Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-29 nuosprendžio, kuriuo S. K. išteisintas, nepadarius nusikalstamos veikos, turinčios požymių, numatytų BK 140 str. 1 d.

Vadovaujantis BPK 115 str. 1 d., 3 d. 2 p. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis nežymiai sužalojo žmogų, t. y. 2012 m. gegužės 28 d., apie 21.00 val., konflikto metu sudavė kelis, bet ne mažiau keturių, smūgius V. G. į galvą smilkinio srityje, petį ir ranką, kuria V. G. bandė prisidengti, tuo padarydamas V. G. sumušimus galvos smilkinio srityje, dešiniajame petyje ir dešinėje rankoje, pasireiškusius kraujosruvomis dešinės rankos žaste ir dilbyje, kurie vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Teismo posėdžio metu V. G. ir jo atstovė advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, S. K. ir jo gynėja advokatė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Išnagrinėjusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija laiko įrodytu, jog 2012 m. gegužės 28 d., apie 21.00 val., S. K., gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą ir atstumdamas nuo savęs V. G., padarė pastarajam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruvomis dešinės rankos žaste ir dilbyje. Pažymėtina, kad analogiškas faktines aplinkybes, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, konstatavo ir pirmos instancijos teismas, nurodęs jog byloje yra įrodyta, kad tarp V. G. ir S. K. buvo fizinis kontaktas, pastarasis atstūmė V. G. nuo savęs, dėl ko ant nukentėjusiojo rankos galėjo atsirasti kelios bezirezorbuojančios, kaip nustatyta specialisto išvadoje, kraujosruvos (b. l. 99). Šios aplinkybės bylos nagrinėjimo metu neneigė ir pats S. K.. Taigi apylinkės teismas pripažino, kad gindamasis nuo pavojingo jo sveikatai kėsinimosi, S. K. padarė V. G. nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau vėliau, iš esmės prieštaraudamas pats sau, konstatavo, jog byloje nėra nustatyta, kad savo veiksmais S. K. padarė V. G. nežymų sveikatos sutrikdymą ir priėmė S. K. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, nenustačius jo veiksmuose veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., požymių. Toks teismo nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas. Baudžiamoji byla S. K. atžvilgiu nutrauktina, nustačius, jog nagrinėjamu atveju yra BPK 3 str. 1 d. 9 p. numatyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas (BPK 327 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog nagrinėjamu atveju S. K. nežymiai sutrikdė V. G. sveikatą, gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą, t. y. veikė būtinosios ginties sąlygomis (BK 28 str.).

Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-277/2009, 2K-205/2010, 2K-279/2010).

Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurto, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-404/2010, 2K-392/2012). Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimas turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu; anksčiau įvykę konfliktai nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi negali būti laikomi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-373/2010).

Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, kad V. G. S. K. atžvilgiu buvo nusiteikęs agresyviai – šaukė, keikėsi necenzūriniais žodžiais, vienu metu lyg ir pradėjo eiti į laiptinę, tačiau vėliau staigiai apsisuko ir sudavė S. K. du smūgius - į pilvą ir į galvą. Tuo tarpu S. K., gindamasis nuo V. G. smūgių, atstūmė jį nuo savęs. Pažymėtina, kad nustatydamas pastarąsias aplinkybes apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi liudytojų J. D. R., B. R., L. K., paties S. K. nuosekliais, vieni kitus papildančiais bei kitas faktines bylos aplinkybes atitinkančiais parodymais. Tiek liudytojos, tiek pats S. K. patvirtino, jog pirmas konfliktą inicijavo neblaivus ir labai agresyviai aplinkinių atžvilgiu nusiteikęs V. G., kuris netikėtai priėjęs prie S. K. sudavė jam kelis smūgius į pilvą ir į galvą, tokiais savo veiksmais sulaužydamas S. K. nosį (pastaroji aplinkybė nustatyta šiuo metu įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu Nr. 1-505-848/2014, priimtu V. G. atžvilgiu). Teisminio bylos nagrinėjimo metu S. K. patvirtino, kad gindamasis nuo pavojingų V. G. veiksmų, vienu momentu atstūmė jį nuo savęs, tačiau nukritęs nebuvo. Nosį jam sulaužė V. G.. Pažymėtina, kad ir anot liudytojų J. D. R., B. R., L. K., S. K. nukritęs nebuvo. Kraujas jam iš nosies pasipylė po V. G. smūgio.

Apeliaciniame skunde V. G. akcentuoja liudytojų J. L., E. L., T. L. ir R. G. parodymus, pažymėdamas, kad apylinkės teismas nepagrįstai nesivadovavo jais spręsdamas S. K. kaltės klausimą. Teisėjų kolegijos manymu, apeliantas vertina pastarųjų liudytojų parodymus atsietai nuo kitų teismo nustatytų aplinkybių ir įrodymų. Toks įrodymų vertinimas yra negalimas, kadangi tik įrodymų visetas gali pagrįsti ar paneigti asmens kaltę. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojais apklausti J. L. ir T. L. tiesiogiai įvykio nematė, įvykio aplinkybes aiškino tik iš V. G. pasakojimo, kuris nurodė, kad jį pirmas užpuolė ir smūgius jam sudavė S. K.. Visa apimtimi V. G. parodymų negalėjo patvirtinti ir liudytojai E. L. bei R. G.. Taip liudytojas E. L. teisme paaiškino, jog matė kaip S. K. sudavė kelis smūgius V. G. į galvą, po ko pastarasis susmuko (b. l. 57). Liudytoja R. G. paaiškino, kad S. K. sudavė jos vyrui du ar tris smūgius į galvą, po ko jie abu nugriuvo (b. l. 58). Tuo tarpu pats V. G. teisme parodė, jog jis gavo tris smūgius į galvą, į paširdžius ir į ranką. Anot V. G., po smūgių į galvą, jie kartu su S. K. nugriuvo (b. l. 54). Taigi darytina išvada, jog V. G. nurodomo smūgių jam sudavimo į paširdžius bei ranką fakto negalėjo patvirtinti nei vienas iš teisme apklaustų liudytojų. O apelianto nurodomą aplinkybę dėl jo ir S. K. griuvimo, kurio metu anot V. G., S. K. galėjo susilaužyti nosį, patvirtino tik V. G. žmona R. G.. Pažymėtina ir tai, kad byloje esančioje specialisto išvadoje Nr. G 96/13(01) V. G. buvo nustatytos tik kelios kraujosruvos dešinės rankos žaste ir dilbyje (b. l. 6). Apie jokius galvos sumušimus, kuriuos taip akcentuoja savo parodymuose pats V. G. bei liudytojai E. L. ir R. G., aptariamoje specialistų išvadoje nekalbama, nors tyrimui buvo pateikti visi V. G. medicininiais dokumentai.

Vertindamas apelianto bei jo nurodomų liudytojų parodymus, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia ir į tai, jog byloje yra nustatyta, kad įvykio metu V. G. buvo neblaivus (policijos pareigūnų E. L. ir S. S. tarnybiniai pranešimai), kas iš esmės paneigia liudytojų J. L., E. L., T. L. ir R. G. parodymus, kur jie nurodė, jog įvykio metu V. G. buvo visiškai blaivus, bei patvirtina liudytojų J. D. R., B. R., L. K., paties S. K. nurodytas aplinkybes apie tai, jog įvykio metu V. G. buvo aiškiai neblaivus ir agresyvus.

Siekdamas pagrįsti savo teiginius dėl liudytojų J. D. R., B. R., L. K. parodymų prieštaringumo ir nenuoseklumo, apeliaciniame skunde V. G. taip pat pateikė pastarųjų liudytojų parodymų, duotų nagrinėjant baudžiamąsias bylas Nr. 1-505-848/2014 bei PK-603-119/2014, vertinimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamoji byla Nr. 1-505-848/2014 nėra prijungta prie nagrinėjamos bylos, nėra nagrinėjamos bylos dalis, todėl joje surinktais duomenimis, tame tarpe ir liudytojų parodymais, negalima vadovautis sprendžiant S. K. kaltės klausimą dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymo V. G.. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, dėl šio apeliacinio skundo argumento teisėjų kolegija plačiau nepasisako. Tas pats pasakytina ir dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su S. K. įvykio metu patirtų sužalojimų pobūdžio bei jų atsiradimo mechanizmo vertinimu. Akcentuotina, kad S. K. patirti kūno sužalojimai bei V. G. veiksmai, kurie juos sukėlė, yra be abejo susiję su nagrinėjama byla, tačiau nėra jos nagrinėjimo dalykas. Kaip jau buvo minėta, teismo turimais duomenimis, V. G. yra pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 2 d. 8 p., padarymo (teismo nuosprendis įsiteisėjo 2014-10-14). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje sprendžiamas tik S. K. kaltės klausimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., padarymo.

Apeliaciniame skunde V. G. pažymi ir tai, jog be kraujosruvų dešinės rankos žaste ir dilbyje, jam dar buvo objektyviai nustatyti galvos sumušimai, į kuriuos visiškai neatsižvelgė pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu negalima sutikti, kadangi jis neatitinka byloje surinktos medžiagos. Apelianto dėmesys yra atkreiptinas į tai, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, V. G. galvos sumušimo faktas nėra objektyviai nustatytas nagrinėjamoje byloje. Kaip jau buvo minėta, atliekant specialisto išvadą Nr. G 96/13 (01) specialistams buvo pateikti visi V. G. medicininiai dokumentai, tame tarpe ir 2012-06-01 LR VRM Medicinos centro konsultacinės poliklinikos pateikta medžiaga dėl V. G. galvos sumušimo. Tačiau, atsakydami į jiems pateiktus klausimus dėl V. G. kūne esančių sužalojimų, specialistai nurodė tik kraujosruvas dešinės rankos žaste ir dilbyje bei dešinio peties sąnario sumušimą (b. l. 6). Taigi galima išvada, jog V. G. medicininiuose dokumentuose esantis įrašas dėl jo galvos sumušimo tikėtina nebuvo tiek informatyvus ir detalus, kad juo būtų galima vadovautis teikiant specialisto išvadą dėl V. G. kūne nustatytų sužalojimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant šioms aplinkybėms, teigti, jog byloje yra objektyviai nustatytas V. G. galvos sumušimo faktas bei vadovautis tokiais duomenimis sprendžiant asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimą, taip pat nėra jokio pagrindo.

Atsižvelgdama į aukščiau nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju V. G. veiksmai, suduodant smūgius S. K. į pilvą ir į galvą, laikytini pavojingu kėsinimusi, nes jie buvo realūs ir akivaizdūs. Be to, šis kėsinimasis buvo nukreiptas į baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d., šiuo konkrečiu atveju – į S. K. sveikatą. Byloje nustatyta, kad S. K. nesiruošė naudoti fizinio smurto V. G. atžvilgiu, tačiau netikėtai buvo pastarojo užpultas ir, siekdamas apsiginti nuo jo neteisėtų veiksmų, atstūmė nuo savęs V. G., padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruvomis dešinės rankos žaste ir dilbyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, visos šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad S. K. veikė būtinosios ginties situacijoje.

Būtinoji gintis (BK 28 str.) yra viena iš BK V skyriuje numatytų baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių, o vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 9 p., nustačius šią aplinkybę baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Esant šioms aplinkybėms, skundžiamas nuosprendis naikintinas ir, vadovaujantis BK 28 str. 1 d., 2 d. bei BPK 3 str. 1 d. 9 p., baudžiamoji byla nutrauktina.

Vadovaujantis galiojančia teismine praktika, šią baudžiamąją bylą nutraukus, V. G. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas.

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės sprendžiant S. K. kaltės klausimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., padarymo, todėl teismas atskirai jų nevertina ir dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-29 nuosprendį, kuriuo S. K. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios požymių, numatytų BK 140 str. 1 d., panaikinti.

Vadovaujantis BK 28 str. 1 d., 2 d., baudžiamąją bylą nutraukti dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės, nustačius, kad S. K. padarė V. G. nežymų sveikatos sutrikdymą įgyvendinęs teisę į būtinąją gintį ir neperžengdamas būtinosios ginties ribų.

V. G. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Nutartis neskundžiama.