Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės ir Jūratės Petraškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. M. ir jo gynėjo advokato R. B. (toliau – apeliantai) apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2023 m. sausio 11 d. nuosprendžio (toliau – nuosprendis), T. T. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsnių pagrindu, į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas – 1 diena (2021 m. lapkričio 12 d.), ją prilyginant 2 laisvės apribojimo dienoms.

Vadovaujantis BK 72² straipsnio pagrindu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui, šią priemonę įvykdant per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta panaikinti pradėjus vykdyti bausmę.

Civilinės ieškovės S. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš T. M. nukentėjusiajai priteista 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo bei 2150 Eur išlaidų atstovo pagalbai apmokėti. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai, iš T. M. priteista civiliniam ieškovui Kauno teritorinei ligonių kasai 109,52 Eur turtinei žalai dėl nukentėjusios S. B. gydymo išlaidų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. T. M. Marijampolės apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2021 m. lapkričio 12 d. apie 13.30 val., (duomenys neskelbtini) koridoriuje, konflikto su šeimos nare – sugyventine S. B., metu, norėdamas atimti iš pasilenkusios į priekį S. B. savo dokumentus, tyčia alkūnę atrėmė į nukentėjusiosios S. B. dešinį šoną ir didele jėga ją spaudė, po to sugriebė S. B. už abiejų dilbių ir juos tyčia stipriai spausdamas stumdė ją nugara į sieną, S. B. nuėjus į miegamąjį ir bandant sustabdyti T. M., mėtantį drabužius, sugriebė jai už dešinio riešo ir jį stipriai spausdamas suko ranką link žemės, dėl to ji suklupo. S. B. atsistojus ir stovint tarpduryje, abiem rankomis įsirėmė S. B. į galvos kairę pusę ir staigiu judesiu galvą stūmė į arti buvusias duris, dėl to ji dešine veido puse trenkėsi į durų staktą, šiais veiksmais smurtaudamas nukentėjusiajai S. B. sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos surikdymą dėl kraujosruvų dešinio skruosto, dešinio riešo, abiejų dilbių ir dešinio klubo srityse.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.1. Panaikinti Marijampolės apylinkės teismo nuosprendį ir T. M. išteisinti, nes jis nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje ir baudžiamąją bylą nutraukti;

2.2. Atmesti civilinių ieškovių S. B. ir Kauno teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius bei netenkinti S. B. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

3.1. Kaltinamajame akte nurodytos aplinkybės neatitinka realybės. T. T. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2021 m. lapkričio 12 d. apie 13.30 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini) patalpose smurtavo prieš S. B., nors tyrimo metu nustatyta, kad 13.09 val. konfliktas buvo pasibaigęs, tai patvirtina ir S. B. mobiliojo ryšio telefono išklotinės. T. M. buvo inkriminuota, kad jis ketindamas iš pasilenkusios į priekį S. B. atsiimti savo dokumentus ir atimti iš jos mobiliojo ryšio telefoną, tyčia į S. B. dešinį šoną didele jėga atrėmęs alkūnę ją spaudė tuo padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau kaltinime apie bandymą iš nukentėjusiosios atimti mobiliojo ryšio telefoną nenurodyta. Taip pat pati S. B. yra nurodžiusi, kad T. T. M. stipriai įsirėmęs į jos krūtinkaulį spaudė prie sienos, dėl ko ji jautė fizinį skausmą, tačiau šie veiksmai T. M. taip pat nėra inkriminuoti.

3.2. Nuosprendyje buvo remtasi vien tik nenuosekliais ir suinteresuotos bylos baigtimi S. B. parodymais, kurie yra nelogiški, prieštaringi, prieštarauja nuteistojo ir kitų liudytojų parodymams bei kitiems rašytiniams bylos įrodymams.

3.3. Teismas nuosprendyje nepagrįstai vertino liudytojų R. M. ir R. M. duotus parodymus kaip nepatikimus, motyvuojant, kad jie nuteistojo T. M. tėvai, tačiau nukentėjusiosios S. B. motinos L. R. ir jos draugės E. T. – P. duotus parodymus laikė patikimais, jų nepalygino tarpusavyje, tiek su kitais byloje surinktais duomenimis, todėl padarė klaidą šiuos parodymus vertindamas kaip patikimus ir jais grįsdamas nuosprendį.

3.4. Liudytojas policijos pareigūnas P. B. tarnybiniame pranešime nurodė tuos nukentėjusiosios S. B. sužalojimus, kurie buvo nurodyti medicininiame išraše, t. y. sužalojimai ant skruosto ir riešo. Teisme liudytojas parodė, kad tarnybinį pranešimą surašė iš nukentėjusiosios S. B. paaiškinimų. Aplinkybę, kad nukentėjusioji S. B. policijos pareigūno P. B. apžiūrėta nebuvo, patvirtino ir G. R., kuri kartu su juo vyko į VŠĮ „(duomenys neskelbtini)“ priėmimo skyrių, kur rado nukentėjusiąją S. B. užsidėjusią medicininę kaukę ant veido. Liudytojai policijos pareigūnai Ž. G. ir O. B., kurie buvo įvykio vietoje, taip pat paliudijo, kad jokių sužalojimų ant nukentėjusiosios nematė. 2021 m. lapkričio 14 d. Vaikų teisių apsaugos specialistė A. N. bendravusi su nukentėjusiąja jos bute, taip pat nurodė, kad jokių sužalojimų ant jos nematė.

3.5. Teismas, vertindamas nuteistojo T. M. parodymus kaip asmens, suinteresuoto bylos baigtimi, nepatikimus bei nenuoseklius, suklydo, T. T. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek akistatos su nukentėjusiąja metu, tiek teisme, davė išsamius parodymus apie įvykio aplinkybes jas nurodydamas vienodai. Tai, kad nuteistasis pirmos apklausos metu dalinai prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o vėliau jau nebeprisipažino, nėra vertintina kaip nenuoseklių parodymų davimas, nes tyrime buvo pakeistas kaltinimas.

3.6. Nuosprendyje taip pat kaip vienu iš įrodymų remiamasi specialisto, atlikusio nuteistojo tyrimą poligrafu, išvada, T. T. M. atsakydamas į klausimus ar jis stūmė nukentėjusiąją į sieną, ar alkūne spaudė nukentėjusiosios nugarą atsakė ne, sakė netiesą. Teismas, vertindamas šį tyrimą kaip įrodymą, neatkreipė dėmesio į tai, kad nors nuteistasis nebuvo stūmęs nukentėjusiosios S. B. į sieną, tačiau jo atsakymas, kad to nedarė specialisto buvo įvertintas kaip sakantis netiesą. Teisingas ir neteisingas teiginiai buvo įvertinti vienodai, T. T. M. sako netiesą. Be to, šis tyrimas buvo atliktas paties nuteistojo prašymu ir sutikimu, todėl nelogiška, kad nusikaltimą padaręs asmuo prieš save rinktų įrodymus tikėdamasis, kad gali apgauti poligrafą. Taip pat buvo žinoma, kad tyrimo poligrafu atsisakė nukentėjusioji, kuriai, jeigu sako tiesą, nereikėjo tokio tyrimo bijoti.

3.7. Skundžiamas nuosprendis yra grindžiamas nukentėjusiosios ligos istorija, kurioje užfiksuoti duomenys, kad 2021 m. lapkričio 12 d. 15.48 val. į (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyrių kreipėsi S. B., kuriai buvo nustatyta dešinių žandikaulio ir rankos riešo sąnarių skausmingumas bei dešinio riešo sąnario srities patinimas. Gydytojas jokių sužalojimų, išskyrus riešo sąnario patinimą, nukentėjusiajai nenustatė, o skausmingumas buvo nustatytas vertinant tik S. B. nusiskundimus. Specialistas nenurodė kada kraujosruvos ant nukentėjusiosios kūno buvo padarytos. Specialistas negalėjo pasakyti ir koks šių sužalojimų padarymo mechanizmas. Byloje taip ir liko nenustatyta, kada ir kokiomis aplinkybėmis kraujosruvos atsirado ant nukentėjusiosios S. B. kūno.

3.8. Skundo autorius nesutinka, kad T. T. M. ir nukentėjusioji S. B. buvo sugyventiniai ir, kad nuteistojo veika kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. 2021 m. lapkričio 9 d. nukentėjusioji ir nuteistasis nutarė gyventi skyrium. Išeidama S. B. pasiėmė tik būtinus savo ir vaikų daiktus, tačiau ši aplinkybė neduoda pagrindo teigti, jog nukentėjusioji ir nuteistasis nebuvo pasidalinę turto, nes dalintis turto nereikėjo, jo jie nebuvo bendrai užgyvenę, nebuvo sukaupę ir bendrų santaupų. S. B. rašytomis SMS žinutėmis yra paneigta nukentėjusiosios versija, kad ji 2021 m. lapkričio 12 d. kaip šeimos narys atvyko padėti nuteistajam T. M. ieškoti ataskaitų, nes ji minėtus dokumentus buvo paslėpusi sąmoningai kaip ir kitus daiktus. S. B. ir T. M. nesiejo pastovus emocinis ryšys, tarpusavio supratimas, atsakomybė, pagarba vienas kitam, o bendro vaiko turėjimas nedaro dviejų asmenų šeimos nariais.

3.9. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas T. M. atžvilgiu netaikydamas BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatų ir nenutraukdamas baudžiamosios bylos dėl būtinosios ginties, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Konfliktą sukėlė nukentėjusioji S. B. atėjusi į T. M. butą. Tiek nukentėjusioji, tiek nuteistasis patvirtino, kad S. B. paėmus T. M. mobiliojo ryšio telefoną ir dokumentus, juos nuteistasis atsiėmė iš nukentėjusiosios grumiantis jėga. Taigi nukentėjusiosios S. B. veiksmai buvo prasidėję ir nepasibaigę, realūs ir akivaizdūs, žala buvo padaryta besikėsinančiam asmeniui ir buvo adekvatūs, t. y. nebuvo suduoti smūgiai nukentėjusiajai, o fizinė jėga buvo naudojama minimaliai ir tik išskirtinai T. M. asmeninių daiktų atsiėmimui ir S. B.

3.10. Apeliantų teigimu nukentėjusiosios S. B. atstovas nepateikė jokių pagrindžiančių įrodymų ar argumentų, kurie patvirtintų prašomos priteisti neturtinės žalos sumą. T. M. ir padarius nukentėjusiajai nustatytus sužalojimus, šie negalėjo jai sukelti didelių dvasinių kančių ar ilgalaikių dvasinių išgyvenimų, nes laikotarpyje nuo 2021 m. lapkričio 12 d. iki 2021 m. gruodžio 19 d. nukentėjusioji skambino ir rašė nuteistajam žinutes, kad ne tik jį myli, bet ir nori susitaikius gyventi kartu. Ji nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad gydėsi nemigą, stresą ar kvitų už pirktus vaistus, todėl teismas nukentėjusiajai priteisė nepagrįstai didelį turtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde taip pat nurodyta, kad civiliniam ieškovui Kauno teritorinei ligonių kasai iš nuteistojo T. M. priteistos atlyginti sumos turėtų būtų pašalintos pinigų sumos išleistos rentgeno ir tomografinio tyrimams, kadangi jie buvo daromi ne dėl būtinumo, o prašant nukentėjusiajai.

3.11. Skunde nurodoma, kad nukentėjusiosios patirtos išlaidos atstovui nuo priteistų 2 150 eurų mažintinos iki 800 eurų, kadangi Marijampolės apylinkės teismas neatsižvelgė į bylos apimtį ir į tai, kad bylos nagrinėjimas užtruko ne dėl T. M. kaltės, o dėl nukentėjusiosios nenuoseklių parodymų davimo, dėl tyrimo neišsamumo, pasireiškusio prokuroro netinkamo tyrimo organizavimo ir vadovavimo, dėl teismo, kuris organizuodamas posėdžius nederino teismo posėdžių datų su nuteistuoju, bei jo gynėju. Taip pat bylinėjimosi išlaidų suma mažintina ir dėl to, kad nukentėjusiosios S. B. civilinis ieškinys yra trafaretinis, kurio surašymui nereikėjo išskirtinių žinių ir laiko.

4. Atsiliepimų į nuteistojo T. M. ir jo gynėjo advokato R. B. skundą negauta.

5. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas palaikė apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti. Prokurorė prašė skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo T. M. ir jo gynėjo advokato R. B. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. T. T. M. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl jo kaltės padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, mano, kad Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. sausio 11 d. nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas išteisinamasis nuosprendis arba taikomos BK 28 straipsnio nuostatos ir jis turo būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, taip pat turi būti sumažintos priteistos bylinėjimosi išlaidos ir priteisto civilinio ieškinio dydis.

7. Teismų praktikoje pripažįstama, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022).

8. BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pažymėtina, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348-699/2016).

9. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą pagal nuteistojo T. M. ir jo gynėjo apeliacinį skundą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, teisės aiškinimo bei taikymo klaidų nepadarė ir pagrįstai bei teisėtai pripažino T. M. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

10. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nagrinėtoje baudžiamojoje byloje surinkti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio prasme pripažintini įrodymais, pagrindžia, jog nuteistojo T. M. veiksmai atitinka jam inkriminuotos, BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos, nusikalstamos veikos, sudėties požymius. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, neturi pagrindo su tokiomis išvadomis nesutikti.

11. BK 140 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnyje numatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, kurį, pirmiausia, ir būtina nustatyti, vertinant, ar asmens padaryta veika atitinka šios nusikalstamos veikos sudėtį. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, dėl to būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-150-489/2022).

12. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad T. T. M. nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neprisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Vis dėlto, jo veiksmuose egzistuojančius nusikalstamų veikų požymius patvirtina kiti byloje esantys duomenys, t. y. nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, specialisto išvados bei kiti rašytiniai įrodymai, kurie sutampa tarpusavyje, patvirtina vieni kitus ir sudarydami nuoseklią įrodomąją grandinę patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą.

13. Skundžiamu nuosprendžiu pripažinta, T. T. M. 2021 m. lapkričio 12 d. apie 13.30 val., (duomenys neskelbtini), koridoriuje, konflikto su šeimos nare – sugyventine S. B., metu, norėdamas atimti iš pasilenkusios į priekį S. B. savo dokumentus, tyčia alkūnę atrėmė į nukentėjusiosios S. B. dešinį šoną ir didele jėga ją spaudė, po to sugriebė S. B. už abiejų dilbių ir juos tyčia stipriai spausdamas stumdė ją nugara į sieną, S. B. nuėjus į miegamąjį ir bandant sustabdyti T. M., mėtantį drabužius, sugriebė jai už dešinio riešo ir jį stipriai spausdamas suko ranką link žemės, dėl to ji suklupo. S. B. atsistojus ir stovint tarpduryje, abiem rankomis įsirėmė S. B. į galvos kairę pusę ir staigiu judesiu galvą stūmė į arti buvusias duris, dėl to ji dešine veido puse trenkėsi į durų staktą, šiais veiksmais smurtaudamas nukentėjusiajai S. B. sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos surikdymą dėl kraujosruvų dešinio skruosto, dešinio riešo, abiejų dilbių ir dešinio klubo srityse.

14. T. M. teisminio bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, kad 2021 m. lapkričio 12 d. S. B. atvykusi pas jį į butą, paėmė nuo stalo jo telefoną, sakydama, kad parodytų su kuo jis susirašinėja, nes galvojo, kad jis turi kitą moterį. Norėdamas atsiimti telefoną, ją pasivijo. Ji buvo apsirengusi paltu, iškėlusi rankas. Jis viena ranka suėmė jai už dešinės rankos riešo, o kita ranka paėmė iš jos rankos telefoną. Atsiėmęs telefoną atsisėdo prieškambaryje. S. B. paėmė jo ataskaitas, nešdama rankose ėjo link durų. Jis sugriebė ją už kapišono. Tada jai iškrito ataskaitos, ji susigūžė ir koja ataskaitas užmynė. Jis bandė jas ištraukti ir jos suplyšo. Daugiau jai nieko nedarė.

15. Skundo autorius prašo T. M. išteisinti, nes nusikaltimo, dėl kurio jis nuteistas, nepadarė, o skundžiamame nuosprendyje buvo remtasi vien tik nenuosekliais suinteresuotos bylos baigtimi S. B. parodymais. Vertindamas šiuos skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo įvykusio konflikto jokie pašaliniai asmenys nematė, todėl kokia buvo konflikto pradžia ir eiga galima nustatyti tik iš S. B. ir T. M. parodymų. Kadangi konflikto dalyvių parodymai dėl paminėtų aplinkybių nesutampa, svarbu įvertinti tiek abiejų asmenų parodymų nuoseklumą, tiek kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius jų nurodomas aplinkybes.

16. Pirmos instancijos teisme nukentėjusioji S. B. apklausiama parodė, kad su T. M. neįregistravę santuokos kartu pragyveno apie trejus metus, augino bendrą vaiką, kartu gyveno ir jos vaikas iš pirmos santuokos. 2021 m. lapkričio mėn., tarp jų kilo konfliktas, kurio nenorėdama aštrinti ji su vaikais išvyko laikinai gyventi pas mamą. 2021 m. lapkričio mėn. 12 d. ji nuvažiavo į T. M. butą, kuriame buvo ir nuteistasis. Jiems bekalbant T. T. M. pradėjo ant jos rėkti, ji pagalvojo, kad jis turi kitą moterį, todėl paėmė nuo stalo jo telefoną, sakydama jog parodytų, su kuo susirašinėja. Jis šoko tą telefoną paimti. Ji kilstelėjo ranką su telefonu T. T. M. griebė už dešinio riešo ir telefoną iš rankų ištraukė. Nusisuko nuo jo eiti link virtuvės, o jis nusimetė tas ataskaitas ant lovos, vėl nuėjo prie stalo, pradėjo į sieną mėtyti vaiko daiktus. Ji paėmė tas ataskaitas, sakydama, kad jeigu jis mėto vaiko daiktus, tai ji išmes jo ataskaitas, ėjo į virtuvę, T. T. M. pasivijęs ją traukė už palto, ji susigūžė, tada, bandydamas ją atitiesti, alkūne stipriai smūgiavo į šoną virš dubens kaulio, suėmė jos abi rankas ir ataskaitos iškrito. Jį nusistūmė, o jis dar kartą ją stūmė į sieną, nuėjo į miegamąjį ir pradėjo mėtyti iš spintos daiktus. Pasiėmusi telefoną ji skambino Tado mamai, jai pasakė, kad atvažiuotų, T. T. mušasi, ji nežino ką daryti ir jeigu jis nesustos, tai kvies policiją. Tado mama atsakė, kad jeigu kvies policiją, tai bus atimti iš jos vaikai. T. T. M. miegamajame mėtė daiktus, ji tiesė dešinę ranką sakydama, ką jis daro. T. T. M. suėmęs jos ranką ją traukė sukdamas, kad ji net suklupo. Praeidamas viena ranka paėmė jos galvą, kitą ranką padėjęs ant peties tiesiog iš jėgos stūmė ir ji žandikaulio sritimi atsitrenkė į durų sritį. Durys buvo pusiau praviros, atsitrenkė į durų staktą, o tiksliau negali pasakyti. Nuo šio atsitrenkimo buvo kraujosruva ant žando, nuo rankos suėmimo ir sukimo kraujosruva ant rankos. Tuomet ji nuėjo į vonią ir užsirakino iš vidaus, T. T. M. peiliu atidarė vonios durų užraktą. Jie dar pasistumdė T. T. M. išėjo iš buto pirmas, netrukus, aptvarkiusi vaiko daiktus, ji taip pat išėjo iš buto.

17. Su skundo argumentais, kad skundžiamame nuosprendyje teismas nuteistojo kaltės įrodymais laikė vien prieštaringus S. B. parodymus, apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Nors tarp nuteistojo skunde įvardintų nukentėjusiosios parodymų yra netikslumų, tačiau iš esmės šie netikslumai yra susiję su jų tarpusavio santykiais ir susirašinėjimu SMS žinutėmis po nusikalstamos veikos padarymo, kas nagrinėjamoje byloje nėra teisiškai reikšminga. Apie esmines aplinkybes S. B. davė nuoseklius parodymus, kurie atitiko ir kitus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytus duomenis, todėl vien tik mažareikšmiai neatitikimai nukentėjusiosios paaiškinimuose nesudaro pakankamo pagrindo juos vertinti kaip nepatikimus ir nesiremti jais sprendžiant T. M. kaltės klausimą.

18. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiosios S. B. parodymai pirmos instancijos teismo buvo išsamiai įvertinti visų įrodymų kontekste. Skundžiamame nuosprendyje teismas įvertino, kad S. B. įvykio dieną analogiškai aiškino aplinkybes ne tik apklausų metu, bet ir pokalbių su pareigūnais metu, ką patvirtina ir policijos pareigūnų naudotų vaizdo įrašymo priemonių įrašai. Analogiškos aplinkybės užfiksuotos taip pat ir 2021 m. gruodžio 28 d. atlikto S. B. parodymų patikrinimo vietoje protokole. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, medicininių dokumentų, specialisto išvados, apie tai, kad jos atžvilgiu fizinį smurtą, stipriai spausdamas į nugarinę kūno dalį, suėmęs ir sukdamas rankas, stipriai stumdamas į durų staktą, S. B. nurodžiusi ir gydymo įstaigoje bei teismo medicinos specialistui.

19. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas padarė teisingas išvadas vertindamas nukentėjusiosios S. B. parodymus, kad nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmos instancijos teismo posėdžio metu vienodai nurodė esmines jos sužalojimo aplinkybes. Nukentėjusioji smulkiai išdėstė kaltinime nurodytos dienos ir konflikto eigą, fizinio smurto prieš ją naudojimą, pobūdį ir apimtį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo laikyti nepatikimais nukentėjusiosios S. B. parodymų dėl T. M. jos atžvilgiu atliktų smurtinių veiksmų ir dėl to, kad šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina kiti pirmos instancijos teisme ištirti ir skundžiamame nuosprendyje išanalizuoti įrodymai, o būtent: tiek specialisto išvadose, tiek priėmimo skyriuje nukentėjusiąją apžiūrėjusio gydytojo išraše nurodyta, kad nukentėjusiajai buvo nustatytas kitų galvos sričių paviršinis sužalojimas, sumušimas, kitų riešo ir plaštakos dalių sumušimas, konstatuotos kraujosruvos dešinio skruosto, dešinio riešo, abiejų dilbių ir dešinio klubo srityse (1 t., b. l. 56-62). Šias aplinkybes pirmos instancijos teismo posėdžio metu patvirtino taip pat patvirtino liudytoja E. T.-P., kuri nurodė, kad bendraudama ligoninės priėmimo skyriuje ant nukentėjusios veido akivaizdžiai matė kraujosruvą. Identiškas aplinkybes nurodė ir liudytoja L. R., teigusi, kad S. B. po konflikto sugrįžus į jos butą, ant jos veido matė mėlynę, buvo sumušta ir jos ranka (3 t., b. l. 88-89).

20. Be nurodytų liudytojų, kurie susiję draugystės ar giminystės ryšiais su nukentėjusiąja, S. B. parodymus apie smurto panaudojimo aplinkybes ir sužalojimo žymes ant jos kūno patvirtina ir su nukentėjusiąja nesusiję liudytojai. Ir nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad policijos pareigūnas P. B. tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje atvejo pažymėjęs tik tuos nukentėjusiosios S. B. sužalojimus, kurie buvo nurodyti medicininiame išraše, pats nukentėjusiosios neapžiūrėjęs. Iš tiesų, iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad apklausiamas teisiamajame posėdyje liudytojas P. B. nurodė, kad visada nukentėjusiųjų nurodomus smurto požymius patikrina ir fiksuoja tik tai, kas matosi. Nors liudytojas nurodė, kad nepamena, kokius konkrečiai S. B. sužalojimus pažymėjo tarnybiniame pranešime dėl smurto, tačiau jeigu pažymėjęs sužalojimą skruosto srityje, vadinasi jis matėsi ir tikrai negalėjo užrašyti sužalojimo, jeigu jo nebuvo matyti (3 t., b. l. 92-93). Šiuos liudytojo P. B. parodymus patvirtina ir ta aplinkybė, kad nepaisant to, kad medicininiame išraše nebuvo aprašyta kraujosruva ar patinimas ant nukentėjusiosios veido (1 t., b.l. 62), šias sužalojimų žymes policijos pareigūnas P. B. nurodė, surašydamas tarnybinį pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje atvejo.

21. Teisėjų kolegija, vertindama nukentėjusiosios parodymus, atsižvelgia į tai, kad S. B. parodymus patvirtina ir gydytojo išrašas (1 t., b. l. 62), kuriame objektyviai nukentėjusiajai buvo nustatytas kitų galvos sričių paviršinis sužalojimas, sumušimas; kitų riešo ir plaštakos dalių sumušimas, jai buvo atlikti medicininiai tyrimai dėl šių diagnozių nustatymo. Skunde apeliantas nurodo, jog šiame pažymėjime nenustatyti sužalojimai S. B. veide, o tik nustatytas dešiniojo riešo patinimas. Pirmos instancijos teismas, paneigdamas nurodytus gynybos argumentus, pažymėjo, kad nors pažymėjime nėra aprašyta, kad matomos kraujosruvos tiek veido, tiek rankų srityse, tačiau iš šio pažymėjimo matyti, kad gydymo įstaigoje pagrindinis dėmesys buvo skiriamas galimai sunkesnėms galvos ir rankų traumoms nustatyti, aprašomi nusiskundimai ir simptomai, atlikti tyrimai, skirtos rekomendacijos gydymui. Teisėjų kolegija neturi pagrindo prieštarauti nurodytiems pirmos instancijos teismo argumentams. Gydytojų, dirbančių priėmimo skyriuje, tikslas yra suteikti pacientams būtinąją pagalbą, o ne aprašyti sužalojimo žymes, nereikalaujančias gydymo. Be to, tai, kad būtinąją pagalbą teikęs gydytojas neaprašė ant nukentėjusiosios veido ir riešo kraujosruvų, nepaneigia S. B. parodymų apie šių sužalojimų žymių buvimą, nes nurodytas sužalojimo žymes sužalojimo dieną, tai yra 2021 m. lapkričio 12 d., matė kiti liudytojai: E. T.-P., L. R. bei P. B., užfiksavęs juos tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje atvejo.

22. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad sužalojimų žymes ant S. B. kūno užfiksavo ir nukentėjusiąją apžiūrėjęs teismo medicinos specialistas. 2021 m. lapkričio 15 d. Marijampolės skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad S. B. konstatuota kraujosruvos dešinio skruosto, dešinio riešo, abiejų dilbių ir dešinio klubo srityse buvo padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais galimai 2021 m. lapkričio 12 d. ir sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 56). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat nurodyta, kad S. B. konstatuoti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti 2021 m. lapkričio 12 d., galimai nurodytomis aplinkybėmis, konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti septyniais poveikiais. S. B. konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti jai griūnant ir kontaktuojant bukų savybių turinčiais aplinkos daiktai (t. 1, b. l. 60-62). Taigi, aptartos specialisto išvados ne tik patvirtina nukentėjusiosios nurodomas sužalojimo aplinkybes, bet ir patvirtina priežastinio ryšio buvimą tarp kaltinamojo T. M. veiksmų ir pasekmių – t.y. S. B. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo. Specialisto išvadose nustatyta sužalojimų lokalizacija, jų susiformavimo pobūdis atitinka S. B. parodymus apie T. M. jos atžvilgiu atliktus veiksmus. Be kita ko, surašytas išvadas pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir pats specialistas V. V.. Taigi, nagrinėjamu atveju išvados dėl nusikalstamų T. M. veiksmų daromos ir objektyvių įrodomųjų bylos duomenų pagrindu, kurie patvirtina nukentėjusiosios parodymus.

23. Apeliaciniame skunde pažymima, kad teismas nuosprendyje nepagrįstai vertino liudytojų R. M. ir R. M. duotus parodymus kaip nepatikimus, motyvuojant, kad jie nuteistojo T. M. tėvai. Apeliacinės instancijos teismas, nesutinka su šiais skundo argumentais. Pirmos instancijos teismas savo išvadas pagrindė atlikta įrodymų analize ir šioms išvadoms teisėjų kolegija neturi pagrindo prieštarauti. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad pirmos instancijos teismas R. M. ir R. M. parodymus vertino kaip nepatikimus ne dėl to, kad jie yra nuteistojo tėvai, o dėl to, kad šie parodymai prieštarauja kitoms nustatytoms aplinkybėms, kurias patvirtina ištirti įrodymai. Teismas aptarė, kad liudytojo R. M. parodymai apie tai, kad jis 2021 m. lapkričio 14 d., bendraudamas su nukentėjusiąja, kraujosruvų ant S. B. veido nematė, prieštarauja nukentėjusios, liudytojo P. B. parodymams, tarnybinio pranešimo dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo bei specialisto išvados duomenims, ir padarė pagrįstą išvadą, kad šiais R. M. parodymais vadovautis sprendžiant T. M. kaltės klausimą, nėra pagrindo.

24. Liudytojos R. M. parodymuose, reikšminga yra tai, kad kaip nurodo nukentėjusioji, būtent vykstančio konflikto metu ji paskambino nuteistojo motinai ir pranešė apie konfliktą, nurodydama, kad ji atvažiuotų, T. T. mušasi, ji nežino ką daryti, jeigu jis nesustos, tai kvies policiją. Liudytoja R. M. patvirtino, kad šio konflikto metu jai skambino S. B. ir sakė, T. T. M. mėto baldus ir drabužius, tačiau, neminėjo, kad mušasi. R. M. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad skambučio metu jokio pagalbos poreikio nejautė. Vertindamas šiuos prieštaravimus nukentėjusiosios ir liudytojos parodymuose dėl jų tarpusavio pokalbio turinio, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia, kad vis tik R. M. konflikto metu įvykio vietoje nebuvo, pati įvykio eigos ir aplinkybių nematė, todėl šiame kontekste, pokalbio turinys esminės reikšmės įrodymų vertinimui neturi. Nukentėjusiajai ir liudytojai duodant skirtingus parodymus apie jų pokalbio turinį, teismas neturėjo galimybės tiksliai jo nustatyti ir įvertinti, tačiau kolegijos vertinimu, vien R. M. nurodytas faktas, kad vis tik nukentėjusioji konflikto metu skambino nuteistojo motinai, jau patvirtina nukentėjusiosios duotų parodymų nuoseklumą.

25. Apeliaciniame skunde kritikuojama ir tai, kad skundžiamame nuosprendyje teismas nepagrįstai įvertinęs nuteistojo tėvų R. M. ir R. M. duotus parodymus kaip nepatikimus, nukentėjusiosios draugės E. T. – P. ir motinos L. R. duotus parodymus laikė patikimais. Teisėjų kolegija, atmesdama šį skundo argumentą kaip nepagrįstą, atkreipia dėmesį į tai, kad teismas byloje esančius įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, atsižvelgdamas į visus byloje esančius duomenis. Kaip jau minėta, pirmos instancijos teismas konstatavo, kad R. M. ir R. M. parodymai yra nepatikimi, ne tik dėl to, kad jie yra nuteistojo tėvai, bet ir dėl to, kad jie prieštaravo kitiems ištirtiems įrodymams. Tuo tarpu liudytojų L. R. ir E. T.-P. parodymai, ne tik, kad nebuvo prieštaraujantys kitiems įrodymams, bet priešingai – juos papildė ir susiejo į loginę visumą.

26. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmos instancijos teismas T. M. parodymus turėjo vertinti kaip patikimus ir nenuoseklius. Pirmos instancijos teismas vertino, T. T. M. savo kaltės nepripažino, neigė S. B. atžvilgiu atlikęs smurtinius veiksmus, parodymais akivaizdžiai siekė sušvelninti esamą situaciją, nurodydamas, jog iš nukentėjusiosios tik siekė paimti telefoną ir dokumentus (ataskaitas), ir prieš ją nesmurtavo, nors pačios nukentėjusiosios, liudytojų L. R., E. T.-P., policijos pareigūnų parodymai, specialistų išvados, įvykio vietos apžiūros protokolas, vaizdo medžiaga ir paties nuteistojo iniciatyva atliktas poligrafo testas nuteistojo T. M. parodymus, paneigia. Nurodytų aplinkybių kontekste, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje nuteistojo parodymai pagrįstai įvertinti kaip nepatikimi.

27. Skunde apeliantas nurodė, jog vaikų teisių apsaugos specialistė A. N. bendravusi su nukentėjusiąja nurodė, kad jokių sužalojimų ant jos nematė. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo teiginiu nesutinka, nes minėta liudytoja teismo posėdžio metu nurodė, jau praėjo daug laiko po įvykio, todėl negali pasakyti, ar matė ryškius, aiškius sužalojimus S. B. veide, jiems buvo svarbu išsiaiškinti ar vaikai nepatyrė smurto (3 t., b. l. 90-91). Šis liudytojos teiginys yra visiškai priešingas skunde minimam, todėl šis skundo argumentas atmestinas, kaip nepagrįstas ir klaidinantis.

28. Liudytojais apklaustos policijos pareigūnės G. R. ir O. B. nurodė, kad nukentėjusioji bendravimo su jomis metu dėvėjo medicininę kaukę, todėl natūralu, kad kraujosruvos ant nukentėjusiosios S. B. veido jos nematė. Tuo tarpu pareigūnas Ž. G. nors nurodė, kad akivaizdžių smurto požymių ant nukentėjusiosios nebuvo, tačiau paaiškino, kad jos neapžiūrinėjo ir neprisimena ar ji buvo su kauke ar be. Taigi, nurodyti liudytojų parodymai, priešingai nei nurodoma skunde patvirtina ne aplinkybę, kad sužalojimų ant S. B. veido nebuvo, o kad šie liudytojai sužalojimų ant nukentėjusiosios veido nematė.

29. Skunde apeliantas nurodo, kad teismas, vertindamas tyrimą poligrafu kaip įrodymą, neatkreipė dėmesio į tai, kad nors nuteistasis nebuvo stūmęs nukentėjusiosios S. B. į sieną, tačiau jo atsakymas, kad to nedarė specialisto buvo įvertintas kaip sakantis netiesą. Be to, tyrimas buvo atliktas paties nuteistojo prašymu ir sutikimu, todėl nelogiška, kad nusikaltimą padaręs asmuo prieš save rinktų įrodymus tikėdamasis, kad gali apgauti poligrafą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tyrimo poligrafu rezultatai, nors ir nėra pripažįstami įrodymu baudžiamosiose bylose, gali turėti tam tikrą reikšmę įrodymų vertinimo procese kaip veiksnys, sustiprinantis teismo vidinį įsitikinimą dėl asmenų parodymų objektyvumo ar neobjektyvumo, ir tai neprieštarauja faktinių aplinkybių nustatymo principams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-81-788/2015, 2K-47-648/2022, 2K-16-788/2023 ir kt.).

30. Nagrinėjamu atveju, Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje nurodyta, jog tyrimo metu buvo gauta neigiama išvada – UZCT testo metu T. T. M. į jam teste pateiktus tikrinamuosius klausimus sakė netiesą. Jam buvo užduoti šie tikrinamieji klausimai: 1) ar jūs stūmėte Simoną į durų staktą tame bute (tiriamojo atsakymas „Ne“); 2) ar jūs stūmėte Simoną į sieną tą 2021 m. lapkričio dieną (tiriamojo atsakymas „Ne“); 3) ar jūs alkūne spaudėte Simonos nugarą tą dieną (tiriamojo atsakymas „Ne“). Išvadoje taip pat nurodyta, jog aptarus tiriamojo sveikatos būklę, nebuvo nustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima atlikti tyrimo (2 t., b. l. 105-110). Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su apelianto teiginiu, jog T. M. buvo užduotas netinkamas klausimas ir jis buvo netinkamai įvertintas. T. M. buvo užduotas klausimas „ar jis stūmė Simoną į sieną?“, jo atsakymas buvo „Ne“ (nestūmė), kuris buvo įvertintas, kaip melagingas, kas reiškia, jog jo teisingas atsakymas turėjo būti „Taip“ (stūmė). Iš to akivaizdu, jog nurodydamas jog Simonos nestūmė į sieną, kaip ir nurodydamas, jog nestūmė Simonos į durų staktą, bei nestūmė Simonos tą 2021 m. lapkričio dienąT. T. M. sakė netiesą. Abejoti specialisto išvadoje pateiktomis išvadomis nėra jokio pagrindo, o ta aplinkybė, jog šis testas buvo atliktas būtent T. M. iniciatyva, nesudaro pagrindo jo laikyti netinkamu ar nevertinti kartu su kitais byloje pateiktais įrodymais, ką teisingai ir padarė apylinkės teismas, todėl šie skundo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.

31. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad T. T. M. ir nukentėjusioji S. B. nebuvo šeimos nariais, nevedė bendro ūkio, todėl nepagrįsta veikos kvalifikacija pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu skundo teiginiu nesutinka ir pažymi, kad artimo giminaičio ir šeimos nario sąvokos yra išaiškintos BK 248 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje, kur nurodytas baigtinis sąrašas asmenų, laikytinų artimais giminaičiais ar šeimos nariais. Nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusioji S. B. su nuteistuoju T. M. kartu pragyveno apie trejus metus neįregistravę santuokos. Gyvenant kartu susilaukė sūnaus. Iki nusikalstamos veikos padarymo jie kaip šeima gyveno T. M. priklausančiame bute, adresu (duomenys neskelbtini). Nuteistasis pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad nors jis jau prieš įvykį mąstė apie skyrybas, jų santykiai dar nebuvo nutrūkę. Nors bylos duomenys patvirtina, kad prieš nusikaltimą S. B. su vaikais nuteistojo bute jau nenakvojo kelias naktis, tačiau 2021 m. lapkričio 12 d. S. B. iš buto dar nebuvo išsikrausčiusi, nebuvo pasiėmusi savo ir vaikų daiktų ir naudojosi nuteistojo vardu registruotu automobiliu šeimos poreikiams tenkinti, todėl darytina išvada, kad jie vis dar vedė bendrą ūkį. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad S. B. ir T. M. kaip partnerių faktiniai santykiai nusikalstamos veikos padarymo metu, tai yra 2021 m. lapkričio 12 d., atitinka šeimos sąvoką. Nurodytų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas kaltinamojo veiksmus kvalifikuodamas kaip padarytus prieš šeimos narį, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, teisės taikymo klaidų nepadarė.

32. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tiesiogine tyčia aptarti nusikaltimai padaromi tada, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 straipsnyje nurodyti padariniai, ir jų nori. Netiesiogine tyčia šie nusikaltimai padaromi, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti baudžiamajame įstatyme nurodyti padariniai, ir nors jų ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad nuteistasis suprato savo atliekamų veiksmų pavojingumą, o galimybę atsirasti veikos padariniams numatė bendrai ir norėjo bet kokių padarinių atsiradimo, taigi veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. T. T. M. neprisipažino sužalojęs nukentėjusiąją, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet kartu tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius. Nagrinėjamu atveju, išvadas dėl T. M. tyčios turinio teisėjų kolegija daro įvertinusi patikimais pripažintus S. B. parodymus apie nuteistojo atliktų veiksmų, kuriais ji buvo sužalota, pobūdį ir intensyvumą. Kolegija vertina ir tai, kad sužalojimai padaryti kilusio konflikto metu, ne vieno smurtinio veiksmo pasekoje, kas pagrindžia nuteistojo siekį S. B. sukelti fizinį skausmą ir ją sužaloti.

33. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, T. M. pateikta pozicija paneigta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, nustatytais kitais vienas kitą papildančiais duomenimis, leidusiais padaryti pagrįstas išvadas dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo. Nutartyje išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, T. T. M. kaltas dėl to, kad jis 2021 m. lapkričio 12 d. apie 13.30 val., (duomenys neskelbtini), koridoriuje, tyčia alkūnę atrėmė į S. B. dešinį šoną ir didele jėga ją spaudė, po to sugriebė S. B. už abiejų dilbių ir juos tyčia stipriai spausdamas stumdė ją nugara į sieną, S. B. nuėjus į miegamąjį ir bandant sustabdyti T. M., mėtantį drabužius, sugriebė jai už dešinio riešo ir jį stipriai spausdamas suko ranką link žemės, dėl to ji suklupo. S. B. atsistojus ir stovint tarpduryje, abiem rankomis įsirėmė S. B. į galvos kairę pusę ir staigiu judesiu galvą stūmė į arti buvusias duris, dėl to ji dešine veido puse trenkėsi į durų staktą šiais veiksmais nukentėjusiajai S. B. sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos surikdymą dėl kraujosruvų dešinio skruosto, dešinio riešo, abiejų dilbių ir dešinio klubo srityse. Šie T. M. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Dėl kaltinime nurodyto veikos laiko ir T. M. neinkriminuotų veiksmų

34. Apeliantas skunde nurodo, jog nuteistasis buvo kaltinamas, jog jis nusikalstamą veiką padarė 2021 m. lapkričio 12 d. apie 13.30 val., nors 13.09 val. konfliktas jau buvo pasibaigęs, todėl prokuroras turėjo kreiptis į teismą dėl kaltinimo keitimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu atlikta nukentėjusiosios telefono abonento (duomenys neskelbtini) įeinančių ir išeinančių telekomunikacinių įvykių analizė patvirtina, kad nukentėjusioji S. B. 13:09 val. skambino nukentėjusioji T. M. motinai R. M., o jau 13:18 val. nukentėjusioji skambino savo motinai (t.1, b. l. 120). Šiuos duomenis įvertinus sistemiškai su nukentėjusiosios bei liudytojos L. R. parodymais, akivaizdu, kad gynėjo argumentas, kad 13.09 val. konfliktas jau buvo pasibaigęs nėra pagrįstas, nes nukentėjusioji S. B. patvirtino, kad po skambučio kaltinamojo motinai T. M. smurtas dar tęsėsi, nes būtent po T. T. M., praeidamas pro ją, viena ranka paėmė jos galvą, o kitą ranką padėjęs ant peties ją stūmė, dėl ko ji žandikaulio sritimi atsitrenkė į pravirų durų staktą. Teisėjų kolegija, nors ir sutinka, kad nusikalstama veika buvo baigta ankščiau nei 13.30 val., nes 13:18 val. S. B. L. R. skambino jau būdama automobilyje, tačiau nesutinka su tuo, kad šis keliolikos minučių netikslumas pažeidė nuteistojo T. M. teisę į gynybą, ir dėl to apylinkės teismas turėjo bylą grąžinti prokurorui kaltinamojo akto trūkumams T. T. M. teisiamojo posėdžio metu ginčijo tik smurtinių veiksmų atlikimą, neneigdamas, kad su nukentėjusiąja bute buvo susitikęs bei kad tarp jų kilo konfliktas, taigi, kaltinime nurodytas apytikslis veikos padarymo laikas, kolegijos vertinimu, neapribojo kaltinamojo teisės į gynybą. Nurodytų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nebuvo nustatytas esminis faktinių aplinkybių skirtumas nuo nurodytųjų kaltinamajame akte ir nėra pagrindo konstatuoti, kad gynyba, patikslinus nusikalstamos veikos padarymo laiką galėtų būti kitokia. Formalus nusikaltimo padarymo laiko neatitikimo konstatavimas, neturintis realios įtakos nuteistojo teisinei padėčiai, pripažintinas nepakankamu pagrindu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui pakeisti ir ši aplinkybė negali būti laikytina pagrindu bylą grąžinti prokurorui ikiteisminio tyrimo papildymui.

35. Skunde ginčijama ir tai, kad T. M. kaltinime neinkriminuota S. B. nurodyta aplinkybė, kad apie bandymą iš nukentėjusiosios atimti mobiliojo ryšio telefoną bei apie skausmo jai sukėlimą įsiremiant į krūtinkaulį spaudžiant ją prie sienos. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltinamąjį aktą rašo, formuluoja ir perduoda teismui prokuroras, t. y. tik prokuroras suformuluoja kaltinimą, pagal kurį vyks baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme ir tik prokuroras sprendžia, kuriuos duomenis įtraukti į kaltinimą, o kurių ne (BPK 220 straipsnis). Skunde nurodytų veiksmų neįtraukimas į kaltinimą nesuvaržo kaltinamojo teisės į gynybą, priešingai tik palengvina jo teisinę padėtį, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl šių skundo argumentų nepasisako.

Dėl būtinosios ginties

36. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmos instancijos teismas T. M. atžvilgiu netaikydamas BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatų ir nenutraukdamas baudžiamosios bylos dėl būtinosios ginties, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Konfliktą sukėlė nukentėjusioji S. B. atėjusi į T. M. butą, o T. M. naudota jėga fizinė jėga, nesuduodant smūgių, minimali ir tik išskirtinai T. M. asmeninių daiktų atsiėmimui ir S. B..

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, vadovaudamasi baudžiamuoju įstatymu ir teismų praktika, formuojama būtinosios ginties klausimu, nenustatė pagrindo nuteistajam inkriminuotus veiksmus vertinti kaip būtinąją gintį.

38. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

39. Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys į nevienareikšmišką gynybos poziciją, nes, kaip jau buvo nurodyta, T. T. M. apskritai neigia atlikęs smurtinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, tačiau apeliaciniu skundu, be kita ko, prašoma, pripažinti nuteistojo veiksmus, atliktus esant būtinajai ginčiai. Pabrėžtina, kad būtinoji gintis gali būti nustatoma tik tada, kai asmens veiksmuose egzistuoja nusikalstamos veikos sudėties požymiai, t. y. pripažįstama, jog asmuo padarė nusikalstamą veiką, tačiau teismas nustato egzistuojant būtinosios ginties sąlygas.

40. Antra, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Pagal teismo nustatytas aplinkybes akivaizdu, kad jų visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju buvo susidariusi būtinosios ginties situacija kaip atsakomybę šalinanti aplinkybė, nes įvykio metu, kilus žodiniam konfliktui, nebuvo jokio pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, dėl kurio T. M. būtų reikėję gintis nuo nukentėjusiosios panaudojant smurtinius veiksmus.

Dėl civilinių ieškinių

41. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau ir – CK) neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, tačiau visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad pagal teismų praktiką asmens gyvybė, sveikata, fizinis ir dvasinis neliečiamumas pripažįstami absoliučiomis prigimtinėmis neturtinėmis vertybėmis, kurių pažeidimų sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvendinai paprastai būna ypač stiprūs ir skausmingi. Tačiau neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Todėl teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-244/2015, 2K-243-648/2015, Nr. 2K-294-303/2018).

42. Nukentėjusioji pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš T. M. 2000 eurų neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo procesinio sprendimo įvykdymo (3 t., b. l. 54-58). Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino nukentėjusiosios prašymą ir iš nuteistojo priteisė 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

43. Skundo autorius pažymi, kad byloje nebuvo pateikta įrodymų ar argumentų, kurie patvirtintų prašomos priteisti neturtinės žalos sumą. T. M. ir padarius nukentėjusiajai nustatytus sužalojimus, šie negalėjo jai sukelti didelių dvasinių kančių ar ilgalaikių dvasinių išgyvenimų, nes po įvykio nukentėjusioji skambino ir rašė nuteistajam žinutes, kad jį myli ir nori susitaikius gyventi kartu.

44. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįstai nukentėjusiosios naudai priteistos neturtinei žalai atlyginti skirtos sumos, pažymėtina tai, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi vienareikšmiškos pozicijos, jog konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra faktinių bylos aplinkybių vertinimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2013, 2K-20-689/2020, 2K-54-628/2021). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tai, jog pažeista ta pati vertybė, o sužalojimo pasekmės ir jų įtaka tolesniam nukentėjusiojo gyvenimui yra labai panašios, savaime nereiškia, kad skirtingose bylose bus priteista vienoda arba panaši neturtinės žalos atlyginimo suma, nes neturtinės žalos dydžiui turi reikšmės ir kitos aplinkybės, kurių visuma lemia neturtinės žalos atlyginimo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-331-976/2018).

45. Byloje neginčijamai nustatyta, T. T. M. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje smurtavo prieš savo sugyventinę S. B., tokiais savo veiksmais sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą ir nežymiai ją sužalodamas. Pirmos instancijos teismas įvertino, kad smurtinis tyčinis nusikaltimas padarytas prieš šeimos narį, nuteistojo vaiko motiną, kuri turi mažesnes galimybes apsiginti metu. Teismas vertino, kad nukentėjusioji dėl prieš ją pavartoto smurto ir jai padarytų sužalojimų patyrė pažeminimą, dvasinį sukrėtimą, jai atsirado baimė, nesaugumo jausmas ir kt. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingų išvadų, be to įvertinusi ir tai, kad nukentėjusioji jautė fizinį skausmą tiek sužalojimo metu, tiek po to, kad ant jos kūno ir veido liko sužalojimo žymės, kad tiek veikos įvykdymo dieną, tiek po to ji ne vieną kartą turėjo pasakoti medicinos darbuotojams, policijos pareigūnams, specialistams bei viešai – teismui apie patirtą smurtą šeimoje, sprendžia, kad nuteistojo veiksmai turėjo poveikį ne tik fizinei nukentėjusiosios sveikatai, tačiau ir sukėlė moralinius išgyvenimus. Ta aplinkybė, kas nukentėjusioji norėjo taikytis ir išsaugoti šeimą, nepaneigia patirtos neturtinės žalos masto. Įvertinusi aptartas aplinkybes ir atsižvelgdamas į formuojamą teismų praktiką dėl tokio pobūdžio bylose padarytos neturtinės žalos dydžių nustatymo, teisėjų kolegija sprendžia, jog, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, tinkamai, vadovaudamasis BPK ir CK nuostatomis, pagal nagrinėjamoje byloje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą, nukentėjusiosios naudai priteisė teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus atitinkančią sumą. Nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydis nustatytas teisingai, jis užtikrina nuteistojo ir nukentėjusiosios interesų pusiausvyrą ir jo mažinti nėra pagrindo.

46. Apeliantas skunde taip pat ginčija Kauno teritorinei ligonių kasai priteistą ieškinį – 109,52 Eur turtinei žalai atlyginti, nurodydamas, kad gydymo paslaugos S. B. buvo atliktos be reikalo, nesant jokių sužalojimų. Su tokiu apelianto teiginiu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Šioje nutartyje aptartų bylos duomenų visuma pagrindžia nuteistojo T. M. kaltę dėl sužalojimų padarymo S. B.. S. B. dėl patirtų sužalojimų turėjo teisę kreiptis į medicinos įstaigą ir apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo teigti, kad medicinos įstaigoje jai buvo suteiktos perteklinės paslaugos. Nustatyta, kad VšĮ ligoninė dėl kitų galvos sričių paviršinio sužalojimo, sumušimo, kitų riešo ir plaštakos dalių sumušimo S. B. suteikė šias ambulatorines paslaugas: ortopedo, traumatologo ir radiologo konsultacijas, atliko galvos smegenų kompiuterinę tomografiją, kurių bendra kaina – 109,52 Eur. Nurodyta suma buvo apmokėta iš privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų. Žalą padarytą asmeniui dėl sveikatos sužalojimo turi atlyginti už tai atsakingas asmuo, o atlyginęs kito asmens žalą, asmuo turi į padariusį žalą asmenį atgręžtinio reikalavimo teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo (CK 6.246 str., 6.248 str., 6.249 str., 6.247 str., 6.280 str., 6.283 str. 1d. ). Taigi, nagrinėjamu atveju, pirmos instancijos teismas iš T. M., kaip iš už žalos padarymą atsakingo asmens priteisdamas medicinines išlaidas, patirtas dėl S. B. suteiktų ambulatorinių paslaugų, civilinį ieškinį išsprendė tinkamai ir teisės taikymo klaidų nepadarė.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

47. Apeliantas skunde nurodo, jog teismas priteisdamas nukentėjusiosios naudai turėtas išlaidas advokatui apmokėti, neatsižvelgė į bylos apimtį, į tai, kad bylos nagrinėjimas užtruko ne dėl nuteistojo kaltės, o dėl nukentėjusiosios veiksmų ir priteisė iš nuteistojo nukentėjusiajai 2150 Eur advokato išlaidoms apmokėti, todėl priteista suma turėtų būti sumažinta iki 800 Eur.

48. Pirmos instancijos teismas visiškai tenkino nukentėjusiosios prašymą priteisti atstovavimo išlaidas ir iš nuteistojo priteisė 2150 Eur advokato išlaidoms apmokėti (3 t., b. l. 109-111, 123-124, 134-135). Tokį sprendimą teismas priėmė motyvuodamas tuo, kad nukentėjusiosios išlaidas patvirtina byloje pateikti mokėjimo dokumentai, šios išlaidos, atsižvelgiant į atstovo atliktų proceso veiksmų ir bylos apimtį bei trukmę, yra pagrįstos. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmos instancijos teismo vertinimu visiškai sutinka. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios atstovo vaidmuo byloje buvo aktyvus – jis susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga, rinko ir teikė į bylą dokumentus, dalyvavo teisiamuosiuose posėdžiuose, kurių buvo penki, o du iš jų neįvyko dėl nuteistojo neatvykimo arba jo gynėjo nedalyvavimo, teikė civilinį ieškinį. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, parodo, kad priteistų atstovavimo išlaidų dydis pagrįstas, priteistos išlaidos nėra aiškiai per didelės, atitinka teisingumo, protingumo bei proporcingumo kriterijus, todėl turi būti atlygintos ta apimtimi, kurią nusprendė priteisti apylinkės teismas.

49. Nustatyta, kad skundžiamu nuosprendžiu T. M. teismas paskyrė 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę. Pirmos instancijos teismas neskyrė nuteistajam nei BK 48 straipsnio 3 dalyje numatytos intensyvios priežiūros, nei BK 48 straipsnio 4 ir 5 dalyje numatytų draudimų ar įpareigojimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad laisvės apribojimo bausmės esmė yra per tam tikrą laikotarpį asmeniui taikomų apribojimų ir draudimų sistema. Asmeniui taikomi apribojimai ir draudimai sudaro šios bausmės nubaudimo elementus, todėl teismas, skirdamas laisvės apribojimo bausmę, privalo nuosprendžiu paskirti kaltinamajam intensyvią priežiūrą, ir (ar) tam tikrus draudimus ir (ar) įpareigojimus, kurių laikymasis yra kontroliuojamas, ir dėl jų nuteistasis privalo atsiskaityti, kitaip ši bausmė praras prasmę. Būtent teismo paskirti papildomi įpareigojimai ir draudimai, jų vykdymas ir atsiskaitymas už juos užtikrina BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų – tiek nubaudimo, tiek prevencinių, pasiekimą. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam T. M. laisvės apribojimo bausmę, nepagrįstai neskyrė papildomų įpareigojimų ir/ar draudimų, tačiau apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu draudimu apeliacinės instancijos teismui pabloginti nuteistojo padėtį, jei dėl to nėra paduoti prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai, nuosprendžio šioje dalyje nekeičia ir nuteistajam T. M. įpareigojimų ir draudimų neskiria.

50. Teisėjų kolegija aptartų duomenų pagrindu, sprendžia, kad 2023 m. sausio 11 d. Marijampolės apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, paskirtoji bausmė nėra per griežta, o priteistų neturtinės žalos ir advokato išlaidų sumos nėra per didelės, todėl keisti teismo nuosprendį dėl skunde nurodytų motyvų, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo T. M. ir jo gynėjo advokato R. B. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2023 m. sausio 11 d. nuosprendžio atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.