Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, dalyvaujant pareiškėjui – K. P., atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovei – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Teisinio atstovavimo skyriaus vyriausiajai specialistei Eglei Dervinskienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo – K. P. skundą atsakovei – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

2. Pareiškėjo skundas grindžiamas tokiais argumentais.

2.1. Pareiškėjo vardu nuo 1998 m. rugpjūčio 7 d. registruotas nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė – 190 000 Lt, šį turtą pareiškėjas išlaikė ir juo rūpinosi. Kaimo sodyboje gyveno iki 1998 m. lapkričio 21 d., t. y. kol jį suėmė už nusikaltimus ir uždarė į areštinę; nuo to laiko „Vilkaviškio teisėsauga“ areštavo jo turtą. Kauno apygardos teismas 1999 m. rugsėjo 20 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-110/1999 (toliau – ir Nuosprendis) nuteisė pareiškėją laisvės atėmimo bausme, konfiskuojant visą jo turtą, o 2004 m. sausio 22 d. nutartyje Nuosprendyje paskirtą viso turto konfiskavimo bausmę, kuri nėra įvykdyta, panaikino. Taigi, įsiteisėjus minėtai nutarčiai, pareiškėjas turėjo teisę ir toliau naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu, tačiau visas jo turtas ir svarbūs dokumentai dingo – pasibaigus laisvės atėmimo bausmei pareiškėjas 2009 m. grįžo ir turto neberado: viskas buvo sulyginta su žeme, nors pareiškėjas jau 1999 m., bijodamas, kad po suėmimo ir turto arešto jo turtas bus grobstomas ir švaistomas, kreipėsi, be kita ko, į Vilkaviškio prokuratūrą ir į generalinį prokurorą, tačiau visur buvo atstumiamas ir raminamas, jog turtas ir dokumentai nedings. Pasak pareiškėjo, iki turto konfiskavimo bausmės panaikinimo iš jo niekas nebuvo konfiskuota, nes nėra nieko pasirašęs dėl jo turto konfiskavimo.

2.2. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2008 m. sausio 24 d. rašte Nr. (1.23)-7R-732 „Dėl Jūsų prašymo“ (toliau – ir raštas Nr. (1.23)-7R-732) labai suprantamai ir aiškiai nurodė, kas ir kokia tvarka turi atsakyti už pareiškėjo sunaikintą turtą – „ar savivaldybė, ar teisėsauga“. Be to, su pareiškėju turėjo būti aptarta jo turto apsauga, tačiau tai nebuvo padaryta. Taigi, atsakingi yra tie, kas areštavo ir konfiskavo pareiškėjo turtą, t. y. „Vilkaviškio teisėsauga“, tačiau pareiškėjas negali įvardyti, dėl kieno konkrečiai veiksmų kilo žala.

2.3. Pareiškėjas, pagrįsdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsniu, nurodo, jog turtinę žalą sudaro nekilnojamojo turto vertė – 190 000 Lt bei automobilio (duomenys neskelbtini), kuris taip pat dingo, vertė; į neturtinės žalos sumą pareiškėjas įskaičiuoja asmeninių daiktų, rūbų, baldų, gyvulių kainą, taip pat dingusius dokumentus.

II

1. Kauno apygardos teismo 1999 m. rugsėjo 20 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-110/1999 visas pareiškėjo turtas buvo konfiskuotas, taigi, Nuosprendžiui įsiteisėjus, pareiškėjas neteko bet kokių teisių į konfiskuotą turtą, taip pat neteko teisės reikalauti, kad prokuroras ar teismas rūpintųsi jo turto priežiūra. Iki Kauno apygardos teismo 2004 m. sausio 22 d. nutarties, kurioje panaikinta viso turto konfiskavimo bausmė, įsiteisėjimo valstybė buvo teisėta konfiskuoto turto savininkė ir neturėjo jokių pareigų pareiškėjui dėl minėto turto išlaikymo. Viso turto konfiskavimo bausmė panaikinta ne dėl teismo ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų klaidų, o pasikeitus baudžiamajam įstatymui, kuriame nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinė padėtis palengvinta, sušvelninant bausmę; be to, Kauno apygardos teismo 2004 m. sausio 22 d. nutartyje pareiškėjui panaikinta tik neįvykdyta turto konfiskavimo bausmės dalis. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nepateikė duomenų, kokia konfiskuoto turto dalis jam buvo grąžinta, o pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, remiantis bendra įrodinėjimo taisykle, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu.

2. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 straipsniuose. Siekdamas pagrįsti atsiradusią žalą, pareiškėjas turi įrodyti valstybės neteisėtus veiksmus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti tris būtinas civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinio ryšio buvimą; neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Teisė į žalos, padarytos dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį asmeniui atsiranda tik tada, kai konstatuojama, kad institucija priėmė neteisėtą aktą (veiksmą) ir žala atsirado būtent dėl šio akto (veiksmo); pareiga įrodyti neteisėtus institucijos veiksmus tenka pareiškėjui, tačiau jis nepateikė įrodymų, kuriuose laikantis tinkamo teisinio proceso reikalavimų būtų konstatuota, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala pareiškėjui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

3. LVAT 2010 m sausio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-166/2010, be kita ko, konstatavo: civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu nustatytas žalos padarymo faktas; žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto, šia nuostata vadovaujamasi ir kai prašoma priteisti neteisėtais valstybės institucijų veiksmais padarytą neturtinę žalą ar atlyginti žalą, padarytą neteisėtais veiksmais vykdant teisingumą; turi būti įrodyti ne tik neteisėti, t. y. teisės aktų neatitinkantys institucijų ar pareigūnų veiksmai / neveikimas, bet ir su tuo susijusi asmeniui padaryta neturtinė žala, t. y. asmens dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, nepatogumai ir kita, jeigu tai gali būti teismo įvertinta pinigais; neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos; neturtinė žala gali būti konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, kad dėl neteisėtų atsakovės veiksmų egzistuoja žalos padarymo faktas, o neįrodžius šių aplinkybių pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas.

4. Be žalos padarymo fakto, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, pareiškėjas neįrodinėja ir kitos – priežastinio ryšio – sąlygos. Priežastinis ryšys visada objektyvus, t. y. realiai egzistuojantis, todėl jis turi būti realiai nustatytas, o ne grindžiamas prielaidomis arba spėliojimais.

5. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nustatant neturtinės žalos dydį kaip kriterijai naudojami šalies ekonominio gyvenimo rodikliai, bendras gyvenimo lygis, vidutinės gyventojų pajamos, kiti ekonominio pobūdžio faktoriai, todėl jeigu ir būtų nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, pareiškėjo nurodomas žalos dydis – 300 000 Lt –aiškiai neatitinka protingumo kriterijų, nėra adekvatus galimai padarytiems pažeidimams.

Motyvuojamoji dalis

6. Pagal Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į teisės į ieškinio pareiškimą atsiradimo dienos ieškinio senaties teisinį reglamentavimą, bendras ieškininės senaties terminas yra treji metai (1964 m. Civilinio kodekso 84 straipsnis). Pasak pareiškėjo, 1998 m. lapkričio 21 d. jis buvo suimtas ir iki baudžiamojo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (1999 m. spalio 10 d.) negalėjo valdyti savo turto, kuriam buvo pritaikytas areštas, taigi, ieškinio senaties terminas baigėsi 2002 m. spalio 10 d., o pareiškėjas skundą teismui pateikė 2012 m. rugsėjo 11 d., todėl akivaizdu, jog ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs ir tai yra pagrindas atmesti skundą (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalis). Be to, remiantis Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas neprašo atnaujinti senaties termino.

III

1. Teismo posėdyje pareiškėjas – K. P., remdamasis skunde pateiktais argumentais, prašė skundą tenkinti.

2. Teismo posėdyje atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovė – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Teisinio atstovavimo skyriaus vyriausioji specialistė Eglė Dervinskienė (2013 m. vasario 6 d. įgaliojimas Nr. 14-2 (b. l. 121)), remdamasi atsileipime į pareiškėjo skundą pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

I

1. Remiantis valstybės įmonės „Regitra“ Marijampolės filialo 2009 m. balandžio 22 d. pažyma apie įregistruotas transporto priemones Nr. 1.6-S3-68 (b. l. 11), K. P., a. k. (duomenys neskelbtini), vardu įregistruota viena transporto priemonė – 1975 m. automobilis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), registruota 1998 m. birželio 17 d.

2. Remiantis valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2012 m. rugpjūčio 17 d. išrašu (b. l. 24–25), pareiškėjui nuosavybės teise priklauso šis nekilnojamas turtas (duomenys neskelbtini): gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkiniai pastatai, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), viralinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti statiniai (inžineriniai) – kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

3. Remiantis Centrinės hipotekos 2012 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. B5-9221(12) „Dėl duomenų teikimo iš Turto arešto aktų registro“ (b. l. 94):

3.1. išregistruotame turto arešto akte, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini) (b. l. 96–104), nuo registro veiklos pradžios (2002 m. sausio 1 d.), buvo apribotos K. P., gim. 1959 m. balandžio 2 d., nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą – pastatus, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), ir statinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

3.2. Turto arešto aktų registro 2012 m. gruodžio 11 d. 17.23 val. duomenimis registre įregistruotas galiojantis turto arešto aktas, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini) (b. l. 95), kuriame apribotos K. P. nuosavybės teisės į turtą, nenurodant išsamių areštuojamo turto duomenų.

3.3. Kitų turto arešto aktų, priimtų iki Turto arešto aktų registro veiklos pradžios, Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatyme nustatyta tvarka registrui įregistruoti nepateikta.

4. Kauno apygardos teismas 1999 m. rugsėjo 20 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje nr. 1-110/1999 (b. l. 16–21) nusprendė pripažinti K. P. kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 271 straipsnio 2 dalyje, 18 straipsnio 5 dalyje, 272 straipsnio 2 dalyje, 272 straipsnio 3 dalyje ir paskyrė subendrintą bausmę – devynerius metus laisvės atėmimo, konfiskuojant visą jo turtą.

5. Kauno apygardos teismas 2004 m. sausio 22 d. nutartyje (b. l. 22) panaikino Nuosprendyje K. P. paskirtą papildomą viso turto konfiskavimo bausmę, kuri nėra įvykdyta.

6. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2007 m. gruodžio 18 d. prašymą, kuriame pareiškėjas prašė išsiaiškinti, kur dingo jam priklausantis turtas, kuris buvo konfiskuotas, o vėliau grąžintas, ir kuriame jis daro prielaidą, kad turtas galėjo būti pagrobtas arba sunaikintas, 2008 m. sausio 24 d. rašte Nr. (1.23)-7R-732 „Dėl Jūsų prašymo“ (b. l. 12–13), be kita ko, nurodė:

6.1. Ministerijos kompetencijai nepriklauso klausimų, išdėstytų pareiškėjo prašyme, nagrinėjimas (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimas Nr. 851 „Dėl Teisingumo ministerijos nuostatų patvirtinimo“); be to, galiojančiuose teisės aktuose neįtvirtinta Ministerijos teisė oficialiai aiškinti įstatymus ir Vyriausybės nutarimus, dėl to šiame rašte pateikiama nuomonė negali būti laikoma oficialiu teisės aiškinimu.

6.2. Galiojančio 2002 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 129 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinta prokuroro ar teismo pareiga pasirūpinti suimtojo turtu ar būstu, kuris lieka be priežiūros. Tokiu atveju prokuroras arba teismas privalo aptarti su suimtuoju priemones turtui ar būstui apsaugoti ir jų imtis, apie nurodytas priemones prokuroras arba teismas praneša suimtajam. Pareiškėjo suėmimo metu galiojusio 1961 m. Baudžiamojo proceso kodekso 109 straipsnyje (1998 m. liepos 29 d. redakcija) buvo įtvirtinta analogiška nuostata. 2002 m. Baudžiamojo proceso kodekso 344 straipsnyje nustatyta, kad nuosprendį vykdyti pateikiantis teismas, jeigu tai nebuvo padaryta anksčiau, privalo imtis priemonių nuteistojo būstui ir kitokiam turtui išsaugoti. Dėl to teismas, pateikdamas nuosprendį vykdyti, tuo pat metu siunčia atitinkamą rašytinį pavedimą turto buvimo vietos savivaldybės valdybai ir apie tai praneša nuteistajam.

Taigi, įstatymuose nustatyta pareiga valstybės ir savivaldybių institucijoms po asmens suėmimo ir nuteisimo laisvės atėmimo bausme imtis veiksmų suimtojo ar nuteistojo turtui apsaugoti; jeigu šios institucijos neįvykdo savo pareigų ir asmuo dėl to patiria žalos, asmuo įgyja teisę į patirtos žalos atlyginimą.

6.3. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Žala, atsiradusi dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų bei veiksmų, gali būti atlyginama teismo tvarka. Kreipiantis į teismą dėl žalos atlyginimo būtina įrodyti visas civilinės atsakomybės pagal Civilinio kodekso 6.271, 6.263 straipsnius sąlygas, t. y. valstybės valdžios institucijos veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinio ryšio tarp valstybės valdžios institucijos ar asmenų neteisėtų veiksmų ir žalos buvimą.

Rašte Nr. (1.23)-7R-732 taip pat nurodyta jo apskundimo tvarka.

7. Kauno apygardos teismas 2008 m. sausio 29 d. rašte Nr. 1-110-99 „Dėl informacijos suteikimo“ (b. l. 14) informavo pareiškėją, kad: baudžiamojoje byloje Nr. 1-110-99 yra Teismo antstolių kontoros prie Vilkaviškio rajono teismo patiekta informacija, jog vykdomasis raštas Nr. 1-110/99 dėl pareiškėjo turto konfiskavimo yra vykdymo eigoje, vykdomoji byla Nr. 297-2/02; Kauno apygardos teismui priėmus 2004 m. sausio 22 d. nutartį, kurioje panaikinta Nuosprendyje K. P. paskirta papildoma viso turto konfiskavimo bausmė, gautas kitas antstolių raštas, su kuriuo grąžinamas neįvykdytas vykdomasis raštas dėl K. P. turto konfiskavimo.

8. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos komisariatas (toliau – ir Vilkaviškio r. PK) 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (b. l. 9–10) atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal 2012 m. rugpjūčio 8 d. Vilkaviškio r. PK persiųstą K. P. pareiškimą dėl jam priklausančio turto, buvusio (duomenys neskelbtini), pagrobimo ar sunaikinimo. Šiame nutarime, be kita ko, nurodyta:

8.1. Vilkaviškio r. PK 1999 m. birželio 8 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 56-1-0230-99 pagal K. P. skundą dėl jam priklausančio kilnojamojo turto ir dokumentų, buvusių (duomenys neskelbtini) sodyboje, pagrobimo. Ikiteisminis tyrimas Nr. 56-1-00230-99 2007 m. lapkričio 13 d. Vilkaviškio rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro nutarime, patvirtintame Vilkaviškio rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo, nutrauktas bei K. P. 2007 m. lapkričio 26 d. pranešime Nr. 56-S-l7146 informuotas apie ikiteisminio tyrimo Nr. 56-1-00230-99 nutraukimą bei šio nutarimo apskundimo tvarką.

8.2. 2008 m. gegužės 10 d. į Vilkaviškio r. PK iš Vilkaviškio rajono prokuratūros persiųsta ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 56-2-00014-08 pagal K. P. skundą dėl Vilkaviškio teisėsaugos organų, taip pat savivaldos institucijų atstovų netinkamo pareigų vykdymo, neužtikrinant suimto asmens turto apsaugos. Vilkaviškio rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras, susipažinęs su minėtame skunde pateikta informacija, nusprendė pradėti ikiteisminį tyrimą, veiką vertinant kaip galimai atitinkančią požymius nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalyje. Vilkaviškio rajono apylinkės prokuratūra 2009 m. sausio 28 d. nutarime ikiteisminiame tyrime Nr. 56-2-00014-08 nutraukė ikiteisminį tyrimą dalyje dėl K. P. kilnojamojo turto ir dokumentų pagrobimo, nes tuo pačiu pagrindu (2007 m. lapkričio 13 d. ikiteisminiame tyrime Nr. 56-1-00230-99) yra priimtas prokuroro nutarimas nutraukti procesą, kuris nėra panaikintas.

8.3. Vilkaviškio rajono apylinkės prokuratūra 2009 m. balandžio 28 d. nutarime ikiteisminiame tyrime Nr. 56-2-00014-08 atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dalyje prieš Vilkaviškio rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūną (duomenys neskelbtini) ir Vilkaviškio rajono antstolį (duomenys neskelbtini) dėl pareigų neatlikimo, nesant nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 229 straipsnyje, sudėties požymių.

8.4. 2012 m. rugpjūčio 8 d. Vilkaviškio r. PK iš Kauno apygardos prokuratūros Vilkaviškio rajono prokuratūros persiųstame K. P. pareiškime pradėti ikiteisminį tyrimą dėl jam priklausančio turto, buvusio (duomenys neskelbtini), pagrobimo ar sunaikinimo, kartojasi faktiniai duomenys, dėl kurių jau buvo atliekami ikiteisminiai tyrimai Nr. 56-1-00230-99 bei Nr. 56-2-00014-08 ir kuriuose priimti prokurorų nutarimai, kurie nėra panaikinti.

II

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas – K. P. skunde iš atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo priteisti 300 000 Lt (tris šimtus tūkstančius litų), t. y. 200 000 Lt (du šimtus tūkstančių litų) turtinei žalai ir 100 000 (vieną šimtą tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti. Pabrėžtina, jog pareiškėjas kildina žalą iš neteisėtų teisėsaugos institucijų – prokuratūros ir teismo – veiksmų, įrodo, kad ši žala negalėjo kilti dėl administracinių institucijų, konkrečiai Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos, veiksmų (žr. Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos 2012 m. lapkričio 14 d. raštą Nr. (09)(7.6) SD-3244 (b. l. 54)).

Iš skundo turinio ir jo priedų matyti, kad, pareiškėjo manymu, prokuratūra bei teismas neįvykdė pareigos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 129 straipsnio 2 ir 3 dalyse, t. y. nevykdė pareigos užtikrinti jo, kalinamojo laisvės atėmimo vietos įstaigose, turto apsaugą, o todėl šio nebeliko. Ši pareiga nėra administracinio pobūdžio – ji kyla iš Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų, todėl minėtos pareigos nevykdymu sukelta žala atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnio, o ne 6.271 straipsnio nustatyta tvarka. Administraciniam teismui teismingos bylos dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis) (žr. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą), o ne dėl žalos, atsiradusios dėl prokuratūros ir teismo neteisėtų veiksmų, realizuojant procesines nuostatas, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.272 straipsnis). Tokią poziciją ne kartą pakartojo Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti (žr. šios kolegijos 2010 m. birželio 29 d. nutartį, priimtą byloje pagal V. Č. skundą dėl žalos atlyginimo; 2009 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą byloje V. A. S. v. valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros; 2007 m. gegužės 22 d. nutartį, priimtą byloje O. P. v. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra; 2010 m. rugsėjo 1 d. nutartį, priimtą byloje pagal D. V. skundą v. valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo).

2. Konstatuotina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas buvo aktyvus, vykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-729/2012 (b. l. 44-48), rinko medžiagą, teismo posėdyje apklausė pareiškėją, tačiau vis tik buvo išsiaiškinta, kad ši byla, įvardyta administracine byla Nr. I-966-815/2013, teisminio proceso Nr. 3-61-3-02353-2012-1, yra teisminga bendrosios kompetencijos teismui, o būtent – Vilniaus apygardos teismui, nes pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 27 straipsnio 1 punktą šio ieškinio suma dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo yra didesnė kaip vienas šimtas penkiasdešimt tūkstančių litų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 105, 106 straipsniais,

nutaria:

Byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui.

Bylą (įvardytą administracine byla Nr. I-966-815/2013, teisminio proceso Nr. 3-61-3-02353-2012-1) pagal pareiškėjo – K. P. skundą atsakovei – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo perduoti Vilniaus apygardos teismui nagrinėti įstatymuose nustatyta tvarka.

Nutartis neskundžiama.