- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2013-07-29
- Bylos Nr.
- 2A-634/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Danutė Milašienė, Alvydas Poškus
- Atsakovas
- Ž. V., J. K., uždarosios akcinės bendrovės „Stogavos langai“, V. K.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Swedbank“
- Kategorijos
- 36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Martinavičienės, Danutės Milašienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Ž. V., J. K., uždarosios akcinės bendrovės „Stogavos langai“ ir V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3129-485/2011 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Swedbank“ ieškinį atsakovams Ž. V., J. K., uždarajai akcinei bendrovei „Stogavos langai“ ir V. K. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Stogava“ ir Ko.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovų Ž. V., J. K. ir UAB „Stogavos langai“ solidariai 57 924 EUR skolą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas; iš atsakovo J. K. priteistų sumų išieškojimą nukreipti vykdyti tiek į atsakovui J. K. priklausantį turtą, tiek į bendrą J. K. ir V. K. turtą.
Ieškovas nurodė, jog jis (toliau – bankas) ir trečiasis asmuo UAB „Stogava“ ir Ko 2004-04-19 sudarė Kredito linijos sutartį Nr. 04-010806-KL (su vėlesniais jos pakeitimais) (toliau – Kredito sutartis), pagal kurią UAB „Stogava“ ir Ko buvo suteiktas 156 141,23 EUR kreditas. Galutinis kredito grąžinimo terminas – 2010-08-30. 2004-04-19 bankas ir Ž. V. bei J. K. pasirašė atitinkamai Laidavimo sutartį Nr. 04-006708-KL-LA1 (su vėlesniais jos pakeitimais) (toliau – Laidavimo sutartis 1), Laidavimo sutartį Nr. 04-010806-KL-LA2 (su vėlesniais jos pakeitimais) (toliau – Laidavimo sutartis 2), kuriomis Ž. V. ir J. K. laidavo, kad kredito gavėjas įvykdys visus įsipareigojimus pagal Kredito sutartį. 2009-11-30 bankas ir UAB „Stogavos langai“ pasirašė Laidavimo sutartį Nr. 04-010806-LA4 (toliau – Laidavimo sutartis 3), kuria UAB „Stogavos langai“ laidavo, kad kredito gavėjas įvykdys visus įsipareigojimus pagal Kredito sutartį. Apie tai, kad kredito gavėjas nevykdo savo įsipareigojimų pagal Kredito sutartį laiduotojai buvo informuoti 2010-09-09 raštais. Kredito gavėjo prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymo užtikrinimui hipotekos lakštais buvo įkeista žemės sklypas ir pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), įkeitimo lakštais buvo įkeista nuomos teisė į dalį žemės sklypo, lėšos sąskaitoje ir prekių atsargos. Kauno apygardos teismas 2010-04-27 nutartimi UAB „Stogava“ ir Ko iškėlė bankroto bylą, o 2010-11-25 nutartimi patvirtino banko 409 098,97 Lt kreditorinį reikalavimą UAB „Stogava“ ir Ko bankroto byloje. Trečiasis asmuo savo prievolių bankui tinkamai neįvykdė, todėl ieškovas prašė 57 924 EUR skolą priteisti iš laiduotojų.
Atsiliepimas
Atsakovai atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti.
Atsakovai nurodė, jog 2011-03-25 vyko kreditorių komiteto posėdis, kuriame buvo priimtas sprendimas skelbti BUAB „Stogava“ ir Ko kilnojamojo ir nekilnojamojo turto varžytines, o joms neįvykus leisti hipotekinio įkaito turėtojui - bankui, o, jam atsisakius, ir kitiems kreditoriams, pareikšti pageidavimą perimti turtą. Kadangi hipotekinio įkaito turėtojas bankas atsisakė perimti BUAB „Stogava“ ir Ko visą turtą, laikytina, jog kreditorius atsisakė ir atsakovų laidavimo. Akivaizdu, kad bankas, kaip ir bet kuris kitas kreditorius, turėjo galimybę perimti visą BUAB „Stogava“ ir Ko turtą, tačiau tokio pageidavimo 2011-06-14 dienos raštu Nr. SR-30132 atsisakė. CK 6.86 str. numatyta, kad, kai kreditorius atsisako savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo, laiduotojas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu kreditorius būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą pasinaudodamas teisėmis, kurių atsisakė. Dėl nurodytų aplinkybių bankas, bankroto procese atsisakęs savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo, atleido atsakovus nuo laidavimo. Bankroto procese administratorius, vykdydamas 2011-03-25 BUAB „Stogava“ ir Ko Komiteto posėdžio protokolą, hipotekos įkaito turėtojui bankui po pirmųjų varžytynių atsisakius perimti visą BUAB „Stogava“ ir Ko turtą, pasiūlė kreditoriams jį perimti. Vadovaujantis minimu pasiūlymu, vienas iš didžiausių kreditorių atsakovas UAB „Stogavos langai“ 2011-07-08 pareiškimu administratoriui pareiškė, kad pageidauja perimti visą BUAB „Stogava“ ir Ko turtą, kam pritarė ir BUAB „Stogava“ ir Ko Kreditorių komitetas posėdyje 2011-07-08, įpareigodamas administratorių iki 2011-07-13 perduoti visą BUAB „Stogava“ ir Ko turą UAB „Stogavos langai“. Administratoriui vengiant vykdyti BUAB „Stogava“ ir Ko Kreditorių komiteto nutarimus, Komitetas 2011-08-25 nutarimu pakartotinai administratorių įpareigojo iki 2011-09-06 perduoti visą BUAB „Stogava“ ir Ko turtą UAB „Stogavos langai“. UAB „Stogavos langai“ 2011-09-07 kreipėsi į banką, prašydama nurodyti prievoles, kurias buvo įsipareigojusi BUAB „Stogava“ ir Ko iki bankroto paskelbimo. Šiuo metu vedamos derybos tarp UAB „Stogavos langai“, norinčios perimti turtą ir prievoles, ir banko. ĮBĮ 2 str. 7. d. išaiškina, kad įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai - pagal įkeitimo sutartį arba įregistruotą hipotekos ar įkeitimo lakštą kreditoriaus (įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus) įgyta teisė, jeigu įmonė neįvykdė įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintos prievolės, šio įstatymo nustatyta tvarka reikalauti įkeistą turtą parduoti ir iš gautų lėšų, pirmiausia, tenkinti jo reikalavimus, o jeigu įkeisto turto parduoti nepavyksta, perduoti šį turtą jo nuosavybėn. Šiuo konkrečiu atveju ieškovui atsisakius nuosavybės, norą šią nuosavybę perimti pareiškė kiti kreditoriai, kurie savaime perima ir įsipareigojimus atlyginti skolą. Ieškovas netinkamai supranta CK 3.109 str. 1 d. 5 p., normas, kur nurodyta, kad iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas arba kito sutuoktinio vėlesnis patvirtinimas, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Šiuo konkrečiu atveju laidavimu J. K. prisiėmė įsipareigojimus tik savo asmeniniams poreikiams tenkinti, o ne šeimos interesams.
Teismo posėdyje atsakovas UAB „Stogavos langai“ paaiškino, jog turto pardavimas varžytynėse jau įvyko, tačiau pinigai bankui nebuvo pervesti. Atsakovas nurodė, jog negali pateikti įrodymų, kad varžytinės įvyko, kad dalis pinigų sumokėta ir skolos suma mažėja. Ieškovas 2011-06-14 raštu atsisakė perimti bankrutuojančios įmonės turtą, todėl ieškovas prarado reikalavimo teisę į laiduotojus.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, jog turtas nebuvo parduotas iš varžytinių, o bankas pasinaudojo savo teise atsisakyti perimti turtą natūra ir reikalauti toliau vykdyti priverstinį išieškojimą. Dėl reikalavimo nukreipti iš J. K. priteistas sumas išieškojimui į V. K. turtą, ieškovas nurodė, jog V. K. pasirašė hipotekos lakšte, t. y. sudarant hipotekos lakštą, V. K. patvirtino, kad jai yra žinomos kredito gavimo sąlygos, todėl bankas pasinaudojo savo teise prašyti vykdyti išieškojimą.
Atsakovas J. K. nurodė, jog BUAB „Stogava“ ir Ko turi nemažai turto, dalis skolos bankui jau yra sumokėta, bet bankas savo reikalavimo nemažina. Todėl jis su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovai Ž. V., V. K. ir 3-ojo asmens BUAB „Stogava ir Ko“ su ieškiniu nesutiko ir prašė palikti jį nenagrinėtu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino, t. y. priteisė ieškovui AB „Swedbank“ solidariai iš atsakovų Ž. V., J. K. ir UAB „Stogavos langai“ 57 924 EUR skolą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011-08-26) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; priteisė ieškovui AB „Swedbank“ iš atsakovų Ž. V., J. K. ir UAB „Stogavos langai“ po 1 666,66 Lt žyminio mokesčio; priteisė valstybei iš atsakovų Ž. V., J. K., V. K. ir UAB „Stogavos langai“ po 7,93 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; iš atsakovo J. K. priteistų sumų išieškojimą nukreipė vykdyti tiek į J. K., priklausantį turtą, tiek į bendrą J. K. ir V. K. turtą.
Atsiliepimas
Atsakovai nesutikimą su ieškiniu iš esmės grindė tuo, jog hipotekos kreditorius, atsisakęs perimti BUAB „Stogava“ ir Ko visą turtą, laikytinas atsisakęs atsakovų laidavimo pagal CK 6.86 str. nuostatą. Atsakovai nurodė, jog CK 6.86 str. numatyta, kad, kai kreditorius atsisako savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo, laiduotojas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu kreditorius būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą pasinaudodamas teisėmis, kurių atsisakė. Teismas tokį atsakovų teiginį vertino kaip nepagrįstą, nes nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pagrindinio skolininko (trečiojo asmens) prievolė buvo užtikrinta įkeitimu (hipoteka). Ieškovo 409 098,97 Lt kreditorinis reikalavimas patvirtintas bankroto byloje. Įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą arba perduodant įkeistą turtą (ĮBĮ 34 str.). Teismo nuomone, ši kreditoriaus teisė yra alternatyvi, todėl kreditorius turi teisę pasirinkti kokiu būdu įgyvendins savo teisę į kreditorinio reikalavimo patenkinimą, t. y. perimdamas turtą ar reikalaudamas lėšų iš parduoto turto. Tai, kad UAB „Stogava“ ir Ko bankroto byloje yra pareikštas banko kreditorinis reikalavimas, teismo nuomone, patvirtina, jog kreditorius nėra atsisakęs pirmenybės teisės patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto, kuris galės būti tenkinamas tik ĮBĮ nustatyta tvarka, tačiau teismas pažymėjo, jog tai neatima iš ieškovo įstatymo numatytos teisės reikalauti prievolės įvykdymo iš solidarių laiduotojų. Teismas konstatavo, kad CK 6.86 str. reikalavimai šiuo atveju nesudaro pagrindo laiduotojus atleisti nuo atsakomybės. Teismo vertinimu, šią teismo išvadą patvirtina ir tai, jog CK 6.86 str. numatytas laiduotojo atleidimas nuo atsakomybės yra galimas tuo atveju, jei laiduotojai įrodo tris aplinkybes: kad kreditorius turėjo pirmumo teisę visiškai patenkinti savo reikalavimą, buvo reali galimybė patenkinti savo reikalavimą pasinaudojant kitomis teisėmis, kreditorius savo teisių neatsisakė, bet negalėjo jomis pasinaudoti dėl nuo jo nepriklausomų priežasčių, viso įvykdymo nebuvo galima gauti net ir pasinaudojus tomis teisėmis. Teismas nustatė, kad kreditorius 2011-06-14 raštu Nr. SR-30132 atsisakė perimti pirmųjų varžytynių, vykusių 2011-06-10, metu neparduotą BUAB „Stogava“ ir Ko priklausantį turtą, įkeistą bankui hipotekos lakštu. Nurodė, jog iš byloje esančio hipotekos lakšto 02/1/2004/0004322 matyti, kad kreditoriaus neperimto turto vertė bendru šalių susitarimu nustatyta 211 000 Lt. Pažymėjo, kad ieškovo patvirtintas kreditorinis reikalavimas UAB „Stogava“ ir Ko bankroto byloje sudaro 409 098,97 Lt, todėl teismas darė išvadą, jog šiuo atveju atsakovai neįrodė, jog bankas būtų gavęs visą skolos įvykdymą, net jei ir būtų pasinaudojęs teise perimti minėtą turtą. Teismas atkreipė dėmesį, kad apeliantai (laiduotojai) – solidarūs atsakovai, o kreditorius turi pasirinkimo teisę į ką nukreipti reikalavimą – į skolininką, laiduotoją ar į juos abu. Teismas pažymėjo ir tai, kad nagrinėjamu atveju vertinant laiduotojų (atsakovų) sudarytų laidavimo sutarčių nuostatas, matyti, jog laidavimo sutarčių 7.1 p., šalys susitarė, jog tuo atveju, jeigu kredito gavėjo įsipareigojimų pagal Kredito sutartį įvykdymas yra užtikrintas ir kitomis užtikrinimo priemonėmis, bankas turi teisę pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kokias kredito gavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones realizuoti. Teismas vertino, jog, nors UAB „Stogava“ ir Ko gauto kredito grąžinimas buvo užtikrintas keliomis užtikrinimo priemonėmis (turto įkeitimu, laidavimu), tačiau laiduotojai (atsakovai) laisva valia sutiko, jog pats kredito davėjas (bankas) turi teisę pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kokias kredito gavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones realizuoti. Esant išdėstytiems argumentams teismas darė išvadą, jog ieškovas gali savo teises ginti pareikšdamas tiek ieškinį laiduotojams, tiek siekdamas savo interesų įgyvendinimo UAB „Stogava“ ir Ko bankroto procese.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovų teiginius, jog dalis skolos bankui yra grąžinta, tačiau bankas nemažina savo reikalavimų, nes tokiems argumentams pagrįsti atsakovai teismui nepateikė jokių įrodymų.
Nors atsakovai ir teigė, jog ieškovas piktnaudžiauja savo teisėmis, tačiau teismas su tokiais argumentais nesutiko, nes įstatyminis reguliavimas patvirtina, jog ieškovas gali savo teises ginti pareikšdamas tiek ieškinį laiduotojams, tiek siekdamas savo interesų įgyvendinimo UAB „Stogava“ ir Ko bankroto procese ir tai nelaikytina piktnaudžiavimu teisėmis.
Teismas nustatė, kad kredito gavėjo prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymo užtikrinimui hipotekos lakštais buvo įkeista J. K. ir V. K. nuosavybės teise priklausantys 0,4 ha žemės sklypas ir pastatai, esantys Amatininkų g. 1, Maneikių k., Kelmės raj., vertė – 250 000 Lt. Taip pat teismas nustatė, kad nagrinėjamo ginčo atveju atsakovas pasirašė laidavimo sutartį, tuo tarpu kitas prievolės užtikrinimo būdas – hipotekos lakštas buvo pasirašytas tiek J. K., tiek V. K., t. y. tai pačiai prievolei užtikrinti abu sutuoktiniai prisiėmė įsipareigojimus banko atžvilgiu. Dėl šios priežasties teismas vertino, jog iš esmės tiek J. K., tiek V. K. valia buvo tokia pati, t. y. užtikrinti Kredito sutarties įvykdymą. Teismas konstatavo, kad pasirašydami įkeitimo dokumentus J. K. ir V. K. išreiškė bendrą norą – užtikrinti prievolės įvykdymą, įsipareigoti už savo sutuoktinio prievolę, todėl laikė, kad ieškovas pagrįstai prašė iš atsakovo J. K. priteistų sumų išieškojimą nukreipti vykdyti tiek į atsakovui J. K. priklausantį turtą, tiek į bendrą J. K. ir V. K. turtą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovai Ž. V., J. K., UAB „Stogavos langai“ ir V. K. pateikė apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Teismui buvo pateiktas prašymas stabdyti šios bylos nagrinėjimą iki Kauno apygardos teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. B2-3151-254/2011, kurioje nagrinėjamas BUAB „Stogava“ ir Ko turto perdavimo UAB „Stogavos langai“ klausimas, ir BUAB „Stogava“ ir Ko bankroto byla, nuo kurių sprendimo priėmimo priklausys šios bylos teismo sprendimas ir įrodymų vertinimas, tačiau teismas, nepateikdamas jokių motyvų, tokį prašymą atmetė, ir vadovavosi neįsiteisėjusiais teismo sprendimais minėtose civilinėse bylose. Tai nulėmė neteisingo ir nepagrįsto skundžiamo sprendimo priėmimą, todėl jis turi būti panaikintas.Hipotekinio įkaito turėtojas bankas atsisakė perimti BUAB „Stogava“ ir Ko visą turtą, atsisakydamas jį perimti jis atsisakė ir atsakovų laidavimo (CK 6.86 str.).Ieškovas netinkamai supranta CK 3.109 str. 1 d. 5 p., normas, kur nurodyta, kad iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas arba kito sutuoktinio vėlesnis patvirtinimas, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Šiuo konkrečiu atveju laidavimu J. K. prisiėmė įsipareigojimus tik savo asmeniniams poreikiams tenkinti, o ne šeimos interesams.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovo teiginius, išsakytus teismo posėdžio metu, priskyrė atsakovams. Be to, teismas nepagrįstai atmetė kaip nepagrįstus atsakovų teiginius, jog dalis skolos bankui yra grąžinta, tačiau bankas nemažina savo reikalavimų, nes tokiems argumentams pagrįsti atsakovai teismui neva nepateikė jokių įrodymų. Pažymėtina, kad atsakovams pareiškus prašymą trečiuoju asmeniu į bylą įtraukti antstolį, pas kurį yra ieškovo pinigai, ieškovas pripažino, kad jis iš antstolio gavo 45 238 Lt. Vertintina, kad teismas skundžiamu sprendimu pasisakė dėl antstolio teisių ir pareigų, nors jis buvo neįtrauktas į šios bylos nagrinėjimą, kas yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.Teismas neteisingai vertino bylos aplinkybes bei neteisingai interpretavo ginčui taikytinas teisės normas. Dėl šios priežasties teismas nepagrįstai teigia, kad ieškovas turi teisę patenkinti savo reikalavimą tiek iš įkeisto jam turto, tiek turi teisę reikalauti, kad laiduotojai patenkintų jo reikalavimus. Vertintina, kad ieškovas tokių teisių neturi, todėl ieškinio pareiškimas šiuo atveju yra vertintinas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.Teismas nepagrįstai konstatavo, jog įkeisto turto vertė yra 211 000 Lt, nes tokia vertė buvo nustatyta šalių susitarimu 2004 m., o šiuo metu šio turto vertė yra didesnė, t. y. 634 000 Lt – 800 000 Lt. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog įkeisto turto vertė yra nepakankama patenkinti kreditoriaus AB „Swedbank“ reikalavimą.Teismas nesilaikė reikalavimų, nustatytų teismo sprendimo formai.
Atsiliepimas
Ieškovas AB „Swedbank“ pateikė atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai ( Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.
Pagal įstatymą prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, tas taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Laidavimo kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo samprata pateikta CK 6.76 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Solidarioji laiduotojo pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės (CK 6.76 str. 1 d.). Solidariosios laiduotojo pareigos ypatumas, kad tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 str. 2 d.), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Nagrinėjamu atveju, bankrutuojant skolininkui UAB „Stogava“ ir Ko kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos (CK 6.6 str. 4 d., 6.81 str. 1 d.) išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui.
Bankas su apeliantais Kredito sutarties 8.5 p. ir Laidavimo sutarčių 7.1 p. yra sutaręs, kad bankas turi teisę pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kurias užtikrinimo priemones realizuoti. Be to, esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui AB „Swedbank“ teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo. Nagrinėjamoje byloje bankas, pareikšdamas ieškinį laiduotojams, realizavo vieną iš teisės gynimo būdų, kuris yra savarankiškas ir nekonkuruojantis su kitais teisių gynimo būdais. Dėl šios priežasties apeliantų argumentai, kad ieškinio pareiškimas šiuo atveju yra vertintinas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, yra nepagrįsti.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad hipotekinio įkaito turėtojas bankas atsisakė perimti BUAB „Stogava“ ir Ko visą turtą, atsisakydamas jį perimti, jis atsisakė ir atsakovų laidavimo (CK 6.86 str.). Apeliantai nepagrįstai teigia, kad bankas 201 m. birželio 14 d. raštu Nr. SR- 30132 atsisakydamas perimti BUAB „Stogava“ ir Ko turtą tuo pačiu atsisakė ir atsakovų laidavimo. Bankas minėtu raštu neatsisakė nei savo teisės, kaip hipotekos kreditoriaus, į įkeistą turtą, nei pirmenybės nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą. Bankas šiuo raštu tik pasirinko vieną iš dviejų išieškojimo iš įkeisto turto būdų, t. y. ne įkeisto turto perėmimą natūra, o įkeisto turto pardavimą ir gautų lėšų pervedimą bankui, kaip hipotekos kreditoriui, pirmumo tvarka, kaip tai ir numato ĮBĮ. Šiuo atveju banko sprendimas pasirinkti vieną iš dviejų galimų išieškojimo iš įkeisto turto formų negali būti sutapatinama su banko, kaip hipotekos kreditoriaus, reikalavimo teisių į įkeistą turtą atsisakymu pagal CK 6.86 str., kuris numato, jog laiduotojas atleidžiamas nuo atsakomybės, kai kreditorius atsisako savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo.
Apeliantai teigia, kad ieškovas netinkamai supranta CK 3.109 str. 1 d. 5 p. normas. Apeliantų nuomone, šiuo konkrečiu atveju laidavimu J. K. prisiėmė įsipareigojimus tik savo asmeniniams poreikiams tenkinti, o ne šeimos interesams. Laidavimo sutarties 2 pradinės redakcijos 8.2 p., vėlesnėse redakcijose - pirmame lape, nurodyta, kad Laiduotojas 2 patvirtina, kad laidavimo sutartis sudaryta jo sutuoktiniui sutinkant ir kad laidavimo sutarties sudarymas neprieštarauja šeimos interesams. Atsakovė V. K. pasirašė ant hipotekos lakšto, kuriuo užtikrinant UAB „Stogava“ ir Ko prievoles pagal Kredito sutartį buvo įkeisti Laiduotojui 2 ir V. K. priklausantis nekilnojamas turtas. Vertintina, kad pasirašydama šį hipotekos lakštą V. K. patvirtino, kad jai žinomos Kredito sutarties ir tuo pačiu Laidavimo sutarties 2 sąlygos. Dėl šios priežasties atsakovės V. K. pareiga atsakyti kyla ne tik iš Laidavimo sutarties 2, bet ir remiantis CK 3.109 str. 1 d. 5 p., kur nurodyta, kad iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Kadangi Laiduotojas 2 ir V. K. Laidavimo sutarties 2 pasirašymo metu buvo susituokę, V. K. žinojo apie Laidavimo sutartį 2 ir sutiko su šiuo sandoriu, o tai lemia, jo pirmosios instancijos teismo priteista suma pagrįstai buvo nukreipta išieškoti ir į bendrą Laiduotojo 2 ir V. K. turtą.
Apeliantai teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė kaip nepagrįstus atsakovų teiginius, jog dalis skolos bankui yra grąžinta, tačiau bankas nemažina savo reikalavimų, nes tokiems argumentams pagrįsti atsakovai teismui neva nepateikė jokių įrodymų. Pažymi, kad atsakovams pareiškus prašymą trečiuoju asmeniu į bylą įtraukti antstolį, pas kurį yra ieškovo pinigai, ieškovas pripažino, kad jis iš antstolio gavo 45 238 Lt. Vertina, kad teismas skundžiamu sprendimu pasisakė dėl antstolio teisių ir pareigų, nors jis buvo neįtrauktas į šios bylos nagrinėjimą, kas yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Šiuo atveju pritartina ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytai pozicijai, kad skundžiamo sprendimo priėmimui neturi įtakos ta aplinkybė, kad pardavus dalį bankui įkeisto, Jonui ir V. K. priklausančio turto, bankui pagal 2011 m. lapkričio 9 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartį buvo pervesta 45 238 Lt suma, nes banko kreditorinis reikalavimas pagal Kredito sutartį sudaro 409 098,97 Lt, o bankas tuo tarpu ieškiniu šioje byloje prašo iš laiduotojų priteisti tik 57 924 EUR, t. y. skolos dalį, kuri apytiksliai yra lygi 200 000 Lt. Pažymėtina, kad už parduotą bankui įkeistą turtą gauti 45 238 Lt panaudoti padengti kitai skolos daliai, kuri nėra šios bylos dalykas. Atitinkamai tai leidžia daryti išvadą, kad 45 238 Lt pervedimas ieškovui nedaro įtakos ieškinio reikalavimo dydžiui bei šio ginčo išsprendimui. Kaip minėta, apeliantai mano, kad šiuo atveju egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, nes skundžiamu teismo sprendimu neva buvo apsisakyta dėl trečiojo asmens, t. y. antstolio, teisių ir pareigų, nors jis nebuvo įtrauktas į bylą. Teisėjų kolegija, nenustatė dėl kokių konkrečių antstolio teisių ir pareigų buvo pasisakyta, jų nenurodė ir apeliantai. Dėl šios priežasties vertintina, kad apeliantų teiginiai apie absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo egzistavimą šiuo atveju yra nepagrįsti.
Apeliantų nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo, jog įkeisto turto vertė yra 211 000 Lt, nes tokia vertė buvo nustatyta šalių susitarimu 2004 m., o šiuo metu šio turto vertė yra didesnė, t. y. 634 000 Lt – 800 000 Lt. CK 6.189 str. 1 d. numato, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Byloje nustatyta ir bylos šalys neneigia, kad 2004 m. šalys susitarė, kad įkeisto turto vertė yra 211 000 Lt. Šis susitarimas tarp bylos šalių yra teisėtas ir galiojantis, todėl bylos šalims turi įstatymo galią. Tai lemia, jog dabartiniai turto rinkos kainų pokyčiai nedaro įtakos šalių sutartai įkeisto turto vertei. Atitinkamai pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog įkeisto turto vertė yra nepakankama patenkinti kreditoriaus AB Swedbank“ reikalavimą.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas ir kad nėra pagrindo jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.
Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesustabdė bylos nagrinėjimo, t. y. kad pirmosios instancijos teismas padarė procesinį pažeidimą, ir nesilaikė teismo sprendimo formai nustatytų reikalavimų, kas sudaro pagrindą naikinti skundžiamą sprendimą. Pažymėtina, kad net ir nustačius, jog buvo padarytas apeliantų nurodomas procesinis pažeidimas ir jog teismo sprendimas turi kitų formalių trūkumų, tai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 328 str.).
Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.