Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Arūno Kisieliaus, Lauretos Ulbienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi nuteistojo I. M. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 164 straipsnį 1 metų 2 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį dirbti arba registruotis darbo biržoje. Laisvės apribojimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 14 d. nuosprendžiu I. M. nuteistas už tai, kad vengė pareigos išlaikyti vaiką: žinodamas, jog pagal Raseinių rajono apylinkės teismo 2010-09-16 sprendimą privalo išlaikyti dukterį I. M., gim., 2004-08-07, kas mėnesį mokėti periodinėmis išmokomis po 400 Lt iki vaiko pilnametystės 2022-08-07, bei galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdė nuo 2010-09-16 iki 2011-06-13, nuo 2011-06-16 iki 2012-01-03, nuo 2012-03-10 iki 2012-03-24, nuo 2012-07-25 iki 2012-07-31, nuo 2012-09-01 iki 2012-09-23, nuo 2013-05-08 iki 2014-11-06, nuo 2015-06-29 iki 2015-10-31, nuo 2016-01-01 iki 2016-07-31, nuo 2016-09-01 iki 2016-09-30, o 2012-08-07, 2015-11-08, 2015-12-04, 2016-08-22, 2016-10-31, 2017-03-01 mokėjo tik dalį teismo sprendimu priteistos alimentų sumos, tuo vengė pareigos išlaikyti savo vaiką I. M., dėl ko 2017-05-01 dienai susidarė finansinis įsiskolinimas 11375,33 eurų.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistasis I. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 14 d. nuosprendį ir jį išteisinti. Nurodo, jog 2018 m. sausio 4 d. jis su nukentėjusiąja šioje byloje pripažinta A. M., remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 595 straipsniu, pasirašė taikos sutartį vykdymo procese, kurioje susitarė, kaip konkrečiai bus vykdomas teismo sprendimu dukrai I. M. priteisto išlaikymo įsiskolinimo padengimas. Ši sutartis buvo pateikta pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. 2018 m. sausio 17 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2VP-5764-1019/2018 priėmė nutartį, kuria minėtą taikos sutartį patvirtino. Apelianto teigimu, jo pareigos išlaikyti dukrą vykdymas buvo išspręstas civiline tvarka, todėl baudžiamoji atsakomybė pastarojo atžvilgiu negali būti taikoma. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas šios esminės aplinkybės netyrė ir dėl jos nuosprendyje nepasisakė.Skunde atkreipia dėmesį į tai, kad BK 164 straipsnyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik tyčia, o tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė, kad apeliantas nusikaltimą padarė tyčia, nepateikė jokių motyvų dėl jo kaltės formos, ką apeliantas laiko akivaizdžiu nuosprendžio trūkumu. Jo nuomone, nenustačius pastarojo tyčios vengiant išlaikyti vaiką, jo veikoje nėra šio nusikaltimo sudėties. Be to, akivaizdu, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad jo padaryta veika yra nusikalstama ir negali būti vertinama kaip civilinės teisės pažeidimas, kadangi pažeisti interesai buvo apginti civilinio proceso tvarka. Teigia, kad nagrinėjamu atveju baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį taikymas jam nebuvo pagrįstas visų būtinųjų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimu pastarojo veikoje, pažeidžiantis proporcingumo principą, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo I. M. gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių aplinkybių vertinimas

I. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs kitų esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.Teisėjų kolegija sprendžia, kad I. M. veika kvalifikuota tinkamai. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad I. M., turėdamas pareigą pagal Raseinių rajono apylinkės teismo 2010-09-16 sprendimą civilinėje byloje Nr.2-731-136/2010 išlaikyti nepilnametę dukterį I. M., nuosprendyje nurodytais laikotarpiais nemokėjo lėšų vaikui išlaikyti, taip tyčia vengdamas vykdyti teismo sprendimu nustatytą pareigą. Pagal teismų praktiką baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką pagal BK 164 straipsnį iškyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-68/2009, 2K-238/2011ir kt.). Tokiais atvejais kaltininkas, nors ir turi galimybę, tačiau tyčia vengia atlikti teismo nustatytą pareigą, supranta, kad neužtikrina vaiko teisės turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo normaliam fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, ir nori taip veikti. Vengimas išlaikyti vaiką nebūtinai reiškia tiesioginį atsisakymą mokėti priteistas lėšas (ar teikti kitą būtiną materialią paramą), nors ir turint tam galimybių. Vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialinės paramos išieškojimas. Vengimas gali pasireikšti įvairiais būdais: kaltininkui neįsidarbinant ar dirbant nelegaliai, slepiant pajamas ar kitokias turtines lėšas, panaudojant jas kitiems tikslams ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-139/2011, 2K-20/2014). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje nuteistasis parodė, jog laukia, kada galės išvažiuoti į užsienį ir įsidarbinti, nes norėtų gauti į mėnesį bent 1000 eurų, kad galėtų normaliai gyventi, o Lietuvoje tiek neuždirbsi. Jis yra profesionalus sportininkas, galėtų dirbti vairuotoju, plaukioti laivais. Keletą kartų buvo registruotas darbo biržoje, kur jam siūlė darbą. Vairuotojo darbą taip pat siūlė, bet kažkas buvo negerai su laiku. Šiuo metu jis registruotas darbo biržoje, jam nuolat siūlo darbą, duoda telefonus skambinti. Įgyti specialybės nebandė, negali paaiškinti, kodėl. Jis nuomojasi butą, dukrai jau visus metus kas mėnesį moka po 130 eurų, jam padeda draugai, pusbrolis. Dvejus metus nemokėjo išlaikymo, nes vykdė įsipareigojimą bankui – kas mėnesį turėjo mokėti po 130-115 eurų, kad atlyginti 12500 eurų bendrais veiksmais padarytą žalą. Savąją dalį – virš 3000 eurų – jis sumokėjo iš tų pinigų, kuriuos jam paskolino Didžiojoje Britanijoje dirbanti pusbrolis, dukrai nemokėjo, nes manė, kad dukra turi ką valgyti, kur gyventi ir jos niekas neskriaudžia. Šie nuteistojo I. M. parodymai patvirtina, kad jis netinkamai pasirinko prioritetus, ir sąmoningai, veikdamas tiesiogine tyčia, nevykdė Raseinių rajono apylinkės teismo 2010-09-16 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-731-136/2010. Pagal formuojamą teismų praktiką atsakomybė asmeniui pagal BK 164 straipsnį nekyla tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-124/2008). Svarbiomis priežastimis derėtų laikyti priverstinę bedarbystę, nedarbą dėl ligos, sunkią finansinę padėtį, įkalinimą ir pan. Būtent todėl pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pašalino iš kaltinimo laikotarpius, kuomet I. M. pareigos išlaikyti vaiką nevykdė iš dalies, taip pat laikotarpius, kai jis buvo registruotas darbo biržoje ir buvo nedarbingas (t.1, b.l. 23, 88-89, t. 4, b.l. 1). Atkreiptinas dėmesys, kad BK 164 straipsnyje numatytas nusikaltimas yra trunkamojo pobūdžio, todėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad nepilnametės dukros išlaikymo klausimas turėtų būti sprendžiamas išimtinai civilinio proceso nustatyta tvarka, nes šiuo metu jis moka alimentus savo dukrai I. M. ir su nukentėjusiąja šioje byloje pripažinta A. M., pasirašė taikos sutartį vykdymo procese, kurioje susitarė, kaip konkrečiai bus vykdomas teismo sprendimu dukrai priteisto išlaikymo įsiskolinimo padengimas, nepašalina I. M. atsakomybės už pirmosios instancijos teismo nustatytus laikotarpius. Teismas skundžiamame nuosprendyje aiškiai nurodė, kodėl bylos nagrinėjimo metu nuteistojo išdėstytos aplinkybės – neturėjo nuolatinio, stabilias pajamas užtikrinančio darbo, o uždirbamų lėšų vos užteko pačiam pragyventi, nes turėjo mokėti kitoje baudžiamojoje byloje iš jo priteistą žalos atlyginimą, šiuo metu taip pat nedirba, yra užsiregistravęs Darbo biržoje, tačiau jam teikiami darbo pasiūlymai jo lūkesčių neatitinka, nes siūlomas užmokestis per mažas, įsidarbinimo galimybę jis sieja tik su išvykimu į užsienį, – nelaikytinos pateisinamomis priežastimis nevykdyti teismo nustatytos pareigos. Įvertinus bylos aplinkybes apie I. M. nesiregistravimą darbo biržoje, o užsiregistravus – pasiūlytų darbų atmetimą, laukiant, kad jam bus pasiūlytas ne bet koks darbas, o tik jo pageidaujamas (dirbti vairuotoju arba plaukiotis laivais), ir kad atlyginimas būtų bent 1000 eurų, pradėjus dirbti ir gavus pajamas, prioritetą teikiant žalos atlyginimui, išlaikymo nemokėjimą grindžiant tuo, kad vaikas turi, kur gyventi, ką valgyti ir yra saugus, teisėjų kolegija sprendžia, kad I. M., žinodamas, kad iš jo priteistos konkrečios periodinės išmokos vaiko išlaikymui, kurios reikalingos kaip nuolatinės, o ne atsitiktinės, turėjo imtis visų priemonių, kad jos būtų mokamos tiek ir susirandant tinkamą darbą, tiek dirbant darbo biržoje pasiūlytą darbą, tiek surasdamas galimybes teikti lėšas vaikui pasiskolinant pinigus iš kitų asmenų ar jų gaunant bet kuriais kitais teisėtais būdais. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistasis tokių galimybių akivaizdžiai neieškojo, vengė teikti teismo priteistas lėšas savo vaikui išlaikyti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, kaltinamojo parodymai atmesti motyvuotai, nuteistasis I. M. pagrįstai pripažintas kaltu padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismui, priimant apkaltinamąjį nuosprendį , buvo žinoma apie 2018 m. sausio 17d. tarp nukentėjusiosios A. M. ir nuteistojo I. M. pasirašytą ir teismo patvirtintą taikos sutartį, kurioje šalys susitaria dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimo , kuriuo priteistas iš I. M. dukros išlaikymas A. M. , vykdymo tvarkos. Vienok ši taikos sutartis reguliuoja tik minėto sprendimo, susijusio su alimentų mokėjimu, vykdymo tvarką, tačiau nepašalina I. M. kaltumo, padarius jam nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 164 str. , ką apylinkės teismas tinkamai įvertino. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis ar jo gynėja, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 14 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo I. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.