- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-02-27
- Bylos Nr.
- 1A-80-574/2025
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Mačionytė, Nida Vigelienė, Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė
- Nuteistasis
- M. K.
- Nukentėjusysis
- F. J.
- Advokatai
- Laima Žukauskaitė, Laura Žukauskaitė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės, Nidos Vigelienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. ir jo gynėjos advokatės Laimos Žukauskaitės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:
M. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė įpareigojant: tęsti darbą arba be pažeidimų būti registruotam Užimtumo tarnyboje; per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Vadovaujantis BK 71 straipsnio 1 dalimi, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL, t. y. 500 Eur dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant 2 mėnesių įmokos sumokėjimo terminą, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Iš M. K. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 85,42 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 85,42 Eur sumos už laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.
Iš M. K. nukentėjusiojo F. J. naudai priteista 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 2 000 Eur sumos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nesunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, t. y. jis 2023 m. liepos 30 d., apie 20 val., (duomenys neskelbtini), esančiame namo kieme, žodinio konflikto metu, tyčia vieną kartą ranka trenkė F. J. į nosies sritį, taip padarydamas jam poodinę kraujosruvą kairės akies apatiniame voke su minkštųjų audinių patinimu, nusitęsiančiu į nosies nugarėlę ir nosikaulio lūžį, tokiu būdu nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo F. J. sveikatą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo panaikinti 2024 m. spalio 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį, nes neteisingai paskirta bausmė.
2.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį pažeidė nešališkumo principą. Byloje apklausta liudytoja M. K. parodė, kad F. J. dažnai tildo vaikus žaidžiančius vaikų žaidimo aikštelėje dėl triukšmo, kurio jis negali pernešti. D. K. parodė, kad jos 3 vaikai žaidė žaidimų aikštelėje, išbėgo išgirdusi vaikų šauksmą, F. J. norėjo griebti jos sūnui už marškinėlių, kad tai ne pirmas kartas. F. J. pastoviai šaukia ant vaikų, tramdo juos. Pakvietė vyrą, pastarasis nesusitvardė ir delnu trinktelėjo į skruostą F. J.. Ji rašė policijai pareiškimą (jau ne pirmą), bet policija nereagavo, pareiškimą priėmė, bet tyrimo F. J. atžvilgiu nepradėjo. Kiti liudytojai fiksavo, kaip buvo suduotas smūgis. Teismas nevertino liudytojų parodymų dėl smūgio garso vaikų triukšmo aplinkoje. Liudytoja E. M. policijai pateikė filmuotą medžiagą, nurodė, kad girdėjo smūgių garsus. Teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teismas, peržiūrint filmuotą medžiagą vengė leisti garsą.
2.2. Teismo posėdžio metu apklausus specialistą S. L., tačiau buvo nustatinėjamos ne visos reikšmės bylai turinčios aplinkybės: nosies kaulų deformacijos specialistas nelaikė lūžiu bei neatsakė į klausimą, kokiais medicininiais dokumentais remiantis teigia, kad tai galėjo būti vaikystės ar gimdymo trauma. VŠĮ Šeškinės poliklinika nurodo, kad nukentėjęs F. J. kreipėsi į polikliniką ambulatoriškai – anamnezė: skauda galvą ir nosies srityje, vakar sumuštas buityje, be sąmonės nebuvo. 2023 m. liepos 31 d. VšĮ Šeškinės poliklinikos gydytojas radiologas laboratorinių tyrimų metu nustatė, kad „Panašu, senų nosies kaulų deformacijų fone matomas ir naujas lūžis, derinti su klinika ir anamneze. Atitinka aprašymą gyd. J. Š.“. Nukentėjęs F. J. kreipėsi į gydymo įstaigą ne iškarto po įvykio, o praėjus parai. Pats F. J. nurodė, kad iškart po įvykio jam buvo epilepsijos priepuolis, tačiau jo eigos nenurodė (apklausos protokolai 2023 m. rugpjūčio 2 d. ir 2023 m. rugpjūčio 7 d.). Liudytojas, policijos pareigūnas D. K. parodė, kad greitosios medicinos pagalba kviesta nebuvo, F. J. buvo nuvestas pas žmoną, kuri nurodė, kad pastarasis turi psichikos sutrikimų. Nukentėjusiojo žmona D. J. apklausta 2023 m. gruodžio 8 d. parodė, kad ji smūgio nematė, nes užstojo liepos, tačiau labai gerai girdėjo garsą. Policija atvyko labai greitai. Į kiemą liudytoja išėjusi nebuvo, nes skaudėjo kojas. Jos vyrą iki durų palydėjo policijos pareigūnas ir jis grįžo namo. Jo veidas, nosis ir dešinė ranka buvo kruvini. Vyras išgėrė vaistų ir jam prasidėjo epilepsijos priepuolis. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatinėjama, kokius vaistus gėrė F. J., kur ir prie kokių aplinkybių prasidėjo priepuolis, kokia jo eiga, kiek tęsėsi priepuolis, kur užfiksuota, kad buvo kviesti medikai, greitoji ir pan.
2.3. VšĮ VULSK 2023 m. rugpjūčio 2 d. gydytojo otorinolaringologo konsultacijoje Nr. P23-38448 užfiksuota, kad „Pacientas skundžiasi nosies formos pokyčiu, patinimu, apsunkintu kvėpavimu pro nosį. Š. m. 07.30 apie 21.00 val. prie namų buvo užpultas, sumušta nosis, kviesta policija. Serga epilepsija ir po sumušimo, paciento žodžiais, buvo epilepsijos priepuolis. Anamnezėje buvusios galvos traumos. Pagrindinė diagnozė: S02.2. Nosis patinusi, subjektyviai – pakrypusi į kairę, nežymi kuprelė į kairę pusę, iškrypusi į dešinę, hematomos ant pertvaros nėra. Laisvos, kraujavimo nestebima nežymiai paburkusias, kraujavimo nėra, kraujo nutekėjimo nėra. Gyd. J. J. apžiūra: kairės akies apatiniame voke, ties vidiniu kampu, 1x0,5 cm. Violetinės spalvos vidutinio intensyvumo poodinė kraujosruva su ryškiu minkštųjų audinių patinimu, nusitęsiančiu į nosies nugarėlę“.
2.4. Lūžių buvo ne keletas, o keliolika, įtariamas šviežias lūžis. Otorinolaringologas nemato hematomos, o tik F. J. nosies kreivumą ir tai konstatuojama (matosi senų lūžių fone), kurie galimai susiję su epilepsijos priepuoliais. Todėl kyla klausimas, ar įtariamojo sudavimas plaštaka per veidą F. J. sužalojo nosį, ar tai po įvykio kilusio epilepsijos priepuolio pasekmė. Į šį klausimą specialistas išvadoje neatsakė, apklausiant teisme specialistas taip pat vengė atsakyti, nors toks klausimas ir buvo užduotas. Tai vienas iš pagrindinių klausimų ir tik atsakius į jį galima/ negalima reikšti kaltinimus M. K.. Tačiau pirmosios instancijos teismas tendencingai atmetė net keletą kartų pateiktą advokatės Laimos Žukauskaitės prašymą apklausti gydytoją radiologę E. J., kuri tiesiogiai matė ir užfiksavo senas F. J. nosies kaulų deformacijas ir naują lūžį. Juolab, kad iškart po įvykio buvo kalbama su policija, nebuvo rašomas pareiškimas, pats F. J. atsisakė greitosios pagalbos.
2.5. Pagal nurodytą simptomatiką, delsti nebuvo galima. Kodėl F. J., jo žmona bei policijos pareigūnai delsė, liko neatsakyta. Nežinomas epilepsijos priepuolių dažnis bei kas juos sukelia. Iš M. J. žmonos žodžių (kuri yra artimas šeimos narys ir jos parodymai turėtų būti vertinami kritiškai), viena iš epilepsijos priepuolio priežasčių – susinervinimas, tačiau medicininiai dokumentai išreikalauti ir specialisto įvertinti nebuvo. Tik 2023 m. rugpjūčio 2 d. „loristas“ nustatė diagnozę, kad lūžis, tačiau niekur nėra nurodyta, kiek per tas tris dienas galėjo būti ar buvo epilepsijos priepuolių, ar F. J. buvo nukritęs, ar galėjo lūžis būti nuo epilepsijos priepuolių. Pirmosios instancijos teismas į tai nesigilino, specialistui šie klausimai užduoti nebuvo, medicininiai dokumentai nereikalaujami. Šias aplinkybes medikai privalėjo nustatinėti pirmiausia, juolab, kad jie matė daugybinius senus nosies lūžius, kurie galimai susiję su epilepsijos priepuoliais. Teismas, apklausdamas specialistą S. L., privalėjo nustatinėti kokiomis aplinkybėmis vyko epilepsijos priepuolis, ar yra ligos istorijoje įrašas kaip krito F. J. priepuolio metu, kodėl buvo vengiama kviesti medikus, kodėl policijos pareigūnai nekvietė greitosios matydami kraujuojantį žmogų su nosies lūžiu.
2.6. Liudytoja E. M. stebėjo šį dviejų vyrų susikibimą iš 4-to aukšto balkono, matė, kaip atvyko policija, taip pat pastebėjo, kad F. J. galimai turi psichikos sutrikimų, nes šaukia ant vaikų, žaidžiančių žaidimo aikštelėje ne pirmą kartą. Yra ir vaizdo bei garso įrašai. M. K. žmona D. K. policiją iškvietė 19.50 val., o tik 19.56 val. – E. M.. Abi jos informavo, kad F. J. šaukia ant vaikų, susimušė vyrai, greitoji nereikalinga, vienam bėga kraujas, turi video įrašus.
2.7. Neįvertintas ir M. K. smūgio stiprumas, ar galėjo plaštaka suduotas smūgis, sergančio, su sugipsuota ranka, pakabinta laikančiame įtvare būti toks stiprus, kad būtų lūžę F. J. nosies kaulai. Specialistas S. L. į šį klausimą neatsakė. Civiliniame ieškinyje F. J. kalba apie materialinę ir moralinę žalą, tačiau neužsimena apie daugybinius nosies lūžius ir nenustatyta, nuo kurio momento (kurio lūžio) buvo reikalinga nosies operacija. Šią aplinkybę taip pat svarbu nustatyti ir tai galima padaryti tik medicinos eksperto pagalba. Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje Nr. 784/2024 (01)2024-03-18 vertinama F. J. sveikatos būklė nuo 2022 metų, iš kurios matyti, kad epilepsijos priepuoliai būna pastovūs, patiriami daugybiniai lūžiai nosies, galvos traumos. Medicininiuose dokumentuose įrašo apie dvigubą nosies lūžį ir operacijos būtinybę ryšiu su šiuo lūžiu, nėra.
2.8. 2023 m. liepos 30 d. konfliktas vyko vaikų žaidimo aikštelėje, kurios skirtos būtent vaikams žaisti ir bėgioti ten užsėta žole. Pirmosios instancijos teismas neįvertinto, kad tai ne vienintelis toks išpuolis prieš vaikus iš F. J. pusės, ne kartą buvo kviesta policija. Jeigu F. J. turi sveikatos problemų, susijusių su psichika, tuomet už jį turi būti atsakingas asmuo ir jo veiką koordinuoti, o jei tokių sveikatos problemų nėra, tuomet įstatymų nežinojimas ar jų nesilaikymas užtraukia atsakomybę, taip pat ir administracinę. Kiekvieno tėvo/motinos pareiga yra ginti savo mažamečius ir nepilnamečius vaikus nuo blogio ar kitų veikų. Juolab, kad nepilnametis negali suvokti ir įvertinti suaugusio žmogaus elgesio ir jo reiškiamų pretenzijų, kai jie teisėtai, tėvų nurodymu žaidžia tam skirtoje vietoje – vaikų žaidimo aikštelėje.
2.9. Pirmosios instancijos teismas tenkino F. J. civilinį ieškinį dėl moralinės žalos priteisimo. Atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, į vengimą nurodyti visą įvykio eigą, vengimą iškart po įvykio vykti pas medikus, F. J. neįrodė neturtinės žalos patyrimo – skausmo, išgyvenimų, draugų, darbo praradimo ir kt.
3. Teismo posėdžio metu nuteistasis M. K. ir jo gynėja advokatė Laura Žukauskaitė prašė apeliacinį skundą tenkinti, patikslindami, jog prašoma skundžiamą nuosprendį panaikinti ir M. K. išteisinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti 2024 m. spalio 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį M. K. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, nes neteisingai paskirta bausmė. Vis dėlto, iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad skundo argumentai susiję ne su paskirta bausme, o nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu, taip pat keliamas klausimas dėl nuosprendį priėmusio teismo nešališkumo. Teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu tiek nuteistasis, tiek gynėja nurodė, jog apeliaciniu skundu pagal jo argumentus prašoma panaikinti skundžiamą nuosprendį ir M. K. išteisinti.
Dėl teismo šališkumo
5. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas. Su šiais skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Reiškiamo nušalinimo pagrindai yra procesinio pobūdžio, t. y. dėl priimtų procesinių sprendimų, susijusių su kaltinamojo reiškiamais prašymais, bylos duomenų vertinimu ir kt., tačiau procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų dėl prašymų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo (teisėjų) nušalinimo pagrindas. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija, proceso atnaujinimo institutu. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė pagrindo konstatuoti teisėjo, nagrinėjusio bylą pirmosios instancijos teisme, asmeninį tendencingumą ar daryti išvadas apie nešališkumo principo pažeidimą objektyviuoju aspektu. Apeliantų nesutikimas su pirmosios instancijos teismo pateiktu bylos duomenų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis teismo išvadomis, įrodymų pripažinimo ir tyrimo tvarka nesietinas su teismo šališkumu. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio galima teismo šališkumo motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-425/2012, 2K-359/2014, 2K-269-719/2019 ir kt.). Iš bylos medžiagos matyti, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, proceso dalyvių, taip pat ir M. K. ir jo gynėjos pateikti prašymai buvo apsvarstyti, dėl jų priimti procesiniai sprendimai, todėl vien tai, jog nebuvo patenkinti visi gynybos pareikšti prašymai, nereiškia teismą buvus šališką.
Dėl nuteistojo M. K. kaltės
6. Skundžiamu nuosprendžiu M. K. pripažintas kaltu padaręs BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. dėl to, kad jis žodinio konflikto metu, tyčia vieną kartą ranka trenkė nukentėjusiajam F. J. į nosies sritį, padarydamas jam poodinę kraujosruvą kairės akies apatiniame voke su minkštųjų audinių patinimu, nusitęsiančiu į nosies nugarėlę ir nosikaulio lūžį, tokiu būdu nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo F. J. sveikatą. Apeliaciniame skunde nuteistasis neginčija sudavęs nukentėjusiajam, tačiau nurodo, jog smūgį sudavė plaštaka, nuo ko tokių sužalojimų, kurie buvo nustatyti nukentėjusiajam, jis negalėjo padaryti.
7. Baudžiamojo proceso kodeksas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti, jog teismas galėtų padaryti išvadą, kad padaryta nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo yra kaltas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog byloje išvadoms daryti įrodymų pakanka. Pakankamumo reikalavimas reiškia, jog baudžiamajame procese neturi būti įrodinėjama iki begalybės. Byloje turi būti panaudojama visi reikiami įrodinėjimo būdai, bet nėra būtina atlikti visus įmanomus veiksmus, kurių atlikimas kokybiškų naujų rezultatų gali neduoti. Teismo teisė atlikti bet kokį BPK numatytą proceso veiksmą nėra absoliuti, nes jos įgyvendinimas priklauso nuo to, kiek konkretūs proceso veiksmai turi įtakos bylos aplinkybių tyrimo išsamumui.
8. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nuosprendyje atlikta įrodymų analizė, vertinta jų visuma, teismo nuosprendis nėra grįstas tikėtinais, keliančiais abejonių ar prieštaringais duomenimis. Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius duomenis. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo į visumą. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo teigti, kad teismas, priimdamas nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiant kitokį tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau tai yra nepakankamas argumentas manyti apie neobjektyvų padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų duomenų įvertinimą. Kaip minėta, į bylą papildomai išreikalauti ir teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme ištirti papildomi duomenys nekeičia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių veikos aplinkybių.
9. Byloje nustatyta, jog 2023 m. liepos 30 d. apie 20 val. tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvyko konfliktas – ginčo dėl to nėra. Nukentėjusysis F. J. teigia, jog nuteistasis jam sudavė smūgį kumščiu į nosį, nuteistasis nurodo, jog nukentėjusiajam sudavė rankos plaštaka. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis parodė, jog <...> įvykio dieną vaikai kieme žaidė futbolą ir šūkavo, todėl jis išėjo į lauką, kad nuramintų vaikus <...>. Tada iš (duomenys neskelbtini) namo išbėgo kaltinamasis ir vieną kartą sudavė kumščiu, pataikydamas jam į nosį. <...> Sekančią dieną nuvyko į polikliniką, kur buvo nustatyta, kad jam sulaužyta nosis. Prieš įvykį nosies traumų neturėjo (t. 2, b. l. 149-156). Nukentėjusiojo parodymus apie įvykio aplinkybes patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Iš byloje esančių medicininių dokumentų išrašų matyti, kad nukentėjusysis F. J. į gydymo įstaigą kreipėsi kitą dieną po įvykusio konflikto, t. y. 2023 m. liepos 31 d., skundėsi galvos ir nosies skausmu, nukentėjusiajam apžiūros metu buvo nustatytas nosies lūžis. 2023 m. rugpjūčio 2 d. konsultacijos pas gydytoją otorinolaringologą metu nukentėjusysis nurodė, kad buvo užpultas prie namų ir jam buvo sumušta nosis. 2023 m. rugpjūčio 2 d. protokole-pareiškime nukentėjusysis nurodė, kad 2023 m. liepos 30 d. apie 20 val. prie namų jam nepažįstamas vyras kumščiu sudavė vieną smūgį į nosį, dėl ko buvo sulaužyta nosis (t. 1, b. l. 1). Apklausta pirmosios instancijos teisme liudytoja E. M. parodė, kad būdama namuose, išgirdo F. J. šauksmus, kuris prašė vaikų žaisti tyliau ir nemėtyti kamuolio. Netrukus, pasirodė vyras, kuris pradėjo šaukti, rėkti bei keiktis ant F. J. ir vaikų žaidimo aikštelėje vieną kartą sudavė jam į veidą. F. J. pradėjo bėgti, kiek atsitraukęs toliau konfliktavo. Tada F. J. nuėjo link laiptinės, kur jį pasivijo kaltinamasis ir jie ten dar apsistumdė, nukentėjusysis susiėmė už nosies ir pradėjo šauktis pagalbos. Nukentėjusiajam pradėjo kraujuoti nosis <...>. kaip matyti iš minėtos liudytojos parodymų, M. K. sudavus smūgį F. J. į veidą, nukentėjusysis susiėmė už nosies, pradėjo bėgti kraujas. Šią aplinkybę nurodė ir liudytoja D. K. (t. 2, b. l. 149-156). Kaip matyti iš bylos duomenų, įvykio metu buvo sugipsuota kairė nuteistojo ranka, tačiau byloje nustatyta, kad smūgis buvo suduotas dešine ranka, to neginčija ir pats nuteistasis, pripažindamas, jog smūgį sudavė, tačiau ne kumščiu, o delnu.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismo posėdžio metu nukentėjusiojo sutuoktinė D. J. parodė, kad įvykio dieną F. J., išėjęs į kiemą drausminti vaikų, kurie kėlė triukšmą, kalbėjo garsiai, nes blogai girdi. <...> ji girdėjo, kad F. J. garsiai konfliktavo su vaikais. Tada pamatė, kad iš laiptinės išėjo kaltinamasis ir ėjo link jų greitu žingsniu. Paties konflikto nematė, nes vaizdą užstojo medis, tačiau išgirdo stiprų smūgį ir F. J. pradėjo šaukti. <...> F. J. į namus palydėjo policijos pareigūnas, jo nosis buvo kruvina ir paraudusi, kraujavo. Grįžęs namo jis iš karto atsigulė į lovą ir jam prasidėjo epilepsijos priepuolis, kurio metu, jis jokių sužalojimų nepatyrė. Po šio konflikto nukentėjusysis tą naktį nemiegojo, skundėsi galvos skausmu bei laikėsi susiėmęs už nosies, todėl ryte jį palydėjo į polikliniką. Padarius F. J. rentgeno nuotrauką, buvo nustatytas nosies lūžis, buvo suplanuota nosies atstatymo operacija, tačiau dėl prieširdžių virpėjimo, rekomenduota operacijos nedaryti.
11. Kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų F. J., apklaustas 2023 m. rugpjūčio 2 d., parodė, kad <...> pribėgęs M. K. kumščiu trenkė vieną kartą į nosį <...>, jis pajuto stiprų skausmą, pradėjo bėgti kraujas stipriai. Buvo kruvinas veidas, marškiniai, ranka <...> (t. 1, b. l. 53-54). Nukentėjusiojo parodymus patvirtina objektų apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, kad <...> 14 sek. vyras, apsirengęs šviesiais marškiniais dešine ranka trenkia šalia stovinčiam vyrui į veido sritį <...>, <...> vyras, apsirengęs tamsiais rūbais, kaire ranka laikosi už nosies <...>. (t. 1, b. l. 43-44). Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad asmuo trenkęs nukentėjusiajam, yra M. K.. Iš policijos pareigūnų, kurie atvyko pagal nuteistojo žmonos D. K. ir liudytojos E. M. skambučius į BPC, BODY kameros įrašo matyti, kad pats M. K. pasakė, kad „vyrai, nervai neišlaikė, išbėgau, „biški“ per nosį užvožiau <...>“ (t. 1, b. l. 49). BODY kameros įraše taip pat matyti, kad policijos pareigūnas nukentėjusįjį F. J. palydėjo iki namų, kur jo žmona D. J. policijos pareigūnui pasakė, kad nukentėjusiajam yra nustatytas asmenybės sutrikimas bei epilepsija (t. 1, b. l. 50). Liudytoja D. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme parodė, kad vyrui po konflikto grįžus namo ir atsigulus į lovą, jį ištiko epilepsijos priepuolis (t. 1, b. l. 143-144, t. 2, b. l. 149-156).
12. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė kiek F. J. epilepsijos priepuolių patyrė nuo konflikto su nuteistuoju iki nosies kaulo lūžio nustatymo, t. y. nuo 2023 m. liepos 30 d. iki 2023 m. rugpjūčio 2 d. Kaip matyti iš aukščiau aptartų medicininių dokumentų, nosies lūžis F. J. buvo nustatytas 2023 m. liepos 31 d. ryte, o ne 2023 m. rugpjūčio 3 d., kaip teigiama apeliaciniame skunde, tai patvirtina liudytojos D. J. parodymai ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 54) bei byloje esantys medicininių dokumentų išrašai (t. 1, b. l. 58-59). Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje Nr. G2408/2023(01) taip pat nurodyta, kad nukentėjusiajam sužalojimai padaryti iki jo kreipimosi į medicinos įstaigą, t. y. iki 2023 m. liepos 31 d. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis po konflikto su nuteistuoju, grįžęs namo, patyrė epilepsijos priepuolį, tai patvirtina paties nukentėjusiojo F. J. parodymai, kad <...> praėjus nedaug laiko man gulint lovoje prasidėjo epilepsijos priepuolis (t. 1., b. l. 53-54) bei liudytojos D. J. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu, kad nukentėjusiajam prasidėjo priepuolis, <...> jam prasidėjo didžiulis epilepsijos priepuolis (t. 1, b. l. 143; t. 2, b. l. 151). Liudytoja D. J. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu patvirtino, kad nukentėjusysis epilepsijos priepuolio metu nepatyrė jokių sužalojimų bei nurodė, kad nekvietė greitosios pagalbos, kadangi žino, kaip elgtis atsitikus tokioms situacijoms (t. 1, b. l. 143; t. 2, b. l. 151).
13. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiajam buvo nustatyti keliolika nosies kaulo lūžių bei juos sieja su F. J. patiriamais epilepsijos priepuoliais. Su šiais skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Byloje nebuvo nustatyta, kad nukentėjusysis būtų patyręs nosies kaulų lūžius nuo jį ištinkančių epilepsijos priepuolių. Teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu specialistas S. L. paaiškino, kad 2023 m. liepos 31 d. ambulatorinio apsilankymo metu nukentėjusiajam buvo padaryta rentgenograma ir konstatuota, kad senų nosies kaulų deformacijos fone matomas naujas lūžis. Patikslino, kad tai ne seni kaulų lūžiai, o kaulų deformacijų fonas; nosies pertvara yra išlinkusi į dešinę, deformacijas galėjo sąlygoti tiek buvusios traumos, tiek tam tikros ligos, tiek įgimti požymiai. Deformacija ir lūžis yra du skirtingi dalykai. <...> Duomenų, kad nukentėjusysis būtų kritęs nėra, todėl tikimybė, kad buvo smūgis. <...> Sužalojimas yra nukentėjusiojo ranka pasiekiamoje vietoje, bet neatmetama galimybė, kad jis atsirado nuo smūgio kumščiu. Epilepsija yra neurologinė būklė ir nežinoma tokių medicininių duomenų, kad pats epilepsijos priepuolis sukeltų lūžius (t. 2, b. l. 149-156). Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusysis nosies lūžį galėjo patirti įvykio dieną jam prasidėjusio epilepsijos priepuolio metu, tačiau, kaip minėta, tokios aplinkybės byloje nenustatytos, be to, byloje nustatyta, kad iš karto po smūgio sudavimo nukentėjusysis laikėsi už nosies, jam iš nosies bėgo kraujas, todėl nėra įtikinama versija, jog nukentėjusysis epilepsijos priepuolio metu būtų kritęs ir atsitrenkęs į kokius nors daiktus būtent ta vieta, į kurią nuteistasis jam sudavė smūgį.
14. Nuteistasis nurodo, jog smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo turėdamas tam priežastį – tai buvo reakcija į nukentėjusiojo agresyvų elgesį prieš kieme žaidžiančius vaikus bei kaimynus. Nuteistojo teigimu, jis gynė aplinkinius nuo nukentėjusiojo. Šie argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami. Baudžiamasis įstatymas nustato, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį, o ji apibrėžiama kaip tam tikra situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą ir pan. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančių į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Nusikalstami siekiai įgyvendinami įvairiai: grasinama kitiems žmonėms žodžiais, veiksmais, ginklų demonstravimu, nukentėjusieji apsupami, stumdomi, jiems suduodami smūgiai. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos. Besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-428/2010, 2K-7-313/2012 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje būtinosios ginties situacija nenustatyta.
15. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad byloje nebuvo nustatyta ar nukentėjusiojo F. J. patirtas nosies lūžis atsirado būtent nuo nuteistojo M. K. smūgio. Su šiais skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Iš byloje esančių medicininių dokumentų išrašų matyti, kad nukentėjusysis anksčiau nebuvo patyręs nosies lūžių, kaip minėta, nukentėjusiajam buvo nustatytas kaulų deformacijos nėra susijusios su nosies kaulų lūžiais. 2022 m. spalio 17 d. medicininio dokumento kopijoje nurodyta, kad F. J. krito namuose, galimai dėl epilepsijos priepuolio ir jam buvo nustatytas dešinio smilkinkaulio lūžis ir pakauškaulio lūžis (t. 1, b. l. 74). 2022 m. spalio 17 d. nukentėjusysis kreipėsi į gydymo įstaigą, dėl to, kad jam kraujuoja iš ausies, buvo nukritęs (t. 1, b. l. 74). 2022 m. lapkričio 9 d. medicininio dokumento išraše nurodyta, kad F. J. kreipėsi į gydymo įstaigą, nes kraujuoja iš ausies, jis buvo po kaukolės pamato lūžio (t. 1, b. l. 78). 2022 m. lapkričio 28 d. nukentėjusiajam F. J. buvo pašalintas krešulys (t. 1, b. l. 78). Kituose byloje esančiuose medicininių dokumentų išrašuose nurodyta, kad F. J. buvo teikta planinė pagalba, t. y. visi jo apsilankymai buvo planuoti iš anksto, F. J. nebuvo reikalinga skubi, būtinoji medicininė pagalba, taip pat nėra jokių duomenų apie patirtus kokius nors kitus sužalojimus dėl epilepsijos priepuolių, išskyrus paminėtą, kuris buvo nustatyti 2022 metais. Šiuose medicininiuose dokumentuose nėra jokių duomenų, jog aptariamo epilepsijos priepuolio metu būtų buvusi sužalota nukentėjusiojo nosis (t. 1, b. l. 82, 83, 84, 89, 91, 93, 95, 97, 100).
16. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje Nr. 784/2024 (01)2024-03-18, kuria buvo įvertinta nukentėjusiojo F. J. sveikatos būklė nuo 2022 metų matyti, kad epilepsijos priepuoliai būna pastovūs, patiriami daugybiniai nosies lūžiai, galvos traumos. Minėtoje specialisto išvadoje tokios aplinkybės nėra nustatytos, priešingai, joje nurodyta, kad papildomai pateiktuose medicininiuose dokumentuose duomenų apie F. J. buvusias nosies traumas iki 2023 m. liepos 30 d. nėra (t. 1, b. l. 116). Pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas S. L. nurodė, kad <...> senų nosies kaulų deformacijos fone matomas naujas lūžis. Kaip minėta, patikslino, kad tai ne seni kaulų lūžiai, o deformacijų fonas (t. 2, b. l. 149-156).
17. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje surinktų įrodymų visetą, neturi pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde nurodomais argumentais, kad nukentėjusiajam F. J. nustatytas nosies kaulo lūžis galėjo atsirasti dėl 2023 m. liepos 30 d. patirto epilepsijos priepuolio, o ne dėl nuteistojo M. K. suduoto smūgio.
Dėl nukentėjusiojo F. J. civilinio ieškinio
18. BPK 44 straipsnio 10 dalyje numatyta, kad kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs ne tik turtinės, bet ir neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam (įtariamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino nukentėjusiojo civilinį ieškinį ir priteisė 2 000 Eur dydžio sumą neturtinei žalai atlyginti bei 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo priteistos sumos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.
19. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad nukentėjusysis F. J. ne pirmą kartą užsipuola vaikus bei dėl jo elgesio ne kartą buvo kviesta policija. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas, spręsdamas dėl bausmės skyrimo, svarstė klausimą dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, visgi ši lengvinanti aplinkybė nebuvo nustatyta. Teismas motyvavo tuo, jog F. J. į kiemą buvo išėjęs drausminti žaidžiančių, galimai garsiai bendraujančių vaikų, tačiau byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis, nors ir buvo piktai nusiteikęs, būtų panaudojęs ar grasinęs panaudoti smurtą kieno nors atžvilgiu, todėl nenustatė pagrindo nukentėjusiojo veiksmus laikytini provokuojančiais, kas būtų pagrindas pripažinti minėtą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Nors pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl civilinio ieškinio, iš naujo nevertino minėtų aplinkybių dėl nukentėjusiojo elgesio, tačiau nėra pagrindo sutikti su skunde nurodomais argumentais, kad esant šioms aplinkybėms nukentėjusiojo F. J. civilinis ieškinys turėtų būti atmestas. Kaip jau minėta, byloje nebuvo nustatyta, kad nukentėjusiojo F. J. elgesys būtų provokuojantis ar rizikingas nuteistojo M. K. ar kitų, kieme buvusių asmenų, atžvilgiu.
20. Apeliaciniame skunde teigiama, jog nukentėjusysis F. J. neįrodė jog patyrė neturtinės žalą. Priešingai, nei teigiama skunde, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dėl prieš nukentėjusįjį pavartoto smurto, pastarasis patyrė fizinį skausmą bei pažeminimą. Konfliktas tarp M. K. ir F. J. įvyko viešoje vietoje – kieme, matant kitiems kieme buvusiems asmenims. Po M. K. suduoto smūgio, grįžus namo, nukentėjusįjį ištiko epilepsijos priepuolis. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas S. Laima parodė, kad <....> kieme patirta trauma galėjo išprovokuoti epilepsijos priepuolį, nes priepuolius išprovokuoja emociniai išgyvenimai (t. 2, b. l. 153). Liudytoja D. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nukentėjusysis po M. K. jam sukeltų sužalojimų pradėjo stipriai knarkti, jam užeina dideli galvos skausmai, padažnėjo priepuoliai, pasikeitė nuotaika, jis nenori išeiti iš buto, bendrauti su kitais žmonėmis <...>. Iš bylos duomenų matyti, jog dėl nosies lūžio buvo suplanuota operacija, tačiau dėl nukentėjusiojo sveikatos būklės ji negalėjo būti atlikta (t. 1, b. l. 143). Pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis neviršija teismų praktikoje priteisiamos neturtinės žalos dydžio už tyčinį nesunkų sveikatos sutrikdymą. Pagal teismų praktiką, nustatomas neturtinės žalos dydis už tyčinį nesunkų sveikatos sutrikdymą svyruoja nuo 1000 iki 4000 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-221-648/2016, 2K-21-942/2016, 2K-139-895/2017, 2K-24-895/2017, 2K-36-895/2017, 2K-291-942/2018, 2K-289-693/2019, 2K-105-222/2019, 2K-227-697/2022, 2K-207-628/2023, 2K-85-594/2024). Esant šioms aplinkybėms nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos nukentėjusiajam priteisimo paliktina nepakeista.
Dėl paskirtos bausmės
21. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog M. K. neteisingai paskirta bausmė, tačiau jokie su paskirta bausme susiję argumentai nenurodomi. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė, paskiriant BK 48 straipsnio 4 dalies 2 ir 4 punktuose numatytus įpareigojimus: tęsti darbą arba be pažeidimų būti registruotam Užimtumo tarnyboje; per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 71 straipsnio 1 dalimi, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL, t. y. 500 Eur dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant 2 mėnesių įmokos sumokėjimo terminą, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir įvertino tai, jog M. K. atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jis charakterizuojamas teigiamai, ankščiau neteistas, dirba, baustas administracine tvarka. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog M. K. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė yra aiškiai per griežta. Kaip jau minėta, ir pačiame apeliaciniame skunde tokie argumentai nenurodomi.
22. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo 2024 m. lapkričio 7 d. priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3, 60, 99, 100, 100¹, 100², 100³, 103, 107, 108, 109, 123, 124, 125, 126, 127, 128, 129, 131, 132, 134, 135, 136, 137, 138, 139, 140, 142, 143, 145, 146, 147, 147¹, 147², 148, 149, 150, 151, 151¹, 152, 152¹, 156, 157, 159, 160, 161, 162, 169, 170, 170¹, 170², 172, 173, 174, 175, 176, 178, 180, 181, 182¹, 185, 188, 189, 189¹, 191, 192, 193, 194, 196, 197, 198, 198¹, 198², 202, 206, 207, 208, 209, 210, 213, 214, 215, 217, 218, 224, 229, 231, 232, 233, 234, 236, 238, 249¹, 250, 250², 250⁴, 250⁵, 251, 256, 256¹, 257, 257¹, 258, 259, 262, 265, 267, 2671, 267², 267³, 268, 270, 270², 270³, 273, 274, 275, 276, 276¹, 276², 276³, 277, 278, 279, 280, 281, 283, 285, 286, 287, 288, 289, 292, 292¹, 294, 295, 296, 297, 299, 300, 301, 302, 302¹, 303, 304, 306, 306¹, 306², 307, 308, 309, 310, 311, 312 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas Nr. XIV-3060 bei 2024 m. balandžio 25 d. priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 72², 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 5¹, 40¹, 58¹, 72⁵, 72⁶, 72⁷, 72⁸ straipsniais įstatymas Nr. XIV-2573.
23. Kaip matyti iš minėtų įstatymų pakeitimų, BK 138 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo keičiamos. BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punkto pakeitimas jokiu aspektu nuteistojo teisinės padėties nešvelnina (vietoje „neįgaliaisiais“ pakeista „asmenims su negalia“). BK 71 straipsnio 1 dalies pakeitimas nuteistojo padėtį sunkina, kadangi įmoka į Nukentėjusių nuo nusikalstamų veikų fondą padidinta ir nustatyta nuo 10 iki 250 MGL (nagrinėjamos veikos padarymo metu buvo nuo 5 iki 125 MGL). Taigi M. K. teisinei padėčiai minėti baudžiamojo kodekso normų pakeitimai jokios įtakos neturi – nėra nei švelninantys, nei kitokiu būdu teisinę padėtį lengvinantys.
24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 23 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo M. K. ir jo gynėjos advokatės Laimos Žukauskaitės apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 23 d nuosprendį palikti nepakeistą.
Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.