Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2021 m. sausio 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2YT-146-547/2021 pagal pareiškėjo A. L. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Varėnos rajono savivaldybės administracijai, Valstybės įmonei „Turto bankui“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos bei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Apeliacinis skundas atmestinas.

14. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

15. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo nustatytas nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktas, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

16. Byloje nustatyta, kad 1968-1978 m. leidimų statybai vykdyti Varėnos rajone / mieste registracijos knygoje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) kolūkiui 1978 metų lapkričio 1 d. išduotas statybos leidimas Nr. 626-25/78 rekonstruoti (duomenys neskelbtini) kolūkio mechanizacijos kiemą. (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės likvidacinė komisija 1996 m. liepos mėnesį perdavė pareiškėjui A. L. už bendrovėje jo turėtus pajus nekilnojamojo turto objektą – 57,55 kv. m bendro ploto garažo boksą Nr. 7, esantį (duomenys neskelbtini) Varėnos r. sav, kuriam šiuo metu suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Garažas yra nekilnojamojo turto objekte (registro Nr. 44/2325641, unikalus Nr. 4400-5190-1950). Prie pastato yra suformuotas 2 250 kv. m žemės sklypas.

17. CPK 444 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą.

18. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, t. y. sukelti pareiškėjui tam tikrų teisių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo teisinis statusas; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-388/2010).

19. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 str. 3 d.); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 str. 3 d., 4.70 str. 1 d.); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 str. 2 d., 3 d.); 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 str.). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Be to, CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

20. Sprendžiant dėl daikto valdymo teisėtumo, turi būti vertinama, ar valdymo įgijimo pagrindas yra tapatus kuriam nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ir tik dėl susiklosčiusių specifinių aplinkybių asmuo netapo daikto savininku, taip pat ar daikto valdymas nebuvo įgytas pažeidžiant teisės aktus.

21. Apeliantė, nesutikdama su teismo sprendimu nurodo, iš esmės ginčija tik vieną sąlygą, nurodydama, kad statyba buvo savavališka, nes į bylą nepateikti įrodymai, pagrindžiantys garažų priėmimą naudoti valstybinėje komisijoje arba garažų įteisinimą, o įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomi tik tuo atveju, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.

22. Sutiktina su apeliante, kad į bylą nėra nepateikti įrodymai, pagrindžiantys garažų priėmimą naudoti valstybinėje komisijoje arba garažų įteisinimą Statybos įstatymo nustatyta tvarka, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjas siekia įgyti nuosavybės teises į neteisėtai pastatyto garažo boksą.

23. Pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjas nebuvo garažo, į kurį prašo pripažinti nuosavybės teises įgyjamosios senaties pagrindu, statytojais, todėl atmestini kaip nepagrįsti visi apeliantės argumentai dėl to, kad teismas netaikė individualią statybą reglamentuojančių teisės aktų. Byloje apeliantė nėra pateikusi įrodymų, kurie paneigtų byloje nustatytas aplinkybes, jog ginčo garažas priklausė (duomenys neskelbtini) kolūkiui, vėliau buvo privatizuotas ir priklausė likviduotai (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovei, o vėliau už pajus atiteko pareiškėjui.

24. Vertinant apeliantės argumentus dėl statybos neteisėtumo, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1970 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 240 patvirtintų Kaimo gyvenviečių statymo taisyklių 3 punkto 2 dalyje nustatyta, kad kaimo gyvenviečių statymo bei teritorijų tvarkymo, taip pat visų rekonstruojamų ir naujai statomų objektų statybos kontrolę vykdo vietinės Tarybos, rajonų architektai ir rajonų architektai – inspektoriai. Šių taisyklių 29 punkte buvo nustatyta, kad statybą galima pradėti, tik turint paruoštą, nustatyta tvarka suderintą techninę dokumentaciją ir gavus rajono architekto – inspektoriaus leidimą. Bet kokių pastatų, įrenginių bei inžinerinių tinklų statyba be techninės dokumentacijos ir leidimo yra laikoma savavališka ir draudžiama. Lietuvos TSR Ministrų tarybos Valstybinio statybos reikalų komiteto (toliau – VSRK) 1976 m. gruodžio 30 d. įsakyme Nr. 307 buvo nustatyta, kad bet kokia nauja statyba ar esamų pastatų rekonstravimas miestuose ir kaimo vietovėje gali būti pradėta tik gavus atitinkamą leidimą; leidimus statyti ar rekonstruoti gyvenamuosius namus, bendrabučius ir civilinius pastatus iš valstybinių, kooperatinių ir kolūkinių lėšų duoda rajonų architektai inspektoriai, o leidimus statyti pramonės, žemės ūkio ir kitus objektus (išskyrus aukščiau išvardintus) įformina rajonų architektai, derindami šių objektų statybos arba rekonstrukcijos techninę dokumentaciją. Leidimas galioja vienerius metus (sekančius kalendorinius metus). Šio įsakymo 2a punkte buvo nurodyta, kad duoti leidimai registruojami tam tikslui skirtose registracijos knygose, kuriose taip pat daromos atžymos, kai leidimai nustoja galioti arba objektai atiduodami naudoti.

25. Nagrinėjamu atveju iš byloje pateiktos Leidimų statybai vykdyti Varėnos mieste/rajone registracijos knygos 1968-1978 metais, neginčijamai įrodyta, kad garažų statyba buvo vykdoma turint nustatyta tvarka išduotą statybos leidimą, t. y. garažas buvo pastatytas (duomenys neskelbtini) kolūkio teritorijoje, pagal 1978 metų lapkričio 1 d. išduotą statybos leidimą Nr. 626-25/78 rekonstruoti (duomenys neskelbtini) kolūkio mechanizacijos kiemą, kas reiškia, kad garažų statyba buvo pradėta gavus leidimą, išduotą pagal garažų statybos metu galiojusį teisinį reglamentavimą.

26. Iš byloje esančių dokumentų (Nekilnojamųjų daiktų kadastrinių matavimų bylos) matyti, kad garažas, į kurį pareiškėjas prašė pripažinti nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu, statybos pradžios ir pabaigos metai nurodyti 1979 metai, kas sudaro pagrindą teigti, jog pastatas pastatytas (rekonstruotas) leidimo galiojimo metu, t. y. per sekančius kalendorinius metus.

27. VSRK 1966 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 37 „Dėl gamybinės paskirties objektų priėmimo naudoti tvarkos ir rajonų architektų funkcijų dalinio pakeitimo“ buvo nustatyta, kad šiuo įsakymu patvirtinta gamybinės paskirties objektų priėmimo naudoti tvarka taikoma ir žemės ūkio pastatams. Iki valstybės komisijos kvietimo baigtą statyti žemės ūkio pastatą turi patikrinti statytojo paskirta darbo komisija. Pastatas priimamas tik tuo atveju, jeigu instaliuotais įrengimais galima pradėti gaminti žemės ūkio produkciją. Valstybines priėmimo komisijas skiria: pastatų, kurių sąmatinė vertė daugiau kaip 2,5 mln. rublių – Ministrų Taryba, nuo 0,5 iki 2,5 mln. rublių – Žemės ūkio ministerija, iki 0,5 mln. rublių – rajonų vykdomieji komitetai. Į šių komisijų sudėtį rajonų architektai neįtraukiami, tačiau jie įpareigoti vykdyti žemės ūkio pastatų statybos ir priėmimo naudoti kontrolę. Duomenų apie statinio priėmimą naudoti registracijos knygoje nėra, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, jog statyba (statinio rekonstrukcija) buvo savavališka, neatitinkanti tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimų ir jis negali būti civilinių teisinių santykių apyvartos objektu (CPK 178 str., CK 4.103 str. 1 d.).

28. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnį inspekcijos pareigūnas, nustatęs, kad statyba yra savavališka, surašo savavališkos statybos aktą. Aktas įteikiamas pasirašytinai, registruotu laišku arba kitu tinkamu būdu teisės aktų nustatyta tvarka statytojui, o jeigu jo nėra, – vienam iš šių asmenų: 1) statinio ar jo dalies savininkui, valdytojui ar naudotojui; 2) žemės sklypo ar jo dalies, kurioje nustatyta savavališka statyba, savininkui, valdytojui ar naudotojui. Be to, inspekcijos pareigūnas per 10 darbo dienų nuo savavališkos statybos akto surašymo dienos turi pateikti šio straipsnio 1 dalyje nurodytam asmeniui privalomąjį nurodymą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo.

29. Tuo tarpu, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliantė, kaip valstybės institucija, kontroliuojanti neteisėtas statybas bei taikanti priemones jų neteisėtiems padariniams pašalinti, būtų ėmusis kokių nors veiksmų neteisėtos statybos padariniams pašalinti, t. y. buvo pareikšti atitinkamų daiktinių savininko teisių gynimo ieškiniai, pradėtos procedūros dėl nuosavybės teisės įgijimo į bešeimininkį, priimti sprendimai dėl neteisėtų statybų padarinių šalinimo ir kt. Taip pat pažymėtina, jog statybos darbai atlikti anksčiau kaip prieš 40 metų, byloje nėra įrodymų, jog dėl statybos teisėtumo teisėsaugos institucijose atliekamas tyrimas, arba yra įtarimų, kad statyba pažeidžia viešąjį interesą.

30. Įvertinus tai, kad byloje nustatyta, jog garažai buvo pastatyti kolūkio teritorijoje nustatyta tvarka gavus Varėnos rajono architekto inspektoriaus leidimą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nėra pagrindo teigti, kad garažas buvo pastatytas savavališkai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjas tapo garažo valdytoju neteisėtai.

31. Pagal CK 4.69 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais, ir negali būti įgyjami valstybei ar savivaldybei priklausantys daiktai bei kito asmens (ne valdytojo) vardu registruoti daiktai. Nagrinėjamoje byloje apeliantė neginčija fakto, jog garažas, į kurį pareiškėjas prašė pripažinti įgijus nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu, nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei, nei kitiems asmenims, kad jis negalėtų būti nuosavybės teisės objektu.

32. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad po 1979 m. buvo vykdomi kokie nors garažo statybos darbai, kad šis garažo boksas nebuvo įregistruotas (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės turto apskaitoje, kad jis be teisinio pagrindo 1996 m. bendrovės Likvidacinės komisijos aktu buvo perduotas pareiškėjui valdyti. Pagal 1978-1979 metais galiojusių teisės aktų nuostatas, kaimo vietovėse esantys nekilnojamojo turto objektai neturėjo būti privalomai registruojami Nekilnojamojo turto registre, pakako fiziniams asmenims priklausantį turtą registruoti kaimo ūkinėse knygose, o juridiniams asmenims priklausantį nekilnojamąjį turtą apskaityti šio asmens buhalterinėje apskaitoje, todėl apeliantės argumentai, jog garažo boksas nuo 1996 metų iki šiol nebuvo suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas ir nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, turėtų prasmę tik tokiu atveju, jei pareiškėjas būtų prašęs nustatyti turto valdymo nuosavybės teise faktą (CPK 444 str. 1 d. 5 p.). Šiuo atveju pareiškėjas prašė patvirtinti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kai pareiškėjui tenka pareiga įrodyti tik tas aplinkybes, kad jis yra tokio daikto sąžiningas valdytojas, valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o daiktas nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei, bei nėra registruotas kitų asmenų vardu.

33. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostatas, konstatavo, jog daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai, negali būti aiškinama kaip reiškiančios, kad asmuo, pretenduojantis daiktą įgyti nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu, neturi nurodyti daikto teisėto įgijimo pagrindo, t. y. kurio nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ir nurodyti, kodėl jis šiuo pagrindu neįgijo nuosavybės teisės į daiktą. Toks minėtoje CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostatoje įtvirtintos normos aiškinimas išplaukia iš CK 4.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąžiningo įgijėjo sampratos, pagal kurią sąžiningu daikto įgijėju laikomas asmuo, kuris užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, – tai reiškia, kad tokiam asmeniui turi būti žinomas teisėtas pagrindas įgyti daikto valdymą, kuris jam suteikia daugiau teisių į daiktą nei kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021).

34. Byloje pateiktas 1996 metų (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės Likvidacinės komisijos aktas kaip tik patvirtina pareiškėjo nurodomas aplinkybes, kad jis teisėtai perėmė garažo boksą, jį valdė atvirai, sąžiningai, nepertraukiamai iki šiol ir neįgijo jo kitokiu pagrindu.

35. Apeliantė skunde taip pat nurodė, jog pats garažas (pastatas) nėra suformuotas kaip nekilnojamojo turto objektas, o Nekilnojamojo turto registre nesant įregistruoto paties statinio, negalės būti registruojamos ir jo atskiros patalpos, todėl teismo sprendimas negalėtų būti įgyvendintas, nes garažo boksas net ir sprendimo pagrindu Nekilnojamojo turto registre negalėtų būti registruotas. Su tokiais apeliantės argumentais nėra pagrindo sutikti.

36. CK 4.253 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad registruotini daiktai yra nekilnojamieji daiktai, kurie yra suformuoti įstatymo nustatyta tvarka ir kurių įgijimo ar perleidimo pagrindų registravimą nustato teisės aktai. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nekilnojamasis daiktas yra laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas suformuoti nekilnojamąjį daiktą. Taigi, pastatų, statinių kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto formavimas yra ne teismo, o ūkinė, administracinė veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2006).

37. Statiniai formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju 2019 m. rugsėjo 4 d. yra nustatyti statinio, dėl kurio pareikštas reikalavimas, kadastro duomenys. Tai, kad statinys šiuo metu nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nekliudo teismui priimti sprendimo dėl statinio dalių daiktinių teisių, kadangi sprendimas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, suteikia pareiškėjui teisę inicijuoti viešojo administravimo procedūras dėl statinio įregistravimo. Sprendimą suformuoti nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka turėtų priimti apeliantė.

38. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, iš esmės siekė, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė teismas, tačiau nepateikė jokių pagristų argumentų, suteikiančių pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, savo argumentus grįsdama vien tik deklaratyviais teiginiais apie netinkamą įrodinėjimo naštos paskirstymą ir teismo aktyvų vaidmenį byloje.

39. Pažymėtina, kad asmenys turi teisę savo nuožiūra laisvai naudotis civilinėmis teisėmis, patys spręsti visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus, įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisių gynimo būdus. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). Teismas kiekvienu atveju privalo įvertinti visumą įrodymų ir padaryti pagrįstas išvadas.

40. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str., 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-630/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3429-313/2015). Teismo teisė savo iniciatyva rinkti įrodymus gali būti tinkamai įgyvendinta tik kai suinteresuotas asmuo iš esmės įvykdo pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodinėjimo pareigą, bendra tvarka jam nustatytą CPK 178 straipsnyje. Pastebėtina, kad nagrinėjamoje byloje apeliantė ne tik nepagrindė savo įrodinėjamų aplinkybių, t. y. neįrodė, kad pareiškėjas neteisėtai ir nepagrįstai prašo pripažinti nuosavybės teises į garažą įgyjamosios senaties pagrindu, bet ir nesiėmė pakankamų priemonių tokioms aplinkybėms įrodyti. Pažymėtina, kad nei su atsiliepimu į pareiškimą, nei vėliau pirmosios instancijos teisme nebuvo teikiami įrodymai (išskyrus kadastro žemėlapio ištrauką, kuri patvirtina, jog statinys yra pastatytas), pagrindžiantys apeliantės argumentus ir paneigiantys pareiškėjo teikiamus įrodymus ir argumentus; buvo prašoma bylą nagrinėti inspekcijos atstovui nedalyvaujant, neišsakant savo nuomonės dėl pareiškėjos pateiktų papildomų dokumentų, nereiškiant prašymų išreikalauti papildomų įrodymų ar išduoti leidimą juos gauti. Visos šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad apeliantė tinkamai nesinaudojo savo teisėmis, ir savo nesutikimą su teismo sprendimu grindžia vien tik deklaratyviais teiginiais apie teismo neaktyvų vaidmenį.

41. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3547/2013).

42. Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas nuo aptariamu klausimu formuojamos teismų praktikos nenukrypo ir padarė faktiniais duomenimis pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas įrodė visas nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimo įgyjamąja senatimi būtinąsias sąlygas.

43. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė šios kategorijos bylose formuojamos teisminės praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, dėl ko jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas, jame nurodytais motyvais, atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2021 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.