti medicinos mokslo sričiai (diagnozių nustatymo, tyrimų vertinimo, gydymo taktikos parinkimo ir pan.), nes tai yra už teismo kompetencijos ribų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1287/2014; 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1302-525/2015; 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-551-756/2017).

42. Nagrinėjamu atveju ieškovo reikalavimas dėl medicininio įrašo jo ligos istorijoje panaikinimo iš esmės buvo grindžiamas tuo, jog gydytojo neurologo (duomenys neskelbtini) atliktas įrašas, kuriuo jam nustatyta diagnozė „Priklausomybės alkoholiui sindromas“, yra neteisėtas, kadangi tokią diagnozę gali nustatyti tik gydytojas psichiatras. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog gydytojas neurologas (duomenys neskelbtini) lydinčiosios ligos įrašą „Priklausomybės alkoholiui sindromas“ atliko neperžengdamas jam nustatytos kompetencijos ribų (CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

43. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nurodė, jog nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad gydytojas (duomenys neskelbtini) viršydamas savo kompetenciją, diagnozavo jam priklausomybės nuo alkoholio sindromą, o gydytojų konsultacinė komisija šia diagnoze vadovavosi priimdama ieškovui nepalankų sprendimą dėl leidimo turėti ginklą. Apeliantas teigia, kad teismas, nuvertindamas specialistų medicinos normose gydytojams suteiktas konkrečias kompetencijas, nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią medicinos normose kiekvienai ligai tikslingai yra suteikti skirtingi kodai, o ligų gydymas ir diagnozavimas priskirtas tam tikros srities gydytojui. Teismo motyvai, kad (duomenys neskelbtini) diagnozėje nebuvo nurodytas priklausomybės alkoholiui sindromo kodas F10.2, šioje byloje yra teisiškai nereikšmingi, kadangi ši diagnozė ir be jos kodo nurodymo sukėlė ieškovui neigiamas pasekmes. Nurodo, jog teismas ieškovo reikalavimą dėl (duomenys neskelbtini) įrašo panaikinimo turėjo išnagrinėti ne formaliai, o atsižvelgdamas į realias jo pasekmes, t. y. kad nepriklausomai nuo to, ar įrašu nustatyta pagrindinė, ar papildoma diagnozė, ji sukėlė ieškovui pasekmes kaip galutinė, kadangi ja rėmėsi VšĮ (duomenys neskelbtini) centro gydytojų konsultacinė komisija. Teisėjų kolegija toliau pateikiamų motyvų pagrindu minėtus apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

44. Iš byloje esančių ieškovo Asmens sveikatos istorijoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotų duomenų matyti, jog gydytojas neurologas ieškovui diagnozavo pagrindinę ligą, nurodydamas jos kodą – (duomenys neskelbtini) epilepsija (sukelta alkoholio). Vertinant ginčijamo išrašo iš medicininių dokumentų įrašus, pažymėtina, jog 7 punkte yra nurodoma diagnozė (pagrindinė liga, lydinčios ligos, komplikacijos).

45. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, sprendžiant klausimą dėl gydytojų veiksmų teisėtumo, reikšmingi įrodymai yra teismo medicinos ekspertizės išvada, taip pat rašytiniai įrodymai, kuriuose pateikiami duomenys, gauti atlikus reikalingus tyrimus ir pritaikius specialiąsias žinias, atitinkamos srities specialistų paaiškinimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2013; 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560-686/2016).

46. Ginčo nėra, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme šalys ekspertizės skirti neprašė. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad nagrinėjant bylą pirmą kartą pirmosios instancijos teisme teismas kėlė klausimą ir siūlė šalims svarstyti klausimą dėl ekspertizės atlikimo byloje, tačiau šalys laikėsi nuoseklios pozicijos byloje ekspertizės neskirti, medikų dėl įrašų atlikimo apklausti neprašė. Nagrinėjamu atveju šalims nepareiškus prašymo skirti teismo ekspertizę, spręsdamas šalių ginčą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje esančiais įrodymais (ieškovo asmens sveikatos istorija, Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos 2020 m. liepos 14 d. išvada civilinėje byloje Nr. e2-7053-965/2020 ir kt.) ir šalių paaiškinimais. Pažymėtina, kad į bylą įtrauktos institucijos (Akreditavimo tarnybos) išvada pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį yra laikoma oficialiu rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią. Tačiau, nepaisant to, išvada vertintina pagal CPK 185 straipsnyje išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles.

47. Byloje esančioje Akreditavimo tarnybos išvadoje dėl gydytojo neurologo kompetencijos nurodyta, jog gydytojas neurologas (duomenys neskelbtini) ieškovui buvo diagnozavęs epilepsiją ir nurodė atitinkamą kodą – (duomenys neskelbtini), kaip jam tas priklauso pagal kompetenciją, numatytą Lietuvos medicinos normos MN 115:2005 „Gydytojas neurologas. teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2005 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-279, 13.3.12 papunktyje (paslaugų teikimo metu galiojusi redakcija): pagal savo kompetenciją ir sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje dirba, reikalavimus mokėti diagnozuoti ir gydyti šias ligas (pagal Tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos problemų klasifikaciją TLK-10): epilepsiją, epilepsinius sindromus, epilepsinę būklę G40, G41. Ieškovo ginčijama priklausomybės alkoholiui sindromo diagnozė yra tik papildoma, patikslinanti pagrindinę diagnozę – epilepsiją, sukeltą alkoholio vartojimo. Tą patvirtina ir paties ieškovo nurodoma aplinkybė, jog jis nebuvo įrašytas į jokią asmenų, turinčių priklausomybę, įskaitą. Ieškovui buvo rekomenduojama narkologo konsultacija, tačiau jis nebuvo tirtas pagal reikalavimus, taikomus narkologinių pacientų gydymui. Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog gydytojas neurologas (duomenys neskelbtini) pagal savo kompetenciją turėjo teisę diagnozuoti ieškovui epilepsiją (sukeltą alkoholio), sutinka visiškai.

48. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog 1997 m. kovo 25 d. Lietuvos Respublikos narkologinės priežiūros įstatymo Nr. VIII-156 (toliau – Įstatymas Nr. VII-156, akto redakcija, galiojusi iki 2019 m. kovo 25 d.) 15 straipsnis nustato, jog narkologinį susirgimą gali diagnozuoti tik gydytojas psichiatras; narkologinio susirgimo preliminarią diagnozę ar tam tikrus susirgimo simptomus, apsinuodijimą psichiką veikiančiomis medžiagomis nustatyti privalo visi gydytojai; gydytojas, įtariantis pacientui narkologinį susirgimą ar nustatęs tokio susirgimo simptomus, pacientą nusiunčia konsultacijos pas gydytoją psichiatrą. Pažymėjo, jog asmenį gydantis gydytojas neapsiriboja vien jam pagal kvalifikaciją suteiktomis kompetencijomis. Pažymėjo ir tai, kad pagal teisinį reglamentavimą bet kurios srities gydytojas, tarp jų ir gydytojas neurologas, įtariantis asmeniui narkologinį susirgimą, siunčia jį pas specialistą ligos diagnozei patikslinti, nustatyti.

49. Nagrinėjam atveju nustatyta, jog gydytojas neurologas (duomenys neskelbtini) išrašant ieškovą iš ligoninės, be kitų gydymo rekomendacijų, nurodė, kad yra tikslinga narkologo konsultacija, kuri galėtų patikslinti ar nustatyti gydytojo neurologo pastebėtą lydinčiąją ligą – priklausomybės alkoholiui sindromą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog ieškovui buvo rekomenduojama narkologo konsultacija, tačiau jis rekomendacijų nevykdė, į narkologą nesikreipė, nebuvo tirtas pagal reikalavimus, taikomus narkologinių pacientų gydymui. Šias aplinkybes patvirtina ir į bylą pateikta Akreditavimo tarnybos išvada ginčijamais klausimais. Be savo paaiškinimų, priešingų įrodymų ieškovas nepateikė, nepaneigė išvadą byloje teikiančios institucijos išvados.

50. Apeliantas teigia, kad teismo motyvai, kuriais teismas argumentavo ieškovo reikalavimo dėl (duomenys neskelbtini) įrašo panaikinimo nepatenkinimą, t. y. kad priklausomybės nuo alkoholio sindromo diagnozė yra tik papildoma, kad nenurodytas jos kodas, kad ieškovas nebuvo įrašytas į jokią asmenų, turinčių priklausomybę, įskaitą, kad nebuvo tirtas pagal reikalavimus, iš tiesų tik patvirtina ieškovo reikalavimo pagrįstumą. Teigia, jog aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) diagnozė dėl priklausomybės alkoholiui sindromo nebuvo patvirtinta kompetentingų asmenų, įrodo, jog skundžiamas (duomenys neskelbtini) įrašas nepagrįstas ne tik formaliu kompetencijos viršijimo pagrindu, bet ir iš esmės.

51. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė VšĮ (duomenys neskelbtini) nurodė, jog esminė aplinkybė, kurią pripažįsta pats apeliantas, yra tai, kad jis nevykdė savo kaip paciento pareigų, t. y. nevykdė skirtų gydytojo rekomendacijų ir nesikreipė į gydytoją narkologą dėl konsultacijos. Todėl akivaizdu, kad dėl šios priežasties „diagnozė niekada nebuvo kompetentingų specialistų patvirtinta“, t. y. apeliantas išvengė gydytojo neurologo pastebėtos lydinčiosios ligos – priklausomybės alkoholiui sindromo diagnozavimo, įrašymo į asmenų, turinčių priklausomybę, įskaitą.

55. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo, turintis ginklą ar pageidaujantis įsigyti ginklą, kilus pagrįstam įtarimui, kad jis serga ir (ar) turi fizinių trūkumų, turi ne tik teisę, bet ir pareigą pasitikrinti sveikatą ir pateikti medicininio patikrinimo išvadą, kuri paneigtų ar patvirtintų minėtų įtarimų (ne)pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju ieškovas nenurodo, kodėl išrašytas iš ligoninės nevykdė gydytojo neurologo gydymo rekomendacijos ir nesikreipė dėl narkologo konsultacijos. Ieškovas aplinkybę, jog jis neserga gydytojo neurologo pastebėta lydinčiąja liga – priklausomybės alkoholiui sindromu, patvirtinti (arba paneigti) galėjo tik teisės aktuose nustatyta tvarka priimta medicininio patikrinimo išvada, kuri nebuvo priimta dėl ieškovo veiksmų – pareigos pasitikrinti sveikatą neįvykdymo.

56. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, šalių pateiktuose dokumentuose nurodytus argumentus, pripažįsta, jog apeliacinio skundo argumentai nepaneigia skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų motyvų ir jų pagrindu padarytų išvadų dėl atsakovės VšĮ (duomenys neskelbtini) gydytojo neurologo (duomenys neskelbtini) neteisėtų veiksmų nebuvimo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog gydytojas neurologas (duomenys neskelbtini) lydinčiosios ligos įrašą „Priklausomybės alkoholiui sindromas“ atliko neperžengdamas jam nustatytos kompetencijos ribų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ši skundžiamos nutarties dalis paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl VšĮ (duomenys neskelbtini) centro gydytojų konsultacinės komisijos 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimo

57. Nagrinėjamu atveju ieškovas reikalavimą pripažinti neteisėtu ir panaikinti VšĮ (duomenys neskelbtini) centro gydytojų konsultacinės komisijos 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimą atidėti sprendimo dėl leidimo ieškovui įsigyti ginklą priėmimą iki 2021 m. ir įpareigoti VšĮ (duomenys neskelbtini) centrą iš naujo nagrinėti (duomenys neskelbtini) prašymą dėl išvados laikyti (nešiotis) ginklą pateikimo grindė tuo, kad komisija negalėjo remtis gydytojo neurologo (duomenys neskelbtini) padarytu įrašu, kuriuo jis nustatė diagnozę „Priklausomybės alkoholiui sindromas“. Ieškovo įsitikinimu, komisijos sprendimas atidėti sprendimą dėl leidimo įsigyti ginklą yra neteisėtas ir privalo būti panaikintas. Nurodė, kad komisija privalėjo įvertinti tą faktą, jog priklausomybės alkoholiui sindromas jam nustatytas nekompetentingo tai atlikti asmens, todėl negalėjo šiuo įrašu remtis, taip pat negalėjo taikyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2013 m. kovo 23 d. įsakymo Nr. V-720. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, atmesdamas ieškinio reikalavimą, konstatavo, jog gydytojų konsultacinė komisija turėjo teisę klausimo dėl galimybės pacientui įsigyti (laikyti) šaunamąjį ginklą svarstymą atidėti ne trumpesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

58. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad byloje yra pateikti įrodymai, jog iki komisijos sprendimo specialistų buvo konstatuota, kad ieškovas neserga ir epilepsija, kurią gydytojas (duomenys neskelbtini) buvo diagnozavęs pagal savo kompetenciją. Apeliantas taip pat teigia, jog teismo motyvai, kad ieškovas nesikreipė į reikiamus specialistus, jog nebuvo tinkamai tirtas ir pan., prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Ieškovo medicininiuose dokumentuose po 2016 m. sausio 4 d. išrašymo iš ligoninės yra ir psichiatro ir kitų gydytojų, pas kuriuos privalo apsilankyti asmuo, ketindamas gauti leidimą ginklui, palankios išvados apie ieškovo sveikatos būklę ir nėra jokių duomenų apie priklausomybės alkoholiui sindromą. Nurodo, jog tai, be kita ko, patvirtina ir tas faktas, kad ieškovui 2016 m. gegužės 17 d. buvo išduotas leidimas naudotis ginklu 1 metams. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais.

59. Byloje esančioje Akreditavimo tarnybos išvadoje nurodyta, jog kaip įrodymą ieškovas pateikia 2016 m. gegužės 11 d. išrašą iš medicininių dokumentų, kuriame nurodoma, kad duomenų dėl epilepsijos nerandama, ir nurodyta, jog ieškovas „šiuo metu sveikas“. Akreditavimo tarnyba atkreipė dėmesį, jog 2018 m. balandžio 9 d. EEG tyrimo išvadoje nurodymas, jog „tyrimo metu epilepsinio pobūdžio pakitimų neužregistruota“, nereiškia, kad ieškovui anksčiau nebuvo pasireiškę epilepsijos priepuoliai ir kad šia liga nesirgo / neserga. Elektroencefalografija (EEG) – tai galvos smegenų bioelektrinio aktyvumo tyrimas, savaiminio (spontaninio) aktyvumo registravimas. Atsižvelgiant į tai, jog šis tyrimas fiksuoja būtent tyrimo metu vykstančius smegenų procesus, ieškovo argumentas, jog tai, kad vėlesnių EEG tyrimų metu nebuvo rasta epilepsijos požymių, reiškia, kad 2015 m. gruodžio 25 d.–2016 m. sausio 4 d. hospitalizavimo metu jam negalėjo būti diagnozuota epilepsija, negali būti laikomas pagrįstu.

60. Akreditavimo tarnybos išvadoje, be kita ko, taip pat nurodyta, jog Akreditavimo tarnyba nėra atlikusi patikrinimo dėl VšĮ (duomenys neskelbtini) pacientui 2015 m. gruodžio 25 d.–2016 m. sausio 4 d. diagnozuotos epilepsijos, sukeltos alkoholio, tačiau yra atlikusi keturis patikrinimus dėl kitų su šiuo įrašu susijusių atvejų. Nurodyta ir tai, kad visi šitie atlikti patikrinimai patvirtina tai, kad ieškovui neturėjo būti suteikta teisė turėti ir naudoti ginklą.

61. Pasisakydama dėl šio apeliacinio skundo argumento, teisėjų kolegija pabrėžia, kad civiliniame procese nustatyti proceso šalių rungimosi (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį, nagrinėjamų teisinių santykių esmę ir kitas svarbias aplinkybes. Bylą nagrinėjančio teismo vidinis įsitikinimas turi būti formuojamas, nepaneigiant bendrųjų teisingumo bei protingumo kriterijų. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-916/2018). Įvertinant šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, sutiktina su atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, jog apeliantas, nebūdamas gydytojas ir neturėdamas specialiųjų žinių, kvestionuoja diagnozę, remdamasis vien savo subjektyviais įsitikinimais. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui pakako įrodymų konstatuoti tam tikrų aplinkybių buvimą ar nebuvimą, įrodymų visuma leido padaryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimo. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas anksčiau aptartus apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

62. Apeliantas teigia, jog teismo motyvas, kad ieškovas nurodė, kad gydytojų konsultacinė komisija sprendimą priėmė remdamasi vien tik (duomenys neskelbtini) įrašu, neatitinka tikrovės – ieškovo atstovas teismo posėdžio metu akcentavo, kad bet kuri aplinkybė ir dokumentas iš visumos, kurią vertina komisija, gali nulemti vienokį ar kitokį jos sprendimą, todėl neįmanoma nustatyti, koks būtų buvęs komisijos sprendimas, jeigu (duomenys neskelbtini) nebūtų įrašęs priklausomybės alkoholiui sindromo. Būtent todėl pareikštas reikalavimas panaikinus įrašą ir komisijos sprendimą įpareigoti VšĮ (duomenys neskelbtini) centrą ieškovo prašymą dėl išvados laikyti (nešiotis) ginklą pateikimo nagrinėti iš naujo. Apelianto nuomone, teismui konstatavus, kad (duomenys neskelbtini) diagnozė dėl priklausomybės alkoholiui sindromo yra papildoma ir todėl legali, tai nedaro pagrįsto komisijos sprendimo ir nėra pagrindas atmesti ieškovo reikalavimą skundžiamą komisijos sprendimą panaikinti vien todėl, kad komisija vadovavosi minėta diagnoze kaip pagrindine, o ne papildoma.

63. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš byloje esančios medžiagos nustatė, kad ieškovas 2018 m. rugpjūčio 21 d. kreipėsi į VšĮ (duomenys neskelbtini) centrą savo noru dėl pakartotinio profilaktinio sveikatos patikrinimo dėl leidimo įsigyti (laikyti) ginklą gavimo. Iš Akreditavimo tarnybos 2019 m. liepos 2 d. ataskaitoje nurodytų faktinių aplinkybių nustatyta, kad ieškovas 2018 m. rugpjūčio 21 d. (duomenys neskelbtini) centre buvo konsultuotas gydytojo psichiatro A. S.. Po pokalbio su ieškovu minėtas gydytojas pasiuntė pacientą (duomenys neskelbtini) dėl asmenybės, mąstymo psichologinio ištyrimo. 2018 m. rugsėjo 6 d. medicinos psichologė A. Š., atlikusi ieškovo psichologinį tyrimą, asmens sveikatos istorijoje pateikė savo išvadas. 2018 m. rugsėjo 20 d. gydytojas A. S. asmens sveikatos istorijoje pažymėjo, kad pacientas (duomenys neskelbtini) atvyko po psichologinio ištyrimo, nusiskundimų sveikata neišsakė. Po pokalbio gydytojas nusiuntė pacientą į gydytojų konsultacinę komisiją dėl sprendimo dėl leidimo įsigyti (laikyti) šaunamąjį ginklą priėmimo. 2018 m. rugsėjo 21 d. gydytojų konsultacinė komisija asmens sveikatos istorijoje pažymėjo, kad, vadovaujantis Ligų ir fizinių trūkumų, dėl kurių asmuo negali įsigyti ar turėti ginklo, sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1997 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 221, 1.2 p. (psichikos ir elgesio sutrikimai, kylantys dėl psichoaktyviųjų medžiagų (išskyrus tabaką) vartojimo arba esant remisijai, kuri trunka trumpiau negu 5 (penkerius) metus), sprendimas dėl leidimo įsigyti (turėti) šaunamąjį ginklą atidėtas iki 2021 metų.

64. Akreditavimo tarnybos išvadoje nurodyta, jog gydytojų konsultacinė komisija, 2018 m. rugsėjo 21 d. priimdama sprendimą atidėti sprendimo dėl leidimo įsigyti ginklą priėmimą iki 2021 m., vadovavosi Ligų ir fizinių trūkumų, dėl kurių asmuo negali įsigyti ar turėti ginklo, sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1997 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 221 ,,Dėl fizinių asmenų, norinčių gauti leidimą įsigyti ginklus medicininio patikrinimo tvarkos aprašo bei ligų ir fizinių trūkumų, dėl kurių asmuo negali įsigyti ar turėti ginklo, sąrašo patvirtinimo“ (toliau – ir Sąrašas), 1.2 papunkčiu. Pažymėjo ir tai, jog Akreditavimo tarnyba ataskaitoje aiškiai nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad pacientui (duomenys neskelbtini) 2016 sausio mėnesį buvo diagnozuota epilepsija (sukelta alkoholio), būklė po priepuolių, priklausomybės alkoholiui sindromas, abstinencija, vadovaujantis Ligų ir fizinių trūkumų, dėl kurių asmuo negali įsigyti ar turėti ginklo, sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1997 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 221, 1.2 p. nuostatomis, klausimas dėl galimybės pacientui įsigyti (laikyti) šaunamąjį ginklą gali būti svarstomas ne anksčiau kaip po 5 metų, jei visą tą laikotarpį yra nustatyta diagnozės remisija. Nurodė, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) centras 2019 m. sausio 30 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovui paaiškino, jog sprendimas dėl leidimo įsigyti (laikyti) ginklą jam yra atidėtas remiantis Sąrašo 1.2 papunkčiu. Akreditavimo tarnybos išvadoje nurodyta, jog remisija – tai ligos atoslūgis, per kurį sumažėja arba išnyksta ligos požymiai. Atitinkamos ligos remisijos laikotarpis negali būti nustatomas teisės aktais, kadangi tai yra individuali žmogaus reakcija į ligą, išorinius veiksnius, kt. Sąraše nustatytos tam tikros ligos ir būklės, dėl kurių asmuo negali gauti leidimo turėti ir naudoti ginklo, arba tam tikros trukmės laikotarpiai, po kurių asmeniui gali būti išduodamas leidimas naudotis ginklu. Sąrašo 1.2 papunktyje nustatyta, jog tuo atveju, jeigu psichikos ir elgesio sutrikimai, kylantys dėl psichoaktyviųjų medžiagų (išskyrus tabaką) vartojimo, nepasireiškė ilgiau negu 5 metus, gali būti sprendžiama dėl galimybės asmeniui suteikti teisę įsigyti (laikyti) ginklą.

65. Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau išdėstytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad gydytojų konsultacinė komisija ginčijamą sprendimą priėmė įvertinusi visą medicininę dokumentaciją, vertino pokalbius su gydytoju psichiatru, psichologe, psichologinio ištyrimo išvadas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu situacijos vertinimu, jog teismui konstatavus, kad gydytojas neurologas, išraše iš medicininių dokumentų nurodydamas papildomą diagnozę – priklausomybės alkoholiui sindromą, neperžengė savo kompetencijos ribų, nėra pagrindo konstatuoti, kad gydytojų konsultacinė komisija, priimdama ginčijamą sprendimą, negalėjo remtis ir šiuo įrašu.

66. Kompleksiškai įvertinęs byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog gydytojų konsultacinė komisija turėjo teisę klausimo dėl galimybės pacientui įsigyti (laikyti) šaunamąjį ginklą svarstymą atidėti ne trumpesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jei visą tą laikotarpį yra nustatyta diagnozės remisija.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

67. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, jog teismas neatskleidė bylos esmės, bylą išnagrinėjo formaliai, iš esmės nusišalindamas nuo pareigos taikyti ir aiškinti įstatymus, šią pareigą perkeldamas Akreditavimo tarnybai, kurios sprendimais ir išvadomis rėmėsi. Teismo motyvai prieštarauja vienas kitam. Teismas pažeidė principą, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka.

68. Pažymėtina, kad nacionalinių teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami, kad atsakytų į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2014, kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series An. 288, p. 20, pr. 61).

69. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius rašytinius įrodymus, išklausęs šalių ir jų atstovų paaiškinimus, šalių pripažintus ir nepripažintus faktus, atmesdamas ieškinį ginčijamame sprendime konstatavo, jog gydytojas neurologas lydinčiosios ligos įrašą „Priklausomybės alkoholiui sindromas“ atliko neperžengdamas jam nustatytos kompetencijos ribų. Spręsdamas klausimą dėl gydytojų konsultacinės komisijos sprendimo pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog gydytojų konsultacinė komisija turėjo teisę klausimo dėl galimybės pacientui įsigyti (laikyti) šaunamąjį ginklą svarstymą atidėti ne trumpesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jei visą tą laikotarpį yra nustatyta diagnozės remisija. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą dėl ginčijamo sprendimo nepakankamo motyvavimo ar byloje esančių įrodymų nešališko ištyrimo. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra minėta, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Minėta, jog faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įvertinant keletą įrodymų, lemiamą reikšmę turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017 29, 30 punktus).

70. Teismo vertinimu, ieškovo argumentai apie tai, kad teismas neatsižvelgė, kad Akreditavimo tarnyba šioje byloje nėra nešališkas išvadą teikiantis asmuo, kadangi su šia byla susijusius tarnybos sprendimus ieškovas yra apskundęs administraciniam teismui, laikytini nepagrįstais. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliantas, teikdamas argumentus dėl tariamo proceso teisės normų pažeidimo, siekia, jog bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo būtų vertinamos skunde išvardytos faktinės bylos aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados nei skundžiamame sprendime. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas nepagrįstai sureikšmina atskiras bylos aplinkybes, teikia pirmenybę savo pozicijai, tačiau to nepakanka paneigti teismo išvadoms, pagrįstoms visumos byloje esančių įrodymų vertinimu dėl bylos faktų.

71. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos motyvuoti sprendimą, pateikė savo vertinimą dėl esminių byloje esančių įrodymų ir argumentus dėl ginčo esmės. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vien tai, jog apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir faktinių aplinkybių vertinimu, nesudaro pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė procesinį sprendimą, neatitinkantį CPK 270 straipsnio reikalavimų, padarė procesinės teisės normų pažeidimų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, šalių įrodinėjimo pareigą arba šalių teisę į teisingą teismo procesą ir teisėtą teismo sprendimą, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, neteisingai aiškino bei taikė materialinės teisės normas. Atsižvelgiant į tai, pirmiau aptarti apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

72. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai, nei teigia apeliantas, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei proceso teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės, kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

73. Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl bylos procesinės baigties

74. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai nesudaro pakankamo pagrindo naikinti ar keisti pagrįstą bei teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

75. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš antrosios šalies.

76. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

77. Atsakovės teismui nepateikė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl klausimas dėl jų atlyginimo nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.