- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-04-04
- Bylos Nr.
- 2K-291/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Egidijus Bieliūnas (pirm.), Ona Aldona Budienė, Vytautas Masiokas (pran.)
- Nuteistasis
- E. J., D. P.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Onos Aldonos Budienės ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendžio, kuriuo E. J. nuteistas laisvės atėmimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – dvylikai metų, BK 135 straipsnio 1 dalį – penkeriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas keturiolikai metų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirtoji bausmė apėmimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas keturiolikai metų.
Skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuteista D. P., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 26 d. nutartis, kuria nuteistojo E. J. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. J. nuteistas už tai, kad 2004 m. rugsėjo 2 d., apie 23.00 val., Panevėžyje, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio tyčia spyrė septynis kartus D. D. į galvą, taip padarė jam odos nubrozdinimus veido ir viršugalvio srityse. Taip pat dūrė D. D. peiliu keturis kartus į krūtinę, kaklą, juosmenį ir taip padarė jam durtinę–pjautinę kiauryminę krūtinės srities žaizdą su širdies dešiniojo skilvelio kiauryminiu sužalojimu, durtinę–pjautinę žaizdą kaklo užpakaliniame paviršiuje bei durtines–pjautines kiaurymines juosmens dešinės ir kairės pusės žaizdas su pilvaplėvės sužalojimu. Dėl to įvyko ūmus išorinis ir vidinis nukraujavimas į krūtinplėvės ir pilvaplėvės ertmes, širdies tamponada krauju ir D. D. mirė. Taip E. J. tyčia nužudė D. D. Taip pat E. J. tyčia vieną kartą peiliu dūrė I. K. į pilvo sritį, padarė jai durtinę–pjautinę kiauryminę pilvo dešinės pusės žaizdą, kepenų sužalojimą ir kraujo susikaupimą pilvaplėvės ertmėje, ir taip sunkiai sutrikdė I. K. sveikatą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis E. J. prašo atnaujinti baudžiamąją bylą ir perduoti ją prokurorui, nes, atlikdami ikiteisminį tyrimą, pareigūnai nusikalstamai piktnaudžiavo ir dėl to buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis (BPK 444 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tačiau iš skundo turinio ir esminių motyvų išplaukia, kad kasatorius prašo teismų sprendimus pakeisti: nužudymą kvalifikuoti kaip padarytą peržengus būtinosios ginties ribas.
Kasatorius nurodo, kad nieko nužudyti nenorėjo, o tik išsiaiškinti, kodėl D. D. išmušė jo langą, tačiau dėl to, kad D. D. buvo girtas (2,64 promilės) ir agresyvus, be to, turėjo daiktą, panašų į peilį, kasatoriaus gyvybei iškilo realus pavojus ir jis buvo priverstas gintis. Kasatorius nevengia atsakomybės, tačiau nori atsakyti už tai, ką padarė, t. y. už nužudymą peržengus būtinosios ginties ribas. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad D. D. buvo teistas, narkomanas, girtuoklis, mėgėjas muštis, gerai žinomas policijai, be to, jis su D. D. dažnai konfliktuodavo, ne kartą mušėsi (T 2, b. l. 15-17). Taip pat nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad jis septynis kartus spyrė D. D. I. K. parodymai, jog ji tamsiu paros metu iš 10 m atstumo matė, kaip kasatorius septynis kartus spyrė D. D., vertintini kritiškai, nes ji buvo sunkaus girtumo (2,91 promilės). Kasatorius mano, kad nubrozdinimus D. D. galėjo pasidaryti pats. Be to, girtumas be pagrindo pripažintas jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nes tokių duomenų byloje nėra.
Taip pat kasatorius nurodo, kad ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai, nes netinkamai apžiūrėta įvykio vieta (nesurastas nei D. D. peilis, nei bukas daiktas, su kuriuo kasatorius mušė D. D.), nesurinkti D. D. apibūdinantys duomenys, be to, iš kaltinamojo akto matyti, kad visi liudytojai buvo girti, apie nusikaltimo aplinkybes nieko paaiškinti negalėjo, o prokuratūra, norėdama, kuo skubiau užbaigti tyrimą, neišsiaiškino visų bylos aplinkybių. Dėl to, kasatoriaus nuomone, surašė netikslų kaltinamąjį aktą.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 28 straipsnio 3 dalies taikymo ir bausmės
Nagrinėdamas bylą kasacinės instancijos teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių yra paduotas skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar pagal byloje nustatytas aplinkybes yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant tas aplinkybes nebuvo esmingai pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas. Teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais, o argumentai, kuriais ginčijamos bylos aplinkybės ir įrodymų vertinimas, paliekami nenagrinėti, nes tai yra apeliacinio nagrinėjimo dalykas ir apeliacinės instancijos teismas patikrino nuosprendžio pagrįstumą.
Kasatorius neneigia konflikto metu sužalojęs D. D., tačiau teigia, kad tai padarė esant būtinajai ginčiai, ir mano, kad peržengė būtinosios ginties ribas. Šis kasacinio skundo argumentas nepagrįstas.
BK 28 straipsnio 3 dalis taikoma, kai nužudoma peržengiant būtinosios ginties ribas, t. y. jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai žala padaroma ginant save, kitą asmenį ir pan. nuo pradėto ar tiesiogiai gręsiančio pavojingo kėsinimosi. Besiginančiojo veiksmai padarant žalos kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau buvo atremtas ar pasibaigęs ir besiginantysis tai suprato, todėl aiškiai nebuvo reikalo gintis. Tokiu atveju atsakomybė už padarytus veiksmus atsiranda bendrais pagrindais.
Teisminio nagrinėjimo metu E. J. parodė, kad, sutikęs D. D., paklausė, kodėl šis daužo langus, tačiau D. D., nieko neatsakęs, kišo rankas į kišenes, todėl E. J., pamanęs, kad D. D. gali išsitraukti peilį, pirmas dūrė jam peiliu į pilvą. Taip pat E. J. parodė, kad iki dūrio peiliu D. D. jam negrasino, jo nemušė, nepuolė, peilio rankose neturėjo. Be to, po pirmojo dūrio peiliu D. D. bėgo link namų, o E. J., jį pasivijęs, dar kelis kartus dūrė į nugarą, spardė į galvą. Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad būtinosios ginties situacijos nebuvo ir smurtas prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, o ne ginantis nuo pastarojo kėsinimosi, nes jokio kėsinimosi nebuvo. Būtinoji gintis galima tik nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 2 dalis).
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs visus surinktus įrodymus, teisingai konstatavo, kad E. J., nužudydamas D. D., veikė tiesiogine tyčia, t. y. suprato savo veiksmų pavojingumą, numatė, jog smogdamas peiliu į gyvybiškai svarbias kūno vietas gali sukelti D. D. mirtį, ir to siekė (BK 15 straipsnio 2 dalis). E. J. parodymus, kad jis D. D. nenorėjo žudyti, teismas įvertino ir pagrįstai atmetė, nes jie prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms ir jo veiksmams įvykio vietoje. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes E. J. nusikalstama veika dėl D. D. nužudymo teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Taigi baudžiamasis įstatymas kasatoriui pritaikytas tinkamai.
Nustačius, kad E. J. veikai tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nėra pagrindo švelninti jam paskirtos bausmės, nes kasacinės instancijos teismas sušvelninti bausmę gali tik tuo atveju, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis).
Kasatoriaus teiginys, kad teismas girtumą be pagrindo pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nepagrįstas, nes teismas kasatoriaus atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Kasatoriaus teiginys, jog ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai, yra nepagrįstas. Apžiūrint įvykio vietą buvo rastas peilis, jis buvo ištirtas ir teismas motyvuotai konstatavo, kad juo E. J. nužudė D. D. Byloje nėra patikimų duomenų (išskyrus nenuoseklius paties E. J. parodymus dėl peilio), kad nužudytasis D. D. turėjo peilį, todėl kito peilio įvykio vietoje nerasta. Nužudytojo asmenybė neturi reikšmės svarstant kaltininko kaltės klausimą ir jo veikos kvalifikavimą, todėl ikiteisminio tyrimo institucija neprivalo rinkti apie tai duomenų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminės bylos aplinkybės buvo išsamiai ir nešališkai ištirtos, taigi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.
Nenustačius pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas netenkintinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo E. J. kasacinį skundą atmesti.