Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e2A-486-440/2018Teisminio proceso Nr. 2-35-3-02310-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos:2.6.20.4.; 3.1.7.11. ;3.2.4.9.3.3.; 3.2.4.11.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.; (S)

2018 m. liepos 25 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Desaitas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. kovo 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Desaitas“ ieškinį atsakovui O. Č. dėl nuostolių atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Desaitas“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo O. Č. 169 Eur nuostolių, penkis procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 24 d. atsakovas O. Č. (toliau – atsakovas) elektroniniu paštu kreipėsi į ieškovę uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Desaitas“ (toliau- ir ieškovė) paklausimu dėl pigiausių kelto bilietų iš Stokholmo ar Ninashamo į Rygą ar Ventspilį, rugsėjo 1-4 dienomis. Atsakovas elektroniniame laiške nurodė, kad nori įsigyti bilietą iš Stokholmo į Rygą rugsėjo 3 dieną, nurodydamas keleivių asmens duomenis bei automobilio valstybinius numerius. Atsakovas nurodė, kad apmokėjimą atliks bankiniu pavedimu. 2017 m. rugpjūčio 24 d. ieškovas atsakovo nurodymu nupirko kelto bilietą ir pateikė PVM sąskaitą-faktūrą 169 Eur sumai. Atsakovas pagal pateiktą sąskaitą-faktūrą įsipareigojo apmokėti už kelto bilietą tą pačią dieną, tačiau to nepadarė ir liko skolingas ieškovei minėtą 169 Eur sumą. 2017 m. rugpjūčio 28 d. ieškovė elektroniniu paštu kreipėsi į atsakovą dėl PVM sąskaitos-faktūros apmokėjimo, tačiau atsakovas į raginimą nereagavo. Atsakovas savo prievolės neįvykdė, todėl 2017m. rugsėjo 7 d. elektroniniu paštu pakartotinai ragintas geruoju atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Ieškovė teigia, jog atsakovas vengia prisiimti sutartinius įsipareigojimus ir ignoruoja ieškovės teisėtus reikalavimus dėl įsiskolinimo likvidavimo. Atsakovas netinkamai vykdė savo prievoles, t. y. neapmokėjo jam pateiktos PVM sąskaitos-faktūros už suteiktas paslaugas ir neinformavo paslaugos teikėjo (ieškovės) apie pasikeitusias aplinkybes, tuo pažeisdamas šalių pareigą kooperuotis. Ieškinį grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau- CK) 6.716 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kur yra įtvirtinta paslaugos sutarties samprata, 6.200 straipsnio 2 dalimi, 6.38 straipsnio 3 dalimi, 6.63 straipsnio 2 dalimi. Atsakovas O. Č. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad nėra pateikęs savo valios sudaryti paslaugų pirkimo sutartį, t. y. pirkti kelto bilietus būtent iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Desaitas“. Ieškovė yra vieša bendrovė teikianti turizmo paslaugas kelionių srityje ir turinti vienuolikos metų patirtį šioje srityje, savo lėšomis pirkdama kelto bilietus, privalėjo suvokti savo veiksmų ir rizikos esmę, kadangi jai kaip verslininkei keliami didesni rūpestingumo ir apdairumo standartai. Be to teikdama pasiūlymą, ieškovė turėjo nurodyti, kokios bus neapmokėjimo pasekmės, taip pat nenurodė, kad bilietas jau buvo apmokėtas pačios ieškovės. Jokios informacijos ieškovės internetiniame tinklalapyje paslaugų pirkėjui (klientui) apie sutarties įsigaliojimą pateikta nėra. Panašias paslaugas teikiantys asmenys savo klientus, t. y. paslaugos vartotojus, su taisyklėmis supažindina viešai. Paslaugų teikimo sutartis su ieškove nebuvo sudaryta, kadangi ieškovės pateiktas pasiūlymas (oferta) atsakovo nebuvo priimtas (akceptuotas), t. y. nesumokėta. Nesant tarp atsakovo ir ieškovės sutartinių santykių, negali atsirasti sutartinė atsakomybė, todėl reikalauti atlyginti nuostolius iš atsakovo nėra jokio teisinio pagrindo.Nurodė, kad su savo pažįstamu V. S. 2017 m. rugpjūčio mėnesį buvo Norvegijoje ir 2017 m. rugsėjo 1-4 dienomis ketino grįžti į Lietuvą jūros keltu iš Stokholmo per Rygą ar Ventspilį. Atsakovas O. Č. 2017 m. rugpjūčio 24 d. paprašė savo Lietuvoje gyvenančią seserį I. Č. sužinoti jūrų kelto bilietų kainas ir atsiųstų bilietų rezervavimo paslaugas teikiančių bendrovių (tarpininkų) gautus pasiūlymus. I. Č. atsiuntė atsakovui iš ieškovės ir IĮ „Laivė“ gautus pasiūlymus. Atsakovas šiuos pasiūlymus perdavė V. S., kuris iš banko sąskaitos apmokėjo IĮ „Laivė“ gautą pasiūlymą dėl jūrų kelto bilietų. Atsakovas nevedė derybų dėl paslaugų sutarties su ieškove, o I. Č. nėra nurodęs nei žodžiu nei raštu sudaryti su ieškove paslaugų sutartį ir/ar apmokėti kelionės bilietus. Iš susirašinėjimo su ieškove matyti, kad buvo pateiktas tik pasiūlymas dėl kelto bilieto užsakymo, o ne sąskaita pirkti kelto bilietą iš ieškovės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas 2018 m. kovo 26 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės UAB „Desaitas“ atsakovui O. Č. 300 Eur bylinėjimosi išlaidas už teisines paslaugas.Įvertinęs bylos faktines aplinkybes, teismas nustatė, jog ieškovė UAB „Desaitas“ teikė paslaugą, susijusią su kelto bilietų pardavimu, organizavo, kontroliavo šio bilieto pardavimą, teikė informaciją apie persikėlimus keltu, nors šalys nebuvo sudariusios rašytinės sutarties, todėl darė išvadą, jog tarp šalių susiklostė atlygintinių paslaugų teikimo teisiniai santykiai. Vertino tai, kad ieškovė yra juridinis asmuo, verslininkė, kuri teikė atlygintines paslaugas fiziniams asmenims, kurie jomis naudojosi asmeniniais, o ne komerciniais tikslais, todėl sprendė, kad tarp ginčo šalių susiklostė teisiniai santykiai kvalifikuojami kaip vartojimo. Įvertinęs UAB „Desaitas“ viešoje erdvėje pateiktą informaciją apie jų teikiamas paslaugas, konstatavo, kad UAB „Desaitas“ sutartis su klientais sudarinėja nuotoliniais būdais naudojant ryšio priemones. Teismas spręsdamas klausimą, ar ieškovė tinkamai įvykdė jai tekusią informavimo pareigą, vadovavosi ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau – ir CK) XXXV skyriaus teisės normomis, reglamentuojančiomis atlygintinių paslaugų teikimą (CK 6.716-6.719 straipsniais), tačiau ir CK XVIII1 skyriaus teisės normomis, reglamentuojančiomis vartojimo sutarčių reguliuojamus teisinius santykius (CK 6.228¹, 6.228 ⁶, 6.228⁷, 6.228⁸ straipsniai) ir konstatavo, kad vartotojas, t. y. atsakovas, kuriam buvo teikiamos jo neužsakytos paslaugos neturi ir pareigos už tai mokėti. Pažymėjo, kad UAB „Desaitas“ internetiniame tinklapyje paslaugų pirkėjui (klientui) apie sutarties įsigaliojimą pateikta nėra, nors panašias paslaugas teikiantys asmenys savo klientus, t. y. paslaugos vartotojus, su taisyklėmis supažindina viešai. Teismas, ieškovės teiginį, kad tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis, atmetė kaip neįrodytą. Teismas nustatė, kad atsakovas O. Č. su savo pažįstamu V. S. 2017 m. rugpjūčio mėnesį buvo Norvegijoje ir 2017 m. rugsėjo 1-4 dienomis ketino grįžti į Lietuvą jūros keltu iš Stokholmo per Rygą ar Ventspilį. Atsakovas 2017-08-24 paprašė savo Lietuvoje gyvenančią seserį I. Č., kad sužinotų jūrų kelto bilietų kainas ir atsiųstų bilietų rezervavimo paslaugas teikiančių bendrovių (tarpininkų) gautus pasiūlymus. I. Č. atsiuntė atsakovui iš ieškovės ir IĮ „Laivė“ gautus pasiūlymus. Atsakovas šiuos pasiūlymus perdavė V. S., kuris iš banko sąskaitos apmokėjo IĮ „Laivė“ gautą pasiūlymą dėl jūrų kelto bilietų. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad atsakovas nevedė jokių derybų dėl paslaugų sutarties su ieškove, be to I. Č. nėra nurodęs nei žodžiu nei raštu sudaryti su ieškove paslaugų sutartį ir/ar apmokėti kelionės bilietus. Atsakovas savo seseriai tokio įgaliojimo nesuteikė ir ji jo neturėjo, todėl atstovauti jam negalėjo. Teismas sprendė, kad buvo pateiktas tik pasiūlymas, o ne sąskaita dėl kelto bilieto užsakymo dviejų asmenų vardu: atsakovo O. Č. ir V. S.. Nurodė, kad V. S. nėra į bylą įtrauktas atsakovu, todėl teismas, sutiko su atsakovo atstovo išsakytais argumentais, kad nesant byloje tinkamam atsakovui bei tarp atsakovo O. Č. ir ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Desaitas“ sutartinių santykių, negali atsirasti ir sutartinė civilinė atsakomybė. Teismas sprendė, kad reikalauti atlyginti nuostolius iš atsakovo nėra jokio teisinio pagrindo, dėl to ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Desaitas“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. kovo 26 d. sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas nustatė klaidingas ir niekuo nepagrįstas faktines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad UAB „Desaitas“ sutartis su klientais sudarinėja nuotoliniais būdais naudojant ryšio priemones. Viešojoje erdvėje tinklapio turizmas.lt esanti bendro pobūdžio informacija apie juridinio asmens veiklą neįrodo nuotolinio sutarčių sudarinėjimo fakto, be to ieškovas neturi savo tinklalapio ir specialios pardavimo platformos, todėl nagrinėjamoje byloje nepagrįstai taikytos nuostatos dėl informavimo pareigos ieškovui pagal CK 6.228¹, 6.228⁶, 6.228⁷, 6.228⁸ straipsnių nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad vartotojui buvo teikiamos jo neužsakytos paslaugos. Atsakovas užsakė paslaugas per savo seserį I. Č., tokia situacija galima, jos atstovavimo santykių neneigia ir pats atsakovas, todėl pareiga atlyginti ieškovo nuostolius tenka atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas teigė, jog yra sudaryta sutartis, tačiau jos nepateikė. Taip pat nepagrįstai nurodė, kad atsakovui nebuvo pateikta PVM sąskaita faktūra. Vien tai, kad sutartis nesudaryta rašytine forma neatleidžia atsakovo nuo prisiimtų įsipareigojimų vykdymo. Liudytoja I. Č. patvirtino, kad gavo sąskaitą už paslaugas ir ją persiuntė broliui, kuris pamiršo ją apmokėti.

Šalys susitarė dėl keltų bilietų įsigijimo, ir nors atsakovas pirko bilietą kaip fizinis asmuo, tačiau tai darė nebe pirmą kartą, jo supratimas apie sandorius yra platesnis nei vidutinio vartotojo, ir elgtis jis turėjo rūpestingai, todėl šalių ginčui išspręsti taikytinos CK nuostatos, reguliuojančios atlygintinį paslaugų teikimą, o ne vartojimo teisinius santykius.

Atsakovas O. Č. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas. Esamam ginčui privalo būti taikomos CK nuostatos reguliuojančios vartojimo teisinius santykius (CK 6 knygos XVIII-1 skyrius), kadangi ieškovas verslo tikslais tarpininkauja parduodant keltų bilietus, o atsakovas ketino kelto bilietus įsigyti asmeniniais tikslais.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas sutartis su klientais sudarinėja nuotoliniais būdais naudojant ryšio priemones.

Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų ieškovui padaręs žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vartotojas, t. y. atsakovas, kuriam buvo teikiamos jo neužsakytos paslaugos neturi pareigos už tai mokėti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Byloje ginčas kilo dėl paslaugų suteikimo bei nuostolių atlyginimo už suteiktas paslaugas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad I. Č. elektroniniu paštu 2017 m. rugpjūčio 24 d. kreipėsi į ieškovę UAB „Desaitas“ su paklausimu dėl pigiausių kelto bilietų iš Stokholmo ar Ninashamo į Rygą ar Ventspilį, rugsėjo 1-4 dienomis, 1 lengvasis automobilis ir 1 keleivis. Tą pačią dieną ieškovės darbuotoja atsakė į I. Č. paklausimą, pateikdama kelionės laiką, vietą, kainas. I. Č. atsakė ieškovei, kad norės įsigyti bilietus iš Stokholmo į Rygą rugsėjo 3 dieną, nurodydama keleivių asmens duomenis bei automobilio valstybinius numerius: (duomenys neskelbtini) keleiviai O. Č., gimęs (duomenys neskelbtini), V. S., gimęs (duomenys neskelbtini). Ieškovės darbuotoja 2017 m. rugpjūčio 24 d. atsiuntė paklausimą, kuriuo teiraujamasi kaip bus apmokama už paslaugą. Buvo nurodyta, kad apmokėjimas už bilietą bus atliktas pavedimu. Ieškovė už suteiktas paslaugas 2017 m. rugpjūčio 24 d. išrašė atsakovui O. Č. sąskaitą-faktūrą (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovas O. Č. turėjo sumokėti ieškovei 169 Eur sumą. 2017 m. rugpjūčio 28 d. ieškovė elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) kreipėsi dėl PVM sąskaitos- faktūros apmokėjimo. 2017 m. rugsėjo 7 d. ieškovės darbuotoja informavo, kad vis dar negautas pavedimas už įsigytą kelionės bilietą. Tą pačią dieną elektoriniu paštu (duomenys neskelbtini) išsiųstas dar vienas pranešimas, kuriame nurodoma, jog laukiama sąskaitos apmokėjimo, kuris turėjo būti atliktas rugpjūčio 24 d., o bilieto nepanaudojimas nėra argumentas neapmokėti susidariusios sumos, konkliudentiniais veiksmais patvirtinta, jog reikalingas šis bilietas, nes buvo teirautasi kaip reikia apmokėti sąskaitą už kelto bilietą ir gauta sąskaita faktūra. Sandorio nevykdymo atveju bus kreiptasi į teismą dėl skolos išieškojimo ir vykdomojo rašto išdavimo.

2017 m. rugpjūčio 26 d. I. Č., taip pat kreipėsi elektroniniu paštu į IĮ kelionių organizatorių „Laivė“ su paklausimu kelto bilietų iš Stokholmo į Rygą, rugsėjo 1-4 dienomis, 1 lengvasis automobilis ir 2 keleiviai. Tą pačią dieną IĮ kelionių organizatorė „Laivė“ atsakė į I. Č. paklausimą nurodydama kelionės datas ir kainas. I. Č. elektoriniu laišku atsakė kelionių agentūrai, jog nori bilieto iš Stokcholmo į Rygą rugsėjo 3 diena, nurodydama keleivių asmens duomenis bei automobilio valstybinius numerius: (duomenys neskelbtini) keleiviai O. Č., gimęs (duomenys neskelbtini), V. S., gimęs (duomenys neskelbtini). Kelionių organizatorė pateikė kelto bilietą (duomenys neskelbtini), kurį nurodė apmokėti iki 2017 m. rugpjūčio 27 d. 19.45 val., informavo, jog laiku negavus mokėjimo arba mokėjimo kopijos bilietas anuliuojamas be atskiro įspėjimo. 2017 m. rugpjūčio 27 d. kelto bilietas (duomenys neskelbtini) apmokėtas V. S. vardu.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teisme, ką patvirtina garso įrašas liudytoja I. Č. paaiškino, kad brolis O. Č. paprašė pasidomėti kuo pigesniais keltų bilietais, ji parašė į UAB „Desaitas“ dėl pigiausių kelto bilietų ir jie jai atsiuntė duomenis. Broliui tiko, pasakė, kad norėtų bilieto, tuomet nusiuntė brolio ir jo draugo bei automobilio duomenis. Įmonė jai parašė, kad užsakys ir atsiųs sąskaitą apmokėjimui. Viską, ką jai atsiuntė iš UAB „Desaitas“ ji persiuntė broliui, persiuntė sąskaitą-faktūrą. Brolis paskambino ir pasakė, kad neapmokėjo sąskaitos. Tuomet ji manydama, kad baigėsi bilietų rezervacijos laikas skambino į įmonę bet buvo šeštadienis, jai prisiskambinti nepavyko, todėl, kad nepabrangtų bilietai, kreipėsi į kitą įmonę ir bilietus nupirko. Liudytoja nurodė, kad kreipiantis į kitas įmones bilietai būna rezervuojami, jei nesumokama iki nurodyto laiko rezervacija atšaukiama. Šiuo konkrečiu atveju ji bilietus rezervavo. Atsakovas nurodė, kad jis nevedė derybų dėl paslaugų sutarties su ieškove, o I. Č. nenurodė nei žodžiu nei raštu sudaryti su ieškove paslaugų sutartį ar apmokėti kelionės bilietus. Jo vertinimu buvo pateiktas tik pasiūlymas dėl kelto bilieto užsakymo, o ne sąskaita pirkti kelto bilietą iš ieškovės. Liudytoja K. N. teismo posėdžio metu parodė, kad kelto bilietą užsakė jos kolegė G. S., kuri jau nebedirba. Taip pat paaiškino, kad užsakovė šiuo atveju laikoma I. Č.. Bilietas buvo nupirktas bet nebuvo išsiųstas, nes pirmiau išrašė sąskaitą, tik apmokėjus siunčiamas bilietas. Sąskaitą išrašytą atsakovo vardu išsiuntė I. Č.. Apeliacinės instancijos teismui įvertinus byloje esančius duomenis yra pagrindo spręsti, kad šiuo konkrečiu atveju atsakovas O. Č. jokių susitarimų su ieškove, kad ji nupirks atsakovui bilietus, o jis už juos sumokės nesudarė. Byloje pateikti elektroninio susirašinėjimo su I. Č. duomenys bei jos parodymai suteikia pagrindo spręsti, kad bilietai buvo rezervuoti. Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad teismas netinkamai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes.

Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šiuo klausimu, teikiamų paslaugų jų pageidaujantiems klientams pardavimas, atsiskaitymo už jas kontrolė ir organizavimas, bilietų išdavimas, keitimas, informacijos teikimas ir kt. yra atlygintinų paslaugų teikimas (CK 6.716 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-289-421/2015). Vertino, kad tarp šalių susiklostė atlygintinių paslaugų teikimo teisiniai santykiai. Paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti (CK 6.716 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Be to nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog ieškovė sutartis su klientais sudarinėja nuotoliniais būdais naudojant ryšio priemones, kadangi ieškovė neturi savo tinklalapio, nėra sukurta speciali pardavimo platforma, viešoje erdvėje pateikta bendro pobūdžio informacija apie juridinio asmens veiklą neįrodo nuotolinio sutarčių įrodinėjimo fakto, dėl to nepagrįstai taikytos nuostatos dėl informavimo pareigos ieškovei pagal CK 6.228¹, 6.228⁶,6.228⁷, 6.228⁸ straipsnių nuostatas. Apeliantas nurodo, kad interneto tinklapio turizmas.lt pateikta informacija neįrodo teismo nustatytų aplinkybių. Byloje nustatyta, kad ieškovė teikia konkrečias paslaugas, be to šiuo atveju nėra nagrinėjamas įmonės veiklos teisėtumas, todėl nėra tikslinga plačiau apie tai pasisakyti. Iš esmės paslaugos teikėjas pats turi elgtis atidžiai, rūpestingai, prisiimti atitinkamą riziką ir pan. Paslaugos teikėjas paslaugos gavėjui, prieš šiam pateikiant užsakymą, jei su paslaugos gavėju, nesusitarta kitaip, turi aiškiai, suprantamai ir nedviprasmiškai pateikti visą reikiamą informaciją.

Vadovaujantis CK 6.716 straipsnio 4 dalimi, atlygintinų paslaugų teikimo sutartis taip pat gali būti priskiriama vartojimo sutarčių kategorijai (CK 6.228¹ straipsnis). CK 6.228¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti vartotojui paslaugas, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad verslininkas – fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantis sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Pagal vartojimo sutartį vartojimo sutarčiai yra būdingi du požymiai: pirma, prekes ar paslaugas turi įsigyti fizinis asmuo, antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas turi įsigyti ne dėl savo ūkinės-komercinės veiklos, o savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiui tenkinti. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovė UAB „Desaitas“ vykdo verslo veiklą, susijusią su kelionių organizavimu, keleivių vežimo bilietų platinimu ir kt. tarpininkavimo paslaugų teikimu, o atsakovas O. Č. ketino įsigyti kelto bilietus asmeniniais tikslais, todėl nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovė yra verslininkė, o atsakovas vartotojas, todėl šalis siejusi atlygintinių paslaugų sutartis pripažintina ir vartojimo sutartimi (CK 6.228¹ straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis šioje civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016). Apelianto argumentai, kad atsakovas yra anksčiau pirkęs bilietus pas ieškovę nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, kad šalių santykiams taikytini ir vartojimo teisinai santykiai.

CK 6.228⁶ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta verslininko pareiga ne tik suteikti vartotojui būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją, bet ir nustatyta, kad informacija privalo būti suteikta aiškiai ir suprantamai. Itin detalūs reikalavimai dėl vartotojui pateikiamos informacijos turinio nustatyti sudarant nuotolines sutartis, ji privalo būti suteikiama aiškiai ir suprantamai (CK 6.228⁷ straipsnis). Tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių taikomos specialios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarčių šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Vartojimo sutarčių instituto specifika, be kita ko, pasireiškia platesniu vartotojo teisių gynimo būdų nustatymu, atitinkamais atvejais suteikimu vartotojui teisės nutraukti vartojimo sutartį specialiose vartojimo santykius reglamentuojančiose teisės normose, kurios su CK 6.217 straipsnio 1 dalimi koreliuoja kaip specialiosios su bendrąja, nustatytais pagrindais. CK 6.716 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog vartojimo paslaugų sutarčiai taikomos šio kodekso normos, reglamentuojančios vartojimo sutartis (CK 6.228-1 – 6.228-16 straipsniai, 6.350 – 6.370 straipsniai). Esant vartojimo paslaugų teisiniams santykiams, pareiga įrodyti, kad vartotojas išreiškė valią sudaryti vartojimo sutartį (užsakė prekes ar paslaugas) tenka verslininkui (CK 6.228-16 straipsnio 3 dalis), t. y., nagrinėjamu atveju, paslaugos tiekimo ir paslaugos priėmimo (naudojimo) faktą turi įrodyti ieškovė. CK 6.228¹¹ sraipsnio 10 dalies 1, 2 punktuose nurodyta, kad vartotojas neatlygina už sutaiktas paslaugas per sutarties atiskaitymo laikotarpį, jeigu verslininkas nepateikė vartotojui informacijos apie teisę atsisakyti sutarties nustatytos informacijos, kad vartotojas turi sumokėti verslininkui pagrįstas išlaidas arba vartotojas nepateikė aiškaus rašymo pradėti teikti paslaugas.

Kaip minėta byloje nustatyta, kad atsakovo O. Č. sesuo elektroninėmis ryšio priemonėmis kreipėsi į ieškovę, teiravosi dėl pigiausių kelto bilietų iš Stokholmo į Rygą ar Ventspilį, 2017 m. rugsėjo 1-4 dienomis, domėjosi kelto bilietų rezervavimo paslaugas teikiančių bendrovių (tarpininkų) gautais paiūlymais. Teismo posedžio metu, atsakovo sesuo patvirtino, kad atsakovas paprašė jos gauti iš tarpininkų paslaugas ir duomenis atsiųsti jam į Norvegiją. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovo sesuo nurodė ieškovei, kad norės įsigyti bilietus iš Stokholmo į Rygą rugsėjo 3 dieną, nurodydama keleivių asmens duomenis bei automobilio valstybinius numerius ir, kad apmokėjimas bus atliktas pavedimu. Ieškovė už suteiktas paslaugas 2017 m. rugpjūčio 24 d. išrašė atsakovui O. Č. sąskaitą-faktūrą (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovas O. Č. turėjo sumokėti ieškovei 169 Eur sumą. Minėta, kad vartotojas neatlygina už suteiktas paslaugas per sutarties atiskaitymo laikotarpį, jeigu verslininkas nepateikė vartotojui informacijos apie teisę atsiakyti sutarties nustatytos informacijos, kad vartotojas turi sumokėti verslininkui pagrįstas išlaidas arba vartotojas nepateikė aiškaus rašymo pradėti teikti paslaugas. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų supažindintas su sutarties įsigaliojimu ir būtų supažindintas su taisyklėmis viešai. Todėl pirmosios instancijos teismas, pagrįstai padarė išvadą, kad vartotojo, kuriam be jo užsakymo buvo perduotos prekės ar suteiktos paslaugos, neveikimas (tylėjimas), nelaikomas sutikimu pirkti bei vartotojas neturi patirti jokių papildomų išlaidų dėl neužsakytų prekių ar paslaugų. Šiuo atveju, nesant atsakovo nurodymų nei žodžiu, nei raštu seseriai I. Č. pirkti kelto bilietus ar vesti derybas su ieškove dėl kelto bilietų pirkimo, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai sprendė, kad negali atsirasti ir sutartinė civilinė atsakomybė, dėl ko reikalauti nuostolius iš atsakovo nėra jokio teisinio pagrindo.

Teismas pažymi, kad civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja ( CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių tvarka. Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos CPK 185 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015, 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 ). Kasacinis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą.

Vienas pagrindinių civilinės teisės principų yra sutarties ( susitarimo) laisvės principas ( CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis), kuris reiškia, kad civilinių teisinių santykių subjektai patys sprendžia, kokią konkrečią sutartį (susitarimą) sudaryti su pasirinktu asmeniu arba jos nesudaryti. Sutarties šalims nesutariant dėl sudarytos sutarties ( susitarimo) turinio, ji aiškinama pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais. Aiškinant sutartį, turi būti nagrinėjami tikrieji jos šalių ketinimai (valia) sutarties sudarymo metu, atskleidžiami įvertinant sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybų dėl sutarties sudarymo pobūdį, šalių elgesį ir aplinkybes po sutarties sudarymo, ją vykdant, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Kaip minėta CK 6.716 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Apeliacinio teismo vertinimu ieškovė konkrečiu atveju dėl savo veiksmų privalo prisiimti riziką. Nors ieškovė ir nurodė, kad užsakovė buvo I. Č., o į bylos nagrinėjimą įtraukė tik vieną atsakovą O. Č., nors buvo bilietas nupirktas ir kitam asmeniui, bet šiuo atveju atsakovas sumokėjęs ieškovei turėtų regreso teisę į kitą asmenį ir pan., bei kitus argumentus dėl kurių pasisakyta, teismo vertinimu ieškovės nurodytos aplinkybės bei pateikti įrodymai nesudaro pagrindo išvadai apie ieškinio reikalavimo pagrįstumą. Bilieto nupirkimas, sąskaitos faktūros išrašymas atsakovo vardu, jam nesudarius konkrečių susitarimų, nežinant apie konkrečias paslaugas, nesudaro pagrindo reikalauti iš jo apmokėti 169 Eur sumą. Be to, kaip minėta šiuo konkrečiu atveju yra pagrindo spręsti apie bilietų rezervavimą, o ne susitarimą juos nupirkti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta iš esmės apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismui pritarus pirmosios instancijos teismo išvadoms nėra būtina detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl bylos procesinės baigties

Apeliacinės instancijos teismui įvertinus apeliacinio skundo argumentus yra pagrindo spręsti, kad apeliantas nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo siekdamas, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes daroma išvada, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai nenustatyti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalis 1 punktas).Kiti apelianto apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi tarp šalių kilusiam ginčui išspręsti, neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė patyrė bylinėjimosi išlaidų. Nors apeliantas prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau atmetus apeliacinį skundą, jos neatlygintinos. Prašymas dėl išlaidų priteisimo turi būti pateiktas raštu kartu su šių išlaidų dydį patvirtinančiais įrodymais (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Atsakovas pateikė duomenis, kad sumokėjo 200 Eur advokatui už teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme, todėl prašo priteisti iš ieškovo išlaidas už advokato teisinę pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, t. y. į Rekomendacijų 7 punktą, pagal kurį priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, taip pat į Rekomendacijų 8.11 punktą, kuris numato, jog už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,3 koeficiento. Nagrinėjamu atveju atsakovo prašoma atlyginti advokato darbo išlaidų suma neviršija Rekomendacijose numatytos maksimalias ribos, yra pagrįsta, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas yra protingo dydžio todėl tenkintinas prašymas priteisti iš ieškovės 200 Eur išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio 2018 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Desaitas“, juridinio asmens kodas 300039928, buveinė Maironio g. 1, Radviliškis, a. s. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), banko kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui O. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančiam (duomenys neskelbtini), 200 Eur ( du šimtus eurų ) bylinėjimosi išlaidas.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.