Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2023-12-21 · Administracinė byla Nr. I1-10216-423/2023

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2023-12-21
Bylos Nr.
I1-10216-423/2023
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02423-2023-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Asta Urbonienė
Pareiškėjas
V. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-10216-423/2023Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02423-2023-2Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 37.3; 55.1.1. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. gruodžio 21 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Urbonienė,sekretoriaujant Neringai Musinienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. M. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 2 000 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde ir procesiniame dokumente „Trūkumų šalinimas“ (b. l. 1-13, 28-34; toliau – ir skundas) nurodė, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininkas 2023 m. kovo 22 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjui suteikė teisę 2023 m. kovo 30 d. išvykti trumpalaikei išvykai į namus. Būrio auklėtoja J. Č. (toliau – ir auklėtoja), likus valandai iki išvykos, teisę į trumpalaikę išvyką pareiškėjui atšaukė. Paskambinusi į budinčiąją dalį auklėtoja nurodė, kad pareiškėjas negali išvykti trumpalaikei išvykai į namus, nes neatitinka Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 68 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. 2023 m. kovo 22 d. sprendime tokių aplinkybių nebuvo nurodyta. Mano, kad BVK 68 straipsnio 3 dalyje kalbama apie bausmės atlikimo metu gautas administracines nuobaudas, o administracinės baudos paskirtos laisvėje negali būti siejamos su laisvės atėmimo vietoje atliekama bausme ir negali būti pretekstas trumpalaikės išvykos nesuteikimui. Paaiškino, kad įstatymas įsigaliojo tik 2023 m. balandžio 1 d., o pareiškėjui teisė išvykti trumpalaikei išvykai suteikta ir pasirašyta 2023 m. kovo 30 d., tai reiškia, kad teisė į trumpalaikę išvyką buvo atimta dar neįsigaliojus nutarimui dėl administracinių nuobaudų sumokėjimo būtinumo, atsakovas negalėjo pabloginti asmens, dėl kurio yra pradėta administracinė procedūra, padėties. Jis moka iš savo gaunamo darbo užmokesčio baudas ir yra mokus. Kitose kalinimo įstaigose nuteistiesiems, norintiems išvykti trumpalaikei išvykai į namus, įpareigojimas susimokėti administracines baudas gautas laisvėje netaikomas. Mano, kad auklėtoja negalėjo užkirsti kelio 2023 m. kovo 22 d. sprendimo vykdymui, todėl ji pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 4 punktą. Atsakovas 2023 m. kovo 22 d. priėmė sprendimą Nr. NĮ-22, kuriuo 2023 m. kovo 22 d. sprendimą pripažino netekusiu galios. Pareiškėjui abejonių kelia tai, kad 2023 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. NĮ-22 numeris galimai nepilnas (trūksta skaičių), parengtas 2023 m. kovo 30 d., jame nurodoma, kad atsižvelgiama į specialistės J. Č. 2023 kovo 30 d. tarnybinį pranešimą Nr. RV-22-3211. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas negalėjo priimti sprendimo, atsižvelgdamas į tarnybinį pranešimą, kuris dar tik bus parašytas ateityje. Nurodė, kad su 2023 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. NĮ-22 jis nebuvo supažindintas 2023 m. kovo 30 d. (trumpalaikės išvykos dieną), o buvo supažindintas tik po dviejų mėnesių ir dvidešimt trijų dienų, pareikalavus jį pateikti. Pravieniškių 1-ojo kalėjimo pateiktame atsakyme nurodoma, kad trumpalaikė išvyka į namus nesuteikta dėl pareiškėjo turimų neįvykdytų administracinių nuobaudų, tačiau administracinės nuobaudos nedetalizuojamos, išaiškinimo, kuriuo remiantis nesuteikiama trumpalaikė išvyka į namus, kalinimo įstaigos administracija jam nepateikė. Lietuvos kalėjimų tarnybos atsakyme įvardijama daug administracinių nusižengimų bylose priimtų nutarimų, jais paskirtų baudų, paaiškinama, kad, sumokėjęs paskirtas baudas, ir atitikdamas visus BVK 68 straipsnio reikalavimus, jis gali kreiptis į kalinimo įstaigos administraciją dėl trumpalaikės išvykos į namus suteikimo. Su tokiu paaiškinimu nesutinka, nes įpareigojimo būtinai sumokėti administracines baudas, norint gauti trumpalaikę išvyką į namus, teisės aktuose nėra. Atsakovui neužtikrinus trumpalaikės išvykos į namus, t. y. neveikiant taip, kaip to reikalavo teisės aktai, jam kilo atitinkamos pasekmės – patyrė stresą, vidinius dvasinius išgyvenimus, nusivylimo, nepasitikėjimo jausmus, liūdesį, artimieji, atvykę jį pasiimti, turėjo grįžti be jo. Atsakovas turi prisiimti atsakomybę už priimtų administracinių sprendimų sukeltus padarinius. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Lietuvos valstybės atstovas – Lietuvos kalėjimų tarnyba (toliau – ir atsakovas, ir Pravieniškių 1-asis kalėjimas), su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 46-51) nurodė, kad pareiškėjas 2023 m. kovo 6 d. pateikė prašymą dėl trumpalaikės išvykos iš pataisos įstaigos. Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininkas 2023 m. kovo 22 sprendimu Nr. NĮ-22-864 leido pareiškėjui parvykti trims paroms į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus, nuo 2023 m. kovo 30 d. 15:00 val. iki 2023 m. balandžio 2 d. 15:00 val., taikant elektroninio stebėjimo priemones. Atsižvelgdamas į Resocializacijos skyriaus specialistės J. Č. 2023 m. kovo 30 d. tarnybinį pranešimą Nr. RV-22-3211, Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininkas 2023 m. kovo 30 sprendimu Nr. NĮ-22-981, ankstesnį 2023 m. kovo 22 sprendimą Nr. NĮ-22-864 pripažino netekusiu galios. Sprendimas Nr. NĮ-22-981, kuriuo nesuteikta pareiškėjui trumpalaikė išvyka į namus, buvo priimtas 2023 m. kovo 30 d., todėl argumentas dėl jo priėmimo atgaline data, t. y. 2023 m. kovo 22 d., nepagrįstas. Pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių 1-ojo kalėjimo administraciją, prašydamas paaiškinti pagal kokį įstatymą buvo sustabdyta trumpalaikė išvyką į namus. Atsakovas 2023 m. balandžio 11 d. rašte nurodė pareiškėjui trumpalaikės išvykos į namus suteikimo teisinį reglamentavimą, paaiškino, kad jis turi neįvykdytų administracinių nuobaudų, todėl neatitinka BVK 68 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų reikalavimų. Dėl minėto atsakymo pareiškėjas pateikė skundą Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriui, kuris 2023 m. balandžio 25 d. raštu pareiškėją informavo, kad jis turi daug neįvykdytų administracinių nuobaudų ir, vadovaujantis BVK 68 straipsnio nuostatomis, nėra teisinio pagrindo suteikti trumpalaikę išvyką į namus. Mano, kad atsakovo priimti sprendimai, pareiškėjui pateikti atsakymai yra išsamūs, motyvuoti, priimti vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, įvertinus visas reikšmingas aplinkybes. Dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, orumo pažeidimo, dvasinių kančių, fizinio skausmo, diskomforto, kuriuos galėjo sukelti prarasta galimybė išvykti į namus bei galimai neteisėti pareigūnų veiksmai, į psichologus pareiškėjas nesikreipė. Pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą ir neįrodė, kad atsakovo veiksmais (veikimu, neveikimu) jam padaryta žala, todėl skundas nepagrįstas. Prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, neturtinę žalą, kildinamą iš atsakovo neteisėtų veiksmų, priėmus sprendimą, kuriuo ankstesnis sprendimas, leidžiantis pareiškėjui parvykti trims paroms į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus, pripažintas netekusiu galios.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Nagrinėjamoje byloje vertintina, ar atsakovo veiksmai (neveikimas), panaikinant sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo suteikta teisė trumpalaikei išvykai į namus, buvo teisėti bei pagrįsti.

Nuteistųjų teisę trumpalaikei išvykai į namus reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 1 d.; toliau – ir BVK) 68 straipsnis. Pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietų lengvojoje grupėje bausmę atliekantys nuteistieji turi teisę trims paroms, o dirbantys nuteistieji savo kasmetinių atostogų metu – iki dešimt parų be palydos išvykti iš bausmės atlikimo vietos į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus ar Lietuvos Respublikos teritorijoje pasimatyti su artimaisiais, jeigu jie atitinka visas šias sąlygas: 1) jų nusikalstamo elgesio rizika yra žema arba vidutinė ir yra nustatyta pažanga ją mažinant; 2) yra atlikę šio straipsnio 2 dalyje nustatytą minimalią laisvės atėmimo bausmės dalį; 3) neturi drausminių nuobaudų arba neįvykdytų administracinių nuobaudų ar administracinio poveikio priemonių; 4) užsiima pasiūlyta darbine veikla (savarankiškai dirba ne bausmės atlikimo vietoje) šio kodekso 61 straipsnyje nurodytą laiką ne mažiau kaip tris paskutinius bausmės atlikimo mėnesius (ši sąlyga netaikoma nuo dalyvavimo darbinėje veikloje atleistiems nuteistiesiems). Konkrečią nuteistojo trumpalaikės išvykos į namus datą, atsižvelgdamas į jo prašymą, nustato ir dėl elektroninio stebėjimo priemonių taikymo nusprendžia laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriaus įgaliotas pareigūnas (BVK 68 str. 7 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą konstatuota, kad BVK nuostatose yra įtvirtinta plati pataisos įstaigos diskrecija; pataisos įstaigos direktorius, įgyvendindamas šią diskreciją, vadovaujasi ne tik asmens noru išleisti jį į namus, bet ir viešuoju interesu; viešasis interesas šiuo atveju apima inter alia (be kita ko) siekį saugoti ir ginti asmenį bei visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, ir tai daryti veiksmingai (žr., pvz., LVAT 2018 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2325-1062/2018; 2021 m. rugpjūčio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-704-662/2021). Dėl nuteistųjų teisės į trumpalaikę išvyką į namus ar už pataisos įstaigų ribų LVAT yra pažymėjęs, jog tai yra specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, teisės, suteikiamos, be kita ko, siekiant reintegruoti asmenį į visuomenę, t. y. palaikant ryšius su asmenimis laisvėje, kad atlikus bausmę asmeniui su artimųjų pagalba būtų lengviau pasiekti minėtą tikslą; vis dėlto teisė pasimatyti su artimaisiais įstatymų nustatytais atvejais gali būti varžoma, siekiant skatinti nuteistuosius laikytis disciplinos reikalavimų bei užtikrinti gerą elgesį; be to, turi būti užtikrintas ir visuomenės saugumas (žr. pvz., LVAT 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2112-520/2015; 2021 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-211-624/2021). Tačiau LVAT praktikoje daroma išvada, kad nuteistųjų teisė į trumpalaikę išvyką į namus, net ir atsižvelgiant į siekį reintegruoti šiuos asmenis į visuomenę, nėra absoliuti, o tai, be kita ko, pagrindžia ir Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacija Nr. R (82) 16 „Dėl trumpalaikių išvykų (atostogų) kaliniams“, kurioje ne tik rekomenduojama valstybėms – Europos Tarybos narėms, suteikti kaliniams atostogas dėl medicininių, mokymosi (švietimo), darbo (profesijos), šeimos ir kitų socialinių priežasčių (1 p.), tačiau ir, suteikiant tokias atostogas, atsižvelgti į nusikalstamos veikos pobūdį ir sunkumą, paskirtos bausmės trukmę, į tai, koks įkalinimo periodo laikotarpis jau atliktas (užbaigtas), kalinio asmenybę ir elgesį bei pavojų (riziką), jei tokia yra, kurį jis gali sukelti visuomenei, kalinio šeimos ir socialinę padėtį, kuri galėjo pasikeisti įkalinimo metu, atostogų tikslą, jo trukmę ir sąlygas (2 p.) (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-451-520/2018; 2021 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-211-624/2021). Dėl to bausmės atlikimo vietos įstaigos direktorius, priimdamas sprendimus dėl trumpalaikės išvykos suteikimo/nesuteikimo, privalo vadovautis teisės aktuose nustatytais kriterijais bei minėtais principais, įvertinti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, priimamus sprendimus motyvuoti.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. kovo 6 d. prašymu (b. l. 52) kreipėsi į atsakovą dėl trumpalaikės išvykos į namus suteikimo. Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininkas 2023 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. NĮ-22-864 (b. l. 53-55; toliau – ir Sprendimas 864) leido pareiškėjui parvykti trims paroms, t. y. nuo 2023 m. kovo 30 d. 15:00 val. iki 2023 m. balandžio 2 d. 15:00 val., į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus, taikant elektroninio stebėjimo priemones. Tačiau, gavęs Resocializacijos skyriaus specialistės 2023 m. kovo 30 d. tarnybinį pranešimą Nr. RV-22-3211 „Dėl nuteistųjų“ (b. l. 73-74; toliau – ir Tarnybinis pranešimas), kuriame nurodoma, kad V. M. nesumokėjo administracinių baudų, Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininkas 2023 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. NĮ-22-981 (b. l. 56-57; toliau – ir Sprendimas 981) Sprendimą 864 pripažino netekusiu galios. Tokiu būdu, pareiškėjui trumpalaikė išvyka į namus nebuvo suteikta.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Sprendimas 981 buvo priimtas 2023 m. kovo 22 d., atsižvelgiant į Resocializacijos skyriaus specialistės 2023 m. kovo 30 d. tarnybinį pranešimą, neturi pilno numerio, todėl negali būti laikomas teisėtu (pareiškėjo teigimu – pripažintinas niekiniu).

Atsakovo į bylą pateikti dokumentai patvirtina, kad Sprendimas 981 yra elektroninis dokumentas (sudarytas naudojant programinę įrangą DBSIS), 2023 m. kovo 30 d. yra pasirašytas atsakingo asmens elektroniniu parašu ir tą pačią dieną užregistruotas. Šią aplinkybę patvirtina Sprendimo 981 elektroninio dokumento nuorašo detalūs metaduomenys (b. l. 57). Pareiškėjo į bylą pateiktą Sprendimo 981 variantą (b. l. 16) teismas vertina dokumento projektu, kuris turi rašymo apsirikimo klaidų (klaidingai nurodyta data, nepilnas numeris). Akivaizdu, kad priimant (pasirašant) Sprendimą 981, projekte pastebėtos klaidos buvo ištaisytos, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai, kad Sprendimas 981 yra priimtas anksčiau nei gautas Resocializacijos specialistės Tarnybinis pranešimas, atmestini kaip nepagrįsti. Palyginus Tarnybinio pranešimo (b. l. 74) ir Sprendimo 981 (b. l. 57) detalius metaduomenis matyti, kad Tarnybinis pranešimas yra parengtas (pasirašytas ir užregistruotas) anksčiau nei Sprendimas 981, todėl akivaizdu, kad Sprendime 981 Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininkas teisėtai atsižvelgė į Tarnybinio pranešimo turinį. Pareiškėjo nurodytų atsakovo veiksmų, kad Sprendimas 981 buvo priimtas atgaline data, ar kitokių neteisėtų atsakovo veiksmų, priimant Sprendimą 981, įvertinant tai, kad jis parengtas ir pasirašytas 2023 m. kovo 30 d., nenustatyta.

Pareiškėjo teiginys, kad pagal BVK 68 straipsnio 1 dalies 3 punktas, numatantis, kad trims paroms išvykti iš bausmės atlikimo vietos į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus turi teisę nuteistieji, kurie neturi drausminių nuobaudų arba neįvykdytų administracinių nuobaudų ar administracinio poveikio priemonių, reikia suprasti, kaip bausmės atlikimo įstaigoje padarytų ir neįvykdytų administracinių nuobaudų, vertintinas kritiškai.

Minėta, kad kalinimo įstaigos direktorius, suteikdamas ar nesuteikdamas nuteistiesiems trumpalaikę išvyką į namus, turi plačią diskreciją ir vadovaujasi viešuoju interesu, kuris apima inter alia (be kita ko) siekį saugoti ir ginti asmenį bei visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų. Pareiškėjas neginčija, kad turi neįvykdytų administracinių nusižengimų bylose paskirtų baudų, teigia, kad yra mokus ir jas moka. Į bylą pateiktas Administracinių nusižengimų registro išrašas apie asmeniui Registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus (b. l. 64-72; toliau – ir Administracinių nusižengimų registras), patvirtina, kad neapmokėtų baudų už administracinius nusižengimus pareiškėjas turi nuo 2018 metų. Pakankamai ilgas delsimas sumokėti paskirtas baudas, taip pat nesumokėjus paskirtų baudų, naujų nusižengimų darymas, neleidžia pareiškėją charakterizuoti disciplinuotu, nekeliančiu rizikos viešajam interesui ir visuomenės saugumui asmeniu. Priešingai, nei skunde nurodo pareiškėjas, BVK 68 straipsnio 1 dalies 3 punkte nėra nurodoma, kad, suteikiant trumpalaikę išvyką nuteistiesiems, turi būti vertinami tik bausmės atlikimo įstaigoje padaryti administraciniai nusižengimai, todėl nėra jokio pagrindo minėtos teisės normos turinį suprasti pareiškėjo nurodytu būdu. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 676 straipsnio 1 punktą, jeigu pažeidėjas nesumoka baudos per ANK 675 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, taip pat jeigu baudos dalis nesumokama laiku pagal jos mokėjimo išdėstymo tvarką ir baudos mokėjimas dalimis nutraukiamas, nutarimas skirti baudą pateikiamas vykdyti priverstine tvarka. Taigi, paskirtos baudos sumokėjimas, bendrąja prasme, yra būtinas, todėl pareiškėjo pateikta BVK 68 straipsnio 1 dalies 3 punkto turinio samprata ir argumentas, kad įpareigojimo būtinai sumokėti administracines baudas, norint gauti trumpalaikę išvyką į namus, teisės aktuose nėra, laikytini subjektyvia nuomone, siekiant sau naudingo rezultato. Teismas vertina, kad nėra pagrindo pripažinti atsakovo neteisėtus veiksmus, nesuteikiant pareiškėjui trumpalaikės išvykos, dėl Tarnybiniame pranešime nurodytos aplinkybės apie nesumokėtas administracines baudas.

ANK 675 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo baudą turi sumokėti ne vėliau kaip per keturiasdešimt kalendorinių dienų nuo nutarimo skirti baudą išsiuntimo ar išdavimo jam dienos, o apskundus nutarimą skirti baudą, – ne vėliau kaip per keturiasdešimt kalendorinių dienų nuo nutarties, kuria skundas nepatenkintas, išsiuntimo ar išdavimo dienos. Administracinių nusižengimų registro duomenimis vėliausias nutarimas administracinio nusižengimo byloje yra priimtas 2019 m. gegužės 13 d. (kiti – anksčiau), yra įsiteisėjęs, bauda nesumokėta, todėl atmestinas pareiškėjo argumentas, kad teisė į trumpalaikę išvyką jam buvo atimta dar neįsigaliojus nutarimui dėl administracinių nuobaudų sumokėjimo būtinumo.

Pastebėtina ir tai, kad BVK 68 straipsnio 1 dalies 3 punkto redakcija galioja nuo 2023 m. sausio 1 d., todėl pareiškėjo argumentai, kad jam taikytas dar negaliojantis (nuo 2023 m. balandžio 1 d. įsigaliosiantis) įstatymas, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde kelia klausimą dėl atsakovo pažeisto VAĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto draudimo keisti į blogąją pusę (non reformatio in peius) principo. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinės procedūros sprendimą, negali pabloginti asmens, dėl kurio kreipimosi pradėta administracinė procedūra, padėties. Pagal VAĮ 2 straipsnio 2 dalį administracinė procedūra – pagal VAĮ viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant skundą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą. LVAT praktikoje pasisakoma, jog non reformatio in peius (draudimas keisti skundžiamą sprendimą skundėjo nenaudai) principo pažeidimu gali būti laikomas tik toks atvejis, kai ginčą nagrinėjantis viešojo administravimo subjektas išnagrinėja klausimą iš esmės, pakeisdamas priimto sprendimo turinį (žr. pvz. LVAT 2012 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1176/2012; 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556- 1882/2013). Draudimas keisti skundžiamą sprendimą skundėjo nenaudai principas nebus pažeistas tuo atveju, kai skundžiamą sprendimą priėmęs subjektas atlieka pakartotinį patikrinimą ir priima naują sprendimą (žr., pvz., LVAT 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4703-1062/2018). Taigi, non reformatio in peius (draudimas keisti skundžiamą sprendimą skundėjo nenaudai) principas nereiškia draudimo priimti suinteresuotai šaliai neigiamą (nenaudingą) sprendimą.

Nagrinėjamu atveju Sprendimu 981 buvo užbaigta pareiškėjo prašymo dėl trumpalaikės išvykos į namus procedūra, o ne priimamas sprendimas pagal pareiškėjo skundą. Pravieniškių 1-ojo kalėjimo raštas, kuriuo atsakyta į pareiškėjo kreipimąsi dėl informacijos apie jo prašymo nagrinėjimui taikytus įstatymus, taip pat Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023 m. balandžio 25 d. raštas, pateiktas išnagrinėjus pareiškėjo skundą, nepakeitė jokio ankstesnio sprendimo, priimto pareiškėjo atžvilgiu. Todėl VAĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimo keisti į blogąją pusę principas nebuvo pažeidžiamas, o pareiškėjo argumentai dėl šio principo pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas pažeidė VAĮ 3 straipsnio 4 punktą, t. y. įstatymo viršenybės principą, tačiau tokio pažeidimo nedetalizavo, teismas minėto pažeidimo nenustatė, todėl argumentas dėl įstatymo viršenybės principo pažeidimo laikytinas deklaratyviu ir atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad su 2023 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. NĮ-22 (t. y. Sprendimu 981, kuriuo pripažintas netekusiu galios sprendimas dėl trumpalaikės išvykos suteikimo) jis nebuvo supažindintas 2023 m. kovo 30 d. (trumpalaikės išvykos dieną), o buvo supažindintas tik po dviejų mėnesių ir dvidešimt trijų dienų, kai pats pareikalavo jį pateikti.

Iš Sprendimo 981 turinio matyti, kad jo 2.2 papunkčiu pavedama Resocializacijos skyriaus specialistėms su sprendimo išrašu pasirašytinai supažindinti nuteistąjį (šiuo atveju V. M.). Atsakovas duomenų, kad pareiškėjas pasirašytinai buvo supažindintas su Sprendimu 981 į bylą nepateikė. Atsakovui pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepaneigus, pagal bylos duomenis teismas daro išvadą, kad atsakovas, nesupažindinęs pareiškėjo su minėtu Sprendimu 981, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdamas bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, o taip pat bendruosius gero administravimo, atsakingo valdymo principus. Todėl yra pagrindas pripažinti atsakovo neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas galėjo patirti perteklinius nepatogumus, išgyvenimus, kurių nebūtų patyręs, atsakovo specialistėms vykdant Sprendimo 981 2.2 papunktyje nurodytą pavedimą.

Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad jo artimieji atvykę jo pasiimti turėjo grįžti atgal į namus, tačiau nedetalizuoja, kas iš artimųjų buvo atvykę, nepateikia jokių galinčių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, nenurodo, kokiu būdu artimųjų atvykimas galėjo lemti neturtinę žalą jam (pareiškėjui). Todėl minėtos aplinkybės laikytinos pernelyg abstrakčiomis, nedetalizuotomis ir nepakankamomis pareiškėjo patirtos neturtinės žalos pagrindimui.

VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5-6 punktuose nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentuojantį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, LVAT yra pažymėjęs, kad ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, jog viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., LVAT 2008-11-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008-12-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008).

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2023 m. kovo 30 d. prašymu (b. l. 58) kreipėsi į Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininką prašydamas pateikti atsakymą, pagal kokį įstatymą buvo sustabdyta trumpalaikė išvyka į namus, likus valandai iki išvykimo. 2023 m. balandžio 11 d. pateiktame atsakyme, pareiškėjui nurodomas teisės į trijų parų išvyką teisinis reglamentavimas, nurodomas nesuteikimo motyvas, atsakymo apskundimo tvarka. Lietuvos kalėjimų tarnyba, atsakydama į pareiškėjo skundą (b. l. 61-63) pareiškėjui papildomai detalizavo jo neapmokėtas, už administracinius nusižengimus skurtas, baudas, paaiškino, kad, įvykdžius paskirtas nuobaudas, jam išlieka teisė kreiptis į kalinimo įstaigos administraciją dėl trumpalaikės išvykos suteikimo.

Teismas 2023 m. rugsėjo 12 d. nutartimi (b. l. 25-26) pareiškėjui išaiškino teisę ginčyti jo netenkinančius atsakovo sprendimus (raštus, atsakymus), tačiau pareiškėjas ginčo dėl jų panaikinimo nekėlė. Pareiškėjui pateikti atsakymai, iš esmės atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, pagrįsti teisės aktais ir aplinkybėmis, procedūrinių pažeidimų juos priimant teismas nenustatė, todėl nėra pagrindo išvadai, kad juos priimdamas atsakovas galėjo atlikti neteisėtus veiksmus.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Pareiškėjas, skunde nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė stresą, vidinius dvasinius išgyvenimus, nusivylimo, nepasitikėjimo jausmus, liūdesį. Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus pažymoje (b. l. 75) nurodoma, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu į psichologus dėl vidinių išgyvenimų, streso, kuriuos galėjo sukelti prarasta galimybė trumpalaikei išvykai į namus, į psichologus nesikreipė. Teismas vertina, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant dėl neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, atsakovui panaikinus sprendimą, kuriuo buvo suteikta trumpalaikė išvyka į namus (ABTĮ 56 str.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodomas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.), bet ir asmens teisių gynimas kitais įstatymų numatytais būdais (CK 1.138 str. 8 p.). Tiek EŽTT (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. EŽTT sprendimą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT, gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Iš to seka, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Byloje nenustačius, kad dėl skunde nurodytų aplinkybių pareiškėjui kilo sunkesni padariniai, kad atsakovas sąmoningai siekė sukelti pareiškėjui skunde nurodytus išgyvenimus ir nepatogumus, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias ginti savo teises teisme, teismas daro išvadą, kad byloje nustatytas pažeidimas, atsakovui nesupažindinus pareiškėjo pasirašytinai su Sprendimu 981, laikytinas mažareikšmiu ir šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija. Todėl, pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas V. d. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997-12-19 sprendimas H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1052-968/2023; 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Nagrinėjamoje byloje šalys nurodė ir daugiau argumentų (pvz. pareiškėjo argumentas dėl kitose kalinimo įstaigose nuteistiesiems analogiškoje situacijoje netaikomo įpareigojimo sumokėti administracines baudas, paskirtas būnant laisvėje), kurie laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos teisinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, teismas

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo V. M. teisė į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas.

Pareiškėjo V. M. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus (nuo 2024 m. sausio 1 d. dėl reorganizavimo teismo pavadinimas keičiamas į Regionų administracinio teismo Kauno rūmai).

Teisėja Asta Urbonienė