- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-07
- Bylos Nr.
- 1A-834-582-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-65-1-00418-2012-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dmitrijus Korsakovas (pirm.), Svetlana Jurgaitienė, Arūnas Paštuolis
- Nuteistasis
- M. K.
- Nukentėjusysis
- K. V.
- Advokatai
- Diana Višinskienė
Pranešėjas: Dmitrijus Korsakovas Baudžiamoji byla Nr. 1A-834-582-2013;
Teisėja: Aurelija Naujokienė Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00418-2012-1;
2013 m. lapkričio 7 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės ir Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorui Romanui Mackevičiui, nuteistajam M. K., gynėjai advokatei Dianai Višinskienei, nukentėjusiajam K. V., jo atstovui advokatui E. Liutkevičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. gynėjos advokatės Dianos Višinskienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo nuspręsta: M. K. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir nuteisti laisvės apribojimu 2 (dvejiems) metams, įpareigojant nuteistąjį: būti namuose nuo 23 val. iki 6 val.; per šešis mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 valandų (po 10 val. per mėnesį) sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 str.).
Nukentėjusiojo civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš M. K. priteista K. V. 7 000 Lt (septynis tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti ir 3500 Lt (tūkstantį penkis šimtus litų) advokato pagalbai apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. K. pagal LR BK 138 str. 1 d. nuteistas už tai, kad 2012 m. kovo 24 d. apie 18 val. (duomenys neskelbtini), gatvėje, tarpusavio konflikto metu sudavė K. V. kumščiu ne mažiau kaip vieną kartą į veido sritį, o parkritusiam įspyrė ne mažiau kaip vienuolika kartų į galvos sritį, ne mažiau kaip vieną kartą į kaklą, ne mažiau kaip vieną kartą į dešinį žastą, ne mažiau kaip vieną kartą į kairę alkūnę ir ne mažiau kaip vieną kartą į kairį kelį, padarydamas galvos sumušimą, lengvą galvos smegenų sukrėtimą, poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, pereinant į nosį ir žandą, kairės akies vokuose, dešiniame smilkinyje, pereinant į skruostą ir žandą, dešinės ausies kaušelyje, pereinant į speninę sritį, kairės ausies kaušelyje, kakle, dešiniame žaste, dešiniuose smilkinyje ir momenyje, odos nubrozdinimus kaktoje, kairiame smilkinyje, pereinant į skruostą ir žandą, dešiniame žande, kairėje alkūnėje, kairiame kelyje, kraujosruvas po akių obuolių junginėmis, minkštųjų audinių kraujosruvas kaktinių smilkinių sričių, skruostų ir užausių sričių minkštuose audiniuose, sukeldamas nesunkų sveikatos sutrikdymą ir tuo nesunkiai sužalodamas K. V..
Šalies argumentai
Nuteistojo M. K. gynėja advokatė D. Višinskienės apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, palikti civilinį ieškinį nenagrinėtą.
Skunde nurodo, kad teismas netinkamai vertino baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę - būtinąją gintį. Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad 2012 m. kovo 24 d. M. K. su L. G. ir dar dviem jaunuoliais nuėjo į parduotuvę. Ten susitiko su savo jaunesniu broliu M. K.. L. G. su draugais nuėjo į parduotuvę. Į parduotuvę taip pat nuėjo ir K. V.. Su K. V. buvęs jo draugas, pravarde „(duomenys neskelbtini)“ liko kieme. M. K. L. G. pasakė: „Eik velnias nupirk alaus“, o „(duomenys neskelbtini)“ jam atsakė, kad čia velniais nesivadinama. M. K. atsistojo priešais savo brolį ir pasakė „(duomenys neskelbtini)“, kad nesikabinėtų. Iš parduotuvės išėjo K. V., pasidėjo stiuke, butelį brendžio, priėjo ir M. K. pastūmė. Tuo metu iš parduotuvės išėjo kiti M. K. draugai ir K. V. nuėjo. Paėjus apie 300 metrų, pamatė, kad paskui juos bėga K. V. su „(duomenys neskelbtini)“. Pribėgus abu iš karto bandė suduoti, tačiau L. G. jį nustūmė, o K. V. trenkė M. K. į veidą. M. K. gindamasis trenkė jam atgal, o, kai jis nukrito, dar spyrė gulinčiam ir sudavė kumščiu į veidą.
Remiantis liudytojų parodymais, galima daryti išvadą, kad nukentėjusysis K. V. davė melagingus parodymus. Liudytojas Ž. S. teigė, kad vaikinai tą dieną gėrė degtinę. Taigi, nukentėjusysis buvo išgėręs ir agresyvus. Išėjęs iš parduotuvės, K. V. pasidėjo ant žemės striukę bei nusipirktus alkoholinius gėrimus, jis taip pat pirmas inicijavo konfliktą. Tai pagrindžia jo ketinimą užpulti. M. K. veiksmai atitiko visus būtinosios ginties požymius - kėsinimasis buvo pavojingas, realus ir akivaizdus. Šiuo atveju nesusidarė būtinosios ginties ribų peržengimo situacija, nes nėra tiksliai apibrėžta, kas yra būtinosios ginties pabaigos momentas. Buvo susidariusi stresinė situacija, kai trenkus K. V. jis nukrito ant žemės, M. K. manė, kad jis gali atsikelti ir vėl juos pulti, todėl dar jam įspyrė. M. K. buvo užpultas, todėl streso būsenoje negalėjo tiksliai apskaičiuoti savo veiksmų. Apeliantė teigdama apie būtinos ginties sąlygas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 16 d. nutartimi Nr. 2K-336/2008.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Prokuroras, nukentėjusysis ir jo atstovas apeliacinį skundą prašė atmesti. Be to, nukentėjusiojo atstovas advokatas E. Liutkevičius prašė priteisti išlaidas jo pagalbai.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. K. gynėjos advokatės D. Višinskienės apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino M. K. kaltu pagal LR BK 138 str. 1 d. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados pilnai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Kolegija, pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, privalo laikytis skundo nagrinėjimo ribų (LR BPK 320 str.), todėl priimdama procesinį sprendimą pasisako tik dėl būtinosios ginties instituto.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai vertino baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę būtinąją gintį, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentai nesutinka.
LR BK 28 straipsnis įtvirtina asmens teisę į būtinąją gintį. Būtinosios ginties situacija šalina baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančios veikos padarymą. Būtinosios ginties situacijos buvimas gali būti konstatuotas tik esant tam tikroms sąlygoms. Būtinoji ginties situacija susidaro tik tuo atveju, kai įstatymo ginamiems interesams kyla reali grėsmė dėl kito asmens pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi. Baudžiamasis įstatymas nustato tam tikras būtinosios ginties ribas (BK 28 straipsnio 3 dalis), jų peržengimą įvardydamas, kaip aiškų gynybos ir kėsinimosi pobūdžio bei pavojingumo neatitikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-10-04 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-552/2005).
Peržengti būtinosios ginties ribas yra įmanoma tik tada, kai būtinosios ginties situacija yra nepasibaigusi. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-175/2004 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija nurodė, kad, nesant būtinosios ginties situacijos, nėra pagrindo kalbėti apie būtinosios ginties ribų peržengimą.
Besiginančiojo veiksmai padarant žalos kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau buvo atremtas ar pasibaigęs ir besiginantysis tai suprato ir todėl aiškiai nebuvo reikalo gintis. Tokiu atveju atsakomybė už padarytus veiksmus atsiranda bendrais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-01-18 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-73/2005; 2006-04-04 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-291/2006; 2007-10-02 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-555/2007).
Būtinosios ginties būklė kyla tik nuo pavojingo kėsinimosi, t. y. nuo veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Teismų praktikoje pripažįstama, kad muštynėms, kilusioms tarpusavio konflikto metu, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamais interesais, smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Muštynėse nėra besiginančiųjų, todėl teisė į būtinąją gintį nekyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-684/1999; 2006-10-24 nutartis Nr. 2K-537/2006; 2007-01-16 nutartis Nr. 2K-9/2007; 2007-05-15 nutartis Nr. 2K-394/2007; 2008-12-16 nutartis Nr. 2K-428/2008).
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis M. K. savo kaltės nepripažino ir parodė, kad konfliktą išprovokavo pats nukentėjusysis, nes jis pirmas sudavė smūgį. Po ko nuteistasis M. K. gindamasis sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam ranka į veidą, o bijodamas, kad nukentėjusysis atsikels, du kartus sudavė ranka į veidą ir vieną kartą įspyrė. Iš nuteistojo M. K. parodymų matyti, kad jis neigia spardęs nukentėjusįjį K. V.. Tačiau nuteistojo M. K. parodymus, kad jis nesudavė daugybės smūgių gulinčiam nukentėjusiajam paneigia teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymai. Nors skundžiamame nuosprendyje teismas neišdėstė argumentų dėl būtinosios ginties, tačiau vien dėl to nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Nukentėjusysis K. V. parodė, kad prie parduotuvės tarp jo ir kitų vaikinų įvyko žodinis konfliktas. Po to nueinantys vaikinai kažką pasakė įžeidžiančio, todėl jie ėjo paskui juos, tačiau paties sumušimo aplinkybių neatsimena.
Liudytojas Ž. S. parodė, K. paklausė M., o M. trenkė kumščiu K. į veidą. K. nukrito ant žemės. M. pradėjo spardyti K.. Panelės Mantą sustabdė, sakydamos: „Einam, užtenka. M., baik spardyti“. K. gulėjo ant žemės be sąmonės. Matėsi sužalojimai. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas Ž. S. parodė jog pirmas trenkė K. M. ir po to ėmė spardyti, kol merginos liepė nustoti. M. K. K. V. įspyrė ne mažiau kaip 5 kartus.
Liudytoja L. O. parodė, jog ji pamatė kaip M. spardo gulintį K. į galvą. Jis nereagavo, gal buvo be sąmonės. Merginos rėkė: „Baik!“. Teigia mačiusi tris-keturis smūgius. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja L. O. parodė kad M. K. K. V. įspyrė apie keturis kartus, gal ir daugiau. Spardė į viršutinę kūno dalį, pečius, galvą.
Liudytojas L. G. parodė, jog K. pribėgo ir trenkė M., M. trenkė atgal. K. nukrito. Tada M. spyrė „iš kojos į veidą“ Spyrė vieną kartą. Ikiteisminio tyrimo metu jis, be to, parodė, jog po to kai nukentėjusysis nugriuvo M. K. dar kelis kartus trenkė kumščiu į galvą, o po to įspyrė.
Liudytojas P. R. parodė, jog K. pribėgęs trenkė Ž. į veidą. M. jam trenkė į veidą. Daugiau jis nematė – nubėgo. Jam pasidarė baisu, kai pamatė, kad K. nukrito.
Liudytojas J. A. parodė, jog nukentėjusysis be žodžių puolė Mantą. Trenkė kumščiu į veidą. M. atsakė kumščiu. Tada nukentėjusysis „susimėtė ir nukrito“. Girdėjo, kad buvo smūgiai. Girdėjo kelis smūgius. Jis atsisuko, kai M. spyrė paskutinį smūgį į galvą. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas J. A. parodė, kad „Pipiro“ draugas spyrė M. K., tačiau šis nuo spyrio išsisuko ir trenkė jam, t.y. V.. Po to M. K. gulinčiam K. V. spyrė į galvą nežinia kiek kartų, nes jis nusisuko.
Liudytojas M. K. parodė, jog K. pribėgęs bandė M. įspirti, bet nepataikė. Tada trenkė kumščiu į veidą. M. trenkė atgal. Nuo smūgio jis nukrito. M. vieną kartą spyrė į galvą.
Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G816/12(02) nurodyta, kad K. V. sužalojimai padaryti 16-os trauminių poveikių pasėkoje.
Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs paties nuteistojo M. K., nukentėjusiojo K. V., liudytojų parodymus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusysis K. V. buvo mušamas, spardomas jau po to, kai be sąmonės gulėjo po pirmojo smūgio, todėl kaltinamojo versija apie tai, kad jis nukentėjusįjį sužalojo gindamasis, yra paneigta. Teismas pripažino, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas paties nukentėjusiojo elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.) ir tai yra kaltinamojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė.
Kolegija įvertinus nuteistojo M. K., nukentėjusiojo K. V., liudytojų Ž. S., L. O., L. G., P. R., J. A., M. K. parodymus, specialisto išvadoje nukentėjusiajam konstatuotus sužalojimus ir jų kiekį, daro išvadą, kad konfliktas tarp nukentėjusiojo K. V. ir nuteistojo M. K., pastarajam nekėlė realaus pavojaus, todėl nuteistajam nereikėjo nuo nukentėjusiojo gintis taip agresyviai ir pavojingai – smogiant tokį didelį skaičių (specialisto išvadoje nustatyta 16 trauminių poveikių) smūgių koja į gyvybiškai svarbiausią kūno dalį – galvą ir kad nuteistojo veiksmus lėmė ne būtinybė gintis nuo nukentėjusiojo, bet pyktis dėl jo elgesio.
Kaip jau buvo aukščiau paminėta pagal LR BK 28 str. 2 d. būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus, akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, akivaizdumas – kai jis yra pradėtas arba tiesiogiai gresia besiginančiojo teisėms.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad M. K. veikos padarymui įtakos tyrėjo provokuojantis ir rizikingas paties nukentėjusiojo elgesys, tačiau nereiškia, kad yra pagrindas pripažinti buvus būtinosios ginties situaciją. Kolegijos nuomone, nuteistojo M. K. aiškinimas, kad nukentėjusysis buvo neblaivus ir aiškiai stipresnis už jį, todėl bijodamas, kad gali atsikelti gulinčiam sudavė kelis smūgius, vertintini kaip jo gynybinė versija. Pagal teismų praktiką būtinosios ginties situacijai konstatuoti nepakanka nustatyti, kad viena iš konfliktuojančių pusių yra fiziškai pajėgesnė, šis faktas nėra pagrindas teigti, kad automatiškai atsiranda pavojingas kėsinimasis. Vien tai, kad tam tikras asmuo dėl savo fizinio pajėgumo gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi.
Taigi, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. K. veikoje nustatyti visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji LR BK 138 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymiai, todėl pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai.
Nukentėjusiojo K. V. atstovas advokatas E. Liutkevičius apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašė priteisti iš nuteistojo M. K. nukentėjusiojo išlaidas turėtas advokatui apmokėti – 1500 Lt už atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje.
Pagal LR BPK 106 str. 2 d. pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovui, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Kolegija pažymi, kad šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog advokatas E. Liutkevičius 2013-10-01 teismo posėdyje pateikė kvitą ir prašė priteisti iš nuteistojo M. K. 1500 Lt už nukentėjusiojo atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Kolegijos nuomone ši prašoma suma yra per didelė, nes advokatui E. Liutkevičiui yra žinomos visos bylos aplinkybės, nes jis nukentėjusįjį atstovavo ir pirmosios instancijos teisme. Be to, apeliacinės instancijos teisme dalyvavo tik viename posėdyje, kuris truko neilgai. Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad advokato E. Liutkevičiaus prašoma priteisti 1500 Lt suma turi būti sumažinta iki 900 Lt.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.
nutarė:
nuteistojo M. K. gynėjos advokatės Dianos Višinskienės apeliacinį skundą atmesti.
Iš nuteistojo M. K. priteisti nukentėjusiajam K. V. 900 (devynis šimtus) litų turėtų išlaidų už advokato paslaugas.