Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Alvydo Poškaus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo K. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2763-553/2015 pagal ieškovo K. P. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, Vilkaviškio rajono savivaldybei ir antstoliui A. M. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Anot ieškovo, turtinė žala jam buvo padaryta teismo ir prokuratūros veiksmais, nes valstybės pareigūnai, pažeisdami BPK 129, 344 straipsnių nuostatas, nepasirūpino aukščiau nurodytu konfiskuotu, o po to vėl jam sugrąžintu turtu iki jis atliks bausmę (CK 6.271, 6.272 str.).

Nurodė, kad taip pat patyrė 50 000 Lt neturtinę žalą, t. y. didžiulius dvasinius bei emocinius išgyvenimus, nepatogumus dvasinį sukrėtimą, nes grįžęs iš įkalinimo įstaigos neberado savo sodybos, asmeninių daiktų, turėjo glaustis pas svetimus žmones.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais, susijusiais su netinkamai nustatytomis ir įvertintomis faktinėmis aplinkybėmis:

Ieškovui nuo 1998 m. buvo žinoma, kad jam priklausantis turtas yra niokojamas, todėl jis kreipėsi į prokuratūrą ir kitas institucijas, kur jam buvo paaiškinta, jog turtas yra saugus.Tik iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2008-01-24 rašto ieškovui tapo žinoma, kaip ginti savo pažeistas teises ir nuo to laiko jis kreipėsi į įvairias institucijas kol 2012 m. Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė ieškinį. Prašo vadovautis šiuo išaiškinimu.Teismas neatsižvelgė į liudytojų parodymus dėl buvusios nekilnojamojo turto būklės, turėto kilnojamojo turto ir to, kad jis neturėjo sugyventinės. Be to, buvo apklaustas tik vienas iš dviejų liudytojų.Nepagrįstos teismo išvados, kad nekilnojamasis turtas galėjo nuvertėti, nes yra akivaizdūs įrodymai, kad viskas buvo nugriauta ir išvežta.Ieškovui turtas nebuvo perduotas / grąžintas, kai 2004-01-22 buvo panaikintas turto konfiskavimas.Prieš eilę metų teiktas ieškinys dėl žalos atlyginimo buvo 30 000 Lt, nes tuo metu dar buvo išlikusio turto. Šiuo metu jokio turto iš viso nėra likę.

Teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, nustatė faktines aplinkybes bei padarė motyvuotas išvadas, kad ieškovas neįrodė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų. BPK 129 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytas reikalavimas imtis suimtojo turto apsaugos nėra absoliutus – jis taikomas tik tuomet, kai turtas lieka be priežiūros (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-106-178/2015). Nagrinėjamu atveju teismas teisingai nustatė, kad turtą saugoti liko sugyventinė A. M., nes jai buvo pranešta apie ieškovo sulaikymą, o šis kardomojo kalinimo metu nereiškė jokių prašymų dėl turto apsaugos ar draudimų dėl gyvenimo jo sodyboje.Teismas teisingai nustatė, kad įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo buvo konfiskuotas ieškovo turtas, ieškovas nuo 1999-12-16 iki 2004-01-22 buvo netekęs jokių teisių į jį, įskaitant ir teisės reikalauti apsaugos.Teismas pagrįstai netenkino reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes ieškovas visiškai neįrodinėjo dėl teismo veiksmų kilusios šios žalos padarinių, neteikė įrodymų dėl jų sukelto sunkumo laipsnio ir galimų pasekmių ateityje.Teismas pagrįstai ir teisėtai atsakovo prašymu taikė ieškinio senaties institutą.

Teismas teisingai pritaikė ieškinio senatį, nes nuo 2004-01-22 ieškovas tapo teisėtas grąžinto turto dalies savininkas, apie naikinamą turtą jam buvo žinoma nuo 1999 m., tačiau į teismą jis kreipėsi tik 2012-09-11.Dėl pareigos užtikrinti suimtojo turto saugumą pagal BPK 129 straipsnį. Pirma, pats suimtasis privalo būti aktyvus, iniciatyvus ir prašyti teismo ar prokuroro imtis priemonių be priežiūros liekančiam būstui apsaugoti. Antra, ieškovas neteikė duomenų, kokia buvo turto būklė iki jo konfiskavimo, kokios būklės ir kokia turto dalis buvo grąžinta, ar iš viso jam priklausančio turto nėra, kokia to turto vertė būtų dabar, atskaičius natūralų nusidėvėjimą. Trečia, teismas teisingai nustatė aplinkybes, susijusias su areštuoto ieškovui priklausančio turto sudėtimi ir verte, kurių tuo metu neginčijo ir pats ieškovas.Pritaria Teisingumo ministerijos ir Generalinės prokuratūros argumentams dėl valstybės deliktinės atsakomybės ir senaties instituto taikymo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija ex officio nenustatė, jų nenurodė ir šalys, taip pat nenustatytos ir aplinkybės, dėl kurių turėtų būtų peržengtos skundo ribos (CPK 329 str.). Todėl spręstina dėl ieškovo K. P. apeliacinio skundo teisinio ir faktinio pagrindo – dėl teisėtumo ir pagrįstumo teismo išvados, kad jis neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų prokuroro ir teismo, kurie, anot jo, nesiimdami priemonių turtui apsaugoti, pažeidė BPK 129 straipsnio nuostatas, todėl turi atlyginti dėl to atsiradusią žalą.

Teisėjų kolegija mano, kad visų pirma svarbu paminėti bylai reikšmingas faktines aplinkybes.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Ieškovas K. P. 1998-06-04 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu (nekilnojamojo turto registre įregistruota 1998-08-07) nuosavybės teise įsigijo nekilnojamąjį turtą – medinį gyvenamąjį namą, 7 ūkinius pastatus, kiemo rūsį, esančius (duomenys neskelbtini) (T. 2, b. l. 17-18). Pagal įsiteisėjusiame Kauno apygardos teismo 1999 m. rugsėjo 20 d. nuosprendyje, kuris paliktas nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 1999 m. gruodžio 16 d. nutartimi, nustatytus faktus – tų pačių metų (1998 m.) liepos – rugpjūčio mėn. ieškovas įvykdė nusikalstamas veikas – veikdamas grupėje iš anksto susitarusių asmenų su A. M. Vilkaviškio r. slapta iš ganyklų grobė galvijus – bulių ir telyčias, o taip pat, pakartotinai veikdamas grupėje iš anksto susitarusių asmenų su A. M. ir R. M., padarė plėšimą, įsibrovus į gyvenamąją patalpą. Pažymėtina, kad A. M., duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, be kita ko, nurodė, kad 1998 m. gegužę kartu su K. P. pirko sodybą (duomenys neskelbtini), o pastarasis jai pasakė, kad aplinkui yra daug gyvulių ir bus galima padaryti „prasisukimų“ (Kauno apygardos teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-110-99/1999 T. 1, b. l. 169).

Minėtu teismo nuosprendžiu K. P. buvo pripažintas itin pavojingu recidyvistu ir jam paskirta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė bei konfiskuotas visas jo turtas. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nustatė, kad iš tardymo metu K. P. su R. M. rašyto laiško A. M. matyti, jog visų trijų paminėtų asmenų santykiai buvo normalūs, todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus K. P. argumentus, kad jis buvo apkalbėtas dėl nusikalstamų veikų padarymo (baudžiamoji byla Nr. 1-110-99/1999, ikiteisminio tyrimo Nr. 56-1-485-99). Dėl šios apeliacinio teismo nutarties K. P. padavė kasacinį skundą, jame, beje, taip pat buvo išdėstytos aplinkybės, kad Merkevičiai per laikotarpį nuo jo suėmimo 1998-11-21 iki nuosprendžio priėmimo pardavė jam priklausančius baldus, gyvulius, drabužius, mašiną ir kt. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs šią bylą, 2000 m. vasario 22 d. nutartimi K. P. kasacinį skundą paliko nenagrinėtą, o procesą nutraukė (kasacinė byla Nr. 2K-121/2000) (baudžiamoji byla, T. 4, b. l. 132, 135, 151-152).

Kauno apygardos teismo 2004 m. sausio 22 d. nutartimi ieškovui buvo panaikinta neįvykdyta papildoma bausmė – viso turto konfiskavimas, pasikeitus BK 72 straipsnio reglamentavimui ir nustačius, kad turto konfiskavimo bausmė neįvykdyta, o antstoliui A. M. nurodžius, kad vykdymo eigoje yra 6 vykdomosios bylos dėl solidarios žalos išieškojimo (baudžiamoji byla T. 4, b. l. 274, 275, 283). Ši teismo nutartis palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. kovo 24 d. nutartimi (baudžiamoji byla T. 4, b. l. 295).

Alytaus rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartimi K. P. buvo lygtinai paleistas iš įkalinimo vietos, o 2012-09-11 pareiškė ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Pažymėtina tai, kad (duomenys neskelbtini) seniūnija teismui nurodė, jog 1998-11-21 K. P. priklausęs nekilnojamasis turtas (pastatai) visiškai sunykęs (T. 2, b. l. 44).

Dėl senaties termino

Pirmiau jau buvo minėta, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas yra konstatavęs, jog K. P. ieškinys 2012-09-11 pareikštas praleidus terminą senaties, kurią prašė taikyti atsakovas bei trečiasis asmuo, jog ieškovas nenurodė svarbių aplinkybių jam atnaujinti, o teismas jų taip pat nenustatė. Nors teismas pripažino, kad ieškovas apie turto praradimą sužinojo 1998 m. pabaigoje, tačiau šio termino pradžia laikė 2004-01-22, t. y. kai Kauno apygardos teismo nutartimi buvo panaikinta baudžiamojoje byloje šio teismo minėtu 1999 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžiu K. P. paskirta papildoma viso turto konfiskavimo bausmė, kuri nebuvo įvykdyta.

Apeliantas, nesutikdamas su teismu, teigia, kad nuo 1998-11-21 (kai buvo sulaikytas) parašė įvairioms institucijoms itin daug skundų dėl jam priklausančio turto sunaikinimo, tačiau, anot jo, buvo vengiama juos spręsti ir tik iš Teisingumo ministerijos 2008-01-24 atsakymo jam paaiškėjo, kaip reikia ginti savo pažeistas teises, todėl jis kreipėsi į įvairias institucijas, o po to į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Pasisakant dėl šių apelianto argumentų visų pirma pažymėtina tai, kad ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Nors šio termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą ir prašyti apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, svarbu nustatyti šio termino pradžią ir aplinkybes, kurios jį nutraukia. Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o jis nutrūksta, kai pareiškiamas ieškinys įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, į teismų praktikos išaiškinimus, į pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, o taip pat į tai, kad pats apeliantas apeliaciniame skunde neginčija, jog apie jam priklausančio turto naikinimą jis žinojo nuo 1998-11-21; kad sistemingai teikė skundus dėl šio turto išgrobstymo ar visiško sunaikinimo (pvz., 1999-06-21, 2003-10-27); kad teismo 2004-01-22 nutartis, kuria jam buvo panaikinta papildoma bausmė – turto konfiskavimas, pasirašytinai įteikta 2004-02-19; kad jis pats, 2004-02-26 skųsdamas minėtą teismo nutartį Lietuvos apeliaciniam teismui, skunde buvo pareiškęs prašymą surasti ir nubausti asmenį, atsakingą už jam grąžinto turto sunaikinimą / iššvaistymą, ir iš jo priteisti 30 000 Lt turtinei žalai atlyginti, nurodydamas, jog to nekilnojamojo turto jau seniai nebėra; kad Lietuvos apeliacinis teismas 2004 m. kovo 4 d. nutartimi atmetė šį skundą, nurodęs, jog argumentai dėl atsakingų už sunaikinto turto asmenų nustatymo ir žalos atlyginimo nėra bylos dalykas; kad ieškinys dėl žalos atlyginimo, minėta, teismui pareikštas 2012-09-11, – sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė faktais pagrįstą teisinę išvadą, kad termino pradžia laikytina 2004-01-22 (baudžiamoji byla T. 4, b. l. 285, 286, 288, 295-296 etc.), todėl ieškovas yra praleidęs įstatyme nustatytą trejų metų tokio ieškinio senaties terminą ir byloje nenustatyta svarbių jo praleidimo priežasčių, o apeliaciniame skunde išdėstyti jau minėti argumentai to nepaneigia (CPK 12, 178 str.).

Be kita ko, teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nepagrįsti apelianto teiginiai, kad tik iš 2008-01-24 Teisingumo ministerijos rašto (T. 2, b. l. 9-10) jam tapo žinoma kaip turi būti ginama jo teisė dėl žalos atlyginimo, nes: pirma, jis pats teigia, kad nuo pat sulaikymo momento aktyviai dalyvavo gindamas savo teises ir tai patvirtina tiek baudžiamosios, tiek civilinės bylos medžiaga (pvz., inicijuoti ikiteisminiai tyrimai, užklausimai, skundai, prašymai teismams ir kitoms valstybės institucijoms); antra, Alytaus rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartimi, t. y. po to, kai buvo panaikinta konfiskavimo bausmė, jis buvo lygtinai paleistas iš įkalinimo vietos, todėl jau tuomet turėjo galimybę tiek susipažinti su esama turto būkle, tiek kreiptis su ieškiniu į teismą; trečia, net ir tuo atveju, jei būtų pagrindas (nors tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta) skaičiuoti senaties terminą nuo minėto Teisingumo ministerijos atsakymo į ieškovo prašymą, senaties terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo būtų pasibaigęs 2011 m. pradžioje. Tuo tarpu, minėta, ieškinys teismui pareikštas tik 2012-09-11.

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada dėl senaties taikymo pagrįstumo ieškovo reikalavimams dėl žalos atlyginimo, taip pat patikrina ir teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl ieškinio esmės.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės

Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškinio, konstatavęs, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai 1999-02-25 areštavo ir aprašė visą surastą K. P. turtą ir ėmėsi įstatyme numatytų priemonių areštuotam turtui apsaugoti, perduodami šį turtą saugoti (duomenys neskelbtini) seniūnui S. P.; kad areštuoto turto įvertinimas atitiko vidutinę jo rinkos vertę; kad ieškovo nurodytos aplinkybės apie esą turėtą kitą turtą nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais; kad ieškovas nuo 1998-12-09 laikėsi pozicijos, jog sodyboje buvusį turtą iššvaistė jo sugyventinė A. M.; kad baudžiamojo proceso tvarka yra patikrinti teiginiai apie ieškovo turto švaistymą ir konstatuotas jų nepagrįstumas; kad sodybos mediniai pastatai galėjo sunykti dėl natūralaus išorinio ilgą laiką trukusio poveikio; kad yra neįrodyta aplinkybė, kada nebeliko areštuoto ir aprašyto turto.

Apeliantas, nesutikdamas su šiais teismo argumentais, tvirtina, kad neteisingai nustatyta, jog A. M. buvo jo sugyventinė ir teigia, kad nagrinėjant jo reikalavimus turi būti vadovaujamasi Teisingumo ministerijos 2008-01-24 rašte pateiktu išaiškinimu dėl žalos atlyginimo; kad anksčiau reiškė reikalavimą dėl mažesnės žalos, nes turto dar buvo likę, o dabar jo jau nėra; kad liudytoja parodė, jog nekilnojamasis turtas buvo geros būklės.

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl šių apelianto argumentų pagrįstumo, pažymi, kad teismas teisingai nurodė, jog valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl neteisėto procesinio veiksmo (neveikimo) baudžiamajame procese, nustatyta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje – valstybės pareiga atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą atsiranda, kai, egzistuojant tam tikrai teisinei pareigai, įpareigotas asmuo jos nevykdo ar vykdo netinkamai ir tokiu pažeidimu padaro žalą kitam asmeniui. Dėl tokią atsakomybę reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo ne kartą pasisakė Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pabrėžę, kad minėtas specialus civilinės deliktinės atsakomybės institutas suponuoja inter alia tai, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka konstatuojama, jog valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Kitaip tariant, valstybės civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio ryšio, nuo kurių įrodinėjimo pareigos CPK 178 straipsnyje nustatyta tvarka ieškovas nėra atleidžiamas (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2014; 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-579-969/2015).

Pirmiau šioje nutartyje jau buvo nurodyta, kad pagal bylos duomenis K. P. buvo suimtas 1998-11-21, o areštas jam priklausiančiam turtui buvo pritaikytas 1998-12-08. Ieškovo teigimu, šioje baudžiamojoje byloje prokuroras ir teismas nevykdė BPK 129 straipsnyje nustatytos pareigos imtis priemonių jo turtui apsaugoti po to, kai šis turtas buvo areštuotas, konfiskuotas ir panaikinus konfiskaciją vėl grąžintas ieškovui. Dėl to, anot ieškovo, jam esant suimtam, o po to – atliekant laisvės atėmimo bausmę ir jo turtui likus be priežiūros ir apsaugos, – buvo sunaikintas jo nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas ir kiti statiniai, esantys (duomenys neskelbtini) seniūnijoje (45 000 Eur vertės), bei kilnojamasis turtas – automobilis Moskvich 412, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvuliai (5 000 Eur). Apeliantas tvirtina, kad nuo 1998 m. jis kreipėsi į prokuratūrą bei kitas institucijas dėl minėto turto niokojimo, tačiau jam buvo paaiškinta, kad turtas yra saugus. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus (CPK 185 str.).

Iš tiesų, kaip teisingai nurodo apeliantas, BPK 129 straipsnio 2 ir 3 dalys įpareigoja prokurorą arba teismą aptarti su sulaikytuoju (nuteistuoju) priemones turtui ar būstui, liekančiam be priežiūros, apsaugoti ir jų imtis, jei suimtasis jį turi. Tačiau tam, kad ši teisės norma būtų pritaikyta yra svarbu nustatyti, ar nuteistasis turi turtą arba būstą, kuris po suėmimo lieka be priežiūros. Todėl, kaip teisingai nurodė teismas, apie tokio turto egzistavimą prokurorą ar teismą taip pat turi informuoti ir sulaikytasis (nuteistasis), veikdamas kaip rūpestingas ir atidus turto savininkas. Tik nustačius šios aplinkybės egzistavimą, BPK 129 straipsnyje nurodyti subjektai privalo imtis aktyvių veiksmų turtui apsaugoti. Taip pat dar kartą pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga tenka aplinkybių nustatymu suinteresuotai šaliai (CPK 12, 178 str.).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos, kuri yra prijungta prie šios civilinės bylos, nustatyta, kad 1998-09-21 pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl gyvulių vagystės ir plėšimo, kurioje buvo kaltinamas K. P., siekiant užtikrinti civilinį ieškinį, turto konfiskavimą arba baudą, Vilkaviškio rajono Tardymo skyriaus vyr. tardytojos 1998-12-08 nutarimu buvo pritaikytas areštas K. P. turtui, tačiau 1998-12-09 tokio turto nebuvo rasta (baudžiamoji byla T. 2, b. l. 152, 153); kad Vilkaviškio rajono apylinkės prokuroro 1999-02-13 nutarimu pakartotinai buvo pritaikytas areštas K. P. asmeninės nuosavybės teise priklausančiam gyvenamajam namui ir ūkio pastatams, esantiems (duomenys neskelbtini); kad vykdant šį nutarimą ir dalyvaujant (duomenys neskelbtini) seniūnui S. P., buvo surastas, aprašytas, areštuotas ir perduota saugoti minėtam seniūnui 8 000 Lt vertės K. P. priklausanti sodyba su ūkiniais pastatais – medinis gyvenamasis namas, medinis garažas, ūkinis pastatas, daržinė (baudžiamoji byla T. 2, b. l. 154-158). Kaip teisingai nurodė teismas, jokių kitų duomenų apie tai, kad be minėto nekilnojamojo turto buvo surastas ar areštuotas kitas K. P. turtas, įskaitant ir jo nurodytus gyvulius, nei baudžiamojoje nei civilinėje bylose nėra. Beje, kaip nurodė teismas, remdamasis baudžiamosios bylos medžiaga, 1998-10-20 atliekant kratą K. P. priklausančiose gyvenamosiose ir pagalbinėse patalpose, kurioje dalyvavo ir pats K. P., nebuvo rasta jokio kito, su kurio praradimu ieškovas sieja šį savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo (baudžiamoji byla T. 1, b. l. 130-131, 133).

Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas K. P. neįrodė, jog buvo areštuotas kitas jam nuosavybės teise priklausantis turtas nei nurodytas nekilnojamasis turtas ir jam apie tai buvo žinoma jau 1999-03-01, tačiau prieštaravimų nepareiškė (CPK 178 str.) (baudžiamoji byla T. 3, b. l. 88-89).

Pasisakydama dėl pagrįstumo teismo išvadų, susijusių su ieškovo reikalavimu atlyginti žalą už pradangintą jo nekilnojamąjį turtą, teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei tvirtinama K. P. apeliaciniame skunde, visa bylos medžiaga patvirtina tai, kad apie K. P. sulaikymą 1998-11-23 žodžiu buvo pranešta jo sugyventinei A. M., kuri naudojosi minimu turtu (baudžiamoji byla T. 2, b. l. 87); kad 1998-11-25 ir 1999-01-22 – pratęsiant suėmimo terminą, ieškovas nereiškė jokių prašymų / pretenzijų dėl to turto apsaugos; kad Vilkaviškio rajono policijos Viešosios policijos komisaras inspektorius 1999-04-15 raštu Nr. 3475, atsakydamas į Kauno apygardos teismo 1999-04-07 paklausimą informavo, jog areštuotas K. P. nekilnojamasis turtas – sodyba su ūkiniais pastatais – (duomenys neskelbtini), yra perduotas saugoti (duomenys neskelbtini) seniūnui S. P., o sodyboje gyvena K. P. sugyventinė A. M., kuri ir prižiūri pastatus (baudžiamoji byla T. 3, b. l. 172). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokie faktai patvirtina teismo išvadą, kad po K. P. sulaikymo jo turtu buvo naudojamasi ir rūpinamasi.

Minėtus apelianto teiginius, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog A. M. buvo artimas jam žmogus – jo sugyventinė, paneigia baudžiamosios bylos medžiaga – 1998-11-25 akistatos tarp A. M. ir K. P. protokole užfiksuota, kad į klausimą, ar akistaton suvestieji pažįsta vienas kitą ir kokie jų tarpusavio santykiai, K. P. parodė, jog A. M. jis gerai pažįsta, turėjo konfliktų „begyvendamas kartu su ja“, o prie šio teiginio yra K. P. parašas; K. P. 1998-09-19 duotuose pradiniuose paaiškinimuose, taip pat ir 1998-11-13 liudytojo, 1998-11-21 įtariamojo, 1999-02-13 kaltinamojo apklausos protokoluose jis pats A. M. įvardijo kaip savo sugyventinę; pati A. M. baudžiamojoje byloje save taip pat įvardijo K. P. sugyventine, aiškino jų bendro gyvenimo ir bendro nusikaltimų darymo aplinkybes (baudžiamoji byla T. 1, b. l. 149, 151, 153, 170, 172, T. 2, b. l. 85, 101-102, 186, 166). Be to, pagal baudžiamosios bylos duomenis bei joje atliktų procesinių veiksmų vietą matyti, kad A. M. faktinė gyvenamoji vieta buvo laikoma būtent K. P. nuosavybės teise priklausanti sodyba; kad ji iki teismo nuosprendžio ji nebuvo sulaikyta / suimta; kad jai buvo pritaikyta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Taigi šios faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog, kaip jau buvo minėta, teismas teisingai sprendė, kad po ieškovo K. P. sulaikymo jam priklausantis nekilnojamasis turtas nebuvo paliktas be priežiūros (baudžiamoji byla T. 1, b. l. 161-163, T. 2, b. l. 140-142, 166, 180, 191, 201, 207, T. 3, b. l. 176).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylų medžiagą, susijusią su apelianto teiginiais, kad nuo 1998 m. jis ne kartą kreipėsi į prokuratūrą dėl to, jog jo turtas yra niokojamas / grobstomas / švaistomas A. M. ir jos brolio, reikalavo iškelti jai baudžiamąją bylą ir kt., – sutinka su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir padarytomis teisinėmis išvadomis šiuo klausimu, kad ieškovas nuo 1998-12-09 laikėsi nuoseklios pozicijos, jog jo turtą galėjo iššvaistyti su juo bendrą ūkį vedusi A. M. (CPK 185 str.). Dar daugiau, teisėjų kolegija, remdamasi baudžiamojoje byloje esančių nuteistojo K. P. 2003-05-05-05, 2003-10-27 prašymų turiniu (jie surašyti iki turto konfiskavimo bausmės panaikinimo), nustatė, kad jau tuomet šis tvirtino, jog būdamas suimtas žinojo, apie minimo turto sunaikinimą. Prašymuose apeliantas taip pat tiesiogiai nurodė, jog po to, kai buvo suimtas „po dviejų mėnesių išsireikalavęs, kad mane parvežtų namo, tai jau tada aš ten nieko neradau <...> net ir namai buvo pusiau nugriauti“, „net ir tuos pačius namus, kam reikėjo išsiardė“. Be to, 2004-02-24 skunde Lietuvos apeliaciniam teismui dėl teismo nutarties, kuria buvo panaikinta konfiskavimo bausmė, jis taip pat tvirtino, kad „turto jau seniai nėra, nes prieš penkerius metus, kaip aš buvau išsireikalavęs, kad mane parvežtų namo ir kaip aš ten pamačiau, tai išsigandau, nes jau tada namai buvo nugriauti, o turtas „nušluotas“ nuo žemės paviršiaus kartu su namais“ (baudžiamoji byla T. 4, b. l. 228, 259, 288).

Šios faktinės aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, tik patvirtina teismo padarytas išvadas, kad ieškovas taip pat neįrodė, jog jo sodyba buvo visiškai ar iš dalies sugriauta dėl to, kad atsakovais šioje byloje patrauktų valstybės institucijų įgalioti pareigūnai neatliko / netinkamai atliko savo pareigas, susijusias su konfiskuotino / areštuoto turto apsauga, tai yra po to, kai jau buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje (CPK 185 str.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi tiek baudžiamosios, tiek civilinės bylos medžiagą, apibendrindama aukščiau išdėstytas aplinkybes, pripažįsta, jog teismas teisingai nustatė faktinės aplinkybes bei jų pagrindu pagrįstai nekonstatavo teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų (neveikimo) baudžiamajame procese neteisėtumo. Dėl to teisėjų kolegija neanalizuoja apeliacinio skundo argumentų dėl turtinės ir neturtinės žalos dydžio ir dėl jų nepasisako, kaip dėl teisiškai nereikšmingų – neturi įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui, nes, neįrodžius bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas (CK 6.272 str., CPK 178, 185 str.). Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai, kai yra tinkamai atskleista bylos esmė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, kt.).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu apelianto teiginį, kad teismas pažeidė jo teisę teikti įrodymus, apklausęs tik vieną iš dviejų liudytojų. Priešingai nei nurodo apeliantas, teismui nebuvo pateiktas prašymas dėl kito liudytojo apklausos, o kartu su liudytoja J. K. į teismo posėdį atvykęs jos vyras teismo nebuvo kviečiamas kaip liudytojas (2014-11-18 teismo posėdžio protokolo 1:28).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina apeliacinio skundo, o skundžiamą teismo sprendimą palieka nepakeistą. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas, nesant pateikto tokio prašymo (CPK 79 str. 1 d., 263 str., 329 str. 1 d., 330 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.