Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A-155-755/2016

NUTARTIS

2016 m. kovo 2 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Eigirdo Činkos, teisėjų Birutės Jonaitienės ir Nijolės Danguolės Smetonienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Kavomeda“ apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-642-504/2015 pagal ieškovės BUAB Kavomeda ieškinį atsakovėms D. S. ir O. D. S.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė ieškinyje ir teismo posėdyje, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau-ĮBĮ) 2 str., 8 str., 10 str., 11 str., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 str., 1.138 str. 1 d. 6 p., 6.37 str., 6.210 str., 6.245 str., 6.246 str., 6.248 str., 6.249 str., 6,251 str., 6.263 str., 6.6 str., prašė: priteisti solidariai iš atsakovių D. S., O. D. S., ieškovės BUAB „Kavomeda“ naudai 28629,45 Eur, arba iš D. S. 13449,37 Eur, o iš O. D. S. 15180,08 Eur žalos atlyginimo, arba po 50 proc. žalos iš abiejų po lygiai, nuo priteistos sumos išieškoti solidariai iš atsakovių D. S. ir O. D. S., 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Teismo posėdyje ieškovo atstovas nurodė, kad turėtų būti taikoma solidari atsakovių atsakomybė, o jei teismas nuspręs, kad negalima solidari atsakomybės forma, tada dalinė. Apskaičiuoti dalis reikėtų imant finansinės atskaitomybės dokumentus laikotarpiu nuo 2011-12-31 iki 2013-12-31. Laikotarpiu nuo 2011-12-31 įmonės turtas sumažėjo nuo 50281 Lt iki 3843 Lt, tai reiškia, kad sumažėjo turtas 46438 Lt arba 13449,37 Eur, todėl ši suma turėtų būti priteista iš (duomenys neskelbtini), kadangi susidarė dėl jos kaltės, pardavinėjant įmonės turtą ir didinant skolas. Likusi reiškiamo reikalavimo dalis – 15 180,08 Eur turėtų būti priteista iš atsakovės D. S., kuri buvo vienintelė įmonės (duomenys neskelbtini). Be to, dalinė atsakomybė galima ir nustatant dalis po 50/100 arba kitaip, kaip teismas nuspręs.

Apeliaciniu skundu ieškovės BUAB „Kavomeda“ administratorius UAB „Notisa“ skundžia Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015-10-16 sprendimą, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai, iš atsakovių priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniu skundu nurodoma, kad teismo išvada, jog nėra atsakovių kaltės ir jos nepadarė žalos kreditoriams, nepagrįsta. Dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei kreipėsi ne atsakovės, o kiti asmenys. Ieškovė savo turto, iš kurio galėtų atsiskaityti su kreditoriais, neturi. Įsiskolinimas kreditoriams susidarė iš darbo santykių – J. K. nuo 2010 m. gegužės mėn. 410,44 Eur, N. J. nuo 2013 m. rupjūčio mėn. -532,59 Eur, D. S. nuo 2013 m. spalio mėn. 205, 42 eur, VSDFV Rokiškio skyriui nuo 2013 m. rugpjūčio mėn. 523,11 Eur, VMI nuo 2013 m. liepos mėn. 186,37 Eur, AB „Lesto“ nuo 2013 m. gruodžio – 41,59 Eur, antstolei nuo 2014 m. vasario mėn. 82,23 Eur, UAB „Eurodebt“ nuo 2010 m. vasario mėn. 11610,97 Eur, O. D. S. nuo 2007 m. rugpjūčio 15036,73 Eur. Teigia, kad iš pateiktų duomenų matyti, kad dėl nesavalaikio kreipimosi į teismą, bendrovė 2013-2014 m. įsiskolino naujiems kreditoriams už gautas paslaugas, prekes, paskolas ir kt. 4877,95 Eur (pagal patikslintą kreditorių sąrašą perleidus kreditorinius reikalavimus VĮ Turto bankui). Nurodo, kad šių skolų nebūtų buvę, jeigu atsakovės būtų kreipusios į teismą iš karto po 2011-12-31, kai tapo aiškūs metų rezultatai ir įmonės nemokumas. Pažymi, kad dalis skolų yra delspinigiai. D. S. teisme paaiškino, kad įmonės veikla jau buvo nutraukta, buvo tik pardavinėjamas bendrovės turtas ir atsiskaitoma su kreditoriais,todėl, ieškovė teigia, įmonė buvo faktiškai ir teisiškai nemoki, nes nevykdė veiklos, turėjo kreditorius su kuriais atsiskaitinėjo iš parduoto bendrovės ir atsakovių asmeninio turto. Teigia, kad ta aplinkybė, jog buvo pardavinėjamas ne tik bendrovės turtas, bet ir asmeninis atsakovių turtas, rodo, kad atsakovės suprato, jog bendrovės turto atsiskaityti su kreditoriais nepakaks, taigi, jos žinojo, kad įmonė de fakto ir de jure nemoki nuo 2011-12-31. Nepaisant to, atsakovės nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, bet pardavinėjo bendrovės turtą, prisiėmė naujų įsipareigojimų, leido toliau dirbti žmonėms neveikiančioje bendrovėje.

Nurodo, kad pardavus O. D. S. priklausantį turtą, buvo atsiskaitoma su ieškovės kreditoriais už ieškovę, tačiau teismo išvada, jog mažėjo įmonės skolos nėra teisinga, nes kreditoriaus pasikeitimas skolos nesumažina. Be to, atsakovės buvo laidavusios už ieškovę, įkeitusios savo turtą bankui. Atsakovės pardavinėjo bendrovės turtą, su kreditoriais atsiskaitinėjo pasirinktinai, toliau pirko paslaugas. Jos visą realizuotina vertingesnį turtą pardavė, kas rodo, kad atsakovės sąmoningai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Iškėlus bendrovei bankroto bylą, nebuvo galimybės atsikaityti su kreditoriais, nes turto nebuvo likę. Tikėtina, kad jei atsakovės būtų pateikusios ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo tuoj po 2011-12-31, būtų atsiskaityta su visais kreditoriais ir nebūtų atsiradusios naujos skolos.

Apeliaciniu skundu ieškovė tvirtina, kad yra visos sąlygos atsakovių civilinei atsakomybei kilti. Mano, kad nagrinėjamu atveju atsakovių atsakomybė solidari, tai teigia remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-03 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015. Cituoja ĮBĮ 8 str. 1 d. ir 4 d. ir teigia, kad tarp žalos ir atsakovių neteisėtų veiksmų (neveikimo) yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes jeigu atsakovės būtų pateikę pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, kai tik paaiškėjo bendrovės nemokumas, ieškovės skolos nebūtų išaugusios.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas dalinai, teismo sprendimas keičiamas ( CPK 326 str.1 d.3 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Civilinis procesas paremtas dispozityvumo principu, pagal kurį teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga (CPK 12 str.). Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 320 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas apeliacijos funkciją, neįskaitant išimties dėl absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimo ir viešojo intereso gynimo poreikio situacijų, vykdo neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.Dėl to,peržiūrėdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą,apeliacinės instancijos teismas yra saistomas apeliaciniame skundo faktinio ir teisinio pagrindų,t.y. apelianto nurodytų klaidų, padarytų nustatant faktines aplinkybes, materialinių ir procesinių teisės normų aiškinimo ar taikymo pažeidimų (CPK 320 str. 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).Apeliacinės instancijos teismas atsakovo į teisiškai reikšmingus apeliacinio skundo argumentus.

Skundu apeliantas prašo ieškinį tenkinti visiškai, t.y. priteisti žalos atlyginimą, kurio dydis yra lygus teismo BUAB “Kavomeda“ bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų dydžiui-28629,45 €.Nors pirmos instancijos teismas,remdamasis kasacinio teismo praktika sprendė, jog atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei pagrindu yra, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas dėl pavėluoto kreipimosi inicijuojant bankroto bylą išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, apeliaciniame skunde niekaip nemotyvuota kuo ši teismo išvada būtų ydinga, bet iš skundo prašymo- ieškinį tenkinti pilnai , sprendžiama, jog apeliantas su šia išvada nesutinka.

Kolegijos vertinimu, tokia pirmos instancijos teismo išvada pagrįsta tinkamu įstatymų ir teismų praktikos aiškinimu. Kasacinio teismo pastebėta, jog svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, – mažesnis už ją( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).

Sykiu pirmos instancijos teismas padarė išvadą, jog dėl pavėluoto kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, žala kreditoriams apskritai nebuvo padaryta, bet su šia išvada kolegija nesutinka ir iš esmės tuo požiūriu pritaria apeliacinio skundo argumentacijai. Teismas įmonės nemokumą konstatavo esant nuo 2012 metų pradžios( po 2011 metų finansinės atskaitomybės patvirtinimo). Ši teismo išvada skundu neginčijama ir, kolegijos vertinimu, ji pagrįsta. Vienok teismo teiginys, jog šios sąlygos buvimas ,nors yra pakankama sąlyga inicijuoti kelti bankroto bylą, bet to nepadarius, nepakankamas spręsti dėl tuo padarytos žalos atsiradimo, nes būtina nustatyti kokia dalimi padidėjo kreditorinių įsiskolinimų, kurių įmonė nepajėgė padengti jos valdomu turtu, nepagrįstas. Kitaip sakant, jeigu įmonė turi turto daugiau nei skolų tai dar nereiškia, jog ji nemoki.

ĮBĮ tokia civilinės atsakomybės kilimo prielaida nenumatyta.ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, įsigaliojusi 2008 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo kasacinis teismas yra konstatavęs, kad: priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą; nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę; nėra teisiškai reikšmingos ir galimos įmonės administracijos vadovo pastangos siekti, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateiktų kiti asmenys (kreditoriai); pareiga inicijuoti bankroto bylą, esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams, tenka įmonės administracijos vadovui, ĮBĮ apibrėžiama šios pareigos įgyvendinimo tvarka, todėl teisės aktuose nereglamentuoti įmonės administracijos vadovo veiksmai neeliminuoja nei pareigos inicijuoti bankroto bylą, nei civilinės atsakomybės už šios pareigos nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011); vien ta aplinkybė, jog įmonė, nors ir nuostolingą, tačiau ūkinę komercinę veiklą vykdė, negali pašalinti įmonės vadovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Dėl to kaip nepagrįstus atmetė kasacinio skundo argumentus, kuriais teigta, kad reikalinga vertinti atsakovų veiksmus siekiant išsaugoti įmonę (siekiant gauti kuo daugiau pajamų, atsiskaityti su kreditoriais, mažinti nuostolį ir sąnaudas).Šio ginčo atveju žalos padarymo galimybės nepašalino ir asmeninių lėšų naudojimas atsiskaitymui su kreditoriais, nes, pasirenkant su kuriais kreditoriais atsiskaityti, nebuvo paisoma mokėjimų eiliškumo, nustatyto CK 6.930 ¹ str.( nuo 2013-10-01), panaudojus asmenines lėšas, bendrovės skolos nesumažėjo, bet tik pasikeitė jos kreditoriai ( jų reikalavimų pateikimo atveju).

Šiuo ginčo atveju duomenys apie pakitusius kreditorinius reikalavimus leidžia daryti išvadą, jog nuo 2013-01-01 iki bankroto bylos UAB”Kavomeda” iškėlimo kreditorių reikalavimai padidėjo - N. J. nuo 2013-08 - 532,59 €, D. S. nuo 2013-10- 205,42 €, VSDFV Panevėžio skyriui nuo 2013-08- 523,11 €, VMI nuo 2013-07-186,38 €, antstolei D. B. nuo 2014-02 - 82,23 € ir AB”Lesto” nuo 2013-12 - 41,59 €( t.2, b.l.14,33). Viso 1571,31 €.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši suma pripažintina dėl pavėluoto bankroto bylos inicijavimo padaryta žala. Teismų praktikoje pripažįstama, jog tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 str. 7 dalies 3 punktas). Laiku nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas ar kitas asmuo įgaliotas tą daryti prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (ĮBĮ 8 str. 4 dalis). ĮBĮ nėra tiesiogiai įvardyta konkretaus termino, per kurį, atsiradus bankroto bylos iškėlimo pagrindams, įmonės vadovas privalo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 8 str. 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą įmonės vadovas, esant šios teisės normos dispozicijoje nurodytoms sąlygoms, privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad administracijos vadovas <...> privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).

Šiuo atveju žala padaryta, nes atsirado skolų darbuotojams ( su jais neatsiskaitant), atitinkamai nemokėti mokesčiai į biudžetus, nenutrauktas netesybų skaičiavimas, naudotasi paslaugomis, bet už neatsiskaitoma( AB”Lesto”), pats bankroto bylos kėlimas sąlygojo išlaidas ( vykdymo išlaidos sumokėtos antstolei). Bankroto bylos iškėlimo atveju šių išlaidų nebūtų patirta arba jos apmokėtos iš bankroto administravimo, veiklos lėšų, o esamų skolų augimas sustabdytas. Taigi, kolegijos vertinimu, teismas padarė klaidingą išvadą, jog bankroto bylos po 2013-01-01 ( kai sudaryta ir patvirtinta 2012 m. finansinė atskaitomybė ) neinicijavimas nepadarė bendrovės kreditoriams žalos. Ji padaryta, jos dydis 1571,31 €.

Kreditoriams padaryta žala, esant jos atlyginimo sąlygoms, turi būti atlyginta ( CK 6.245 str.1 d.). Sprendžiant kas - įmonės vadovas ar savininkas, galimai jie abu, atsakingi dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą atlyginimo, atsižvelgtina, jog pagal ĮBĮ 8 str. 1 d.( redakcija galiojusi nuo 2012-03-01) jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 str. 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.Šio straipsnio 4 d. žalos atlyginimo pareigą nustato ir vadovui, ir kitam bankroto procesą inicijuoti turėjusiam asmeniui( dalyviui- akcijų savininkui).

Vienok,,jau minėta , kad įmonės vadovo ir dalyvio atsakomybė skiriasi. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad ĮBĮ 8 str.1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Teisėjų kolegija, šios bylos aplinkybių kontekste aiškindama ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, konstatavo, kad įmonės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, privalėjo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.

ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatytas specialusis įmonės vadovo civilinės atsakomybės pagrindas, skirtas apsaugoti kreditorių interesus, kai įmonė yra faktiškai nemoki, o akcininkų bei kreditorių interesai iš esmės išsiskiria. Nuo įmonės faktiško nemokumo momento jos vadovas turi pareigą prioritetiškai ginti kreditorių interesus, kad, įmonei esant nemokiai, būtų maksimaliai apsaugotos kreditorių teisės gauti maksimalų reikalavimų patenkinimą. Ši pareiga skiriasi nuo bendrosios pareigos veikti įmonės interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014; kt.). Įmonės vadovo atsakomybė pagal ĮBĮ 8 str. 4 dalį yra specifinė, skirtinga nuo atsakomybės už bendrųjų pareigų įmonei pažeidimą pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, nes, įmonei tapus nemokia, akcininkų ir kreditorių interesai nebesutampa.

Būtinosios šios atsakomybės taikymo sąlygos: nustatyti ar bendrovės vadovas atliko neteisėtus veiksmus; ar bendrovė patyrė žalos (nuostolių); priežastinį neteisėtų bendrovės vadovo veiksmų ir bendrovės patirtos žalos ryšį (CK 6.246, 6.247, 6.249 str.); nustačius šias sąlygas, bendrovės vadovo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ,todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas; paneigti nurodytą prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų atsakovas, t. y. bendrovės vadovas (CPK 178 str., 182 str.4 dalis )( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Ieškovas privalo įrodyti tris būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus atsakovo veiksmus, bendrovei padarytos žalos faktą ir priežastinį neteisėtų veiksmų bei žalos ryšį (CPK 178 str.)

Kolegijos vertinimu , D. S. kaip bendrovės vadovės neveikimas dėl bankroto bylos inicijavimo padarė žalos kreditoriams ir ji turi būti atsakovės atlyginta. Sykiu kolegija sprendžia, jog šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas taikyti CK 6.251 str.2 d. ir 6.282 str.3 d. nuostatas, leidžiančias sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, žalą padariusio asmens turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, nepriimtinų ir sunkių pasekmių vengimą. Pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovė pagal savo ir artimųjų supratimą siekė atsiskaityti su kreditoriais, tam dėjo maksimalias pastangas, naudojo asmenines artimųjų lėšas, su bendrovės turtu elgėsi sąžiningai, iki minimumo sumažino bendrovės aktyvumą, neprisiėmė naujų ženklesnių įsipareigojimų. Atsakovė augina (duomenys neskelbtini) metų sūnų, šeimos pajamos minimalios – apie 190 € dydžio netekto darbingumo ir našlių( našlaičių) pensijos ( t.90-92) , iš registruoto turto turi 2,2 ha miškų paskirties žemės sklypą ir sodo sklypą, pastatą jame, bendros 15000-16000 € vertės ( turto aprašo duomenys , t.1, b.l.60-61).Atsižvelgiant į pasakytą, vadovaujantis ir CK 1.5 str.4 d. įtvirtintą teismo pareiga, aiškinant įstatymus ir juos taikant, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atlygintinos žalos dydis mažinamas iki 300 €.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmos instancijos teismas iš esmės padarė teisingą išvadą, jog ieškinys O.D. S. atžvilgiu atmestinas, bet nurodė netinkamus to motyvus, todėl motyvacija tikslintina. Pastarosios atžvilgiu ieškinys buvo atmestas, iš esmės motyvuojant tuo, jog ji, parduodama savo ir sutuoktinio turtą, taip dengė įmonės įsiskolinimus, todėl nepablogino įmonės padėties. Kolegijos vertinimu, toks pagrindas atleidimui nuo atsakomybės netinkamas. Jau minėta, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).Taigi, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės akcininkas irgi ( kaip ir įmonės vadovas) turi pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Sykiu akcininko( dalyvio) atsakomybė nėra analogiška įmonės vadovo atsakomybei ir tas atsispindi CK 2. 50 str.3 d. skelbiančioje, jog kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Taigi, būtina juridinio asmens dalyvio atsakomybės sąlyga yra nesąžiningų jo veiksmų konstatavimas. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad dalyvis nėra juridinio asmens organas ir neturi įstatyme nustatytų pareigų bendrovei, išskyrus pareigą apmokėti įstatinį kapitalą, akcininkų susirinkime jis gali balsuoti, vadovaudamasis savo interesais, jam galioja tik draudimas piktnaudžiauti ribota atsakomybe pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį. Dalyvis taip pat yra ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo – narys. Dalyvių susirinkimas, skirtingai nei vadovas, nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 str. 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų, jam taip pat draudžiama perimti valdymo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-969/2015; 2014 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014). Juridinio asmens dalyvio interesai ne visada privalo sutapti su paties juridinio asmens interesais, todėl vertinant juridinio asmens dalyvio veiksmus netaikomas CK 2.87 straipsnis, t. y. dalyvis neturi fiduciarinių pareigų bendrovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470-969/2015).

Kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismo išvados apie O.D. S. pastangas įvykdyti bendrovės įsipareigojimus įvairiems kreditoriams panaudojant jos ir vyro asmenines lėšas, įrodymais pagrįstos. Nors O.D. S. kaip (duomenys neskelbtini) iš buhalterinės apskaitos duomenų, įmonės veiklos nebevystymo palaipsniui turėjo būti aišku, jog bendrovei nevykdant veiklos ir tik dalinai vykdant įsipareigojimų,ji taps nemokia,jos atlikti veiksmai neduoda pagrindo išvadai apie galimą jos nesąžiningumą. Byloje nėra duomenų,jog iki sūnaus mirties ji būtų aktyviai domėjusis bendrovės veiklos rezultatais ir siekusi juos nesąžiningai įtakoti. Priešingai, po sūnaus, vadovavusio bendrovei, mirties, nedelsiant buvo paskirtas kitas įmonės vadovas, imtasi įmanomų priemonių skoloms sugrąžinti. Kolegijos vertinimu, įvertinant ribotą juridinio asmens dalyvio turtinės atsakomybės pobūdį jos pastangos atsiskaityti su kreditoriais, gali būti laikomos netgi viršijančiomis rūpestingo ir atsakingo įmonės savininko būtinas pastangas.Nenustačius nesąžiningų veiksmų atlikimo, teismas padarė teisingą išvadą dėl civilinės atsakomybės netaikymo.

Kiti apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip teisiškai nereikšmingi ir neturintys įtakos apskųsto sprendimo teisėtumui, todėl dėl jų nepasisakoma.

Pakeitus teismo sprendimą, keistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Ieškovas prašė priteisti 28629,45 €, priteista 300 €, taigi ieškinys tenkintas maždaug 1 %. Atsižvelgiant į CPK 80 str.1 d. ,96 str. taisykles, iš atsakovės D. S. valstybei priteistina 20 € žyminio mokesčio ir 10 ct procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Iš ieškovo priteistų procesinių dokumentų įteikimo išlaidų dydis mažinamas iki 10,44 €.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-642-504/2015 pakeisti:

priteisti BUAB Kavomeda,kodas (duomenys neskelbtini), naudai iš D. S., a.k(duomenys neskelbtini) 300 ( trijų šimtų) € žalos atlyginimą;

iš BUAB Kavomeda, kodas 173735824, valstybei priteistų 10,54 € bylinėjimosi išlaidų dydį sumažinti iki 10,44 €.

Likusiose dalyse sprendimą palikti nepakeistu.

Priteisti valstybės naudai iš D. S., a.k(duomenys neskelbtini) 20,10 € bylinėjimosi išlaidų.