Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų L. J., uždarosios akcinės bendrovės „Gerovės konservai“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Gerovės prekyba“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 13 d. nutarties, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „GEROVĖS“ konservų fabrikas ieškinį atsakovams L. J., UAB „Gerovės konservai“ ir UAB „Gerovės prekyba“ dėl prekių ženklo savininko teisių gynimo, trečiasis asmuo byloje – Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Preliminariai vertindamas ieškinio reikalavimų pagrįstumą teismas nurodė, kad ginčo žymenų stiprieji (dominuojantys) elementai yra žodiniai elementai, turintys lemiamą įtaką bendram suvokimo įspūdžiui apie žymenis kaip visumą formuotis. Preliminarus žymenų žodinių elementų palyginimas leidžia daryti išvadą, kad egzistuoja šių žymenų elementų (ir kartu pačių žymenų) vizualus, fonetinis ir semantinis panašumas. Ieškovės prekių ženklas registruotas 29, 30 ir 32 klasių prekėms pagal Nicos klasifikaciją žymėti. Atsakovo prekių ženklas registruotas 29 ir 30 klasių prekėms pagal Nicos klasifikaciją žymėti. Paraiška yra pateikta prekių ženklui 29, 30 ir 32 klasių prekėms pagal Nicos klasifikaciją žymėti registruoti. Todėl, preliminariai vertinant, yra galimybė suklaidinti visuomenę. Teismas pažymėjo, kad atsakovai nepateikė faktinių duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė nuo 2016 m. gegužės mėnesio nevykdo ir neketina vykdyti veiklos. Be to, tai, kad prekių ženklo savininkas nenaudoja prekių ženklo savo produkcijai žymėti, nereiškia, jog jis savaime dėl šios priežasties praranda teises į prekių ženklą, kurias nustato Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymas (toliau – PŽĮ), tarp jų – ir teisę į tokių teisių gynimą. Galiausiai, atsakovai pripažįsta ieškovės prekių ženklo naudojimo faktą pagal licencinę sutartį, kartu pripažindami ieškovės ženklo naudojimą žymint rinkoje esančias prekes.PŽĮ 50³ straipsnio 2 dalis tiesiogiai numato tris laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslus, tarp jų – tikslą skubiai nutraukti neteisėtus veiksmus. Tokios laikinosios apsaugos priemonės, kokių prašo ieškovė, pirmiausia yra orientuotos į laikiną (iki bylos išsprendimo) prekių ženklo savininko teisių apsaugą. Laikina prekių ženklo savininko teisių apsauga, kuriai užtikrinti yra numatytos laikinosios apsaugos priemonės, negali būti garantuota kitaip, negu laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kurios yra panašios, ar netgi tapačios, pareikštiems materialiniams subjektiniams reikalavimams. Teismas pažymėjo, kad vertinimas, kuris yra atliekamas sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neturi prejudicinės ir res judicata (lot. galutinio teismo sprendimo) galių. Vertinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalies prasme yra atliekamas ad hoc (lot. tam kartui, atvejui). Todėl tai, kad teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones, sutampančias su pačiais materialiniais subjektiniais reikalavimais, nereiškia, jog taip yra išsprendžiamas šalių ginčas ar pasisakoma dėl bylos esmės. Teismo vertinimu, atsakovai nepagrindė savo argumento, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas jiems sukeltų didelius nuostolius. Atsakovai nepateikė įrodymų arba bent įtikinamų paaiškinimų, kad ieškovės nurodomais prekių ženklais žymima produkcija negali būti perpakuota, kad negali būti pakeisti arba uždengti ant supakuotos produkcijos pakuočių (taros, dangtelių) naudojami žymenys. Teismui taip pat nėra pateikta duomenų apie gamyboje, sandėliuose ir/arba prekyboje esančias produkcijos, žymimos ginčo prekių ženklais, kiekius. Be to, esant labai tikėtinam pažeidimui, dėl laikinųjų apsaugos priemonių galinčios atsirasti neigiamos pasekmės yra numatomos įstatymu ir neišvengiamos. Teismas pripažino, kad laikinosios apsaugos priemonės yra būtinos siekiant užkirsti kelią galimam, preliminariu teismo vertinimu labai akivaizdžiam, ieškovės teisių pažeidimui, o atsakovai nenurodė kitų priemonių, kurios galėtų būti efektyviai taikomos siekiant laikinosios ieškovo teisių apsaugos.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovai L. J., UAB „Gerovės konservai“ ir UAB „Gerovės prekyba“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 13 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti, priteisti iš ieškovės atsakovams bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: Ieškovė tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimų. Pagal PŽĮ, norint nuginčyti prekių ženklų registraciją ieškovės nurodytu pagrindu, reikia nustatyti šių sąlygų visetą: 1) ginčijamas prekių ženklas yra vėlesnis, 2) ginčijamas prekių ženklas ir suinteresuoto asmens prekių ženklas yra panašus (lyginamųjų ženklų panašumas), 3) prekės ir/ar paslaugos, kurioms žymėti įregistruotas ginčijamas prekių ženklas ir suinteresuoto asmens prekių ženklas yra tapačios arba panašios (prekių vienarūšiškumas), 4) yra galimybė suklaidinti visuomenę, įskaitant ir klaidinamų asociaciją su ankstesniu ženklu (suklaidinimo galimybė). Ieškovė nebuvo pateikusi teismui jokiu įrodymų, pagrindžiančių jos teiginius, kad atsakovo L. J. vardu įregistruotas prekių ženklas „GEROVĖ“, reg. Nr. 72703, vra klaidinamai panašus į ieškovės prekių ženklą „GEROVĖ 1948“, reg. Nr. 66690, ir kad dėl to egzistuoja galimybė suklaidinti visuomenę. Ieškovė teigdama, kad atsakovo vardu įregistruotas prekės ženklas sukuria vidutiniam vartotojui klaidingą asociaciją su ieškovės prekių ženklu, turi įrodyti, kad šie ženklai vidutinį vartotoją klaidina, nes jam atsakovo prekių ženklas klaidingai asocijuojasi su ieškovės prekių ženklu. Pagal teismų praktiką visuomenės klaidinimo tikimybė gali būti įrodinėjama remiantis įvairiais požymiais ir kriterijais, tačiau tą turi daryti ieškovė, pateikdama atitinkamus argumentus ir įrodymus, o ne teismas ex officio (lot. pagal pareigas). Ieškovė kartu su ieškiniu nepateikė jokių įrodymų (vartotojų nuomonės tyrimo ir pan.), patvirtinančių, kad egzistuoja visuomenės suklaidinimo tikimybė. Aplinkybė, kad nuo 2016 metų gegužės menesio ieškovė nevykdo jokios veiklos ir neketina jos vykdyti, rinkoje nėra jokios produkcijos, pažymėtos prekės ženklu „GEROVĖ 1948“, reg. Nr. 66690, ar bet kokiu kitu šios bendrovės žymeniu, patvirtina, kad nėra jokios galimybės vartotojams būti suklaidintiems. Teismas šiuos atsakovų argumentus atmetė, nurodydamas, kad byloje nėra jokių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų. Todėl atsakovai teikia teismui rašytinius įrodymus – duomenis iš Nekilnojamojo turto registro, patvirtinančius, kad ieškovė savo vardu neturi jokio nekilnojamojo turto, kuriame galėtų vykdyti veiklą, taip informaciją iš internetinio puslapio www.rekvizitai.lt, iš kurios matyti, kad ieškovė neturi ir reikiamų žmogiškųjų išteklių veiklai vykdyti ir produkcijai gaminti, kadangi turi tik 3 darbuotojus. Byloje taip pat nėra ir antros būtinos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės, kad ieškovei palankus teismo sprendimas gali likti neįvykdytas. Tokios grėsmės buvimo neįrodinėjo ir pati ieškovė. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. liepos 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1880/2013 ir 2014 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-47/2014, kurių faktinės aplinkybės panašios į nagrinėjamos bylos, netaikė laikinųjų apsaugos priemonių konstatavęs, kad jų nepritaikius ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų. Teismas apie šiuos Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimus nepasisakė, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį. Laikinosios apsaugos priemonės negalėjo būti taikomos, kadangi prekių ženklais „GEROVĖ“, registracijos Nr. 72703, ir „GEROVĖ Anno 1948“, paraiškos Nr. 2017 0326, yra naudojamasi teisėtai. Prekių ženklas „GEROVĖ“ yra teisėtai įregistruotas L. J. vardu Valstybiniame patentų biure. Kitos atsakovės yra sudariusios licencines sutartis dėl šio prekės ženklo naudojimo. Atsakovas L. J. turi teisę naudoti ir prekių ženklą „GEROVĖ Anno 1948“, paraiškos Nr. 2017 0326, kuriam registruoti Valstybiniame patentų biure yra pateikta paraiška. Atsakovai yra sudarę licencines sutartis dėl šio prekės ženklo naudojimo. Atsakovų teisės į minėtus prekės ženklus, nesant teismo sprendimo uždrausti juos naudoti, negali būti apribotos pritaikius laikinąsias apsaugos priemones. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės sutampa su ieškovės ieškinio reikalavimais, o tai reiškia ieškovės ieškinio reikalavimų patenkinimą, neišnagrinėjus bylos iš esmės. Lietuvos apeliacinis teismas iš esmės analogiškose bylose atsisako taikyti tokio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones, nurodydamas, kad jos neatitinka CPK 144 straipsnyje numatytos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirties – užtikrinti teismo sprendimo vykdymą konkretaus reikalavimo patenkinimo atveju, bei prieštarautų teisingumo, proporcingumo ir ekonomiškumo principams. Teismas nagrinėjamoje byloje nukrypo nuo paminėtos teismų praktikos ir nepateikė jokio paaiškinimo, kodėl jis nesivadovauja aukščiau nurodytose nutartyse pateiktais išaiškinimais. Proporcingumo principas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovės, tiek atsakovų teisėtus interesus. Dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių bus suparalyžuota visa atsakovių veikla, jos nebegalės įvykdyti savo sudarytų sutarčių su kontrahentais, jiems patiekti užsakytos produkcijos, reikės skubiai keisti etiketes, dėl to atsiras didelės papildomos išlaidos. Taip pat atsakovės turės susigrąžinti didiesiems prekyboms tinklams patiektą produkciją, kadangi nėra jokių objektyvių galimybių pakeisti etiketes ant pakuočių pačiuose prekybos tinkluose. Todėl atsakovėms gresia tūkstantiniai nuostoliai ir baudos, kurių ieškovė nebūtų pajėgi atlyginti, kadangi nuo 2016 metų jokios veiklos nevykdo ir jokių pajamų neturi. Laikinosios apsaugos priemonės negalėjo būti taikomos, kadangi jų taikymo apimtis buvo visiškai neįrodyta. Ieškovė teismo prašė, kad vienodos laikinosios apsaugos priemonės būtų taikomos visiems trims atsakovams, tačiau ieškinyje net nebandė įrodinėti, kad šiuo metu visi trys atsakovai neteisėtai naudoja į ieškovės prekių ženklą klaidinančiai panašius prekių ženklus. Reikalaujamos taikyti laikinosios apsaugos priemonės buvo perteklinės, tačiau pirmosios instancijos teismas jas vis tiek nepagrįstai pritaikė.

Ieškovė UAB „Gerovės“ konservų fabrikas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:Ieškovės prekių ženklas „GEROVĖ” 1948”, reg. Nr. 66690, įregistruotas dar 2013 m. balandžio 15 d., tuo tarpu ginčijamas atsakovo prekių ženklas „GEROVĖ”, reg. Nr. 72703 buvo įregistruotas tik 2016 m. vasario 11 d., o žymuo „GEROVĖ Anno 1948”, paraiškos Nr. 2017 0326, nėra įregistruotas, tačiau 2017 m. vasario 9 d. buvo pateikta paraiška Valstybiniam patentų biurui dėl registracijos. Todėl ginčijami prekių ženklai yra vėlesni, nei ieškovės prekių ženklas. Ieškovė detaliai nurodė ir aprašė visų prekių ženklų vaizdinį, fonetinį bei semantinį panašumus, kurie yra akivaizdūs. Atsakovai ginčijamais prekių ženklais žymi konservuotą produkciją, lygiai tokią pačią, kuriai žymėti skirtas ieškovės prekių ženklas, be to, visi prekių ženklai yra registruoti/registruojami identiškoms Nicos klasifikacijos klasėms (29, 30, 32 klasėms).Ieškinyje detaliai nurodyta, kad, remiantis teismų praktika, tai, kaip ženklus suvokia konkrečių prekių ar paslaugų vidutinis pirkėjas, turi lemiamą vaidmenį globaliai (bendrai) sprendžiant dėl suklaidinimo galimybės. Vidutinis vartotojas paprastai ženklą suvokia kaip visumą ir neanalizuoja jo atskirų detalių. Vidutinis vartotojas tik retais atvejais turi galimybę tiesiogiai palyginti du skirtingus ženklus ir turi patikėti (remtis) nepilnais (netobulais) jų (ženklų) atvaizdais, kuriuos jis išlaikė savo atmintyje. Kaip matyti iš PŽĮ 38 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos, turi būti vertinama visuomenės suklaidinimo galimybė, bet ne faktinis suklaidinimas.Esminė prekės ženklo funkcija yra užtikrinti vartotojams arba ženklo naudotojams pažymėto atitinkamu ženklu produkto kilmės autentiškumą bei suteikti jiems galimybę be supainiojimo rizikos atskirti šią prekę arba paslaugą nuo kitų skirtingos kilmės prekių arba paslaugų. Atsižvelgiant į ieškinyje nurodytą prekių ženklų palyginimą, akivaizdu, kad egzistuoja didelė tikimybė, jog vidutinis vartotojas, pamatęs produkciją, pažymėtą nurodytais prekių ženklais, tikrai pasimes bei suabejos, kuri produkcija yra ieškovės, o kuri – atsakovų. Be to, vidutinis vartotojas greičiausiai pamanys, kad produkciją gamina vienas ir tas pats gamintojas. Iš šioje byloje pateikiamos informacijos, aišku, jog esminė prekių ženklo funkcija yra vienareikšmiškai paneigiama. Lietuvos teismai yra ne kartą pažymėję, kad vartotojų apklausa nėra vienintelis leistinas ar būtinas įrodymas prekių ženklų bylose. Net ir pateikus vartotojų apklausas, teismai ne visada vadovaujasi jomis bei jų rezultatais, nes socialinės apklausos dažnai būna atliekamos netinkamai, o taip pat jose atsispindintys rezultatai dažnai būna nevienareikšmiai.Atsakovų pateikiami dokumentai iš Nekilnojamojo turto registro apie ieškovės valdomą nekilnojamąjį turtą bei informacija iš www.rekvizitai.lt apie ieškovės darbuotojus nėra niekaip susiję su nagrinėjamos bylos dalyku bei laikinosiomis apsaugos priemonėmis.Pagal PŽĮ 50³ straipsnio 2 dalį, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, būtinas ne vien teismo galutiniam sprendimui įvykdyti, bet ir užkirsti kelią gresiantiems neteisėtiems veiksmams ar neteisėtiems veiksmams skubiai nutraukti. Esant ginčui dėl prekių ženklų, laikinosiomis apsaugos priemonėmis gali būti siekiama ne tik galutinio teismo sprendimo įvykdymo, bet ir prevencinio tikslo – laikinos pažeidžiamų arba gresiančių, kad bus pažeistos, teisių apsaugos, kol nagrinėjama civilinė byla. Atsakovas L. J. savavališkai, nesąžiningai, be ieškovės sutikimo įregistravo/registruoja klaidinamai panašius prekių ženklus, taip siekdamas pasinaudoti per eilę metų ieškovės užsitarnauta reputacija, žinomumu, bei tokiu būdu nesąžiningai konkuruodamas, o be viso to dar ir suteikia teisę naudoti ginčijamus prekių ženklus kitiems asmenims. Šios aplinkybės patvirtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių prevencinis tikslas yra visiškai išpildytas šioje byloje.Atsakovų pateikiamos licencinės sutartys patvirtina, kad atsakovės turi teisę naudoti ir naudoja ginčijamus ir klaidinamai į ieškovės prekės ženklą panašius prekių ženklus, dėl ko jos ir yra atsakovėmis šioje byloje. Ieškovės žiniomis, atsakovas L. J. turi nuosavybės teisę į prekių ženklą, atsakovė UAB „Gerovės konservai“ gamina bei ženklina produkciją, kuri pažymėta ginčijamais prekių ženklais, o atsakovė UAB „Gerovės prekyba“ – platina tą pačią produkciją.Atsakovės neįrodė savo patiriamų nuostolių ir nepateikė nė vieno konkretaus įrodymo, kuriuo būtų pagrindžiami nurodomi teiginiai, todėl argumentas dėl didelių nuostolių turėtų būti pripažįstamas nepagrįstu. Priešingai pagal viešumoje esančią informaciją į rinką yra tiekiama bei parduodama ta pati produkcija, tik žymima kitu žymeniu, vadinasi ir nuostolių dėl pardavimų atsakovai nepatiria. Atsakovų pateikiamos licencinės sutartys patvirtina, kad atsakovai yra tarpusavyje susitarę naudoti L. J. prekių ženklą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės yra pritaikytos tinkama apimtimi t.y. visiems atsakovams, nes jie visi turi teisę arba jau faktiškai naudoja ginčijamus prekių ženklus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje, pradėtoje pagal prekių ženklo savininko ieškinį dėl jo teisių gynimo. Pagal CPK 1 straipsnio 1 dalį, intelektinės nuosavybės bylos nagrinėjamos pagal šio Kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Specialusis įstatymas, reglamentuojantis prekių ženklų savininkų teises ir jų gynimo būdus, yra PŽĮ, kurio nuostatos turi pirmenybę CPK nuostatų atžvilgiu. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymą bylose dėl prekių ženklų savininko teisių gynimo reglamentuoja PŽĮ 50³ straipsnis. Pagal šio straipsnio nuostatas, kai yra pakankamas pagrindas įtarti, kad buvo pažeistos šio įstatymo nustatytos teisės, teismas CPK nustatyta tvarka gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, būtinas užkirsti kelią gresiantiems neteisėtiems veiksmams, neteisėtiems veiksmams skubiai nutraukti ir teismo galutiniam sprendimui įvykdyti, tai yra: 1) uždrausti asmenims daryti gresiantį šio įstatymo nustatytų teisių pažeidimą; 2) įpareigoti asmenis laikinai nutraukti šio įstatymo nustatytų teisių pažeidimą; 3) uždrausti tarpininkui teikti paslaugas tretiesiems asmenims, kurie šiomis paslaugomis naudojasi pažeisdami šio įstatymo nustatytas teises; 4) areštuoti, uždrausti, kad patektų į apyvartą, arba išimti iš apyvartos šio įstatymo nustatytų teisių objektų kopijas ir prekes, jeigu įtariama, kad jos pažeidžia šio įstatymo nustatytas teises; 5) areštuoti šio įstatymo nustatytų teisių pažeidimu įtariamų asmenų turtą, kurį turi jie arba tretieji asmenys, įskaitant banko ir kitų kredito įstaigų sąskaitas; taip pat reikalauti pateikti banko, finansinius arba komercinius dokumentus ar sudaryti galimybę susipažinti su šiais dokumentais, jeigu pažeidimas padarytas komerciniu tikslu; 6) taikyti kitas CPK nustatytas priemones. Taigi, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, specialusis įstatymas šiuo atveju tiesiogiai numato galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės sutampančias su prekių ženklo savininko materialiniais – teisiniais reikalavimais, kuriuos jis gali pareikšti pagal PŽĮ 50 straipsnio nuostatas. Atsižvelgiant į PŽĮ 50³ straipsnyje numatytų laikinųjų apsaugos priemonių pobūdį ir paskirtį (prevencinio pobūdžio priemonės, kuriomis siekiama laikinai, bylos nagrinėjimo laikotarpiui, sureguliuoti ginčo situaciją), PŽĮ 50³ straipsnis įtvirtina platesnes laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, lyginant su CPK 144 straipsnio 1 dalimi. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos pagal PŽĮ 50³ straipsnį yra: 1) pakankamas pagrindas įtarti, kad buvo pažeistos šio įstatymo nustatytos teisės (sąlyga, iš esmės atitinkanti CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytą preliminarų ieškovo pareikštų reikalavimų pagrįstumo įvertinimą) ir 2) būtinumas užkirsti kelią gresiantiems neteisėtiems veiksmams, neteisėtiems veiksmams skubiai nutraukti (prevenciniai tikslai), ar teismo galutiniam sprendimui įvykdyti (galutinio sprendimo įvykdymo užtikrinimo tikslas, atitinkantis CPK 144 straipsnio 1 dalies sąlygą). Atsižvelgdamas į šios nutarties 22-23 punktuose išdėstytus motyvus apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantų argumentus, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta dėl to, jog ja buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, iš esmės sutampančios su ieškovės materialiniais reikalavimais, ir kad jos pritaikytos nesant antros būtinos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės, kad ieškovei palankus teismo sprendimas gali likti neįvykdytas. Nėra pagrindo sutikti ir su apeliančių argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, nepagrįstai nukrypo nuo šio klausimu formuojamos teismų praktikos. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, vadovaujantis teismų precedentais būtina atsižvelgti ne tik į faktinių bylos aplinkybių tapatumą, bet ir į kitas reikšmingas aplinkybes: precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą; į įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius ir kt. Be to, būtina vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008). Apeliantai remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2013-2014 metais priimtomis nutartimis, ignoruodami vėlesnę šio teismo praktiką, pagal kurią esminiu kriterijumi, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagal PŽĮ 50³ straipsnį, yra pagrindo įtarti, kad buvo pažeistos šio įstatymo nustatytos teisės, realumas ir pakankamumas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-395-407/2017, 2016 m. spalio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1368-407/2016).Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad atsakovų naudojami žymenys yra vėlesni nei ieškovės registruotas prekių ženklas. Nors apeliantai nurodo, kad ieškovė realiai nenaudoja savo prekių ženklo, byloje nėra duomenų, kad ieškovės prekių ženklo registracija būtų panaikinta dėl nenaudojimo (PŽĮ 47 straipsnio 2 dalis) ir atsakovai tokio reikalavimo nėra pareiškę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė turi teisę į PŽĮ numatytą savo kaip prekių ženklo savininkės teisių gynybą, įskaitant ir teisę prašyti taikyti PŽĮ numatytas laikinąsias apsaugos priemones. Atsižvelgdamas į tai apeliacinės instancijos teismas detaliau neanalizuoja apeliantų argumentų, susijusių su ieškovės prekių ženklo naudojimu ir ieškovės veiklos vykdymu, kadangi jie neturi reikšmės vertinant ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi atliko gana detalų ir išsamų preliminarų bylos šalių naudojamų prekės ženklų sudedamųjų elementų vertinimą ir pagrįstai nustatė, kad ieškovės prekių ženklas „GEROVĖ 1948“, atsakovo prekių ženklas „GEROVĖ“ ir pateiktas registruoti prekių ženklas „GEROVĖ Anno 1948“, preliminariai vertinant, turi aiškų vizualų, fonetinį ir semantinį panašumą, be to, ženklai registruoti (pareikšti registruoti) tapačioms prekėms žymėti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantai iš esmės neginčija šių pirmosios instancijos teismo išvadų. Preliminarų ieškinio pagristumo vertinimą apeliantai grindžia remdamiesi iš esmės vien tuo, kad ieškovė nėra pateikusi į bylą atitinkamų vartotojų apklausų, pagrindžiančių suklaidinimo galimybę. Tačiau teismų formuojamoje praktikoje ne kartą pažymėta, kad apie tai, ar egzistuoja visuomenės suklaidinimo tikimybė, teismas sprendžia remdamasis tiek analitinio pobūdžio kriterijais (žymenų panašumo laipsniu, prekių (paslaugų) ar veiklos panašumo laipsniu, vartotojo atidumo laipsniu), tiek empiriniais kriterijais (vartotojų apklausomis bei įrodymais apie faktinį suklaidinimą), todėl, nors vartotojų apklausos yra svarbus įrodymas teismui sprendžiant dėl klaidinančio žymenų panašumo, šis įrodymas nėra vienintelis leistinas ar būtinas įrodymas tokios kategorijos bylose (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-491-823/2016). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, taikant analitinio pobūdžio kriterijus, šiuo atveju yra pakankamas pagrindas preliminariai spręsti dėl galimo ieškovės teisių pažeidimo atsakovams naudojant ginčijamus žymenis. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visuomet yra susijęs su tam tikrais atsakovų teisių suvaržymais, todėl vien patiriamų suvaržymų faktas negali būti pakankamas konstatuoti proporcingumo principo pažeidimą taikant laikinąsias apsaugos priemones. Veiksmingos prekių ženklų savininko teisių gynybos principas reikalauja, kad pakankamai realus prekių ženklo savininko teisių pažeidimas būtų nedelsiant nutrauktas, nelaukiant bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Taigi, pažeidimo preliminarus akivaizdumas yra tas kriterijus, pagal kurį turi būti sprendžiama, ar teismo pritaikyti suvaržymai konkrečiu atveju yra proporcingi. Apeliantams nepaneigus preliminariai akivaizdaus ieškovės teisių pažeidimo, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, proporcingumo principo nepažeidė. Proporcingumo principo pažeidimu savaime negali būti laikoma ir aplinkybė, kad atsakovai dėl teismo pritaikytų suvaržymų gali patirti nuostolių. Prekių ženklo savininkas dėl jo teisių pažeidimo taip pat patiria nuostolių, kuriuos neretai yra sunku iš anksto įvertinti, todėl, pažeidimui esant pakankamai akivaizdžiam, galimi atsakovų nuostoliai nėra aplinkybė, pašalinanti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę. Pažymėtina, kad atsakovams nėra užkertamas kelias savo galimai pažeistas teises ginti CPK nustatytais būdais, pavyzdžiui, prašant teismo įpareigoti ieškovę pateikti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms (CPK 146 straipsnis). Apeliantai taip pat teigia, kad ginčijamos laikinosios apsaugos priemonės negalėjo būti pritaikytos dėl to, jog ginčijami žymenys jų veikloje yra naudojami teisėtai, t. y. esant galiojančiai prekių ženklo registracijai ir prekių ženklo paraiškos suteikiamai teisinei apsaugai. Atmesdamas šiuos apeliantų argumentus apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, dabartinės tendencijos ES ir nacionalinėje prekių ženklų teisėje yra atsisakyti vadinamosios imuniteto dėl registracijos taisyklės taikymo. Kitaip tariant, pramoninės nuosavybės objekto registracijos faktas savaime nėra kliūtis kito (ankstesnio) objekto savininkui įgyvendinti savo teises vėlesnio (nors ir registruoto) objekto atžvilgiu. Prekių ženklo savininko išimtinė teisė uždrausti visoms trečiosioms šalims komercinėje veikloje naudoti jo ženklui tapačius arba į jį panašius žymenis apima trečiąją šalį, kuri yra vėlesnio prekių ženklo savininkė, nereikalaujant išankstinio šio vėlesnio prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia (žr., pvz, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2013, 2015 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-663-684/2015). Taigi, nors prekių ženklo registracijos faktas tam tikrais atvejais gali būti reikšmingas teismui preliminariai vertinant pažeidimo akivaizdumą, jis savaime negali būti kliūtimi teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, taip jų laikiną registruoto (pareikšto registruoti) prekių ženklo naudojimo uždraudimą tuo atveju, jei ankstesnio prekių ženklo savininko teisių pažeidimas, teismo vertinimu, yra pakankamai akivaizdus. Apeliantų argumentai dėl ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių apimties apeliacinės instancijos teismo atmetami, kadangi, viena vertus, patys apeliantai neginčija ginčijamų žymenų naudojimo visų jų veikloje fakto, teigdami, kad tą daro teisėtai, kita vertus, teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pagal savo pobūdį negali pažeisti asmenų, faktiškai nenaudojančių ginčo žymenų savo veikloje, teisių ir teisėtų interesų. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas o ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.